Pateikti įrašai su meilė žyme.


Vyras ir moteris – magnetas tarp jų, 2 d.

Vyras ir moteris

Klausimas. Kas lemia žmogaus norus? Skirtingiems vyrams patinka skirtingos moterys, o moterims – skirtingi vyrai. Dėl ko taip yra?
Atsakymas. Gyvūnai tiksliai jaučia, kas jiems geriausiai tinka. Patinas išsirenka pačią sveikiausią patelę, kuri gali pagimdyti sveikų palikuonių. Sau renkamės porą pagal tuos pačius principus: patį stipriausią ir sveikiausią, kad galėtume susilaukti sveikų vaikučių ir apsaugoti šeimą.
Iš tiesų, žmogus taip pat nesąmoningai vadovaujasi šiais principais. Nors mums atrodo, kad tai ne taip, ir mes slepiamės už gražių žodžių, tačiau iš tikrųjų potraukis vienas kitam – būtent tai.
Kadangi kiekvienoje gyvoje būtybėje egzistuoja visi keturi lygiai: negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogiškasis, tai visi žmonės pagal savo charakterį skirstomi į keturis tipus: sangvinikas, flegmatikas, cholerikas ir melancholikas. Tai taip pat veikia renkantis partnerį.
Žmonių visuomenėje pasirinkimą lemia daug faktorių: išsilavinimas, įpročiai, priklausymas tam tikrai tautai, kultūrai. Dėl to gamtos duotas potraukis stipriai užmaskuotas. Jeigu nutrintume visą išorinę įtaką, tai kiekvienas vyras išsirinktų tokią moterį, kurios reikalauja jo kūnas, tinkančią jam pagal charakterį.
Tinkanti partnerė – ta, kuri mane papildo. Jausčiau, kad man su ja bus gerai. Juk ruošiamės kartu ilgai gyventi, skirtingai nuo gyvūnų, kurie susitinka tik trumpam, kad susilauktų palikuonių.
Vyras ir moteris tuokiasi, kad kurtų bendrą gyvenimą, į kurį įeina viskas: švietimas, kultūra, darbas, namų statymas, vaikų ir anūkų auklėjimas. Tai mus jungia tokiais ryšiais, kad nebesirenkame partnerio pagal prigimtinę trauką ir instinktus.
Mes vadovaujamės visuomenės  nuomonėmis, normomis, mada, kurie karta iš kartos – skirtingi.  Visos istorijos eigoje buvo manoma, kad patraukli moteris turi būti pilna ir neaukšto ūgio. Šiandien, atvirkščiai, visiems patinka aukštos ir liesos. Visa tai – išorinės savybės, tačiau ir vidiniai reikalavimai moterims pasikeitė.
Ankstesniais laikais iš moters buvo reikalaujama tik mokėti namų ruošos darbus, kaip galima geriau gaminti, tvarkyti, užsiimti vaikais, rūpintis giminės pratęsimu. Šiandien svarbus jos išsilavinimas, profesija, kultūrinis ir išsimokslinimo lygis, visuomenės statusas, sugebėjimas integruotis į visuomenę. Šie reikalavimai radikaliai pasikeitė per pastarąjį šimtmetį.
Jie nėra natūralūs, juk mes visi skirtingi, o mus visus matuoja pagal vieną ir tą patį matą. Dėl to jis kiekvienam tinka skirtingai, priklausomai nuo to, kiek yra artimas jo prigimtiniams poreikiams.  Kiekvieno žmogaus vidus turtingas, jis turi savo skonį, savitą nuomonę ir požiūrį į viską. O mus įstato į labai siaurus rėmus ir verčia į vienalytę masę.
Mokykloje, kiekvienoje klasėje, iš 15 mergaičių 5 yra vertinamos, o kitos – lyg būtų antros rūšies, nes neatitinka galiojančių standartų ir mados. To anksčiau niekada nebuvo.
Nebuvo tokių griežtų normų, ir kiekvienas matavo pagal savo skonį, klausydamasis savo širdies. Vieniems patiko apkūnios, kitiems liesos, vieniems aukštos, kitiems žemos, atsižvelgiant į kiekvieno vidinę programą. Taip pat vyrui patinka moteris, kuri primena jo mamą.
Šiandieninė visuomenė taip stipriai veikiama bendrų standartų, kad neleidžia žmogui teisingai realizuoti savo vidinių natūralių tikslų. Tai pagrindas visų mūsų visuomenės problemų, dėl to, kad žmonės susitinka, veda, susilaukia vaikų, o po to supranta, kad išsirinko visai ne tą, kad tai neatitinka jo vidinio noro.
Mes veikiame pagal modelius, primetamus visuomenės, ir dėl to esame nelaimingi.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vyras ir moteris – magnetas tarp jų, 1 d.

Meilės atgimimas

Melodija dviem balsams

Komentarų nėra

Ką mums suteikia vienybė?

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Klausimas. Jūs nuolatos kalbate apie vienybę, apie žmonių suartėjimą, susijungimą. Išeitų, kad „pamilk artimą“ – tai ne moralė, kaip piešia religija, o naujas tikrovės suvokimo būdas. Ir dėl to reikia susivienyti, o ne tam, kad tiesiog mylėtume kits kitą, tiesa?
Atsakymas. Mums nereikia suartėti tam, kad sąveikautume remdamiesi principu „tu – man, aš – tau, štai kokie mes gražūs, geri, mieli“. Ne.
Mums reikia pamažu atsiplėšti nuo šio pasaulio įsivaizdavimų ir suprasti, į kokią tarpusavio sistemą galime įžengti, kiek kolektyvi sąmonė, kurią galime įgyti dar mūsų pasaulyje, iš tikrųjų atveda mus į visiškai naują suvokimo, jautimo lygmenį.
Beje, tokiu atveju pasiekiame naują gamtos lygmenį, kuriame nieko nėra, ir tik žmogus gali į jį pakilti, nes būtent pakilęs virš savo egoizmo, jis pakils į kitą pakopą ir pajaus save kaip egzistuojantį amžiname, tobulame matmenyje.

Iš 2016 m. liepos 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Būsimasis pasaulis – šiame gyvenime

Gyvenimas akvariume

Besąlyginė meilė

Komentarų nėra

Tiltelis tarp meilės ir neapykantos

Dvasinis darbas

Klausimas. Ar turime pakeisti savo charakterį ir savybes, kad taptume gyvenime laimingesni?
Atsakymas. Ne, turime tiktai teisingai susijungti vienas su kitu. Šiame ryšyje atskleisdamas Kūrėją, kiekvienas išlieka savimi.
Dar daugiau, žmogus neturi savęs luošinti ir naikinti egoizmo. Užtenka atkurti viršegoistinius ryšius tarp savęs ir kitų.
Klausimas. Koks tai ryšys? Ar yra mūsų pasaulyje kas nors panašaus?
Atsakymas. Tarkim, tu ko nors nekenti. Įsivaizduok, kad tuo pačiu metu ir myli. Jeigu išvestume vidurį tarp šių dviejų požiūrių (santykio tavo su kitu ir kito su tavim) – tai ir būtų teisinga tarpusavio ryšių sistema.
Pradėkime nuo to, kad tokia mūsų prigimtis, kurios negalime pakeisti, bet galime virš šių santykių nutiesti tiltą. Kuo didesnis skirtumas tarp egoistinės neapykantos ir altruistinės meilės, tuo aukščiau žmogus, tuo didesnę Kūrėjo galią atskleidžia tarp savęs ir kitų.
Klausimas. Šie santykiai panašūs į tėvo ir vaiko santykius?
Atsakymas. Ne, jokiu būdu. Tėvai su vaikais susiję gyvūniniais santykiais.
Klausimas. Kodėl mums neduota teisingų santykių pavyzdžių?
Atsakymas. Dėl to, kad mes dar neturime galimybės lygiagrečiai sujungti abiejų jausmų – meilės ir neapykantos. Mums duodama bendraminčių grupė, kad kurtume tokius tarpusavio santykius.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp meilės ir neapykantos

Mylėti ir būti mylimam

Laimės formulė: 1 + 1 = 1

Komentarų nėra

Išblėsusi meilė

Vyras ir moteris

Klausimas. Nustatytos pagrindinės izraeliečių skyrybų priežastys. Pirmoji priežastis – išblėsusi meilė (36%), antroji – finansinės problemos (32,5%) ir trečioji – neištikimybė (11,2%).
Kaip jūs žiūrite į „išblėsusią meilę“?
Atsakymas. Aš nesuprantu, kas tai!
Aš žvelgiau į savo būsimą žmoną, nebūdamas nei tikinčiuoju, nei kabalistu, ir svarsčiau, ar galėsiu šį žmogų ištverti šalia savęs ilgą laiką.
Ir mačiau, kad galėsiu, nes ji nuolaidi, darbšti, mėgo mokytis, buvo pasiruošusi sekti paskui mane visus tuos metus, kol negalėjau vykti į Izraelį.
Tada buvo pavojinga net kalbėti apie išvykimą! Per patį pirmą pasimatymą aš pasakiau: „Aš išvyksiu į Izraelį. Jeigu nori, keliauk su manimi…“ O dėl ko dar susitikinėti? Ir ji sutiko.
Klausimas. Bet jūs nė neužsiminėte apie meilę…
Atsakymas. Meilė – tai jausmas, kuris gimsta tarp žmonių, jiems ilgai bendraujant, kai jie vienas kitą palaiko, rūpinasi vienas kitu, yra neabejingi vienas kitam.
Iš pradžių – tai hormonai, kaip su gyvūnais. Pažiūrėkite filmų apie gamtą ir ten pamatysite tą patį. Tik su gyvūnais tai vyksta tam tikru periodu, tam tikro amžiaus, o žmogui – nuolat.
Aš manau, kad visą tą meilę sugalvojo poetai, rašytojai, kad painiotų liaudį. Aš įsitikinęs, kad prieš kelis šimtus metų nebuvo jokios meilės, žmonės tiesiog jautė „ji man tinka“ arba „ji man netinka“. Buvo sutapimas, suartėjimas, savitarpio supratimas, palaikymas, štai ir viskas.
Klausimas. O kai sakoma „meilė išblėso“,– ką tai reiškia?
Atsakymas. Kokia meilė? Negali hormonai, ypač vyrams, veikti penkiasdešimt, šešiasdešimt metų – kiek pora gyvena kartu. Negali!
Klausimas. O kodėl jie kartais veikia? Kodėl žmonės gyvena kartu penkiasdešimt, šešiasdešimt metų?
Atsakymas. Jie gyvena kartu, nes gimsta vaikai, yra bendro turto ir t. t. Nieko nepadarysi – įprotis „mums duotas iš aukščiau“. Ir tai tikrai ne meilė!
Klausimas. Tai kas yra ta meilė?
Atsakymas. Meilė – tai abipusis supratimas, prisirišimas, atsakomybė. Tai partnerystė, vidinis ryšys, įsipareigojimas kitam žmogui. Niekas žmogaus nepriverčia, jis pats jaučia tą įsipareigojimą. Jis mato, kad ir jo partneris jaučia tą patį. Štai kas vadinama meile. Mes imame šį apibrėžimą iš kabalos mokslo, kuriame meilė – tai davimas kitam.
O mūsų pasaulyje – tai noras gauti iš kito kažko gyvūninio, momentinio ir kuo daugiau.
Tai labai egoistinė meilės traktuotė, priešinga jos esmei.
Klausimas. Pasirodo, meilė užauginama?
Atsakymas. Taip. Tarpusavio supratimu ir dideliu abiejų darbu.

Iš 2016 m. liepos 28 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie meilę paprastai

Besąlyginė meilė

Kas yra meilė?

Komentarų nėra

Absoliuti meilė

Dvasinis darbas

Kūrinijos tikslas – absoliuti meilė.
Atrodytų, kad kabala, kaip mokslas apie prieštaringų, priešingų kūrinijos dalių tarpusavio ryšius, neturėtų naudotis tokiais terminais kaip „meilė“, juk juose nėra jokių tikslių ribų, išmatavimų, sąryšių. Jie labiau tinka menui, literatūrai, psichologijai, bet tikrai ne mokslui.
Tačiau kabalos mokslas, kalbantis apie visų visatos dalių susijungimą, apie visos gamtos atvedimą į visišką pusiausvyrą, į vieningą integralią sistemą, taip pat nagrinėja labai asmeninį žmogaus reiškimąsi: meilę, neapykantą, norą.
Kas gi naudojasi tuo mūsų savanaudiškame pasaulyje, kuriame viskas matuojama pinigų, ginklų, valdžios jėga, o žmogiški jausmai lieka kinui ir jaunimėliui? Todėl visiškai nesuprantama, kaip galima pavadinti visų gamtos jėgų ryšių sistemą absoliučia meile. Šios sąvokos nesusijungia tol, kol pradedame suprasti, kad meile vadinamas pasikeitimas norais.
Meilė – tai sistema, kuri apsikeičia savo galimybėmis ir poreikiais gauti, duoti, pildyti, tuštinti ir t. t., kurioje visi kūrinijos elementai sujungti vienas su kitu idealiu santykiu.
Kitą mylėti – reiškia, atskleisti visus jo lūkesčius: fizinius, sielos, dvasinius, moralinius ir bandyti juos pripildyti, skiriant visas pastangas ir išnaudojant visas galimybes. Kitaip tariant, po žodžiu „mylėti“ numanomas kito, svetimo tau, žmogaus pripildymas, prisotinimas tiek, kiek jis to nori.
Tokiu atveju atsiranda jau visai kitas meilės suvokimas – ne tai, prie ko mes pripratę mūsų pasaulyje, o savo realiame techniniame kontekste. Meilė – tai abipusis jautimas, fizinis, dvasinis, mechaninis, elektrinis – nesvarbu koks sujungimas, kai kiekvienas elementas pripildo kitą objektą, veikia dėl jo.
Todėl taisyklė „pamilk artimą kaip save“ traktuojama kabaloje šitaip: paimi visus kito žmogaus norus ir pripildai juos taip, lyg jie būtų tavo, ir netgi daugiau, nes paprastai save myli labiau nei kitus, o dabar turi mylėti kitus labiau nei save. Tai ir yra meilė.

Iš 2016 m. gegužės 2 d. antrosios Maskvos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Mylėti ir būti mylimam

Visuomenės ląstelė, kurioje viskas sutelkta

Kodėl siekiame meilės?

Komentarų nėra

Pateisinti kits kitą

Dvasinis darbas, Grupė

Komentaras. Kritikuoti vieniems kitus lengva, o štai pamėgink pagirti ką nors iš širdies, iš tikrųjų. Tai juk melas.
Atsakymas. Ne. Tiesiog tu nematai teigiamos savo draugų pusės, bet tai nereiškia, kad tai melas.
Reikia išpildyti Baal Sulamo ir Rabašo nurodymus apie grupę ir kalbėti apie draugus tik gera. Jei taip tęsi, pamažu išmoksi kalbėti iš širdies.
Baal Sulam rašo, kad dvidešimt tris su puse valandos per parą turi į viską žiūrėti teigiamai: Kūrėjas, kuris įsivelka į pasaulį, į tave, į draugus – visa tai nuostabu. Ir tik pusvalandį per dieną galima kritikuoti. Ir tai kol kas ne mums.
Problemos grupėse kyla dėl to, kad nemokate pateisinti kits kito, o ne todėl, kad norite tarpusavyje suvesti sąskaitas.
Jeigu tarp draugų atsiranda pasisakymų su užuominomis, ar kokios nors fizines problemos, tai šitai reikia išsiaiškinti, nes jos paprastai kyla nesant tarpusio supratimo.
Bet iš esmės visa tai galima išspręsti tuo, kad reikia eiti tikėjimu aukščiau žinojimo ir pateisinti draugą visur, ypač ten, kur jis neva neteisus.
Tam yra metodika, ir ji itin paprasta. Ir jeigu žmonės kiurkso savo egoizme ir nenori iškišti iš jo nosies, tai nieko nepadarysi. Turite visiškai tikslius kabalistų nurodymus, kurių turite laikytis. Paimkite 20-30 pirmųjų Rabašo straipsnių ir pažiūrėkite, ką jis rašo.
Suprantu, kad tai nelengva, kad viskas pasimiršta ir reikia nuolatos sau apie tai priminti, bet tik tai mes ir turime.

Iš 2016 m. gegužės 2 d. Maskvos kongreso pamokos Nr. 3

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Tikslus nusitaikymas

Apie meilę ir neapykantą

Komentarų nėra

Kur yra dvasinis pasaulis?

Dvasinis darbas

Klausimas. Mūsų gyvenimas toks primityvus: atidirbai, grįžai namo, pavakarieniavai, eini miegoti, kad ryte prabudęs vėl pėdintum į darbą. O jūs kalbate apie kažkokį „aukštesnįjį pasaulį“!
Norėčiau jį išvysti, bet kai žiūriu viršun, matau tik lubas. Ar galiu ką nors pakeisti savo gyvenime? Kur tas aukštesnysis pasaulis?
Atsakymas. Kabaloje kalbant apie aukštesnįjį pasaulį, kuris yra virš mūsų pasaulio, omenyje turima ne įprastinis aukštis neva tai būtų lubos ar žvaigždės danguje.
Kalbama apie aukštas vidines žmogaus savybes. Būna, kad sakome: „Koks aukštas žmogus, jis aukščiau visų!“, tačiau negalvojame apie jo ūgį. Napoleono ūgis tebuvo pusantro metro, bet jis buvo didi asmenybė. Tad pirmiausia reikia išsiaiškinti, ką reiškia „žemas“ ir „aukštas“.
Kabaloje „aukštas“ – reiškia „aukštą“ savybėmis. Aukščiausiosios savybės – tai davimas, meilė, vienybė. O jeigu žmogų vadiname žemu, ar niekingu, tai omenyje turime ne jo ūgį, o negražias savybes.
Todėl dvasinis pasaulis vadinamas aukštesniuoju pasauliu, mat jame karaliauja meilė ir vienybė. Ir priartėti prie jo galima būtent vienijantis.
Kodėl nejaučiame Kūrėjo ? Mat nesame susivieniję. Jei norime pajausti visą pasaulių sistemą apimančią jėgą, tai irgi turime susivienyti ir tapti kaip vienas.
Kabala sako, kad net jeigu dešimt žmonių susivienys it vienas žmogus jie pajaus aukštesniąją jėgą, aukštesnįjį pasaulį. Kabalistinėse grupėse stengiamės kaip tik taip susivienyti.
Tai ir yra metodikos esmė, aprašyta tikrosiose kabalistinėse knygose – Ari, Baal Sulamo knygose, knygoje „Zohar“.

Iš 2015 m. rugsėjo 6 d. 103FM radijo programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar galima aprašyti dvasinį pasaulį?

Dvasinių pakopų pajutimas

Atitolti, kad suartėtume

Komentarų nėra

Kaip atsiskleidžia aukštesnysis pasaulis

Realybės suvokimas

Klausimas. Kaip galima įsivaizduoti, kad žmogui atsikleidė aukštesnysis pasaulis, Kūrėjas?
Atsakymas. Nuo gimimo būdami gyvūninės raidos lygmenyje mūsų pasaulyje, visa, kas mus supa, jaučiame savo egoistinėmis savybėmis – ir tai, kas vaizduojama jose vadiname mūsų arba šiuo pasauliu.
Tačiau, jeigu įstengsime, taikydami kabalos metodiką, sukurti savyje altruistines savybes (meilę žmonėms), tai jose atskleisime papildomą pasaulį.
Jame visa tai, ką jaučiame mūsų pasaulyje, atsispindės kaip jėgos, valdančios mūsų pasaulio objektus. Tokiu būdu atskleidžiame sistemą, kaip valdyti mūsų pasaulį. Ji vadinama aukštesniuoju pasauliu, o visa valdymo sistema vadinama Kūrėju.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam mums dvasiniai pasauliai?

Ar galima aprašyti dvasinį pasaulį?

Dvasinių pakopų pajutimas

Komentarų nėra

Ištirti ateistai ir tikintieji

Kabala ir religija

Pranešimas. JAV Ohajo valstijos universiteto mokslininkai ištyrė ateistus ir tikinčiuosius.
Pasak tyrimų, jei netikite Dievą, greičiausiai esate šiurkštus, linkęs į manipuliacijas žmogus. O jei tikite, pasižymite tokiomis savybėmis kaip gailestingumas, supratingumas, atjauta.
Ateistams būdingi psichopatiniai bruožai – emocinės reakcijos į skausmą, svetimas kančias ir t. t. stoka.
Atsakymas. Mūsų pasaulyje yra labai daug įvairių niuansų prieštaravimuose tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų. Tačiau nei vieni, nei kiti neturi nieko bendra su kabala, nes visi veikia egoistiškai.
Tiesiog jų elgesio modeliai skiriasi. Vieni vadovaujasi savo vertybių sistema, kiti – savo. Bet abi šios sistemos egoistinės, todėl kabalos atžvilgiu iš esmės yra lygios.
Vis dėlto tikinčiajam sunkiau išaiškinti, kad jis gyvena pagal egoizmo dėsnius. Jis mano, kad gyvena teisingai.
Kabaloje tikėjimas – visai kitokia savybė nei religingų žmonių tikėjimas. Jiems tikėjimas – pripažinimas nuostatos, kad yra Aukštesnioji jėga, kad paklusdamas jos dėsniams, neva išdėstytiems Toroje, užsitarnaus būsimą pasaulį. O netikintis žmogus tiki atlygiu, gaunamu tiesiogiai šiame pasaulyje. Štai toks skirtumas.
Knygoje „Zohar“ aprašyta trijų rūšių baimė. Pirmos rūšies baimė būdinga paprastam, netikinčiam žmogui, besirūpinančiam tuo, kad jam viskas būtų gerai šiame pasaulyje.
Antra rūšis – baimė tikinčio žmogaus, kuris rūpinasi savo gyvenimu šiame ir būsimame pomirtiniame pasauliuose.
O trečiosios rūšies baimė būdinga kabalistui, kuris siekia būti panašus į Kūrėją, t. y. įgyti davimo ir meilės visiems savybę, negaudamas nieko atgal, nes būti panašiam į Kūrėją ir yra jo atlygis.
Visi mano, kad kabala yra religijos dalis, bet ji visiškai su religija nesusijusi. Kabala moko žmogų laikytis Toros įstatymo „Mylėk artimą kaip save“, kurio visi kiti ne tik nenagrinėja, bet netgi nekalba apie tai!
Nors jie kartoja frazę „mylėk artimą“, bet negalvoja, kad tai – pagrindinis Toros įstatymas, į kurio įgyvendinimą nukreiptas visas jos vykdymas, sprendimas ir realizacija.

Iš 2016 m. balandžio 4 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala ir kiti mokslai

Ateizmas, religija ir kabala

Kodėl Dievas vienas, o tikėjimai skirtingi?

Komentarų nėra

Mylėti ir būti mylimam

Auklėjimas, vaikai, Vyras ir moteris

Klausimas. Dėl ko žmogui svarbiausia jausti, kad yra mylimas?
Atsakymas. Kadangi žmogus – socialinė būtybė ir visi mes kilę iš vienos sistemos, vadinamos ,,Adam Rišon“, kurioje buvome kaip vienas žmogus, sujungti vienoje širdyje, viename nore, tai netgi po to, kai vykstant evoliucijai nutolome vieni nuo kitų, esame susaistyti tarpusavyje vidinės jėgos.
Iš kur kyla tokia stipri aplinkos įtaka žmogui? Mūsų šaknyje, pačioje prigimties gilumoje, mes susiję glaudžiais saitais, mus jungia vienas šaltinis, viena būsena, vienas noras, nors fiziškai esame tolimi.
Toks aš esu iš prigimties, ir todėl mane labai jaudina, ką žmonės galvoja ir kalba apie mane. Tai tiesa netgi kalbant apie mažus vaikus.
Klausimas. Siekis jausti, kad yra mylimas, – žmogui pats svarbiausias gyvenime. Kodėl?
Atsakymas. Nes aplinkos įtaka žmogui labai galinga.
Iš prigimties man, kaip gyvūnui, nereikia daug dalykų – šiek tiek maisto, kokio nors kampo šeimai ir vaikams. O siekdamas gauti visa kita, virš to, kas būtina egzistavimui, aš griaunu savo gyvenimą, kad tik įgyčiau visuomenės pripažinimą – tapčiau mylimas, gerbiamas, turtingas, protingas.
Dirbu ne vienus metus, kad nupirkčiau didelį namą, ypatingą automobilį. Kodėl? Nes tai gerbia aplinka. Tai yra esu savo aplinkos vergas.
Klausimas. Kai žmogus myli ką nors, tai jį labai pripildo. Nėra galingesnio pojūčio, įsiskverbiančio į pačią žmogaus gelmę. Kodėl jam gerai, kada jis jaučia kam nors meilę? Kodėl mes tokie esame?
Atsakymas. Galima formuluoti klausimą taip: kodėl manyje yra ir poreikis to, kad mane mylėtų, ir poreikis to, kad aš ką nors mylėčiau? Iš mūsų prigimties kyla tai, kad norime patirti savo santykį su aplinka, – gauti meilę iš aplinkinių ir juos mylėti.
Klausimas. Kodėl man svarbu, kad ir aš juos mylėčiau?
Atsakymas. Tai kyla iš aukštesnės šaknies: tokie mes sukurti, mums daro įspūdį aukštesnioji gamtos jėga, kuri mus gimdo bei puoselėja, taip pat namai, tėvai, šeima. Dėl to noriu ką nors mylėti.
Tai santykis su pasauliu, juk kitaip jaučiu, kad esu tarp priešininkų, kurių nekenčiu. Yra žmonių, kurie netgi savo namuose nejaučia meilės, ir mes matome, kaip netinkamai ir blogai jie auga. Trūkumas meilės, kurios nesuteikia tėvai, šeima, luošina žmones.
Ir tai kyla iš prigimties. Mes – ne tokios būtybės, kurios gali egzistuoti vienišos. Matome, kad netgi gyvūnų jaunikliams reikalinga mamos meilė, bandos pagalba.
Klausimas. Ar žmogus, niekada nejutęs meilės, gali duoti ją kitiems?
Atsakymas. Ne. Jis negalės nei duoti meilės, nei jos priimti. Toks žmogus – labai nelaiminga, nepilnavertė būtybė, ir jam sunku egzistuoti.
Klausimas. Įsivaizduokime, kad po šimto metų gims tėvų robotų vaikas. Tėvai robotai rūpinsis juo ir duos viską, kas tik įmanoma, kaip karaliaus rūmuose, išskyrus meilę. Ko vaikui trūks?
Atsakymas. Visko! Jis nepajus, kad užpildomas viskuo. Jam trūks santykio. Juk mes kilę iš sistemos, kuri vadinama ,,Adomu“, ir šioje sistemoje esame glaudžiai susiję vieni su kitais, esame kaip vienas kūnas. Jeigu nejaučiame jokio tarpusavio ryšio, tai mes žuvę, gamta mūsų nepalaikys, ir mes negalėsime egzistuoti.

Iš 692-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą, 2016 m. vasario 16 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp meilės ir neapykantos

Kodėl siekiame meilės?

Mūsų laimės paslaptis

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai