Pateikti įrašai su malchut žyme.


Rinkis pats: gimti ar mirti

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманVisi esame uždaryti šiame pasaulyje it povandeniniame laive, iš kurio neišeisi: arba nužudysime vieni kitus, arba kiekvienas anuliuos savo egoizmą, ir tada povandenis laivas išsiplės ir virs nauju pasauliu.
Iš pradžių ta vieta atrodo siaubinga, tamsi, ankšta. Bet jeigu anuliuosime savo egoizmą, Malchut, ir jos atžvilgiu padidinsime Biną, tai tamsi, spaudžianti vieta virs motinos įsčiomis.
Paskui ji dar labiau išsiplės virsdama ištisu pasauliu. Juk mes Malchut pridedame prie Binos savybių, nuo ko Bina išsiplečia neribotai apimdama visą tikrovę. Imame kūrybingai naudoti Malchut ir Binos jėgas, Malchut prilygindami Binai. Malchut tapdama panaši į Biną 620 kartų duoda daugiau.
Siauroje, spaudžiančioje vietoje randu priešingą sau valdžią, kuri reikalauja iš manęs paklusti, anuliuoti savąjį ego. O aš negaliu to atlikti, šaukiu, meldžiu, tačiau galiausiai vis dėl to randu tam jėgų. Anuliuodamas save davimo jėgos atžvilgiu, matau, kokia ta jėga gera.
Iki tol nemačiau jos gėrio. Man atrodo, kad duoti – nieko gero, ir gera vien gauti. Bet neturėdamas išeities atsidūręs siauroje, tamsioje, siaubingoje vietoje, tarsi gyvas palaidotas žemėje, nusprendžiu pasikeisti, kad išeičiau į naują pasaulį.
Juk kapas – tas pats, kas gimda. Suvokiu ją kaip kapą, kol nerandu ten Binos jėgų ir nesusitapatinu su ja. Ir tuomet ji virsta motinos įsčiomis.
Tame kape turiu dešimt minučių, kol neuždusiu be oro. Vienintelė išeitis – kuo greičiau rasti Binos jėgą ir paversti kapą gimda. Reikia įdėti visas jėgas, kad rastum, jog „Nėra nieko kito tik Kūrėjas“, kuris atvedė mane į šią būseną ir slepiasi jos viduje. Turiu užmegzti su Juo ryšį, kad pradėčiau naudoti norą duoti ir taip vystyčiausi naujame pasaulyje.
#232799

Iš 2018 m. rugsėjo 3 d. pamokos pagal „Mokymas apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai teisuolis mieste

Ne tikėtis, o veikti!

Ką taisyti?

Komentarų nėra

Pakilti iš savojo Kėtėr į aukštesniojo Malchut

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль Лайтман„Malchut“ būsena – kai nieko neturiu, o „Kėtėr“ – kai turiu viską. Turėti viską dvasiniame pasaulyje reiškia pasiekti galimybę duoti Kūrėjui.
Ir staiga iš savo Kėtėr, kuriame turiu viską, iš pasiektos davimo pakopos, krentu į tamsą, kitaip tariant, galvoju apie save, apie tai, ko neturiu. Nieko nesuprantu, nieko nejaučiu, pavydžiu kitiems ir imu jų nekęsti. Jaučiuosi visiškai niekam tikęs, visiškas nulis.
Tai vadinasi „aukštesniojo Malchut“. Gavau neištaisyto noro priedą, kur jaučiu tiesą: kas iš tiesų esu. Kaip man iš tos būsenos pakilti toliau, į aukštesnės pakopos Kėtėr?
Pirmiausia reikia liautis galvojus apie save, tai vadinama apribojimu. Man nesvarbu niekas, ką pats jaučiu, man svarbu, kas vyksta su grupe. Tai tarsi motina, kuriai kur kas svarbiau, kas vyksta su kūdikiu nei jos pačios būsena. Kitaip tariant, svarbesnė turi tapti grupė, o po grupės Kūrėjas.
Jeigu įstengsiu džiaugtis, kad iš visiškos tamsos įstengiu galvoti apie grupę ir Kūrėją, vadinasi, įėjau į dvasinę erdvę ir esu „tikėjime aukščiau žinojimo“, duodu aukščiau savo noro mėgautis.

#231305

Iš 2018 m. rugpjūčio 6 d. pamokos „Nuo bejėgiškumo prie šauksmo Kūrėjui“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp menkumo ir didybės

Grupė =10 + žmonija

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Komentarų nėra

Kai teisuolis mieste

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманTuo metu, kai „teisuolis mieste“, kitaip tariant, kai žmogus pateisina savo būseną, jis yra pasirengęs eiti aukščiau visų asmeninių išskaičiavimų ir suteikti malonumą Kūrėjui per draugus. Jis priima viską, kas aplinkui, kaip priklausаntį Kūrėjui.
O kai „teisuolis“ dingsta iš „miesto“ (miestu vadinamas žmogus, o teisuoliu – pateisinimas), kitaip tariant, kai žmogus negali pateisinti savo būsenos ir vėl krenta į proto išskaičiavimus, jis grįžta į save. Ir tuomet ima galvoti kitaip, pasveria, kokią naudą gaus ir ar verta. Tai Malchut, o ne Binos išskaičiavimai.
Binos ir Malchut santykis aiškinamas visame „Mokyme apie dešimt sfirų“: Malchut kyla į Biną, nusileidžia į savo vietą, atlieka antrąjį apribojimą, sudūžta. Viskas sukasi aplink vieną klausimą: ar teisuolis žmoguje, t. y. ar pateisina, tai, ką su juo daro Kūrėjas, su sąlyga, kad žmogus pats nieko negaus pačioje Malchut, kuri turi būti apribota.
Reikia pajausti skirtumą tarp dviejų būsenų, susipažinti su jomis. Šis skirtumas tarp būsenų žinant bei pakilimo virš žinojimo ir vėl puolimo į žinojimą
Šis perėjimas vadinamas „machsomu“ – tai dvasinio pasaulio riba. Ir jis taps mums suprantamas, įprastas, galimas valdyti, juk ten yra apribojimas ir ekranas, ten visas mūsų darbas, ten aiškinamės iki noro gelmių, kiek įstengiu apibrėžti, kad esu aukščiau jo.
O kai staiga krentu, ar galiu greitai pateisinti Kūrėją, kad šis kritimas buvo su tikslu toliau pakilti? Nėra veiksmų, nevedančių į pakilimą.

Iš 2018 m. rugpjūčio 5 d. pamokos tema „Nuo bejėgiškumo iki šauksmo Kūrėjui“ 

Daugiau šia tema skaitykite:

Kiek augs Faraonas?

Kaip pateisinti Kūrėją?

Kaip gyventi Žmogaus gyvenimą

Komentarų nėra

Pasaulinė istorija pagal kabalą II d.

Pasaulio struktūra

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Jei iš istorijos pašalintume visą melą, tai visai nereiškia, kad liks viena tiesa, galiausiai gali visai nieko nelikti. Sakoma, kad istoriją rašo nugalėtojai. Ar tai tiesa? Jei tyrinėtume pralaimėjusiųjų istoriją, ji atrodytų visiškai kitaip?
Atsakymas. Esmė ta, kad istorijos nėra. Yra pradinė būsena kūrimo pradžioje – vadinamoji Begalybės pasaulio Malchut, kurioje yra viso kūrinio pradinė substancija. Visi pasauliai ir gyvenantys juose egzistuoja Begalybės pasaulio Malchut.
Kabaloje tiriamos keturios tiesioginės Šviesos sklidimo stadijos. Viskas prasideda nuo Šviesos arba Kūrėjo. Šviesa vadinama „Kūrėju“, nes kuria, apgyvendina. Tai fizinė substancija – davimo savybė.
Šviesa, leisdamasi iš viršaus į žemyn, sukuria norą, – tai pirmoji stadija. Ji pereina į antrąją, paskui trečiąją ir galiausiai į ketvirtąją stadiją, kuri vadinama Malchut. Čia baigiasi tiesioginės Šviesos sklidimas keturiomis stadijomis.


Visa kita vyksta pačioje Malchut, kuri – didžiulis noras gauti.
Malchut, jausdamasi atskirta nuo Šviesos, priešinga jai, nenori sutikti su šia būsena ir atlieka susitraukimą. Po to ji nusprendžia, kad būtinai turi tapti panaši į Šviesą, kitaip tariant, atlikti su ja tam tikras operacijas. Taip ji pamažu suartėja su Šviesa.
Svarbiausia Malchut vystantis – sukurti iš savęs būseną, kuri vadinama „pasauliu“ (nekalbama apie mūsų pasaulį), kuriame ji formuoja kūrinį, sakykime, žmogų. Pavadinkime jį „Adomu“.
Problema, kurią nori išspręsti Malchut: kaip sugretinti Adomą su pasauliu taip, kad visa jo apimtis (geltona spalva piešinyje) užsipildytų aukštesniąją Šviesa.


Tai atlieka žmonės, kurie mūsų pasaulyje bando prilygti Šviesai. Jie kuria bendrą norą panašų į Kūrėją ir pasiekia visiško išsitaisymo būseną – Gmar Tikun.
Čia slypi visa žmonijos istorija.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. liepos 16 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulinė istorija pagal kabalą I dalis

Rešimot istorija ir vystymasis

Pasaulio studijavimas – tai žmogaus studijavimas

Komentarų nėra

Keletas minčių iš ,,Šamati”: „Šchina“ tremtyje

Dvasinis darbas

Mūsų būsena, kai esame tarpusavyje susijungę, vadinasi Begalybės pasaulio Malchut, Šchina. Šchina – tai „vieta“, kur atsikleidžia aukščiausioji Šviesa, dėl savo veiksmų vadinama Šochėn − jis karaliauja, įsikuria joje.
Mes – tai norai, sujungti tarpusavyje bendra davimo savybe. Ir todėl turėdami šią savybę atskleidžiame, užpildančią mus, Šviesą.
Todėl, kol nesijaučiame esą susivieniję, kol mūsų būsena nėra tobula, kol ji nėra ištaisyta Šchina, ištaisytas mūsų tarpusavio ryšio tinklas, tol esame paslėptyje, neatskleidžiame Šchinos − mes tremtyje. Šis indas neatskleistas ir todėl vadinasi ,,Šchina tremtyje“ – tremtyje, paslėptyje mūsų atžvilgiu.

Iš 2011 m. rugsėjo 18 d. Toronto kongreso 6-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Keletas minčių iš ,,Šamati”: Nieko nėra kito − tik Jis

Keletas minčių iš ,,Šamati“: Įžanga

Komentarų nėra

Siūlelis, rišantis su kabalistais

Dvasinis darbas, Krizė, globalizacija

Klausimas: Mes skaitome originalius kabalistinius šaltinius, kuriuose slypi Šviesa. Ar galima Ją pritraukti kaip nors kitaip?
Atsakymas: Turi mokytis ir palaikyti ryšį su sistema, kurioje žmonės yra davime. Turi palaikyti ryšį su kabalistais – su pačiais pirminiais šaltiniais. Juk juos pripildo Aukščiausioji Šviesa.
Visi esame Begalybės pasaulio Malchut sistemoje. Visa, kas su mumis vyksta, tėra įsivilkimai, paslėpimai, užsklandos, už kurių mūsų būsena vis tamsėja. Bet tai yra ta pati Malchut.
Todėl, kai nori pažadinti būsimą būseną, turi užmegzti ryšį su žmonėmis, su sielomis, su norais, kurie jau ištaisyti – su kabalistais. Tu skaitai tai, ką jie tau parašė, kad palaikytum ryšį su jais, kad būtum kaip galima arčiau jų vietos bendroje sistemoje.
Kaip be šito pritrauksi grąžinančią į šaltinį Šviesą? Reikalingas nors koks siūlelis, rišantis su pačia idėja, kabalistų siunčiama žinia. Gali skaityti išverstą tekstą, gali skaityti adaptuotą jo variantą, jei tau sunku suprasti kabalistų pateiktą formą – bet pati idėja tau būtina. Nors šiek tiek turi būti surištas su Baal Sulamo, Akivos, Ramchalio, Ari, Mošė… noru.  Tau reikalingas siūlas, jungiantis su ištaisyta sistemos dalimi.
Kaip gi kitaip? Paprasčiausiai šūkalioti apie laidavimą gatvėse? Apie ką galvoja egoistai,  skanduojantys panašius šūkius? Tarsi futbolo gerbėjai jie pasiruošę ką nors primušti – juk jų tarpusavio meilė nukreipta prieš kažką. Toks egoizmas, ir nieko kito jis nesupranta.
Žodis „fašizmas“ taip pat reiškia ryšį, susijungimą – bet tik prieš ką nors. Štai kas gali atsitikti, jeigu mes pasauliui neduosime Šviesos, kuri neutralizuos tokį požiūrį ir paskleis laidavimą visam pasauliui, nukirsdama galimybę vienus mylėti, o kitų nekęsti.
Pasauliui būtina ši žinia, kitaip jame įsivyraus nacistiniai režimai. Žmonės susijungs kovai su krize  ir sukils vieni prieš kitus.

Iš 2011 m. liepos 11 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas slypi kabalistų tekstuose

Ant didžiųjų kabalistų rankų

Iš kurių knygų gauname daugiau Šviesos?

Komentarų nėra

Plėtimasis davime

Dvasinis darbas

Klausimas: Aš kreipiuosi į Kūrėją, kad Jis man padėtų duoti artimui. Ar galite tai apibūdinti moksliškiau? Juk „Kūrėjas“ iš esmės – Gamtos dėsnis…
Atsakymas: Kaip žinome, Malchut turi save anuliuoti prieš Zeir Anpiną. Tada Z“A priima jos norą, ir kartu jų norai pakyla pas motiną – Biną. Atsakydama ji turi suteikti Zeir Anpinui suaugusiojo būseną (kad jis taptų didelis), taip pat Šviesą Malchut.
Štai ko pasiekia duodantysis. Jei kažkada iš tikrųjų panorėsi duoti draugui, tai gausi dvigubai. Tai, ką jam suteiksi, tavyje sukurs suaugusiojo būseną, aukštesnį statusą, kad pagimdytum draugo pakopą ir atiduotum jam.
Jam tu būsi dvasiškai didis, būsi duodantysis. Šiame vaidmenyje iš jo gauni naujų troškimų, o iš aukščiau – pripildymą. Taip tu ir „putiesi“ kas kartą vis labiau ir labiau, gaudamas kitų norus ir Šviesą iš aukščiau.
Štai ką reiškia būti duodančiuoju. Bet „putiesi“ savo davimo induose, o čia slypi psichologinis perversmas. Kaip galima plėstis davime? Kur čia pelnas? Kaip pripildau save? Kuo prisipildau?
Tokia mūsų bėda: nejaučiame didelės naudos davimo induose. Tačiau iš brėžinio ji akivaizdi.

Iš 2011 m. birželio 27 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Meilė artimui“ – tai paprasta!

Ant svarstyklių rodyklės smaigalio

Komentarų nėra

Aš ir mano pirmos devynios sfiros

Dvasinis darbas, Kabala

Mūsų nore mėgautis yra skirtingi lygmenys – tokie norai, kurie iki galo nėra susiformavę, kad egoistiškai gautų paskutinėje, 4-oje stadijoje ir yra ant 0-1-2-3 pakopų. Juose jaučiame įvairias galimybes kažkuo mėgautis – tai mūsų egoistinės „Devynios pirmos sfiros“. O po to paskutinė stadija – tai aš pats, norintis per juos mėgautis – Malchut.
Tačiau nore duoti, prieš mane iškyla kitos galimybės – kad duočiau, o ne gaučiau. Jeigu apriboju savo norą mėgautis ir imu galvoti, kaip galiu duoti artimui, tai priešais save matau daugybę įvairių davimo variantų mano apriboto egoistinio noro atžvilgiu.
Todėl jaučiu, kad esu sukurtas iš „pirmųjų 9 sfirų“ ir Malchut, ir pradedu praktiškai dirbti, kad realizuočiau save per atsiskleidusias man davimo galimybes. Tai reiškia, kad Malchut dirba su devyniomis pirmomis sfiromis.
Jeigu nagrinėsime mūsų tarpusavio ryšį, tai kiekvienas iš mūsų – Malchut, o „devynios pirmos sfiros“ – tai, kas jungia mane su kitais. Atstumas tarp manęs ir draugo, atsiveria man kaip „9 pirmos sfiros“, jeigu noriu duoti draugui. Ir kiek sugebėsiu tai realizuoti savyje, kad suteikčiau toms devynioms sfiroms davimo jėgą, kiek prijungsiu prie jų savo Malchut – tiek atstumą tarp mūsų iš „galvos“ („parcufo roš“ – iš išskaičiavimo) nukreipsiu į parcufo vidinę dalį („toch“− vieta, kur atsiskleidžia Šviesa).
Tai nustatoma pagal tai, kiek sugebėjau pakelti savo norą ir prisijungiau prie mūsų tarpusavio ryšio, kad praktiškai realizuočiau šias pirmas 9 sfiras. Ir dabar tarp mūsų susidaro mano dvasinio parcufo „vidinis kūnas“. O jo „pabaiga“ – tai mano norai, kurie lieka apriboti ir kurių kol kas negaliu panaudoti.
Vėliau sąlygos keičiasi, ir aš vėl dirbu taip pat – šitaip pereinu 125 pakopas, kol visiškai neišnaudosiu viso savo noro. Pagrindinis principas čia − veikia tik mano noras, o „devynios pirmos sfiros“ keičiasi priklausomai nuo mano noro.

2011 m. liepos  25 d. iš pamokos pagal „Įvadą į kabalos mokslą“ (Pticha)

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – tai dešimt sfirų

Naujokai, nebijokite. Tai paprasta!

Komentarų nėra

Laidavimas: suklupo vienas – nukrito visi

Dvasinis darbas, Grupė, Laidavimas

Egzistuoja labai paprasta taisyklė. Jeigu egoistai su dideliais norais susijungia į vieną grupę, abipusiu laidavimu ir galvoja vieni apie kitus, tai kiekvienas iš jų jaučia tikrumą ir automatiškai liaujasi galvojęs apie save.
Tokia daiktų prigimtis ir tai vyksta savaime. Žmogus daugiau savimi nesirūpina ir tartum sklendžia ore, laisvas nuo asmeninio nerimo. Jei kiti tikrai galvoja apie jį uždaroje, integralioje sistemoje – tai jis palieka mintis apie save. Dar daugiau, tokiu atveju draugai įpareigoja jį galvoti apie juos. Taip aplinka veikia žmogų, ir galiausiai visi būna abipusiame laidavime – tai ir turi būti tobula būsena.
Jeigu staiga vienas iš jų iškrenta iš laidavimo, tai kenčia visi. Juk tobuloje sistemoje mažiausias trūkumas pasklinda į visas dalis – kaip holografiniame vaizde. Pakanka vieno suklupusio – ir štai visi jaučia, kad jiems nepakanka laidavimo. Netikėtai atsiranda nerimas ir problemos, jie nukrypsta nuo kurso ir jaučia trūkumą visur kur.
Todėl, pirmiausia, grupė turi būti didelė, kaip pasakyta: „Tautos gausa − karaliaus didingumas“. Tokia „600 000 sielų“ sąvokos prasmė. Antra, grupė turi būti pilnavertė ir rūpintis abipusiu laidavimu. Jei draugai rūpinasi tik tuo, kad tarp jų vyrautų laidavimo dėsnis, tai visa kita vyksta savaime dėl grupės jėgos, jėgos, būdingos tam laidavimo lygiui. Tokia jėga vadinama sgula: iš dvasinės pakopos, ant kurios pakilo bičiuliai, jos veikimas siekia materialią pakopą. Juk laidavimas – tai jau dvasingumas, abipusis davimas, išėjimas iš savęs į bendrą sistemą.
Taip draugai pasiekia šią bendrą nekūnišką sistemą – suvokia esantį tarp jų Kūrėją. Susijungimas, kurį pasiekia, vadinamas Malchut ir pagal ją jie vis stipriau susivienija vienas su kitu, vis labiau pasiekdami Kūrėją.
Čia galima paklausti: kur dar? Juk laidavimas pagal apibūdinimą šimtaprocentinis? Teisingai, jis visada nustatomas visoje apimtyje – tačiau kaskart naujame noro gylyje. Žmogus atskleidžia vis naujus savo prigimties sluoksnius ir anuliuoja tą prigimtį, kad su ketinimu prisijungtų prie abipusio laidavimo. Todėl jo indas, iš vienos pusės, tampa „storesnis“ , o iš kitos pusės, švaresnis – dėl ekrano ir vienybės.
Galiausiai kiekvieną kartą priklausomai nuo ketinimo naujojo gylio, jo inde atsiskleidžia nauja Šviesa ir Kūrėjas pasireiškia vis labiau. Todėl draugai prisipildo, pasiekia savo dvasinę būseną, vis labiau atsijungia nuo materialaus pasaulio, kuris tolsta vis toliau į antrąjį planą ir taip pasiekia išsitaisymo pabaigą.

2011 m. liepos 14 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvidešimties milijardų vienybė

Laiminga 7 milijardų mažylių mama

Kas mūsų jėgoms?

Komentarų nėra

Laimė dviems

Moters dvasingumas, Vyras ir moteris

Klausimas: Ką reiškia būti laiminga? Kuo moteriška laimė skiriasi nuo vyriškos?
Atsakymas: Galų gale abiejų laimė − suvokti savo sielos šaknį. Ten jie ras tobulumą, pasitenkinimą, pripildymą.
Tačiau, nežiūrint į tai, kad jie eina šiuo keliu kartu, jų pojūčiai visiškai skirtingi. Taip pat Acilut pasaulyje Zeir Anpin gauna Šviesas iš jį pagimdžiusio parcufo Aba ve Ima, o Malchut gauna tik iš jo, panašiai kaip jaunesnioji sesuo, nors jos padedamas jis pakilo.
Jų tikroji vienybė realizuojasi Binoje – tada jie pasiekia išsitaisymą, kuris vadinasi: „du didieji šviesuliai“. Zeir Anpin ir Malchut kartu pakyla į šią pakopą ir tarp jų įsivyrauja tikroji lygybė, bendras tobulumas. Tai galima tik bendrame vedančiame į tikslą ir į susiliejimą su Kūrėju kelyje.
Mūsų tai dar laukia, tačiau jau dabar reikia šito siekti, suprasti šį procesą ir priėjimą prie jo. Taip sprendžiama dabartinės krizės problema.

Iš 2011 m. kovo 8 d. pokalbio apie moterį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinė šeima

Moterų grožis – ne išpaikimas

Moterys ieško prasmės

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai