Pateikti įrašai su malchut žyme.


Keletas minčių iš ,,Šamati”: „Šchina“ tremtyje

Dvasinis darbas

Mūsų būsena, kai esame tarpusavyje susijungę, vadinasi Begalybės pasaulio Malchut, Šchina. Šchina – tai „vieta“, kur atsikleidžia aukščiausioji Šviesa, dėl savo veiksmų vadinama Šochėn − jis karaliauja, įsikuria joje.
Mes – tai norai, sujungti tarpusavyje bendra davimo savybe. Ir todėl turėdami šią savybę atskleidžiame, užpildančią mus, Šviesą.
Todėl, kol nesijaučiame esą susivieniję, kol mūsų būsena nėra tobula, kol ji nėra ištaisyta Šchina, ištaisytas mūsų tarpusavio ryšio tinklas, tol esame paslėptyje, neatskleidžiame Šchinos − mes tremtyje. Šis indas neatskleistas ir todėl vadinasi ,,Šchina tremtyje“ – tremtyje, paslėptyje mūsų atžvilgiu.

Iš 2011 m. rugsėjo 18 d. Toronto kongreso 6-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Keletas minčių iš ,,Šamati”: Nieko nėra kito − tik Jis

Keletas minčių iš ,,Šamati“: Įžanga

Komentarų nėra

Siūlelis, rišantis su kabalistais

Dvasinis darbas, Krizė, globalizacija

Klausimas: Mes skaitome originalius kabalistinius šaltinius, kuriuose slypi Šviesa. Ar galima Ją pritraukti kaip nors kitaip?
Atsakymas: Turi mokytis ir palaikyti ryšį su sistema, kurioje žmonės yra davime. Turi palaikyti ryšį su kabalistais – su pačiais pirminiais šaltiniais. Juk juos pripildo Aukščiausioji Šviesa.
Visi esame Begalybės pasaulio Malchut sistemoje. Visa, kas su mumis vyksta, tėra įsivilkimai, paslėpimai, užsklandos, už kurių mūsų būsena vis tamsėja. Bet tai yra ta pati Malchut.
Todėl, kai nori pažadinti būsimą būseną, turi užmegzti ryšį su žmonėmis, su sielomis, su norais, kurie jau ištaisyti – su kabalistais. Tu skaitai tai, ką jie tau parašė, kad palaikytum ryšį su jais, kad būtum kaip galima arčiau jų vietos bendroje sistemoje.
Kaip be šito pritrauksi grąžinančią į šaltinį Šviesą? Reikalingas nors koks siūlelis, rišantis su pačia idėja, kabalistų siunčiama žinia. Gali skaityti išverstą tekstą, gali skaityti adaptuotą jo variantą, jei tau sunku suprasti kabalistų pateiktą formą – bet pati idėja tau būtina. Nors šiek tiek turi būti surištas su Baal Sulamo, Akivos, Ramchalio, Ari, Mošė… noru.  Tau reikalingas siūlas, jungiantis su ištaisyta sistemos dalimi.
Kaip gi kitaip? Paprasčiausiai šūkalioti apie laidavimą gatvėse? Apie ką galvoja egoistai,  skanduojantys panašius šūkius? Tarsi futbolo gerbėjai jie pasiruošę ką nors primušti – juk jų tarpusavio meilė nukreipta prieš kažką. Toks egoizmas, ir nieko kito jis nesupranta.
Žodis „fašizmas“ taip pat reiškia ryšį, susijungimą – bet tik prieš ką nors. Štai kas gali atsitikti, jeigu mes pasauliui neduosime Šviesos, kuri neutralizuos tokį požiūrį ir paskleis laidavimą visam pasauliui, nukirsdama galimybę vienus mylėti, o kitų nekęsti.
Pasauliui būtina ši žinia, kitaip jame įsivyraus nacistiniai režimai. Žmonės susijungs kovai su krize  ir sukils vieni prieš kitus.

Iš 2011 m. liepos 11 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas slypi kabalistų tekstuose

Ant didžiųjų kabalistų rankų

Iš kurių knygų gauname daugiau Šviesos?

Komentarų nėra

Plėtimasis davime

Dvasinis darbas

Klausimas: Aš kreipiuosi į Kūrėją, kad Jis man padėtų duoti artimui. Ar galite tai apibūdinti moksliškiau? Juk „Kūrėjas“ iš esmės – Gamtos dėsnis…
Atsakymas: Kaip žinome, Malchut turi save anuliuoti prieš Zeir Anpiną. Tada Z”A priima jos norą, ir kartu jų norai pakyla pas motiną – Biną. Atsakydama ji turi suteikti Zeir Anpinui suaugusiojo būseną (kad jis taptų didelis), taip pat Šviesą Malchut.
Štai ko pasiekia duodantysis. Jei kažkada iš tikrųjų panorėsi duoti draugui, tai gausi dvigubai. Tai, ką jam suteiksi, tavyje sukurs suaugusiojo būseną, aukštesnį statusą, kad pagimdytum draugo pakopą ir atiduotum jam.
Jam tu būsi dvasiškai didis, būsi duodantysis. Šiame vaidmenyje iš jo gauni naujų troškimų, o iš aukščiau – pripildymą. Taip tu ir „putiesi“ kas kartą vis labiau ir labiau, gaudamas kitų norus ir Šviesą iš aukščiau.
Štai ką reiškia būti duodančiuoju. Bet „putiesi“ savo davimo induose, o čia slypi psichologinis perversmas. Kaip galima plėstis davime? Kur čia pelnas? Kaip pripildau save? Kuo prisipildau?
Tokia mūsų bėda: nejaučiame didelės naudos davimo induose. Tačiau iš brėžinio ji akivaizdi.

Iš 2011 m. birželio 27 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Meilė artimui“ – tai paprasta!

Ant svarstyklių rodyklės smaigalio

Komentarų nėra

Aš ir mano pirmos devynios sfiros

Dvasinis darbas, Kabala

Mūsų nore mėgautis yra skirtingi lygmenys – tokie norai, kurie iki galo nėra susiformavę, kad egoistiškai gautų paskutinėje, 4-oje stadijoje ir yra ant 0-1-2-3 pakopų. Juose jaučiame įvairias galimybes kažkuo mėgautis – tai mūsų egoistinės „Devynios pirmos sfiros“. O po to paskutinė stadija – tai aš pats, norintis per juos mėgautis – Malchut.
Tačiau nore duoti, prieš mane iškyla kitos galimybės – kad duočiau, o ne gaučiau. Jeigu apriboju savo norą mėgautis ir imu galvoti, kaip galiu duoti artimui, tai priešais save matau daugybę įvairių davimo variantų mano apriboto egoistinio noro atžvilgiu.
Todėl jaučiu, kad esu sukurtas iš „pirmųjų 9 sfirų“ ir Malchut, ir pradedu praktiškai dirbti, kad realizuočiau save per atsiskleidusias man davimo galimybes. Tai reiškia, kad Malchut dirba su devyniomis pirmomis sfiromis.
Jeigu nagrinėsime mūsų tarpusavio ryšį, tai kiekvienas iš mūsų – Malchut, o „devynios pirmos sfiros“ – tai, kas jungia mane su kitais. Atstumas tarp manęs ir draugo, atsiveria man kaip „9 pirmos sfiros“, jeigu noriu duoti draugui. Ir kiek sugebėsiu tai realizuoti savyje, kad suteikčiau toms devynioms sfiroms davimo jėgą, kiek prijungsiu prie jų savo Malchut – tiek atstumą tarp mūsų iš „galvos“ („parcufo roš“ – iš išskaičiavimo) nukreipsiu į parcufo vidinę dalį („toch“− vieta, kur atsiskleidžia Šviesa).
Tai nustatoma pagal tai, kiek sugebėjau pakelti savo norą ir prisijungiau prie mūsų tarpusavio ryšio, kad praktiškai realizuočiau šias pirmas 9 sfiras. Ir dabar tarp mūsų susidaro mano dvasinio parcufo „vidinis kūnas“. O jo „pabaiga“ – tai mano norai, kurie lieka apriboti ir kurių kol kas negaliu panaudoti.
Vėliau sąlygos keičiasi, ir aš vėl dirbu taip pat – šitaip pereinu 125 pakopas, kol visiškai neišnaudosiu viso savo noro. Pagrindinis principas čia − veikia tik mano noras, o „devynios pirmos sfiros“ keičiasi priklausomai nuo mano noro.

2011 m. liepos  25 d. iš pamokos pagal „Įvadą į kabalos mokslą“ (Pticha)

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – tai dešimt sfirų

Naujokai, nebijokite. Tai paprasta!

Komentarų nėra

Laidavimas: suklupo vienas – nukrito visi

Dvasinis darbas, Grupė, Laidavimas

Egzistuoja labai paprasta taisyklė. Jeigu egoistai su dideliais norais susijungia į vieną grupę, abipusiu laidavimu ir galvoja vieni apie kitus, tai kiekvienas iš jų jaučia tikrumą ir automatiškai liaujasi galvojęs apie save.
Tokia daiktų prigimtis ir tai vyksta savaime. Žmogus daugiau savimi nesirūpina ir tartum sklendžia ore, laisvas nuo asmeninio nerimo. Jei kiti tikrai galvoja apie jį uždaroje, integralioje sistemoje – tai jis palieka mintis apie save. Dar daugiau, tokiu atveju draugai įpareigoja jį galvoti apie juos. Taip aplinka veikia žmogų, ir galiausiai visi būna abipusiame laidavime – tai ir turi būti tobula būsena.
Jeigu staiga vienas iš jų iškrenta iš laidavimo, tai kenčia visi. Juk tobuloje sistemoje mažiausias trūkumas pasklinda į visas dalis – kaip holografiniame vaizde. Pakanka vieno suklupusio – ir štai visi jaučia, kad jiems nepakanka laidavimo. Netikėtai atsiranda nerimas ir problemos, jie nukrypsta nuo kurso ir jaučia trūkumą visur kur.
Todėl, pirmiausia, grupė turi būti didelė, kaip pasakyta: „Tautos gausa − karaliaus didingumas“. Tokia „600 000 sielų“ sąvokos prasmė. Antra, grupė turi būti pilnavertė ir rūpintis abipusiu laidavimu. Jei draugai rūpinasi tik tuo, kad tarp jų vyrautų laidavimo dėsnis, tai visa kita vyksta savaime dėl grupės jėgos, jėgos, būdingos tam laidavimo lygiui. Tokia jėga vadinama sgula: iš dvasinės pakopos, ant kurios pakilo bičiuliai, jos veikimas siekia materialią pakopą. Juk laidavimas – tai jau dvasingumas, abipusis davimas, išėjimas iš savęs į bendrą sistemą.
Taip draugai pasiekia šią bendrą nekūnišką sistemą – suvokia esantį tarp jų Kūrėją. Susijungimas, kurį pasiekia, vadinamas Malchut ir pagal ją jie vis stipriau susivienija vienas su kitu, vis labiau pasiekdami Kūrėją.
Čia galima paklausti: kur dar? Juk laidavimas pagal apibūdinimą šimtaprocentinis? Teisingai, jis visada nustatomas visoje apimtyje – tačiau kaskart naujame noro gylyje. Žmogus atskleidžia vis naujus savo prigimties sluoksnius ir anuliuoja tą prigimtį, kad su ketinimu prisijungtų prie abipusio laidavimo. Todėl jo indas, iš vienos pusės, tampa „storesnis“ , o iš kitos pusės, švaresnis – dėl ekrano ir vienybės.
Galiausiai kiekvieną kartą priklausomai nuo ketinimo naujojo gylio, jo inde atsiskleidžia nauja Šviesa ir Kūrėjas pasireiškia vis labiau. Todėl draugai prisipildo, pasiekia savo dvasinę būseną, vis labiau atsijungia nuo materialaus pasaulio, kuris tolsta vis toliau į antrąjį planą ir taip pasiekia išsitaisymo pabaigą.

2011 m. liepos 14 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvidešimties milijardų vienybė

Laiminga 7 milijardų mažylių mama

Kas mūsų jėgoms?

Komentarų nėra

Laimė dviems

Moters dvasingumas, Vyras ir moteris

Klausimas: Ką reiškia būti laiminga? Kuo moteriška laimė skiriasi nuo vyriškos?
Atsakymas: Galų gale abiejų laimė − suvokti savo sielos šaknį. Ten jie ras tobulumą, pasitenkinimą, pripildymą.
Tačiau, nežiūrint į tai, kad jie eina šiuo keliu kartu, jų pojūčiai visiškai skirtingi. Taip pat Acilut pasaulyje Zeir Anpin gauna Šviesas iš jį pagimdžiusio parcufo Aba ve Ima, o Malchut gauna tik iš jo, panašiai kaip jaunesnioji sesuo, nors jos padedamas jis pakilo.
Jų tikroji vienybė realizuojasi Binoje – tada jie pasiekia išsitaisymą, kuris vadinasi: „du didieji šviesuliai“. Zeir Anpin ir Malchut kartu pakyla į šią pakopą ir tarp jų įsivyrauja tikroji lygybė, bendras tobulumas. Tai galima tik bendrame vedančiame į tikslą ir į susiliejimą su Kūrėju kelyje.
Mūsų tai dar laukia, tačiau jau dabar reikia šito siekti, suprasti šį procesą ir priėjimą prie jo. Taip sprendžiama dabartinės krizės problema.

Iš 2011 m. kovo 8 d. pokalbio apie moterį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinė šeima

Moterų grožis – ne išpaikimas

Moterys ieško prasmės

Komentarų nėra

Moterų grožis – ne išpaikimas

Moters dvasingumas

Klausimas: Visoms moterims pažįstama tokia situacija: stovėti prieš pilną rūbų spintą ir matyti, kad neturi kuo apsirengti, ir ką daryti?
Atsakymas: Tai turi aukštesniąją šaknį. Vyrui užtenka mažos spintos, o moteriai reikia visos rūbinės, ir vis tiek ji jaučiasi nieko neturinti.
Moters prigimtis – tai Malchut prigimtis, ji privalo „puoštis“, aprengti save Šviesa Chasadim, ekranu ir atspindėta Šviesa. Iš čia – moteriški papuošalai mūsų pasaulyje, kosmetika, lūpų dažai, spalvingi rūbai ir kita.
Tai kyla iš aukščiausios dvasinės šaknies: per ekraną ir atspindėtą Šviesą Malchut privalo „puoštis“, „dažytis“ – apsirengti Chasadim Šviesa. Tik taip ji gali veikti.
Ji vėl ir vėl jaučiasi neturtinga. Todėl visiškai natūralu, kai moteris jaučiasi neturinti ko rengtis, nors spinta pilna rūbų. Tai kyla iš pačios prigimties. Ji nekalta ir tai nėra išpaikimas. Ši savybė gali būti prislopinta vargingo gyvenimo, bet atsiradus pirmai galimybei ji pabunda. Būna atvejų, kai moteris pasiruošusi nevalgyti, negerti ir nesiilsėti, kad tik gražiai atrodytų. Tokia Malchut prigimtis.
Klausimas: Ką gi su tuo daryti? Kaip rasti pusiausvyrą?
Atsakymas: Viskas įgyja pusiausvyrą tik pagal mūsų tikslo siekimą. Kiekvienas priklausomai nuo savo pakopos, savo prigimties, savo sielos šaknies vis iš naujo pasiekia pusiausvyrą. Tuomet nesvarbus pats rūbas ar makiažas – viską apibrėžia tikslas. Mes tiesiog išnaudojame pagalbines priemones pagal mūsų dabartinės būsenos ištaisymo ir neištaisymo laipsnį.
Jeigu taikiklį nukreipiame į tikslą, tai tokie dalykai priskiriami būtiniems tikslui pasiekti.

Iš 2010 m. kovo 8 d. pokalbio „Apie moterį“

Komentarų nėra

Kas yra „Tora“?

Kabala

Klausimas: Kas yra „Tora“?
Atsakymas: Mus taisanti, mus vienijanti jėga, kuri pasireiškia mums visokiausiais būdais.
Ši jėga gali padėti mums suvokti blogį, jį ištaisyti, sujungti su gėriu, parodyti vienybės pavyzdžių, kitaip sakant, visa mūsų ištaisymo sistema vadinama „Tora“.
Acilut pasaulio Zeir Anpin (ZA) vadinamas „Tora“, nes aš stengiuosi supanašėti su šiuo pavidalu, su šia sistema sutelkdamas visas sielas į Acilut pasaulio Malchut taip, kad jų tarpusavio susijungimas prilygtų Acilut pasaulio ZA sandarai.
Šiuo atveju visos Acilut pasaulio Malchut sudarančios sielos susijungia, susilieja (zivug) su Acilut pasaulio ZA, su Kūrėju. Šitaip atskleidžiame tarp mūsų esantį ryšį ir vienybę.
Viskas vyksta, prasideda ir baigiasi Acilut pasaulio ZON. Acilut pasaulio Malchut praeina 7 būsenas, kol pasiekia ZA lygmenį, tampa visiškai į jį panaši. Ištaisymo pabaigoje jie tampa kaip du didžiuliai šviesuliai.
Todėl Acilut pasaulio ZA vadinamas „Tora“ arba Kūrėju ir yra mums pavyzdys – savo sandara, jėga ir poveikiu.
O mes visų pirma turime stengtis susivienyti tarpusavyje, tamsoje, ir atskleisti jo pagalbos būtinumą.
Po visų mūsų pastangų susijungti pamatysime, kad negalime šito padaryti, ir kaip maži vaikai pradėsime rėkti ir reikalauti iš jo ištaisymo, pavyzdžio.
Tada aukštesnysis parodys mums pavyzdį, duos jėgą susivienyti. Bet mūsų prašymas ir reikalavimas turi kilti tiktai iš mūsų pastangų susijungti vieniems su kitais. Jei ne − nesulauksime atsakymo.
Juk kitaip neturime ryšio Malchut ir Acilut pasaulio ZA ryšio, nesame Malchut viduje. Malchut jaučia tik susijungimą.
O mes visi esame apačioje, BEA pasauliuose. Į Malchut pakyla tik mūsų norai susivienyti vienas su kitu, kad atskleistume Kūrėją, įgytume davimo savybę.

Iš 2010 m. rugsėjo 9 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Komentarų nėra

Moteris

Filmai, klipai, Moters dvasingumas, Vyras ir moteris

Komentarų nėra

Vyras ir moteris: būti ar nebūti kartu?

Vyras ir moteris

Iš antros pamokos Maskvoje

Klausimas: Ar mums būtina tuoktis?
Atsakymas: Iš vienos pusės, tekėti ar vesti – nebūtina.
Iš kitos pusės, turime suprasti, kad mūsų pasaulis sukurtas pagal panašumą į Aukštesnįjį pasaulį.
Šiandien šeima irsta. Per artimiausius 5-10 metų pamatysime, kad žmonės apskritai neranda vienas kito. Kam tekėti? Kam vesti? Kam visa tai? Žmonės nebejaučia poreikio. Dingo visuomenės pamatas. Matome, kad pasaulis taip keičiasi tarsi artėtų prie savo pabaigos.
Ar būtina žmogui būti susituokusiam, kad kiltų dvasinėmis pakopomis? Ne. Tokios būtinybės nėra.
Tiesa, kad labiau atitiktume dvasinę tikrovę, turime turėti šeimą ir vaikų, dirbti, gyventi normalų patriarchalinį gyvenimą, tokį, koks vyravo per amžius. Bet ši sąlyga nebūtina, todėl šiandien kabalistai nekelia tokio reikalavimo.
Vyrams tai labiau reikalinga negu moterims, nes vyras turi eiti priešindamasis.
O moteris neturi priešintis. Moteriai, kitaip negu vyrui, nebūtina galynėtis su savo egoizmu. Ji atlieka darbą grupėje, padeda, aptarnauja, mokosi, tvarko medžiagą, ir šiuo noru padėti ir dalyvauti taiso save, teisingai įsikomponuoja į bendrą norą, į bendrą kli. Jai nereikia, nebūtina ištekėti.
Iš kitos pusės, vyras, kad pasiektų dvasinį pasaulį, privalo įdėti daug daugiau pastangų, kurių nepalyginsi su tuo, ko reikalaujama iš moters. Todėl jis privalo vesti, rūpintis šeima ir „dirbti“ su draugais. Jo dvasinis darbas ypatingas – sunkus, tikras.
O moteriai ne taip. Jeigu moteris padeda, dalyvauja, įsijungia į grupę – šito pakanka. Taip ji visiškai atlieka savo vaidmenį. Tai nei lengviau, nei sunkiau – paprasčiausiai kalbama apie skirtingus išsitaisymo metodus, apie skirtingus sielų tipus.
Ir mūsų pasaulyje anksčiau žmonai nereikėjo rūpintis atlyginimu. Moteris sukurta taip, kad privalo rūpintis namais. Visa, kas susiję su namais ir šeima, – tai žmona. O vyras – viskas, kas susiję su uždarbiu, o ne su namais. Tokia turėtų būti tvarka, kad atitiktų Aukščiausiąsias šaknis, kurios Acilut pasaulyje sieja Malchut ir Zeir Anpin. Iš esmės, taip šitame pasaulyje turėtų būti tvarkomas mūsų šeimos lizdas.
Tačiau šiame vystymosi etape jau stebime išsigimusias šeimos formas. Nieko nepadarysi – mutacija.

2011 m. sausio 16 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Be moters nėra vystymosi

Apie meilę paprastai

Trečias nėra nereikalingas

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai