Pateikti įrašai su lygybė žyme.


Vyrai nemėgsta jausti svetimo liūdesio

Vyras ir moteris

Tyrimas („Journal of Family Psychology“): vyrai ir moterys vienodai geba suprasti ir įsijausti į kito žmogaus išgyvenimus, tik vyrai teikia pirmenybę kito žmogaus teigiamoms emocijoms, o moterys sutelkia dėmesį į neigiamas emocijas.
Ilgas ir laimingas šeiminis gyvenimas priklauso nuo partnerių gebėjimo įsijausti į kito emocijas. Vis dėlto šie vyrų ir moterų gebėjimai yra skirtingi: vyrai gerai supranta tai, kas pozityvu, o moterys atsiliepia į neigiamas emocijas ir laukia to paties iš partnerių.
Vyras „nuskaito“ džiaugsmą ir laimę, gauna malonumo iš pokalbio ir apskritai iš gyvenimo, vyrai nemano, kad neigiama užuojautos kryptis yra svarbi, svetimų neigiamų emocijų supratimas nesuteikia jiems ryšio su kitu žmogumi pojūčio.
Moteris „nuskaito“ „negatyvą“, liūdesį. Ir jei liūdi žinodama, kad vaikinas ją supranta, tai pasitenkinimą ir pasitikėjimą santykiais pajaus ji, bet ne jis.
Vyrai bijo svetimų neigiamų emocijų, moteriai ši baimė nežinoma. Kad ir į kokią pusę būtų nukreipta užuojauta, pora būdavo tuo laimingesnė, kuo labiau partneriai stengėsi suprasti vienas kitą ir kuo dažniau jiems tai pavykdavo.
Komentaras: pasirodo, kad lyčių palyginimas neįmanomas. Jos netgi ne priešingos, t. y. lygios ir priešingos, bet nėra palyginamų lygmenų. Tai dar mokslui teks atskleisti. Taigi reikia į vyrą ir moterį žvelgti kaip į nepalyginamas esybes.

Daugiau šia tema skaitykite:

Netikra lygybė

Žmonės be lyties

Pasaulio vienybė – harmonijoje tarp vyro ir moters

Komentarų nėra

Žlugimas žlugimui nelygu

Krizė, globalizacija, Laidavimas

Klausimas: Sprendžiant iš naujų tendencijų, pasaulio šalims teks suirti iš vidaus, kad atgimtų iš naujo…
Atsakymas: Visas pasaulis turi suirti, bet irimas gali vykti arba fiziniame, arba supratimo, sąmoningumo lygmenyje. Viena iš dviejų: arba mums, kad suprastume, jog būtina „sužlugdyti“ egoistinę dvasią, teks visiškai žlugti materialiąja prasme, arba mes išvengsime materialiosios kracho dalies ir pereisime į dvasinį žlugimo įsisąmoninimą, kad po to padėtį ištaisytume.
Šiaip ar taip, privalai ateiti į sudužimą, į vidinį žlugimą – galimas daiktas, kad dėl to teks žlugti ir iš išorės.
Pavyzdžiui, šiandien Izraelyje į socialinio protesto bangą bandome įlieti žinią apie vienybės ir integralios visuomenės sukūrimo būtinybę. Klausimas: ar efektyvios mūsų pastangos? Galimas daiktas, prireiks nedidelių kančių, idant žmonės suprastų, jog iš tikrųjų trūksta tiktai šito ir tik taip galima pasiekti teisingą paskirstymą.
Liaudis iš tiesų nori socialinės lygybės – tačiau, kaip ją įgyvendinti? Netinka diegti tai, kas patinka tau, bet nepatinka kitiems. Socialinė lygybė turi aprėpti visus, visą visuomenę. Argi galima šitai įgyvendinti be tarpusavio laidavimo?
Gerai, jeigu žmonės tai įsisąmonins. Priešingu atveju prireiks bėdų. Kitų variantų nėra: arba gerasis kelias, arba kančių kelias. Jeigu nepasiseka gerajame kelyje, tuomet prie jo jungiasi antrasis. Šitaip bus visose mūsų gyvenimo srityse.
Kuo labiau mums pavyks paveikti aplinką, tuo didesnė tikimybė, kad neteks išgyventi tikrų karų, į kuriuos, kaip rašo Baal Sulamas, galime nusiristi netinkamai susiklosčius aplinkybėms.

Iš 2011 m. rugpjūčio 18 d. pamokos pagal laikraštį „Liaudis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmo aklumas

Kelias į tarpusavio laidavimą

Laidavimas – raktas į naująjį pasaulį

Komentarų nėra

Kas yra lygybė?

Filmai, klipai

Video klipas rusų k.

Komentarų nėra

Kas yra lygybė?

Viena siela

Klausimas: Kas yra lygybė?
Atsakymas: Lygybė – tai, kai kiekvienas iš mūsų turi vienodas galimybes – sąlygiškai vienodas, individualiai lygias galimybes teisingai išreikšti save bendroje integralioje sistemoje: gauti ir duoti, būti pusiausvyroje su visais likusiais.
Širdis lygi plaučiams, kepenims, inkstams, kojoms, rankoms ir t. t. Kuo? Tuo, kad jie visi teisingai tarpusavyje sąveikauja. Tuo visi lygūs, bet kiekvienas individualiai dirba bendram labui – ir todėl organizmas gyvena!
Aš nekaltas dėl to, kad gimiau ir priklausau, tarkim, inkstams, o tu širdžiai, o jis plaučiams, o kitas dar kažkam. Šiuo atžvilgiu kiekvienam iš mūsų duota savo. Bet jeigu mes tarpusavyje darniai bendradarbiaujame, tai kiekvienas prilygsta visiems likusiems ir nėra to, kuris mažesnis ar didesnis. Mes realizuojame savo įgimtą potencialą, kurio patys nesirinkome.
Kiekvienas gimėme su įvairiais polinkiais, skirtingose šeimose. Turime kitokį išsilavinimą, auklėjimą, skirtingai suvokiame pasaulį, skirtingai į jį žiūrime, kiekvienas savaip save suvokia. Bet jeigu kiekvienas iš mūsų realizuoja save harmonijoje su likusiais, – tai šitai vadinama lygybe.

Iš 2011 m. rugpjūčio 14 d. TV programos „Klausk kabalisto“

Daugiau šia tema skaitykite:

Lygybė bendroje šeimoje

Penklinė viena – melodijos skirtingos

Sveikos visuomenės paslaptis

Komentarų nėra

Kaip tapsime lygūs, jeigu esame skirtingi?

Grupė, Platinimas, Viena siela

Pasaulinis kongresas „NOI“, Roma, 2-oji pamoka

Žmonijai iškilo didžiulė problema dėl socialinės sistemos. Teisinga visuomenė – tai visuomenė, kurioje visi lygūs, tačiau bėda ta, kad visi iš prigimties skirtingi, tad neprasminga kurti mums vienodas sąlygas: 8 valandų darbo dieną, vienodą atlyginimą ir t. t.
Dėl prigimtinių skirtumų vienam to maža, o kitam – per daug. Jeigu aš tinginys, man per sunku dirbti kasdien po 8 valandas, o veikliam ir energingam žmogui tai nekelia sunkumų.
Kodėl gi taikyti mums lygybę? Kaip sukurti teisingą visuomenę? Žmonės jau seniai to siekia, tad jei būtų buvusi tokia galimybė, jau būtume sukūrę gerą, stiprią struktūrą. Bet nepavyksta. Gamta neleidžia mums būti lygiems.
Kodėl nuo pat pradžių skiriamės vienas nuo kito, esame priešingi vienas kitam, negalime susigyventi? Kiekvienas iš mūsų turime savus skonius, jėgas, sąlygas, sugebėjimus, įgimtas savybes, požiūrį į gyvenimą, todėl nesuprantame vienas kito.
Iš tikrųjų nesugebėsime įvesti lygybės. Atrodytų, visuomenė, kurioje visi lygūs, galėtų išgelbėti mus nuo karų ir bėdų, bet tai neįeina į Gamtos planus. Jos planas – priversti mus įsisąmoninti faktą, kad niekada ir niekur nebūsime tarp savęs lygūs. Niekada negalėsime kuo nors po lygiai pasidalyti. Jeigu šiandien tai padarytume, tai rytoj pradėtume kariauti.
Lygus padalijimas buvo išmėgintas Rusijoje, Izraelio kibucuose, ir šitie mėginimai žlugo. Gamta nori, kad su visa savo egoistine jėga perkeistume save pagal jos – visiško davimo – pavyzdį. Tada man bus nesvarbu, kas kiek uždirba – svarbiausia, kad aš duodu maksimumą, šimtą procentų. Tai ne „vienodas ir teisingas“ padalijimas, o padalijimas be jokio patikrinimo.
Tokiu atveju kiekvienas gauna pagal savo išsivystymo lygį, kiek jam reikia. O galiausiai žmogus išsivystys iki tokio lygio, kada gaus lygiai tiek, kiek jam reikia pragyventi, o toliau iš visos širdies tarnaus kitiems, be jokių patikrinimų: kam būtent ir kiek.
Štai kodėl žmonės nesupranta, kai aiškiname jiems, ką sako kabala apie žmonijos ateitį. Tai atrodo per daug fantastiškai, per daug nerealiai. Bet kitaip žmonių visuomenė negalės egzistuoti, juk bet koks kitas paskirstymas neteisingas. Aš negaliu išmatuoti kiekvieno pastangų lyginamojo svorio, kad nuspręsčiau, kiek jis nusipelno. Gamta niekada neleis tokiu būdu suderinti žmoguje dvi jėgas: teigiamą ir neigiamą.
Siekdami įgyvendinti, kas užsibrėžta, privalome platinti kabalos mokslą pagal visiškai kitą sistemą. Kol kas mums reikia susivienyti grupėse, kurios sudarytos iš žmonių, jau gavusių norą, poreikį tam ir suprantančių, kad kito kelio nėra, kadangi tokia Gamtos valia. Šiuose žmonėse yra dvi jėgos: nuosavo egoizmo ir Kūrėjo – kibirkštis, stumianti vystytis teigiama kryptimi. Kai dvi šitos jėgos susitinka žmoguje, jis pradeda girdėti, jis sugeba įsisavinti tai, ką kalba kabalos mokslas.
Procesas vyksta palaipsniui, žmogaus vidinio vystymosi tempu. Mes pereiname negyvąjį, augalinį, gyvūninį, žmogaus lygį, ir veiksmo eigoje mūsų viduje vis stipriau susiduria dvi jėgos, tarp kurių mes sukuriame pasipriešinimą, „rezistorių“. Patalpinę tarp jų savo jausmus ir protą, mes išsilaikome jų priešpriešoje: iš vienos pusės pažabojame savo egoizmo jėgą, o iš kitos pradeda veikti davimo jėga. Išnaudodami abi tas jėgas kartu, veikiame aplinkoje ir tada save jaučiame kaip „rezistorių grandinėje“, kaip pasipriešinimą bendroje sistemoje, jos besivystančią dalį.

Iš 2011 m. gegužės 21 d. 2-osios pamokos kongrese „NOI“, Romoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Sveikos visuomenės paslaptis

Lygybė bendroje šeimoje

Ką vadinsime žmogumi?

Komentarų nėra

Moteris – permainų vieta

Moters dvasingumas, Vyras ir moteris

Norint padaryti vyrams visapusišką ir stiprų poveikį, moterys taip pat turi susivienyti. Susivienyti suprasdamos darbo principus ir žinodamos, ko būtent reikalauti iš vyrų. O tam jos turi žinoti, kas yra Šviesa, kuri traukia vyrus, ir ką ji turi sukelti.
Moteris dvasine prasme – tai jėga, dar didesnė nei vyras. Vyras – tiesiog jėga, ekranas, o moteris – tai vieta, kur vyksta visos įmanomos permainos. Ji sukuria naują pakopą ir rūpinasi ja. Gimimas, maitinimas, suaugusiojo būsena – visa tai vyksta bendros ar individualios sielos moteriškojoje dalyje.
Na, o vyras tik neša Šviesą. Sakoma, kad jis „suteikia baltumą“ ir čia jo vaidmuo tarsi baigiasi. Po to jis gyvena motinoje ir per ją teikia jėgų sieloms vystytis.
Taigi, palikuonims viskas ateina per motiną, per moteriškąją dalį. Visas dvasinis vystymasis vyksta per moterį ir būtent moteriškoji dalis pratęsia sielas. Apie tai kalba ir Tora. Pavyzdžiui, „Abraomas“ ir „Sara“ – tai dvi sielos dalys, pagimdančios kitą sielą – savo kitą būseną, vadinamą „Ichak“. Iš kur gi ji atsiranda? Žinoma, iš Saros.
Mes turime vykdyti tai, kas nustatyta gamtos. Pasiekę atitiktį su materialiąja gamta, pereisim prie dvasinės gamtos. Taip pasieksime sėkmę ir nepakenksime sau.
Ir atvirkščiai, kuo daugiau vykdysim savo egoizmo užgaidas, kuo garsiau šauksim apie „lygybę“, kuri iš tikrųjų ardo šeimą ir visuomenę, tuo labiau sau pakenksim ir tuo mažesni bus mūsų šansai. Koks nors politikas gal ir pasipelnys iš to, bet ne visuomenė.

Iš 2011 m. kovo 6 d. pokalbio apie moteris

Daugiau šia tema skaitykite:

Netikra lygybė

Moteriškas indėlis

Mūsų jėga – mūsų silpnybėje

Komentarų nėra

Netikra lygybė

Moters dvasingumas, Vyras ir moteris

Klausimas: Ar vyrų ir moterų tarpusavio santykiams kenkia šiuolaikinė lyčių lygybė?
Atsakymas: „Lygybė“, kurią įgyvendiname vadovaudamiesi savo egoistiniu supratimu iš tikrųjų yra ne lygybė, o gamtos dėsnių iškraipymas.
Gamtoje vyriškasis ir moteriškasis pradai nėra identiški, atvirkščiai – jie skirtingi, priešingi, nutolę vienas nuo kito pagal įvairiausias vidines ir išorines charakterio ypatybes, veiklą, fiziologiją ir visa kita. Dėdami lygybės ženklą tarp jų, „sugniuždome“ prigimtį ir sukuriame milžinišką lūžį, kuris galiausiai niekam neatneš naudos.
Nereikia aiškinti, ką reiškia priešintis gamtos dėsniams. Tokiame aukštame lygyje bandome daryti, kas šauna į galvą, užuot mokęsi iš gamtos kiekvienai lyčiai priskirti jai tiksliai tinkančią formą. Dėl to sulauksime dar daug bėdų. Galiausiai niekas nesidžiaugs tokia „lygybe“.
Juk man gamtos skirta būti vyru, turinčiu tam tikras savybes ir atliekančiu tam tikrą funkciją. Turiu nišą, kurią privalau užimti. Tai mano ramybės, išsitaisymo, prisipildymo ir tobulumo vieta.
Todėl negalima pataikauti mane valdančiam egoizmui ir elgtis taip, kaip jis užsimanys, egoistinėms jėgoms įsakius. Be jokios abejonės, tai tikrai gadina reikalą. Tikėsimės, kad per sugedimą kažkokiu būdu išsitaisysime, tačiau šiame kelyje mūsų laukia daugybė bėdų.

Iš 2010 m. kovo 7 d. pamokos „Apie moterį“

Daugiau šia tema skaitykite:

Moterys ieško prasmės

Moters verta vieta

Moteriškoji tragedija!

Komentarų nėra

Ko reikalauja žmonės aikštėje

Krizė, globalizacija

Klausimas: Pastarosiomis savaitėmis pamatėme, kad skirtingose šalyse žmonės dalyvauja demonstracijose prieš vyriausybes, tartum jie protestuotų, kad yra atskirti nuo šalies valdymo. Kaip perteikti jiems kabalos mokslo idėjas apie visuotiną žmonių susijungimą, kad jie pajustų, kad ji gali pasiūlyti sprendimą?
Atsakymas: Tai labai svarbus klausimas, kuris palaipsniui tampa vis aktualesnis. Tai vienybės klausimas, kurios iš esmės reikalauja žmonės. Žmogus klausia: „Kaip aš, paprastas žmogus, gyvenantis už du dolerius per dieną (kaip, pavyzdžiui, liaudis Egipte), galiu kažką spręsti gyvenime? Jie negali išsivaikščioti namo, nes tada jiems teks sugrįžti prie savo vargingo gyvenimo, kurio kaina – „du doleriai per dieną“. Ir kol jie protestuoja, viduje jaučia, kad kažkaip valdo, kažką daro, kad valdžia jų, o ne vyriausybės rankose. Žmonių reikalavimo neįmanoma patenkinti, pridedant jiems dar po vieną dolerį per dieną. Turime pagalvoti, ką suteikti šiems milijonams, kad jie pajustų gavę jėgą valdyti, keisti. Ir tai dabar iš tiesų pasaulinio masto problema, kuri apima vis didesnę žmonių masę pasaulyje.
O vyriausybės ima mąstyti, ką gi daryti? Valdantieji pasirengę palikti savo vietas ir sutikti su įvairiais pokyčiais, tačiau tai niekada nepatenkins žmonių. Mes dar būsime liudininkais daugelio demonstracijų ir perversmų, kol galiausiai ateis sprendimas: mes turime suteikti eiliniam žmogui jausmą, kad jis taip pat valdo ir yra gerbiamas, turi valdžią, savigarbą. Žmonės užaugo! Jie išeina į gatves ir jaučiasi šeimininkai. Esant tokiam jausmui, jų neįmanoma papirkti net pinigais, jiems trūks būtent šio statuso. Vis daugiau žmonių nubus, sukurdami labai pavojingą padėtį. Aš negaliu įsivaizduoti, kaip dabar vyriausybė išgalės juos valdyti. Net jei pakeistume vyriausybę ir įtrauktume į valdžią liaudies atstovų, kai tik šie pradės valdyti – atsiplėš nuo liaudies. Kai tik jie prisikas prie valdžios ir pradės ja mėgautis tenai, viršuje, žmogus nebejaus jų kaip savo atstovų, gyvendamas savo miesto lūšnoje ar kaime…
Mes dar pamatysime šią vystymosi tendenciją artimiausiu laiku. Ir galiausiai neliks pasirinkimo, žmonija prieis iki tokios būsenos, kai iškils klausimas, ką padaryti, kad visi būtų lygūs? Juk tik esant visiškos lygybės jausmui, galima kiekvienam suteikti pojūtį, kad jis – vyriausybės galva, kad jis priima sprendimus, kad jis didis žmogus. Tai nereiškia, kad jis turi tiesiogiai turėti valdžią kitų atžvilgiu – tačiau toks turi būti jo vidinis pojūtis. Ir tai įmanoma tik susijungiant žmonėms tarpusavyje – ta kryptimi mes ir einame. Sociologai kol kas nepažįsta tokio reiškinio, todėl teikia labai atsargias, paviršutiniškas prognozes. Bet aš manau, kad tose šalyse, kur šis procesas jau prasidėjo, jo jau negalima sustabdyti. Vyriausybė turėtų bijoti žmonių, kurie jau pajautė, kad gali kažką pakeisti ir valdyti. Kol kiekvienas nepasijus lygus su visais kitais –  jis nenusiramins. Ir pasaulis prie to artėja.

Iš 2011 m. vasario 17 d. pamokos pagal straipsnį „Pratarmė Panim Meirot

Daugiau šia tema skaitykite:

Vyriausybė, atspindinti liaudį

Protingų sąjungininkų beieškant

Apie Egiptą ir ne tik

Komentarų nėra
Vėlesni įrašai »