Pateikti įrašai su laisvė žyme.


Ar įmanoma rasti laimę?

Auklėjimas, vaikai, Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis

Komentaras. Jūs manote, kad būti laimingam šiame pasaulyje neįmanoma?
Atsakymas. Neįmanoma. Galima į viską užmerkti akis, vartoti alkoholį, narkotikus ar įstatyti save į griežtus rėmus, arba apie nieką negalvoti, tačiau jei žmogus atsiveria, visą laiką vystosi ir tikrai nori viską suprasti, pajausti, tai būti laimingam neįmanoma.
Komentaras. Kitaip tariant, šis pasaulis skirtas tam, kad mus nukreiptų į tikrą laimę?
Atsakymas. Jis mums duotas kaip pradinis vystymosi taškas. Kitokio vystymosi jame būti negali. Todėl mūsų veiksmai šiame pasaulyje nieko neduoda! Tikrasis gyvenimas prasideda nuo dvasinio pakilimo, o mūsų pasaulis lieka kaip taškas. Viskas, ką padarėme per visą istoriją – tai tik atspirties taškas.
Klausimas. O kaip gi visi didingi mokslo ir meno pasiekimai?
Atsakymas. Visas mūsų mokslas ir menas – tai mūsų gyvūninio egoizmo produktas, ir iš visų tų pasiekimų nieko nelieka. Visa žmonijos istorija – tai gyvūnų istorija.
Kai pradedame save matyti iš šalies, tai suprantame, kad visų veiksmų šaltinis yra mūsų egoizmas. Jis nulemia visus mūsų siekius, skatina kurti romanus, romansus, muziką ir kitus meno kūrinius. Todėl tame nėra jokių ypatingų aukštesnių savybių, būsenų, privalumų – niekur ir niekaip!
Visa mūsų istorija, kurią išgyvename, visos vertybės, kurios susikaupė, visa tai – tik vienas mažas juodas taškelis, matant visą likusį vystymąsi. Ir nieko negaila, nes pradedame tikrą kelionę į žvaigždes!

Iš 2016 m. birželio 19 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra laimė?

Kur rasti laiko laimei?

Laimingo gyvenimo patentas

Komentarų nėra

Mano mintys Twitter (2017 04 10)

Twitter

Pesach (pe-sach) – perėjimas nuo mus valdanžio egoizmo į išsilaisvinimą, išėjimas iš jo į laisvę, nes egoizmas neša mums blogį ir kančias.

Komentarų nėra

Valios laisvės beieškant, III d.

Valios laisvė

Aukščiau Visatos
Jei pakiltume ir pažvelgtume į bendrą vaizdą, nekreipdami dėmesio į žmoniją, – į negyvąją, augalinę ir gyvūninę gamtą, – tai prieš mus atsivertų ypatingas bendras dėsnis, kuris mus visus priskiria prie bendros sistemos. Be to, prie uždaros, integralios, idealiai tarpusavyje susijusios visose savo dalyse.
Taip gamta elgiasi su visais, ir tik mes – žmonės – esame priešingi jai pagal savo prigimtį.
Išeina taip: jei mes priešingi Gamtai, tai galime iš šalies ištirti, suprasti, suvokti ją ir tapti panašūs į ją. Bet ne natūraliu būdu, būdami panašūs į negyvąjį pasaulį, florą ir fauną, o savarankiškai, nepriklausomai kildami ant bendros Aukštesniosios gamtos pakopos, kuri yra aukščiau mūsų Visatos, aukščiau Didžiojo sprogimo, nuo kurio Ji prasidėjo.
Tai ir yra tikroji žmogaus pakopa, Žmogaus lygmuo – nuo žodžio Adomas, kuris reiškia: „panašus“ (dome) į bendrą sistemą. Kartu mes imsime ją kontroliuoti – suprasime, suvoksime visą Gamtą, prasiskverbsime į jos gilumą, įsijungsime į ją.
Štai kur slypi esmė, mūsų gyvenimo tikslas, mūsų valios laisvė. Tik dėl to verta gyventi. Antraip mes liekame apgailėtinomis skruzdėlėmis, vykdančiomis savo kūno komandas.
Tai reiškia, kad mums būtina rasti metodiką, kuri leis mums stovėti prieš Gamtą, pažinti, atskleisti, tyrinėti ją – ir kartu formuoti save pagal šią visuotinę, globalią gamtą, įtraukiant visą Visatą, žmoniją ir, kas žino, ką dar.
Šito reikia siekti. Juk tik taip, jei aš suvoksiu šią universalią sistemą, jei atversiu ją, jei sužinosiu, dėl ko egzistuoju, kaip buvau sukurtas, kaip gyvenu ir vystausi ir į kokią visa apimančią Gamtą turiu ateiti, – tik taip aš iš tikrųjų realizuosiu save.
Toks mano laisvas pasirinkimas: pasiekti tai ar ne. Įeiti ar neįeiti į interakciją su Gamta, į susijungimą, bent į suartėjimą ir supratimą. Žmogus geba laisvai kurti, sugerdamas į save visą šią sistemą protu ir jausmais, iki pat smulkiausių detalių. Ir štai tada jis vadinsis „Žmogumi“ (Adomu).
Juk šioje būsenoje jis sujungia savyje dvi priešingas jėgas. Viena vertus, pagal šio pasaulio prigimtį, jis egoistas, o kita vertus, pagal globalaus pasaulio prigimtį, jis altruistas. Jis turi šansą įgyti antrąją jėgą. Ir šis šansas laukia, kol bus įgyvendintas.
Žmogų atveda prie šios galimybės, o toliau viskas priklauso nuo jo paties: nori jis to ar nenori? Jis randa metodiką: knygas, mokytojus, grupę tam įgyvendinti – kitaip tariant, tą vietą, kur jis įgyvendina savo ryšį su Gamta. Taip žmogus gali judėti pirmyn, vystytis pasitikdamas šį etapą, kuriame Gamta jam atsiskleis.
Ir jis laisvas šiame kelyje. Juk jis gali pagal paties valią, laisvai jungtis į grupę, kuri jį moko, kaip prisijungti, įsitraukti į visa apimančią Gamtos sistemą.

Iš 2016 m. birželio 28 d. 739-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Valios laisvės beieškant, I d.

Valios laisvės beieškant, II d.

Kas tiki valios laisve

Komentarų nėra

Valios laisvės paieškos, II d.

Valios laisvė

Amžinas prieštaravimas
Taigi, žmogus visiškai priklauso nuo paveldimumo ir aplinkos. Valios laisvė – tik iliuzija.
Bet jei nuo manęs absoliučiai niekas nepriklauso, jei aš – tik nesavarankiška bendro mechanizmo dalis, ne veikianti, o veikiama, tai mano gyvenimas neturi jokios prasmės, jokios logikos.
Tada dėl ko gi mes egzistuojame? Kam visa tai?
Štai ir priartėjame prie klausimo esmės: ar gali žmogus laisvai pasirinkti, laisvai veikti, ar galima jį vadinti nepriklausomu? Matyt, tik dėl šito veiksmo jis vis iš naujo gimsta ir gyvena. Ir taip – milijardai žmonių.
Kas gi tas laisvas veikimas – tegu nors ir mažulytis, – aplink kurį sukasi visas mano gyvenimas? Kai jį rasiu ir realizuosiu, iš ten išdygs, prasiverš į laisvę mano gyvenimo prasmė.
Tyrinėdami šį klausimą, save pamatome unikalioje sistemoje. Iš vienos pusės, visi esame egoistai, visų gyvenimas kraštutinai individualus. Laikui bėgant, vis labiau svetimėjame, šalinamės vieni kitų.
Niekam nereikia artimųjų, su daugeliu iš jų niekas nenori palaikyti ryšių. O iš kitos pusės, priešingai – Gamta mus uždaro kartu: gyvename mažame Žemės rutulyje, mažame pasauliniame kaime, globaliai ir integraliai tarpusavyje susiję.
Šis kontrastas, prieštaravimas kasmet vis didėja. Šiuo metu jis ypač ryškus Europoje, kurioje bandymas sukurti bendrą rinką apnuogino europiečių nesugebėjimą teisingai susivienyti, užmegzti ryšius. Kaip gi išspręsti problemą?
Bus tęsinys…

Iš 2016 m. birželio 28 d. 739-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Valios laisvės paieškos, I d.

Kaip tapti laisvam?

Viską daro Jis, bet sprendžiu – aš

Komentarų nėra

Valios laisvės paieškos, I d.

Valios laisvė

Įgimta ir įgyta
Apskritai valios laisvės klausimu egzistuoja dvi viena kitai prieštaraujančios koncepcijos. Pirmoji teigia, kad žmogus turi galimybę laisvai apsispręsti, koreguoti ir iš esmės paveikti savo gyvenimą.
Antroji koncepcija priešingai – viską priskiria likimui arba Apvaizdai, atimdama iš žmogaus bet kokią valios laisvę ir deklaruodama išankstinę įvykių lemtį.
Kaip yra iš tikrųjų?
Pirmoji mano profesija buvo biokibernetika, tyrinėjanti žmogaus organizmo sistemas, valdančias jį, užtikrinančias jo funkcionavimą ir vedančias į tam tikrą uždavinį ar tikslą. Taigi, pagal biokibernetiką jokios valios laisvės nėra. Juk iš esmės kūnas – tai sudėtinga biologinė sistema su dviejų rūšių parametrais:
•    įgimtos savybės;
•    įgytos savybės.
Šiuose rėmuose paprastas žmogus neturi jokios galimybės veikti savo nuožiūra. Vienus parametrus paveldėjo iš tėvų, kitus – gavo iš auklėtojų ir aplinkos. Jo vystymąsi lemia šių veiksnių kompleksas.
Todėl kyla klausimas: ar žmogus renkasi kitus veiksnius, kurių padedamas galėtų pasikeisti? Jei renkasi, tai kuo vadovaudamasis? Argi ne tuo, ką jis jau gavo iš vidaus ir išorės – genais ir aplinka? Ir jeigu jam dar ką nors pakiš – tai juk irgi nuo jo nepriklausys, ar ne?
Dangaus valia
Žmogus nuspėjamai reaguoja į įvykius ir tęsia savo kelią. Manome, kad jis gali laisvai apsispręsti, atsižvelgdamas į atsitiktines aplinkybes. Bet iš tikrųjų niekur nėra atsitiktinumo ir laisvės.
Tiesiog mums trūksta žinių apie vieningą sistemą, vadinamą „Gamta“ arba „Elokim“ (Dievas). Ji skirstoma į tampriai susijusias posistemes, kur nėra nieko atsitiktinio. Priešingai, viskas griežtai nulemta.
Taigi, žmogus – įgimtos vidinės ir išorinės gamtos kūrinys. Jis negali laisvai priimti sprendimų, kurie priklausytų nuo jo paties.
O kaip tuomet į jį žiūrėti? Ar galima vertinti jo veiksmus kaip gerus ar blogus? Tiesą sakant – ne.
Taip, kaip nevertiname pačių sukurto agregato trūkumų. Jeigu jame sugedo kokia nors dalis, suprantame: tai sukėlė arba vidinis defektas, arba išoriniai veiksniai, su kuriais agregatas susidūrė. Kitų variantų tiesiog nėra.
Ir todėl, jei teisingai suprastume ir pajustume sistemą, pamatytume, kad žmogaus nėra už ką bausti. Neatsitiktinai Toroje nėra bausmių pagal šiuolaikinį supratimą, o yra ištaisymai. Žmogų reikia patalpinti į tokias sistemas, kuriose, veikiamas išorinių veiksnių, pasikeistų, o jo gyvenimas klostytųsi kitaip.
Tačiau esame susipainioję ir išsibarstę skalėje nuo fatalizmo ir tikėjimo lemtimi iki tikėjimo atsitiktinumu. Kai kas mano, kad viską lemia dangus, kiti dangaus valiai palieka tik dalį įvykių…
Iš tiesų „Dangus“ – tai mums nežinomas komponentas, su kuriuo stengiamės užmegzti kokį nors ryšį, kad pagerėtų mūsų gyvenimas.
Bus tęsinys…

Iš 2016 m. birželio 28 d. 739-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip tapti laisvam?

Laisvas vergas

Laisvė ar tik laisvės iliuzija

Komentarų nėra

Kas tiki valios laisve

Kabala ir kiti mokslai, Valios laisvė

Komentaras. Žurnalo „Social Psychological Science“ nuomone, jei žmogus netektų tikėjimo valios laisve ir būtų įtikintas, kad jo sprendimais manipuliuoja Aukštesniosios jėgos, jo savimonei ir tapatumui būtų suduotas rimtas smūgis.
Atsakymas. Psichologija – ne mokslas. Ji vadovaujasi tik nedideliais bandymais, atliekamais ribotomis sąlygomis.
Pirmiausia, nėra tokio žmogaus, kuris galėtų tą informaciją priimti ir gyventi, žinodamas, kad jį valdo. Kaip būtų gerai, jei galėtume pasiekti tokią būseną!
Klausimas. Tai psichologai negali atlikti paties svarbiausio: įtikinti žmogaus, kad jis yra valdomas?
Atsakymas. Žinoma! Jie negali pajudėti net iš pradinio taško!
Galima pasakyti žmogui, kad jį valdančios įvairios išorinės ir vidinės jėgos iš tiesų nėra jo. Ne jis renkasi, kaip pasielgti, juk kelios sekundės iki neva jam nusprendžiant, ši informacija susikuria ir susiformuoja smegenyse, o jis tik pateikia galutinį rezultatą. O iš kur šis atsiranda, niekas nežino. Tai jau įrodo ir mokslas.
Bet žmogus negali sutikti su tuo, kad ne jis pats priima sprendimus, nes tai prieštarauja jo egoistinei prigimčiai. Tai užbraukia jo asmenybę, jo „aš“, jo valios laisvę.
Jis gali pasakyti: „Taip, taip, taip!“ – na ir kas? Po sekundės jis vis tiek tai pamirš. Žmogaus prigimtis automatiškai išbraukia šiuos duomenis, ir jis vėl ima gyventi įprastai, tarsi viskas priklausytų tik nuo jo.
Komentaras. Psichologai sako: „Bandymai sumenkinti žmogaus tikėjimą valios laisve stiprina agresiją, gimdo melą…“
Atsakymas. Teoriškai – taip. Bet praktiškai, jei kalbama apie normalų, blaiviai mąstantį, subalansuotą žmogų, jis į tai nekreips dėmesio ir nereaguos negatyviai.
Klausimas. Kitaip sakant, žmogus visada galvoja „esu laisvas“?
Atsakymas. Taip. Nagrinėdami ir vystydami temą „Valios laisvė“, matome, kad kiek žmogui bekalbėtum priešingai, jis sutinka: „Taip, taip, taip“, bet galvoja savaip. Jis net neklausia: „Kaip tuomet tapti laisvam?“ Tai jo netrikdo, nes viską, ką priima, turi pajausti savyje.
Vadinasi, turiu jausti savyje, kad yra Aukštesnioji jėga, kuri mane valdo per įvairias išorines ir vidines sistemas, nutikimus, įvykius – per viską, ką darau.
Turiu tai jausti, o ne iš ko nors girdėti. Štai tuomet pajausiu, kad esu surištomis rankomis ir kojomis: ką bedaryčiau, viskas ateina iš kažkur, o ne iš manęs. Ir imčiau siekti to „iš kažkur“. Kur yra mano elgesio, ateities, mano likimo šaltinis, kad bent sužinočiau, kaip tai sutvarkyta gamtoje?
Tačiau, kad ir kiek apie tai kalbėtume, žmogaus negalėsime įtikinti. Jam reikės labai daug dirbti, kad suvoktų savo nelaisvę. O kartu jis pajaus, kas gi jį valdo! Ir tai jau bus Kūrėjo atskleidimas.
Taigi, psichologai, kaip įprasta, panirę į savo spėliones. O tai, žinoma, niekur nenuves.
Turime parodyti žmogui, kad jis nėra laisvas, bet kartu suteikti galimybę rasti valios laisvę. Kai jis sugebės pamatyti visą vaizdą ir pradėti jį teisingai realizuoti konkrečioje nedidelėje bendruomenėje, tada supras, kurlink turi judėti.
Todėl teisinga žinia tokia: laisvė – tik tinkamos bendruomenės pasirinkimas.

Iš 2016 m. birželio 26 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip tapti laisvam?

Šiuolaikinė vergovė

Laisvė – tiktai aukščiau noro

Komentarų nėra

Kuo pasireiškia valios laisvė?

Dvasinis darbas, Valios laisvė

Klausimas. Kodėl žmogus atsako už galimybę suartėti su Kūrėju, jei jis neturi valios laisvės judėti prie Jo?
Atsakymas. Tiesa, čia žmogus neturi valios laisvės.
Valios laisvė ta, kad žmogus pats panorėtų eiti tuo keliu, kuriuo turi vystytis visa gamta, antraip jo būsena visiškai valdoma Kūrėjo.
Jeigu jis pats realizuoja kūrimo programą iki tol, kol ji atsiskleis, tai būtent šitai ir yra jo valios laisvė.

Iš 2016 m. birželio 9 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Už ką žmogus atsakingas?

Tokia neapčiuopiama sąvoka – laisvė

Pilnas sankryžų kelias

Komentarų nėra

Prašom ne delsti, o eiti pirmyn!

Dvasinis darbas, Valios laisvė

Klausimas. Jeigu neįmanoma net pirščiuko pajudinti be įsakymo iš aukščiau, tai kaip galiu tobulėti, kur mano pasirinkimo laisvė?
Atsakymas. Neturime jokios pasirinkimo laisvės tobulėjimo atžvilgiu. Pasirinkimas tik toks, kad tobulėjimą galime paspartinti. Nereikia gilintis į būsenas, kurias patiri. Kuo daugiau jose kapstysies, tuo labiau atitolinsi savo tobulėjimą.
Vienintelis naudingas veiksmas – kiek tik galima greitinti savo tobulėjimą. Ir tai visiškai nepriklauso nuo būsenų, kurios tau atsiskleidžia, o tik nuo veiksmų siekiant susijungti su kitais.
Taigi mūsų darbas labai paprastas ir, galima sakyti, primityvus. Visa, ko iš tavęs reikalaujama, – kad ir kas su tavimi vyktų, nieko nepaisydamas visą laiką turi siekti susijungimo. Taip dirbdamas atversi naująjį protą, išmintį, pojūčius – vien dėl to, kad atkakliai stengsies judėti ta pačia kryptimi, „kaip į jungą įkinkytas jautis, kaip krovinį tempiantis asilas“.

Iš 2013 m. sausio 8 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvė – tapti Žmogumi

Taškas tarp įsibėgėjimo ir šuolio

Aukštesnioji programa laukia tavo dalyvavimo

Komentarų nėra

Taškas tarp įsibėgėjimo ir šuolio

Valios laisvė

Žmogus, pradėjęs studijuoti kabalos mokslą ir besinaudojantis visomis jos priemonėmis, po tam tikro laiko pasiekia lūžio tašką, kai jau privalo baigti priverstinį, nesąmoningą vystymąsi. Pirmasis etapas skirtas tam, kad jis „susipažintų“ su savo būsena – tai būtina. Po to jis pasiekia bifurkacijos, lūžio (staigaus stabilios būsenos pokyčio) tašką, kuomet turi iš naujo įvertinti savo santykį su vystymusi, su gyvenimu, su savuoju noru, su Šviesa, su visomis jo žinioje esančiomis priemonėmis. Jis visiškai pakeičia savo ankstesniąją paradigmą, visą gyvenimo filosofiją ir sistemos, kurioje gyvena, supratimą.
Anksčiau ši sistema jį valdė, nes žmogus visapusiškai veikė gamtos viduje ir tik dėl savo nemokšiškumo manė esąs aukščiau už ją. Tačiau dabar jis jau supranta esąs visiškai priklausomas nuo gamtos, jos jėgų ir dėsnių – todėl privalo perimti valdymą į savo rankas. Kaip pasakyta: „Nugalėjo Mane sūnūs mano“. Tuomet žmogus supranta esąs ypatingame lūžio taške. Juk anksčiau jam tik atrodė, jog jis pats kažką keičia savo gyvenime, o iš tiesų jis neturėjo jokios pasirinkimo laisvės – tik paklusniai vykdė savo prigimties „įsakymus“.
Dabar jam suteikiama laisvė. Ir pasaulis žmogui pradeda matytis chaotiškas, be jokios tvarkos. Jam sąmoningai duodamas toks pojūtis, kad pats panorėtų viską sutvarkyti, sujungti draugėn ir pradėti valdyti pasaulį.
Čia jam atsiranda proga kreiptis į Akštesniąją jėgą ir prašyti jos suteikti supratimą, leisti vystytis per „tikėjimą aukščiau už žinojimą“. Nes jis trokšta pajusti aukštesnes būsenas ir iš jų semtis naujo supratimo ir naujų savybių – taip surasti pusiausvyrą su savuoju pasauliu. Juk pasaulis – tai vidinės žmogaus tvarkos atspindys, atitinkantis vidinį, o ne išorinį realybės supratimą.

Iš 2011 m. liepos 13 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Neutralioje zonoje tarp gėrio ir blogio

Aukštesnioji programa laukia tavo dalyvavimo

Keletas laisvės akimirkų

Komentarų nėra

Neutralioje zonoje tarp gėrio ir blogio

Valios laisvė

Šiame pasaulyje neturime jokios valios laisvės – tai pasekmių pasaulis. Ir dėl to jis taip skiriasi nuo dvasinio pasaulio, juk kai žmogus pakyla ten ir įgyja dvasinę pakopą, tai gauna laisvę rinktis savo mintis, sprendimus ir veiksmus. Nes ten yra visos jėgos, o mūsų pasaulyje – tik pasekmės.
Iškart gauname paruoštus vaizdus ir nieko juose negalime pakeisti. Jeigu norime veikti patys, tai turime pakilti į dvasinį lygmenį − į pasirinkimo laisvės pakopą, į jėgų pakopą. Kai savyje atskleidžiame ir jaučiame šias jėgas (viskas atsiveria tik žmogaus viduje), tada jau galime veikti laisvai rinkdamiesi ir patys spręsdami, kokias jėgas išjudinti: tas ar kitas.
Toks darbas vadinamas Kūrėjo darbu. Juk gavęs galimybę teisingai rinktis visuose savo veiksmuose žmogus laipsniškai pakeičia Kūrėją ir ima valdyti gamtos jėgas. Ir taip pamažu žmogus prieina prie to, kad visa realybe tampa jam pavaldi.
Jam nuolatos atsiveria naujos jėgos – sakytum laisva forma. Juk yra tik dvi valdžios: davimo jėgos valdžia arba gavimo jėgos valdžia. Abi šios jėgos ateina iš Kūrėjo, tačiau kurgi čia žmogus?
O žmogus stovi tarp šių dviejų jėgų, kurios visiškai tolygiai jį veikia. Taip jis patenka į neutralią zoną, kuri nepriklauso nei nuo davimo, nei nuo gavimo jėgos. Davimo jėga vadinama „šventumu“, o gavimo jėga – „netyrumu“, nes ji egoistinė. Tačiau neutrali zona nepriklauso nei vienai, nei kitai, ir yra vadinama klipat noga.
Kai žmogus tiksliai nežino, „kur tiesa“: egoistinėje jėgoje (klipa) ar šventume (davimas), ir atranda save būtent viduryje tarp jų – jis gauna laisvę rinktis.
Tačiau klausiame, kaip galima pasirinkti, jeigu esi svarstyklių skalės viduryje ir iš abiejų pusių turi visiškai vienodus šansus − 50/50? Ir tai tikslus ir teisingas paskaičiavimas. Juk žmogus nejaučia, kad jis kažkaip papirktas arba kad save apgaudinėja. Ir kaip tada pasirinkti kokiu keliu eiti, kuo remtis gyvenime: stengtis gauti vis daugiau dėl savęs ar visgi pasiekti kokią nors dvasinę formą, davimą.
Šį pasirinkimą išaiškiname dirbdami su savo aplinka. Juk pats žmogus nežino, ką pasirinkti, ir lieka su šiuo klausimu. Tačiau jeigu jis iš tikrųjų nori teisingai pasirinkti, tai privalo „įdėti“ save į teisingą aplinką. Ir tada aplinka padės jam išvysti, kur yra tiesa.

Iš 2011 m. liepos 22 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip išaugti iš nulio

Laisvės beieškant

Ką gi tu išsirinksi?

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai