Pateikti įrašai su machsomas žyme.


Machsomas – psichologinis barjeras

Dvasinis darbas

Machsomas – tai toks psichologinis taškas, iki kurio dirbu savo paties malonumui, o už jo – dėl Kūrėjo arba artimųjų malonumo – dėl kažko, esančio ne manyje. Tokią būseną turiu pasiekti.
Ta riba, toji pakopa ir vadinasi machsomas. Tai grynai psichologinė siena tarp mūsų ir dvasinio pasaulio. Jeigu rūpinuosi savimi, ir net siekdamas Kūrėjo, dvasingumo, vis tiek veikiu dėl savęs – tokia mano būsena yra žemiau machsomo linijos ir vadinasi lo lišma. Jeigu pasiekiu būseną, kai galvoju tik apie malonumo suteikimą Kūrėjui, kad visi malonumai būtų ne dėl savęs, tada aš, mano norai ir ketinimai jau yra už machsomo, ir ši mano būsena vadinasi lišma.
Machsomas – tai psichologinis taškas, kurį privalau pereiti, tada atsiduriu dvasiniame pasaulyje, turiu ketinimą duoti. O toliau, jau būdamas aukščiau machsomo, turiu vis daugiau savo norų ir ketinimų pakelti aukščiau machsomo.
Galima pasakyti ir kitaip: nuolat augant mano egoizmui ir malonumams, keliu savąjį machsomo tašką vis aukščiau, kol visiems norams patirti malonumą, kurie kaip blogio prigimtis pakopomis atsiskleidžia, pakeliu machsomo tašką iki Begalybės, kol visi mano norai įgaus ketinimą duoti.
Nesvarbu, kaip pasakysime: pakelti ketinimus aukščiau machsomo ar kelti machsomo sąlygas iki Begalybės, svarbu, kad augant norams, ištaisyčiau ketinimus juos naudoti „dėl savęs“ į ketinimus „dėl kitų / Kūrėjo“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Aš prašau – Kūrėjas vykdo

Be pastangų machsomo nepereisi

Prieš tave – beribis malonumas

Komentarų nėra

Grįžimas į sąmonę

Dvasinis darbas

Pasaulinis kongresas Maskvoje, pirmoji pamoka

Kabalos mokslas atsiskleidžia ne savaime, bet todėl, kad žmonės savo vystymusi jį atskleidžia. Jis moko, kad pagal pasaulio schemą vėl turime ateiti į mūsų pradinį tašką.
Iš pradžių buvo sukurtas vienas noras, ši pirmoji būsena vadinama „Begalybės pasauliu“. Šioje būsenoje noras ir Šviesa, kuri jį sukūrė, yra absoliučiai panašūs, susilieję, iki galo papildo vienas kitą. Čia noras prisipildo Šviesa, tačiau tai tik užuomazginė būsimojo kūrinio būsena – jis dar nieko nejaučia.
Todėl pradžioje jis turi tapti priešingas Kūrėjui, priešingas Šviesai. Kad visiškai atitrūktų nuo šaltinio, kūrinys vystosi penkiais ypatingais etapais, kurie vadinami „pasauliais“. Taip vyksta šio noro nusileidimas, kitaip tariant, nuoseklus atitolimas nuo pirminio šaltinio.
Pirmasis pasaulis vadinamas Adam Kadmon. „Adam“ – tai ateities žmogaus prototipas. Paskui Acilut pasaulis – kūrimo pasaulis, Brija – emanacijos pasaulis, Jecira – kūrinio pasaulis ir Asija – „darymo“ pasaulis. Penki pasauliai, penki nuoseklūs nusileidimai, didėjant šiurkštumui, paslėpčiai, Šviesai išeinant iš noro, kurį ji užpildo. Kiekviena kita būsena yra tarsi tas pats Begalybės pasaulis, tik Šviesa ten yra labiau paslėptu pavidalu.
Mes su jumis ir šiandien esame Begalybės pasaulyje – nėra nieko kito. Tik ši būsena nuo mūsų paslėpta, užklota daugybe vidinių ekranų. Mums reikia juos atskleisti, nusilupti kaip žievelę, o tada palaipsniui pradėsime jausti save tikruoju pavidalu.
Tai panašu į žmogų, kuris guli be sąmonės. Tokia mūsų antroji būsena čia, šiame pasaulyje. Čia esame absoliučioje paslėptyje tarsi be sąmonės, mumyse vyksta tam tikri vidiniai svyravimai, kažkas mums vaidenasi.
Jeigu stengsimės atgauti sąmonę, tai pamažu pakelsime save į pradinę būseną. Tik vadinsis ji „trečiąja“.
Tai irgi Begalybės pasaulis, į kurį kylame absoliučiai tomis pačiomis pasaulių pakopomis, kurias perėjome nusileisdami, kai palaipsniui praradome tobulumo jausmą, visišką buvimą Šviesoje. Kildami tomis pačiomis pakopomis, pajausime suvokimą – išėjimą iš nesąmoningos būsenos į sąmoningą.
Pirmasis išėjimas iš nesąmoningos būsenos į sąmoningą vadinamas „riba“ arba „machsomu“. Mums su jumis svarbiausia – pereiti šį „machsomą“, išeiti iš absoliutaus atotrūkio, kai nejaučiama visa apimanti gamta.
Dabar jaučiame gamtą tik mūsų pasaulio pavidalu, suvokiame ją ne per dvasinius norus. Mes su jumis jaučiame pasaulį visiškai atskirtoje būsenoje, nenaudojame instrumentų, kuriuos turime visoje visatoje.
Mes jaučiame save penkiais jutimo organais: uoslės, lytėjimo, regos, klausos, skonio. Taip mūsų pojūčiai perleidžiami per gyvūninį kūną, o tada viduje, smegenyse, iškyla tam tikras vaizdas. Užpakalinėje smegenų dalyje turime savotišką „ekraną“, į kurį projektuojama viskas, ką suvokiame. Iš viso to susideda vienas pasaulio paveikslas.
Visiškai kitaip suvokiama išeinant iš nesąmoningos būsenos. Kai tik pereiname machsomą, pradedame jausti visiškai kitas būsenas, pradedame jausti Šviesą viduje. Mūsų noras mėgaujasi žiniomis apie tikrąjį pasaulį, o tada mumyse piešiamas būtent toks vaizdas.
Tai štai, Kūrėjo sumanymas, pradinis Šviesos sumanymas yra sukurti norą (Šviesa pirminė, noras antrinis), kad šis noras, t. y. kūrinys, taptų lygus Šviesai pagal statusą, galią, pojūčius. Žinoma, ši būsena yra aukščiau mūsų pasaulio, kitaip tariant, aukščiau laiko, erdvės, judėjimo, aukščiau padalijimo į gyvenimą, gimimą, mirtį – aukščiau viso to. Atskleidę savyje šį naują jausmą, pajusime, kad egzistuojame amžinai kaip visa gamta. Nustosime save tapatinti su „gyvūnais“, kurie egzistuoja čia, šiame pasaulyje. Jis tarsi išnyks iš suvokimo kaip pats silpniausias mūsų pojūtis.
Žmogus, atgavęs sąmonę, irgi gali kažkaip įsivaizduoti, prisiminti, kas jam buvo. Šis pojūtis kažkur lieka, tačiau jis toks mažas, toks niekingas, toks siauras, silpnas, kad buvimo didžiuliame naujame pasaulyje – begaliniame, amžiname ir tobulame – suvokimas jį užslopina.
Štai šį machsomą mes su jumis ir turime pereiti.

Iš 2011 m. birželio 10 d. pirmosios kongreso pamokos Maskvoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti sustingusią žemę

Dvasingumą kuriame mes!

Pro tamsos siluetą jau matosi išgelbėjimas…

Komentarų nėra

Kaip tapti didvyriu

Dvasinis darbas

Klausimas: Kokios buvo Jūsų paskutinės pastangos prieš Kūrėjui Jums atsakant? Ką Jūs padarėte prieš pereidamas machsomą?
Atsakymas: Klausimas nekorektiškas, juk tai įvyksta netikėtai. Čia suveikia visuma pačių įvairiausių pastangų, apie kurias tu net neįtari. Tik po to, aiškindamasis „surinktą kolekciją“, tu pradedi suprasti: visa, kas praeita, buvo būtina tam, ko tu dabar pasiekei. Tačiau kol kas tau neatsiskleidė visų tavo pastangų rezultatas, tu nežinai, kiek dar liko. Ir todėl negalima sakyti, kad kažkokia konkreti pastanga leido tau viską užbaigti.
Klausimas: Kuo skyrėsi būtent Jūsų pastangos?
Atsakymas: Manau, niekuo, išskyrus kantrybę, atkaklumą ir nuoseklumą (suprantama, jaudulio fone ir visko, kas su tuo susiję). Baal Sulamas rašo apie tai gerai žinomame pavyzdyje iš įvado į „Mokymą apie dešimt sfirų”“ 133 p.: „Ir tik didvyriai tarp jų, kurių kantrybė atlaikė, nugalėjo sargybinius, ir, atvėrę įėjimą, nusipelnė tą pačią akimirką išvysti karalių“.
Kas herojus? Tas, kuriam pakako kantrybės. Kuris daro viską, kas įmanoma, kad tik neišklystų iš kelio.

Iš 2011 m. sausio 9 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)

Ką daryti?

Dėl ko aš stengiuosi ir ką randu?

Komentarų nėra

Aš prašau – Kūrėjas vykdo

Dvasinis darbas, Ketinimas, malda, Kongresai, įvykiai

Klausimas: Prieš daug metų Sitrine (Izraelis) vykusiame kongrese pasakėte, jog norint pralaužti machsomą mums reikia vienu metu išlaikyti vieną mintį ir turėti didžiulį vieningą norą.
Per visą tą laiką atlikome daugybę bandymų, veiksmų, bet buvome nepasiruošę. Jaučiu, kad dabar, šią sekundę, visi pasirengę.
Pamokos metu norėdamas atverti „kiaurymę širdyje“, visą laiką bandau pramušti šią membraną, egoistinę klipą.
Man trūksta visų mūsų sinchronizacijos. Nenoriu, kad tai įvyktų rytoj, noriu dabar, šią akimirką! Padėkite dabar sinchronizuoti mus visus, kad bendroje maldoje įveiktume šią membraną ir pramuštume ją.
Atsakymas: Kadaise aš kone tais pačiais žodžiais kreipiausi į Rabašą, ir jis atsakė, kad nestovi tarp manęs ir Kūrėjo. Šį ryšį žmogus turi rasti pats. Jis pats turi šito reikalauti. O svarbiausia: jam reikia suprasti, jog ne jis pramuša savo membraną, o Kūrėjas.
Jeigu stengiesi ir negali jos pramušti – tai gerai, bet reikia liautis stengusis tai atlikti pačiam. Kokia jėga tai darai?!.. Ta pačia egoistine jėga?!.. Kaip tu ją pramuši – dideliu egoizmu mažą ego ar atvirkščiai?
Tik Kūrėjas gali tai atlikti – ir niekas kitas! O mokytojas – tai vedlys kelyje. Jis tik atveda tave prie šios būsenos, bet nieko negali už tave padaryti. Kūrėjas taip pat negali – jei tu nepareikalausi iš Jo. Juk tavo noras pasikeisti viduje turi būti pirmiau už Jo veiksmą.
Todėl reikia:
1. Liautis pačiam pramušinėti šią membraną, egoistinę širdies klipą.
2. Iš nieko nelaukti pagalbos – išskyrus iš Kūrėjo, kaip atsako į tavo prašymą.
Mes jau daug metų tai studijuojame visuose kabalistų straipsniuose: viską daro tik Šviesa. Ji sukūrė norą, ji keičia jį, ji skatina norą keisti ketinimą, ir kadangi ji suskaldė norą, tik ji, norui šito reikalaujant, gali ištaisyti jo ketinimą.
Čia nėra jokio tarpininko, ir viskas priklauso tik nuo paties noro – prašymas, MAN pakėlimas. O veiksmą iš viršaus atlieka tik Šviesa. Pradėkite koncentruotis tik į dvi savybes: aš prašau – Kūrėjas vykdo.

Iš 2010 m. lapkričio 10 d., 4-osios kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausia – nesipriešinti

Kaip prašyti, kad būtum išgirstas?

Dvasinio pakilimo žemėlapis

Komentarų nėra

Machsomui pereiti – 10 metų

Filmai, klipai, Klausimai ir atsakymai

Klausimas (rusų k.): Kiek Jums prireikė laiko, kad pereitumėte machsomą?

Komentarų nėra

Klausėte? – Atsakau… – 11

Klausimai ir atsakymai

Klausimas (iš dienoraščio anglų kalba): Ar gali kabalistas nustatyti, kas pereis machsomą, o kas ne?
Ar galima tai nusakyti pagal žmogaus išvaizdą, ar tiktai pajautus jo noro jėgą?
Atsakymas: Visi tinkami pereiti machsomą, tačiau tam turime laisvą valią pasirinkti – greitai pereiti pačiam ar kažkieno  spaudžiamam ir lėtai.

Klausimas: (iš dienoraščio anglų k.): Kas yra  savidisciplina pagal kabalą?
Atsakymas: Kiekvieną minutę siekti suartėjimo su Kūrėju savo savybėmis.

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Sakėte, kad žmogų visada persekioja abejonės ir gundymai, kurie negali pripildyti jo norų.
O jei kažkuris iš senai išsiskyrusios poros nuolat  prisimena romantišką praeitį ir jam chroniškai  reikalingas jį palikęs partneris. Ką tai reiškia ir kaip išspręsti tokią problemą?
Atsakymas: Užsiėmimai atkurs pusiausvyrą  ir suformuos teisingą požiūrį  į amžiną dvasinį pasaulį ir į praeinantį – kūnišką.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Klausėte? – Atsakau… – 10“

„Klausėte? – Atsakau… – 9“

„Klausėte? – Atsakau… – 8“

Komentarų nėra

Pro tamsos siluetą jau matosi išgelbėjimas…

Dvasinis darbas

Pradėję studijuoti kabalą kartais gauname tokį įkvėpimą, dvasios pakilimą, kad degame noru ir esame pasiruošę apversti visus pasaulius! O kartais krentame į visišką bejausmiškumą, nieko nesuprantame, lyg būtume rūke, pasaulis mums panirsta į tamsą. Kitaip tariant, kai turiu ryšį su Šviesa – manyje yra gyvenimas, o kai tik atsijungiu nuo jos, ir ji man nešviečia – tai tiesiog mirtis.
Po to būna kitas etapas. Dėl to, kad veikiu (mokausi, platinu kabalą, užmezgu ryšį su draugais), susiformuoja sistema, kuri pradeda man šviesti net kai esu nelabai gerų būsenų, kai pats nepritraukiu Šviesos.
Tai panašu į žmogų, kuris yra tarp kitų žmonių, o šie jam visada padeda!
Tokia būsena jau vadinasi ne „priesaku“, kuris šviečia jį atliekant, o „Tora“, kuri šviečia man visada! (Pamirškite mūsų pasaulyje priimtas „priesako“ ir „Toros“ sampratas!).
Net jei nelabai gerai jaučiuosi ir esu susipainiojęs, turiu išorinį palaikymą, padedantį pažiūrėti į save tarsi iš šalies ir nuspręsti, kad nebaisu, taip jau buvo ir praėjo. Tora (supanti Šviesa iš grupės, aplinkos) saugo mane net tada, kai ja jau nebeužsiimu, tai yra, nesu artimas Šviesai.
Kai artėjame prie machsomo, viena vertus, jaučiame didesnę paslėptį, tiesiog „egiptietišką tamsą“.
Kita vertus, turime aplinkos palaikymą, kai iš dvasinio kelio nenukrentame į visiškai gyvūninę būseną.
Suprantu, kokia tai tamsa, ją jaučiu ir žinau, iš kur ji ateina ir dėl ko, ir ką privalau daryti, kaip susijungti su Kūrėju.
Iš šios tamsos man ateina Kūrėjo įsakymas paženklinti mūsų susivienijimą „mezuzomis ant durų“, paruošti „išėjimo iš Egipto indus“, pabėgti lygiai vidurnaktį…
Tai ryšys su Aukštesniąja jėga, kuri vadinasi Tora – Šviesa, ji ateina pas mane net jeigu dabar nesu „priesako“ būsenos, net jeigu neturiu asmeninio ryšio su Kūrėju, tai vadinama „diena“. Taip einu pirmyn.
Paslėptis jau ne tokia, kai visiškai atsijungiu ir nieko nesuprantu ir nejaučiu, kaip kad būna pradedantiesiems.
Paskui paslėptyje atsiranda ypatingos formos, jose pradedama skirti įvairius atspalvius, savybes, suprantama, kaip galima su jomis dirbti. Kuo toliau einame pirmyn, tuo labiau atsiskleidžia šių tuštumų tamsos formos. Ir iš jų mes išsiaiškiname išsigelbėjimo formą – anapus machsomo.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ant svarstyklių rodyklės smaigalio“

„Ar esi pasirengęs pabėgimui?“

„Dvasinis liftas“

Komentarų nėra

Viską lemia pasirengimas

Dvasinis darbas, Kongresai, įvykiai

Klausimas: Kovo 16 d. vyks pasirengimo mini kongresui, skirtam Pesachui, vakaras. Ar reikalingas toks pasirengimas, jeigu kongresas vyks tik 4 valandas, – ateisime ir ten viską pamatysime?..
Atsakymas: Sakyčiau – priešingai, jeigu eičiau į tokį kongresą, koks vyko vasario mėnesį ir kuris truko 3 dienas, tai man nereikėtų daug ruoštis.
Ten turėčiau laiko atsargą pasirengti – tarkime, pirmieji pusdienis ar diena, kad po to per likusias dvi dienas suspėčiau viską sugerti. Tačiau jei ateinu tik 4 valandoms iš anksto nepasiruošęs, tai jos pralėks be jokios naudos. Todėl, kuo trumpesnis numatomas susitikimas, tuo daugiau ir kruopščiau reikia jam pasirengti.
Viskas priklauso nuo pasirengimo. Paties renginio metu jau nebeįmanoma nieko pakeisti – svarbiausia, kaip mes jam pasirengėme.
Tai pasakytina apie visą dvasinį darbą. Iki žmogus nepereina machsomo į dvasinį pasaulį, visas jo darbas yra pasirengimas šiam perėjimui.
Ir kol nebaigsime pasirengimo, šis perėjimas neįvyks.
Visas sunkus bei sekinantis darbas, nuo kurio kenčiame „Egipto vergovėje“, reikalingas tam, kad pasirengtume pabėgimui, kuris įvyksta tik visiškai pabaigus pasirengimą!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kelionė į pojūčių pasaulį“

„Kelias į laisvę“

Komentarų nėra

Pirmasis dvasinio kelio etapas

Dvasinis darbas

Reikia labai stengtis, kad atskleistum, jog esi „nusidėjėlis“.
Tik tada, kai visomis jėgomis norime kilti aukštyn, pasiekti pasiaukojamą, nesavanaudišką davimo ir meilės savybę – tik tada atsiskleidžiame, jog esame visiška jos priešingybė.
Atskleisti tikrąją savo prigimtį ir yra mūsų užduotis pirmajame (paruošiamajame) dvasinio kelio etape – išvysti savo klaidas ir nusižengimus (šgagot ir zdonot).
Nuo tos akimirkos, kai žmogus įsilieja į grupę ir pradeda teisingai dirbti, norėdamas pamilti kitus, susivienyti su jais per tarpusavio laidavimą, –  jis tuoj pat suvokia, kad nenori jokio dvasingumo (davimo ir meilės savybės), visus niekina ir neapkenčia.
Viena prieš kitą – tai ir yra tiesos atskleidimas. Kol nebus atskleistos visos „klaidos ir nusižengimai“, nepereisi machsomo.
Machsomas yra ta riba, kad jau atskleidžiau visą blogį savyje ir dabar turi ateiti ištaisanti Šviesa, kad galėtume susivienyti ir tapti panašūs į Kūrėją.
Tik tada visa ši sistema susijungs: Šviesa, kuri yra viena, įsivilks į bendrą mūsų norą, kuris taip pat bus vienas (EXAD!), o ne susidedantis iš daugybės norų.
Šviesa – tai mūsų susivienijimo matas. Tai ji suteikia mums pojūčius ir malonumą. Juos ir vadiname Šviesa.
Šviesa – tai pojūtis, kilęs iš susiliejimo ir meilės savybės, todėl Šviesą vadiname Kūrėju – „ateik ir pamatyk“ (Bo-Re). Davimo savybė, kilusi noro viduje, vadinama Kūrėju ir Šviesa.
Todėl viena, ką privalome padaryti, kad pajustume dvasinį pasaulį, – tai susivienyti.
Bet iš pradžių reikia atskleisti savo neapykantą, ir tai ne žemiškasis jausmas, kai paprasčiausiai nemylime vienas kito, kai pateisiname save, savo santykius su kitais. Atsiskleidžia neapykanta, kurios nenoriu jausti, kurios negaliu pakęsti, nes noriu mylėti kitą su visais jo trūkumais, su jo neapykanta man – noriu jo meilės!
Būtent tada atskleidžiu, kad man nieko neišeina, nes esu įkalintas neapykantoje kitiems. O  juk nekęsdamas kito, nekenčiu savęs! Tai mūsų prigimtis, mūsų vidinis pagrindas, ir reikia labai stiprios Šviesos, kad tai atskleisčiau.
Ši neapykanta vadinama Sinajaus kalnu (Neapykantos kalnu), prie kurio ir dovanojama Tora (Biblija).

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nusidėjelis ir teisusis – viename žmoguje“

„Tik šviesa mus ištaisys“

„Pakilti virš neapykantos kalno“

Komentarų nėra

Be pastangų machsomo nepereisi

Dvasinis darbas, Knyga „Zohar“

Klausimas: Koks tikslas savyje ieškoti visko, kas aprašyta knygoje „Zohar“, dar iki pereinant machsomą?
Atsakymas: Nes be vidinio ieškojimo machsomo nepereisime.
Machsomas yra mumyse, ir mes norime prasiveržti pro jį tuo, kad stengiamės savo viduje atpažinti viską, apie ką pasakoja „Zohar“. Tai ir reiškia, kad stengiuosi pereiti machsomą.
Nejaugi manote, kad sėdėdami ir laukdami, kol ateis laikas, mes pereisime machsomą? Taip nebus. Laukti beprasmiška! Kūrėjui reikia mūsų pastangų – be pastangų įgyti dvasingumo neįmanoma.
O pastangos ir yra tai, kuo dabar užsiimame – stengiamės nukreipti mūsų norą taip, kad suvoktumėme, suprastumėme, priimtumėme, įgytume tas dvasines savybes, apie kurias kalba knyga „Zohar“.
Mes norime, kad ateitų Šviesa ir grąžintų mus į šaltinį, atskleistų mumyse šias savybes. Būtent tai ir rodo, kad  norime pereiti machsomą.
Juk viską apibrėžiame ir jaučiame per norą. Kūrėjas šį norą tik sukūrė, o jį suformuoti, performatuoti iš žemiškojo į dvasinį turime mes patys – tik tada jame pajusime Aukštesnįjį pasaulį.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Klausimai kelyje – 5“

„Prieš tave – beribis malonumas“

„Visa žmonija – per machsomą“

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai