Svarbiausias dalykas studijuojant kabalą yra ne žinių įgijimas, o naudojimas stebuklingos šio mokslo savybės, vadinamos „sgula“, apie tai rašo Baal Sulamas įvade į „Mokymą apie dešimt sfirų“.
Per mokslą mus veikia jėga, kuri vysto mūsų altruistines savybes, meilę artimui. O jau per šias savybes mes suvokiame Aukštesnįjį pasaulį, mus valdančią sistemą.
Tai nepriklauso nuo išmoktos medžiagos apimties, o tik nuo tikro ketinimo širdyje, nuo stengimosi tapti tokiu duodančiu ir mylinčiu, apie kokį kalba išminčiai kabalistai.
Klausimas. Iš kur kabalistinės knygos turi jėgą, kuriančią tokius kokybiškus pokyčius žmoguje, kad jis atskleidžia naują tikrovę?
Atsakymas. Kabalistinės knygos buvo parašytos kabalistų, kurie pasiekė aukštų davimo ir meilės artimui pakopų ir aprašo visus šiuos dvasinius veiksmus. Skaitydami mes norime suvokti tai, ką suvokė jie, tapti taip pat duodančiais ir atskleisti Kūrėją. Mes stengiamės neapsigauti, įsivaizduodami Kūrėją kažkaip kitaip, o tik kaip bendrą davimo ir meilės jėgą, į kurią norime būti panašūs.
Mes pradedame keistis davimo artimui kryptimi, suartėjame ir viską darome dėl vienas kito, kadangi tik tokiu būdu galėsime atskleisti Kūrėją. Mes stengiamės įtikinti save, kad tokiu būdu judame pirmyn ir norime, kad mumyse įvyktų pokyčiai.
Kiekvieną dieną aš tikrinu save: ar pradėjau geriau elgtis su draugais? Aš ieškau, kaip galiu pasiekti meilės artimui kaip sau, kad nuo meilės kūriniams pereičiau prie meilės Kūrėjui.
Klausimas. Koks mokytojo vaidmuo studijuojant kabalą?
Atsakymas. Mokytojas siekia pabudinti žmoguje gebėjimą išgirsti, apie ką kalba kabalos mokslas. Juk žmogus klauso apie meilę artimui, bet žodžiai tarsi pralekia pro ausis. Bet jei žmogus neįvykdys šios sąlygos, tai neatskleis Kūrėjo, ir visas jo mokymasis bus veltui.
Klausimas. Kuo skiriasi paprastas mokytojas nuo kabalos mokytojo?
Atsakymas. Kabalos mokytojas – tai laidininkas, kuris veda žmogų per visas jo vidines ir išorines būsenas, kad jis galiausiai suprastų, jog svarbiausia yra meilė artimui.
Be mokytojo mokytis kabalos neįmanoma, nes žmogus šiame gyvenime vadovaujasi savo egoizmu. Ir todėl jis niekada negalės nukreipti pats savęs teisingiems veiksmams, kitaip tariant, meilei artimui, kuri atveda prie davimo Kūrėjui.
Klausimas. Kaip pasirinkti kabalos mokytoją ir patikrinti, ar jis tikras?
Atsakymas. Visų pirma, tai nustatoma pagal jausmą širdyje. Be to, reikia pasižiūrėti, iš ko šis žmogus pats mokėsi – tai labai svarbu. Žodis kabala ne veltui reiškia „gavimą“, juk ji perduodama kaip dvasinis paveldas iš mokytojo mokiniui.
Taip buvo anais laikais ir tik pastaruoju akivaizdžiai prasidėjo masinis kabalos mokymasis, didelėse grupėse. Todėl mokytojas perduoda savo žinias ne vienam mokiniui, o visai grupei.
Kabalą gali dėstyti tas, kas gavo ją iš pripažinto kabalisto, jos mokėsi daug metų ir gali paaiškinti tai, kas parašyta pirminiuose šaltiniuose.
Klausimas. Ar yra kokių reikalavimų pradedančiam studijuoti kabalą?
Atsakymas. Reikia būti normalios fizinės, psichologinės, psichinės būsenos. Daugiau nėra jokių sąlygų, nereikalaujama išskirtinių gebėjimų. Galiausiai visi žmonės turės tapti kabalistais ir atskleisti Kūrėją šiame pasaulyje.
Klausimas. O jei žmogus nemėgsta ir negeba mokytis?
Atsakymas. Yra pasakyta, kad „ne protingas mokosi“, o tas, kuris vedamas širdies siekia sužinoti, dėl ko jis gyvena, kokia jo gyvenimo prasmė. Jei žmogų jaudina šie klausimai, tai rodo, kad jis pasirengęs dvasiniam vystymuisi.
Klausimas. Vaikai visada su nekantrumu laukia atostogų. Ar kabalos mokinys taip pat suvokia mokslą, kaip kažką apsunkinančio?
Atsakymas. Už kabalos mokymąsi neduoda premijos ir mokslinių laipsnių. Todėl žmogus, panorėjęs mokytis, turi sumokėti už tai savo laiku ir pastangomis. O vietoj to gauna dvasinį pasitenkinimą nuo to, kad užsiima didingiausiu reikalu, koks tik gali būti ne tik mūsų pasaulyje, bet ir apskritai visoje tikrovėje.

Iš 2017 m. liepos 20 d. 884-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalos pamokos, I dalis

Kabalos pamokos, II dalis

Kabalos pamokos, III dalis

Visi kūriniai turi susivienyti – tai galutinė visos kūrinijos būsena. Evoliucija visąlaik eina pirmyn, vesdama mus per blogio įsisąmoninimo etapus.
Bet galiausiai visi turi pasiekti šviesą iš tamsos, ir perėjus visas atsiskyrimo formas panorėti pakilti virš savo egoistinės prigimties. Blogio įsisąmoninimas atveda mus prie vienybės.
Tam tikra žmonių dalis visuomet suprato vienybės naudą, iš prigimties būdami altruistais. Tačiau mūsų laikas gamta suteikia praktinius įrodymus, tapdama integralia ir visą pasaulį surišdama į vieną tinklą. Egoizmas tampa globalus, ir visus mus sujungia tarpusavyje. Norime to ar ne, tačiau tenka vienytis, visiškai neleidžiant valdyti skaidančiai jėgai.
Studijuodami kabalą išsiaiškiname, kad būtinybė vienytis kyla iš pačios gamtos, iš nusidėjimo prie Pažinimo medžio. Visas kūrinys buvo sukurtas kaip viena siela, o paskui tyčia sudaužytas į daugybę, viena nuo kitos atskirtų dalių. Nėra pasirinkimo – turime atstatyti ir sujungti visą kūrinį.
Tai pageidautina būsena ir iš Kūrėjo pusės, ir iš žmogaus pusės. Ir tai suprantantys žmonės vadinami „Israel“ (iš hebrajų k. jašar-kel – „tiesiai pas Kūrėją“). Juk aukštesnioji jėga, Kūrėjas – tai gamta, kuri uždaryta, vieninga, integrali, globali. O norint susilieti su Kūrėju, pasiekti savybių panašumą, turime tapti tokie kaip Jis, kitaip tariant, pakilti virš mus skiriančio egoizmo ir imti vienytis.
Mes ne socialistai, ne komunistai, ne humanistai ir ne biologai, matantys vienybės pavyzdžius gyvuose organizmuose. Įrodymus, jog būtina susivienyti, mums pateikia kabalos mokslas, ir pamažu savo prote, jausmuose atskleidžiame, kad privalome tai atlikti.
Iš prigimties esame patys didžiausi egoistai, juk į kabalą ateinama su didžiausiu noru. Bet drauge suprantame, kad norint pasiekti gyvenimo prasmę reikia prilygti aukštesniajai jėgai.
Todėl iš visos žmonijos Abraomas išrinko grupę, kuri tapo Izraelio tauta, jos pagrindas – meilė artimui kaip pačiam sau – tai didis žmonijos ir visos gamtos dėsnis. Turime laikyti save visos žmonijos pradininkų grupe, kuri mėgina išsiaiškinti šį didį gamtos dėsnį apie meilę artimui ir realizuoti jį, kad paskui būtų galima perduoti visiems.
Izraelio tautos pareiga – pirmiesiems susivienyti, nes ši tauta pašaukta realizuoti meilės artimam dėsnį ir būti pavyzdžiu visam žmonijai, t. y. būti „šviesa pasaulio tautoms“. Izraelio valstybės filosofai ir kūrėjai irgi kalbėjo apie vienybę, tačiau jie šią nuomonę susidarė ne iš kabalos mokslo (ne iš gamtos struktūros), o remdamiesi savo vidiniu, instinktyviu supratimu.
Kabala sako, kad vienybė – tai gamtos dėsnis, ir pirmiausia jo laikytis turi Izraelio tauta. Baal Sulamas rašo, gavome teisę grįžti į Izraelio žemę, išsivaduodami iš pasaulio tautų valdžios, tik dėl to, kad įgyvendintume savo paskirtį: susivienyti ir šią vienijimosi metodiką parodyti visoms pasaulio tautoms, tapti šviesa visoms kitoms tautoms.
Tikėsimės, kad artėjant Izraelio valstybės septyniasdešimtmečiui, Izraelio tauta, ypač gyvenantys Izraelio žemėje, supras, koks tautos egzistavimo tikslas. Juk nerealizavę meilės artimui kaip sau dėsnio, kad būtume pavyzdžiu visam pasauliui, neturėsime teisės egzistuoti.
Tai itin svarbus momentas. Tik dėl šio tikslo turi gyventi žmogus Izraelio žemėje. Kitaip jis neturi teisės vadintis „israel“ ir nepriklauso Izraelio tautai.
Izraelio valstybė turės teisę gyvuoti tik tuomet, jei realizuosime būtinybę tapti vienu žmogumi su viena širdimi, „visas Israel – draugai“, kol išpildysime meilės artimui dėsnį, mat tai – visos gamtos pagrindas.

Iš 2018 m. vasario 7 d. rytinės pamokos „Izraelio tautos misija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Senosios išminties atgimimas

Metodikos vystymasis nuo Adomo iki mūsų dienų

Tora kalba apie visus