Klausimas: Koks požiūris į mūsų pasaulį – į šią įsivaizduojamą realybę – turėtų būti iki „machsomo“ ?
Atsakymas: Požiūris į šį pasaulį turėtų būti labai paprastas – kol esu šiame sapne, privalau jį įgyvendinti. Parašyta: „Teisėjas neturi nieko daugiau, nei mato jo akys“
Privalau dirbti, kad išlaikyčiau šeimą, daryti visa, kas būtina šiame gyvenime, bet visgi suvokti, kad tai – tik sapnas („Pasaulis – žaidimas!) ir aš jį realizuoju, kaip žaidime.
Tačiau į šį žaidimą žiūriu rimtai. Juk Kūrėjas paruošė man visą šią tikrovę, kad joje egzistuočiau pagal jos dėsnius.
Ir būtent šioje tikrovėje vystau „tašką širdyje“ – per savo santykį su Kūrėju.
Šie du lygiai, žemiškasis ir dvasinis, nesusiję vienas su kitu: žemiškajame lygyje, kur aš esu „sapne“, realizuoju visa, kas būtina šiam gyvenimui, o dvasiniame lygyje noriu rasti ryšį su Kūrėju, vystausi, skirdamas tam visą savo dėmesį. Kitaip, kam aš gyvenu, jei nepasieksiu Kūrėjo?

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kas gi tas mūsų gyvenimas? Žaidimas!“

„Visa kūrinija – Kūrėjo žaidimas“

„Buvome tarsi sapne“

Klausimas: Pradėjęs studijuoti kabalą nuolat jaučiu permainas. Toks jausmas, lyg būčiau pakabintas ore. Negaliu suprasti, kur yra tas plonas siūlas, už kurio galėčiau nusitverti ir išeiti į dvasinį pasaulį, atidavimo pasaulį?
Atsakymas: Būtent „ore“ jis ir slypi – aukščiau, virš, už jūsų egoizmo.

Klausimas: Kaip galima būti įsitikinusiam tuo, kad elgiamės teisingai, jeigu kartkartėmis Šviesa mums atskleidžia, kokių gudrybių imasi klastingas ego, kuris gali mus suklaidinti darant išskaičiavimus „kas man ir kas Kūrėjui“? Ką daryti ir kaip išvengti tokios kliūties?
Atsakymas: Skaitydamas medžiagą ir bendraudamas su pažengusiais galite pajusti savo savybes ir išanalizuoti savo mintis.

Klausimas: Kaip galima sužinoti, kad judama machsomo link? Ar yra tam tikros būsenos, kurias visi pereina? Kaip pasiekiama būsena „meilės kančios“?
Atsakymas: Judėjimas vyksta tik veikiant Šviesai. Jos intensyvumas priklauso nuo jūsų pastangų susisieti su grupe ir su platinimu, t.y. nuo ryšio su žmonija – visur, kur įvyko suskilimas ir nutolimas.

Klausimas: Jau dveji metai, kaip atradau Jūsų pamokas ir knygas. Tačiau man nepavyksta į visą savo aplinką žiūrėti su meile (ypač darbe). Mėginu įsivaizduoti bendrą vaizdą, galvoti apie visus kaip apie vieną organizmą, bet širdis manęs neklauso. Kodėl?
Atsakymas: Dar nepakankamai veikia taisanti Šviesa. Be to, nereikia su savimi kovoti ir mėginti kurti dvasinius santykius darbe. Jūs galite pasirodyti keista. Kabala pataria atskleisti savo siekius tik dvasiniams draugams. Žr. Rabašo straipsniai apie grupę.

Daugiau šia tema skaitykite kategorijoje „Dvasinis darbas“

Klausimas: Kaip žmogus pajunta, kad pereina „machsomą“?
Atsakymas: Žmogaus pajunta tai savo vidumi. Kaip dabar jauti save ir šį pasaulį, mėgaujiesi arba kenti, taip tu pajusi ir dvasinį pasaulį.
Metodika labai paprasta – paaiškinti tau, kas yra malonumas ir kančia, kaip juos jauti šiuo metu, kaip galėtum pradėti sąveikauti su jais, mėgautis jais ir juos valdyti.
Juk be šito nieko nėra. Mes – tai noras mėgautis. Kūrėjas – tai malonumas, kuris atsiskleidžia šio noro viduje kartu su malonumo Šaltiniu.
Kadangi be „kelim“ nieko nėra, dvasinį pasaulį tu suvoki tokiais pat pojūčiais, kaip ir materialųjį. Nemanyk, jog dvasingumas yra kažkur toli, kažkokiose erdvėse. Kalba eina apie tai, kas vyksta tavo viduje – tiek dabar, tiek vėliau.
Tačiau skirtumas yra. Ir labai didelis. Dabar aš savo gyvenimą ir egzistavimą suvokiu savo mažyčio „kli“ viduje, ir tai vargu galima vadinti gyvenimu. Kai mes išplečiame „kli“, nebegalim į jį gauti tiek mažai, kaip anksčiau.
Tačiau neturime pamiršti, kad pajusti tikrąjį gyvenimą galima tik su sąlyga, kad per „kli“ norime jį perduoti toliau, atiduoti, mylėti, išeiti už jo. Antraip malonumas anuliuojasi „kli“ viduje.
Juk galima pasakyti, kad tu ir dabar pilnas Begalybės šviesos. Tik tu ją neutralizuoji savo egoizmu, nes Begalybės šviesa, patekusi į norą, tuoj pat gęsta – tarsi per trumpą sujungimą tarp pliuso ir minuso, tarp dviejų laidų, kai tarp jų nėra varžos.
Tas pasipriešinimas (varža) viduryje ir yra tavo egoizmas. Tu pats privalai padaryti iš jo pasipriešinimą – tik tada atsiras malonumas. Antraip nieko nepajusi – išskyrus menką žemiškąjį gyvenimą, kurio pojūtį tau suteikia šviesos kibirkštėlė, už kurios turėtum užsikabinti.
Prieš tave – milijardus kartų didesnis malonumas, ir jį gali pajusti be jokių problemų. Vienintelė sąlyga – didini „kli“. Viskas priklauso nuo tavęs. Trūksta tik „kli“– beribis malonumas prieš tave.
Ką reiškia beribis? Kaip „kli“ gali būti be ribų? Kai tavo „kli“ išsiplės iki tokio dydžio, kokį jį iš pat pradžių sukūrė Kūrėjas, žmogus pajus neapsakomą malonumą. Tai ir vadiname beribiu „kli“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ką reiškia pereiti machsomą?“

„Kas eilėje paskutinis? Aš po jūsų!“

„Veržkitės į „paskirties tašką““

Klausimas: ką reiškia pereiti machsomą?
Atsakymas: pereiti machsomą (barjerą tarp mūsų pasaulio ir dvasinio pasaulio) reiškia galimybę atsiriboti nuo noro mėgautis, nuo minčių apie save, nuo norų dėl savęs… Bet prieš tai žmogus įsisąmonina, kad jo įprastiniai norai, rūpestis savimi yra vienintelio ir didžiulio blogio šaltinis. Blogio, nuo kurio norėčiau atsiplėšti, bet negaliu!
Tačiau „labai norint“ atsiskleidžia ypatinga jėga, kuri atlieka su manimi šį veiksmą – „perveda“ per šį blogį, pakelia virš jo. Machsomą pereinu tik būdamas visiškai sąmoningas ir pasirengęs. Kalbant bendrai, bet kuris dvasinis ištaisymas vyksta tik tada, kai žmogus visiškai sutinka su veiksmu, kurį po to atlieka Kūrėjas arba Šviesa.
Dauguma žmonių tikisi pereiti machsomą kongresų metu. Tačiau reikia prisiminti, kad žmogus išbandomas kantrumu ir ištikimybe tikslui, t. y. davimo ir meilės savybe bendro kli (Adam) atžvilgiu. Dažniausiai žmogus pasitraukia iš kelio dėl nuovargio, kitaip tariant, dėl kantrybės ir tikrojo noro nebuvimo. Tačiau tai ir yra ta savybė, kuri suformuoja kli Šviesai gauti už machsomo.

Klausimas (iš dienoraščio anglų): kaip suprasti, kad jau praėjai machsomą? Ar tai jaunčiama instinktyviai?
Atsakymas: tada atsiveria ryšys su visa pasaulių sistema, Aukštesniąja jėga, visais pasauliais. Žmogus įgyja davimo savybę, suvokia pasaulį, kaip vieną visumą ir savyje pajunta valdančiąją jėgą.

Klausimas: ar, perėjęs machsomą ir einatis į galutinį išsitaisymą žmogus jaučia augimo skausmus, dvasines kančias, o gal už machsomo žmogus nebejaučia nei skausmo, nei kančių?
Atsakymas: Jaučia!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Machsomas – vienumoje ar grupėje?“

„Visa žmonija – per machsomą“

„Kabalos mokslo studijavimas“

Klausimas: Ką reiškia 125 pakopos?
Atsakymas: Mes – mūsų pasaulis – esame pačioje pasaulių sistemos apačioje. Mūsų pasaulis nuo aukštesniųjų skiriasi tuo, kad aukštesniuosiuose pasauliuose noras turi ketinimą „atiduoti”, o mūsų pasaulyje – ketinimą „gauti”. Todėl noras mūsų pasaulyje visiškai atskirtas nuo šviesos. Mes – noras ir savų norų pojūtis sukuria mumyse pasaulio vaizdą. Jeigu norime pajusti kitą pasaulį, privalome pakeisti savo ketinimą „gauti” į ketinimą „atiduoti”, norą naudoti ne „dėl savęs”, o „dėl kitų”. Toks Kūrėjo sumanymas. Čia Kūrėjas mus nuleido tam, kad mes savarankiškai pakiltume iki pačios jo viršūnės. Mes privalome prilygti Jam amžinumu, tobulumu, ramybės ir žinojimo pilnatve.
Tam mes turime įveikti visas 125 dvasinių laiptų pakopas, iš mūsų pasaulio kylančias iki paties Kūrėjo. Šie laiptai susideda iš 5 pasaulių (Adam Kadmon, Acilut, Brija, Ecira, Asija), kiekviename iš jų yra 5 parcufai (dvasiniai objektai), kurių kiekvienas susideda iš 5 sfirot: iš viso 125 sfirot, savybės, pakopos.

Klausimas: Ar gali žmogus, išties studijuojantis kabalą, pakeisti savo likimą, kokius nors savo gyvenimo įvykius, kurie jau nulemti?
Atsakymas: Taip, pradedant pirmąja pakopa. Tačiau pirmoji pakopa prasideda už vadinamojo barjero, už machsomo.
Dabar esame paslėptoje nuo mūsų vystymosi dalyje, tai yra, mes vystomės, tačiau nežinome, nei kaip, nei kur. Kai tik mes išeiname iš šios paslėptos būsenos ir žengiame ant pirmosios pakopos už machsomo, tuomet ir pradedam skaičiuoti tas 125 kilimo pakopas.
Dabar mus pirmyn stumia tik egoistinė jėga, ir mes priversti nesąmoningai, be jokios valios laisvės elgtis taip, kaip ji verčia mus… O už machsomo mes įgauname dar ir šviesos jėgą, ir žmogus pradeda keisti savo likimą…
Galbūt mano atsakymai skamba labai kategoriškai… Tačiau kabala atskleidžia žmogui jėgas, kurios veikia mūsų pasaulį, jis mato, kaip jos visą mūsų pasaulio sistemą susieja tarpusavyje ir supranta, kad nė vienos problemos neįmanoma išspręsti atskirai nuo visų likusių. Sprendimas tik vienas: pakilti virš šlagbaumo į tą pasaulio sistemos dalį, kur veikia jėgos, valdančios mūsų pasaulį. Štai tų jėgų lygmenyje mes ir valdysime savo ir viso mūsų pasaulio likimą.
Gamta tyčia gena žmoniją į prašviesėjimą: šitame uždarame pasaulėlyje, kur tu egzistuoji nelaimingus 60-70 metų, nieko pakeisti negali. Šiame pasaulyje viskas, kaip jūs patys sakote, nulemta. Jei nori išsiveržti už lemties ribų, jei nori išeiti iš šių baisių sąlygų, į kurias pats save įvarei, nežinodamas, kaip gamta tave veikia, – pakilk į lygmenį tų jėgų, kurios viską nulemia mūsų pasaulyje, ir ten galėsi viską išspręsti ir viską padaryti, kad atstatytum pusiausvyrą.
Kabala ir yra tas mokslas, kuris padės žmonijai suprasti, kad galima valdyti likimą, kaip galima mūsų pasaulį jausti kaip amžiną ir tobulą, kai save tapatini ne su savo kūnu, o su žmogumi visuose mumyse. Ir tai gali įvykti jau šiandieniniame mūsų gyvenime.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kodėl buvo sukurtas šis pasaulis”

„Apie kabalos mokslą. Penktas pokalbis”

Klausimas: Jūs kalbėjote apie tai, kad negalima prievarta sulyginti žmonių, kadangi visi jie – skirtingi. Vadinasi, artimiausioje ateityje kiekvienoje šalyje (kai kur daugiau, o kai kur mažiau) bus tam tikras skaičius žmonių, galinčių atlikti šį sudėtingą ir sunkų perėjimą į dvasinį lygmenį?
Atsakymas: Taip. Beje, šį perėjimą ne visi atliks sąmoningai, detaliai, pakopomis. Yra tokių, kurie supranta šį pasaulį labiau, yra tokių, kurie supranta mažiau, o yra tokių, kurie apskritai nesupranta, žino tik, kaip kuo šiame pasaulyje naudotis, ir gyvena paprastą gyvenimą.
Klausimas: Vadinasi, galima atlikti perėjimą, praktiškai jo nepastebėjus?
Atsakymas: Perėjimą jie pastebi, tačiau tai vyksta santykinai pasyviai, – tik todėl, kad jie prisijungia prie aktyviai suvokiančiųjų. Tokių pasyviųjų – 99% žmonijos.
Klausimas: Egzistuoja šalys, kuriose dauguma žmonių vis dar gyvūniškų norų lygmenyje. Kadangi prievarta niekur negalima jų tempti, kaipgi kursis naujoji pasaulio tvarka?
Atsakymas: Pirma, manau, jog dar daugiau žmonių, gyvenančių gyvūniškų norų lygmenyje, yra Europoje, negu, galbūt, kitose „mažiau išsivysčiusiose“ šalyse. Antra, išsitaisymo tvarka kuriasi pati, mums nereikia jos organizuoti.
Šiuo atžvilgiu mes neteisingai vertiname, neteisingai lyginame šias civilizacijas – amerikietiškąją, europietiškąją, afrikietiškąją. Mes vertiname pagal žinių, pagal mūsų žemiškos kultūros lygį, pagal pajamų, gyvenimo komforto lygį. Tačiau tai visiškai nesusiję su tuo, kiek žmogaus viduje išvystytas „žmogus“. Beduinai, kurie gyvena palapinėse dykumoje, gali būti daug labiau žmoniški ir daug labiau atviri, negu šiuolaikiniai laukiniai europiečiai.

Klausimas: Kai pradedi kalbėti apie artimo meilę, apie tai, kad galima patirti malonumą atiduodant, žmogui tai atrodo labai tolima. Jis mano, kad tai nerealu.
Atsakymas: Problema ta, kad mes nė nesuvokiame, kaip tai nerealu. Ir tik tada, kai žmogus pasiekia būseną, kurioje jis suvokia, jog tokia savybė, kaip atidavimas, visiškai neįmanoma – tik tada jis kreipiasi į Kūrėją ir Kūrėjas suteikia jam tokią savybę.
Pačiam save pakeisti – ne žmogaus jėgoms. Prireiks dar ne vienerių darbo su savimi metų, kad jis tai suvoks. Kartu žmogus privalo suprasti, kad kito kelio ir kitos išeities paprasčiausiai nėra. Jis privalo judėti link atidavimo, kadangi gamtos taip sukurta: arba noras patirti malonumą patenkinamas egoistiškai, ir tada jis lieka tuščias ir gramzdina į krizes ir nelaimes, arba šis noras virsta noru atiduoti.
Tačiau ką daryti, jei pačiam pasiekti šios savybės neįmanoma? Kai žmogus pasiekia tokį lūžio momentą, kai pamato, kad išeities nėra – jis kreipiasi į Kūrėją ir Kūrėjas, ši Aukštesnioji jėga, ši šviesa pradeda jį veikti ir keisti. Būtent tai mes turime patirti.
O kai žmogus tvirtina, kad tai nerealu – tai nieko nereiškia. Jis turi tai pasakyti prieš išeidamas į dvasinį pasaulį, prieš machsomą, paslėpties periodo pabaigoje. Tai vyksta tuo metu, kai žengiama iš dvasinės tremties.

Mes ir dabar esame Begalybės pasaulyje. Veikiame jame, bet paslėpties metu mums neatskleidžiama, ką būtent darome. Tačiau mūsų sielos ir dabar sujungtos tame pačiame bendrame Begalybės kli.
Paslėptis – tiktai mums. Kai gyvename šiame pasaulyje, esame ir Begalybės pasaulyje, bet jaučiame jį paslėptą už penkių pasaulių. Ir mūsų jaučiamas Begalybės pasaulis vadinamas šiuo pasauliu.
Pasirengimo atskleidimui laikotarpiu stengiamės įveikti paslėptį, kuri vadinama šiuo pasauliu, norime susijungti, išsitaisyti, atskleisti, bet to nesugebame. O kai mūsų pastangos pasiekia galutinę ribą, jos virsta riksmu. Aš reikalauju, kad atsklistų Šviesa ir mane ištaisytų.
Tada man atsiveria ankstesnioji būsena: tarsi kažkas įjungia lemputę ir po truputį imu matyti tą būseną, tą Begalybės pasaulį, tarsi didžiuliame kambaryje būtų uždegta maža žvakutė. Tai Asija pasaulis.
Todėl veiki tame pačiame pasaulyje, su tomis pačiomis jėgomis, tais pačiais norais, tik tau, įgyjant daugiau gebėjimų su jais dirbti, daugiau ir atskleidžiama. Kartu su savimi keli visus savo norus ir tęsi darbą toliau. Niekas ankstesnis neišnyksta. Tik kaskart vis labiau stengiesi įveikti – taip ir eini.
Atskleidimas – būsena, kai ankstesnė paslėptis jau nebetrukdo. Tu sugebi dirbti esant tai pačiai paslėpčiai – ir tai vadinama atskleidimu. Gavai tokių jėgų, kad orientuojiesi paslėptyje, nors paslėptis egzistuoja. Bet gali nepaisyti jos – šio sunkumo. Tai reiškia, jog pakilai virš paslėpties. Ir tada tau atskleidžiamas dar didesnis sunkumas, ir su juo  taip pat gali jausti ryšį.
Kuo aukščiau kyli pakopomis, tuo didesnė paslėptis. Skirtumas tik tas, kad po pirmos pakopos, vadinamos „machsom“, jau žinai, kaip pakilti virš šios paslėpties, kaip nepaisyti jos. Ir tu sutinki su ja. Juk uždrausta naikinti paslėptį, antraip tarp šviesos ir noro įvyks trumpas jungimas.

Klausimas: Jeigu piramidės viršūnė pereis machsomą, ar tuomet likusieji pereis jį automatiškai?
Atsakymas: Ne, nes tokiu atveju jie neturėtų savųjų kli, savojo Aš. Tačiau jie galės tai padaryti drauge su jau išsitaisiusiais.

Klausimas: Ar Jums neatrodo, kad machsomo perėjimo vienumoje laikai baigėsi, ir kitas perėjimas privalo būti tik grupinis? – TAIP!

Klausimas: Ar įmanoma pereiti machsomą ir pasiekti visišką išsitaisymą, studijuojant kabalą vienumoje (pagal jūsų tinklapio medžiagą ir pirminius šaltinius) be grupės ir nedalyvaujant platinime? – Ne, tai visada būdavo pasiekiama grupėje.
Jeigu ne, tai ko tada iš vis įmanoma pasiekti tokiu būdu? – Nieko, būtinas ryšys su panašiais į save.

Apie sąvoką „machsomas“ (rusų k.)

Machsomas, sveiki atvykę! (rusų k.)

Klausimas (iš angliško dienoraščio): Aš iš Brazilijos, man 18 metų. Gyvenu atokioje nuo visų grupių vietovėje, studijuoju ir susisiekiu su kitais tik per internetą. Esu iš tų žmonių, kuriems prabudo taškas širdyje, ir stengiuosi neišsukti iš šio kelio. Tačiau kartais negalėdamas atvykti į kongresą ar prisijungti prie fizinės grupės jaučiuosi vienišas. Kaip Jūs manote, ar pakanka bendrauti su kitais internetu? Ką dar turiu padaryti, kad paspartinčiau savo tobulėjimą?
Atsakymas: Tobulėjimui pakanka virtualaus ryšio. Pamokos, virtualus ryšys su pasauline besimokančiųjų grupe, dalyvavimas platinant kabalą – pakankamos sąlygos  Kūrėjo atskleidimui.

Klausimas (iš angliško dienoraščio): Man atrodo, kad kai kuriems žmonėms gyvenimo sąlygos (socialinės, finansinės, fizinės, mentalinės) neleidžia dvasiškai tobulėti. Vis dėlto jie gali turėti tašką širdyje ir norą studijuoti kabalą. Ar gali jie pereiti machsomą?
Atsakymas: Jei žmogus sužinojo apie šią galimybę, vadinasi, Kūrėjas jau suteikė jam valios laisvę, o toliau viskas priklauso nuo žmogaus. Kiekvienas manyje atsiradęs  rešimot turi visus duomenis apie mano vidinį ir išorinį kli, t.y. apie mane ir aplinką, ir formuoja pojūtį Aš ir PASAULIS, kuris padeda susirasti viską, ko reikia tobulėjimui, laisvam pasirinkimui, taip pat ir grupę, virtualią ar fizinę. Todėl pasakyta: „Visada žmogus privalo sakyti: „Pasaulis sukurtas man“ (rešimot realizacija kiekvieną akimirką). Palenkiu save į gerąją pusę – į gerąją pusę lenkiu ir pasaulį. Palenkiu save į blogąją pusę – į blogąją pusę lenkiu ir pasaulį.“