Pats stipriausias ir geriausiai jaučiamas ryšys su Kūrėju atsiranda pamokoje. Todėl pamoka – tai visada maldos metas.
Kabalistai parašė savo knygas tam, kad pradžioje joms padedant tiesiog pritrauktume grąžinančią į šaltinį Šviesą. Kai Šviesos padedami pasieksime dvasinį pasaulį, tada jausmais, dvasiniais pojūčiais atskleisime tai, kas parašyta knygose.
Knyga niekada ir apie nieką nepasakoja „teoriškai“, ką reikėtų perprasti protu. Ji kalba tik apie jausmus. Noras ir yra dvasinis indas, medžiaga, o smegenys, protas turi tik padėti dirbti su savo norais.
Mes siekiame pajausti, o protas duotas tam, kad organizuotų visas priemones. Todėl mokomasi ne dėl žinių, o norint pritraukti grąžinančią į šaltinį Šviesą. Tai ir reiškia studijuoti „Torą“.
Jeigu mokaisi, norėdamas įgyti žinių, tai Tora tą pačią akimirką tampa sausa teorija. Tada ji visiškai negyva, nes nesusijusi su šiuo pasauliu, ir tu nežinai, kas slypi šiuose žodžiuose, neturi jokio ryšio su tuo, kas parašyta.
Jeigu lieki be ketinimo pritraukti supančią Šviesą, tiesiog krenti į tamsą, į vakuumą.
Todėl svarbiausia malda vyksta pamokoje, ir viskas susiję su mokslu: grupė, knygos, visas pamokos laikas bei pasiruošimas jai, ketinimas, su kuriuo tu į ją atėjai. Visa tai reikalinga, kad atvertume savyje pojūčių kanalus.
Iš pradžių gimstame ir pradedame jausti šį pasaulį, o tik po to mokomės suprasti tai, ką jaučiame, lygiai taip pat žengiame į dvasinį pasaulį − pradžioje jaučiame jį, o po to mokomės suprasti savo pojūčius. Dvasinis indas tai noras. Todėl reikia siekti tikslo svarbos, kuri gaunama tarpusavyje susijungus.
Mums reikia sudaryti bendrą kli, visiems kartu prie jo pritraukti supančią Šviesą bendrais ketinimais, sujungtais ir esančiais vienas kitame. Šia „visuomenine malda“, bendru prašymu turi susivienyti kaip vienas žmogus su viena širdimi, kad įgytume bendrą davimo savybę, kuri mus susies, ir įsiviešpataus tarp mūsų kaip laidavimas, kuriuo norime duoti Kūrėjui – bendrai, tarp mūsų atsiskleidžiančiai davimo jėgai.
Visa tai norime materializuoti, atskleisti savyje, ir tik šito prašome per visą pamoką. Tai vienintelis jos tikslas.

Iš 2011 m. kovo 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasiniam tobulėjimui lengvų vadovėlių nėra

Viską sprendžiame mes!

Šviesa ieško suvienytos širdies

Klausimas: Ką daryti, jei jaučiuosi puikiai, ir neturiu noro kilti į aukštesnę pakopą?
Atsakymas: Kaip pavyzdį paimkime kongresą, po kurio pajutome kritimą. Būtent iš čia galima prieiti iki tikrojo prašymo, reikalavimo, riksmo, maldos. Galbūt mums ir trūksta ko nors panašaus. Mąstyk apie tai prieš miegą ir rytą, ruošdamasis pamokai: „Kam? Kodėl? Kaip?“
Kabalistai mums rekomenduoja labai rimtai ruoštis pamokoms, kartais tam skirti net keletą valandų. Pasiruošimas trunka ilgiau už pačią pamoką. Šviesai nereikia daug laiko, žmogus neturi mokytis visą dieną – pakanka vienos-dviejų valandų. Jei visą dieną jis augina ketinimą ir ruošia save susitikimui su Šviesa, tada tai, kas svarbiausia, įvyksta per keletą minučių.

Iš 2011 m. vasario 23 d. pamokos, pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa ieško suvienytos širdies

Kasdieninė pamoka visai dienai

Nepakišk Kūrėjui savęs

Klausimas: Kas turi nutikti žmogui, kad jis prašytų duoti jam pajausti dvasingumo poreikį?
Atsakymas: Žmogus nepajėgus savarankiškai pradėti galvoti apie davimo veiksmus, t. y. apie dvasingumo būtinybę. Jis privalo įsijungti į grupę ir gauti iš jos poreikį dvasingumui.
Čia ir visas sunkumas! Žmonės bėga nespėję pasiekti rezultato. Matome, kaip kadaise didelės grupės vis retėja. Žmogui ramiau sėdėti namie ir slėptis už kompiuterio ekrano.
Nekalbu apie tuos, kurie neturi tokios galimybės ir grupės šalia. Bet dažnai būna, kad žmogus turi galimybę fiziškai įsilieti į grupę ir dirbti joje, kad pamatytų, kaip neįstengia su niekuo susivienyti. Privalome į vieną vietą surinkti visus šiuos „nenorus jungtis“ − ir iš to mūsų bendro „nenorime!“ šauktis Kūrėjo. Lai ištaiso mus!
Bet žmonės išsibėgioja dar nesujungę šio mūsų nenoro, paniekos, atstūmimo, kuriuos kiekvienas turi pridėti nuo savęs į bendrą, sudužusį, didžiulį, reikalaujantį taisymo norą/indą/kli ir nepareikalavę mus ištaisyti. Kiekvienas savo atskilusią dalį laiko su savimi, toli nuo kitų, juk jam nemalonu jungtis į tokį sudužusį laivą. Taip ir išeina, kad žmonės išsivaikšto.
Bet remiantis kūrimo programa juos būtina sujungti. Todėl tenka siųsti jiems piktas jėgas, kančias, kurios stums juos atgal. Kančios jėga turi būti didesnė už buvusią tarp draugų atstūmimo jėgą. Tai paprasta mechanika − vienas prieš kitą: skaldanti jėga ir vienijanti jėga.
Jungianti jėga atsiranda dėl kančių, karai ir bendros nelaimės kaip visada suvienija žmones. Taip ir jiems atsiųs dideles kančios, kad panorėtų suartėti ir susijungti − tik tada jie žengs žingsnį į priekį.
Po to jiems bus duota šiek tiek laiko pagalvoti, kad suprastų savo reikalaujančius taisymo ketinimus, norus, turint viltį, kad šį kartą ims ir pasiseks. Tai vis kartosis, o jeigu tai nepadės − kančios nuolatos augs.
Pasirinkimo nėra, taip veikia gamtos jėgos. Baal Sulamas rašo, kad formuojantis mūsų Žemės rutuliui per 30 mln. metų jis perėjo šilumos ir plėtimosi, po to atšalimo ir traukimosi periodus. Ir taip tęsėsi, kol ant jo nesusidarė pluta ir neatsirado gyvybė.
Tas pats ir su žmogaus siela − ji kaitinama ir šaldoma, kol pagaliau neatgis…
Todėl suvokus savo bejėgiškumą reikia džiaugtis, kad tai atskleidėme! Dabar būtina tik ataka − nevalia bėgti iš kovos lauko. Patariu visoms grupėms surinkti visas likusias šukes ir gerokai susimąstyti apie savo ateitį.
Juk būtent apėmus nevilčiai mums duodama puiki galimybė susivienyti, sujungti mūsų trūkumus į vieną didelį, bendrą, milžinišką trūkumą, sudaužytą norą − ir surikti. Tai ir bus „visuotinė malda“, kuri visada sulaukia atsako.

Iš 2011 m. kovo 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pabėgimas būnant vietoje

Teišgirsta tave Kūrėjas!

Šviesos jėga

Klausimas: Kodėl dvasinio pasaulio negalima pasiekti tiesiog savo darbu, natūraliai, o būtina iš pradžių nusivilti, verkti, prašyti Kūrėjo?
Atsakymas: Tau nereikia dirbtinai verkti, tu tiesiog ateini į šią būseną natūraliai, atskleidi ją ir tada tavo vidinis sielvartas vadinasi malda. Be to, nereikalaujama tarti kokius nors žodžius ir atlikti dirbtinus veiksmus. Tiesiog savo darbu pasieksi būseną, kurios jau nebegalėsi kęsti. O tai reiškia, kad pratrūksi malda.
Nereikia siekti jos dirbtinai ir tiesiog rėkti. Reikia sutelkti dėmesį į savo darbą, o šis kreipimasis ateis natūraliai, kaip troškulys. Tu gi negalvoji, kad po tam tikro laiko turėsi panorėti gerti – ateis laikas ir būtinai panorėsi. Jeigu mokaisi ir judi į priekį su grupe, tai kada nors imsi trokšti dvasinės būsenos. Tu būtinai to panorėsi!
Kalbama apie griežtai apibrėžtus veiksmus, pagal nustatytus dėsnius, kurie vystosi pagal tikslią priežasties ir pasekmės grandinę. Pagal savo sielos šaknį eini pirmyn aiškia linija iš savo pradinės būsenos į galutinai ištaisytą būseną. Ši linija jau nusidriekus į tave iš Begalybės pasaulio. Ta pačia linija eini atgal, kalbama tik apie laiko, vystymosi pagreitinimą.
Kad paspartintume šį judėjimą, turime patys jame dalyvauti, susiburti į grupę ir mokydamiesi pritraukti Šviesą. Jeigu tau duotas toks noras – realizuok jį! Nori kuo greičiau atsidurti kitoje pakopoje, tai įsivaizduok ją, pradėk kurti dirbtinai – tarytum tu jau būtum ten. Pritrauk ją sau, kad greičiau ant jos pakiltum.
Iš esmės, kuriame sau tam tikrą aukštesniosios pakopos vaizdą, kitą savo būseną, kuri apibrėžiama taip: 1) esu labiau susijęs su kitais, 2) mūsų ryšį užpildo Šviesa ir mus sujungia.
Tam man reikia susijungti su kitais taip, kaip tai šiandien sugebu, o mus sujungsiančią Šviesą pritrauksiu mokydamasis. Juk mano mokymasis – tai mūsų tarpusavio ryšio formų aukštesnėje pakopoje (labiau ištaisyta forma) tyrinėjimas.
Skaitau apie pasaulio ateitį, apie ištaisytą, nuostabią būseną ir pritraukiu iš ten sau Šviesą bei pats tenai veržiuosi. Tai pati paprasčiausia fizika, čia nėra nieko dirbtino ir įsivaizduojamo.
Bet čia veikia troškimai, o noras – tai jėga. Jeigu savo jėgomis siekiu kokios nors būsenos, tai taip priklausomai nuo mano troškimo pažadinu sau jos spinduliavimą, poveikį.

Iš 2011 m. vasario 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalos suvokimo etapai

Ne vien norėti

Dvasinio pasaulio fizikos dėsniai

Grupė turi nuolat dirbti su kiekvienu iš draugų, o draugai – su grupe. Štai ką turi daryti žmogus. Jeigu mes viską teisingai surikiuojame – pagreitiname laiką ir tada iš tiesų jaučiame vystymąsi.
Jeigu ne, vystymasis slenka taip lėtai, jog mes pametame priežastį ir tikslą, neskiriame kelio etapų, ir viskas vyksta be vidinės jėgos, be to vidinio veiksmo, kuris skatintų mūsų vystymąsi.
Todėl turime apskaičiuoti mūsų siekiamas būsenas, pakopas, veiksmus. Reikia stengtis, kad noras priklausytų nuo mūsų – ne nuo žmogaus asmeniškai, o nuo aplinkos.
Juk dvasinė realybė egzistuoja tik tuose kelim, kurie yra tarp žmonių. Tarkim, per specialų filtrą mes matome žmonių norus. Po to uždedame dar vieną filtrą ir išryškiname ne jų asmeninius, o bendrus norus, esančius tarp jų. Štai šie norai ir yra dvasinis kli.
Šių norų nebūna viename atskirame žmoguje – juos pažadinti galima tik bendrais veiksmais, laidavimu, laikantis principo: „nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum sulaukti“, „mylėk artimą, kaip save“. Vystydami šiuos norus, mes formuojame kli. Tai ta „pusė darbo“, kurią turi atlikti kūriniai.
Tačiau ir šiuo atveju nekalbama tiesiog apie norus. Kreipdamiesi į grupę matome, kad niekas neturi noro siekti dvasinio tikslo. Mes savyje tiesiog turime sužadinti prašymą, bendrą maldą – ir tai pritrauks Šviesą, formuojančią mūsų kli.
O po to kli pagal savo norą pradeda reikalauti ištaisymų ir tampa siela (nešama). „Siela“ –  tai ne asmeninis, individualus, vidinis žmogaus jausmas, o bendras, esantis tarp visų.
Materialiajame pasaulyje man atrodo, kad kiekvienas iš mūsų yra kli. O dvasiniame atvirkščiai: kli – tai tas bendras dalykas, kuris yra tarp mūsų. Materialieji kli – gaunantieji, viską traukiantys į vidų, o dvasiniai – atiduodantieji, ugdantys davimo savybę. Mes juk visada stebime išorę, todėl negalime pamatyti dvasinio pasaulio, negalime jo paaiškinti, atskleisti, pajusti. O ten viskas vertinama pagal visumą, bendrą jėgą.

Iš 2011 m. sausio 25 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ne vien norėti

Davimo savybės detektorius

Jėga, keičianti vieną drabužį po kito

Klausimas: Ar Kūrėjas išgirs žmogaus prašymą, jei šis norėdamas pabėgti nuo kančių prašo pakelti jį ant kito laiptelio?
Atsakymas: Žinoma! Kūrėjas girdi kiekvieną maldą. Tik kreipkis! Bet nesikreipk į Jį tuščiai, kaip paprasti žmonės „iš gatvės“. Mes matome, kad į tai atsakymo nėra: tūkstantmečius žmonės prašo tuščiai!
Bet jeigu tu nori pakilti ant kito laiptelio iš dabartinės savo egoistinės būsenos, iš egoistinio noro mėgautis, iš visų sąlygų, kurias tau davė Kūrėjas ir kurių tu negali kontroliuoti, ir tu prašai, kad tave pakeltų – Kūrėjas tave akimirksniu išgirsta ir keičia. Palaipsniui…
Žinoma, tu prašai vedinas savo egoistinio noro, siekdamas pabėgti nuo kančių, viešpatauti, būti žinomas – nesvarbu, kokius tikslus sau keli, − bet jeigu tu bet kuriuo atveju prašai aukštesnės pakopos, įsivaizduodamas ją savo egoistiniame nore tam tikru kol kas dar melagingu pavidalu (tai vadinama „lo lišma“), tai tu judi pirmyn.

2011 m. sausio 23 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Įvadas

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesiliaukite prašę!

Gyventi dviejuose nesusikertančiuose pasauliuose

Ne vien norėti

Klausimas: Kuo malda kabaloje skiriasi nuo religinės maldos?
Atsakymas: Kabala iš principo skiriasi nuo visų kitų metodikų, ir išvis nuo visko, kas yra mūsų pasaulyje. Sakant paprastai, ji – tai viena, o visa kita – kita.
Koks yra skirtumas? Skirtumas tas, kad kabala pagrįsta paties žmogaus pasikeitimu. Ne ko nors, esančio mano išorėje, ne supančios gamtos keitimu, ne kokio nors „dievulio“ pozicijos mano atžvilgiu pagerinimu, ne kitų žmonių pozicijos pakeitimu. Aš neprašau, kad Jis pagerintų mano sveikatą, mano lemtį, – nieko panašaus. Aš prašau, kad jis pakeistų mano egoizmą – tik tiek!
Visa kabalistinė metodika pagrįsta tuo, kad žmogus pakeistų save. Visos kitos metodikos bei religijos pagrįstos tuo, kad Kūrėjas pasikeistų žmogaus atžvilgiu: prašau Jo, kad būtų gailestingesnis, geresnis, ieškau Jo palankumo.  Kabaloje šito nėra. Aš Kūrėjo atžvilgiu – kaip besikeičiantis žmogus, esantis Absoliute. Ir šis Absoliutas negali keistis. Jeigu Kūrėjas – pirminė priežastis, visko pradžia, jeigu Jis absoliučiai geras, absoliutus, amžinas, tobulas, tai Jis negali keistis. Keičiasi tik tai, kas netobula. Jis keistis negali. Todėl visi pasikeitimai vyksta tiktai žmoguje. Kitaip sakant, aš pagal savo jėgas, būsenas ir vidines savybes jaučiu didesnį ar mažesnį komfortą. Bet būtent aš, nes aš galiu keistis. Kūrėjas niekada nesikeičia, Jis – pastovi visuotina gamtos Jėga. Vadinasi, visos maldos, apie kurias kalba kabala, yra žmogaus prašymas pasikeisti. Į ką gi jis kreipiasi? Į sieną? Jeigu Kūrėjas pastovus, jeigu Jis amžinas, tobulas, tai Jis niekaip į tave nereaguoja. Bet tu, kreipdamasis į Jį, tampi kitoks ir sulauki kitokios reakcijos, nes tuo padidini savo jautrumą. Tu esi vis tame pačiame „Kūrėju“ vadinamame pastoviame lauke, tave veikia ta pati pastovi Jėga. Bet tu meldiesi, norėdamas pasikeisti, ir tada šis laukas veikia tave intensyviau. Štai tai ir vadinama malda.
Žodis „melstis“ hebrajų kalboje reiškia savęs teisimą. „Melstis“ – vadinasi – teisti save, vertinti save. Tai nėra kreipimasis į ką nors pasigailėjimo ar palaiminimo. Ne, tai naujas savęs įvertinimas. Štai kas yra malda. Todėl, nors ir religija naudoja tą patį žodį, kabaloje jis, kaip ir visa kita, turi visiškai priešingą reikšmę.

Iš 2011 m. sausio 16 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų maldomis sukurtas pasaulis

Gyventi dviejuose nesusikertančiuose pasauliuose

Ne vien norėti

Iš antros pamokos Maskvoje

Ankstesniaisiais laikais kabalistams buvo labai sunku, nes jie ėjo asmeniniu keliu. Net sakoma, kad iš tūkstančio atėjusių mokytis žmonių tik vienas išvysta Šviesą.
Bet mūsų laikais dėl teisingai suorganizuotos aplinkos galime judėti beveik be netekčių – kelyje neprarasdami draugų.
Tai priklauso tik nuo to, ar pajėgsime tarpusavyje sukurti mūsų bendrą, išorinį troškimą. Todėl visų svarbiausia – tai „visuomenės malda“: kai mes visi kartu mėginame sujungti visus savo troškimus į vieną norą ir taip sužadintume vientisos, užpildančios visą erdvę jėgos veikimą, kuri mus vienytų ir egzistuotų tarp mūsų.
Atskleisti šią esminę, pagrindinę Gamtos Jėgą reiškia atskleisti Kūrėją, nes ji yra pirminė, o mes – jos kūriniai.
Kaipgi pažadinti šios Jėgos veikimą, kad ji mus „pagimdytų“, ištrauktų iš mūsų pačių į išorę, kad mes tarsi iš motinos įsčių išeinantys kūdikiai imtume be savęs jausti ir tai, kas vyksta už mūsų? Mums reikia prišaukti šią Jėgą, kad gimtume. Ji privers įsitemti ir mus, ir viską aplinkui, idant „išstumtų“ mus į Šviesą.
Tam ir reikalinga „visuomenės malda“ − visi kartu turime įsisąmoninti šią būtinybę. Ir, žinoma, tada pamatysime, pajausime viską, kas iš tiesų vyksta pasaulyje. Visas priežastis, visus veiksmus – mums iš karto viskas taps aišku. Ir pamatysime, kad patys gimėme, pajautėme naują pasaulį, nebetapatiname savęs su kūnu, o egzistuojame vienybėje su viena vienintele užpildančia visą erdvę Jėga.

Iš 2011 m. sausio 16 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ne vien norėti

Malda prieš meldžiantis

Mūsų maldomis sukurtas pasaulis

Klausimas: Ką reiškia iš Šviesos reikalauti ištaisymo? Ką reiškia kreiptis į Šviesą?
Atsakymas: Supraskite, jog pats ištaisymas nepriklauso nuo mūsų. Mes esame noras mėgautis, o jei ir galime kažką, tai tik sukelti veiksmus iš aukščiau.
Visas mūsų darbas – pakelti MAN – prašymą ištaisyti, o patį darbą atlieka Kūrėjas. Todėl mūsų kelias ir vadinamas „Kūrėjo darbu”.
Visas savo pastangas grupėje ir mokydamiesi įdedame tam, kad vienas kitą įtikintume vieningo siekio būtinumu, apie kurį sakoma: „Izraelis, Tora ir Kūrėjas – viena”.
Nereikia nė sekundei pamiršti, kad privalome prašyti ištaisymo. Viskas duodama tik per maldą, prašymus, poreikių atskleidimą. Aš ne šiaip sau noriu kažko abstraktaus, o noriu ištaisyti kelim, noriu tapti toks kaip Tu, noriu tapti didis.
Vaikas žiūrėdamas į vyresniuosius instinktyviai nori užaugti. Štai ir aš noriu to paties, tačiau ne tik noriu, bet ir reikalauju. Juk vystymosi jėga ateina iš Kūrėjo. Jeigu nesikreipsime į Jį su prašymu – neužaugsime.
Problema ta, jog manome, jog mes patys veikiame. Mums atrodo, kad patys esame pajėgūs ką nors nuveikti. O iš tikro nuo mūsų niekas nepriklauso – tik atskleisti norus.
Kaip gi man juos atskleisti? Vienijantis su kitais. Jie taip pat neturi jėgų – tačiau jie turi norą, o daugiau man nieko ir nereikia.
Iš draugų gaunu norą, žymiai didesnį nei iš pradžių turėjau pats. Persismelkęs šiuo noru, siekiu susivienyti su jais ir nepatiriu nesėkmės. Štai dabar galiu kreiptis į Kūrėją.
Kongreso metu bendrame veiksme atskleidėme, kad neįstengiame susivienyti. Taip aiškiai to dar niekada nematėme. Priešakyje išryškėjo siena, į kurią atsimušusios dužo mūsų pastangos.
Dabar tereikia kreiptis į Šviesos jėgą, kad ji sudaužytų šią sieną. Mes iš tikro galime jos šauktis.
Mokydamiesi, o ypač skaitydami knygą „Zohar”, turime reikalauti ištaisymo. Tiesiog dabar, šią akimirką gali prašyti ir gauti atsakymą.
Tavo ego trukdo tau, tu sustingai tarsi akmuo: „Kieno dar turėčiau prašyti? Kažkaip nematyt jokio Kūrėjo”. Tai tiesa – tad prašyk Jį atsiskleisti, kad tau taptų aišku, kaip ir kieno prašyti.
Mes egoistai ir savo jėgomis machsomo nepramušime. Kai egoizmas pakyla it siena, prašome Kūrėjo jėgos, idant pakiltume virš jo.

Iš 2010 m. lapkričio 16 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Pratarmė.

Daugiau šia tema skaitykite:

Būk su Kūrėju įžūlesnis

Akmeninės širdies malda

Aš prašau – Kūrėjas vykdo

Klausimas: Prieš daug metų Sitrine (Izraelis) vykusiame kongrese pasakėte, jog norint pralaužti machsomą mums reikia vienu metu išlaikyti vieną mintį ir turėti didžiulį vieningą norą.
Per visą tą laiką atlikome daugybę bandymų, veiksmų, bet buvome nepasiruošę. Jaučiu, kad dabar, šią sekundę, visi pasirengę.
Pamokos metu norėdamas atverti „kiaurymę širdyje“, visą laiką bandau pramušti šią membraną, egoistinę klipą.
Man trūksta visų mūsų sinchronizacijos. Nenoriu, kad tai įvyktų rytoj, noriu dabar, šią akimirką! Padėkite dabar sinchronizuoti mus visus, kad bendroje maldoje įveiktume šią membraną ir pramuštume ją.
Atsakymas: Kadaise aš kone tais pačiais žodžiais kreipiausi į Rabašą, ir jis atsakė, kad nestovi tarp manęs ir Kūrėjo. Šį ryšį žmogus turi rasti pats. Jis pats turi šito reikalauti. O svarbiausia: jam reikia suprasti, jog ne jis pramuša savo membraną, o Kūrėjas.
Jeigu stengiesi ir negali jos pramušti – tai gerai, bet reikia liautis stengusis tai atlikti pačiam. Kokia jėga tai darai?!.. Ta pačia egoistine jėga?!.. Kaip tu ją pramuši – dideliu egoizmu mažą ego ar atvirkščiai?
Tik Kūrėjas gali tai atlikti – ir niekas kitas! O mokytojas – tai vedlys kelyje. Jis tik atveda tave prie šios būsenos, bet nieko negali už tave padaryti. Kūrėjas taip pat negali – jei tu nepareikalausi iš Jo. Juk tavo noras pasikeisti viduje turi būti pirmiau už Jo veiksmą.
Todėl reikia:
1. Liautis pačiam pramušinėti šią membraną, egoistinę širdies klipą.
2. Iš nieko nelaukti pagalbos – išskyrus iš Kūrėjo, kaip atsako į tavo prašymą.
Mes jau daug metų tai studijuojame visuose kabalistų straipsniuose: viską daro tik Šviesa. Ji sukūrė norą, ji keičia jį, ji skatina norą keisti ketinimą, ir kadangi ji suskaldė norą, tik ji, norui šito reikalaujant, gali ištaisyti jo ketinimą.
Čia nėra jokio tarpininko, ir viskas priklauso tik nuo paties noro – prašymas, MAN pakėlimas. O veiksmą iš viršaus atlieka tik Šviesa. Pradėkite koncentruotis tik į dvi savybes: aš prašau – Kūrėjas vykdo.

Iš 2010 m. lapkričio 10 d., 4-osios kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausia – nesipriešinti

Kaip prašyti, kad būtum išgirstas?

Dvasinio pakilimo žemėlapis