Pateikti įrašai su meilė žyme.


Kas suteikia malonumą Kūrėjui?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKas yra nuolatinis susiliejimas su Kūrėju? Kuo galime suteikti Jam pasitenkinimą, ką galime duoti? Argi tobulam ko nors trūksta?
Kūrėjas tarsi tėvai, norintys tik vieno: kad vaikai būtų geri ir gerai gyventų – taip jie suteikia malonumą tėvams. Daugiau neturime nieko, ką galėtume duoti Kūrėjui, kuo galėtume Jį užpildyti. Tinkamai pripildydamas savo norus, užpildau Kūrėją, suteikiu Jam malonumą.
Džiuginti Kūrėją galima taisant sudaužytą, tuščią sielą. Ji tikslingai sukurta tokia, kad galėtume ją ištaisyti ir pripildyti, ir taip suteikti Kūrėjui malonumą. Kuo geriau sutvarkysiu savo dvasinį gyvenimą, tuo daugiau malonumo atnešiu Kūrėjui. Visai kaip mūsų gyvenime, kuo sėkmingesnis vaikas, tuo labiau džiugina tėvus.
Dvasiniame pasaulyje neperduodama aukštesniajam – viskas mūsų kli viduje, tik jį taisome, pripildome, todėl galime patikrinti, kokį malonumą suteikiame Kūrėjui: kaip išsitaisome, kad susijungtume ir duotume kitas kitam. Tad pasakyta: „Nuo meilės kūriniams – prie meilės Kūrėjui.“
Suteikdamas malonumą draugams galiu būti tikras, kad suteikiu malonumą Kūrėjui. Malonumą, kurį pažadinu Kūrėjuje, galima pamatuoti pagal tai, kiek išsitaisiau ir kokias šviesas gavau į ištaisytą norą.
Mums reikia ištaisyti savo įsivaizdavimą, kas yra taisymasis, juk tai vyksta viduje, todėl dvasinis darbas – vidinis. Dirbti reikia tik ties mūsų tarpusavio ryšiu, siela, ir pagal tai Kūrėjas „pajaus“, kokį darbą atliekame su savimi, kad suteiktume Jam malonumą.
Dirbame, kad pakiltume virš savo egoizmo, nuolatos mėginančio atitraukti mus į pašalinius dalykus, ir siekiame išsitaisyti, užsipildyti, bet tik tam, kad suteiktume malonumą Kūrėjui. Yra visiškai tiksli analogija tarp tėvų ir vaikų santykių ir mūsų santykių su Kūrėju.
Būti nuolatos susiliejus su Kūrėju – reiškia atliekant bet kurį veiksmą galvoti, ką daryti savyje, t. y. ryšyje su draugais, savo sieloje, kad suteiktum malonumą Kūrėjui. Jis tuo didesnis, kuo labiau prašau Kūrėjo padėti ištaisyti mano sielą, tarsi geras vaikas, prašantis tėvų pagalbos. Ir tėvai džiaugiasi jam padėdami, tai jiems malonumas.
Taip ir mes suteikiame Kūrėjui daugiau malonumo, labiau prašydami Jo padėti mums ištaisyti ryšius tarp mūsų, t. y. ištaisyti mūsų sielą. Jo malonumas matuojamas ateinančia ištaisyti mūsų sielas bei sujungti mus Šviesa ir ištaisytą sielą užpildančia Šviesa.
Nieko neturime, ką perduotume Kūrėjui – visas darbas vykstas tarp mūsų, mūsų tarpusavio ryšyje: „Nuo meilės kūriniams – prie meilės Kūrėjui“. Tik taip ji atsiskleidžia. Ir jei visuomet stengiamės tinkamai matyti mūsų susijungimo, mūsų darbo vietą, vadinasi esame nuolatos susilieję su Kūrėju.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip galima suteikti malonumą Kūrėjui?

Ar žmogus turi gėrio pradą?

Atsakymo nėra – prašymas netikras

Komentarų nėra

Aukščiausia meilė sau

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas yra meilė sau?
Atsakymas. Aukščiausia meilė sau – tai noras gauti Kūrėją, kad Jis būtų „mano parankiniu“.
Klausimas. Išeitų, kad visi ko nors iš Kūrėjo prašantys žmonės – patys didžiausi egoistai?
Atsakymas. Žinoma. Taip pasireiškia jų neapykanta Kūrėjui, nes jie nori, kad Jis jiems tarnautų.
Jie galvoja apie save, nesuprasdami, kodėl Kūrėjas davė jiems šią būseną. Savo prašymais reikalauja, kad Kūrėjas pasikeistų jų atžvilgiu. O Jis sako: „Ne, nieko nebus. Aš – Absoliutas, Aš nesikeičiu. Pasikeisite jūs ir išvysite, kaip jums tampu vis geresnis iki absoliučiai gero ir mylinčio. Tai priklauso tik nuo jūsų!“
Klausimas. Kas vyksta, kai imu keistis Kūrėjo atžvilgiu? Kam Jis tai daro? Kodėl keistis turiu aš, o ne Jis?
Atsakymas. Kai keičiuosi iš priešingo Kūrėjui į panašų į Jį, apimu visą pasaulių sistemą nuo minusio iki pliuso – absoliučiai viską, kas sukurta Kūrėjo, įimdamas į save visas Jo tiesiogines ir priešingas savybes. Ir tuomet tampu kaip Jis!
Toks ir yra Jo noras – kad tapčiau kaip Jis pagal aukštumą, dydį, galimybes, amžinumą ir tobulumą.

Iš 2018 m. kovo 4 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam gyvenu?

Tobulybė

Būk aukščiau meilės sau

Komentarų nėra

Pagal aukštesnįjį sumanymą

Dvasinis darbas, Grupė

каббалист Михаэль Лайтман„Dėl kokios priežasties išsirinkau būtent šiuos draugus, ir kodėl draugai išsirinko mane?“ (Rabašas, „Apie meilę draugams“)
Viena vertus, susirinkome draugėn atsitiktinai, nes ieškojome gyvenimo prasmės, galimybės suprasti būtį, vadovavomės savo bendru tikslu.
Kita vertus, viskas vyksta iš aukščiau. Kaip mums vėliau paaiškėja, būtent aukštesnysis sumanymas atvedė mus prie to, kad susirinkome draugėn. Jis vienija, artina mums vienus prie kitų, nepaisant to, kad esame egoistai, ypač ateinantys mokytis kabalos. Tai žmonės, kurie niekad pernelyg nejautė artumo vieni kitiems, kiekvienas jautėsi individualus.
Todėl kai jie susiburia kartu, jų laukia ypatingas darbas: rodyti meilę vieni kitiems, rengti bendras vaišes, įvairius renginius ir pan. Iš esmės tai ne jiems, juk toks elgesys prieštarauja jų prigimčiai. Tačiau jie turi tai daryti, kad suartėtų tarpusavyje.

Iš 2018 m. sausio 18 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikros meilės artimui paslaptis

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Komentarų nėra

Neapykantą paversti meile

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kuo skiriasi ir kuo matuojami sielos pažinimo lygmenys?
Atsakymas. Tai Kūrėjo atskleidimo lygmenys.
Esmė ta, kad atskleidžiame Kūrėją tik tiek, kiek esame į Jį panašūs, kaip su bet kokiais fiziniais dėsniais. Mums duodama itin paprasta savybė – davimo ir meilės savybė, emanacija. Ir tai turime savyje pasiekti.
Kiek įstengsime ją generuoti, tiek suvoksi ją pagal panašumo dėsnį. Kiek iš vidaus prilygsime jai, tiek ji atsiskleis iš išorės.
Iš esmės davimo ir meilės savybe užpildyta viskas, tačiau dabar jos visiškai nesuvokiame, nes esame jai priešingi. Kiek jai prilygsime, tiek imsime suvokti ir atskleisti aukštesnįjį pasaulį, kuriame egzistuosime šioje savybėje.
Klausimas. Ir tuomet visus išvysiu mylinčius?
Atsakymas. Taip. Visus išvysiu tokius, nes ištaisydamas savo savybes iš neapykantos į meilę, ištaisau visus priešus ir paverčiu juos mylinčiais. Taip išorėje nematysiu nieko blogo, o priešai taps draugais.
Apie tai pasakyta: neapykantą paverčiantis meile – herojus tarp herojų.

Iš 2018 m. kovo 4 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp meilės ir neapykantos

Pajausti kitų norus

Mano mylimas pasaulis

Komentarų nėra

Žemiška meilė – prisipildymo trauka

Dvasinis darbas, Vyras ir moteris

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Koks ryšys tarp dvasinės meilės šaknies ir jos žemiškosios šakos?
Atsakymas. Žemiškoji šaka – tai mano vienašališkas egoistinis požiūris į save, brangiausiąjį, kai aš kaip šuo suku nosį ten, kur dar galiu patirti malonumą, ir tiktai tai mane veda į priekį.
Komentaras. Bet žmogui duodamas toks supratimas kaip „pirmoji meilė“, kai galvoji tiktai apie savo meilės objektą…
Atsakymas. Tai reiškia, kad mane traukia toks didelis malonumas, kad negaliu galvoti apie nieką kitą: nei apie maistą, nei apie pasivaikščiojimus, nei apie mokslus, nei apie sportą. Tai – egoistinis hormonų vystymasis. Tampu vyru, jaučiu hormonų audras, nesuprantu, kas tai yra, kaip jas realizuoti. Mane kankina neaiškios spėlionės, mane traukia prie objekto jas realizuoti. Štai ir viskas. Kokia gi tai meilė?
Mano mama, pagal išsilavinimą gydytoja, pasakojo man, kaip tam tikrų medžiagų injekcijomis galima sukelti žmogui meilės būseną. Tas pats ir čia. Nė nemanau tyčiotis iš šio jausmo. Atvirkščiai, jis labai vysto mus, kai vyksta perėjimas iš paauglystės į jaunystę. Tai labai naudinga savybė, bet ji – grynai egoistinė.
Klausimas. Nejau tame nėra Gamtos sumanymo?
Atsakymas. Žinoma, yra: Gamta turi sumanymą dar labiau išvystyti mūsų egoizmą.
Klausimas. Ar tai – gera būsena?
Atsakymas. Bet kuris vystymasis – geras, bet kai egoizmas išsivystys galutinai, jį reikės kažkokiu būdu ištaisyti. Fiziologinis žmogaus vystymais baigiasi 18–22 metais, tačiau kartais gali tęstis ir ilgiau, nes veikiant supančiai aplinkai kyla įvairiausių kitų potraukių.
Iš principo, žmogaus norų rinkinyje yra maistas, seksas, šeima, turtai, garbė ir žinios – iš viso šešios pagrindinės savybės, kuriose vystosi mūsų egoizmas. Nieko kito neturime.
Nuolat skaičiuoju, kas man naudingiau, ką labiau myliu. Jeigu vyrauja žinios, tai visa kita galiu užmesti, nustumti. Panirsiu į mokslą, ir jis visiškai įtrauks mane. Tai – irgi meilė.
Taigi, meilė – tai prisipildymo trauka, būdinga kiekvienam žmogui.

Iš 2017 m. rugpjūčio 6 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Dukart apie meilę

Meilė meilei nelygu

Kabala apie žemišką meilę

Komentarų nėra

Teisingas dešimtukas

Dešimtukas, Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманManęs Feisbuke klausia: „Ar gali dešimt atsitiktinių žmonių, nestudijuojančių kabalos, bet susivienijusių sielomis, pasiekti dvasingumą?
Esmė ta, kad sielų susivienijimui nėra kitos metodikos, tik kabalos mokslas. Visos kitos metodikos palieka žmogų žemiškame lygmenyje, ir tik kabala leidžia atskleisti savyje davimo savybę, pakilti aukščiau savo egoistinės prigimties ir jos apribojimų.
Ši davimo savybė, naujas tikrovės suvokimas, – ir yra „Kūrėjas“, absoliučiai realus, suvokiamas.
Kiti keliai veda mus tikėjimo kuo nors arba kažkuo link su pomirtinio apdovanojimo pažadu.
Bet ne, nieko nebus, sako kabalos mokslas, – kol nepakeisime pačių savęs. Nėra jokio anapusinio pasaulio, o yra egoizmas, kurį ištaisydamas atrandu Kūrėjo savybes. Šis pakilimas aukščiau egoistinio suvokimo išlaisvina mane iš materialių ribų, išveda už laiko ir erdvės – į amžinybę ir tobulybę.
To nepasieksime „atsitiktinio“ vienijimosi keliu. Dešimtukas turi sudaryti vieną visumą, vieną vieningą norą, kuriame kiekvienas „nulenkia galvą“, kad susilietų su kitais. Tada tarp jų kyla bendra būsena, bendras ryšių tinklas: kiekvienas ne dėl savęs, o tik dėl kitų devynių.
Taip jie sukuria ir sielą, indą Kūrėjo atskleidimui. Priklausomai nuo egoizmo dydžio, virš kurio jie pakilo ir pradėjo teisingai elgtis vienas su kitu, jiems atsiskleidžia Kūrėjas – meilės ir davimo savybė.

Iš 2018 m. vasario 1 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Monolitinis dešimtukas

Egoizmas ne kliūtis, o vystymosi priemonė

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Komentarų nėra

Kabala apie žemišką meilę

Vyras ir moteris

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ką kabalistas galvoja apie meilę?
Atsakymas. Kabalistas galvoja apie meilę pastoviai. Klausimas tik, ką jis apie tai galvoja. Ar ji yra, ar ne? Ką pati meilė reiškia: jos apibrėžimas, egzistavimo ribos, pasireiškimo lygis, sąlygos, kuriomis ji atsiskleidžia ir egzistuoja. Ar pasiekiama amžina meilė?
Meilė, kuri praeina, nėra meilė. Ji negali būti kitokia, – tik amžina.
Kažkada skaičiau paskaitą didžiulei auditorijai Tel Avive, ir iš karto pareiškiau, kad meilės nėra. Iš pradžių salė nuščiuvo, bet palaipsniui visi su manimi sutiko.
Egzistuoja pastovi, natūrali, prigimtinė meilė tik sau, brangiausiajam. Materialiuose rėmuose būtent ji ir yra tikra. Ji gimsta ir miršta kartu su manimi, su manuoju „aš“.
Tai – egoizmas, kuris tūno manyje, visą laiką vystosi ir stumia mane į savo vidų ieškoti, ko dar galėčiau panorėti, įsigyti, atsinešti sau, brangiausiajam, kaip dar labiau pamilti save. Tai mūsų egoistinė prigimtis. Ir todėl savimyla – natūrali visko, kas egzistuoja, savybė.
Visa materiali gamta, visa visata susidaro iš didžiulio egoizmo, kuris dalijasi į keturis lygius: negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogaus. Jie skiriasi tik egoizmo laipsniu, kuris pasireiškia tiktai kaip meilė sau.
Be to, ši meilė negyvame, augaliniame ir gyvūniniame lygiuose yra instinktyvi, nesuvokiama pačio objekto. Jis netikrina, kiek myli save, o paprasčiausiai tenkina savo meilę.
O žmogiškajame lygyje meilė programuojama. Nors ji lieka meile sau ir tiktai sau, tačiau pereina įvairias vystymosi stadijas: kur ji gali pasireikšti, kokių įgyti formų. Kadangi žmogus priklauso nuo visuomenės, nuo į save panašių ir priešingų, tai jo įsivaizdavimas apie meilę, kaip pripildyti ir prisotinti save, keičiasi priklausomai nuo visuomenės poveikio.
Iš principo, tai yra pati savimyla, tiktai dar labiau ištobulinta ir pastoviai atsinaujinančios formos. Tai yra ta meilė, kuri egzistuoja mūsų pasaulyje, įskaitant ir tokius jos pasireiškimus kaip mamos meilė vaikui, žmogaus meilė tėvynei ir taip toliau. Apie kokią meilę mes bekalbėtume, visa tai galiausiai – egoistinė meilė sau pačiam.
Komentaras. Jūs išsklaidote visą romantinį žmogaus įsivaizdavimą apie meilę…
Atsakymas. Jokios romantikos ir nėra, tik smulkūs paklydimai. Tai žinoma visiems: ir mokslininkams, ir filosofams, ir fiziologams, ir psichologams. Mūsų laikais, kai egoizmas taip išaugo, ypatingai aštriai suprantame, kad meilės nėra.
Net mokslininkai kalba, kad jeigu žmonės ir susieina vienas su kitu, tai tik dviem trims metams – tarp jų negali ilgai išlikti normalių abipusių santykių, viskas greit praeina. Mūsų egoizmas nuolat atsinaujina, ištrindamas visas ankstesnes sąlygas abipusei meilei, net jeigu ji tik egoistinė, tiktai sau, brangiausiajam, bet ir ji keičiasi.
Klausimas. Ir kas gi toliau? Įprotis? Juk dauguma žmonių gyvena kartu ilgus metus.
Atsakymas. Jeigu kas ir gyvena kartu daug metų, tai jie tiesiog „dinozaurai“. Niekas mūsų laikais savanoriškai ilgai negyvena šeimoje: nei dėl vaikų, nei dėl užgyvento turto ir viso kito.
Reikalas tas, kad seniau gyvenimo trukmė neviršijo keturiasdešimties metų, ir žmonės mirdavo anksčiau, nei praeidavo vadinamoji meilė. Be to, vyras, rinkdamasis žmoną, žiūrėjo ne į meilę, o į moterį, kaip į šeimininkę: ar ji sveika, atsakinga, ar moka kalbėti, pasirūpinti namais. Todėl ir šiuo atveju nėra ko kalbėti apie meilę.

Iš 2017 m. rugpjūčio 6 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra meilė?

Meilė – tai harmonija

Tikros meilės artimui paslaptis

Komentarų nėra

Kas yra „meilė Kūrėjui“?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ką reiškia „mylėti Kūrėją“?
Atsakymas. „Mylėti Kūrėją“ kabalos požiūriu reiškia pasiekti davimo artimui savybę tokiu lygiu, kai iš tikrųjų matai tobulumą šios savybės, kuri pakelia tave į aukščiausią tavo troškimų pripildymo lygį.
Net kalbėdami apie dvasinį pripildymą, apie dvasinę meilę, mes vis tiek kalbame apie tai, kas vyksta noruose, nes mūsų prigimtis yra vien noras mėgautis.
Bet teisingas, absoliutus ir galutinis šio noro pripildymas galimas tik tada, kai sujungiame savyje visus likusius norus, prijungiame juos prie savęs, nepaisydami savo egoizmo, t. y. praktiškai pasiekiame patį didžiausią egoizmą. Bet tai jau nėra laikoma egoizmu, nes einame nepaisydami norų, kurie yra kiekvienoje būsenoje.
Egzistuoja įvairių norų. Kiekvienas iš jų jaučia tik save. Jei šie norai galės išeiti iš savęs ir pradės jungtis vienas su kitu, tai sukurs tarpusavyje jėgų tinklą ir pajaus jį kaip bendrą siekį pripildyti vienas kitą. Šis tinklas ir vadinamas „Kūrėju“ arba „meile“.Kodėl taip vyksta? – Todėl, kad kiekvienas šių norų nešėjas viduje yra egoistas (minusas). Jis išeina „iš savęs“, kad pripildytų visus kitus.
Tačiau ir minusas lieka, o tarpusavyje jie kuria vieną didžiulį pliusą. Taip pliuso ir minuso priešpriešoje kyla potencialų skirtumas, kuris vadinamas meile, kartu pasireiškia visas ryšių tinklas tarp jų. Jis ir atsiskleis tarp jų kaip Kūrėjas.
Kitaip tariant, sakykime, aš – pliusas. Man reikia kažko, kas būtų minusas: draugas ar pasaulis – nesvarbu kas.

Tada tarp pliuso ir minuso turime sukurti tokią būseną: abipusį prigimtinį prieštaravimą, atitolimą, neapykantą ir kartu su tuo – stiprų pritraukimą, meilę. Būtent mūsų atskleidžiant minusą ir pliusą sukurtame lauke mes ir egzistuojame.
Mes jaučiame jį keliais lygiais. Tai ir yra Aukštesnysis pasaulis, o jo pripildymas – Kūrėjas.
Kabalos mokslas kalba tik apie tai, nes vystymosi procese nuo pirmojo taško (minuso mumyse) mes visą laiką judame pirmyn, kol pasieksime paskutinįjį tašką – pliusą. Bet šis pliusas egzistuoja vienu metu su dideliu minusu.


Egoizmas vystosi jau šešis tūkstančius metų. Pradėję nuo tam tikros būsenos, mes vis labiau jį suvokiame ir pradedame nepaisydami jo vystyti meilę, tarpusavio ryšį. Vadinasi, viena vertus, mes vystome egoizmą žemyn (pieš. mėlyna linija). Kita vertus, atitinkamai mes vystome pliusą (pieš. raudona linija).
Galiausiai mes pasiekiame labai stiprią pliuso ir minuso priešpriešą (pieš. žalia linija), kuri ir suteikia mums didžiulės meilės efektą.
Be to, bet kurią akimirką mes negalime vystyti savyje pliuso, jei neiname į minusą. Todėl mūsų judėjimas pirmyn nuolat pasireiškia kaip pakilimai ir kritimai.

Iš 2017 m. rugpjūčio 6 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Meilės atgimimas

Kaip prilygti Kūrėjui?

Komentarų nėra

Savybių panašumo dėsnis

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ką reiškia savybių panašumo dėsnis?
Atsakymas. Savybių panašumo dėsnis yra ir mūsų pasaulio fizikos dėsnis, kai teigiamos ir neigiamos kokybės, savybės, jėgos traukia ar stumia kits kitą.
Šis dėsnis leidžiasi mums iš dvasinio pasaulio. Tad jei norime prie ko nors priartėti, ar nuo kuo nors nutolti dvasinėje erdvėje, turime pakeisti savo savybes: tapti panašūs į tą, prie ko norime priartėti, arba priešingai – nutolti, tapus priešingu tam, nuo ko norime nutolti.
Tai matyti ir šeimoje tarp sutuoktinių, ir grupėje tarp draugų. Jei noriu suartėti su draugu, turiu kuo labiau tapti panašus į jį.
Taip norėdami prilygti Kūrėjui, priartėti prie Jo, turime sukurti tokį tarpusavio bendrumą, tokią sąveiką, kuri atitiktų aukštesniąją jėgą – davimo ir meilės savybę.

Iš 2017 m. lapkričio 26 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagrindinis dvasinio pasaulio dėsnis

Naujas laikas, nauji dėsniai

Gamta neišmokys blogo

Komentarų nėra

Kaip žvelgti į grupę?

Dešimtukas, Dvasinis darbas, Grupė

Grupė – tai keletą funkcijų atliekantis adapteris tarp manęs ir Kūrėjo. Viena vertus, jaučiu joje tai, ką Kūrėjas nori man pasakyti. Kita vertus, per ją galiu kreiptis į Kūrėją ir pasakyti Jam, ko noriu.
Galiu žvelgti į draugus kaip į žmones arba kaip į Kūrėjo atstovus. Su Kūrėju kalbu per grupę – ne žodžiais, o per maldą, per savo santykį su jais, juk jie – tai mano ryšys su Juo. Todėl „nuo meilės kūriniams ateinama prie meilės Kūrėjui.“
Jei noriu mylėti Kūrėją, turiu tai daryti per aplinką, juk tik ten apsivelka aukštesnioji šviesa. Todėl grupę (dešimtuką) turiu suvokti kaip savo dvasinio kelio pradžią ir pabaigą, kaip vietą, į kurią ateisiu išsitaisymo pabaigoje, ten visiškai susijungiu su draugais ir to tobulo ryšio viduje atskleisiu Kūrėją.
Štai kodėl viskas prasideda nuo Pažinimo medžio nusidėjimo, Adam Rišon sielos sudužimo. Nuo čia jau gali prasidėti taisymasis, pasaulio (olam) pradžia, paslėptis (alama) ir atskleidimas.

Iš 2018 m. vasario 18 d. rytinės pamokos pagal straipsnį „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Kaip tinkamai suformuluoti maldą?

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai