Pateikti įrašai su malda žyme.


Kaip tinkamai suformuluoti maldą?

Dešimtukas, Dvasinis darbas, Ketinimas, malda

Klausimas. Kaip tinkamai suformuluoti grupės maldą ir kaip ją išlaikyti 24 valandas?
Atsakymas. Iš pradžių malda gali būti dirbtina, nes jūs širdyje vis dar ne itin veržiatės sirgti už grupę, už draugus, už jūsų ryšį, už bendrą tarpusavio siekį ir iš jo pas Kūrėją.
Visa tai prasideda nuo pakankamai dirbtinio judėjimo viduje. Tačiau pamažu, besimokant jus paveiks Šviesa. Pajausite, kad jūsų mechaniški, dirbtiniai, melagingi veiksmai įgyja visiškai kitą atspalvį: natūralų, teisingą, nuoširdų.
Šviesa veikdama mus įskiepys mums savo savybes. Ir tuomet mūsų malda taps tikra, pasijausite su kitais draugais kaip viena visuma.
Jūs turite sujungti tarpusavyje taškus širdyje, kaip dešimt vandens lašų susilieja draugėn į vieną didžiulį lašą. Tuomet jų viduje pajausite aukštesniąją energiją, aukštesniąją būseną, aukštesnįjį pasaulį! Čia bus visas jūsų gyvenimas.
Tai jūsų siela. Visam dešimtukui – ji viena. Žmogus turi suprasti, kad vienas jis nepraeis šio kelio. Jis turi susijungti su kitais. Arba virtualiai, arba fiziškai. Sėkmės jums!

Iš 2017 m. gegužės 21 d. vaizdo konferencijos su Pasaulinės akademijos (MAK) kursų studentais

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausia – nepamesti siūlo galo

Svarbiausias žmogaus darbas

Ketinimas, nešantis sėkmę

Komentarų nėra

Pereiti kiauriai sieną

Dvasinis darbas

Anksčiau kabalistai turėjo kankinti savo kūną, kad atskleistų dvasinį pasaulį, kaip pasakyta: „Valgyk duoną su druska, užsigerk prėsku vandeniu, miegok ant plikos žemės ir užsiimk Tora – tuomet pasiseks!“
Šiandien – miegok pūkų pataluose kaip princesė ant žirnio, valgyk kiek tinkamas ir ką užsigeidęs. Tai mums netrukdo! O štai mūsų ketinimai? Pasiekėme būseną, kai į kitus turi būti kreipiami ne veiksmai (tai galų gale lengva atlikti), o ketinimai.
Taisyti ketinimus – pats baisiausias, sunkiausias veiksmas. Ši dalia teko mūsų kartai kaip paskutinė ištaisymo pakopa.
Šiandien stovime priešais sieną. Turime pakeisti savo santykį su Kūrėju, su vienintele Gamtos jėga. Ir siena grius tik tuomet, kai nuspręsime, bent jau vienas dešimtukas, pereiti kiaurai ją. Tuomet materialus pasaulis ims nykti iš mūsų pojūčių.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ketinimas ir jo įtaka tikrovei

Siauras tiltas tarp pasaulių

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Komentarų nėra

Į Kūrėją panašus vyras

Dvasinis darbas, Vyras ir moteris

Klausimas. Savo gyvenimo kelyje dar nesutikau vyrų, prilygstančių Kūrėjui. Ką reiškia vyras, prilygstantis Kūrėjui. Kuo jis panašus į Kūrėją? Ar yra šansų sutikti tokį vyrą?
Atsakymas. Žmogus, kuris siekia panašumo į Kūrėją, stengiasi pakilti virš savo prigimties ir nori prilygti Kūrėjui duodamas ir mylėdamas kitus.
Tarkime, įsijungdamas į dešimtuką, imu treniruotis, kaip išeiti iš savo rėmų. Taip rūpindamasis draugais, tarsi užpildydamas juos, gyvendamas tuo, kad siekiu būti juose, stumtelėti juos pirmyn, užpildyti juos, rūpintis jais it savo mažais vaikais aš prilygstu Kūrėjui.
Prašau Jo: „Leisk man suprasti, suteik man jėgų, duok man galimybę rūpintis jais, nes taip esu panašus į Tave. Gerbiu ir myliu šią Tavo savybę, ir noriu būti kaip Tu. Tad duok man galimybę rūpintis jais, ir tada būsiu arčiau Tavęs“. Iš esmės tai ir yra tikra, vyriška malda.

Iš 2016 m. birželio 26 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis: vyrai ir moterys

Vyriškosios ir moteriškosios sielos

Trečias nėra nereikalingas

Komentarų nėra

Kai ateina išgelbėjimas

Dvasinis darbas, Grupė, Platinimas

Klausimas: Viename iš jūsų dienoraščio tekstų pasakyta: „Po to, kai žmonės visiškai nusivils visais savo bandymais, mes galėsime paskelbti, kad turime metodiką, kuri suteiks jiems sveikatą, valdžią, šlovę, turtus ir taip toliau. Jie turės viską, ko jiems reikia šiame pasaulyje, rojų žemėje, bet tam jiems būtina susivienyti“.
Kaip mes galime tai propaguoti, jeigu, nepaisant visų mūsų vienijimosi pastangų, patys nieko tokio neturime?
Atsakymas: Žmogus niekada negali atlikti jokio dvasinio veiksmo, jeigu galutinai nenusivylė savo galimybėmis ir nesišaukia Kūrėjo, stovėdamas ant pačios paskutinės pakopos, kai  štai tuoj nukris į bedugnę. Tik tada ateina Kūrėjo išgelbėjimas. Kitaip jis dar neturi paruošto kli/indo.
Kaip galime šito pasiekti mūsų pasaulyje? Jeigu nieko nedarysime, tai Kūrėjas mus muš: Šviesa mums vis rodysis, ir jausimės kaskart vis labiau priešingi jai, vadinasi, kaskart vis blogesnės būsenos. Tai kančios kelias. Kol nesuvoksime šio kelio baigtinumo, jo mirties, negalėsime iš jo išsukti.
Tačiau mes galime sąmoningai pasiekti suvokimą, kad būtina Kūrėjo pagalba, neprieidami nevilties būsenos. Kaip sąmoningai? – Kai jaučiuosi esąs priešingas Šviesai.
Viskas priklauso nuo sąlygų, kurios žmogui duotos. Tarkime, gimiau skurdžiausiame Afrikos kaime ir man tenka pusė stiklinės ryžių ir šimtas gramų duonos per dieną. Taip aš augu. Staiga atvažiuoja JTO grupė ir ima visiems dalinti po kilogramą duonos ir butelį pieno sakydami: „Vaikai, jeigu gerai elgsitės, mes jus pamaitinsim, o tiems, kurie gerai valgys, parodysime filmą“. Taigi atsiveria visai kitas pasaulis, visai kitos sąlygos.
Ar galiu pasiekti tokias naujas sąlygas? Esmė tokia, kad kai gyvenau Afrikos kaimelyje, kilogramas duonos per dieną atrodė kaip rojus žemėje. Tačiau jeigu atsidūriau kokioje nors išsivysčiusioje šalyje, tai diena, kuri nesibaigia pasisėdėjimu su draugais restorane, – man yra prapuolusi diena. Mane apima dar didesnė depresija nei tada, kai negaudavau kilogramo duonos Afrikos kaimelyje.
Vadinasi, viskas priklauso nuo žmogui  suteiktų sąlygų. Todėl neįmanoma nustatyti absoliučios kančių vertės.
Aš, normalus apsirūpinęs žmogus, staiga loterijoje laimiu šimtą milijonų dolerių. Dešimt kartų tikrinu skaičius – viskas gerai, visi atitinka esančius laikraštyje. Man „išdygsta sparnai“. Savaitgalį yra išmokamas laimėjimas, ateinu jo pasiimti, ir man sako: „Laikraštyje įsivėlė spaudos klaida“. Ką aš galiu padaryti? Mane apima visiška neviltis, beje, dirbtinė, nes anksčiau jos nebuvo. Ji atsirado tada, kai ėmiau galvoti, kad laimėjau loterijoje, o tai pasirodė klaida.
Vadinasi, mes galime prieiti tokios būsenos dirbtinai, kai būsiu apimtas didžiulio nusivylimo dėl to, kad aistringai trokštu gauti Aukštesniąją šviesą ir jos neturiu.
Kaip galiu tai padaryti? Padedant aplinkai. Su draugais galiu įsibėgėti iki tokios būsenos, kai aš: „Aaa! Noriu štai dabar, nagi nagi“, – ir kartu gaunu aiškų suvokimą, kad, išskyrus „į dantis“, nieko negaunu.
Mes šitai turime padaryti patys. Tai nelengva. Žinoma, turime tokiu būdu truputį save sukrėsti, tačiau šitaip pasieksime milžiniško noro būseną, o kartu atitinkamą milžinišką nusivylimą savo jėgomis ir reikalausime Kūrėjo: „Čia Tu turi man padėti! Niekur nedingsi, aš reikalauju!“. Mums reikia save padaryti iš tikro labai stipriai norinčius ir labai stipriai nusivylusius. Tada viskas pavyks.

Iš 2013 m. rugpjūčio 25 d. pamokos „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Diagnozė: silpnas ryšys su aplinka

Kodėl taip sunku pajausti dvasinį pasaulį?

Svajoju tapti davimo vergu

Komentarų nėra

Eik su visais arba gausi baudos ratą

Dvasinis darbas, Ketinimas, malda

Žmogus neturi teisės atsiskirti nuo visuomenės ir prašyti  išganymo sau pačiam, net ir vedinas pačių geriausių ketinimų, norėdamas suteikti Kūrėjui malonumą. Asmenine malda, prašymu, verkdami vienumoje mes niekuo nepadedame, o tik kenkiame ir sau, ir kitiems.
Dabar įsivaizduokite, kiek griūčių nulėmėme per tremties laikotarpį. Visa tai tik tam, kad atskleistume savo blogį ir suprastume, kad ištaisymas įmanomas tik susivienijus. Tremtis buvo būtina tik tam, kad atvertų mums, kur yra ištaisymo vieta, kad nuo asmeninės maldos pereitume prie bendros.
Bet kuris noras širdyje vadinamas malda. Malda – tai darbas širdyje. Ir jei bet koks noras pereitų per visuomenę, jis būtų priimtas. Mūsų būsena jau būtų kitokia – jaustume visišką ramybę ir pilnatvę. Bet dėl to, kad mūsų prašymai, visi mūsų troškimai, sąmoningi ir nesąmoningi, kyla mums nesusivienijus, jie veikia mūsų nenaudai. Ir visų pirma jie kenkia pačiam prašančiajam.
Turime suprasti, kokios griežtos sąlygos mums sukurtos, juk mes sujungti į vieną tinklą, kuris dabar atsiskleidžia pasaulyje kaip viena bendra, susaistyta, integrali sistema. Ši būsena akivaizdžiai parodo, kad mums nepavyks išeiti iš šios sistemos, ir esame priversti joje dalyvauti. Pasibaigė laikas, kuris buvo skirtas blogio suvokimui. Arba mes tęsime mokymąsi per mušimus, gaudami smūgius visais lygmenimis, arba pradėsime veikti pagal dabar tarp mūsų atsiskleidžiantį ryšių tinklą.
Turime labai aiškiai įsivaizduoti, suvokdami tai kaip patį griežčiausią perspėjimą, kad yra neleistina prašyti vienam, nors mums labai šito norisi! Čia ir pasireiškia blogasis mūsų pradas, kuris prieštarauja Kūrėjui. Egoizmas – tai mūsų troškimas suvokti Kūrėją, bet tam, kad viešpatautų pats žmogus.
Noras „Aš viešpatausiu“ nukreiptas ne prieš Kūrėją, o prieš visuomenę, prieš grupę. Blogasis pradas – tai mūsų noras pavieniui kreiptis į Kūrėją ir vieniems prašyti savo asmeninio išgelbėjimo. Šis noras slypi absoliučiai kiekviename. Mes pasiruošę melstis, prašyti, pažinti Aukštesniąją jėgą, pripažinti jos viešpatavimą. Visa Egipto tremties problema ta, kad kiekvienas jaučiasi atskirtas nuo kitų.
Čia ir glūdi Jokūbo sūnų nusikaltimas, jų neapykantos savo jaunesniajam broliui Juozapui priežastis. Juozapas norėjo surinkti visus brolius ir juos suvienyti, o jie norėjo likti kiekvienas atskirai. Jie nesuprato, kad reikalinga vidurinioji linija, susijungimas, ir todėl buvo priversti patirti Egipto vergiją ir per kančias suvokti broliškos vienybės būtinybę.
Tik suvokę šį blogį po ilgų tremties metų jie nusipelnė gauti Torą. Čia ir buvo visa Egipto tremties, kaip „baudos rato“, prasmė ir priežastis.
Visas vystymosi procesas ir Aukštesniuosiuose pasauliuose, ir mūsų pasaulyje, visas šis žaidimas sukasi tik aplink susijungimą. Džiugu, kad šiandien jau galime kalbėti apie tai suprasdami to būtinybę ir jausdami, kad šis klausimas mums artimas.

Iš 2013 m. liepos 5 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinės linijos pradžios taškas

Panorėsime dabar – bus dabar!

Taškas, virš kurio auga žmogus

Komentarų nėra

Sankt Peterburgo kongresas: šuolis prasideda nuo įsibėgėjimo

Dvasinis darbas, Ketinimas, malda, Kongresai, įvykiai

Pasiruošimas – sėkmės garantas!

  • Nuo šios akimirkos aš turiu įsivaizduoti kongresą idealiąja jo forma. Ko gi man dėl to reikia? Draugų susibūrimai – kokie jie turi būti? Išgyvenimai – kokie ir kokiomis išorinėmis priemonėmis galima juos patirti? Paskaitos – kokiomis temomis? O gal aš rekomenduosiu savo temą? Kokius klausimus aš ruošiu, ko norėčiau paklausti po paskaitų, seminarų? Kaip aš užmezgu ryšį su visais? Kaip ruošiuosi suvokti visus? Kaip svečias? Kaip šeimininkas? Kaip draugas? Kaip mokinys? Kaip mokytojas? Kaip tarnas? Kas aš esu visų atžvilgiu? Ir kaip turiu elgtis būdamas vienos iš šių įvairių būsenų?
  • Aš dirbu su savimi ruošdamasis tam, kas man yra sunkiausia. Tarkim, jeigu nemėgstu šokti kartu su visais, tai iš anksto ruošiuosi dalyvauti, tam skirdamas visas jėgas ir iš paskutiniųjų spausdamas save.
  • Aš stengsiuos nenukrypti nuo teisingo ketinimo, nuolat jo laikytis – juk nuo mano ketinimo priklauso visi. Taip yra iš tikrųjų, pro savo plonytį „vamzdelį“ aš praleidžiu jiems Šviesą ir todėl privalau visąlaik likti  „prisijungęs“. Man reikia pasikalbėti su savo dešimtuku: visi palaikome visus, kad niekas iš mūsų neprarastų šio „vamzdelio“. Jis yra mūsų bendras ir norime, kad jis pavirstų plačiu viso kongreso ryšio kanalu.
  • Aš sergu už tai, kad niekas neatsijungtų nuo teisingo ketinimo – sergu tiek, kad krečia vidinis drebulys, apima baimė ir nerimas. Kai kas nors nutinka mažyliui, mums tai yra katastrofa, „pasaulio pabaiga“. O dabar aš išgyvenu dar labiau. Problema ta, kad ši baimė mums nepavaldi, mes negalime kaip reikiant jos pajusti, mes nesame jautrūs nukrypimui nuo ketinimo. Taigi mane turi stačiai kratyti nuo baimės už visus, kad jie nepamestų ketinimo. Juk nuo to priklauso sėkmė.
  • Kad ir ką darytų draugai, kad ir ką kalbėtų, kad ir kokias dainas dainuotų, aš noriu, kad jiems viskas pavyktų. Aš nuolat jaudinuosi dėl jų, kaip mama dėl mažo vaiko, ėmusio kažką daryti. Į viską žiūriu su nerimu – kad tik pavyktų. Pasakyta apie tai: „Nerimas žmogaus širdyje – tegul papasakoja apie jį kitiems.“ Mano rūpestis persiduoda visiems.
  • Stengiuosi ateiti kuo anksčiau ryte, kad viską paruoščiau, viską pagreitinčiau, kad pradėčiau vienytis su draugais, pasėdėčiau, padainuočiau kartu. Tegul mūsų dar tik penkiasdešimt žmonių, bet mes jau pradedame užpildyti savo jausmais kongreso erdvę.
  • Kaskart keliaudamas į kongreso vykimo vietą ir atgal stengiuosi padaryti taip, kad niekas iš draugų neprarastų nuotaikos, užsidegimo.
  • Draugų susibūrimai turėtų būti kuo labiau jaudinantys, emocingi, kad parengtų mus paskaitoms, pokalbiams, seminarams, kurie vyks po jų. Tai itin svarbu. Visus pasisakymus ir dainas reikia planuoti pagal aiškią programą ir numatyti teisingą jų kiekį. Tegul susibūrimas bus neilgas, bet labai nuoširdus. Be šio pasirengimo žmogus negalės prisijungti prie bendros kongreso atmosferos, „oro“, kuriuo reikia kvėpuoti, gyventi. Svarbiausia – sujaudinti visus. Ir mes turime rimtai pagalvoti, kaip to pasiekti.
  • Mums reikia įgyti bendrą jausmą, bendrą širdį – įgyti pasitelkiant protą. Mes protaudami dirbame su jausmu tam, kad susivienytume.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ruošiamės išeiti į kelią!

Viskas priklauso nuo teisingo pasiruošimo!

Komentarų nėra

Laiduoju už visus!

Dvasinis darbas, Laidavimas

Klausimas: Ką daryti, jeigu, iš vienos pusės, darai viską, kas tik įmanoma – mokaisi, įsijungi į grupę, į idėjų platinimą, o, iš kitos pusės, matai, kad likai savo išdidume ir nepaisai nieko kito, t. y. paprasčiausiai save blokuoji?
Atsakymas: Reikia draugų paprašyti, kad jie padėtų tau, palaikytų tave, pasimelstų už tave. Bendra malda – tai malda už kitą, už kitus.
Žmogus negali melstis už save patį todėl, kad tai bus egoistinis prašymas. Net jeigu tu tvirtinsi, kad tarsi nori įgyti davimo savybę – vis tiek tai bus egoizmas, juk nori to sau.
Būdamas grupėje, aš noriu tik vieno – laiduoti už visus. Aš noriu laiduoti už juos, kad jie pasieks viską, ko nori! Ir taip mes visi kartu laiduojame vieni už kitus.
Kitaip mes negalėsime savo savybėmis atitikti aukštesniojo lauko. Esame jame tarsi įkrautos dalelytės magnetiniame lauke, kuris, užuot traukęs, artinęs prie savęs, mus atitolina. Juk norime jį panaudoti dėl savęs ir todėl jis atstumia mus.
Tai kaip mums pasiekti panašumo su juo? Dėl to man reikia susivienyti su draugais ir tada įgysiu tam tikrą panašumą su tuo lauku. Čia veikia tikslūs fizikos dėsniai, aprašyti „Mokyme apie dešimt sfirų“, ir nėra jokios mistikos.

Iš pamokos pagal knygos „Šamati” straipsnį, Niujorkas, 2012 m. birželio 21 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Aplinka − aukštumoje

Bendra dvasinės energijos talpykla

Gyventi kitų rūpesčiais

Komentarų nėra

Širdyje slapta auganti malda

Dvasinis darbas, Ketinimas, malda

Kreipimasis su prašymu aukštyn (MAN kėlimas) – tai toks veiksmas, kurio mes nejaučiame. Tai daugybės veiksmų, darbų, mokymosi valandų, platinimo darbo, jungimosi su grupe, vidinės analizės pasekmė. Visa tai kaupiasi vis daugiau ir daugiau, kol pasiekiame būseną, kurioje ši taurė persipildo.
Todėl žmogus nežino, kada tai atsitiks. Jis stengiasi, treniruojasi, bando pasiruošti ir galiausiai prieina prie to, jog įgyvendina šį veiksmą kaip viso milžiniško pasiruošimo rezultatą. Tada jis jau gali kažką apie jį pasakyti.
Bet iš tikrųjų šis veiksmas kaupiasi ne jame ir ne jis pats ruošiasi bei galiausiai atlieka šį veiksmą. Todėl pasakyta: „Moneta prie monetos sukrauna didžiulį kapitalą“ ir tada ši bendra didžiulė sąskaita suveikia aukštesniajame, priversdama jį atlikti šį veiksmą.
Visi veiksmai paklūsta formos atitikimo dėsniui. Todėl tai įvyksta tada, kai žemesniojo prašymas atitinka tai, ką aukštesnysis pasiruošęs su juo padaryti.
MAN – tai malda, prašymas, noras, su kuriuo kreipiuosi aukštyn. Ir tai vienintelis dalykas, kurį galime padaryti. Kai su savo prašymu kreipiuosi į aukštesnįjį, nežinau, ar jis teisingas, ar ne. Nežinau, ar padariau tai, ar ne, juk malda vadinamas darbas širdyje, ir todėl mes nejaučiame, kaip keliame maldą, nuo sudužimo likusias kibirkštis (rešimot).
Mes nežinome, kas iš tikrųjų vyksta mūsų širdies gelmėje, ir jaučiame tik pasekmę, kai jau gauname atsakymą į savo maldą. Atsakymas jau jaučiamas širdyje, ir ji išsiplečia bei pradeda suvokti naujus reiškinius, iš kitos plotmės – tokius, kurių anksčiau žmogus nejuto, nesuprato, nepažinojo.
Širdis tampa platesnė dėl to, kad žmogus vis labiau išeina iš savęs ir vis daugiau aprėpia – iš pradžių dalį pasaulio, o po to visą pasaulį, visus aukštesniuosius pasaulius bei dvasines pakopas.

Iš 2011 m. rugpjūčio 24 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Auksinių kibirkščių ieškotojai

Melsti vidinės davimo jėgos

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

Komentarų nėra

Garbingas pagalbos prašymas

Dvasinis darbas, Ketinimas, malda

Klausimas: Jei gavimas buvo apribotas, tai kaip gi mums ne gėda kreiptis su prašymais ir malda (MAN) aukštyn?
Atsakymas: Mums prašyti ne gėda, todėl kad prašome pagalbos pasiekti davimą, o ne dėl savęs. Čia nėra ko gėdytis!
Nors galima paklausti: tačiau juk visas išsitaisymas vyksta dėl gėdos, kurią patyrė Begalybės pasaulio Malchut? Tačiau man ne gėda kreiptis su prašymu, nes neprašau: „Duok man!“. Aš prašau tik duoti man tai, kas būtina mano egzistavimui, kad visa kita – atiduočiau!
Tame nėra gėdos – atvirkščiai, tai yra garbė, todėl kad aš galėsiu kitiems duoti tai, ko niekas kitas negali! Tokias unikalias galimybes turi kiekvienas – jis gali atlikti darbą, kurio niekas vietoj jo negalės padaryti, juk jis turi savo asmeninį sielos šaknies tašką.
Todėl mums leista prašyti jėgų, kad galėtume egzistuoti, būti sveiki, gautume žinių ir gebėjimų davimo veiksmams atlikti. Būtent tai teisingame pasaulyje vadinama gyvenimu.
Taip aš egzistuoju: mano gyvenimas įmanomas tiek, kiek galiu duoti. Mano veiksmas – tik davimas. O per mane tekanti dvasia palaiko mano egzistavimą, skirtą davimui. Tokia būsena vadinama dvasine.

Iš 2011 m. rugpjūčio 24 d. pamokos „Įvadas į kabalos mokslą“ (Pticha)

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesiliaukite prašę!

Melsti vidinės davimo jėgos

Pagunda didelė, bet…

Komentarų nėra

Auksinių kibirkščių ieškotojai

Dvasinis darbas, Ketinimas, malda

Kai melsdamiesi kreipiamės aukštyn, tai keliame sudužimo kibirkštis, iš kurių esame kilę. Kibirkštys − tai ekrano ir atspindėtos šviesos skeveldros, po sudužimo nukritusios į sudaužytus norus. O dabar mums reikia surinkti ir pakelti šias kibirkštis.
Mes nekuriame nieko naujo, mūsų darbas − tik išrinkti, atrinkti ir teisingai sujungti šukes. Tai atliekame pasitelkę įvairius veiksmus, per kuriuos bandome išsiaiškinti savo norus bei savybes, paslėptas šių norų viduje: dėl ko dirba mano noras – dėl gavimo ar davimo?
Šitaip pradedu rūšiuoti savo norus, kiek sugebu tai daryti. Dirbu su savimi, grupėje, platinu, kad ištaisyčiau pasaulį ir save patį – t. y. dirbu su savo vidiniais ir išoriniais norais. Stengiuosi sujungti juos draugėn, kad ten sukurčiau teisingą sistemą.
Paskui man reikia atskirti tai, kas ne mano jėgoms padaryti, nuo to, ką galiu, ir būtent prie šito prilipti, ties tuo sukoncentruoti visą savo dėmesį.
Ne kiekvieną savybę turiu iš karto pulti taisyti, ne su visais reiškiniais dabar galiu dirbti ir galvoti apie davimą artimui, Kūrėjui. Todėl reikia susikoncentruoti ties tuo, kur įstengiu tai daryti, o svarbiausia, kad šitai padėtų man visą laiką išlaikyti teisingą ketinimą.
Ir kai tai išsiaiškinu iki galo, pradedu rinkti sudužusias šukes kartu – kiek man pavyksta viską susieti su grupe, mokymusi, platinimu ir Kūrėju, dėl kurio visą tai darau.
Aš visą laiką stengiuosi, kad visuotinė davimo savybė, kuri vadinama gamtos dėsniu arba Kūrėju, taptų mano tikslu. Juk suprantu, kad visas pasaulis ir mano vidinis neišsitaisymas bei visa, kas vyksta, reikalinga tik tam, kad pastūmėtų mane šio tikslo link. Dėl to viskas prasidėjo, ir todėl kiekvienas mano veiksmas turi įgyti tą pačią kryptį ir tapti ištaisymo proceso dalimi!
Jeigu suprantu, kad „nėra nieko, išskyrus Kūrėją“ ir nėra kitos mano veiksmų priežasties, tai pradedu teisingai suprasti kiekvieną savo gyvenimo sekundę, viską, kas vyksta su manimi, mano aplinka, pasauliu. Viskas susijungia į vieną, ir aš matau, jog man reikalingas visas pasaulis ir viskas sukurta tik tam, kad atvestų mane prie meilės.
Taip aš vystausi: aiškindamasis, atskirdamas, surinkdamas, jungdamas viską, ką galima, prie vieno tikslo. Aplink šį vieną tašką sukuosi dieną ir naktį, kol neprieinu prie maldos (MAN) – kai susikaupia visas dydis, kuris vadinamas „sėa“, ir gaunu atsakymą į savo maldą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 24 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Melsti vidinės davimo jėgos

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

Pažadinti sustingusią žemę

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai