Klausimas: Kas yra AVAJA?
Atsakymas: AVAJA – tai keturraidis („jud-kei-vav-kei“) Kūrėjo vardas, apimantis visą kūrinį. Viskas, kas sukurta ir egzistuoja pasaulyje, priklauso keturioms šviesos plitimo stadijoms, kurios yra vadinamos „AVAJA“, arba Kūrėjo vardais.
Aukštesnioji šviesa, eidama per keturias stadijas, ir kuria visą visatą, išryškina Kūrėjo esmę, Kūrėjo santykį su kūriniu.
Klausimas: Pavyzdžiui, jei paimtume kokią nors mūsų pasaulio materiją, pvz., stalą ar žmogų, tai bet kokio noro struktūra būtų AVAJA?
Atsakymas: Taip, bet mes to nematome, nepastebime, nejaučiame. Koks bebūtų pasaulis – didelis, mažas – nesvarbu, kaip į tai bežiūrėtume, jame visada galima matyti AVAJA.
Komentaras: Dar kabaloje nuolat sutinkamas terminas „Adomas Rišonas“. Koks jo ryšys su AVAJA?
Atsakymas: Esmė ta, kad viskas, kas sukurta visatoje, viena vertus, laikoma „AVAJA“, o kita vertus, ji laikoma struktūra, kuri vadinama „Adomu“.
Kaip „Adomas“ turimas omenyje ne mūsų pasaulio žmogus, o sistema, į kurią įeina viskas. Kūrėjas sukūrė kūrinį taip, kad jis galiausiai suprastų Jį – Kūrėją. Todėl kūrinys praeina vystymosi stadijas, kol pasiekia „Adomo“ pakopą („Adam“ nuo žodžio „edome“ – panašus į Kūrėją). Ir todėl viskas, kas sukurta, gali vadintis „Adomu“.
Be to, Adomas Rišonas – tai pirminė forma kūrinio, kuris paskui patiria įvairiausių transformacijų, kol pasiekia savo galutinį tikslą.
Klausimas: Koks skirtumas tarp AVAJA ir Adomo Rišono?
Atsakymas: Adomas Rišonas sudarytas iš AVAJA, bet kai kalbame apie AVAJA, kaip ši struktūra reaguoja į Kūrėją, norėdama tapti panašia į Kūrėją, ji vadinama „Adomu“.
Klausimas: Kitaip tariant, visi šie dalykai tarsi yra potencialūs, kaip mūsų pasaulyje DNR slypi visa informacija apie žmogaus kūno vystymąsi, jo charakterio savybes ir t. t., ir žmogus juos atskleidžia savo pojūčiais?
Atsakymas: Taip. Vėliau tai atsiskleidžia.
Klausimas: Kas yra „dešimt sfirų“?
Atsakymas: Dešimt sfirų – tai dešimt dalių, iš kurių sudarytas bet kuris baigtinis, teisingas davimo noras.
Klausimas: Koks skirtumas tarp AVAJA ir dešimties sfirų?
Atsakymas: Tai yra tas pats. Nors AVAJA sudaryta iš keturių raidžių ir dar raidės „jud“ galūnės („kuco šel jud“), bet tai vis tiek – dešimt dalių.
#264355

Iš 2019 m. TV programos „Kabalos pagrindai“

Visada verta prisiminti, kad Kūrėjas siunčia viską, kas mums nutinka, ir veikia mūsų labui. Tačiau iš pastarojo įvykio su koronavirusu ypač ryškiai matomas Kūrėjo veikimas. Ryšys su Kūrėju įmanomas tik su sąlyga, kad kūriniai prašo ko nors iš Jo arba dėkoja Jam už tai, ką Jis jiems padarė.
Vienas iš dviejų: arba prašymas, arba dėkingumas. Antraip, nebus ryšio tarp kūrinio ir aukštesniosios jėgos. Tegausime minimalų švytėjimą, suteikiantį mums galimybę egzistuoti laukiant. Bet tokia laukimo būsena nėra pageidautina nei kūriniams, nei Kūrėjui.
Todėl turime suprasti, kad pažadindamas mus koronavirusu, Kūrėjas padeda mums susiorganizuoti ir kreiptis į Jį. Dabar visa žmonija sąmoningai ar nesąmoningai kreipiasi į Kūrėją.
Taip stiprėja ryšys tarp kūrinio noro mėgautis ir Kūrėjo noro duoti. Iš mūsų reikalaujama maksimaliai sustiprinti šį ryšį, išplėsti, pagilinti ir, svarbiausia, atlikti tai kartu, paverčiant jį bendra malda. Tokia malda naikina visas kliūtis ir atveria teisingą, tikrą ryšį su Kūrėju.
Atskleidžiame ryšį, kuris jau egzistavo anksčiau, bet nebuvo jaučiamas, tai primena kūdikį, kuris yra ant motinos rankų ir to neįsisąmonina. Kol kas tai nesąmoningas, įgimtas ryšys. Bet kai vaikas užauga, jis ima stiprinti šį ryšį, suprasdamas, kad šis gali ir nutrūkti. Taip jis auga.
Visas mūsų vystymasis ir kilimas dvasiniais laiptais, tarpusavio artėjimas skatina mus vis labiau ruoštis maldai, kreiptis į Kūrėją ir dėkoti Jam. Taip stipriname ryšį, kuris mums tampa svarbesnis už viską.
Visą mano gyvenimą lemia tik tai, kiek esu susijęs su Kūrėju: daugiau ar mažiau, kaip stipriai laikausi už Jo. Nuolat sukuosi aplink šį vieną parametrą, kaip apie patį brangiausią savo gyvenime.
Visų kartų kabalistai sakė, jog „viskas pasiekiama tik maldos jėga“ ir „būtų gerai, kad žmogus melstųsi visą dieną“. Juk jie atskleidė, kaip svarbu, kreiptis į Kūrėją sąmoningai iš mūsų vienybės. Visus savo veiksmus reiktų vertinti atsižvelgiant į tai, kaip jie padeda kreiptis į Kūrėją. Tai vienintelė mūsų darbo pasekmė.
Tėra dvi jėgos: Kūrėjas ir kūrinys. Kūriniai visuomet iš visų jėgų turėtų siekti Kūrėjo, kreiptis į Jį, prašyti, dėkoti.
Dabar Kūrėjas pažadina koronavirusą, siųsdamas pasaulio vadovams mintis ir norą mus užrakinti, sustabdyti, priversti ramiai sėdėti namuose, kad vis labiau susitelktume į kreipimąsi į Kūrėją.
Tai centrinis kūrinio taškas, kurį turime vis labiau plėsti, kol visa tikrovė, visi pasauliai tilps į šį tašką, kur kūriniai it vienas kūrinys kreipiasi į vieną Kūrėją. Štai tuomet galėsime pasakyti, kad tarpusavyje susivienijome, susiliejome.
Pagrindinis dalykas, kurio laukia Kūrėjas, – mūsų bendras kreipimasis. Jei milijardas žmonių kreipiasi į Kūrėją atskirai, arba, jei šis milijardas tarpusavyje susivienija ir kreipiasi į Kūrėją, tada skirtumas tarp šių dviejų prašymų prilygsta skirtumui tarp šio pasaulio ir būsimo, galutinio ištaisymo pasaulio. Svarbiausia, kad malda būtų bendra.
Todėl iš viršaus mums suteikiama proga susivienyti aplink vieną problemą, kad su ja kreiptumės į Kūrėją. Pažadinti iš viršaus jau galime susijungti tarpusavyje ir su Kūrėju. Nors šis ryšys užsimezgė ne dėl pačių kūrinių, tačiau jis irgi užskaitomas ir įtraukiamas į bendrą išsitaisymą.
#262310

Iš 2020 m. kovo 29 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Už ką gamta mus baudžia koronavirusu?

Prognozė: kas bus su koronavirusu

Jau nebebūsime kaip buvę

Skirtumas tarp pirmos ir paskutinės noro vystymosi stadijos
Klausimas. Kuo skiriasi pirma noro vystymosi stadija nuo paskutinės? Juk ir ta, ir kita nori gauti.
Atsakymas. Žinoma. Esmė ta, kad pirmojoje Chochma stadijoje gavimas yra instinktyvus, nukreiptas ir įpareigojantis, nes jis toks sukurtas Keter stadijoje. Kūrinys šioje stadijoje tiesiog veikia, nes taip jį verčia vidinės savybės.
O kai jis Binoje nutraukia ryšį su savo šaltiniu Keter, nes Bina atsisako gauti, nutraukia malonumų, valdymo srautą, kuris išeina iš Keter, tada jau kūrinys pats nusprendžia, kas jam yra svarbu. Taip yra sukuriamas naujas noras, Malchut, kurį nulemia jo paties siekis.
Klausimas. Kitaip tariant, tai – savarankiškas noras, o pirmoji stadija – ne?
Atsakymas. Teisingai. Yra skirtumas, ar tu tiesiog pripildai kažką, kas negyva, ar tą, kas reikalauja, prašo, siekia pripildymo.
Klausimas. Imkime, pavyzdžiui, maistą. Jei man duoda patiekalą, kurio aš dar niekada neragavau, tai nors ir turiu norą gauti, bet dar nesiveržiu jo pabandyti. Ir tik po to, kai paragauju, man pačiam kyla šio patiekalo noras.
Todėl, kiek aš suprantu, keturios kūrinio vystymosi stadijos – tai visa kabalos esmė?
Atsakymas. Keturios tiesioginės Šviesos stadijos kalba apie kūrinio, noro sukūrimą. Bet šis kūrinys, iš esmės, jaučia, kad jis nori iš savęs. Binos savybė skiria kūrinį nuo šaltinio: vienoj pusėj Keter, kuri pripildo, o kitoj – Malchut, kuri gauna. Bina tarsi atkerta jas vieną nuo kitos.

Esmė ta, kad kūrinys dar nėra savarankiškas. Jis pats siekia to, ką nori suteikti jam Keter, bet tuo pačiu metu nevaldo savo norų. O valdyti savo norus – reiškia būti aukščiau jų, pakilti į aukštesnį lygmenį, kai tu valdai, tu kuri savo norus, o ne norai valdo tave.
Taip nuo keturių tiesioginės Šviesos vystymosi stadijų prasideda visas kūrinys. Be to, paskutinė stadija, Malchut, galutinai prisipildydama visais malonumais, kitaip tariant, Šviesa nuo Keter, vadinasi „Begalybės pasaulio Malchut“, nes jos pripildymas absoliučiai begalinis: ji gauna tiek, kiek nori, ir tuo prisipildo.
#247892

Iš 2018 m. lapkričio 27 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrinio vystymosi stadijos

Aukštesnieji pasauliai – šviesos atskleidimo mastai

Šviesos gavimo suvokimas

Klausimas. Koks yra sukūrimo tikslas?
Atsakymas. Sukūrimo tikslas yra svarbiausias – nuo jo priklauso visa, kame mes esame.
Užmanymas – sukurti kūrinius tam, kad būtų galima juos džiuginti, suteikti malonumą. Kad suteiktum malonumą, kūriniai turi jo panorėti. Todėl pirmiausia reikia, kad jie jaustų poreikį, suvoktų, kad jiems kažko trūksta. Todėl pagrindinė kūrinio savybė yra trūkumas ar noro gauti malonumą jausmas.
Šis noras turėtų palaipsniui vystytis kūrinijoje, nes būtent dėl laipsniško noro vystymosi kūrinys galės nustatyti, kas jam pageidautina ir kas ne, kokiais etapais, kokia forma ir t. t.
Tai reiškia, kad kūrinys negali būti sukurtas iš karto. Galite iš karto sukurti mašiną, kuri kažką darys. Bet jei norite, kad kūrinys taptų nepriklausomas, kad jis taptų panašus į Kūrėją, kad jis mėgautųsi, noras turi pereiti tam tikrus vystymosi etapus.
Klausimas. Taigi, net Kūrėjas negali sukurti kūrinio iš karto, be jokių vystymosi stadijų?
Atsakymas. Ne. Kitaip tai bus robotas, toks pat kaip negyvasis, augalinis, gyvūninis gamtos lygmenys, kurie automatiškai vykdo programą be jokios valios laisvės ir savarankiško dalyvavimo.
Sukurti žmogų – tai išvystyti norą iki savarankiškumo lygmens, suvokimo, kas jis, kas jį valdo, kodėl ir kaip. Viena vertus, reikia suteikti šiam norui savybes, priešingas Kūrėjui, kita vertus, duoti galimybę pasiekti Jo savybes. Tik tokiu pavidalu kūrinys gali būti užbaigtas.
Todėl viskas prasideda nuo Kūrėjo poveikio kūriniui.
#247857

Iš 2019 m. gruodžio 27 d. TV programos „Kabalos mokslo pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Dvi kūrimo sumanymo pusės

Kūrinys – tai noras gyventi

Iš vienintelio šaltinio, kuris yra Kūrėjas, nusileidžia dvi jėgos. Viena iš jų – tai jėga, kuri susijusi su Juo: davimo, meilės savybė, emanacija. Kita – dirbtinė jėga, sukurta Kūrėjo, kurios nebuvo iki sukūrimo pradžios, – gavimo, prarijimo savybė, tapusi po to egoistine savybe.
Abi jėgos gyvuoja visoje Aukštesniųjų pasaulių ir mūsų pasaulio prigimtyje kaip pliusas ir minusas. Jos sukurtos priešingomis viena kitai tam, kad mes, atstovaujantys gavimo savybei, neigiamai egoistinei jėgai, galėtume su savo savybėmis nustatyti priešingą mums teigiamą jėgą – Kūrėją, ir sukurti su ja tam tikras sąveikas, vienijimąsi, kaip atome.
Viena jėga neegzistuoja atskirai nuo kitos. Mes visada matuojame, matome, jaučiame ir randame jas tam tikroje pozicijoje viena kitos atžvilgiu.
Todėl neigiama jėga, kurioje mus sukūrė Kūrėjas, būtina būtent dėl to, kad mes rastume, nustatytume, pajaustume Jį kaip teigiamą, spinduliuojančią jėgą ir tokiu būdu galėtume užmegzti ryšį su Juo: aptikti, apibrėžti, pajausti, priartėti ar nutolti nuo Jo.
Kitaip tariant, matyti, kokios būsenos mes esame Kūrėjo atžvilgiu, nustatyti galimybę įsisavinti Jo savybes.
Kaip galime būdami neigiami, sukurti panašumą į Jį, lyg mes būtume ir neigiami, ir teigiami? Nepaprastas pats klausimas, o tuo labiau, jo sprendimas.
Tai ne paprastas atskleidimas vienybės minuso ir pliuso, Kūrėjo ir kūrinio, o atskleidimas, kokiu būdu kūrinys vystosi, pasiekia savo visiškai priešingą Kūrėjui būseną ir pradeda jausti šią būseną kaip absoliučiai kenksmingą, netinkamą, nepakenčiamą ir po to daro viską, kad pakiltų virš jos ir pradėtų iš savęs neigiamo kurti kai ką teigiamo.
Kaip tai įmanoma? Juk kūrinys niekaip negali pakeisti savo prigimties. Pasirodo, kad jis gali pakeisti tik savo prigimties pritaikymą. Tai yra, nors aš sukurtas visiškai neigiamas, bet galiu net savo neigiamas savybes, paskatas, veiksmus perorganizuoti taip, kad jų galutinis rezultatas būtų teigiamas. O kaip tai padaryti – tikrai, paslaptis.
Negalime to įsivaizduoti, todėl ir sakome, kad tai yra paslaptis, juk mes dar visiškai esame ne tame, o savo egoistinėse neigiamose savybėse.
#247101

Iš 2019 m. kovo 3 d. pamokos rusų k.

Klausimas. Jūs sakėte, kad kūrinys Kūrėjo atžvilgiu – kaip moteris vyro atžvilgiu. Ar teisingai?
Atsakymas. Taip, bet tik grynai sąlyginai, nes mes nepriskiriame vyro ar moters skirtingoms kūrinio savybėms. Ir jie, ir jos – egoistai. Tik moterų egoizmas pasireiškia kitokiu pavidalu, negu vyrų, o daugiau tarp jų nėra jokio skirtumo.
Mes visi vieno Kūrėjo kūriniai, nė vienas iš mūsų neturi pranašumo. Atvirkščiai, judėjimas tikslo, teigiamo veiksmo link sustiprina suvokimą, kad mes jį turime pasiekti kartu.
#247180

Iš 2019 m. kovo 3 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvi gamtos jėgos – vyriška ir moteriška

Kaip moteris veikia vyrą?

Ar reikia moteriai taisytis?

Klausimas. Ar galima dvasinę informaciją perduoti muzikos garsais?
Atsakymas. Ne. Galima sukurti žmogui būseną, kuri padės prisijungti prie Šaltinio ir iš ten semti informaciją, nes garsai tiksliai pažinimo lygmens neatitinka.
Faktas yra tai, kad suvokdami kabalistinę informaciją, mes galime ją užrašyti iki subtiliausių detalių: pakilimas į tokį lygmenį, vykdymas tam tikrų veiksmų, ryšys tarp tam tikrų objektų, sąsajos tarp jų ir t. t. Tai milžiniškas kiekis informacijos, kurią nesudėtinga užrašyti ir įvykdyti.
O kai jūs grojate kažkokiu instrumentu, tai daug kas priklauso ir nuo instrumento, ir nuo atlikėjo, ir nuo klausytojo lygmens. Skirtinguose lygmenyse pojūčių skirtumai gali būti labai žymūs.
Pavyzdžiui, jei skaitai vaikui pasaką „Maša ir lokys“, ji gali jam pasirodyti baisi. O jei klausosi suaugęs žmogus, jam aišku, kad ji parašyta vaikams. Jei pasaką skaito kabalistas, jis pradeda suprasti, kad ten rašoma ne apie Mašą ir lokį, o visai apie kitas kūrinio savybes.
Ir darosi aišku, kad beveik visa žmonija naudojasi slapta kalba. Nepriklausomai nuo to, kuo žmonės užsiima, jie visada kalba apie tai, ką gauna iš Kūrėjo ir ką tai išreiškia tame lygmenyje, kurį supranta.
Klausimas. Vadinasi, tai paslėpta nuo jų?
Atsakymas. Taip, bet jie visada išreiškia Kūrėjo veiksmus savyje. Tai ir yra tikroji pasaulėdaros kalba. Ir net vaikas, paukšteliai, šuneliai, kas tik nori, jau nekalbant apie didžiuosius kabalistus, fizikus, chemikus, – visi kalba apie kūrinį. Tačiau tik kabalos kalba perduoda mums tikslų vaizdą to, kas vyksta.
#244555

Iš 2018 m. lapkričio 19 d. TV programos „Kabalos mokslo pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip valdyti likimą

Dvasinė šaknis ir žemiška šaka

Kaip atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis

Sukurti naujus jutimo organus dvasiniam pasauliui atskleisti – reiškia sukurti ryšį tarp mūsų, kurio viduje galėsime atskleisti Kūrėją ir taip Jam suteikti malonumą. Šis naujas suvokimas vadinasi „tikėjimas aukščiau žinojimo“, Binos, davimo pakopa, altruistinis ketinimas.
Rengdamas mus šiam taisymui Kūrėjas pamažu paslepia dvasinius pasaulius, nuleidžia juos iki šio pasaulio lygmens, kur gali egzistuoti kūrinys, ir sudaužo bendrą sielą į daugybę dalių.
Taisymo pradžioje turime užmegzti ryšį materialiame lygmenyje, kitaip tariant, egoistiškai, žinodami. O paskui reikia pakilti virš to, kad visi mūsų ryšiai būtų ne egoistiniai, kad kiltų ne iš noro mėgautis, bet iš davimo prigimties.
Tačiau taip mes nesunaikiname savo noro mėgautis, priešingai, kaskart pasitelkiame jį kaip pavyzdį, tai vadinama kaire linija, ir kuriame priešingą formą, dešinę liniją, norą duoti.
Išeitų, kad neįmanoma pakilti į meilės ir davimo pakopą, kol neatskleisime neapykantos, atstūmimo, susiskaidymo, egoizmo visomis jo formomis. Ir virš viso to kuriame dešinę liniją: vienybę, meilę, artumą, tarpusavio supratimą, kaip pasakyta: Visus prasižengimus uždengs meilė. Nėra prasižengimų – nėra meilės, reikia ir vieno ir kito, vieno paskui kitą: žingsnis kairėn žingsnis dešinėn.
Pirmiausia turi atsiskleisti trūkumas kairėje pusėje, o jau iš jo suprasime kokia turi būti priešingybė, kaip „Šviesos pranašumas iš tamsos“, ir galėsime kurti dešinę liniją, teisingą vienybę.
Dabar nežinome, kad yra teisingas ryšys, tam neturime jokio pasirengimo. Tad lieka tik sekti kabalistų patarimais, tik taip galėsime tarp mūsų sukurti naujus ryšius, kurie bus dvasiniai. Juk šių iš esmės ypatingų ryšių viduje mums atsikleis davimo ir meilės jėga, ir tai vadinsis Kūrėjas.
Toks ir yra žmogaus darbas. Visas mokymasis – tai pasirengimas praktiškai realizuoti, sukurti ryšius kitame lygmenyje, pagal kitą davimo prigimtį, kur nėra nė lašo šiandien mus valdančio egoistinio noro.
Dabar nežinome, kad yra davimas. Kad ir kiek prievartautume save, nepavyks nieko išspausti – tik egoizmas. Iš esmės viskas itin paprasta: tereikia savo norą prilyginti Kūrėjo norui.
Jei pasistengsime įeiti į artimo norą ir iškelsime jį aukščiau savo egoizmo, paversdami jį stipresniu ir svarbesniu už savo norą (nepaisydami to, jog tai prieštarauja asmeniniam interesui) tuomet galėsime vieną prigimtį pakeisti kita. Taip suprasime, ką reiškia įveikti save ir eiti aukščiau savo nuomonės, savo jausmų ir proto.
Mano paties pojūčiai ir protas lieka, tačiau papildomai įgyju draugų, grupės širdį ir protą. Einu paskui draugus užmerktomis akimis, juk negaliu patikrinti ir sugretinti jų norų su savaisiais. Tiesiog reikia atiduoti draugui „paskutinius marškinius“, kitaip tariant, jo noras turi nulemti visus mano veiksmus.
Savo kūną naudoju kaip mašiną, kurios viduje veikia grupės noras. Taip eisiu pirmyn, kol atskleisiu, kad tai Kūrėjo noras, kuris jau yra manyje ir mane valdo. Atlikdamas veiksmus, imsiu Jį pažinti, juk tai Kūrėjas veikia manyje.
Jei suteiksiu Jam tokią galimybę savo laisvu pasirinkimu, tai šiuose veiksmuose atskleisiu Jo prigimtį, charakterį, programą, prieigą ir tapsiu panašus į Jį. Taip susiliejame su aukštesniąja jėga, Kūrėjas įsivelka į kūrinį.
Atėjo metas šį darbą atlikti rimtai, praktiškai, intensyviau. Tikiuosi, kad jau žengėme pirmąjį pusę žingsnio pirmyn.
#235866

Iš 2018 m. lapkričio 4 d. rytinės pamokos, tema „Darbas žinant ir aukščiau žinojimo“

Vidinė Šviesa – tai, ką gaunu iš Šeimininko, mėgaudamasis visuose noruose užpildymo skoniu ir Kūrėjo santykiu su manimi, kuris būdamas toks didis kviečia mane užmegzti ryšį ir apdovanoja.
Jaučiu visus tuos materialius, dvasinius malonumus visuose lygmenyse ir privalau iš jų ištraukti visus galimus pasitenkinimus.
Tačiau visa tai apsivelka manyje į ketinimą duoti Šeimininkui. Nusilenkiu priešais Jį ir noriu taip Jam suteikti džiaugsmą. Čia nėra nė vieno malonumo, kurį jausčiau neturėdamas ryšio su Šeimininku.
Pirmiausia susisiekiu su Juo galvoje, įsijungiu į Jo ketinimą, į Jo kreipimąsi į mane. Sugeriu Jo santykį su manimi, ir iš to kuriu atsakomąjį santykį su Juo. Mūsų kreipimaisi, Jo ir mano, įsivelka vienas į kitą, ir taip atsiranda tiesioginė Šviesa.
O supanti Šviesa rodo, kiek nesu pasirengęs to atlikti. Supanti Šviesa kyla, kai galiuosi, kad esu priverstas liautis gauti malonumą iš Šeimininko, atstūmus Jo kreipimąsi į mane, nes negaliu atsakyti Jam tuo pačiu, nepakankamai vertinant Jo didumą. Supanti Šviesa – tai mano įsisąmoninimo rezultatas, kokia maža mano meilė Šeimininkui palyginus su Jo meile man.
Supanti Šviesa – tai įsivilkimas į dvasinį parcufą, kuris atspindi kūrinio požiūrį į Kūrėjo atskleidimą jame. Ir todėl Šviesa spaudžia parcufą ir prašo jo gauti pripildymą, kaip motina, stovinti priešais mažylį su maisto šaukšteliu ir įkalbinėjanti išsižioti.
#247969

Iš 2019 m. birželio 17 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Įvadas į kabalos mokslą“

Visoje tikrovės sistemoje yra tik du: Kūrėjas ir kūrinys, Aukštesnioji šviesa ir noras, sukurtas Kūrėjo savyje kaip juodas taškas, kurį Jis vysto.
Šis taškas išsivystė iki būsenos, kuomet pradeda jausti save nepriklausomai egzistuojantis, tai yra žmogus, gyvenantis šitame pasaulyje ir priklausantis pačiam sau.
Juodas taškas pradėjo pastebėti, kad egzistuoja Aukštesniosios šviesos viduje, kuri jį valdo, stumia, visą laiką su juo dirba.
Tas juodas taškas, žmogus šio pasaulio, neturi supratimo, kad visas jo egzistavimas: visa, ką jis daro, galvoja, kalba, jaučia, sprendžia, padiktuota Šviesos, Aukštesniosios jėgos. Tokioje paslėptyje esame.
Visas mūsų darbas yra atskleisti šią Aukštesniąją jėgą ir suvokti, kad ji egzistuoja mumyse, nepalikdama mums jokios laisvės, išskyrus viena: norėti, kad ji grįžtų ir mus valdytų, kaip tai daro iš tikrųjų, tiktai be mūsų valios.
Todėl yra du pasauliai: žemesnysis pasaulis, kuriame mes tarsi esame patys savaime, ir aukštesnysis pasaulis, kur mes atskleidžiame, kad viskas diktuojama iš viršaus, iš Šviesos, iš Kūrėjo. Svarbiausia šiame darbe – išsiaiškinti vietą, kur galima laisvė rinktis, kur dėl paslėpties ir atskleisties mes iš tikrųjų galime tarp mūsų surasti savo laisvę. Tiktai joje mes iš tikrųjų egzistuojame kaip kūriniai.
Mes esame visiškai Kūrėjo valdomi, arba nesąmoningai, arba suprasdami tai. Tačiau kažkur ten, viduryje, tarpe tarp vieno ir kito, yra ypatingas taškas, kuriame galime surasti savo nepriklausomybę. Surasti galime tiktai tuo atveju, jeigu stengiamasi eiti aukščiau žinojimo. Tuomet nuosekliai atsiskleidžia Kūrėjo svarba, kuri daug didesnė už žmogaus svarbą.
Tai atsiskleidžia iš viršaus, ir žmogus pradeda bent kartais jausti, kad Kūrėjas svarbesnis už jį patį, ir jis pasiruošęs į Jį sudėti visą gyvenimą, visas jėgas. Tas pojūtis vis atsiranda ir išnyksta. Toks darbas vadinasi tikėjimu aukščiau žinojimo, davimo jėga, aukštesne už gavimo. Juk iki to viskas sukosi apie norą gauti malonumą, kuris atsiskleidė žmoguje.
Jis vadinasi „senu ir kvailu caru“, tačiau visą laiką auga kartu su tikėjimo jėga, kaip atsvara jai, kad sukurtų žmogui galimybę tarp šių dviejų jėgų įtvirtinti savo nepriklausomybę kaip viduriniąją liniją. Ten, viduriniosios linijos viduryje, ir susitinka Kūrėjas su kūriniu.
Realizacija šio darbo įmanoma tiktai grupėje, dešimtuke. Dėl to būtinas laidavimas, susijungimas aplink Sinajaus kalną – tai privaloma pradinė sąlyga, kad iš aukščiau gautume tikėjimo jėgą.
#227673

Daugiau šia tema skaitykite:

Susiję amžinai

Kur slypi valios laisvė

Tapti Kūrėjo laidininku