Klausimas: Fizikai mėgina sugauti „Hikso“ dalelę manydami, kad iš jos susiformavo visa Visatos materija, masė. Ar jie savo atradimais priartėja prie kabalos?
Kaip kūrėsi materiali Visata? Kuriuo momentu Aukštesnioji jėga įsivelka į visas šias mums matomas formas?
Atsakymas: Fizikos požiūriu Visatos atsiradimas – tai naujas kūrinys. O kabala sako, kad materiali Visata – tai viso ankstesnio proceso, kuriam vykstant gimsta dar vienas, naujas pasaulio objektas, „parcufas“, rezultatas, „atspaudas“.
Mūsų pasaulis – tai eilinis „parcufas“, gimęs iš ankstesniojo: Asija pasaulio Bina de Malchut de Malchut. Šio aukštesniojo parcufo NEHI (apatinė dalis) pasklido ir įsivilko į mūsų egoistinę medžiagą ir suteikė jai savo priešingas formas.
Tai reiškia, kad visos šiame pasaulyje atsirandančios formos yra dvasinės, bet įgavę materialų atvaizdą (atspaudą, kryptį), kitaip tariant, „dėl savęs“. Mūsų pasaulis egzistuoja tokiu pavidalu.
Tu klausi, kada jis buvo sukurtas? Bet laiko nėra! Gyvename įsivaizduojamoje tikrovėje, tačiau kai ši apgaulė atsiskleis, išvysime tikrąjį vaizdą.
Dabar esame panašūs į žmogų, prie kurio galvos prijungti keli laidai ir leidžiami elektros impulsai, sukuriantys įvairiausius vaizdus jo smegenyse ir priverčiantys jį jaustis taip, tarsi tai būtų tikrovė. Taip mumyse kyla įvairiausi vaizdai − kaip kompiuterio ekrane veikiant tam tikrai programai. Todėl neegzistuoja sąvokos: praeitis, dabartis ir ateitis, o tik vaizdų pasikeitimai.
Aukštesnysis parcufas nusileidžia iš Asija pasaulio Malchut de Malchut Chazė, iš ten, kur yra Malchut, pakilusi į pačią žemiausią Biną ir paima iš ten jos formas bei perkelia į mūsų medžiagą, į pačią Malchut. Visos mūsų pasaulio formos – tai atspaudai iš dvasinio pasaulio, tik jie visi yra egoistiniai.
Mes randame čia visą pasaulį, žvaigždes ir galaktikas, nes dvasiniame pasaulyje yra tokie patys objektai: „žvaigždės“ ir „padangė“. Tačiau šiame pasaulyje matome tik nedidelės dvasinio pasaulio dalies atvirkštinę projekciją, o pagrindinės jo dalies – nematome. Dvasinio pasaulio detalių skaičius kur kas gausesnis.
Mūsų pasaulis yra visiškai egoistinis, nes tai Bina neduoda Malchut savo galios, tik savo formas. Pasaulių pakopoms plečiantis iš viršaus į apačią jose davimo jėga vis labiau silpnėja, tampa vis mažesnė, kol jos visiškai nelieka.
Paskutinėje pakopoje, kai davimo jėgos visiškai nebelieka, išskyrus vienintelę kibirkštį, „ploną žvakę“ (ner dakik) , ši kibirkštis įsivelka į mūsų pasaulį ir suteikia jam visą formą.
Mūsų pasaulio pakopai būdinga tai, kad čia gavimo jėga stipresnė už davimo jėgą. O visose aukštesnėse pakopose davimo jėga stipresnė už gavimo jėgą.

Iš 2011 m. sausio 5 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur mus nuves kolaideris?

Visata kilo iš 10 cm objekto

Kabala apie Didžiojo sprogimo teoriją

Klausimas: Kas nuo mūsų paslėpta? Ką būtent pradedame jausti, kai atskleidžiame paslėptį?
Atsakymas: Nėra nieko daugiau nei dvi jėgos – Kūrėjo / davimo ir kūrinio / gavimo, įgalinančios mus veikti. Įvairūs šių jėgų deriniai sudaro sistemą, vadinamą Malchut – nėra nieko, išskyrus ją, joje mes egzistuojame. Ši sistema, pripildyta Šviesos, ir jos atskleidimas suteikia suvokimo, išminties, pripildymo pojūtį, atsako į visus kylančius klausimus ir užpildo visas tuštumas. Be to, gyvenimas, juntamas šiame sraute, yra be ribų. Tu išeini iš kūno valdžios ir nebegalvoji apie tai, jog su kiekvienu pulso dūžiu prarandi gyvenimą. Tu jauti tobulumą, juk priešingos jėgos ne tik susijungia, bet ir papildo viena kitą. Tai gimdo suvokimo džiaugsmą ir pasitenkinimą, kuris atveria žmogui pasaulį nuo krašto lig krašto – visą gamtą, ne tik materialų pasaulį. Štai tada žmogus ima šį pasaulį suprasti kitaip. Anksčiau matė jame kančią, bėdas, niekšingus žmonių tarpusavio santykius. O dabar mato, kad žmonės ištaisyti ir jų santykiai grįsti meile. Šis žmogaus pasikeitimas įvyksta pagal jo savybes: jis suvokia, kad pasaulis – jo kopija, ir visa, ką jis mato, yra jo vidinių savybių projekcija. Kuo daugiau jos ištaisytos, tuo labiau ištaisytą mato pasaulį ir gali jį pateisinti. Tada žmogus aptinka, kad šis pasaulis taip pat susietas su dvasiniu, ir supranta, kad visi žmonės išgyvena paslėptį, o jis pasiekė atskleidimą. Vadinasi, atskleidimo esmė ta, kad žmogus pamato tikrąjį šio pasaulio paveikslą: anksčiau jis atrodė absoliučiai tikras, o dabar suvokiamas kaip ore projektuojamas filmas, kuris priklauso nuo jo savybių pasikeitimo. Žmogus jį supančius žmones jaučia kaip savo sielos vidinius organus, jie taip pat keičiasi pagal jo išsitaisymą, tada jis supranta, kad pasaulis yra ne išorėje, o jo viduje. Ir taip mato kiekvienas.

Iš 2010 m. lapkričio 29 d. programos „Kabala pradedantiesiems“

Daugiau šia tema skaitykite:

Manojo egoizmo rentgeno nuotrauka

Mačiau kitokį pasaulį

Daugiaserijinis filmas „Mano gyvenimas”

Ištraukos iš mano būsimos knygos „Vadovas po knygą „Zohar“

Kad leistų mums realizuoti visą dvasinės raidos procesą, Kūrėjas sukūrė ryšio tarp Savęs ir mūsų sistemą. Per šią sistemą Jis valdo mus iš viršaus, ir per ją galime iš apačios prašyti Jo pagalbos ir ją gauti.
Ši sistema skirstoma į keletą dalių:
1. Begalybės pasaulis, kuriame yra Kūrėjas, čia Jo jėga visiškai atskleista.
2. Žemiau Begalybės pasaulio esantis lygmuo – vadinamas Adam Kadmon pasauliu, jame Kūrėjas savo poveikį dalija į penkias rūšis pagal penkis mūsų ego lygmenis, virš kurių galime pakilti.
3. Po Adam Kadmon pasauliu yra valdymo ir priežiūros sistema, vadinama Acilut pasauliu. Acilut pasaulis skirstomas į penkias dalis – Keter, Hochma, Bina, Zeir Anpin ir Malchut, kurios vadinasi Atik, Arich Anpin, Aba ve Ima, Zeir Anpin ir Malchut (Nukva).
Atik ir Arich Anpin knygoje „Zohar“ vadinami Acilut pasaulio „nepažinia galva“.
Aba ve Ima – tai Chochma ir Bina, iš kurių mums ateina visos Chochma ir Chasadim Šviesos.
Eidamos per Zeir Anpin šios Šviesos pasiekia Nukvą – Acilut pasaulio Malchut, kuri vadinama Šchina, nes ją pasiekia visa sieloms skirta Begalybės pasaulio Šviesa. Ši Malchut taip pat vadinama „Izraelio sielų susirinkimu“, nes ją sudaro visos sielos, norinčios tapti Isra-El („Tiesiai-pas-Kūrėją“), t. y., pakilti į Begalybės pasaulį.
4. Žemiau Acilut pasaulio yra Brija, Jecira ir Asija pasauliai (pasauliai BJA), kuriuose yra mūsų sielos.
5. Po BJA pasauliais yra šis pasaulis.
„Zohar“ kalba Malchut vadinasi „žeme“, o Bina (Ima) – „padange“. Knygoje „Zohar“ Zeir Anpin ir Malchut vadinami tokiais vardais kaip Šochen ir Šchina, Kūrėju (Kadoš  Bar Chu) ir Izraelio sielų susirinkimu, Jaunikiu ir Nuotaka, Vyriška ir Moteriška dalimi (Zachar ir Nukva).
Kiekvienai iš šių realybę sudarančių dalių „Zohar“ suteikia daugybę pavadinimų, išreikštų alegorijų kalba (midraš). Baal Sulamas, norėdamas padėti mums susijungti su šių pavadinimų vidine esme, greta „Zohar“ žodžių skrupulingai prideda ir kabalistinius terminus.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vadovas po knygą „Zohar”. Apie šią knygą.

Vadovas po knygą „Zohar”. Autoriaus įžanginis žodis

Vadovas po knygą „Zohar”. Ryšio su Kūrėju sistema

Klausimas: Kas dvasiniame pasaulyje mums yra „aukštesnioji pakopa“?
Atsakymas: To mes nežinome. Esame aukštesniosios pakopos gimdoje lyg vienintelis taškas, sėklos lašas, mūsų dvasinis rešimo (įrašas, genas). Be šio rešimo daugiau nieko neturime!
Juk mūsų žemiškasis kūnas, protas, jausmai neturi nieko bendro su dvasiniu pasauliu ir ten jų nematyti.
Dvasiniame pasaulyje yra tik aukštesniosios pakopos gimda (Begalybės pasaulio Malchut) ir mes – joje. Kiekvienas iš mūsų – tai rešimo (0/1, šoreš avijut / alef itlabšut) arba taškas širdyje. Dabar mūsų užduotis – pasistengti prisitvirtinti prie gimdos sienelės!
Viskas prasideda nuo tris dienas trunkančios sėklos absorbcijos. Pati pirmoji embriono (mūsų) problema – prilipti prie gimdos sienelės, kitaip tariant, užmegzti pirmąjį kontaktą su aukštesniąja pakopa, o norint prie jos prilipti, reikia anuliuoti save jos atžvilgiu.
Tačiau kur ta aukštesnioji pakopa, kur ta gimdos sienelė, kas tai yra? Aukštesnioji pakopa – tai kabalistinė grupė, mano aplinka! Tokiu pavidalu aukštesnioji pakopa prisistato man kaip Kūrėjas.
Taigi, yra aplinka ir esu aš, prilipęs prie jos. Nepaisydamas visų kliūčių priimu visą grupės noro jėgą ir anuliuodamas save jų atžvilgiu, esu pasiruošęs iš jų priimti viską į save.
Kai prilimpu prie grupės, avijutas, noro stiprumas, ima augti, sukeldamas manyje nemalonius pojūčius: nusivylimą, egoizmo augimą, sunkumą. Tačiau aš turiu tik skverbtis giliau į vidų lyg siurbėlė, įsiliedamas į grupę, „į gimdos sienelę“.
Tada tarp mūsų atsiras pirmasis kontaktas ne per tašką, o per vamzdelį, kuriuo į mane ims tekėti kraujas – ryšys kol kas negyvajame lygmenyje (dam/kraujas – iš žodžio domem/negyvasis), tačiau aš jau gausiu dvasinį maistą iš aukštesniosios pakopos.
Visa tai vyksta per mano ryšį su grupe. Aš neturiu kitos sienelės, per kurią galėčiau patekti į dvasinį pasaulį!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip išaugti dvasiškai?“

„Kaip pakilti ant aukštesnės pakopos“

„Iki dvasinio pasaulio tik vienas žingsnis“

„Zohar“, „Vajece“  skyrius, 59 psl.: „Ir štai Kūrėjas stovi aukščiau“. Čia, matydamas kopėčias, išvydo Jokūbas tikėjimo ryšį – Nukvą, sujungiančią visas sfiras draugėn. Posakis „Stovi aukščiau“ – nurodo druskos stulpą, kalvą.
Nes visos pakopos kaip viena yra šiose kopėčiose, Nukvoje, idant viskas būtų sujungta vieningu ryšiu, nes šios kopėčios patalpintos tarp dviejų pusių, kaip pasakyta: „Aš esu Kūrėjas, Abraomo, tavo tėvo, Dievas ir Izoako Dievas“.
Tai dvi pusės: dešinė ir kairė. Abraomas – dešinioji, Izaokas – kairioji.
Malchut – tai pavidalas, Kūrėjo paveikslas. Mes esame malchut viduje, mes – tai malchut, mes viską jaučiame jos viduje kaip pasaulio vaizdą. Bet iš tiesų jaučiame Kūrėją ir nieko daugiau.
Problema ta, kad tai mes Jį jaučiame pagal savo savybes, pagal savo panašumą į Jį.
Pojūtis visada kyla iš Šviesos, bet noras, jos suvokimo indas, jaučiasi vienaip arba kitaip ir tai priklauso nuo to, kiek jis yra priešingas Šviesai ar panašus į ją.
Todėl aukštesnės sfiros – tai malchut viduje esančios savybės, kurios apima ir Kūrėjo santykį, kai malchut stengiasi prilygti joms.
Jos vadinasi sfiromis, nes jau šviečia malchut viduje, kur pastaroji jas „uždega“ savo ištaisytu noru mėgautis „kad duotum“. Todėl ji švyti.
Juk Šviesa pati savaime nešviečia, ji paslėpta. Ir tik tiek, kiek žemesnė pakopa pakyla, kad prilygtų aukštesniajai pakopai, jos savybės, kurias ji pažadina, idant prilygtų aukštesniajai pakopai, šviečia ir vadinamos sfiromis.
Todėl viską jaučiame, viskas prasideda ir baigiasi malchut viduje. Ir jeigu įsivaizduojame kokią nors struktūrą iki malchut, – tai šitaip tik mes suvokiame.
Lygiai taip pat šiame pasaulyje mums atrodo, kad priešais mus egzistuoja kažkokia realybė, supantis pasaulis, bet iš tikrųjų priešais mus nieko nėra, visa tai tik mūsų viduje. Tiesiog mūsų suvokiama visa realybė suskirstyta į „aš“ ir „mano išorėje“.
Taip pat ir dvasiniame pasaulyje: visą realybę dalijame į sielą, kuri kol kas dar mato tik save pačią, ir į tai, kas yra už sielos ribų.
Bet kai pabaigiame visus taisymus, viskas susijungia į viena, ir nėra skirtumo tarp vidaus ir išorės, viskas susijungia į vieną tašką.
Kildamas aukštyn žmogus mato, kad paveikslas, nors ir tampa platesnis, turtingesnis ir sudėtingesnis, tačiau, iš kitos pusės žiūrint, viskas susirenka, susitvarko į dešimt sfirų.
Todėl galime daryti išvadą, jog viskas priklauso nuo mūsų suvokimo, nuo to, kiek esame panašūs į Šviesą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvasinis liftas“

„Zohar“ – Begalybės Šviesos šaltinis“

Kabalistinė grupė – tai Aukštesniojo ACHAP, Malchut, apimanti daugybę kitų sielų – svetimų man, žemesniajam, kuriam prie jų reikia prijungti savo tašką širdyje.
Jei Aukštesniojo atžvilgiu nureikšminu savo tašką širdyje, tai jis kreipiasi į mano Galgalta ve Enaim (GE) ir įgauna formą Aukštesniojo sąskaita.
Aukštesnysis duoda jam viską, kad augtų, suteikia struktūrą – visas sielas, visą Begalybės pasaulį, visą bendros sielos indą.
Jei norite tapti dvasiniu objektu (parcufu) – prisišliekite prie Aukšteniojo ir jo ACHAP taps jūsų pasauliu, kurį atskleisite.
Kiek prisišlieju prie Aukštesniojo ACHAP – tiek mano taškas pradeda augti ACHAP dalių sąskaita.
Prisišlieti – tai paklusti Jo valdžiai, kaip aiškina Baal Sulamas straipsnyje „Valios laisvė“.
Aukštesniojo ACHAP – tai mano aplinka, prie kurios prisišliedamas kaip embrionas iš mamos gaunu iš jos visą kraują, deguonį, mineralus, kad iš mano taško širdyje išaugtų dvasinis organizmas.
Šis organizmas bus panašus į tai, ką gavau iš Aukštesniojo ACHAP, iš grupės, tačiau įsikūnijęs mano taške, mano dvasiniame gene – jis bus bendras jiems abiem.
Taip vaikas kažkuo panašus į tėvą ir motiną, o savo bazinį pagrindą gauna iš Kūrėjo.
Anuliuoju save grupės atžvilgiu ir įpareigoju ją rūpintis manimi. Taip kūdikis anuliuoja save mamos akivaizdoje, kad gautų visą jos rūpestį, maistą, tačiau kartu įpareigoja, kad ji tai darytų.
Perduodu save Aukštesniajam, įnešdamas į Jį savo norą, reikalavimą tapti ta dalimi, kurioje kairioji ir dešinioji linijos susijungia bei realizuoja davimo veiksmą.
Tiek, kiek tai padarysiu, kiek sėkla anuliuos save motinos atžvilgiu ir įpareigos ją auginti, tiek motina ja rūpinsis.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvasinis liftas“

„Kaip pakilti ant aukštesnės pakopos“

„Nuo ko priklauso mano ateitis“

Kabalistai pasakoja, kad mes esame nekintamos būsenos, vadinamos „Begalybės pasauliu“, kad Kūrėjas nori mus pripildyti ir suteikti neribotą malonumą, atvesti mus iki to, kad imtume Jį jausti. Tada pasijusime  Dieviškoje harmonijoje, šviesiame, tobulame pasaulyje, kuriame pripildyti Šviesos suprantame ir jaučiame visą pasaulio pilnatvę.
Ir dabar esame šios būsenos, tik nesąmoningai. Mūsų problema tik ta, kad esame nejautrūs, – neturime jutimo organo, kuriuo galėtume šią tikrovę pajusti.
Turiu tik vieną jutimų organą, kurį suvokiu kaip savo fizinį kūną. Jame yra penki atskiri jutimo organai – rega, klausa, uoslė, lytėjimas, skonis. Šiuo suvokimo organu, kurį vadinu savo „kūnu“, jaučiu save ir pasaulį.
Ir yra dar vienas kūnas, vadinamas „dvasiniu kūnu“. Jei atskleisiu jį, jame taip pat aptiksiu penkis jutimo organus – Keter, Chochma, Bina, Zeir Anpin, Malchut, kurie taip pat vadinami „rega“, „klausa“, „skoniu“, „uosle“, „lytėjimu“, – bet tai dvasiniai jutimai. Tada per šį „dvasinį kūną“ atskleisiu dvasinę tikrovę, save ir pasaulį.
Kas neleidžia atskleisti šio suvokimo organo ir juo pajusti, kad ir dabar esu Begalybės pasaulyje, kad viskas aplink mane užpildyta Begalybės Šviesos, ir nėra nei gyvenimo, nei mirties, nėra jokių apribojimų?
Problema viena – chasadim Šviesa. Siela gali vystytis iš taško, kuris dabar yra manyje, išsiplėsti ir atsiverti išoriniam pasauliui tik tokiu atveju, jei turiu chasadim Šviesą – gailestingumo (chesed), meilės ir atidavimo savybę, gebėjimą išeiti iš savęs į išorę.
Esame Šviesos okeane – chochma Šviesoje, Kūrėjo Šviesoje, bet tai atskleisti pajėgsiu tik tada, jei atsiversiu išoriniam pasauliui – chasadim Šviesoje.
Todėl tamsa, kuri man atsiskleidžia,  – tai chochma Šviesos spaudimas, nes trūksta chasadim Šviesos, kylančios iš sielos.
Mano siela dar nepajėgia atsiverti išorei ir chasadim Šviesoje atskleisti Šviesą chochma – pamatyti „dieną“ vietoj „nakties“.
Taigi silpnesnėje ar stipresnėje chasadim Šviesoje mes matome dvasinį pasaulį, savo dvasinį gyvenimą.
Visas mūsų amžinojo tapsmo, mūsų dvasinio vystymosi procesas vyksta tarp šių dviejų Šviesų – chochmos ir chasadim, arba tarp dviejų norų, kuriuose šios Šviesos atsiskleidžia, – tarp noro gauti ir atiduoti.
Tiksliau sakant, noras vienas, o žmogus jį panaudoja dvejopai: su ketinimu „sau“ arba „kitiems“.
Todėl vystyti savyje meilę ir davimą – chasadim Šviesą, sugebėjimą išeiti iš savęs – reiškia atskleisti sielą.
Tada tiek, kiek žmogus sukuria chasadim Šviesos, ketinimo duoti, – atskleidžiame Aukštesnįjį pasaulį, Begalybės pasaulį.
Taške širdyje, sielos sėklos lašelyje, rešimot, esančiame mumyse, yra penkios avijut pakopos (noro sluoksniai).
Todėl, įgydami chasadim Šviesą kiekviename iš penkių norų lygmenų atskleidžiame penkias savo sielos dalis, atveriame Šviesai galimybę įeiti palaipsniui, penkiomis pakopomis, kurios vadinamos penkiais pasauliais – laipsnišku Šviesos atskleidimu.
Taip palaipsniui kylu pasaulių Asija, Jecira, Brija, Acilut, Adam Kadmon pakopomis, kol pasiekiu beribį atsivėrimą, vadinamą „Begalybės pasauliu“.
Viskas priklauso nuo žmogaus įgyjamos davimo savybės. Davimo savybėje jis atskleidžia savo tašką širdyje, kuris tampa siela, Šchina – Šviesos talpykla.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kupina Šviesos tamsa!“

„Kaip gi gauti Begalybės Šviesą“

„Kaip rasti Šviesą“

Klausimas: Pamokų pagal knygą „Zohar“ metu man nuolat tenka kovoti su savimi. Ką daryti, kad išlaikyčiau teisingą ketinimą?
Atsakymas: Tai natūrali pradedančiojo būsena. Pasistenk pamokos metu suprasti, kodėl tu dabar kenti. Ir kas tas, kuris tavyje kenčia?! Tai tavo kūnas, egoistinis noras, kuris priešinasi. Tu turi kūną, egoizmą ir tašką širdyje, trokštantį Kūrėjo. Ar iš egoizmo, ar iš taško pozicijos žiūri į savo būseną?
Jei esi susivienijęs su tašku širdyje, tai „Zohar“ tau šviečia, bet ši Šviesa priešinga tavo egoizmui. Jis jaučiasi priešiškas tarsi žmogus, kuris tau prieštarauja.
Įsivaizduok, kad sėdi prieš žmoną, ji tave kritikuoja, o tu klausaisi suprasdamas, kad iš tikrųjų turi save ištaisyti, ir sutinki su kritika.
Tavo neištaisytoji dalis nenori to girdėti, priešinasi, bet tu sau sakai: „Tai ne aš, o egoizmas, kurį specialiai manyje sukūrė Kūrėjas, nenori klausyti, bet aš noriu ją girdėti ir mylėti, nes ji man parodo tikruosius mano trūkumus, kuriuos reikia ištaisyti.“
Įsivaizduok visą šią situaciją iki pat smulkmenų, kol nesuprasi, kad tau iš tikrųjų verta sėdėti ir stengtis prilipti prie kiekvieno „Zohar“ žodžio. Man nemalonu tai girdėti? – Tai puiku!
Aš nesuinteresuotas tai atskleisti? – Tiesa! „Zohar“ sako man visą tiesą į akis ir sukelia įniršį – labai gerai! Būtent tai ir turi daryti!
Taip mane veikia Šviesa, parodydama, koks esu neištaisytas. Tai džiaukis ir trokšk prie jos prilipti būtent tokioje situacijoje.
Dabar tavyje yra du taškai – sugedusi Malchut ir kibirkštis, kurią turi prijungti prie Šviesos.
Eik kartu su Šviesa prieš savo neištaisytą Malchut ir tada „Zohar“ tavęs nebeerzins. Tu pradėsi dirbti su tuo, ką jis tavyje pažadina, – su pačiu savimi.
Pabandyk namuose pasitreniruoti tai daryti su savo žmona, ir po to darbas su „Zohar“ tau nebeatrodys toks sunkus…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dėkokite Kūrėjui!“

„Nebūna žemiškų problemų“

„Ketinimas, suteikiantis jėgų“

Klausimas: Kodėl sakoma, kad ištaisymas įvyksta per 6000 metų, jei dvasiniame pasaulyje nėra laiko?
Atsakymas: Baal Sulamas straipsnyje „Baigiamasis žodis knygai Zohar“, „Pratarmėje knygai Zohar“ ir kituose straipsniuose aiškina, ką reiškia 6000 metų.
6000 metų – tai Zeir Anpino VAK, kurie privalo realizuotis Malchut atžvilgiu.
O kai Malchut, būdama septintąja sfira, atskleidžia savo viduje visas šias šešias savybes, vadinamas „6000 metų“, – tai vadinama „septintąja diena“, „šeštadieniu“, „septintuoju tūkstantmečiu“. Tada jau ji prisipildo tik su ketinimu duoti.
Todėl 6000 metų vadinami metais. Metai (šana) kilę iš žodžio „keičiasi“ (šone). Mes turime praeiti visas šias pakopas paeiliui. Viena vertus, kalbama ne apie mūsų pasaulio metus. Kita vertus, jeigu negreitiname laiko, tai pagal šakos ir šaknies ryšį laiko pojūtis mūsų pasaulyje paklus savo šakniai, ir tada ištaisymo procesas iš tikrųjų pasibaigs per 6000 metų.
Tačiau savo pastangomis galime pakeisti 6000 metų trukmę, jų esmę, sutrumpinti juos, suspausti. Bet kuriuo atveju tai vadinsis „6000 metų“.
Tu nesumažini pakopų. Bet žemiškuoju laiku tai truks trumpiau.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kilti šviesos greičiu“

„Piramidė“

„Ar galima paspartinti išsitaisymą?“

Klausimas: Kodėl kiekvienam knygos „Zohar“ žodžiui turime suteikti dvasinę prasmę, kodėl tai nėra paprasti, žemiški žodžiai?
Atsakymas: Jokiu būdu negalima knygos „Zohar“ žodžių suprasti jų žemiškąja prasme, juk taip žmogus nuleidžia Torą iki šio pasaulio lygio.
Mes turime nuo šakų pakilti iki šaknų, iš šio pasaulio – aukštyn, į dvasinį pasaulį. O tu klausi: kodėl gi dvasinio pasaulio tiesiog neėmus ir nenuleidus į mūsų pasaulį?
Pirmiausia mūsų pasaulyje nėra tokių pačių dėsnių, kaip dvasiniame. Ką tuo išlošiame? Tai tiesiog fantazijos.
Visa painiava mūsų tikrovėje kyla dėl to, kad žmonės įsivaizduoja dvasinį pasaulį, nebūdami jame, ir po to priverstinai įvelka dvasingumą į materialumą: tarsi mano dešinėje rankoje yra davimo jėga, o gavimo jėga – kairėje, arba vienos mano kūno dalys šventesnės, o kitos – mažiau ir t.t.
Visa tai neteisinga. Mums uždrausta dvasingumą sieti su tuo, ką suprantame, jaučiame ir darome šiame pasaulyje. Tarp jų neturi būti jokio ryšio.
Mūsų pasaulyje nieko švento nėra – nei negyvajame, nei augaliniame, nei gyvūniniame, nei žmogiškajame lygmenyje. Ir nėra jokio šventumo žmogaus veiksmuose šiame pasaulyje.
Knyga „Zohar“ vadinama šventa knyga, nes jai padedant galiu pakilti iš mūsų pasaulio, egoizmo, į šventumą, davimą ir meilę artimui.
Aš – tai taškas širdyje, priklausantis dvasiniam pasauliui – šventumo pasauliui. Kaip atsvara visai mano prigimčiai, manyje yra tik taškas, ir su šia priemone – „šventa knyga“, galiu pakilti į šventumo pasaulį – į davimą.
Tačiau visai ne popierius su tipografiniais dažais vadinamas šventu. Ir raidės knygoje nėra šventos. Šventumas – tai ryšys tarp Šviesos ir indo (kli), kurį simbolizuoja raidė. Mūsų pasaulyje nėra nieko švento.
Problema ta, kad žmonės pradeda priskirti žmogui arba jo veiksmams šventumą. Tačiau visa tai tėra simboliai.
Visi priesakų laikymosi atributai – talit, tfilin, Tora, aron hodeš (spinta Toros ritinėliui saugoti) – tai tik Šviesos ir kėlim tarpusavio sąveikos, jų tarpusavio santykių, sielos būsenų simboliai. Sielos būsenos ir yra šventumas, davimas.
Toros knyga, esanti „aron hodeš“ simbolizuoja tik dvasinę esmę, vadinamą Zeir Anpin. Jis šventumo Šviesa veikia norą – malchut (visų sielų visuma) ir paverčia ją duodančia, ištaiso mūsų sielas ir pakelia mus.
Be simbolių mūsų pasaulyje nieko nėra. Visi mes „panašūs į mirtingus gyvūnus“. O tas, kuris skirsto šio pasaulio objektus ir veiksmus į labiau šventus ir mažiau šventus, tik nukrypsta nuo taisymosi kelio.
Visa tai – veiksmai „erev rav“, kurie tokiu būdu nori sustabdyti tobulėjimą dvasingumo, sielos ištaisymo link.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Šventumas – tai panašumas į Kūrėją“

„Pati reliausia kalba“

„Dvasinis pasaulis – tikrovė, o ne fantazija!“