Kreipimasis su prašymu aukštyn (MAN kėlimas) – tai toks veiksmas, kurio mes nejaučiame. Tai daugybės veiksmų, darbų, mokymosi valandų, platinimo darbo, jungimosi su grupe, vidinės analizės pasekmė. Visa tai kaupiasi vis daugiau ir daugiau, kol pasiekiame būseną, kurioje ši taurė persipildo.
Todėl žmogus nežino, kada tai atsitiks. Jis stengiasi, treniruojasi, bando pasiruošti ir galiausiai prieina prie to, jog įgyvendina šį veiksmą kaip viso milžiniško pasiruošimo rezultatą. Tada jis jau gali kažką apie jį pasakyti.
Bet iš tikrųjų šis veiksmas kaupiasi ne jame ir ne jis pats ruošiasi bei galiausiai atlieka šį veiksmą. Todėl pasakyta: „Moneta prie monetos sukrauna didžiulį kapitalą“ ir tada ši bendra didžiulė sąskaita suveikia aukštesniajame, priversdama jį atlikti šį veiksmą.
Visi veiksmai paklūsta formos atitikimo dėsniui. Todėl tai įvyksta tada, kai žemesniojo prašymas atitinka tai, ką aukštesnysis pasiruošęs su juo padaryti.
MAN – tai malda, prašymas, noras, su kuriuo kreipiuosi aukštyn. Ir tai vienintelis dalykas, kurį galime padaryti. Kai su savo prašymu kreipiuosi į aukštesnįjį, nežinau, ar jis teisingas, ar ne. Nežinau, ar padariau tai, ar ne, juk malda vadinamas darbas širdyje, ir todėl mes nejaučiame, kaip keliame maldą, nuo sudužimo likusias kibirkštis (rešimot).
Mes nežinome, kas iš tikrųjų vyksta mūsų širdies gelmėje, ir jaučiame tik pasekmę, kai jau gauname atsakymą į savo maldą. Atsakymas jau jaučiamas širdyje, ir ji išsiplečia bei pradeda suvokti naujus reiškinius, iš kitos plotmės – tokius, kurių anksčiau žmogus nejuto, nesuprato, nepažinojo.
Širdis tampa platesnė dėl to, kad žmogus vis labiau išeina iš savęs ir vis daugiau aprėpia – iš pradžių dalį pasaulio, o po to visą pasaulį, visus aukštesniuosius pasaulius bei dvasines pakopas.

Iš 2011 m. rugpjūčio 24 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Auksinių kibirkščių ieškotojai

Melsti vidinės davimo jėgos

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

Klausimas: Jei gavimas buvo apribotas, tai kaip gi mums ne gėda kreiptis su prašymais ir malda (MAN) aukštyn?
Atsakymas: Mums prašyti ne gėda, todėl kad prašome pagalbos pasiekti davimą, o ne dėl savęs. Čia nėra ko gėdytis!
Nors galima paklausti: tačiau juk visas išsitaisymas vyksta dėl gėdos, kurią patyrė Begalybės pasaulio Malchut? Tačiau man ne gėda kreiptis su prašymu, nes neprašau: „Duok man!“. Aš prašau tik duoti man tai, kas būtina mano egzistavimui, kad visa kita – atiduočiau!
Tame nėra gėdos – atvirkščiai, tai yra garbė, todėl kad aš galėsiu kitiems duoti tai, ko niekas kitas negali! Tokias unikalias galimybes turi kiekvienas – jis gali atlikti darbą, kurio niekas vietoj jo negalės padaryti, juk jis turi savo asmeninį sielos šaknies tašką.
Todėl mums leista prašyti jėgų, kad galėtume egzistuoti, būti sveiki, gautume žinių ir gebėjimų davimo veiksmams atlikti. Būtent tai teisingame pasaulyje vadinama gyvenimu.
Taip aš egzistuoju: mano gyvenimas įmanomas tiek, kiek galiu duoti. Mano veiksmas – tik davimas. O per mane tekanti dvasia palaiko mano egzistavimą, skirtą davimui. Tokia būsena vadinama dvasine.

Iš 2011 m. rugpjūčio 24 d. pamokos „Įvadas į kabalos mokslą“ (Pticha)

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesiliaukite prašę!

Melsti vidinės davimo jėgos

Pagunda didelė, bet…

Kai melsdamiesi kreipiamės aukštyn, tai keliame sudužimo kibirkštis, iš kurių esame kilę. Kibirkštys − tai ekrano ir atspindėtos šviesos skeveldros, po sudužimo nukritusios į sudaužytus norus. O dabar mums reikia surinkti ir pakelti šias kibirkštis.
Mes nekuriame nieko naujo, mūsų darbas − tik išrinkti, atrinkti ir teisingai sujungti šukes. Tai atliekame pasitelkę įvairius veiksmus, per kuriuos bandome išsiaiškinti savo norus bei savybes, paslėptas šių norų viduje: dėl ko dirba mano noras – dėl gavimo ar davimo?
Šitaip pradedu rūšiuoti savo norus, kiek sugebu tai daryti. Dirbu su savimi, grupėje, platinu, kad ištaisyčiau pasaulį ir save patį – t. y. dirbu su savo vidiniais ir išoriniais norais. Stengiuosi sujungti juos draugėn, kad ten sukurčiau teisingą sistemą.
Paskui man reikia atskirti tai, kas ne mano jėgoms padaryti, nuo to, ką galiu, ir būtent prie šito prilipti, ties tuo sukoncentruoti visą savo dėmesį.
Ne kiekvieną savybę turiu iš karto pulti taisyti, ne su visais reiškiniais dabar galiu dirbti ir galvoti apie davimą artimui, Kūrėjui. Todėl reikia susikoncentruoti ties tuo, kur įstengiu tai daryti, o svarbiausia, kad šitai padėtų man visą laiką išlaikyti teisingą ketinimą.
Ir kai tai išsiaiškinu iki galo, pradedu rinkti sudužusias šukes kartu – kiek man pavyksta viską susieti su grupe, mokymusi, platinimu ir Kūrėju, dėl kurio visą tai darau.
Aš visą laiką stengiuosi, kad visuotinė davimo savybė, kuri vadinama gamtos dėsniu arba Kūrėju, taptų mano tikslu. Juk suprantu, kad visas pasaulis ir mano vidinis neišsitaisymas bei visa, kas vyksta, reikalinga tik tam, kad pastūmėtų mane šio tikslo link. Dėl to viskas prasidėjo, ir todėl kiekvienas mano veiksmas turi įgyti tą pačią kryptį ir tapti ištaisymo proceso dalimi!
Jeigu suprantu, kad „nėra nieko, išskyrus Kūrėją“ ir nėra kitos mano veiksmų priežasties, tai pradedu teisingai suprasti kiekvieną savo gyvenimo sekundę, viską, kas vyksta su manimi, mano aplinka, pasauliu. Viskas susijungia į vieną, ir aš matau, jog man reikalingas visas pasaulis ir viskas sukurta tik tam, kad atvestų mane prie meilės.
Taip aš vystausi: aiškindamasis, atskirdamas, surinkdamas, jungdamas viską, ką galima, prie vieno tikslo. Aplink šį vieną tašką sukuosi dieną ir naktį, kol neprieinu prie maldos (MAN) – kai susikaupia visas dydis, kuris vadinamas „sėa“, ir gaunu atsakymą į savo maldą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 24 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Melsti vidinės davimo jėgos

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

Pažadinti sustingusią žemę

Pasakyta: „Aš sukūriau blogąjį pradą ir sukūriau Torą kaip prieskonį, nes joje esanti Šviesa grąžina žmogų į Šaltinį“. Tad pirmiausia mums reikia atskleisti blogąjį pradą – ir tada, jį pajautę, tiek pat panorėsime rasti „prieskonį“, „vaistus“, kurie pavers jį geruoju pradu.
Kaipgi atskleisti blogąjį pradą? Tam žmogus turi rasti teisingą aplinką. Jeigu jis nori įsijungti į šią aplinką, kad visi taptų kaip vienas žmogus su viena širdimi; jeigu nori tarpusavio laidavimo ir integralios vienybės su visais be jokiu skirtumų, kai kiekvienas atsako už visus, panašiai kaip gyvo organizmo ląstelės; jeigu neteisia kitų, o rūpinasi jais taip, kad jie galėtų jį budinti; jeigu svarbiausia jam − jo paties vidinis darbas; jeigu jis stengiasi būti tarp draugų ir nulenkti prieš juos galvą – tik dėl to, kad perimtų iš jų tikslo svarbą, ir vėl anuliuoja save, kad draugų svarba „įkrautų“ dar didesnę tikslo ir aplinkos svarbą; jeigu žmogus nuolatos yra šiame rate ir dirba jame, tada iš draugų gauna jų bendrą, integralų tikslo svarbos suvokimą.
Tai jau ne jo indas, ne jo noras, o bendras noras. Tai jau Malchut. Žmogus, kuris stengėsi kelti MAN (prašymą) į grupę, į Acilut pasaulio Malchut, dabar yra joje, jeigu tik įsijungia į draugus, žadina juos ir dirba kartu su jais. Jie atsako žadindami jį, ir visi tampa viena visuma, vienu noru. Jų asmeniniai prašymai susivienija ir virsta Acilut pasaulio Malchut, kuri mums artima.
Ir jeigu tarp jų yra vienybė (nors kur nors), ji jau veikia aukštesnes pakopas, kurioms nepriklausome. Mūsų pojūčiai, suvokimas, mūsų realybė – tik Malchut viduje.
Vadinasi, mūsų darbas turi būti nukreiptas į Acilut pasaulio Malchut,  į tai, kad susijungtume su visais kartu ir visi kartu susijungtume su Šviesos Šaltiniu – Kūrėju.
Šis darbas skirstomas į dvi sudėtines dalis, kurios, iš esmės, turi būti sujungtos tarpusavyje:
- žmogaus santykiai su grupe;
- žmogaus santykiai su Kūrėju.
Jeigu veikiame teisingai, tai atskleidžiame pirmąją pakopą. Atskleidimas priklauso tik nuo to, kiek suvienysime savo prašymus į vieną maldą. Ir tada kiekvienas savo asmeniniu noru pamatys, kad įsijungė į Malchut. Ji pati – taškas, bet mes „išpučiame“, statome ją savo norais. Juk jos devynios apatinės sfiros yra BEA pasauliuose, sudužusios būsenos.

Iš 2011 m. liepos 6 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nebijok blogio atsiskleidimo

Remontas – subtilus reikalas

Pažadinti sustingusią žemę

Nereikia bijoti blogio atsiskleidimo! Kodėl kasdien reikia grįžti prie tų pačių maldų, kad jos taptų įpročiu? Netgi yra toks įsakymas, tačiau kaip šito galima reikalauti iš žmogaus, jeigu malda (prašymas ištaisyti) gimsta širdyje ir visiškai priklauso nuo noro, jausmo?
Esmė ta, kad žmogus privalo pripratinti save dirbti „tamsoje“. Kai pas tave „ateina tamsa“ – blogio įsisąmoninimas, savo, aplinkos, Kūrėjo, visų būdų Jį pasiekti menkumo pajautimas – visa netenka vertės, jautiesi apleistas, visiškai bejėgis, be mažiausio kelio svarbos pojūčio.
Tačiau sykiu tavyje privalo gyventi jausmas, jog šis nuopuolis – didelis pasiruošimas tolesnei būsenai. Dėl tokio širdies prislėgtumo tu įstengsi naujai išsiaiškinti dabar atsiskleidusį naująjį egoistinį norą.
Po to ateis Šviesa, ir šioje Šviesoje tame neištaisytame nore, kuriame dabar jauti neapykantą, bejėgiškumą, silpnumą, pamatysi naujas davimo savybes, meilę ir postūmį pirmyn.
Todėl reikia labai pratintis prie maldos, kad būtent tokiose, pačiose sunkiausiose būsenose, iš kurių pradžioje net nežinai kaip ištrūkti ir išsibudinti – per įprotį ir patirtį sugebėtum šaukti maldoje, pridėdamas pačią stipriausią ir geriausią pastangą. Šitaip galėsi pasistūmėti, dirbdamas tamsoje, kaip pasakyta Giesmių Giesmėje – „nakties guolyje“.
Todėl malda visą laiką turi būti kartojama, ruošiantis svarbiausiai „Teismo dienos“ maldai.  Šios dienos vadinamos rūsčiomis, „virpulio dienomis“ – tačiau žmogus jomis džiaugiasi! Jeigu per jas verki – elgiesi netinkamai.
Išties, širdis plyšta, tačiau visa reikia priimti su džiaugsmu, kaip blogio atskleidimą. Kaip pasakyta: „Sukūriau aš blogio pradą ir Torą jam ištaisyti“. Jeigu žmogus įsitikinęs, jog turi priemonę besiskleidžiančiam blogiui ištaisyti – tai džiaugiasi skleidimusi. Jam šitos virpulio dienos tampa ypatingu, šventiniu periodu – ruošimusi didelei šventei!
Todėl tokioms dienoms reikia ruoštis, nes pačios virpulio dienos – tai ruošimasis teismui: Metų pradžiai ir Teismo dienai. Jeigu žmogus teisingai pasirengė, užsitikrino aplinkos užtarimą, juk visos maldos – visuomeninės ir reikalingos aplinkos palaikymo – tai  jis labai greitai ir labai giliai išsiaiškina savo blogį ir džiaugiasi kiekvienu nueito kelio etapu.

Iš 2011 m. liepos 14 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

Keliamoji noro jėga

Klausimas: Pagal apklausas 80 proc. žmonijos tiki viską valdančia Aukštesniąja jėga. Kodėl gi mums nepaaiškinti žmonėms, kokia tai jėga, ko ji nori? Juk tai žymiai įdomiau nei kvietimas mylėti.
Atsakymas: Mes neturime ką aiškinti. Aukštesnioji jėga – tai Gamta, Jėga, tokia pat nekintama kaip ir traukos jėga. Ji Absoliuti, gera, kurianti gėrį ir nekintanti.
Bet jei ši jėga nepajudinama, tai ji tarytum ir neegzistuoja. Pakitimų nebuvimas ją tarytum panaikina. Tai tas pats kaip gyventi po amžiams zenite užstrigusia saule. Kokia prasmė jos paisyti, jeigu ši buvo ir bus čia visada? Ji tiesiog yra ir tiek.
Gyvenime remiamės tuo, kas turi pasikeisti dėl postūmių, nuo kurių priklausome. Kitas reikalas, kai kalbama apie kažką nepajudinamo ir neišardomo, nuo ko nuolatos taip stipriai priklausome, jog šito ir nepriklausomybe jau nepavadinsi.
Štai kas yra „Kūrėjas“. Todėl mums yra taip sunku tai paaiškinti žmonėms. Iš tikro, meldžiamės ne Jam, o patiems sau. Mes ieškome kaip pasikeisti, o Jis visada pastovus. Žinoma, aš pasikeisiu, jeigu tik panorėsiu, dėl to man nereikia paisyti Jo. Jis yra Geras ir kuriantis gėrį, aš šalia Jo kaip išlepintas vaikas, kurį tėvai myli absoliučia meile, o jis daro, kas šauna į galvą, šokinėja jiems ant galvų, žinodamas, kad nieko blogo jam neatsitiks.
Vadinasi, mūsų rūpestis – kaip paaiškinti žmonėms, kad Kūrėjas tiesiog egzistuoja tarsi nepajudinama siena. Gali šokinėti priešais ją, mojuoti rankomis – tavo reikalas, ji išlieka aukščiau tavęs.
Žmogui sunku tai įsivaizduoti: „Su kuo aš tada turiu reikalą? Vadinasi, ir kreiptis nėra į ką?“ Kaip paaiškinti tiems, kurie tiki į Aukštesniąją jėgą, kad nėra tikslo melstis nepastoviam Kūrėjui, kuris šiandien padarys geriau nei vakar. Vadinasi, vakar Jis mane nuskriaudė?
Iš tikro, turime reikalų su Tuo, kuris yra geras ir kuria gėrį geriems ir blogiems. Bet žmogui tai reiškia, jog nesvarbu – geras jis ar blogas, – rezultatas bus tas pats.
Žmogus linkęs nuolatos keistis. Jis visą laiką lygina save su pasauliu, siekdamas apskaičiuoti vidinių bei išorinių pokyčių rezultatus. Jis nesupranta, kas yra universali, visuotina, didinga, nesikeičianti Jėga. Šito nepastebi mūsų jutimo organai, juk jie įgudę priimti permainas, o ne statiką. Tai, kas nesikeičia, dingsta iš regėjimo lauko – aš to paprasčiausiai nematau.
Štai kodėl negalime paaiškinti žmonėms, kas yra „Kūrėjas“. Kartais sakau, kad „Kūrėjas“ – tai Gamta, kad Jis pastovus ir nėra kam melstis, kad malda – tai savęs teisimas… Už tai jie pasiruošę mane sudraskyti. Tai ir yra problema: mes teisiame save, kiti tuo tarpu prašo Kūrėjo, kad Jis pasikeistų: „Aš įmečiau truputį į tavo taupyklę – tai saugok mane nuo nelaimių.“
Kalbėdami apie Kūrėją kaip apie nepajudinamą dėsnį, atimame iš žmogaus teisę kreiptis į Jį. Juk jis nemato reikalo keistis. Reikalinga nauja, stipri vystymosi „dozė“, kad žmogus pradėtų elgtis kitaip.
Apie ką bekalbėtume, taip pat ir apie krizę, iš esmės aiškiname žmonėms kančios kelią: „Alternatyva bus nelaimės, o jų kęsti neverta. Geriau pasikeiskime“. Tai ne melas, bet ir ne tiesa.
Juk žmogui, kuris ateina į kabalos mokslą, norėdamas pasiekti kūrimo tikslą, turime pasakyti kitą dalyką: „Tau reikia būti aukščiau šito. Nesvarbu, ar tai gerai, ar blogai – turi pakilti tikėjimu aukščiau žinojimo. Negalima, kad tavo veiksmus lemtų kančios arba malonumai. Tai jau ne davimas. Tikėjimas aukščiau žinojimo reiškia, kad pakyli aukščiau atlygio. Ar tu dirbi norėdamas išvengti blogio ir ateityje pasiekti gėrį? Nejaugi tu lauki malonumo? Nejaugi nori pats pasiekti kūrimo tikslą, ne dėl to, kad suteiktum malonumą Kūrėjui?
Kitą vertus, kam teikti malonumą, jeigu Kūrėjas – tai Dėsnis? Tai labai subtilus mūsų aiškinimų niuansas.

Iš 2011 m. birželio 17 d. pamokos pagal straipsnį „Pučiamasis Mozės ragas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Kaip patekti pas Vyriausiąjį Gydytoją?

Klausimas: Ką reiškia paprašyti Kūrėjo? Tam reikia turėti Jo savybių?
Atsakymas: Prašyti reiškia, kad aš ieškau, reikalauju ir netgi prašau pasikeisti, juk turiu atskleisti savo norą. Pats save teisiu (tai ir reiškia melstis −,,lehitpalėl‘‘), tyrinėju, kokių savybių man trūksta, ir kaip galėčiau gauti davimo jėgą.
Išsiaiškinu, kad ši jėga glūdi visuomenėje. Todėl, jeigu įeisiu į šią visuomenę ir visa savo širdimi ir siela panorėsiu įsilieti į draugus, susijungęs su jais vidiniu ryšiu, kad visiškai ten ištirpčiau, – tai ten rasiu davimo jėgą. Būtent dėl to aš ir meldžiuosi.
Meldžiuosi, kad pasiekčiau tokią būseną, kai visus matysiu esant tobulus, susijungusius. Ta būsena vadinasi Šchina, bendru sielų susirinkimu (knėsėt israel). Noriu būti ten ir meldžiuosi, kad manyje realizuotųsi šis susijungimas, kuriame jungiasi (konėsėt) visos sielos, kurios veržiasi ,,tiesiai pas Kūrėją“ (israel, jašar−ėl).
Aš nesikreipiu į kažkokia išorinę, neprikausomai egzistuojančią jėgą ir norą, į kažkokį įsivaizduojamą pavidalą. Visos maldos yra skirtos Malchut (Acilut pasauliui arba Begalybės pasauliui) – mūsų tarpusavio susijungimui, kur atskleidžiame tarpusavio davimą. Aš noriu, kad manyje atsiskleistų tokia būsena, to ir prašau.
Būtent čia yra subtilus momentas, kad nepradėčiau įsivaizduoti kažkokio stabo ar pavidalo – tik būseną, kur esame susijungę ir įsijungę vieni į kitus, kur mus jungia visiškas davimas!
Teisingiau būtų tai vadinti ne jėga, o savybe, nes jėga gali būti įsivaizduojama kaip kažkas atskiro, o savybė – tai, ką aš pats ruošiuosi įgyti. Tai itin subtilūs skirtumai, bet jie nulemia mano ketinimų teisingumą, ir todėl jie yra principiniai.
Pasakyta: ,,Nėra nieko kito, tik Jis“ – mums reikia įsivaizduoti kaip savo būseną tobuloje sistemoje. Ir tuomet mes galime buti tikri, kad neklysime.

Iš 2011 m. rugsėjo 22 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Taškas, kur prasidedi tu

Kaip rasti kryptį Šviesos jūroje

Prašyk visko, ko nori!

Žmonija skirstoma į tuos, kurie jaučia, kad jiems būtina suvokti gyvenimo tikslą, ir tuos, kurie šito nejaučia.
Tie, kurie nesiekia dvasingumo, skirstomi į dvi grupes:
1) Tai žmonės, kurių gyvenimas visiškai niekaip nesusijęs su dvasingumu, ir taip gyvena beveik visas pasaulis.
2) Tai žmonės, susiję su dvasingumu, bet melagingai, kitaip tariant, galvojantys, kad materialiais veiksmais galima įgyti dvasinį atlygį kažkokiame „būsimame“ pasaulyje.
Toks požiūris vadinamas religiniu, žmogus nesijaučia „ištremtas“ iš dvasinio pasaulio. Jis galvoja: „Kokia gi čia tremtis, jeigu esu materialioje Izraelio žemėje, vykdau visus fizinius priesakus ir tikiuosi gauti už tai apdovanojimą – ko gi dar reikia?“. Ir todėl tokiam žmogui nieko nereikia.
Bet yra žmonių, trokštančių pasiekti tikrąjį tikslą, susilieti su Kūrėju. Tokie žmonės dirba su ketinimu. O iki to laiko, kol jie nepasiekė šio tikslo, laiko save esančiais tremtyje ir todėl svajoja iš jos išeiti.
Ir kuo daugiau pastangų jie prideda, kad pasiektų šį tikslą, davimo savybę ir meilę artimui, tuo aiškiau jaučia, kad negali to padaryti, neturėdami nei jėgų, nei motyvacijos. Tada jie supranta, kad niekas negali jiems padėti: mūsų prigimtyje nėra tokių jėgų, kurios galėtų tai atlikti.
Taip jie vis tęsia kovą prieš tremtį, prieš jėgą, laikančią juos vergovėje – prieš „Faraoną“, t. y. priešingą Kūrėjui valdžią. Kol neįdeda tiek pastangų, kad tampa visiškai aišku, jog niekada jiems nepavyks remiantis savo jėgomis išsiveržti, o padėti gali jiems tik Kūrėjas.
Šios dvi tiesos, suvokiamos tremtyje, padeda jiems pažadinti išsilaisvinimo jėgą – Kūrėjo atskleidimą, kurio padedami jie išeina iš egoistinės prigimties ir įgyja duodančiąją prigimtį.
Tų žmonių, kurie išgyvena tremtį, laukia išlaisvinimas. Visi likusieji, nejaučiantys nei tremties, nei poreikio išsilaisvinti, tai taip ir lieka savo būsenos. Jų vaidmuo – gluminti tuos, kurie jaučia savo tremtį ir visais būdais trukdyti jų darbe.
Tokie žmonės vadinasi „didis kratinys“ (ėrėv rav), jis laiko tremtyje norinčiuosius išsiveržti davimo link.
Tikroji malda gali gimti tik tam, kuris turi tikrą norą, o šis prasideda „tašku širdyje“. O taškas arba yra, arba nėra, – čia jau nieko nepadarysi. Bet jeigu žmogus turi tašką širdyje, jeigu siekia dvasinio pasaulio ir teisingos aplinkos padedamas vysto šį tašką, tai siekdamas vienybės ir susijungimo, jis jaučiasi esąs „tremtyje“. Ir jeigu teisingai tęsia darbą, tai išeina iš šios tremties, padedant tikrajai maldai, įgijus tikrąjį norą.

Iš 2011 m. balandžio 24 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Suvokimo dekoderis

Nuimti apvalkalą nuo taško širdyje

Sielos ledynmečio pabaiga

Klausimas: Kokia turi būti malda, kad iš egoizmo šešėlio pereitume prie „švento šešėlio“ – prie savo norų ekrano?
Atsakymas: Tiksliau būtų klausti: ko turėtume bijoti? Juk dar nežinome, kas yra „malda“. Kol kas mums labiau suprantama baimė, atsargumas, šiurpas, nerimas, kitaip tariant, viskas, ko turėčiau saugotis.
Malda – tai pojūtis širdyje. O širdis jaučia arba baimę, kuri vadinasi pačiu pirmuoju priesaku, arba pajaus meilę po to, kai išmoks šią baimę teisingai suvokti.
Yra tik du pagrindiniai priesakai: baimė ir meilė. Baimė atveda mus prie maldos, prašymo, o meilė – prie dėkingumo.
Todėl reikia išsiaiškinti, kokios būsenos dabar esi. Jeigu jauti, kad tau trūksta pripildymo, reiškia, kad esi baimėje. Ir ko gi turi bijoti, ką baiminies prarasti, arba kokios būsenos, kokios bėdos turėtum vengti? Paklausk savęs!
Jeigu bijai, jog su tavimi atsitiks kažkas negero, tai reikia paaiškinti sau, kad „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“. O jeigu bijai prarasti tai, ką turi šiandien, tai išsiaiškink, kaip dirbti pagal principą: „Jeigu ne aš pats padėsiu sau, tai kas dar padės?“ Šie aiškinimaisi ir vadinasi malda.
Negalima palikti šių išsiaiškinimų, reikia kiek galima daugiau aiškintis. Svarbiausia, maksimaliai išsiaiškinti kiekvieną būseną ir nieko tokio, kad jau kitą akimirką vėl susipainiosi, nerasi savęs paties ir visų tave veikiančių veiksnių: manęs, aplinkos, mokymosi. Grįžk ir vėl aiškinkis. Taip išsiaiškinsi vis daugiau smulkmenų, kol nepasieksi kūrimo tikslo. Toks ir yra mūsų darbas.
Aiškindamasis kiekvienoje pakopoje visą laiką vystysies keturiomis AVAJA stadijomis. Svarbiausia, nenutolti nuo šių vidinių išsiaiškinimų:
– kas aš esu, kas mane valdo,
– koks turėtų būti mano santykis su mane išjudinančia jėga,
– kaip turime susijungti tarpusavyje ir ieškoti vieni kitų,
– kaip tapti partneriais ir nepalikti vienas kito, nepriklausomai nuo visų paslėpčių ir problemų,
– kaip turėčiau pakilti virš jų, juos pateisinti ir būtent per juos įgyti supratimą ir meilę.

Iš 2011 m. gegužės 16 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti sustingusią žemę

Kas man padės?..

Kaip sutikti su Kūrėjo valdymu?

Visas mūsų darbas − atskleisti savyje gebėjimą pajausti tikrąją realybę, kurioje esame. Ji pastovi ir amžinai egzistuojanti, o mums trūksta tik jutimo organų, kurie galėtų ją pažinti, pajausti, įsivaizduoti, atskleisti.
Bet tam reikia turėti tinkamus norus, dvasinius indus (kelim), kuriuos pats savyje paruošei. O parengimas vyksta dviem etapais: iš pradžių mūsų prašymas ištaisyti norą, malda (MAN), o po to gaunamas atsakymas iš aukščiau (MAD) – aukščiausia jėga, kuri ateina ir ištaiso mus.
Mums reikia pajausti savyje šitą maldą (MAN) ir atsakymą į ją (MAD) visuose jų veiksmuose, nes būtent tai formuoja mumyse tuos jutimo organus, kuriais galėsime atskleisti aukščiausią Šviesą, Kūrėją. Todėl pasakyta: „Nieko neįmanoma atskleisti be maldos jėgos“. Juk mums reikia praeiti visą šį procesą sąmoningai, išankstiniu savo paties noru.
Bet kyla klausimas, kurgi paimti teisingą norą atskleisti aukštesniąją Šviesą, Kūrėją, atvirkštinę mums savybę, kuriai esame visiškai nepasiruošę? Kaip to paprašyti ir panorėti?
Mes lyg patys ir norime dvasiškai vystytis bei ieškome, kaip eiti pirmyn, bet daugeliu atvejų pasijuntame esą visiškoje tamsoje ir rūke, tarytum atsibundame anksti ryte ir dar negalime suprasti, kas su mumis vyksta, iš kur mes ir kodėl čia esame, apie ką galvoti, ko norėti?
Atsiverčiu knygą arba klausau pamoką, o manyje nėra jokio atgarsio. Kaipgi man pasiruošti, susiorientuoti teisinga linkme – kieno sąskaita? Juk malda turi būti išjausta mano nuoširdžiu noru, iš pačios širdies gelmės.
Ir čia reikia suprasti, jog visas mūsų darbas − paruošti sąlygas greitam rešimot atsiskleidimui. O tam reikia pasistengti susikurti teisingas sąlygas: organizuoti mokslo procesą, dalyvavimą platinime, ryšį su grupe, aplinkos poveikį sau. Nes tik stipri aplinkos įtaka gali paspartinti rešimot atsiskleidimą iš paslėpties, iš sudužimo.
Įsijungę į tokią aplinką per ją pritraukiame sau bendrą Šviesą ir ji ima mus veikti, tarytum dirva veikia pasėtą į ją grūdą. Ir kai šis grūdas jaučia, kaip jį veikia dirva, jis pabunda gyvenimui.
Mūsų grūdas jau dirvoje ir mūsų viduje jau yra visi reikalingi vystymosi genai (rešimot), visa jų grandinė. O mūsų užduotis tik pažadinti šią dirvą aplink save, kad ši pradėtų mus veikti. Jeigu teisingai ir intensyviai dirbame išnaudodami visas galimybes – tai šitai vienintelis reikiamas dalykas.
Išeitų, kad mano malda nukreipta ne tiesiai į Kūrėją – man tarytum nėra kam melstis, aš nežinau, kas Jis toks. Malda prasideda nuo to, kad leidžiuosi teisingai veikiamas tų sąlygų, kurios man duotos. O jau būdamas šioje aplinkoje kartu su visais ir su šiuo dvasinio vystymosi siekiu (savo rešimo) kreipiuosi į tą jėgą, kuri iš „dirvos“ veikią „grūdą“ – per aplinką veikia mano rešimo.
Būtent šią jėgą noriu pažadinti, į ją nukreipta mano teisinga malda.
Ir atmink, kad aukščiausia Šviesa, aplinka ir Kūrėjas nekinta, yra ramybėje. Tai žmogus aktyvizuoja visas šias priemones ir savo norais įjungia visą šią sistemą tam, kad ji pradėtų jį veikti. Antraip, ji taip ir liks sustingusi laukime…

Iš 2011 m. kovo 9 d. pamokos pagal temą „Kas yra  malda“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sielos ledynmečio pabaiga

Keliamoji noro jėga

Gyventi dviejuose nesusikertančiuose pasauliuose