Pateikti įrašai su laisva valia žyme.


Kodėl reikėjo žmogų sukurti priešingą Kūrėjui?

Sveikata, Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Minėjote, kad galima atlikti statistinį eksperimentą: paimti 1000 žmonių, kurie gyvena egoistiškai: „aš sau, tu sau“ arba, atvirkščiai, kažką slopina, dominuoja, ir paimti kitus 1000 žmonių, kurie taikosi vienas prie kito, bando užmegzti ryšį, aiškinasi, kas yra artimo meilė, kaip nedaryti kitam to, ko pats nenori. Teigėte, kad tie, kurie siekia meilės artimui, pasirodytų daug sveikesni, nelinkę į depresiją. Ar yra tokia tiesioginė priklausomybė?
Atsakymas: Nėra taip paprasta. Priešingu atveju gamta būtų mus sukūrusi siekiančius meilės, ir viskas! Būtume lyg mechaniniai žaislai, kurie linkčiotų vienas kitam kaip kiniškos lėlytės.
Komentaras: Norisi tokio logiško ryšio: jei gerai elgiuosi, tai esu sveikesnis.
Atsakymas: Tada visi gerai elgtųsi iš egoistinių paskatų. Esmė ta, kad norint sukurti žmogų panašų į Kūrėją, reikia jį sukurti priešingą Kūrėjui, ir kad žmogus padarytų save panašų į Kūrėją savo pastangomis. Klausimas, kaip tai padaryti.
Jei iš karto padarysi žmogų kaip Kūrėją, tai jis bus lėlė, kopija, kurią padarei ir išmetei. Niekas žmoguje nebus jo paties. Bet jeigu žmogus yra priešingas Kūrėjui ir pradeda pats kurti panašumą į Jį, tai jis taps Žmogumi, t. y. savarankiškai kovos už panašumą, nes yra sukurtas priešingas. Be to, šis priešingumas išliks jame kaip aiškus egoistinis pagrindas.
Klausimas: Kas yra „Kūrėjas“?
Atsakymas: Tai antiegoistinė davimo, meilės savybė. Ir žmogus prašys jos iš Kūrėjo.
Klausimas: Tai yra, jis norės tapti mylinčiu ir duodančiu, kaip Kūrėjas?
Atsakymas: Taip.
Klausimas: Iš kur tokiame, kuris iš prigimties tik gauna, kiltų toks noras?
Atsakymas: Kūrėjas sukelia šį norą. Jis daro žmogų iš egoizmo – savybės, priešingos sau, ir duoda jam lašelį savo savybės. Taigi, žmogus susideda iš dviejų dalių, pradų, todėl jis patiria tokias priešingas būsenas, tiesiog plėšomas į skirtingas puses viduje, kiekvienas savaip.
Jei jis pasiekia tokią būseną, kai iš tikrųjų nori tapti panašus į Kūrėją, jis turi to paprašyti iš Kūrėjo. Ar galite įsivaizduoti, koks tai darbas? – Rasti savyje jėgų ir noro tapti panašiam į Kūrėją, tai yra priešingam sau ir paprašyti, kad Kūrėjas tai padarytų. Tada Kūrėjas palaipsniui, nuosekliai, žingsnis po žingsnio atlieka reikiamus ištaisymus. Žmogus pamažu vis labiau panašėja į Kūrėją. Šis procesas nėra lengvas, jis laužo žmogų, jį persuka, kad taptų Žmogumi – Adomu – panašiu į Kūrėją.
Klausimas: Jūs sakote, kad dabar laikas, kai žmogus pats pradeda siekti šios permainos, vis labiau pradeda jausti Kūrėjo tašką savyje. Kas dar be kančios verčia jį dabar atkreipti dėmesį į šį tašką?
Atsakymas: Kai šis taškas pradeda veikti žmoguje, klausimų nelieka, kyla pojūtis, kad tiesiog taip reikia, kad tai yra tiesa, kad tai yra giliausia mintis, pasaulio pagrindas. Tai – Kūrėjo taškas. Ši savybė yra iš aukštesnio lygmens.
Komentaras: Kūrėjas pats sukuria žmogų kaip gaunantįjį, pats įterpia savo tašką, pats vėliau jį įjungia ir pats tada veda pas save?
Atsakymas: Žinoma.
Klausimas: Tada nuolat kyla tas pats klausimas: „Ar aš neturiu laisvos valios?“
Atsakymas: Turi. Tu esi ir tu to nori. Esi liudytojas, bendrininkas, partneris.
Klausimas: Kokia mano užduotis?
Atsakymas: Vis dėlto panorėti, kad Kūrėjas tai padarytų.
Klausimas: Ar paprastas žmogus jus supras?
Atsakymas: Supras. Jis supras, kad ilgiau tokios būsenos gyventi neįmanoma. Jis supras, kad negali savęs pakęsti.
#267441

Iš 2020 m. gegužės 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam Kūrėjui reikia manęs?

Kaip blogąjį valdytoją pakeisti geru

Ar aš laisvas?

Komentarų nėra

Deginančios mintys

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras: Pasaulį siaubia gaisrai. Jie vis dar nesibaigia Australijoje. Sudegė milijardai augalų ir gyvūnų, žuvo kelios dešimtys žmonių.
Gaisrai kilo Europoje, JAV – Kalifornijoje, Arkties regionuose, Sibire, Afrikoje, Amazonijoje. Pavyzdžiui, 2019 m. Amazonės regione sudegė daugiau miškų nei per visus metus nuo 2010 m.
Nesu mistikas, bet atrodo, kad tai – žinia žmonijai.
Atsakymas: Žinoma. Kaitiname atmosferą net savo požiūriu. Ir viskas dega. Beje, visa tai atsikuria tik per dešimtis ar net šimtus metų.
Kalbant apie Australiją, gaisrai ten dar baisesni, nes Australija – didžiausia mėsos tiekėja pasaulyje. Sudega galvijai, ganyklos ir kt. Sunku įsivaizduoti, kuo tai baigsis. Amazonijoje tai – deguonis. Kai dega medžiai ir visa gyvūnija – tiesiog siaubinga!
Kuo tai gresia? Jei žmonės kelia grėsmę vienas kitam, gamta veikia tuo pačiu principu. Juk iš visų keturių gamtos dalių: negyvosios, augalinės, gyvūninės ir žmogaus – mes esame aukščiausiai. Jei darome kokių nors klaidų, tai tarsi primetame savo elgseną visoms gamtos dalims. Ir štai ką turime.
Klausimas: Pasakėte esminį žodį – „kaitiname“. Vadinasi, mes patys padegame…? Ar esame padegėjai?
Atsakymas: Taip. Savo egoizmu. Juk mums niekas nesvarbu! Gaisrus sukelia mūsų tarpusavio santykiai.
Komentaras: Bet mes to nematome. Jei matytume, sustotume. Kodėl mums to neparodo?
Atsakymas: Kaip tai neparodo?! Argi nematote, kas vyksta visuomenėje? Kas vyksta tarp žmonių?! Pažiūrėkite, kas dvidešimtajame amžiuje darosi su žmonija!
Komentaras: Bet žmogus vis tiek nesako, jog tai vyksta dėl to, kad esame egoistai, kad aš egoistas.
Atsakymas: Jis nenori to matyti. Bet esame gamtos sistemoje. Taip elgiamės, toks mūsų požiūris į viską.
Klausimas: Sakykite, ar ugnis kuo nors ypatinga?
Atsakymas: Aišku, kad taip! Apskritai tai yra pati aukščiausia egoizmo išraiška, kai nieko nepaisau, esu pasirengęs viską sudeginti. Man nėra nieko švento. Dėl manęs viskas gali virsti dulkėmis. Pelenais! Štai taip yra iš tikrųjų.
Klausimas: Ir staiga šie žodžiai materializuojasi?
Atsakymas: Taip. Mūsų noras, mūsų požiūris materializuojasi tokiu būdu.
Klausimas: Tai net ne uraganai, žemės drebėjimai, ne ugnikalniai?
Atsakymas: Taip, ten kitoks stichijos siautėjimas, silpnesnis.
Klausimas: Jei dabar mums tai rodo ir mes gebėtume tai išsiversti, ką turėtume išgirsti?
Atsakymas: Mūsų egoizmas pasiekė aukščiausią savo lengvabūdiško požiūrio į aplinką, į panašius kaip aš lygmenį ir nenori nieko paisyti. Jis pasiruošęs viską paversti dulkėmis ir pelenais. Ir tai pamatysime gamtoje.
Mums tai rodo ir, beje, dabar dar rodo gana pasyviai, kad dega Amazonija, Sibiras, Australija… O po to prasidės tokios gamtos apraiškos, kokias matome baisiuose filmuose apie Žemę, apie tai, kas joje vyko prieš kelis milijonus metų. Visa Žemė degė. 100-200 metrų aukščio bangos užliejo sausumą. Ir viskas vėl prasidės nuo dinozaurų.
Ir ne perkeltine prasme, iš tikrųjų taip yra. Kadangi esame gamtos rate, kurį sudaro negyvasis, augalinis, gyvūninis, žmogaus lygmenys. Jei mes, aukščiausias lygmuo, nesugebame eiti pirmyn teisingai, viskas gali prasidėti iš naujo. Gamta turi laiko.
Klausimas: Tai, kad iš esmės egzistuojame ant įkaitusio rutulio, padengto tik plutele, taip pat gali sukelti ugnies išsiveržimą?
Atsakymas: Žinoma. Ten, gelmėse, – tokios temperatūros, būsenos, ertmės! Kas mes tokie čia, viršuje?
Problema ta, kad mes, nors ir maži, bet darome didžiulę įtaką. Tačiau ne savo protu!
Apskritai ši būklė labai įtempta.
Klausimas: Sakote, kad žmogaus mintys persmelkia viską aplinkui, visą erdvę. Bet juk žmogus negali valdyti savo minčių. Juk jis silpnas. Galvodamas negaliu sustabdyti minties.
Atsakymas: Rimtai?! Žmonija turi metodiką – kaip teisingai elgiantis, ištaisant save sutvarkyti visą gamtą, suteikti jai tobulą pusiausvyrą.
Klausimas: Kodėl šios mintys neprasiskverbia į žmogų?
Atsakymas: Todėl, kad žmonės nenori to girdėti. Kiek apie tai galime kalbėti?!
Klausimas: Kodėl jie nenori?
Atsakymas: Dėl egoizmo!
Komentaras: Susidaro uždaras ratas.
Atsakymas: Ne, tai ne uždaras ratas. Žmonės turi patys save įtikinti. Tereikia įsivaizduoti, kas mūsų laukia. Štai, jei įsivaizduotume, kaip lava vis labiau artėja mūsų link, kitaip žiūrėtume į tai, kas vyksta.
Klausimas: Jei tai susiečiau su savo mintimi, nukreipta prieš ką nors? Lava vis labiau artėja. Taip, iš tikrųjų. Bet kodėl žmogui taip neparodoma?
Atsakymas: Kodėl žmogui tai nėra taip aiškiai parodoma? Kad jam būtų palikta laisva valia. Kad jis vis dėlto elgtųsi kaip žmogus, o ne kaip gyvūnas, kuris bijo ir viską daro instinktyviai, patirdamas akivaizdų spaudimą. Kad liktų nors nedidelė laisva erdvė.
Komentaras: Nereikia man tos laisvos valios! Tegu viskas pagaliau liaujasi.
Atsakymas: Ne! Esi tarp panašių į save, ir jūs galite savo elgesį papildyti žmogiškuoju veiksniu, įtikindami vienas kitą, sutikdami priešintis savo prigimčiai. Bent kai kur, bent po truputį! Tai įmanoma.
Ar turime pakilti ir atlikti judesį kaip gyvūnai? Ne! Aukščiau už gyvūnus. Tik šiek tiek! Bet mes turime padaryti tam tikras žmogiškas išvadas. O tai įmanoma tada, kai esi laisvas ir, regis, tau niekas negresia, bet vis tiek nori pasielgti teisingai.
Komentaras: Taigi jau suprantu, kad mintys veikia viską, ir jei blogai galvoju apie kitus ir taip tarsi nekenčiu jų, tai…
Atsakymas: Negana to, net jeigu nebandau gelbėtis ir tai nekelia jokios grėsmės, vis tiek noriu būti panašus į integralią gamtą. Vis tiek noriu teisingai galvoti apie ją ir apie visą mažą Žemės rutuliuką. Noriu, kad būtų gerai. Kodėl? Todėl, kad esu žmogus.
Komentaras: Gerai, jei taip būtų!
Atsakymas: Na, bent jau šiek tiek! Virš gyvūno instinkto.
Klausimas: Vadinasi, reikia ne bėgti nuo gaisrų, o siekti gėrio. Ir tada viskas ims keistis?
Atsakymas: Žinoma! Net gyvūnai kažkiek tai supranta. O žmonės – ne.
Komentaras: Komentaruose rašo, kad jūs – idealistas. Tai dar gražus žodis. Neva žmogus to padaryti negali. Pasiūlykite ką nors realesnio.
Atsakymas: Aš, brangūs draugai, esu realistas! Gaila, bet realistas. Tik dar ne dabar, bet galbūt netrukus viskas virs tikrove.
Matau, kaip tai vyksta. Tai, apie ką galvojau prieš 20 metų, vyksta dabar. Tai, apie ką kalbu, kad įvyks po penkerių metų, bus rytoj.
Visų dėsnių turi būti laikomasi.
Klausimas: Kokio svarbiausio dėsnio turime laikytis?
Atsakymas: Žmonija laisva valia turi suvokti, kad reikia tinkamai, savanoriškai įsikišti į supančią gamtą. Papildyti negyvąją, augalinę ir gyvūninę gamtą savo veiksniu – žmogišku. Kai mane veikti verčia ne fiziniai dėsniai, bet mano aukštesnieji dėsniai, humaniški įstatymai, kurie yra aukščiau mūsų prigimties ir priklauso Aukštesniajam pasauliui.
Kitaip tariant, man to nereikia, bet noriu, nes tai yra aukštesnioji savybė. Kai norėsime, kad ji atsiskleistų, paliksime šį uždarą ydingą ratą, kuriame esame.
Klausimas: Kokią savybę norime atskleisti?
Atsakymas: Norime, kad atsiskleistų davimo, meilės savybė. Paprasčiausia yra mūsų tarpusavio ryšio savybė. Gero ryšio. Jei panorėsime, kad taip ir būtų, iš karto nuraminsime visą gamtą.
#259360

Iš 2020 m. sausio 13 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Už ką gamta baudžia mus? I dalis

Gamta ima mus mokyti

Komentarų nėra