Egzistuoja labai paprasta taisyklė. Jeigu egoistai su dideliais norais susijungia į vieną grupę, abipusiu laidavimu ir galvoja vieni apie kitus, tai kiekvienas iš jų jaučia tikrumą ir automatiškai liaujasi galvojęs apie save.
Tokia daiktų prigimtis ir tai vyksta savaime. Žmogus daugiau savimi nesirūpina ir tartum sklendžia ore, laisvas nuo asmeninio nerimo. Jei kiti tikrai galvoja apie jį uždaroje, integralioje sistemoje – tai jis palieka mintis apie save. Dar daugiau, tokiu atveju draugai įpareigoja jį galvoti apie juos. Taip aplinka veikia žmogų, ir galiausiai visi būna abipusiame laidavime – tai ir turi būti tobula būsena.
Jeigu staiga vienas iš jų iškrenta iš laidavimo, tai kenčia visi. Juk tobuloje sistemoje mažiausias trūkumas pasklinda į visas dalis – kaip holografiniame vaizde. Pakanka vieno suklupusio – ir štai visi jaučia, kad jiems nepakanka laidavimo. Netikėtai atsiranda nerimas ir problemos, jie nukrypsta nuo kurso ir jaučia trūkumą visur kur.
Todėl, pirmiausia, grupė turi būti didelė, kaip pasakyta: „Tautos gausa − karaliaus didingumas“. Tokia „600 000 sielų“ sąvokos prasmė. Antra, grupė turi būti pilnavertė ir rūpintis abipusiu laidavimu. Jei draugai rūpinasi tik tuo, kad tarp jų vyrautų laidavimo dėsnis, tai visa kita vyksta savaime dėl grupės jėgos, jėgos, būdingos tam laidavimo lygiui. Tokia jėga vadinama sgula: iš dvasinės pakopos, ant kurios pakilo bičiuliai, jos veikimas siekia materialią pakopą. Juk laidavimas – tai jau dvasingumas, abipusis davimas, išėjimas iš savęs į bendrą sistemą.
Taip draugai pasiekia šią bendrą nekūnišką sistemą – suvokia esantį tarp jų Kūrėją. Susijungimas, kurį pasiekia, vadinamas Malchut ir pagal ją jie vis stipriau susivienija vienas su kitu, vis labiau pasiekdami Kūrėją.
Čia galima paklausti: kur dar? Juk laidavimas pagal apibūdinimą šimtaprocentinis? Teisingai, jis visada nustatomas visoje apimtyje – tačiau kaskart naujame noro gylyje. Žmogus atskleidžia vis naujus savo prigimties sluoksnius ir anuliuoja tą prigimtį, kad su ketinimu prisijungtų prie abipusio laidavimo. Todėl jo indas, iš vienos pusės, tampa „storesnis“ , o iš kitos pusės, švaresnis – dėl ekrano ir vienybės.
Galiausiai kiekvieną kartą priklausomai nuo ketinimo naujojo gylio, jo inde atsiskleidžia nauja Šviesa ir Kūrėjas pasireiškia vis labiau. Todėl draugai prisipildo, pasiekia savo dvasinę būseną, vis labiau atsijungia nuo materialaus pasaulio, kuris tolsta vis toliau į antrąjį planą ir taip pasiekia išsitaisymo pabaigą.

2011 m. liepos 14 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvidešimties milijardų vienybė

Laiminga 7 milijardų mažylių mama

Kas mūsų jėgoms?

Klausimas: Ką reiškia būti laiminga? Kuo moteriška laimė skiriasi nuo vyriškos?
Atsakymas: Galų gale abiejų laimė − suvokti savo sielos šaknį. Ten jie ras tobulumą, pasitenkinimą, pripildymą.
Tačiau, nežiūrint į tai, kad jie eina šiuo keliu kartu, jų pojūčiai visiškai skirtingi. Taip pat Acilut pasaulyje Zeir Anpin gauna Šviesas iš jį pagimdžiusio parcufo Aba ve Ima, o Malchut gauna tik iš jo, panašiai kaip jaunesnioji sesuo, nors jos padedamas jis pakilo.
Jų tikroji vienybė realizuojasi Binoje – tada jie pasiekia išsitaisymą, kuris vadinasi: „du didieji šviesuliai“. Zeir Anpin ir Malchut kartu pakyla į šią pakopą ir tarp jų įsivyrauja tikroji lygybė, bendras tobulumas. Tai galima tik bendrame vedančiame į tikslą ir į susiliejimą su Kūrėju kelyje.
Mūsų tai dar laukia, tačiau jau dabar reikia šito siekti, suprasti šį procesą ir priėjimą prie jo. Taip sprendžiama dabartinės krizės problema.

Iš 2011 m. kovo 8 d. pokalbio apie moterį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinė šeima

Moterų grožis – ne išpaikimas

Moterys ieško prasmės

Klausimas: Visoms moterims pažįstama tokia situacija: stovėti prieš pilną rūbų spintą ir matyti, kad neturi kuo apsirengti, ir ką daryti?
Atsakymas: Tai turi aukštesniąją šaknį. Vyrui užtenka mažos spintos, o moteriai reikia visos rūbinės, ir vis tiek ji jaučiasi nieko neturinti.
Moters prigimtis – tai Malchut prigimtis, ji privalo „puoštis“, aprengti save Šviesa Chasadim, ekranu ir atspindėta Šviesa. Iš čia – moteriški papuošalai mūsų pasaulyje, kosmetika, lūpų dažai, spalvingi rūbai ir kita.
Tai kyla iš aukščiausios dvasinės šaknies: per ekraną ir atspindėtą Šviesą Malchut privalo „puoštis“, „dažytis“ – apsirengti Chasadim Šviesa. Tik taip ji gali veikti.
Ji vėl ir vėl jaučiasi neturtinga. Todėl visiškai natūralu, kai moteris jaučiasi neturinti ko rengtis, nors spinta pilna rūbų. Tai kyla iš pačios prigimties. Ji nekalta ir tai nėra išpaikimas. Ši savybė gali būti prislopinta vargingo gyvenimo, bet atsiradus pirmai galimybei ji pabunda. Būna atvejų, kai moteris pasiruošusi nevalgyti, negerti ir nesiilsėti, kad tik gražiai atrodytų. Tokia Malchut prigimtis.
Klausimas: Ką gi su tuo daryti? Kaip rasti pusiausvyrą?
Atsakymas: Viskas įgyja pusiausvyrą tik pagal mūsų tikslo siekimą. Kiekvienas priklausomai nuo savo pakopos, savo prigimties, savo sielos šaknies vis iš naujo pasiekia pusiausvyrą. Tuomet nesvarbus pats rūbas ar makiažas – viską apibrėžia tikslas. Mes tiesiog išnaudojame pagalbines priemones pagal mūsų dabartinės būsenos ištaisymo ir neištaisymo laipsnį.
Jeigu taikiklį nukreipiame į tikslą, tai tokie dalykai priskiriami būtiniems tikslui pasiekti.

Iš 2010 m. kovo 8 d. pokalbio „Apie moterį“

Klausimas: Kas yra „Tora“?
Atsakymas: Mus taisanti, mus vienijanti jėga, kuri pasireiškia mums visokiausiais būdais.
Ši jėga gali padėti mums suvokti blogį, jį ištaisyti, sujungti su gėriu, parodyti vienybės pavyzdžių, kitaip sakant, visa mūsų ištaisymo sistema vadinama „Tora“.
Acilut pasaulio Zeir Anpin (ZA) vadinamas „Tora“, nes aš stengiuosi supanašėti su šiuo pavidalu, su šia sistema sutelkdamas visas sielas į Acilut pasaulio Malchut taip, kad jų tarpusavio susijungimas prilygtų Acilut pasaulio ZA sandarai.
Šiuo atveju visos Acilut pasaulio Malchut sudarančios sielos susijungia, susilieja (zivug) su Acilut pasaulio ZA, su Kūrėju. Šitaip atskleidžiame tarp mūsų esantį ryšį ir vienybę.
Viskas vyksta, prasideda ir baigiasi Acilut pasaulio ZON. Acilut pasaulio Malchut praeina 7 būsenas, kol pasiekia ZA lygmenį, tampa visiškai į jį panaši. Ištaisymo pabaigoje jie tampa kaip du didžiuliai šviesuliai.
Todėl Acilut pasaulio ZA vadinamas „Tora“ arba Kūrėju ir yra mums pavyzdys – savo sandara, jėga ir poveikiu.
O mes visų pirma turime stengtis susivienyti tarpusavyje, tamsoje, ir atskleisti jo pagalbos būtinumą.
Po visų mūsų pastangų susijungti pamatysime, kad negalime šito padaryti, ir kaip maži vaikai pradėsime rėkti ir reikalauti iš jo ištaisymo, pavyzdžio.
Tada aukštesnysis parodys mums pavyzdį, duos jėgą susivienyti. Bet mūsų prašymas ir reikalavimas turi kilti tiktai iš mūsų pastangų susijungti vieniems su kitais. Jei ne − nesulauksime atsakymo.
Juk kitaip neturime ryšio Malchut ir Acilut pasaulio ZA ryšio, nesame Malchut viduje. Malchut jaučia tik susijungimą.
O mes visi esame apačioje, BEA pasauliuose. Į Malchut pakyla tik mūsų norai susivienyti vienas su kitu, kad atskleistume Kūrėją, įgytume davimo savybę.

Iš 2010 m. rugsėjo 9 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Iš antros pamokos Maskvoje

Klausimas: Ar mums būtina tuoktis?
Atsakymas: Iš vienos pusės, tekėti ar vesti – nebūtina.
Iš kitos pusės, turime suprasti, kad mūsų pasaulis sukurtas pagal panašumą į Aukštesnįjį pasaulį.
Šiandien šeima irsta. Per artimiausius 5-10 metų pamatysime, kad žmonės apskritai neranda vienas kito. Kam tekėti? Kam vesti? Kam visa tai? Žmonės nebejaučia poreikio. Dingo visuomenės pamatas. Matome, kad pasaulis taip keičiasi tarsi artėtų prie savo pabaigos.
Ar būtina žmogui būti susituokusiam, kad kiltų dvasinėmis pakopomis? Ne. Tokios būtinybės nėra.
Tiesa, kad labiau atitiktume dvasinę tikrovę, turime turėti šeimą ir vaikų, dirbti, gyventi normalų patriarchalinį gyvenimą, tokį, koks vyravo per amžius. Bet ši sąlyga nebūtina, todėl šiandien kabalistai nekelia tokio reikalavimo.
Vyrams tai labiau reikalinga negu moterims, nes vyras turi eiti priešindamasis.
O moteris neturi priešintis. Moteriai, kitaip negu vyrui, nebūtina galynėtis su savo egoizmu. Ji atlieka darbą grupėje, padeda, aptarnauja, mokosi, tvarko medžiagą, ir šiuo noru padėti ir dalyvauti taiso save, teisingai įsikomponuoja į bendrą norą, į bendrą kli. Jai nereikia, nebūtina ištekėti.
Iš kitos pusės, vyras, kad pasiektų dvasinį pasaulį, privalo įdėti daug daugiau pastangų, kurių nepalyginsi su tuo, ko reikalaujama iš moters. Todėl jis privalo vesti, rūpintis šeima ir „dirbti“ su draugais. Jo dvasinis darbas ypatingas – sunkus, tikras.
O moteriai ne taip. Jeigu moteris padeda, dalyvauja, įsijungia į grupę – šito pakanka. Taip ji visiškai atlieka savo vaidmenį. Tai nei lengviau, nei sunkiau – paprasčiausiai kalbama apie skirtingus išsitaisymo metodus, apie skirtingus sielų tipus.
Ir mūsų pasaulyje anksčiau žmonai nereikėjo rūpintis atlyginimu. Moteris sukurta taip, kad privalo rūpintis namais. Visa, kas susiję su namais ir šeima, – tai žmona. O vyras – viskas, kas susiję su uždarbiu, o ne su namais. Tokia turėtų būti tvarka, kad atitiktų Aukščiausiąsias šaknis, kurios Acilut pasaulyje sieja Malchut ir Zeir Anpin. Iš esmės, taip šitame pasaulyje turėtų būti tvarkomas mūsų šeimos lizdas.
Tačiau šiame vystymosi etape jau stebime išsigimusias šeimos formas. Nieko nepadarysi – mutacija.

2011 m. sausio 16 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Be moters nėra vystymosi

Apie meilę paprastai

Trečias nėra nereikalingas

Klausimas: Fizikai mėgina sugauti „Hikso“ dalelę manydami, kad iš jos susiformavo visa Visatos materija, masė. Ar jie savo atradimais priartėja prie kabalos?
Kaip kūrėsi materiali Visata? Kuriuo momentu Aukštesnioji jėga įsivelka į visas šias mums matomas formas?
Atsakymas: Fizikos požiūriu Visatos atsiradimas – tai naujas kūrinys. O kabala sako, kad materiali Visata – tai viso ankstesnio proceso, kuriam vykstant gimsta dar vienas, naujas pasaulio objektas, „parcufas“, rezultatas, „atspaudas“.
Mūsų pasaulis – tai eilinis „parcufas“, gimęs iš ankstesniojo: Asija pasaulio Bina de Malchut de Malchut. Šio aukštesniojo parcufo NEHI (apatinė dalis) pasklido ir įsivilko į mūsų egoistinę medžiagą ir suteikė jai savo priešingas formas.
Tai reiškia, kad visos šiame pasaulyje atsirandančios formos yra dvasinės, bet įgavę materialų atvaizdą (atspaudą, kryptį), kitaip tariant, „dėl savęs“. Mūsų pasaulis egzistuoja tokiu pavidalu.
Tu klausi, kada jis buvo sukurtas? Bet laiko nėra! Gyvename įsivaizduojamoje tikrovėje, tačiau kai ši apgaulė atsiskleis, išvysime tikrąjį vaizdą.
Dabar esame panašūs į žmogų, prie kurio galvos prijungti keli laidai ir leidžiami elektros impulsai, sukuriantys įvairiausius vaizdus jo smegenyse ir priverčiantys jį jaustis taip, tarsi tai būtų tikrovė. Taip mumyse kyla įvairiausi vaizdai − kaip kompiuterio ekrane veikiant tam tikrai programai. Todėl neegzistuoja sąvokos: praeitis, dabartis ir ateitis, o tik vaizdų pasikeitimai.
Aukštesnysis parcufas nusileidžia iš Asija pasaulio Malchut de Malchut Chazė, iš ten, kur yra Malchut, pakilusi į pačią žemiausią Biną ir paima iš ten jos formas bei perkelia į mūsų medžiagą, į pačią Malchut. Visos mūsų pasaulio formos – tai atspaudai iš dvasinio pasaulio, tik jie visi yra egoistiniai.
Mes randame čia visą pasaulį, žvaigždes ir galaktikas, nes dvasiniame pasaulyje yra tokie patys objektai: „žvaigždės“ ir „padangė“. Tačiau šiame pasaulyje matome tik nedidelės dvasinio pasaulio dalies atvirkštinę projekciją, o pagrindinės jo dalies – nematome. Dvasinio pasaulio detalių skaičius kur kas gausesnis.
Mūsų pasaulis yra visiškai egoistinis, nes tai Bina neduoda Malchut savo galios, tik savo formas. Pasaulių pakopoms plečiantis iš viršaus į apačią jose davimo jėga vis labiau silpnėja, tampa vis mažesnė, kol jos visiškai nelieka.
Paskutinėje pakopoje, kai davimo jėgos visiškai nebelieka, išskyrus vienintelę kibirkštį, „ploną žvakę“ (ner dakik) , ši kibirkštis įsivelka į mūsų pasaulį ir suteikia jam visą formą.
Mūsų pasaulio pakopai būdinga tai, kad čia gavimo jėga stipresnė už davimo jėgą. O visose aukštesnėse pakopose davimo jėga stipresnė už gavimo jėgą.

Iš 2011 m. sausio 5 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur mus nuves kolaideris?

Visata kilo iš 10 cm objekto

Kabala apie Didžiojo sprogimo teoriją

Klausimas: Kas nuo mūsų paslėpta? Ką būtent pradedame jausti, kai atskleidžiame paslėptį?
Atsakymas: Nėra nieko daugiau nei dvi jėgos – Kūrėjo / davimo ir kūrinio / gavimo, įgalinančios mus veikti. Įvairūs šių jėgų deriniai sudaro sistemą, vadinamą Malchut – nėra nieko, išskyrus ją, joje mes egzistuojame. Ši sistema, pripildyta Šviesos, ir jos atskleidimas suteikia suvokimo, išminties, pripildymo pojūtį, atsako į visus kylančius klausimus ir užpildo visas tuštumas. Be to, gyvenimas, juntamas šiame sraute, yra be ribų. Tu išeini iš kūno valdžios ir nebegalvoji apie tai, jog su kiekvienu pulso dūžiu prarandi gyvenimą. Tu jauti tobulumą, juk priešingos jėgos ne tik susijungia, bet ir papildo viena kitą. Tai gimdo suvokimo džiaugsmą ir pasitenkinimą, kuris atveria žmogui pasaulį nuo krašto lig krašto – visą gamtą, ne tik materialų pasaulį. Štai tada žmogus ima šį pasaulį suprasti kitaip. Anksčiau matė jame kančią, bėdas, niekšingus žmonių tarpusavio santykius. O dabar mato, kad žmonės ištaisyti ir jų santykiai grįsti meile. Šis žmogaus pasikeitimas įvyksta pagal jo savybes: jis suvokia, kad pasaulis – jo kopija, ir visa, ką jis mato, yra jo vidinių savybių projekcija. Kuo daugiau jos ištaisytos, tuo labiau ištaisytą mato pasaulį ir gali jį pateisinti. Tada žmogus aptinka, kad šis pasaulis taip pat susietas su dvasiniu, ir supranta, kad visi žmonės išgyvena paslėptį, o jis pasiekė atskleidimą. Vadinasi, atskleidimo esmė ta, kad žmogus pamato tikrąjį šio pasaulio paveikslą: anksčiau jis atrodė absoliučiai tikras, o dabar suvokiamas kaip ore projektuojamas filmas, kuris priklauso nuo jo savybių pasikeitimo. Žmogus jį supančius žmones jaučia kaip savo sielos vidinius organus, jie taip pat keičiasi pagal jo išsitaisymą, tada jis supranta, kad pasaulis yra ne išorėje, o jo viduje. Ir taip mato kiekvienas.

Iš 2010 m. lapkričio 29 d. programos „Kabala pradedantiesiems“

Daugiau šia tema skaitykite:

Manojo egoizmo rentgeno nuotrauka

Mačiau kitokį pasaulį

Daugiaserijinis filmas „Mano gyvenimas”

Ištraukos iš mano būsimos knygos „Vadovas po knygą „Zohar“

Kad leistų mums realizuoti visą dvasinės raidos procesą, Kūrėjas sukūrė ryšio tarp Savęs ir mūsų sistemą. Per šią sistemą Jis valdo mus iš viršaus, ir per ją galime iš apačios prašyti Jo pagalbos ir ją gauti.
Ši sistema skirstoma į keletą dalių:
1. Begalybės pasaulis, kuriame yra Kūrėjas, čia Jo jėga visiškai atskleista.
2. Žemiau Begalybės pasaulio esantis lygmuo – vadinamas Adam Kadmon pasauliu, jame Kūrėjas savo poveikį dalija į penkias rūšis pagal penkis mūsų ego lygmenis, virš kurių galime pakilti.
3. Po Adam Kadmon pasauliu yra valdymo ir priežiūros sistema, vadinama Acilut pasauliu. Acilut pasaulis skirstomas į penkias dalis – Keter, Hochma, Bina, Zeir Anpin ir Malchut, kurios vadinasi Atik, Arich Anpin, Aba ve Ima, Zeir Anpin ir Malchut (Nukva).
Atik ir Arich Anpin knygoje „Zohar“ vadinami Acilut pasaulio „nepažinia galva“.
Aba ve Ima – tai Chochma ir Bina, iš kurių mums ateina visos Chochma ir Chasadim Šviesos.
Eidamos per Zeir Anpin šios Šviesos pasiekia Nukvą – Acilut pasaulio Malchut, kuri vadinama Šchina, nes ją pasiekia visa sieloms skirta Begalybės pasaulio Šviesa. Ši Malchut taip pat vadinama „Izraelio sielų susirinkimu“, nes ją sudaro visos sielos, norinčios tapti Isra-El („Tiesiai-pas-Kūrėją“), t. y., pakilti į Begalybės pasaulį.
4. Žemiau Acilut pasaulio yra Brija, Jecira ir Asija pasauliai (pasauliai BJA), kuriuose yra mūsų sielos.
5. Po BJA pasauliais yra šis pasaulis.
„Zohar“ kalba Malchut vadinasi „žeme“, o Bina (Ima) – „padange“. Knygoje „Zohar“ Zeir Anpin ir Malchut vadinami tokiais vardais kaip Šochen ir Šchina, Kūrėju (Kadoš  Bar Chu) ir Izraelio sielų susirinkimu, Jaunikiu ir Nuotaka, Vyriška ir Moteriška dalimi (Zachar ir Nukva).
Kiekvienai iš šių realybę sudarančių dalių „Zohar“ suteikia daugybę pavadinimų, išreikštų alegorijų kalba (midraš). Baal Sulamas, norėdamas padėti mums susijungti su šių pavadinimų vidine esme, greta „Zohar“ žodžių skrupulingai prideda ir kabalistinius terminus.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vadovas po knygą „Zohar”. Apie šią knygą.

Vadovas po knygą „Zohar”. Autoriaus įžanginis žodis

Vadovas po knygą „Zohar”. Ryšio su Kūrėju sistema

Klausimas: Kas dvasiniame pasaulyje mums yra „aukštesnioji pakopa“?
Atsakymas: To mes nežinome. Esame aukštesniosios pakopos gimdoje lyg vienintelis taškas, sėklos lašas, mūsų dvasinis rešimo (įrašas, genas). Be šio rešimo daugiau nieko neturime!
Juk mūsų žemiškasis kūnas, protas, jausmai neturi nieko bendro su dvasiniu pasauliu ir ten jų nematyti.
Dvasiniame pasaulyje yra tik aukštesniosios pakopos gimda (Begalybės pasaulio Malchut) ir mes – joje. Kiekvienas iš mūsų – tai rešimo (0/1, šoreš avijut / alef itlabšut) arba taškas širdyje. Dabar mūsų užduotis – pasistengti prisitvirtinti prie gimdos sienelės!
Viskas prasideda nuo tris dienas trunkančios sėklos absorbcijos. Pati pirmoji embriono (mūsų) problema – prilipti prie gimdos sienelės, kitaip tariant, užmegzti pirmąjį kontaktą su aukštesniąja pakopa, o norint prie jos prilipti, reikia anuliuoti save jos atžvilgiu.
Tačiau kur ta aukštesnioji pakopa, kur ta gimdos sienelė, kas tai yra? Aukštesnioji pakopa – tai kabalistinė grupė, mano aplinka! Tokiu pavidalu aukštesnioji pakopa prisistato man kaip Kūrėjas.
Taigi, yra aplinka ir esu aš, prilipęs prie jos. Nepaisydamas visų kliūčių priimu visą grupės noro jėgą ir anuliuodamas save jų atžvilgiu, esu pasiruošęs iš jų priimti viską į save.
Kai prilimpu prie grupės, avijutas, noro stiprumas, ima augti, sukeldamas manyje nemalonius pojūčius: nusivylimą, egoizmo augimą, sunkumą. Tačiau aš turiu tik skverbtis giliau į vidų lyg siurbėlė, įsiliedamas į grupę, „į gimdos sienelę“.
Tada tarp mūsų atsiras pirmasis kontaktas ne per tašką, o per vamzdelį, kuriuo į mane ims tekėti kraujas – ryšys kol kas negyvajame lygmenyje (dam/kraujas – iš žodžio domem/negyvasis), tačiau aš jau gausiu dvasinį maistą iš aukštesniosios pakopos.
Visa tai vyksta per mano ryšį su grupe. Aš neturiu kitos sienelės, per kurią galėčiau patekti į dvasinį pasaulį!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip išaugti dvasiškai?“

„Kaip pakilti ant aukštesnės pakopos“

„Iki dvasinio pasaulio tik vienas žingsnis“