„Zohar“, „Vajece“  skyrius, 59 psl.: „Ir štai Kūrėjas stovi aukščiau“. Čia, matydamas kopėčias, išvydo Jokūbas tikėjimo ryšį – Nukvą, sujungiančią visas sfiras draugėn. Posakis „Stovi aukščiau“ – nurodo druskos stulpą, kalvą.
Nes visos pakopos kaip viena yra šiose kopėčiose, Nukvoje, idant viskas būtų sujungta vieningu ryšiu, nes šios kopėčios patalpintos tarp dviejų pusių, kaip pasakyta: „Aš esu Kūrėjas, Abraomo, tavo tėvo, Dievas ir Izoako Dievas“.
Tai dvi pusės: dešinė ir kairė. Abraomas – dešinioji, Izaokas – kairioji.
Malchut – tai pavidalas, Kūrėjo paveikslas. Mes esame malchut viduje, mes – tai malchut, mes viską jaučiame jos viduje kaip pasaulio vaizdą. Bet iš tiesų jaučiame Kūrėją ir nieko daugiau.
Problema ta, kad tai mes Jį jaučiame pagal savo savybes, pagal savo panašumą į Jį.
Pojūtis visada kyla iš Šviesos, bet noras, jos suvokimo indas, jaučiasi vienaip arba kitaip ir tai priklauso nuo to, kiek jis yra priešingas Šviesai ar panašus į ją.
Todėl aukštesnės sfiros – tai malchut viduje esančios savybės, kurios apima ir Kūrėjo santykį, kai malchut stengiasi prilygti joms.
Jos vadinasi sfiromis, nes jau šviečia malchut viduje, kur pastaroji jas „uždega“ savo ištaisytu noru mėgautis „kad duotum“. Todėl ji švyti.
Juk Šviesa pati savaime nešviečia, ji paslėpta. Ir tik tiek, kiek žemesnė pakopa pakyla, kad prilygtų aukštesniajai pakopai, jos savybės, kurias ji pažadina, idant prilygtų aukštesniajai pakopai, šviečia ir vadinamos sfiromis.
Todėl viską jaučiame, viskas prasideda ir baigiasi malchut viduje. Ir jeigu įsivaizduojame kokią nors struktūrą iki malchut, – tai šitaip tik mes suvokiame.
Lygiai taip pat šiame pasaulyje mums atrodo, kad priešais mus egzistuoja kažkokia realybė, supantis pasaulis, bet iš tikrųjų priešais mus nieko nėra, visa tai tik mūsų viduje. Tiesiog mūsų suvokiama visa realybė suskirstyta į „aš“ ir „mano išorėje“.
Taip pat ir dvasiniame pasaulyje: visą realybę dalijame į sielą, kuri kol kas dar mato tik save pačią, ir į tai, kas yra už sielos ribų.
Bet kai pabaigiame visus taisymus, viskas susijungia į viena, ir nėra skirtumo tarp vidaus ir išorės, viskas susijungia į vieną tašką.
Kildamas aukštyn žmogus mato, kad paveikslas, nors ir tampa platesnis, turtingesnis ir sudėtingesnis, tačiau, iš kitos pusės žiūrint, viskas susirenka, susitvarko į dešimt sfirų.
Todėl galime daryti išvadą, jog viskas priklauso nuo mūsų suvokimo, nuo to, kiek esame panašūs į Šviesą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvasinis liftas“

„Zohar“ – Begalybės Šviesos šaltinis“

Kabalistinė grupė – tai Aukštesniojo ACHAP, Malchut, apimanti daugybę kitų sielų – svetimų man, žemesniajam, kuriam prie jų reikia prijungti savo tašką širdyje.
Jei Aukštesniojo atžvilgiu nureikšminu savo tašką širdyje, tai jis kreipiasi į mano Galgalta ve Enaim (GE) ir įgauna formą Aukštesniojo sąskaita.
Aukštesnysis duoda jam viską, kad augtų, suteikia struktūrą – visas sielas, visą Begalybės pasaulį, visą bendros sielos indą.
Jei norite tapti dvasiniu objektu (parcufu) – prisišliekite prie Aukšteniojo ir jo ACHAP taps jūsų pasauliu, kurį atskleisite.
Kiek prisišlieju prie Aukštesniojo ACHAP – tiek mano taškas pradeda augti ACHAP dalių sąskaita.
Prisišlieti – tai paklusti Jo valdžiai, kaip aiškina Baal Sulamas straipsnyje „Valios laisvė“.
Aukštesniojo ACHAP – tai mano aplinka, prie kurios prisišliedamas kaip embrionas iš mamos gaunu iš jos visą kraują, deguonį, mineralus, kad iš mano taško širdyje išaugtų dvasinis organizmas.
Šis organizmas bus panašus į tai, ką gavau iš Aukštesniojo ACHAP, iš grupės, tačiau įsikūnijęs mano taške, mano dvasiniame gene – jis bus bendras jiems abiem.
Taip vaikas kažkuo panašus į tėvą ir motiną, o savo bazinį pagrindą gauna iš Kūrėjo.
Anuliuoju save grupės atžvilgiu ir įpareigoju ją rūpintis manimi. Taip kūdikis anuliuoja save mamos akivaizdoje, kad gautų visą jos rūpestį, maistą, tačiau kartu įpareigoja, kad ji tai darytų.
Perduodu save Aukštesniajam, įnešdamas į Jį savo norą, reikalavimą tapti ta dalimi, kurioje kairioji ir dešinioji linijos susijungia bei realizuoja davimo veiksmą.
Tiek, kiek tai padarysiu, kiek sėkla anuliuos save motinos atžvilgiu ir įpareigos ją auginti, tiek motina ja rūpinsis.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvasinis liftas“

„Kaip pakilti ant aukštesnės pakopos“

„Nuo ko priklauso mano ateitis“

Kabalistai pasakoja, kad mes esame nekintamos būsenos, vadinamos „Begalybės pasauliu“, kad Kūrėjas nori mus pripildyti ir suteikti neribotą malonumą, atvesti mus iki to, kad imtume Jį jausti. Tada pasijusime  Dieviškoje harmonijoje, šviesiame, tobulame pasaulyje, kuriame pripildyti Šviesos suprantame ir jaučiame visą pasaulio pilnatvę.
Ir dabar esame šios būsenos, tik nesąmoningai. Mūsų problema tik ta, kad esame nejautrūs, – neturime jutimo organo, kuriuo galėtume šią tikrovę pajusti.
Turiu tik vieną jutimų organą, kurį suvokiu kaip savo fizinį kūną. Jame yra penki atskiri jutimo organai – rega, klausa, uoslė, lytėjimas, skonis. Šiuo suvokimo organu, kurį vadinu savo „kūnu“, jaučiu save ir pasaulį.
Ir yra dar vienas kūnas, vadinamas „dvasiniu kūnu“. Jei atskleisiu jį, jame taip pat aptiksiu penkis jutimo organus – Keter, Chochma, Bina, Zeir Anpin, Malchut, kurie taip pat vadinami „rega“, „klausa“, „skoniu“, „uosle“, „lytėjimu“, – bet tai dvasiniai jutimai. Tada per šį „dvasinį kūną“ atskleisiu dvasinę tikrovę, save ir pasaulį.
Kas neleidžia atskleisti šio suvokimo organo ir juo pajusti, kad ir dabar esu Begalybės pasaulyje, kad viskas aplink mane užpildyta Begalybės Šviesos, ir nėra nei gyvenimo, nei mirties, nėra jokių apribojimų?
Problema viena – chasadim Šviesa. Siela gali vystytis iš taško, kuris dabar yra manyje, išsiplėsti ir atsiverti išoriniam pasauliui tik tokiu atveju, jei turiu chasadim Šviesą – gailestingumo (chesed), meilės ir atidavimo savybę, gebėjimą išeiti iš savęs į išorę.
Esame Šviesos okeane – chochma Šviesoje, Kūrėjo Šviesoje, bet tai atskleisti pajėgsiu tik tada, jei atsiversiu išoriniam pasauliui – chasadim Šviesoje.
Todėl tamsa, kuri man atsiskleidžia,  – tai chochma Šviesos spaudimas, nes trūksta chasadim Šviesos, kylančios iš sielos.
Mano siela dar nepajėgia atsiverti išorei ir chasadim Šviesoje atskleisti Šviesą chochma – pamatyti „dieną“ vietoj „nakties“.
Taigi silpnesnėje ar stipresnėje chasadim Šviesoje mes matome dvasinį pasaulį, savo dvasinį gyvenimą.
Visas mūsų amžinojo tapsmo, mūsų dvasinio vystymosi procesas vyksta tarp šių dviejų Šviesų – chochmos ir chasadim, arba tarp dviejų norų, kuriuose šios Šviesos atsiskleidžia, – tarp noro gauti ir atiduoti.
Tiksliau sakant, noras vienas, o žmogus jį panaudoja dvejopai: su ketinimu „sau“ arba „kitiems“.
Todėl vystyti savyje meilę ir davimą – chasadim Šviesą, sugebėjimą išeiti iš savęs – reiškia atskleisti sielą.
Tada tiek, kiek žmogus sukuria chasadim Šviesos, ketinimo duoti, – atskleidžiame Aukštesnįjį pasaulį, Begalybės pasaulį.
Taške širdyje, sielos sėklos lašelyje, rešimot, esančiame mumyse, yra penkios avijut pakopos (noro sluoksniai).
Todėl, įgydami chasadim Šviesą kiekviename iš penkių norų lygmenų atskleidžiame penkias savo sielos dalis, atveriame Šviesai galimybę įeiti palaipsniui, penkiomis pakopomis, kurios vadinamos penkiais pasauliais – laipsnišku Šviesos atskleidimu.
Taip palaipsniui kylu pasaulių Asija, Jecira, Brija, Acilut, Adam Kadmon pakopomis, kol pasiekiu beribį atsivėrimą, vadinamą „Begalybės pasauliu“.
Viskas priklauso nuo žmogaus įgyjamos davimo savybės. Davimo savybėje jis atskleidžia savo tašką širdyje, kuris tampa siela, Šchina – Šviesos talpykla.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kupina Šviesos tamsa!“

„Kaip gi gauti Begalybės Šviesą“

„Kaip rasti Šviesą“

Klausimas: Pamokų pagal knygą „Zohar“ metu man nuolat tenka kovoti su savimi. Ką daryti, kad išlaikyčiau teisingą ketinimą?
Atsakymas: Tai natūrali pradedančiojo būsena. Pasistenk pamokos metu suprasti, kodėl tu dabar kenti. Ir kas tas, kuris tavyje kenčia?! Tai tavo kūnas, egoistinis noras, kuris priešinasi. Tu turi kūną, egoizmą ir tašką širdyje, trokštantį Kūrėjo. Ar iš egoizmo, ar iš taško pozicijos žiūri į savo būseną?
Jei esi susivienijęs su tašku širdyje, tai „Zohar“ tau šviečia, bet ši Šviesa priešinga tavo egoizmui. Jis jaučiasi priešiškas tarsi žmogus, kuris tau prieštarauja.
Įsivaizduok, kad sėdi prieš žmoną, ji tave kritikuoja, o tu klausaisi suprasdamas, kad iš tikrųjų turi save ištaisyti, ir sutinki su kritika.
Tavo neištaisytoji dalis nenori to girdėti, priešinasi, bet tu sau sakai: „Tai ne aš, o egoizmas, kurį specialiai manyje sukūrė Kūrėjas, nenori klausyti, bet aš noriu ją girdėti ir mylėti, nes ji man parodo tikruosius mano trūkumus, kuriuos reikia ištaisyti.“
Įsivaizduok visą šią situaciją iki pat smulkmenų, kol nesuprasi, kad tau iš tikrųjų verta sėdėti ir stengtis prilipti prie kiekvieno „Zohar“ žodžio. Man nemalonu tai girdėti? – Tai puiku!
Aš nesuinteresuotas tai atskleisti? – Tiesa! „Zohar“ sako man visą tiesą į akis ir sukelia įniršį – labai gerai! Būtent tai ir turi daryti!
Taip mane veikia Šviesa, parodydama, koks esu neištaisytas. Tai džiaukis ir trokšk prie jos prilipti būtent tokioje situacijoje.
Dabar tavyje yra du taškai – sugedusi Malchut ir kibirkštis, kurią turi prijungti prie Šviesos.
Eik kartu su Šviesa prieš savo neištaisytą Malchut ir tada „Zohar“ tavęs nebeerzins. Tu pradėsi dirbti su tuo, ką jis tavyje pažadina, – su pačiu savimi.
Pabandyk namuose pasitreniruoti tai daryti su savo žmona, ir po to darbas su „Zohar“ tau nebeatrodys toks sunkus…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dėkokite Kūrėjui!“

„Nebūna žemiškų problemų“

„Ketinimas, suteikiantis jėgų“

Klausimas: Kodėl sakoma, kad ištaisymas įvyksta per 6000 metų, jei dvasiniame pasaulyje nėra laiko?
Atsakymas: Baal Sulamas straipsnyje „Baigiamasis žodis knygai Zohar“, „Pratarmėje knygai Zohar“ ir kituose straipsniuose aiškina, ką reiškia 6000 metų.
6000 metų – tai Zeir Anpino VAK, kurie privalo realizuotis Malchut atžvilgiu.
O kai Malchut, būdama septintąja sfira, atskleidžia savo viduje visas šias šešias savybes, vadinamas „6000 metų“, – tai vadinama „septintąja diena“, „šeštadieniu“, „septintuoju tūkstantmečiu“. Tada jau ji prisipildo tik su ketinimu duoti.
Todėl 6000 metų vadinami metais. Metai (šana) kilę iš žodžio „keičiasi“ (šone). Mes turime praeiti visas šias pakopas paeiliui. Viena vertus, kalbama ne apie mūsų pasaulio metus. Kita vertus, jeigu negreitiname laiko, tai pagal šakos ir šaknies ryšį laiko pojūtis mūsų pasaulyje paklus savo šakniai, ir tada ištaisymo procesas iš tikrųjų pasibaigs per 6000 metų.
Tačiau savo pastangomis galime pakeisti 6000 metų trukmę, jų esmę, sutrumpinti juos, suspausti. Bet kuriuo atveju tai vadinsis „6000 metų“.
Tu nesumažini pakopų. Bet žemiškuoju laiku tai truks trumpiau.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kilti šviesos greičiu“

„Piramidė“

„Ar galima paspartinti išsitaisymą?“

Klausimas: Kodėl kiekvienam knygos „Zohar“ žodžiui turime suteikti dvasinę prasmę, kodėl tai nėra paprasti, žemiški žodžiai?
Atsakymas: Jokiu būdu negalima knygos „Zohar“ žodžių suprasti jų žemiškąja prasme, juk taip žmogus nuleidžia Torą iki šio pasaulio lygio.
Mes turime nuo šakų pakilti iki šaknų, iš šio pasaulio – aukštyn, į dvasinį pasaulį. O tu klausi: kodėl gi dvasinio pasaulio tiesiog neėmus ir nenuleidus į mūsų pasaulį?
Pirmiausia mūsų pasaulyje nėra tokių pačių dėsnių, kaip dvasiniame. Ką tuo išlošiame? Tai tiesiog fantazijos.
Visa painiava mūsų tikrovėje kyla dėl to, kad žmonės įsivaizduoja dvasinį pasaulį, nebūdami jame, ir po to priverstinai įvelka dvasingumą į materialumą: tarsi mano dešinėje rankoje yra davimo jėga, o gavimo jėga – kairėje, arba vienos mano kūno dalys šventesnės, o kitos – mažiau ir t.t.
Visa tai neteisinga. Mums uždrausta dvasingumą sieti su tuo, ką suprantame, jaučiame ir darome šiame pasaulyje. Tarp jų neturi būti jokio ryšio.
Mūsų pasaulyje nieko švento nėra – nei negyvajame, nei augaliniame, nei gyvūniniame, nei žmogiškajame lygmenyje. Ir nėra jokio šventumo žmogaus veiksmuose šiame pasaulyje.
Knyga „Zohar“ vadinama šventa knyga, nes jai padedant galiu pakilti iš mūsų pasaulio, egoizmo, į šventumą, davimą ir meilę artimui.
Aš – tai taškas širdyje, priklausantis dvasiniam pasauliui – šventumo pasauliui. Kaip atsvara visai mano prigimčiai, manyje yra tik taškas, ir su šia priemone – „šventa knyga“, galiu pakilti į šventumo pasaulį – į davimą.
Tačiau visai ne popierius su tipografiniais dažais vadinamas šventu. Ir raidės knygoje nėra šventos. Šventumas – tai ryšys tarp Šviesos ir indo (kli), kurį simbolizuoja raidė. Mūsų pasaulyje nėra nieko švento.
Problema ta, kad žmonės pradeda priskirti žmogui arba jo veiksmams šventumą. Tačiau visa tai tėra simboliai.
Visi priesakų laikymosi atributai – talit, tfilin, Tora, aron hodeš (spinta Toros ritinėliui saugoti) – tai tik Šviesos ir kėlim tarpusavio sąveikos, jų tarpusavio santykių, sielos būsenų simboliai. Sielos būsenos ir yra šventumas, davimas.
Toros knyga, esanti „aron hodeš“ simbolizuoja tik dvasinę esmę, vadinamą Zeir Anpin. Jis šventumo Šviesa veikia norą – malchut (visų sielų visuma) ir paverčia ją duodančia, ištaiso mūsų sielas ir pakelia mus.
Be simbolių mūsų pasaulyje nieko nėra. Visi mes „panašūs į mirtingus gyvūnus“. O tas, kuris skirsto šio pasaulio objektus ir veiksmus į labiau šventus ir mažiau šventus, tik nukrypsta nuo taisymosi kelio.
Visa tai – veiksmai „erev rav“, kurie tokiu būdu nori sustabdyti tobulėjimą dvasingumo, sielos ištaisymo link.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Šventumas – tai panašumas į Kūrėją“

„Pati reliausia kalba“

„Dvasinis pasaulis – tikrovė, o ne fantazija!“

Klausimas: Neseniai vyko kongresas, kuriame dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių, trokštančių susivienyti, – ko jiems trūko, kad peršoktų ant aukštesnio dvasinio laiptelio?
Atsakymas: Sužinojome, kad visame pasaulyje kartu su mumis mokosi labai daug žmonių, apie kuriuos nė nežinojome. Tačiau reikia kalbėti ne tik apie kiekybę – būtina sukurti teisingą ir stiprų tarpusavio ryšį. Kiekvienas vienybę kol kas įsivaizduoja savaip, tačiau jai jau paklotas geras ir stiprus pagrindas.
Dabar viskas priklausys nuo to, kaip kiekvienas sugebės suprasti ir pajusti, kad:
1) Kūrėjas sukūrė vieną vienintelį bendrą norą,
2) Tyčia padaryta, kad mes, šio bendro noro dalys, jaustumės ne susiję į vieną nedalomą visumą (Begalybės Malchut), o kaip sudaužyta Malchut, kai netgi nejaučiame savo sielos ir gyvename įsivaizduojamoje tikrovėje.
Juk visa realybė – dvasinė. O mes kol kas esame nesąmoningos būsenos, ir būtent šį dvasinio sąmoningumo trūkumą suvokiame kaip mūsų pasaulį ir  mus pačius jame.
Turime suprasti, kad visa, ką dabar matome, – tik rūkas, mūsų bendra fantazija, ir reikia stengtis grįžti į tikrąją realybę.
O tikroji realybė pagrįsta mūsų noru pajusti vienybę, visų susiliejimą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Siela kitoje kompiuterio ekrano pusėje“

„Laikas dovanoti ir laikas gauti“

„Dvasingumo imitatorius“

Tarp mūsų pasaulio ir Begalybės pasaulio nėra nieko, išskyrus penkis pasaulius – paslėptis. Aš turiu įveikti šią paslėptį.
Kas nuo manęs paslėpta? Duodančiojo jėga, davimas ir meilė. Aš turiu ją atskleisti, priklausomai nuo mano savybių panašumo su ta pačia davimo ir meilės jėga, vadinama „Kūrėju“.
Kaip galiu nors kažkaip tapti panašus į Kūrėją? Aš tikiuosi, kad knyga „Zohar“ atskleis man kažkokią savybę, panašią į mano ištaisytą būseną, Kūrėją, Begalybės pasaulio Malchut, Zeir Anpin arba Šviesą.
Aš laukiu, kad knyga paveiks mane taip, kad manyje atsiras davimo ir meilės savybė. Tam  skaitau knygą „Zohar“. Priešingu atveju, kam man ją atsiversti?
Klausimas: Vadinasi, su knyga „Zohar“ dirbama ant visų 125 pakopų?
Atsakymas: Suprantama! Taip rašo Baal Sulamas „Įvade į knygą Zohar“. Knyga „Zohar“ apima visas 125 pakopas.
Ir todėl iš tos pačios aukštumos, iš Begalybės pasaulio ji veikia mus, ištaisydama mus visose pakopose – kol visiškai neišsitaisysime.
Ir todėl ši knyga yra mūsų vedlys kelyje – nuo dabar iki išsitaisymo pabaigos.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Zohar“ – Begalybės Šviesos šaltinis“

„Apie ką kalbama knygoje „Zohar“

„Zohar“ – tai siauras tiltas į dvasingumą“

Kabalistai vadovaujasi taisykle – nekalbėti apie nieką, išskyrus tai, kas realiai suvokiama. O suvokimas reiškia aukštesnę supratimo pakopą.
Kitaip tariant, kol neįgytas visiškai aiškus supratimas – kol žinios iš pirmųjų devynių sfirų nepereis į malchut, tol tai nevadinama suvokimu.
Bet koks tada vaizduotės ir fantazijos vaidmuo? Kam mums suteiktos šios savybės? Be vaizduotės neįmanoma tobulėti. Mes tai matome ir iš įprasto mokslo.
Tu gali naudotis savo vaizduote, svarbiausia nelaikyti jos tikrove. Tačiau be vaizduotės būsi gyvūnas, o ne žmogus.
Tai, kad žmogus yra aukščiau gyvūnų, kyla iš žmogaus gebėjimo jausti pirmąsias devynias sfiras, fantazuoti, teigti pranokstant savo realių pojūčių ir suvokimo ribas.
Gyvūnai egzistuoja tik malchut viduje, materijos viduje, ir jaučia tik į ją įvilktas formas.
Būtent todėl, kad galime įsivaizduoti abstrakčią formą ir esmę, sugebame vystytis ir vadinamės žmonėmis.
Tačiau mums uždrausta naudoti savo įsivaizduotą žinojimą, kol jis nepereis į mūsų medžiagą kaip į gyvūną!
Čia slypi paradoksas… Tu visada didžiuojiesi, kad esi žmogus, kuris vadovaujasi protu ir yra aukščiau gyvūninio kūno. Tačiau tau negalima juo pasikliauti, kol jis neveikia noro viduje kūno naudai.
Visai kaip dvasiniame parcufe: tu tikrini savo norus po ekranu, o galva tik atlieka išskaičiavimą, ir toliau viskas vyksta pagal medžiagą, galinčią priimti davimo formą.
O visa kita – tai tavo išorėje esantys norai, kurių negali panaudoti, juk tu jų nevaldai.
Iš pradžių prijunk juos prie savęs, priimk į jų vidų visą Šviesą, visa realybė taps vientisa – tada ir naudokis jais. Tai bus tavo išsitaisymas.
O iki tol, abstrakčios formos skatina tave siekti visiško išsitaisymo. Joms padedant, gali susisiekti su aukštesne pakopa – matyti, tikrinti, tačiau negali jomis naudotis praktiškai.
Viso mūsų gyvenimo problema ta, kad tai, ko trokštame, laikome tikrove ir kuriame fantastiškus planus, atitrūkdami nuo materijos.
Kabala pataria abstrakčia forma fantazuoti apie aukštesniąją pakopą, apie ateitį, bet po to dirbti su savimi, kelti save, savo norus, davimo savybę, materiją iki fantazijos lygmens, kad abstrakti forma įsivilktų į materiją, o ne laikyti fantaziją tikrove ir nekeisti savęs iki jos lygmens.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvasinis mikroskopas“

„Įsivaizduok tą, nežinia ką“

„Evoliucija tęsiasi“

Klausimas: Ir knyga „Zohar“, ir „Įvadas į kabalos mokalą“, ir „Mokymas apie dešimt sfirot“ kalba apie kūrinijos viršūnę. Kodėl gi knygos Zohar poveikis stipriausias?
Atsakymas: Nė viena knyga nėra parašyta dešimties kabalistų, dešimties sfirų šaltinių, tokiame aukštame lygmenyje.
Visi dešimt pasiekė Visišką Egoizmo Ištaisymą, praėjo visas 125 pakopas, ir susijungė Begalybės pasaulio Malchut.
Jie visose pakopose, nuo žemiausios iki pačios aukščiausios, taip anuliavo save, kad sugebėjo pritraukti mums Begalybės Šviesos stulpą.
Ir dabar ši Šviesa yra priešais kiekvieną ir kiekvienas gali ją gauti mokydamasis knygos Zohar.
Joks kabalistas ir jokia kabalistų grupė per visą kabalos istoriją nuo Adomo iki mūsų dienų, per 5770 metų, neturėjo galimybės atlikti kažko panašaus.
Knygos Zohar autoriai, dešimt kabalistų, dešimt amžinų sfirų, atliko ištaisymą nuo šio pasaulio iki paties aukščiausio, ir todėl gali atnešti mums tokią galinčią ištaisyti visus jėgą.
Todėl knyga Zohar atsiskleidžia būtent mūsų laikais, kai keroja egoizmas ir visa mūsų civilizacija patiria krizę.
Nors dėl tos pačios priežasties praėjusiais amžiais buvo uždrausta atskleisti šią knygą ir iš jos mokytis.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Apie ką kalbama knygoje „Zohar“

„Slapti knygos „Zohar“ ryšiai“

„Zohar“ – bilietas į dvasinį pasaulį“