Pateikti įrašai su mirtis žyme.


Mirtis

Filmai, klipai

Komentarų nėra

Išmėgink šiandien būsimąjį pasaulį

Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

Neįmanoma net įsivaizduoti, kaip gyventume, jei jaustumės, esą vien tik gyvūnai.
Tačiau žmonija turi religiją/tikėjimą, kurie jai padeda šiek tiek pažaboti savąjį egoizmą. Visi šie tikėjimai remiasi viena idėja – apie pomirtinį gyvenimą.
Tačiau kabala moko kitaip. Dabartinė mūsų būsena vadinama „mirtimi”, bet yra kita būsena, kuri vadinama „gyvenimu”!
Klausimas yra toks: kaip gi išeina, kad mano egzistavimas šiame pasaulyje vienkartinis ir po jo nieko nelieka? Tačiau kas gi gali grįžti? Ką tokio turi, ką galima būtų grąžinti? Kūnas mirė ir neteko jėgos, kuri vertė jį judėti, tarsi variklis − veikė ir staiga sustojo…
Kyla klausimas: tai kur dingo ta jėga? Tu galvoji, kad ji grįžo kažkur į viršų, į „savo vietą”? Ne, paprasčiausiai molekulės liovėsi dirbę. Argi jose buvo kažkas dvasiška?
Iš kur staiga jumyse atsiranda tokios fantazijos? Bet juk tai yra tikėjimas, kuriuo gyvena visas pasaulis − bent jau yra kažkokia paguoda, jog ir po mirties kažkas bus.
Tačiau kodėl gi kabalistinėse knygose pasakyta, kad jeigu šiame gyvenime neišsitaisysime, tai vėl grįšime į šį pasaulį ir taip nuolatos persikūnysime? Iš tikro taip ir yra, tik reikia išsiaiškinti, ką tai reiškia!
Tikėjimas kabaloje tai suvokimas, tai reiškia pamatyti ir pajausti dvasinį pasaulį, kaip pasakyta: „Paragaukite ir įsitikinkite, koks nuostabus Kūrėjas”. Aš Jį „ragauju” visais jutimo organais, taip, kad jaučia visas kūnas! Tai ne tikėjimas, tai pats realiausias, koks tik gali būti, pojūtis.

Iš 2010 m. lapkričio 25 d. pamokos pagal straipsnį „Kūnas ir siela“

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinos sielos beieškant

Kaip atskleisti sielą?

Gyvenimas – tai susiliejimas su Kūrėju

Komentarų nėra

Išsilaisvinimas iš mirties angelo

Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

Kada žmogus išvysto savo tašką širdyje iki dvasinio indo, jis jame pradeda jausti paslėptąją realybės dalį.
Tada jis susitapatina su šia nauja jam atsiskleidusia pasaulių sistemos dalimi. Jis pasijunta gyvenantis joje ir ji jam įspūdingesnė negu materialusis pasaulis.
Jo dvasinio kūno – sielos – pojūčiai tampa stipresni, nei materialieji (regėjimas, klausa, skonis, kvapas ir lytėjimas).
Ir netgi jei kūnas miršta, žmogus nejaučia netekties, juk jau suvokia aukštesnę realybę – amžiną ir tobulą.
To mes ir siekiame. Todėl Tora ir vadinama „išlaisvinančiąja iš mirties angelo“. Kiek mes pakylame virš mūsų „duobkasio“ – mūsų egoistinio noro, tiek išsilaisviname iš pačios materialios mirties sąvokos.

Iš 2010 m. spalio 10 d. pamokos tema „Požiūris į kabalos mokymąsi“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas – tai susiliejimas su Kūrėju

Aš – amžinas

Pajusti amžinybės alsavimą

Komentarų nėra

Kodėl bijome mirusiųjų?

Filmai, klipai, Klausimai ir atsakymai

Klausimas: kodėl mes, žmonės, bijome mirusiųjų?
Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.):

Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com.

Ankstesnės laidos:

„Klausk kabalisto -63“

„Klausk kabalisto -62“

„Klausk kabalisto -61“

Komentarų nėra

Artimo žmogaus netektis

Auklėjimas, vaikai, Filmai, klipai

Video klipas rusų k.

Komentarų nėra

Natūralus požiūris į mirtį

Auklėjimas, vaikai, Filmai, klipai, Kūnas ir siela

Video klipas rusų k.

Komentarų nėra

Gyvenimas – tai susiliejimas su Kūrėju

Kabala, Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

Ką gi vadiname gyvenimu ar mirtimi? Kabalos moksle šios sąvokos apibrėžiamos tik kalbant susiliejimo su Kūrėju atžvilgiu.
Būsena, panaši į Kūrėjo, vadinasi gyvenimu, o priešinga Jam – mirtimi.
Todėl egoistiniai norai (klipot) vadinasi mirusiais, o „mirtini nuodai“ – tai jėga, skirianti Kūrėją ir kūrinį.
Mirtis nėra egzistavimo praradimas kaip kad stebime mūsų pasaulyje formos išnykimą (mūsų pakopoje).
Kadangi visa, kas sukurta, noras, keičiasi tik „atitolimo – suartėjimo“ su Kūrėju atžvilgiu, keičiasi tik kūrinio ketinimas duoti, o visur kitur, savo nore, nesikeičia, tad atitolinimas nuo Kūrėjo, susivienijimo su Juo praradimas, vadinasi mirtimi.
O susivienijimas su Kūrėju, davimo savybės įgijimas vadinasi „gyvenimu“.
Straipsnyje „Kabalos mokslo esmė“ Baal Sulamas rašo, kad kabalos mokslas – tai priemonė, skirta atskleisti Kūrėją kūriniams šiame pasaulyje. Atskleisti Kūrėją reiškia savybėmis tapti panašiu į Jį.
Nors gyvename negyvos, augalinės ir gyvūninės materijos pasaulyje, tačiau žmogaus lygmenyje supanašėję su Kūrėju, juntame save ir savo egzistencija amžiną ir tobulą – kaip Kūrėjo.
Kabalos mokslas keičia mus tol, kol pakylame į kitą lygmenį, pakopą – tada matome, kad mes ne išnykstame, o keičiame savo egzistencijos lygmenį.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ir tai ne gražūs pažadai!“

„Pajusti amžinybės alsavimą“

„Amžinasis gyvenimo apytakos ratas“

Komentarų nėra

Ir tai ne gražūs pažadai!

Kabala, Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

Kabalos mokslas panaikindamas mirtį atskleidžia vienintelį veiksmą, kurį galime atlikti.
Visi kiti mūsų veiksmai priverstiniai, mes visiškai paklūstame gamtai. Bet ką būtent darome jai padedant?
Pašvenčiame visą savo gyvenimą, idant pamirštume mirtį, tarsi įninkame į narkotikus, kad nematytume tiesos. Mes lyg apkvaitę, nuolatos siekiame pinigų, garbės, valdžios – žaidžiame.
Tačiau kabala išsprendžia šią problemą ir aiškina kaip įgyti amžiną gyvenimą čia ir dabar, kaip sklandžiai, nepaliekant šio gyvenimo, kartu su juo pereiti į papildomus išmatavimus.
Tai Sandoros lentelėse iškalto priesako: „Išsilaisvinti iš mirties angelo“ prasmė. Toroje rašoma: „Pažiūrėk ką aš tau siūlau – gyvenimą ir mirtį! Rinkis gyvenimą!“
Kadangi ši galimybė buvo paslėpta, žmonės išmoko užsimiršti, o kabalos platinimas turėtų paaiškinti šią galimybę: be sėkmingo gyvenimo žemėje pasiekti ir amžinąjį gyvenimą. Kai masės supras šią galimybę, jie daugiau nebesislėps nuo minties apie mirtį.
Kaip rodo žmogaus dvasinio vystymosi praktika, tik po pirminio apmokymo, veikiant Šviesai, žmogus pradeda suvokti (nujausti) galimybę jausti save amžinu, priklausomai nuo to, kiek  suartėjo su Kūrėjo savybe „davimu“ (chafec chesed) .
Taip žmogus įeina į amžinybę ir jaučia save begalinėje gyvenimo tėkmėje. Tai prieinama kiekvienam žmogui.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Atkerėti mūsų gyvenimo burtus“

„Pajusti amžinybės alsavimą“

„Prisilietimas prie amžinybės“

Komentarų nėra

Sielos gyvenimas ir kūno mirtis

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: ar svarbu, kaip miršta žmogus? Ar tai kaip nors veikią sielą?
Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.):

Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com (tiek vaizdo, tiek garso formatu).

Ankstesnės laidos:

„Klausk kabalisto -23“

„Klausk kabalisto -22“

„Klausk kabalisto -21“


Komentarų nėra

Aš – amžinas

Kūnas ir siela

Klausimas: Manau, dauguma žmonių nemąsto apie kūną ir sielą, apie tai, kas jie tokie…
Atsakymas: Taip nėra. Visi galvoja: „Aš numirsiu, bet mano siela gyvens“. Visi nesąmoningai jaudinasi dėl savo amžinumo, kiekvieno mintyse slypi klausimas: „O kas bus su mano siela?“
Žmogus negalvoja esąs tik gyvūninis kūnas. Net pats primityviausias materialistas, nepriklausomai nuo savo įsitikinimų, nesąmoningai tiki esąs amžinas.
Tai slypi jo prade, jo materijoje – pačiame nore, kurio žmogus nevaldo, nes jį sukūrė Šviesa – Kūrėjas.
Kadangi mūsų noras mėgautis susideda iš penkių sluoksnių, o jo viduje glūdi ryšys su dvasiniu pasauliu, su Kūrėju, kiekviename mūsų kaip sudužimo pasekmė slypi ryšys su dvasingumu.
Kiekvienas žmogus, net nesuvokdamas to, savo vidiniais pojūčiais ir santykiu su gyvenimu jaučiasi esąs amžinas ir netiki, kad jo gyvenimas baigiasi kartu su mirtimi. Kitaip žmogus tiesiog neturėtų jėgų gyventi.
Galit sakyti, esą žmogus perduoda estafetę vaikams ir taip tęsia save juose, aukoja savo gyvenimą tėvynei arba visuomenei, – bet taip nėra.
Jeigu žmogus tikrai žinotų, jog su šiuo gyvenimu viskas pasibaigs, o mūsų Žemės rutulys po kažkiek laiko baigs savo egzistavimą, ir drauge su juo mes visi, – jis neturėtų jėgų gyventi.
Mes jau sukurti su tuo nesąmoningu pojūčiu, jog esame amžini. Juk visi atėjome iš Kūrėjo ir turime savyje amžiną Jo dalį.
Nors visi mes „panašūs į mirtingus gyvūnus“, bet neįmanoma pasiekti aukštesnio už gyvūninį  – „žmogaus“ lygio, nesuteikiant žmogui amžinumo pojūčio. Antraip jis nesugebės išaugti „aukščiau“ keturkojo gyvūno.
Kad gyvūniniame kūne „žmogus“ augtų iki „kalbančiojo“ lygio, jis privalo jaustis amžinas, o Kūrėjas privalo jį aprūpinti tuo vidiniu amžinumo pojūčiu. Juk būtent tuo žmogus ir skiriasi nuo gyvūno.
Visas žmogaus vidinis pasaulis sklinda iš pradžioje sąmoningai nesuvokiamo vidinio ryšio su Kūrėju ir amžino egzistavimo pojūčio. Juk tai žmogaus – panašaus į Kūrėją – lygis („Adomas“ reiškia „panašus“).
Visi mūsų sprendimai, siekiai, planai (netgi sprendimas nutraukti gyvybę) kyla iš vidinio pojūčio, jog esame amžini.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kam Dievas sukūrė mirtį?“

„Gyvenimas ir mirtis“

„Kūnas ir siela“

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »