Pateikti įrašai su meilė žyme.


Užpildyti svetimus norus kaip savus

Dvasinis darbas

Komentaras. Dauguma mano, kad kabala tai dvasinė meditacija ar kažkas panašaus…
Atsakymas. Tai ne meditacija mintyse, o nuolatinis darbas su savimi norų viduje, kad priimtum svetimus norus kaip savuosius ir dirbtum juose.
Klausimas. Ką reiškia jausti svetimus norus kaip savo?
Atsakymas. Sakykim, tu ko nors nori. Vadinasi, turiu paimti tavo norą ir jį užpildyti. Tokiu atveju vėl susijungiame į vieną integralią sistemą.
Jeigu tu ko nors nori, o aš užpildysiu tą norą, tai savo ruožtu būsiu panašus į Kūrėją.
Klausimas. Bet tam reikia žinoti artimo norus?
Atsakymas. Taip, noriu jį pajausti. Jis neturi man pasakoti apie savo norus. Kiek ketinsiu daryti gera, tiek imsiu jausti kitų norus. Kylu virš savęs, kitaip tariant, liaujuosi jausti savo norus ir pradedu jausti kito žmogaus norus.
Išnaudoju visas savo savybes, ketinimus, galimybes, gaunu iš Kūrėjo pripildymą jo norams, nes turiu jėgą, mat jau esu dvasinės būsenos. Užpildęs tą norą savyje, atskiriu jį nuo savęs ir atiduodu tam žmogui, iš kurio jį gavau.
Žmogus gali net nejausti savo dvasinių norų, bet aš atskleidžiu juos ir užpildau, taip parengdamas jį dvasinei misijai.
O kaip mes staiga atsirandame mūsų kartoje ir netikėtai imame jausti kažkokius norus atskleisti dvasinį pasaulį, Kūrėją, įgyti suvokimą? Iš kur tai mumyse? Tai mums parengė kabalistai. Ir nesvarbu, kad jų vos šimtai visam pasauliui. Jie tai atliko.

Iš 2017 m. kovo 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mylėti – užpildyti artimo norus

Amžinas malonumas

Koks malonumas džiuginti kitus!

Komentarų nėra

Mylėti – užpildyti artimo norus

Kabala ir kiti mokslai, Realybės suvokimas

Klausimas. Kur riba tarp dvasinio ir materialaus pasaulio? Kaip ją kirsti? Ar egzistuoja ta riba?
Atsakymas. Riba tarp dvasinio ir materialaus pasaulio yra žmoguje. Viską galime išmatuoti ir tyrinėti tik žmogaus atžvilgiu. Todėl mūsų požiūris į pasaulį, gyvenimą itin subjektyvus: kol gyvenu, Visata šviečia.
Jei iššeinu iš savo egoizmo, kuris psichologiškai yra mano prigimtis, jei pakylu virš jo, imu jausti visą pasaulėdarą visiškai kitaip, nes iš vidaus jau matau per davimo, meilės, altruizmo prizmę. Mano jutimo organai ima jausti visiškai kitas charakteristikas, vertybes ir todėl pasaulis man atrodo kitoks.
Klausimas. Kodėl tai vadinama meile?
Atsakymas. Mat noriu gero artimui. Mūsų pasaulyje nežinau, kas yra meilė, o kabalos moksle meilė – toks santykis su artimu, kai tu nori užpildyti bet kokius jo norus. Atlikti tai, ko nori jis, reiškia jį mylėti.
Jausdamas artimą kaip save, visiškai ištaisai save – išsiverži iš mūsų pasaulio rėmų į kitą pasaulį, kitą suvokimo, pažinimo pakopą.
Klausimas. Fizikoje yra įdomus reiškinys, vadinamas sinergija, kai sistema nėra lygi savo posistemių sumai. Tai kažkiek primena tai, ką sako kabala apie neįtikėtiną ryšį, kai žmonės susivienydami ima jausti save kaip vieną visumą, nedalomą į atskiras dalis.
Atsakymas. Visuma – daug daugiau nei ją sudarančių dalių suma.

Iš 2016 m. gruodžio 25 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Kaip atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis

Absoliuti meilė

Komentarų nėra

Nusikaltimus uždengti meile

Biblija, Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

Siela – tai ištaisytas mūsų noras prisipildyti, kuris taip susietas su kitų žmonių norais, kad tarpusavyje nebekyla jokių kliūčių.
Tai bendras noras, mūsų jaučiamas tarsi vienas ir vadinamas sielos indu. O bendrame nore atsiskleidžiantis jausmas vadinamas sielos šviesa, sielos pripildymu.
Vis dėlto, turime rūšiuoti savo norus ir pripildymus, visą laiką sekti, kad jie būtų nukreipti į davimą vienas kitam, o toliau – į bendrą davimą Kūrėjui.
Sielos indas sudarytas taip, kad visos pirminės neigiamos savybės lieka jame, o virš jų vyksta ištaisymas. Būtent egoizmo ydų atskleidimas ir jų ištaisymas suteikia mums tarpusavio ryšio gelmės pojūtį.
Mūsų pasaulyje ir šeimoje, ir tarp draugų nuolat kyla įvairių problemų, nes esame egoistai. Ir kol mūsų egoizmas nebus ištaisytas per ginčus, prieštaravimus ir, galiausiai, pakeitimus, tol nebūsime tikri, kad esame tarpusavyje  susiję.
Todėl būtina nuosekliai atskleisti visas problemas, kad ir mes patys taip pat nuosekliai išsitaisytume susijungimui tarpusavyje.
Kartu tie, kas juda pirmyn, jaučia vis didesnes problemas ir prieštaravimus, kurių nebepajėgia suvaldyti. Šitaip bendra sistema, bendra siela moko juos rasti teisingą tarpusavio ryšį ir tikrąją jų vietą.
Taip bus iki pat pabaigos! Tik po to, kai atsiskleis visi nusikaltimai, o virš jų – vientisa nedaloma meilė, žmogus bus tikras, kad jis – „teisuolis“. Tokios būsenos neįmanoma pasiekti, prieš tai savyje iki galo neatskleidus „nusikaltėlio“.
Tai žmoguje atskleidžia Kūrėjas, juk nėra nieko naujo, viskas kyla iš mūsų sielų šaltinio. Visi „nusikaltimai“ – žmogaus viduje, ir jis turi tai išsiaiškinti. Atskleidimas vyksta pakopomis, ne iš karto, pagal žmogui suteiktas savybes, galimybes, santykius su pasauliu – štai čia jam būtinas ryšys su Kūrėju, dėkingumas, viską dengianti meilė.
Žmogui neduodama to, ko jis negali pakelti. Blogis atsiskleidžia tik po to, kai Kūrėjas suteikia žmogui tam tikras vidines ir išorines sąlygas, kad jis galėtų pakilti virš blogio, įveikti jį ir padengti meile.

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilė – tai tiltas virš neapykantos

Kaip pamilti kitus kaip save? (video klipas rusų k.)

Tikslus nusitaikymas

Komentarų nėra

Meilė iš pirmo žvilgsnio

Vyras ir moteris

Komentaras. Amerikiečių psichologai įrodinėja, kad meilė iš pirmo žvilgsnio neegzistuoja, bet įmanoma meilė iš ketvirtojo žvilgsnio. Jie teigia, kad suformuoti atminčiai reikia trijų pasimatymų, ketvirtajame jau gali atsirasti meilė.
Atsakymas. Nežinau, ką jie turi omenyje sakydami „meilė“ – jausminį ar hormoninį potraukį, intelektinę priklausomybę ar suartėjimą?
Komentaras. Jie sako, kad tikrąją meilę palaiko tik malonūs prisiminimai apie partnerį. Tai reiškia, kad apie žmogų turi spėti susiformuoti reikiamas įspūdžių paveikslas. Todėl jie mano, kad ketvirtą kartą susitikus tai įmanoma.
Atsakymas. Šiandien jie sako taip, rytoj sakys kitaip. Manau, nėra reikalo į tai gilintis, nes viskas, kas susiję su žmogaus jausmais, yra vien chemija, ir tai slypi giliai mūsų pasąmonėję.
Tą hormonų žaidimą mes priimame kaip meilę. Yra daug sąlygų ir priežasčių, kad vieną žmogų patrauktų prie kito. Jis pats negali to paaiškinti, nes nesupranta.
Todėl nebandyčiau šiai temai kurti mokslinio pagrindo. Galiu pasakyti tik viena: meilė – tai abipusis rūpestis, priklausomybė, dėkingumas, būsena, kai žmonės supranta, kaip smarkiai jie yra susiję, kiek jie įsipareigoję vienas kitam ir kiek gali padaryti dėl vienas kito.
Tokia priklausomybė, palaikymas, kai abu yra tarsi vienas kito tęsinys, vadinasi meile.
Tai neturi nieko bendra su seksu, nei su kitais bendrais pomėgiais. Tai yra būtent tai, ką mes ugdome daugelį mėnesių ar net metų.
Tai reiškia, kad meilė yra būsena, kai žmogus vietoj savo norų priima mylimojo norus ir juos pildo pirmiau nei savo, o esant absoliučiai meilei – nepaisydamas savo priešingų norų. Tačiau tai – visiškai kitas santykių lygmuo.

Iš 2016 m. rugpjūčio 24 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl siekiame meilės?

Kas yra meilė?

Išlaisvinant meilę iš nebūties

Komentarų nėra

Arba auksas, arba meilė

Krizė, globalizacija

Klausimas. Ar tiesa, kad greitai būsimą pasaulį valdys tik vienas valdovas?
Atsakymas. Šį pasaulį ir taip valdo tik vienas valdovas: auksas, godumas, jėga. O kitą pasaulį valdo meilė. Tad pasirinkime, kas mus valdys: auksas ar meilė.

Iš 2017 m. sausio 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Skandalas su „Panamos sąrašais“

Pasaulis kilimo tako gale

Pinigai, auksas ir sidabras




Komentarų nėra

Vyras ir moteris – magnetas tarp jų, 2 d.

Vyras ir moteris

Klausimas. Kas lemia žmogaus norus? Skirtingiems vyrams patinka skirtingos moterys, o moterims – skirtingi vyrai. Dėl ko taip yra?
Atsakymas. Gyvūnai tiksliai jaučia, kas jiems geriausiai tinka. Patinas išsirenka pačią sveikiausią patelę, kuri gali pagimdyti sveikų palikuonių. Sau renkamės porą pagal tuos pačius principus: patį stipriausią ir sveikiausią, kad galėtume susilaukti sveikų vaikučių ir apsaugoti šeimą.
Iš tiesų, žmogus taip pat nesąmoningai vadovaujasi šiais principais. Nors mums atrodo, kad tai ne taip, ir mes slepiamės už gražių žodžių, tačiau iš tikrųjų potraukis vienas kitam – būtent tai.
Kadangi kiekvienoje gyvoje būtybėje egzistuoja visi keturi lygiai: negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogiškasis, tai visi žmonės pagal savo charakterį skirstomi į keturis tipus: sangvinikas, flegmatikas, cholerikas ir melancholikas. Tai taip pat veikia renkantis partnerį.
Žmonių visuomenėje pasirinkimą lemia daug faktorių: išsilavinimas, įpročiai, priklausymas tam tikrai tautai, kultūrai. Dėl to gamtos duotas potraukis stipriai užmaskuotas. Jeigu nutrintume visą išorinę įtaką, tai kiekvienas vyras išsirinktų tokią moterį, kurios reikalauja jo kūnas, tinkančią jam pagal charakterį.
Tinkanti partnerė – ta, kuri mane papildo. Jausčiau, kad man su ja bus gerai. Juk ruošiamės kartu ilgai gyventi, skirtingai nuo gyvūnų, kurie susitinka tik trumpam, kad susilauktų palikuonių.
Vyras ir moteris tuokiasi, kad kurtų bendrą gyvenimą, į kurį įeina viskas: švietimas, kultūra, darbas, namų statymas, vaikų ir anūkų auklėjimas. Tai mus jungia tokiais ryšiais, kad nebesirenkame partnerio pagal prigimtinę trauką ir instinktus.
Mes vadovaujamės visuomenės  nuomonėmis, normomis, mada, kurie karta iš kartos – skirtingi.  Visos istorijos eigoje buvo manoma, kad patraukli moteris turi būti pilna ir neaukšto ūgio. Šiandien, atvirkščiai, visiems patinka aukštos ir liesos. Visa tai – išorinės savybės, tačiau ir vidiniai reikalavimai moterims pasikeitė.
Ankstesniais laikais iš moters buvo reikalaujama tik mokėti namų ruošos darbus, kaip galima geriau gaminti, tvarkyti, užsiimti vaikais, rūpintis giminės pratęsimu. Šiandien svarbus jos išsilavinimas, profesija, kultūrinis ir išsimokslinimo lygis, visuomenės statusas, sugebėjimas integruotis į visuomenę. Šie reikalavimai radikaliai pasikeitė per pastarąjį šimtmetį.
Jie nėra natūralūs, juk mes visi skirtingi, o mus visus matuoja pagal vieną ir tą patį matą. Dėl to jis kiekvienam tinka skirtingai, priklausomai nuo to, kiek yra artimas jo prigimtiniams poreikiams.  Kiekvieno žmogaus vidus turtingas, jis turi savo skonį, savitą nuomonę ir požiūrį į viską. O mus įstato į labai siaurus rėmus ir verčia į vienalytę masę.
Mokykloje, kiekvienoje klasėje, iš 15 mergaičių 5 yra vertinamos, o kitos – lyg būtų antros rūšies, nes neatitinka galiojančių standartų ir mados. To anksčiau niekada nebuvo.
Nebuvo tokių griežtų normų, ir kiekvienas matavo pagal savo skonį, klausydamasis savo širdies. Vieniems patiko apkūnios, kitiems liesos, vieniems aukštos, kitiems žemos, atsižvelgiant į kiekvieno vidinę programą. Taip pat vyrui patinka moteris, kuri primena jo mamą.
Šiandieninė visuomenė taip stipriai veikiama bendrų standartų, kad neleidžia žmogui teisingai realizuoti savo vidinių natūralių tikslų. Tai pagrindas visų mūsų visuomenės problemų, dėl to, kad žmonės susitinka, veda, susilaukia vaikų, o po to supranta, kad išsirinko visai ne tą, kad tai neatitinka jo vidinio noro.
Mes veikiame pagal modelius, primetamus visuomenės, ir dėl to esame nelaimingi.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vyras ir moteris – magnetas tarp jų, 1 d.

Meilės atgimimas

Melodija dviem balsams

Komentarų nėra

Ką mums suteikia vienybė?

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Klausimas. Jūs nuolatos kalbate apie vienybę, apie žmonių suartėjimą, susijungimą. Išeitų, kad „pamilk artimą“ – tai ne moralė, kaip piešia religija, o naujas tikrovės suvokimo būdas. Ir dėl to reikia susivienyti, o ne tam, kad tiesiog mylėtume kits kitą, tiesa?
Atsakymas. Mums nereikia suartėti tam, kad sąveikautume remdamiesi principu „tu – man, aš – tau, štai kokie mes gražūs, geri, mieli“. Ne.
Mums reikia pamažu atsiplėšti nuo šio pasaulio įsivaizdavimų ir suprasti, į kokią tarpusavio sistemą galime įžengti, kiek kolektyvi sąmonė, kurią galime įgyti dar mūsų pasaulyje, iš tikrųjų atveda mus į visiškai naują suvokimo, jautimo lygmenį.
Beje, tokiu atveju pasiekiame naują gamtos lygmenį, kuriame nieko nėra, ir tik žmogus gali į jį pakilti, nes būtent pakilęs virš savo egoizmo, jis pakils į kitą pakopą ir pajaus save kaip egzistuojantį amžiname, tobulame matmenyje.

Iš 2016 m. liepos 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Būsimasis pasaulis – šiame gyvenime

Gyvenimas akvariume

Besąlyginė meilė

Komentarų nėra

Tiltelis tarp meilės ir neapykantos

Dvasinis darbas

Klausimas. Ar turime pakeisti savo charakterį ir savybes, kad taptume gyvenime laimingesni?
Atsakymas. Ne, turime tiktai teisingai susijungti vienas su kitu. Šiame ryšyje atskleisdamas Kūrėją, kiekvienas išlieka savimi.
Dar daugiau, žmogus neturi savęs luošinti ir naikinti egoizmo. Užtenka atkurti viršegoistinius ryšius tarp savęs ir kitų.
Klausimas. Koks tai ryšys? Ar yra mūsų pasaulyje kas nors panašaus?
Atsakymas. Tarkim, tu ko nors nekenti. Įsivaizduok, kad tuo pačiu metu ir myli. Jeigu išvestume vidurį tarp šių dviejų požiūrių (santykio tavo su kitu ir kito su tavim) – tai ir būtų teisinga tarpusavio ryšių sistema.
Pradėkime nuo to, kad tokia mūsų prigimtis, kurios negalime pakeisti, bet galime virš šių santykių nutiesti tiltą. Kuo didesnis skirtumas tarp egoistinės neapykantos ir altruistinės meilės, tuo aukščiau žmogus, tuo didesnę Kūrėjo galią atskleidžia tarp savęs ir kitų.
Klausimas. Šie santykiai panašūs į tėvo ir vaiko santykius?
Atsakymas. Ne, jokiu būdu. Tėvai su vaikais susiję gyvūniniais santykiais.
Klausimas. Kodėl mums neduota teisingų santykių pavyzdžių?
Atsakymas. Dėl to, kad mes dar neturime galimybės lygiagrečiai sujungti abiejų jausmų – meilės ir neapykantos. Mums duodama bendraminčių grupė, kad kurtume tokius tarpusavio santykius.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp meilės ir neapykantos

Mylėti ir būti mylimam

Laimės formulė: 1 + 1 = 1

Komentarų nėra

Išblėsusi meilė

Vyras ir moteris

Klausimas. Nustatytos pagrindinės izraeliečių skyrybų priežastys. Pirmoji priežastis – išblėsusi meilė (36%), antroji – finansinės problemos (32,5%) ir trečioji – neištikimybė (11,2%).
Kaip jūs žiūrite į „išblėsusią meilę“?
Atsakymas. Aš nesuprantu, kas tai!
Aš žvelgiau į savo būsimą žmoną, nebūdamas nei tikinčiuoju, nei kabalistu, ir svarsčiau, ar galėsiu šį žmogų ištverti šalia savęs ilgą laiką.
Ir mačiau, kad galėsiu, nes ji nuolaidi, darbšti, mėgo mokytis, buvo pasiruošusi sekti paskui mane visus tuos metus, kol negalėjau vykti į Izraelį.
Tada buvo pavojinga net kalbėti apie išvykimą! Per patį pirmą pasimatymą aš pasakiau: „Aš išvyksiu į Izraelį. Jeigu nori, keliauk su manimi…“ O dėl ko dar susitikinėti? Ir ji sutiko.
Klausimas. Bet jūs nė neužsiminėte apie meilę…
Atsakymas. Meilė – tai jausmas, kuris gimsta tarp žmonių, jiems ilgai bendraujant, kai jie vienas kitą palaiko, rūpinasi vienas kitu, yra neabejingi vienas kitam.
Iš pradžių – tai hormonai, kaip su gyvūnais. Pažiūrėkite filmų apie gamtą ir ten pamatysite tą patį. Tik su gyvūnais tai vyksta tam tikru periodu, tam tikro amžiaus, o žmogui – nuolat.
Aš manau, kad visą tą meilę sugalvojo poetai, rašytojai, kad painiotų liaudį. Aš įsitikinęs, kad prieš kelis šimtus metų nebuvo jokios meilės, žmonės tiesiog jautė „ji man tinka“ arba „ji man netinka“. Buvo sutapimas, suartėjimas, savitarpio supratimas, palaikymas, štai ir viskas.
Klausimas. O kai sakoma „meilė išblėso“,– ką tai reiškia?
Atsakymas. Kokia meilė? Negali hormonai, ypač vyrams, veikti penkiasdešimt, šešiasdešimt metų – kiek pora gyvena kartu. Negali!
Klausimas. O kodėl jie kartais veikia? Kodėl žmonės gyvena kartu penkiasdešimt, šešiasdešimt metų?
Atsakymas. Jie gyvena kartu, nes gimsta vaikai, yra bendro turto ir t. t. Nieko nepadarysi – įprotis „mums duotas iš aukščiau“. Ir tai tikrai ne meilė!
Klausimas. Tai kas yra ta meilė?
Atsakymas. Meilė – tai abipusis supratimas, prisirišimas, atsakomybė. Tai partnerystė, vidinis ryšys, įsipareigojimas kitam žmogui. Niekas žmogaus nepriverčia, jis pats jaučia tą įsipareigojimą. Jis mato, kad ir jo partneris jaučia tą patį. Štai kas vadinama meile. Mes imame šį apibrėžimą iš kabalos mokslo, kuriame meilė – tai davimas kitam.
O mūsų pasaulyje – tai noras gauti iš kito kažko gyvūninio, momentinio ir kuo daugiau.
Tai labai egoistinė meilės traktuotė, priešinga jos esmei.
Klausimas. Pasirodo, meilė užauginama?
Atsakymas. Taip. Tarpusavio supratimu ir dideliu abiejų darbu.

Iš 2016 m. liepos 28 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie meilę paprastai

Besąlyginė meilė

Kas yra meilė?

Komentarų nėra

Absoliuti meilė

Dvasinis darbas

Kūrinijos tikslas – absoliuti meilė.
Atrodytų, kad kabala, kaip mokslas apie prieštaringų, priešingų kūrinijos dalių tarpusavio ryšius, neturėtų naudotis tokiais terminais kaip „meilė“, juk juose nėra jokių tikslių ribų, išmatavimų, sąryšių. Jie labiau tinka menui, literatūrai, psichologijai, bet tikrai ne mokslui.
Tačiau kabalos mokslas, kalbantis apie visų visatos dalių susijungimą, apie visos gamtos atvedimą į visišką pusiausvyrą, į vieningą integralią sistemą, taip pat nagrinėja labai asmeninį žmogaus reiškimąsi: meilę, neapykantą, norą.
Kas gi naudojasi tuo mūsų savanaudiškame pasaulyje, kuriame viskas matuojama pinigų, ginklų, valdžios jėga, o žmogiški jausmai lieka kinui ir jaunimėliui? Todėl visiškai nesuprantama, kaip galima pavadinti visų gamtos jėgų ryšių sistemą absoliučia meile. Šios sąvokos nesusijungia tol, kol pradedame suprasti, kad meile vadinamas pasikeitimas norais.
Meilė – tai sistema, kuri apsikeičia savo galimybėmis ir poreikiais gauti, duoti, pildyti, tuštinti ir t. t., kurioje visi kūrinijos elementai sujungti vienas su kitu idealiu santykiu.
Kitą mylėti – reiškia, atskleisti visus jo lūkesčius: fizinius, sielos, dvasinius, moralinius ir bandyti juos pripildyti, skiriant visas pastangas ir išnaudojant visas galimybes. Kitaip tariant, po žodžiu „mylėti“ numanomas kito, svetimo tau, žmogaus pripildymas, prisotinimas tiek, kiek jis to nori.
Tokiu atveju atsiranda jau visai kitas meilės suvokimas – ne tai, prie ko mes pripratę mūsų pasaulyje, o savo realiame techniniame kontekste. Meilė – tai abipusis jautimas, fizinis, dvasinis, mechaninis, elektrinis – nesvarbu koks sujungimas, kai kiekvienas elementas pripildo kitą objektą, veikia dėl jo.
Todėl taisyklė „pamilk artimą kaip save“ traktuojama kabaloje šitaip: paimi visus kito žmogaus norus ir pripildai juos taip, lyg jie būtų tavo, ir netgi daugiau, nes paprastai save myli labiau nei kitus, o dabar turi mylėti kitus labiau nei save. Tai ir yra meilė.

Iš 2016 m. gegužės 2 d. antrosios Maskvos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Mylėti ir būti mylimam

Visuomenės ląstelė, kurioje viskas sutelkta

Kodėl siekiame meilės?

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai