Video klipas rusų k.

Klausimas: Pasakyta, kad reikia pamilti artimą kaip save patį. Turima omenyje, kad turiu mylėti visus žmones įprastame gyvenime ir elgtis su jais taip, kaip norėčiau, kad jie elgtųsi su manimi?
Atsakymas: „Pamilk artimą kaip save“ − tai bendras kūrinijos dėsnis iš Kūrėjo pusės, pas kurį galų gale turime ateiti. Iš visos širdies ir su visu noru turime pasiekti meilę.
Neįmanoma priversti pamilti. Jeigu tu myli ką nors, tai myli, o jei nemyli – nieko nepadarysi. Galima, žinoma, išauginti meilę, išvystyti, bet vis dėlto tai jausmai.
Todėl nekalbame apie tai, kad iš karto turi pamilti visą žmoniją kaip patį save. Tai neįmanoma. Jeigu sakai, kad visus myli, tai tas pats, kas sakyti, kad nemyli nieko.
Bet žmogų, kuris per ankstesnių gyvenimų ciklus jau pakankamai subrendo, kad pradėtų dvasinį kelią, atveda į grupę. Ir toje grupėje jam duodama galimybė realizuoti šią meilės artimui kaip pačiam sau sąlygą.
Viso pasaulio mastu tai neįmanoma, bet mažoje grupėje, galima pasiekti tokio santykio, kad tu su draugais elgtumeisi taip, kaip galvoji, kad elgiesi su Kūrėju. Ir patikrink, ar neapgaudinėji savęs. Jeigu prieš tave būtų Kūrėjas ir tu Jį mylėtum labiau negu draugus, tai reiškia, kad dar nesi teisingame kelyje.
Israel (žmogus, nukreiptas tiesiai į Kūrėją), grąžinanti į šaltinį Šviesa ir Kūrėjas turi būti vienoje taikinio linijoje, kad nebūtų jokio nukrypimo.
Negaliu iš vienos pusės priešais save pastatyti Kūrėjo, o iš kitos pusės − aplinkos, ir stipriai siekti Jo, o draugų visai nedaug.
Reikia suprasti, kad Kūrėjas ir grupė – tai vienas ir tas pats. Tarsi tu nusitaikai iš šautuvo, ir tavo akis, taikinys ir tikslas turi sutapti vienoje linijoje.
Bet tu nematai tikslo, juk Kūrėjas slepiasi. Kai tu veržiesi į grupę, tai galu gale atrandi, kad Jis atsiskleidžia joje.

2011 m. balandžio 8 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie meilę ir neapykantą

Persikelti į savo artimąjį

Materialistinė meilės psichologija

Klausimas: Kaip teisingausiai išspręsti konfliktą tarp sutuoktinių? Uždengti jį meile ar atvirai aptarti?
Atsakymas: Atvirai aptarti, kad uždengtum meile. Jeigu mes tik uždengiame − tai neteisinga. Reikia tam tikru laipsniu išaiškinti situaciją ir tam tikroje vietoje sustoti. Be to, sustoti taip, kad nuo šio momento daugiau nieko netikrintum ir prie nieko negrįžtum – kad užmirštum.
Mes stengiamės susitaikyti. Žinoma, mes netobuli, abu esame egoistai. Tačiau visada yra bendras vardiklis, per kurį galime susijungti vienas su kitu.
Toks pasaulis: ne mūsų jėgoms gyventi kaip balandėlių porai. Kai kur sutinkame, kai kur – ne. Svarbiausia – laikytis tikslo. Meilė turi būti tikslinga, kitaip ji neatsilaikys. Ir todėl iš pradžių reikia nustatyti ryšį su tikslu, o tiktai vėliau kelyje į jį auginti meilę.
Rabašas visada sakydavo, kad meilė – kaip mūsų auginamas mylimas naminis gyvūnėlis. Beje, auginame nusileisdami. Mes suprantame, kad reikia tarp mūsų užauginti šitą santykį, trečiąjį faktorių, vadinimą „meile“, kuris susieja mus, bet egzistuoja pats savaime. Ir padaryti tai galima tik nusileidžiant: aš nusileidžiu – partneris nusileidžia.
Juk mes egoistai, ir meilė tarp mūsų reiškia, kad kiekvienas kažkur pasiruošęs nusileisti kitam, o kažkur – ne. Būkime realistai: taip turime auginti meilę.
Šiuolaikiniame pasaulyje priimta spręsti pagal išorinį grožį, pagal stereotipus. Bet palaipsniui tai praras savo svarbą, ir žmonės pradės derintis prie tikslo. Reguliuodami tarpusavio ryšius, jie spręs, kas kam gali tikti siekiant tikslo kaip pats artimiausias partneris kelyje. Pagal tai jie tarpusavyje ugdys meilės, vienybės ir santuokos ryšius.

Iš 2011 m. kovo 8 d. pokalbio apie moterį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas šeimoje svarbiausias

Dvasinė šeima

Apie meilę paprastai

Kas yra meilė mūsų materialiame pasaulyje? Tai „gyvūninė“, materiali, egoistinė meilė, kuria mėgaujamės vieni kitais.
Tėvai instinktyviai myli savo vaikus, o vaikai instinktyviai myli tėvus tiek, kiek gauna iš jų tai, ko nori. Ir visa tai persmelkta egoistiniu ketinimu.
Nuslopink motinos motinišką instinktą savo vaikui, ir ji elgsis su juo lygiai taip pat, kaip ir su kitais vaikais. Tegu miršta iš alkio − jai nerūpės. Taigi tėviški jausmai – tai ne meilė, o instinktas.
Meilę tarp lyčių sukelia hormonai. Suleisk žmogui tam tikro preparato ir pamatysi, kaip jo meilė bematant išnyksta arba, priešingai, atsiranda iš niekur. Čia kalbama apie hormonų sukeltą potraukį.
Visa tai priklauso gyvūniniam lygmeniui, ir nieko daugiau čia nėra. Genetikai ir biologai gali smulkiai paaiškinti, kodėl taip yra. Tačiau mes, suprantama, apdainuojame šį jausmą ir priskiriame jam dvasinę esmę, nes tiesiog mėgaujamės juo labiau nei bet kuo kitu ir, kaip pridera, norime išaukštinti jį savo akyse.
Be to, būna beribė meilė, atnešanti didelę žalą. Juk jeigu meilė neturi ribų ir baimės, ji veda prie neapykantos. Jeigu kažkas mane myli, turiu rūpintis tuo, kad neleisčiau jam mylėti pernelyg stipriai, ir jis pats turi tuo rūpintis. Viskas turi turėti teisingą matą ir tikslų svorį. Jeigu meilė „liejasi per kraštus“, ji anuliuoja mane, ir tada pradedu nekęsti mylinčiojo, atstumiu jį.
Matome tai iš tėvų ir vaikų pavyzdžio: pernelyg didelė meilė vaikui sukelia jo panieką ir neapykantą. Ir kaltas ne vaikas, o suaugęs, neribojantis savo meilės, t. y. neuždedantis jai ekrano. Visada privalome kontroliuoti mūsų tarpusavio ryšio mastą. Tik Begalybės pasaulyje, taisymosi pabaigoje sugebėsime įgyti „beribius“ ekranus.
Taigi mūsų pasaulyje beprasmiška kalbėti apie meilę – mes tik iš įpratimo naudojamės vieni kitais. Nereikia to atsisakyti arba smerkti – juk toks mūsų gyvenimas. Pavyzdžiui, daugelį metų sutuoktiniai gyvena kartu ir rūpinasi vienas kitu.
Tačiau būtina atskirti: galiausiai darau tai iš įpročio, kuris tampa antrąja prigimtimi, norėdamas, vedinas bundančių manyje egoistinių paskatų, kurios nuo to prisipildo.
O dvasiniame pasaulyje meilė – tai visiškas davimas.

Iš 2011 m. kovo 4 d. pamokos apie meilę

Daugiau šia tema skaitykite:

Materialistinė meilės psichologija

Meilė

Apie meilę paprastai

Klausimas: Kaip auklėti vaiką, kad geriau jį paruoštume dvasinio pasaulio suvokimui?
Atsakymas: Reikia tik suteikti vaikui galimybę dirbti su jėga, kuri yra vadinama meilės jėga. O ji gaunama tik iš teisingos aplinkos ir iš niekur daugiau. Be šito žmogui nieko nereikia.
Svarbiausia sukurti vaikui tinkamą aplinką. Ir jeigu jis pajaus, kas yra meilė ir neapykanta artimo atžvilgiu, tai vedamas šio jausmo, jis pats išspręs visas problemas. Šis jautrumas meilei ir neapykantai savo artimui ir apibrėžia žmogų mumyse.
Ir tada visa, ką jis mato ir girdi, eina per šį suvokimą ir jis teisingai viską traktuos. Nieko nereikės jam aiškinti, versti ir pamokslauti. Viena, ko reikia, tai visuomenė, kuri visą laiką įtrauks jį į konfrontaciją ar meilę, ir visa tai dėl dvasinio tikslo. Kitaip tariant, ši visuomenė turi būti valdoma teisingų auklėtojų, kabalistų.
Daugiau vaikui nieko nereikia žinoti, jokių gudrybių, kiek angelų danguje. Jam tereikia duoti pajausti artimą – taip išsprendžiame visas problemas. Jis pamatys tikrąją realybę, nes ji tiktai taip atsiskleidžia. Jis pamatys, kad visi žmonės susiję ir kokie santykiai yra tarp visų.
Ir tai nėra kažkokie psichologiniai santykiai – jis atskleis Aukštesniąją jėgą, kuri paslėpta viduje, atskleis kūrimo programą, pagal kurią visi esame susieti kartu.

Iš 2011 m. vasario 9 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visus mokslus reikia atnaujinti

Sujungti vienu tinklu

Vaikiška fantazija, tikėjimas ir tikrovė

Klausimas: Jeigu visa, kas egzistuoja šiame pasaulyje, yra dvasinio pasaulio, paremto meile, antspaudas, tai kaip mūsų pasaulyje gali egzistuoti žmogžudystė?
Atsakymas: Viskas pas mus ateina iš Begalybės pasaulio, iš pastovios ir tobulos būsenos, visiško susiliejimo su Kūrėju būsenos. Bet kūrinyje visos šitos tobulos šaknys atsiskleidžia pagal kūrinio netobulumą, parodydamos, kiek mes neatitinkame aukščiausios tobulybės.
Aukščiausiame pasaulyje veikia programa, padedanti tau atskleisti patį save ir suprasti, ką tau reikia papildyti, kad pasiektum savo šaknį.  Šaknyje viskas vyksta pačiu tyriausiu, ištaisytu ir tobuliausiu būdu. Bet mūsų pasaulyje dėl skirtumo tarp pakopų, pasaulių ji atsiskleidžia atvirkščia forma. Mes atskleidžiame dvasinį veiksmą, bet matome, koks jis nedvasinis – tiek, kiek mes patys neatitinkame aukštesnės pakopos. Tai vadinama: „Kiekvienas teisia pagal savo sugedimo laipsnį“. Aš matau arba pats atlieku kokius nors nedorus veiksmus todėl, kad pats esu blogas. Jeigu aš taisau save, tai pamatysiu, kad šitie veiksmai – geri. Ir kaip gi aš vakar mačiau, kad žmonės užmuša vienas kitą?! Šiandien aš matau, kad jie vienas kitam dovanoja dovanas! Šaknyje veiksmas nepasikeitė, bet aš save papildžiau iki šaknies ir todėl pakeičiau savo matymą. Aš gi galėjau pamatyti, kaip dvasiniame pasaulyje sunaikintas egoistinis ketinimas, o aš matau, kaip mūsų pasaulyje įvyksta tikros žmogžudystės.
Aukščiausias ir žemiausias pasauliai susideda iš tų pačių elementų, bet aukščiausiame pasaulyje tarp jų yra meilė, o žemiausiame – neapykanta. Žemiausiame pasaulyje viskas pasisuka atvirkščiai! Lieka tiktai detalės – o visi ryšio tarp jų tipai pasikeičia, nes mūsų pasaulyje šie ryšiai yra visiškai nutrūkę, ir mus skiria neapykanta, atsiskyrimas, kitų nepaisymas. O tuo tarpu aukščiausiame pasaulyje mes esame sujungti ir be galo atsidavę vienas kitam. Kaip mes su tavimi egzistuojame šitame pasaulyje, taip ir aukščiausiame pasaulyje egzistuoja dvasinis tu ir aš, tiktai ten mes esme sujungti ir mylime vienas kitą, o čia atskirti ir neapkenčiame. Skirtumas tarp pasaulių pavirsta į santykių skirtumą tarp manęs ir tavęs. Aukščiausios šaknys nustato, kad tarp mūsų kažkas turi nutikti – bet kas ir kaip nutiks, tai jau patys nulemiame savo neišsitaisymu arba išsitaisymu: ar mes neapkęsime ir užmušinėsime vienas kitą, ar mylėsime ir apkabinsime.

Iš 2011 m. vasario 9 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos  mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai man blogai

Kur atsiskleidžia tikrasis blogis?

Kaip išvengti kančių?

Atsiradus ekranui (masach), pasikeičia visa troškimų, veiksmų, minčių ir ketinimų tvarka. Tiesioginė ir atspindėtoji Šviesa – viskas keičiasi, įgauna kitą tikslą ir paklūsta kitai prioritetų skalei.
Man jau nebesvarbus savas „pilvas“, kuriam pripildyti anksčiau sugerdavau viską. Tampa svarbu, kaip, kam ir kiek atiduoti. Anksčiau jausdavau pripildymą savyje, o dabar – jame. Tai nulemia visus mano veiksmus.
Tarsi ruošiu vaišes bičiuliui, kuris atskrenda iš užsienio. Sau paruoščiau visai ką kita, bet pas mane ateis, tarkime, kinas ar amerikietis. Todėl gaminu tai, ką mėgsta jis, nors tai visiškai nesutampa su mano skoniu. Visus savo troškimus ir gabumus, viskas, kas yra manyje, nukreipiu į jį su meile, iš visos širdies.
Įsivaizduokite, kaip turiu atsisakyti savo pomėgių ir įpročių, kad „įsikūnyčiau“ į jį ir viską daryčiau taip, kaip jam patinka. Vietoj kiekvieno savo skonio pojūčio turiu surasti jo pojūtį, vietoj kiekvieno savo įpročio – jo įprotį. Save turiu nukreipti į jį.
Pabandykite pajusti tą rešimot, kuris anksčiau buvo asmeninis, o dabar skirtas  darbui dėl savo artimo. Tai nelengva: man reikia pažinti žmogų, ištyrinėti jį ir pamilti taip, kad vien tikėjimu aukščiau žinojimo, nejausdamas jo skonio, galėčiau tai atlikti. Pakylu aukščiau savo noro ir įeinu į jo norą. Gyvenu jame, jo gerklėje ir pilve – visur, kur jis jaus mano vaišes. Ten matuoju ir tikrinu savo veiksmų rezultatą.
Taigi rešimot – be galo svarbus dalykas. Iš praeitos būsenos manyje lieka rešimot be konkretaus pavidalo ir kontūrų. Būtent todėl galiu suteikti jam naują kryptį ir naują formą, kylančią iš manęs. Anksčiau mėgavausi dėl savęs – o dabar, naujoje formoje, naujame ryšyje, naujoje kryptyje, noriu suteikti malonumą savo artimui.
Viskas pagal jį, dėl jo ir jame, – praeitas rešimot tik suteikia man pagrindą, kad suvokčiau: kaip anksčiau mėgavausi pats, taip dabar noriu, kad mėgautųsi jis.
Teks sunkiai ir įvairiapusiškai dirbti, kol visa tai realizuosime.

Iš 2011 m. vasario 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį „Įvadas į Ptichą“

Daugiau šia tema skaityykite:

Nelaukiant kritinės ribos

Duoti – reiškia pripildyti kitų norus

Tikrasis altruizmas ir pagalba artimui

Video klipas rusų k.

Klausimas: Ar gali kabala padėti žmogui pasiekti vyro ir moters tarpusavio supratimą, sureguliuoti santykius šeimoje ar darbe?
Atsakymas: Ne, kabala nepadės tau susikurti gero gyvenimo šiame pasaulyje. Geras gyvenimas bus rezultatas to, kad tu visą tau atsiskleidžiantį blogį panaudosi ugdydamas meilę savo artimui ir Kūrėjui ir tavyje nebegims troškimai, kurie verstų blogai jaustis. Kabala neapgaudinėja žmonių! Tai ne psichologija, ne šarlatanizmas, ne mistika ir ne stebuklingas preparatas mūsų gyvenimui gerinti.
Kabala sako: tau atsiskleidžiantis blogis turi tikslą, jis skirtas pastūmėti tave išsitaisymo link. Neturi panaikinti troškimo, kuriame blogai jautiesi, – turi  pripažinti, kad pats noras yra blogas dėl tavo neapykantos artimui, ir ištaisęs savo neapykantą į meilę galėsi mėgautis meile artimui ir tavyje nebekils blogų norų. Jei nori sukurti šeimą ar jau esi santuokoje ir tarp jūsų atsirado nesantaika, nepakantumas ar nesusipratimas, to neįmanoma ištaisyti, neištaisius savo požiūrio į kūrinį ir Kūrėją. Kūrėjas yra tarp jūsų: „vyras ir žmona – ir Šchina tarp jų“. Dabar Šchina yra tremtyje, ji skleidžiasi kaip pikta, kenkėjiška jėga, kuri jus supriešina. Kūrėjas tai daro tyčia – kad jūs susivienytumėte ne ankstesniu, gyvūniniu lygmeniu (kaip patelė su patinu giminei pratęsti), o kad susilietumėte tarpusavyje kaip dvi sielos į vieną  ir atskleistumėte bendrą davimo jėgą, kuri suvienys jus abu. Jeigu įstengsite ištaisyti tarpusavio santykius, jūs iš tikrųjų tapsite šeima. Kitaip jums nieko neišeis. Kabala neduoda patarimų, sprendimų ir vaistų dabartinei tavo būsenai, – ji pakelia tave į kitą būseną, kurioje galėsi būti laimingas, sėkmingas ir tobulas.
Visos kančios, problemos ir smūgiai mūsų pasaulyje kyla ne tam, kad atneštų taiką ir tobulumą, – o kad pakeltų mus virš mūsų pasaulio, antraip tai būtų panašu į komunizmo statybą Rusijoje. Jeigu tu darai ką nors ne dėl Kūrėjo (t.y. ne todėl, kad artėtum prie absoliutaus davimo), tau nieko neišeis.
Man bloga, problemos šeimoje, darbe, su vaikais, su sveikata, noriu sėkmės visose šiose srityse, o kabala sako, kad man bus gerai? Puiku, aš sutinku užsiimti kabala! Tam turiu duoti kitiems? Esu pasiruošęs netgi duoti kitiems, kad tiktai man būtų gerai. Tai vadinama „lo lišma“ („ne dėl Kūrėjo“). Tai reiškia, jog žinai metodiką ir nori ją įdiegti į gyvenimą, kad tau irgi būtų gera. Dabar viskas priklauso nuo to, kokia proporcija esi pasiruošęs duoti kitiems, kad pagerintum savo būklę. Iš pradžių vienas procentas kitiems ir 99 % – sau, po to atvirkščiai: 99% – kitiems ir vienas procentas – sau. Tai tęsis, kol nenepajusi jėgos, leidžiančios nieko nebenorėti sau. „Man nesvarbu, kas vyksta su manimi, aš noriu duoti kitiems“,– tai vadinama „davimu dėl davimo“.
Mes niekada negalėsime grįžti prie klestinčio ir ištaisyto materialinio gyvenimo. Visos metodikos, tvirtinančios, jog galima to pasiekti, meluoja. O kabala nuo pat pradžių sako, kad tai neįmanoma, nes visas blogis šiame gyvenime egzistuoja tam, kad galėtų pakelti tave į aukštesnę pakopą. Jeigu tu taikai kabalos mokymą šiam gyvenimui pagerinti, pradedi pardavinėti šventintą vandenį ir raudonus siūlelius, ir šis mokymas tampa mirtinu nuodu. Privalome suprasti, kad dabartinės pasaulio būklės priežastis yra būtinybė išaukštinti mus, o ne pagerinti mūsų būseną. Tuo kabala ir skiriasi nuo kitų metodikų.
Ir  jeigu tau kažkas žada gerą gyvenimą šiame pasaulyje, sveikatą ir laimę šeimyniniame gyvenime – netikėk, tai melas! Gamta trokšta pakelti mus iki lygmens „Žmogus“. O kai tu pats sieki šios būsenos, visa kita kuo puikiausiai susiklosto!

Iš 2010 m. sausio 24 d. pamokos „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką žmogui duoda kabala?

Vyras ir žmona: kur Kūrėjas tarp jų?

Brangesnė už gyvenimą tiesa

Klausimas: Kaip galime kalbėti apie meilę Kūrėjui, jeigu nežinome, kas tai yra?
Atsakymas: Meilė – tai noro pasireiškimas. Apskritai, kad ir apie ką kalbėtume, vis tiek kalbame apie tai, kas vyksta nore, apie norų įvairovę.
Teisingai, mes nežinome, kas yra meilė. Tai ką gi daryti? Iš pradžių imame pavyzdį iš to, ką patys turime. Visos savybės ir formos glūdi mumyse kaip gavimas. Jų pagrindu, dedant mechanines pastangas grupėje ir per pamoką (mokantis taisoma esmė, kurios mes nesuprantame) mūsų įgimtos savybės po truputį pradeda keistis.
Kodėl? Kokiai jėgai veikiant? Kas su mumis vyksta? Mes nežinome, tik stebime mumyse vykstančias permainas. Šiandien mąstau jau ne taip, kaip vakar, jaučiu ne taip, kaip vakar, noriu ne to, ko norėjau vakar. Bet juk diena po dienos keičiasi kiekvienas žmogus? Teisingai, bet kalbame apie kokybinius pokyčius. Vakar mane ne itin viliojo davimas, meilė artimui ir ryšys su juo, o šiandien tai jau atrodo truputį patraukliau, truputį aiškiau, man priimtiniau. Kaipgi man galėjo nutikti toks „antgamtiškas“ dalykas? Aš ir pats nežinau. Todėl jis vadinamas „stebuklinga savybe“ – sgula.

Iš 2011 m. sausio 26 d. pagal Rabašo raštus „Šlavei Sulam“, 2 t., 13 straipsnis, 1991 m. „Kūrėjas perduoda stipriuosius į silpnųjų rankas”

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės ir davimo formulė

Kaip sugauti taisančią Šviesą!

Meilė