Klausimas: Kokia mūsų laisvo pasirinkimo realizacijos esmė?
Atsakymas: Ji ta, kad kiekvienas nusilenkia prieš grupę, idant iš jos gautų dvasinio tikslo, Kūrėjo, davimo svarbą.
Mano pasirinkimas – taip susimažinti grupės atžvilgiu, kad visa, ką grupė turi, įeitų į mane kaip tai, kas svarbiausia gyvenime, kad jų mintys apie Kūrėją vyrautų virš visko, kas yra manyje. Ir tada galvosiu tiktai apie tai.
Bet veikiu ne aklai kaip užhipnotizuotas, o kryptingai dirbu savo egoizme priešais jį: įsijungiu į draugus, lenkiuosi prieš juos, įsivaizduoju, kad jie kartos lyderiai – viskas dėl to, kad perimčiau iš jų svarbą pasiekti dvasinį tikslą.
O ar į šitą pasaulį su jo norais siekti turtų, valdžios ir šlovės žiūriu kaip į kažką žema ir niekinga? Ne, nes tokiu atveju išeina, kad Kūrėjas tik šiek tiek didesnis už tą menkumą, o man reikia pasiekti kitokią būseną.
Todėl turiu gerai vertinti ir turtus, ir valdžią, ir šlovę, ir visą šitą pasaulį, bet dvasingumą turiu iškelti dar aukščiau. Kitaip tariant, nereikia sumenkinti šio pasaulio reikšmingumo, kaip teigia religijos ir tikėjimai, o atvirkščiai, vertinti viską, kas jame yra, bet tai panaudoti tiktai vardan dvasinio tobulėjimo. Ir tai gyvybiškai svarbu.
Jeigu nemažinsime šio pasaulio, o aukštinsime dvasinį, priklausomai nuo to, kiek išaugs dvasingumas, šis pasaulis taps dar svarbesnis. Ir tada jo negriauk, nemenkink, o dar labiau iškelk virš jo dvasinį pasaulį! Ir taip kaskart kilsi iš šio pasaulio pakopos į būsimojo pasaulio pakopą.

Iš 2011 m. vasario 17 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tai nelengvas darbas…

Kaip iš tikrųjų išsižadėti egoizmo?

Kaip panorėti to, kas svarbiausia?

Kiekvienam žmogui kyla savi norai ir jis stengiasi juos patenkinti. Bet yra žmonių, kurie prieštarauja, priešinasi norams. Tai irgi valdo Kūrėjas. Jis perstatinėja mus kaip figūrėles ant šachmatų lentos.
Neturime jokios valios laisvės, todėl nėra prasmės charakterizuoti žmogų: geras jis ar blogas. Ir nėra ko jam laukti kokių nors pasekmių, savo poelgių atgarsių: nei rojaus, nei pragaro, kad ir kas tai išvis būtų. Kaip sakoma knygoje „Zohar“: „Visi esame kaip gyvūnai.“
Ir iš tikro, kur tavoji valios laisvė? Net jeigu tau kyla jos iliuzija, tai tik dėl to, kad aiškiai nesupranti, ko norįs. Kūrėjas specialiai nustato tavyje tokius nurodymus, tokius valdymo signalus, kurie sukuria laisvų veiksmų viziją − ne daugiau.
Todėl įsisąmoninti, kad „Nėra nieko kito tik Jis“, reiškia visų pirma suprasti, jog esame sraigteliai didžiuliame mechanizme.
Nuo ko gi prasideda žmogus? Žmogus prasideda nuo valios laisvės. O kad ją pasiektų, žmogui reikia iki jos išsivystyti. Todėl iš pradžių žmogus tūkstančius metų vystosi savo egoizme, kuris valdomas Kūrėjo iš aukščiau, o paskui jame atsiranda „taškas širdyje“. Kitais žodžiais tariant, kyla dar vienas noras – papildomas, priešingas visiems kitiems. Jis suskaldo žmogų į dalis, kankina ir veržia.
Šis noras, žinoma, taip pat ateina iš Kūrėjo. Iš niekur daugiau jis negali atsirasti, tiesiog iš oro neatsiras. Juk žmogus – tai kūrinys. Todėl netgi taško širdyje atsiradimas dar nedaro mūsų laisvais – laisvais nuo Kūrėjo.
O nuo ko gi dar galima būti „laisvam“? Jeigu yra vienintelė Jėga, kuri visus valdo iš viršaus, tai mano laisvė gali būti tik gebėjimas šią jėgą neutralizuoti.
Kokiu būdu tai galiu atlikti? Be to, jeigu, tarkim, ją neutralizuosiu, kas tada iš manęs liks? Kokias jėgas turėsiu, kokį protą? Kaip rinksiuosi? Kas mane skatins veikti? Visiškai nesuprantama. Jeigu egzistuotų dvi jėgos, tai rinkčiausi vieną iš jų. O jeigu yra tik viena, vadinasi valios laisvės nėra? Tai kam gi tada viskas sukurta? Kad būtų galima šituos vabalėlius valdyti?
Ne, prasmė yra. Ji tokia: kūrinys, t. y. žmogus įvaldęs dvi priešingas jėgas ir varijuodamas tarp jų, ima pavyzdį iš Kūrėjo, perima Jo savybes, kopijuoja Jį ant savęs. Nuosekliai, kartas nuo karto, savybė po savybės, palaipsniui žmogus iš Kūrėjo perveda sau vis didesnį informacijos kiekį ir galiausiai visiškai prilygsta Kūrėjui.
Tada pagal tai, kiek žmogus panašus į Kūrėją, tiek savarankiškai pradeda save valdyti taip, kaip jį valdytų Kūrėjas. Ir netgi daug geriau.
Juk jame atsiranda tikslingai sukurtas noras: žmogus nori būti priešingas Kūrėjui. Bet vietoj to, perėmęs iš Kūrėjo programą, valdymo metodą žmogus pradeda teisingai save valdyti nepaisydamas savojo egoizmo.
Taip išeina, kad Kūrėjas sukūrė žmogų blogu. Taip ir pasakyta: „Aš sukūriau blogį. Ir kartu Aš daviau tau metodiką, kad ištaisytum šį blogį į gėrį. Tada tu tampi panašus į Mane ir laisvas, savarankiškai atlieki su savimi visus veiksmus.
Tavo rankose dvi vadžios: tavo blogoji egoistinė prigimtis ir tavo geroji altruistinė prigimtis. Imk, kopijuok Mane ir taikyk sau. Tada vadinsiesi Adam, iš žodžio „domė“ – panašus į Kūrėją.“
Taigi turime galimybę išsivaduoti iš Aukščiausiojo valdymo, nebūti marionetėmis ir nesakyti, kad „Nėra nieko kito, tik Jis“. Be Jo yra dar viena jėga – to žmogaus, kuris kopijuoja Kūrėją ir viską daro už Jį, jėga. Ir čia iš tikrųjų slypi valios laisvė, nes tada dirbame su dviem priešingomis kūrinio savybėmis: su egoizmu ir su davimo savybe.

Iš 2011 m. sausio 29 d. pamokos Berlyno kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Išvien su Kūrėju

Tokia neapčiuopiama sąvoka − laisvė

Dėlionė iš 613 vienos sielos dalių

Anksčiau mokėmės ir mokėme savo vaikus gyventi senajame pasaulyje vadovaudamiesi per visą istoriją sukaupta patirtimi. Šiandien visa ši patirtis jau nieko neverta! Tuo įsitikinsime diena po dienos, mėnuo po mėnesio, atskleisdami esą mums visiškai nesuprantamame pasaulyje.
Nesuprasime, kas staiga vyksta tai vienoje, tai kitoje šio pasaulio vietoje. Juk jis dabar vystosi ir mums atsiveria kaip sujungta, analoginė, o ne diskretinė, skaitmeninė sistema. Šis pasaulis jau „nebesusideda“ iš atskirų, izoliuotų dalių, kur kiekviena turi šiokią tokią veikimo laisvę.
Analoginės sistemos savybė – tai absoliutus abipusis ryšys, nuo pradžios iki pabaigos, visoms jos būsenoms. Tai tarsi gyvas organizmas, kuriame nieko negalima pakeisti, nepalietus ir nepakeitus visų likusiųjų dalių.
Jeigu būdami tokios subtilios, priklausomos būsenos dar nepajausime, kokioje sistemoje atsidūrėme, tai mes pražuvę. Todėl kiekvienam žmogui būtina studijuoti kabalos mokslą.
Anksčiau mokėme savo vaikus, kaip gyventi egoistiniame pasaulyje. Tačiau šiandien šios žinios jau nebepadės. Ir vaikui, ir suaugusiam – kiekvienam, kas dar ruošiasi gyventi šioje žemėje, privalome suteikti žinias apie tokį pasaulį, kuris staiga „nukrito ant mūsų galvos“.
Jeigu anksčiau mus veikusi Aukščiausiojo valdymo sistema kiekvienam palikdavo tam tikrą laisvę, tai šiandien leidžiasi toks jėgų tinklas, kuris tiksliai pastato kiekvieno į jo vietą nepalikdamas jokios laisvės. Jeigu žmogus juda, tai veikia visą sistemą. Kiekvienas, kuris pasislenka, sužadina visą sistemą, todėl ji šiandien tokia nenuspėjama. Tai mums vis labiau atsiskleis pačia baisiausia forma.
Prieš porą dienų susitikau su UNESCO generaline direktore. Ji labai greitai mane suprato ir paklausė: „Jūs manote, kad šiandien ir mokymas turėtų būti globalus?“, kitaip tariant, apimantis visą sistemą.
Problemos sprendimas būtent toks: privalome ir vaikus, ir suaugusius išmokyti egzistuoti naujame pasaulyje, į kurį staiga patekome.
Žmonės kol kas šito nesupranta, nejaučia ir labai sunkiai priima, nors pasekmės jau matomos visur, tačiau žmogus nemato to, ko nenori pastebėti. Galiausiai kančios privers žmogų atmerkti akis. Turime skleisti šias žinias nelaukdami smūgių, kad kiek įmanoma sumažintume kančias.

Iš 2011 m. vasario 4 d. pamokos „Kabalos išminties pamokos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visiems kartu pro vieną „langą“ bežiūrint

Nukreipk priemonę į tikslą, o tikslą į priemonę!

Ant naujojo pasaulio slenksčio

Iš 2011 m. sausio 14 d. pamokos Maskvoje
Klausimas: Kas Jūsų nuomone yra laisvė? Ar Jūs esate laisvas?
Atsakymas: Mano nuomone laisvė – tai būti visiškai panašiam į Kūrėją, kai neturi kitų norų, tik tokius kaip Jo.
Nes Kūrėjas – tai absoliutus gamtos dėsnis, o ne kažkas sėdintis padangėse. Tai milžiniškas gamtos dėsnis, supantis visą gamtą ir viską valdantis, visas gamtos dalis, įskaitant mane.
O aš esu absoliučiame kalėjime. Įsivaizduokite save visiškai surištą, jūsų nervai neišlaiko, jūs negalite, plėšotės – tai tiesiog siaubinga! Štai tokia jūsų būsena, jeigu esate priešingas Kūrėjui.
Jeigu kartu su Juo tampate panašus į Jį, įgyjate Jo supratimą, pasiekiate pusiausvyrą, tai staiga jaučiate, kad visi šie geležiniai pančiai, visi šie apribojimai dingsta.
Jūs tarytum sraigtelis kartu su visais kitais sraigteliais esate uždarytas iš visų pusių. Jūs negalite nei kur nors pajudėti, nei atsikvėpti. Jūs ničnieko negalite padaryti! Ir staiga jaučiate, kad būtent tai, kad suprantate Kūrėją, kad sutariate su Juo padeda rasti tokią pusiausvyrą, tokią džiaugsmingą būseną, kad daugiau tiesiog nieko nereikia. Toks nusiraminimas…
Tai jau „chasadim“ būsena, kai esate tikėjimo, chasadim savybės viduje. Jums daugiau nieko nereikia, tik sutapti su Juo savybėmis. Kad ir kas vyktų, tai vis Jis jus veikia, idant rastumėte dar didesnę galimybę prilygti Jam.
Po to, kai patyrėte visus įmanomus Jo poveikius ir visus juos atitikote, ir dabar jau niekas nebegali jūsų paveikti taip, kad nebūtumėte panašus į Kūrėją, pasiekėte visiško davimo būseną, Biną. Štai dabar jaučiatės esąs visiškai laisvas.
Ką reiškia „visiškai laisvas“? Esate visiškoje Kūrėjo valdžioje, kaip ir buvote, bet visiškai sutinkate su Juo ir ne priverstinai, o savo laisva valia, įsisąmoninę, kad būtent taip, o ne kitaip viskas turi būti. Esate su Juo visiškoje harmonijoje, sutarime. Tai − Binos būsena, kai nieko nereikia!
Ir tik po to prasideda kitoks darbas, vadinamas gavimu dėl davimo.

Iš 2011 m. sausio 14 d. pamokos pagal straipsnį „Pratarmė knygai Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Stebint gyvenimą iš dešimto aukšto

Gamtos programa

Tokia neapčiuopiama sąvoka − laisvė

Klausimas: Tai kokia yra gyvenimo paslaptis?
Atsakymas: Paslaptis ta – kaip pakeisti šio gyvenimo kryptį iš gavimo į davimo, į „meilės artimui“ kryptį ar bent jau laikytis principo: „nedaryk kitam to, ko nekenti pats“.
Kai tik pradedi eiti davimo kryptimi, išeini iš savo ankšto pasauliuko, kuriame esi užrakintas ir dirbi kaip robotas pagal iš anksto nustatytus, nulemtus dėsnius. Juk neįmanoma pažeisti dėsnių – tik jų paslėptis, žinių trūkumas verčia mus taip manyti. Pavyzdžiui, iš dešimto aukšto žiūriu žemyn į tai, kas vyksta apačioje, ir matau, kaip iš už kampo išvažiuoja mašina, o į gatvę išeina jos nematantis žmogus, ir mašina partrenkia jį. Arba, matau, kaip žmogus palieka mašiną neleistinoje vietoje, o iš toli artėja policininkas, norintis išrašyti jam baudą. Aš iš viršaus visą tai matau, o jie apčioje nieko nemato! Tai argi šis nežinojimas jiems suteikia galimybę sakyti, jog toks įvykis – grynas atsitiktinumas? Man tai tikrai ne atsitiktinumas, aš mačiau, kaip viena su kitu buvo susiję. Tai ne šiaip fantazija, tai tam tikras atvėrimas. Arba, žiūrėdami į vaiką suprantame, kas turi įvykti dėl to, ką jis daro. Mes tai jau žinome iš anksto, o jis nežino, – tai tik žinių apie save trūkumas. Todėl jokios valios laisvės mes neturime – yra vien nežinojimas. Ir kuo giliau atskleisime šį pasaulį, tuo labiau jausimės sukaustyti grandinėmis. Nėra jokios valios laisvės – nei mintyje, nei nore, nei veiksme.
Vienintelis dalykas, kurį galime padaryti – pakeisti savo kryptį. Ši paradigma, visa nukreipta tik į gavimą sau – visiškai apribota, ir ji apribota mūsų pačių, mūsų norų. Ją mes galime pakeisti į visiškai priešingą – kaip minusą į pliusą! Pradėk duoti ir pamatysi, ką tuo galima pasiekti!
Tu jau turi būsimo altruistinio noro šaknį, tašką širdyje – tau tereikia pritraukti jį vystančią jėgą. Tada jau nebūsi apribotas, juk išeisi iš savęs! Po viso savo vystymosi mes galiausiai atskleisime, kad esame pasodinti į savo gyvūninį kūną, kuriame nėra nieko žmogiško, išskyrus vienintelį tašką! Jeigu tu rūpiniesi kūnu – esi gyvūnas, o jei rūpiniesi šiuo tašku – atskleisi jame žmogų.

Iš 2010 m. lapkričio 30 d. pamokos pagal straipsnį „Kūnas ir siela“

Daugiau šia tema skaitykite:

Savęs pačių „atnaujinimas“

Kas išeina iš Kūrėjo?

Kaip išaugti iš nulio

Klausimas: Stebėdamas žmonijos gyvenimą visiškai nematau jokios valios laisvės: kažkas nulėmė mūsų pradinę ir galutinę būsenas, o mes tik bėgame nuo starto iki finišo. Kur gi mūsų laisvė?
Atsakymas: Tai visiškai teisinga. Mes negalime rinktis nei pačių kūrinijos būsenų: 1−2−3 (startas − keitimasis − finišas), nei mūsų vystymosi etapų nuo 1-osios iki 3-iosios būsenos — juk viskas jau iš anksto nuspręsta.
Gimiau su užprogramuotomis savybėmis ir privalau realizuoti manyje esančią programą — neištaisytas aš turiu pasiekti Galutinį išsitaisymą (Gmar Tikun). Ir yra aišku, koks aš neišsitaisęs, koks turiu tapti išsitaisęs, netgi visas mano taisymosi kelias aprašytas žingsnis po žingsnio.
Jeigu šis kelias man tampa aiškus, tai suprantu, kaip griežtai viskas susiję, − tarsi variklyje, kuriame visos dalys juda nuosekliai.
,,Tora“ kilusi iš žodžio ,,instrukcija“ (oraa), t. y. tau duodami tikslūs nurodymai ir nelieka jokio laisvės − išskyrus viena! Arba tu trokšti visa tai atlikti savo gera valia, pasirinkdamas pats, arba tave privers. Dabar spręsk − ar eisi savo noru, ar tave muš, kol nepanorėsi eiti.
Pasirinkimo esmė ne ta, kad išvengi kančių. Kai renkiesi eiti pirmyn savo noru, tu eini suvokimo link, vystaisi, susipažįsti su dvasingumo didybe, atskleisdamas dvasinį pasaulį kaip kažką be galo pakilaus.
Tas taškas tavyje, kuris pasirenka norįs atverti dvasinį pasaulį, pakildamas virš tavo materialinio, egoistinio noro, ir vadinasi tavuoju ,,Aš“.
Ne tavo jėgoms išvengti šios būsenos, tačiau tu pats renkiesi, kaip ją pasiekti.

Iš 2011 m.  sausio 7 d. pamokos pagal straipsnį ,,Valios laisvė”

Daugiau šia tema skaitykite:

Dėlionė iš 613 vienos sielos dalių

Nori spręsti pats?

Laisvė – tiktai aukščiau noro

Kur gi mūsų laisvė? Ne savo noru gimiau, nieko gyvenime pats nesirinkau: nei šeimos, nei šalies, nei tautybės.
Aš sukurtas iš tėvo ir motinos genų, kurie lemia absoliučiai visas mano savybes, buvau auklėjamas aplinkos, į kurią patekau: namų, vaikų darželio, mokyklos, kurių nesirinkau. Neturiu nieko savo!
Tapdamas suaugęs jau esu visiškai susiformavęs, „iškeptas“ − lyg ištraukta iš krosnies bandelė.
Tačiau net ne tokia esmė! Juk, kaip moko kabala, esame sujungti it dantratukai, mes visi sudarome vieną bendrą sielą, kuri vėliau buvo sudaužyta į dalis. Tarytum iš mūsų būtų padarę „dėlionę“: atspausdino vieną bendrą paveikslą, o po to jį supjaustė į smulkias dalis.
Kiekvienam iš mūsų joje paskirta konkreti vieta, kurioje tinkame pagal visus savo parametrus−savybes, t. y. 613 norų, kuriais priklausome nuo vieno, antro, trečio žmogaus, kad galėtume su jais susijungti. Visi nuo visų visur priklauso, kad būtų galima pilnai sudėti šią dėlionę!
Ir tai yra ne šiaip dėlionė plokštumoje, mes jungiamės ne šiaip kontūrais. Kiekvienas iš mūsų turi „613“ briaunų, kuriomis jungiasi su visais. Įsivaizduokite tokią 613-matę erdvę…
Tačiau apie kokią laisvę tada išvis galime kalbėti, jei aš esu tik mažytė dėlionės dalis, turinti visais parametrais visiškai atitikti visas kitas?!
Todėl kai kalbama apie laisvę, savaime suprantama, nekalbama apie žmogų patį savaime ir jo nepriklausomą pasirinkimą. Ši laisvė – viena visiems, ji priklauso nuo mūsų visų! Jei žmogus ir gali atlikti kokį nors judesį, tai jis turi būti suderintas su visų kitų dalių judesiais, kitomis sielomis ir jų savybėmis.
Jeigu judu kuria nors kryptimi, tai judėjimas turi įvykti visoje sistemoje. Dabar telieka atrasti, kas vadinama manąja valios laisve?

Iš 2011 m. sausio 7 d. pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Studijuojant Kūrėjo veiksmus

Nori spręsti pats?

Kas mes – laisvi žmonės ar kūrinijos sraigteliai?

Klausimas: Jūs pasakėte: kad save išaugintume, mums reikia panaudoti dvi jėgas – gavimo ir davimo, bet dabar manyje nėra dviejų jėgų, tik gavimo?
Atsakymas: Tavyje yra abi tos jėgos, tu tiktai nenori panaudoti antrosios! Mes pradedame kilti iš apačios, iš nulinio davimo ir kylame 125 laipteliais, kol palaipsniui pasieksime 100 procentų davimą. Bet nulinis davimas nereiškia, kad davimo nėra – tu paprasčiausiai neišnaudoji šios jėgos, esančios tavyje! Negalima sakyti, kad ko nors nėra pasaulyje – tos jėgos nėra tik tavyje, tavo jutimuose. Patvirtinimas, kad ji egzistuoja – tai, kad ji po akimirkos gali tavyje atsiskleisti. O po to vėl išnyks… Tai vadinama „nuliu“. Tikrovėje nulis neegzistuoja, jis gali būti tik žmogaus pojūčiuose.
Tu turi valios laisvę pažadinti davimo jėgą iš to nulio. Tam tau duota aplinka, kuri susideda iš: mokytojo, grupės, knygų. Pradėk jos padedamas dirbti su savo nuliniu davimu, ir jis jau nebebus nulinis. Nes davimo jėgą tu gali pažadinti tiktai bendraudamas su kažkuo kitu, kuris taip pat nori ją atskleisti. Tad palaikyk tokius santykius, neužsidaryk savyje! Kaip dar galima atskleisti davimą? Gavimo jėga sukoncentruota viename žmoguje, bet davimo jėgai reikalingi du, kad jėga veiktų tarp jų! Toks ir yra esminis skirtumas tarp egoistinio pasirinkimo ir altruistinio – savo egoizme tu esi vienas, o davimui tau reikalinga aplinka. Kitaip, kur tu galėsi realizuoti davimą, kur tu rasi tą jėgą ir kaip patikrinsi, ar ją turi? Todėl, kai tiktai prabunda žmogaus dvasinė kibirkštėlė, kvietimas vystyti sielą – jį nedelsiant atveda į grupę ir sako: „Pasirink ją!“ Būtent ten ir glūdi mūsų valios laisvė – teisingai pasirinkti aplinką.

Iš 2011 m. sausio 6 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Padėkite suprasti, ko aš noriu?

Meilės ir davimo formulė

Laisvė – kur gi ji?

Pirmasis ir pats svarbiausias klausimas – ar turime kokią nors valios laisvę?
Ar gyvenu tarsi prisukamas žaisliukas, kuriam kažkas pasuką raktelį nugaroje, ar esu it tampoma už virvučių marionetė?
Ir iš tikrųjų mes esame visiškai valdomi prigimtinių instinktų ir veikiame pagal įdiegtą mumyse programą.
Nors mums ir atrodo, kad patys priimame sprendimus ir patys apibrėžiame savo kelią – bet tai tėra regimybė, ir viską galima nusakyti iš anksto, remiantis vidinių ir išorinių duomenų deriniu (rešimot, auklėjimas, įpročiai, visos sąlygos).
Kitaip tariant, nėra tokios akimirkos gyvenime, kai žmogus priimtų savarankišką sprendimą, o ir kuo remdamasis jis spręs?
Jeigu žmogaus viduje jau yra sudėti visi duomenys, tai jis paprasčiausiai apskaičiuoja tarsi mašina. Nejau čia yra koks nors nežinomas veiksnys, kurį būtų galima pasirinkti?
Tai tik mes jo nežinome, ir todėl mums atrodo, kad laisvai renkamės. O iš tikrųjų, viskas visiškai nulemta, kaip gamtoje.
Kabalos mokslas sako: „Nieko nėra kito, išskyrus Jį“. Nori pats priimti sprendimus? Tada pakilk iki Kūrėjo lygmens ir spręsk drauge su Juo.
Vienintelė laisvė – sutikti su Juo ir netgi eiti tarsi Jo priešakyje: jeigu pakyli iki Jo lygmens, prilygsi Jam savo savybėmis, Jis tau leis spręsti už Jį (kaip Jis). Ir tada bus taip, kaip pasakyta: „Teisuolis sprendžia, o Kūrėjas vykdo“.
O iki to nėra ko ir kalbėti apie kokią nors laisvę.

Iš 2010 m. lapkričio 26 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko nežino nė viena būrėja

Nieko naujo po saule…

Jeigu paliksi mane dienai…

Klausimas: Kodėl man šiame pasaulyje duota laisvės iliuzija?
Atsakymas: Mums patiems atrodo, kad esame laisvi, tačiau taip yra tik tada, kai nemąstome apie tai, kai tapatiname save su gyvūniškuoju kūnu.
Jei nors truputį pakiltume virš jo, pamatytume, kad mūsų kūnas visiškai paklūsta jį valdantiems dėsniams ir procesams, kuriuos jis išgyvena.
Man atrodo, jog pats sprendžiu, kada gulti miegoti, kada eiti į darbą. Bet kas tai sprendžia iš tikrųjų?
Man duotos tam tikros aplinkybės ir vidinės savybės, o mūsų noras mėgautis veikia lyg variklis, dirbantis pagal paprastą formulę: maksimumas pasitenkinimo, skiriant minimumą pastangų – maksimaliai išlošti, minimaliai už tai sumokant.
Tokį skaičiavimą atliekame kiekvieną savo gyvenimo akimirką – bet kokiame pjūvyje, bet kuria kryptimi, bet kurioje vietoje, kiekvieno dalyko atžvilgiu.
Taip veikia mūsų prigimtis, atsižvelgdama į daugybę sąlygų: kiek aš pavargęs, kokia mano sveikata, kaip tai pavojinga ir kiek iš to gausiu pasitenkinimo ir t.t. Taigi, kol esame savo ego viduje, jokios laisvės nėra.
Turime suprasti, kad laisvas pasirinkimas įmanomas, tik jei aš pats valdau savo norą, jei esu aukščiau už jį.
Kol esu savo egoistinėje prigimtyje, visada būsiu paklusni marionetė, visiškai valdoma savo egoizmo.
Jei noriu paimti valdžią į savo rankas – valdyti norą turiu aš pats, pakilęs aukščiau jo.
Vadinasi, laisvė įmanoma tik virš noro. Lieka klausimas: kaip, kokiomis priemonėmis pakilti virš savo prigimties?

Iš 2010 m. lapkričio 26 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tapk savo gyvenimo prodiuseriu

Kas mes – laisvi žmonės ar kūrinijos sraigteliai?

Ko nežino nė viena būrėja