Pateikti įrašai su narkotikai žyme.


Kanapių legalizavimas atneš milijardą

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Replika. Šiandien visame pasaulyje legalizuojamos kanapės. Dabar tai vyksta Londone. Manoma, kad valstybė gaus milijardą dolerių, jeigu apmokestins kanapių vartojimą. Be kita ko, sakoma, kad jų legalizavimas sumažins nusikalstamumą ir žalingus kanapių vartojimo padarinius.
Atsakymas. Kanapių legalizavimas nuramins žmones. Kuomet koks nors veiksmas taip plačiai išplinta ir pasiekia tautą, jį būtina įteisinti. Tam priešintis – visiškai nerealu, neprotinga.
Klausimas. Kokia ateitis laukia mūsų?
Atsakymas. Mūsų ateitis kaip narkotinis sapnas. Lengvų narkotikų vartojimas iš dalies ir bus vaistai nuo tos būsenos, kurią mes dabar pradedame patirti. Juk mes išgyvename stiprų stresą, esame didelėje krizėje, kuriai mūsų lygmenyje sprendimo nėra.
Egoizmas ėda pats save panašiai kaip gyvatė, kuri suėda savo uodegą. Mums nieko nelieka daryti, tik jį raminti ir mažinti. Dėl to jo smukimą padedant santykinai nekaltiems (nekenksmingiems) narkotikams galima skatinti.
Dar daugiau, žmonės, kurie norės žengti į priekį, pradės siekti aukštesnių dvasinių tikslų. Likusieji pasiliks tame pačiame lygmenyje, kol tai juos pasieks.
Matome, kad žmonija natūraliai vartoja lengvus narkotikus ir antidepresantus. Žmonės slopina savo blogą nuotaiką, truputį ją pakelia alkoholiu, futbolu – nesvarbu kuo, naudoja visas priemones, kad sunaikintų savyje depresiją ir kaip nors pralinksmėtų.
Klausimas. Išeina, kad dabar Jūs vadinate narkotikais praktiškai visus šio pasaulio pomėgius?
Atsakymas. Aš nežinau, kur yra riba. Iš tiesų, žmogus pats turi ją sau nustatyti, jeigu jis nekenkia kitiems. Be to, viskas priklauso nuo auklėjimo!
Jeigu imsimės auklėjimo, tai geriausiu būdu suskirstysime Žemės gyventojus, kai jie patys sau nustatys ribas ir pamatys save aukštesnio tikslo atžvilgiu: kaip prie jo artėti ir kur vis dėlto priimti kokį nors raminamąjį poveikį.
O šiandien žmonija kol kas nėra pajėgi išsiversti be narkotikų. Žmonės negali gyventi dėl tikslo, kuris jiems dar neatskleistas. Jie nesupranta, kad dabar prieš juos atsiveria išėjimas į aukštesnę būseną, aukštesnę dimensiją. Dėl to jiems nieko nelieka, kaip tik kokiu nors būdu gesinti šią neviltį.

Iš 2016 m. kovo 13 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Britanijoje gali būti legalizuotas kokainas

Pasaulis be turinio

JTO reikalauja legalizuoti narkotikus

Komentarų nėra

Britanijoje gali būti legalizuotas kokainas

Krizė, globalizacija

Pranešimas (ataskaita parlamentui, Independent). Britanijos politikai ima samprotauti, kad kokainas veikiau yra naudingas nei žalingas. Parlamentarai siūlo jį legalizuoti, siekiant „suteikti geriausią gydymą patiems skurdžiausiems gyventojų sluoksniams“.
Dokumentą parengė įtakinga parlamento narkotikų politikos reformos grupė. Dokumento autoriai rašo, kad nors XX a. kokainas dėl masinės kovos su narkotikais atsidūrė už įstatymų ribų, anksčiau ši medžiaga garsėjo savo unikaliomis gydomosiomis savybėmis. Ataskaitos autorių nuomone, kokainas gali išgelbėti gyvenimą milijonams vargingiausių žmonių. Užuot kovojus su narkotikų gamintojais, verta sukurti reguliuojamą rinką.
Ataskaitos autoriai rašo, kad šioje narkotinėje medžiagoje yra kalcio ir baltymų, tad jis gali būti naudojamas gydant raumenų skausmą ir net gaminant vyną.
Įdomu, kad stambiosios kompanijos (pvz., „Coca-Cola“) gavo Amerikos vyriausybės leidimą importuoti sausus kokos lapus.
Komentaras. Šiame dienoraštyje jau ne kartą buvo apie tai rašyta. Ne kartą komentaruose buvo atkreipiamas dėmesys į rūkymo draudimą kaip į narkotikų legalizavimo preliudiją. Svarbiausia užmigdyti budrumą, demonstruojant rūpinimąsi liaudies sveikata – „tegu miršta sveikutėliai“. Juk prireiks mažiau lėšų medicininei pagalbai teikti.

Daugiau šia tema skaitykite:

Urugvajaus parlamentas marihuanai pasakė „taip“

Kova su narkotikais: nauji iššūkiai

Komentarų nėra

Nerimas ir perspektyvos

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Klausimas. Ar galima susieti būdą tiesiogiai, individualiai spręsti problemas, pvz., narkomanijos, su tuo, kad jų ir toliau daugėja?
Atsakymas. Taip. Šių problemų vis daugės, nes egoizmas greitai stiprėja. Jeigu mes neįtraukiame žmogaus į altruistinę žmonių tarpusavio sąveiką, jis plyšta, nežino, ką su savimi daryti.
Visokios problemos: narkomanija, teroras, savižudybės ir t. t. taps įprastu reiškiniu. Žmogui reikia ko nors imtis, bet jis nežino ko. Taigi problemų tik daugės. Vienintelis dalykas, kuris mums lieka, – visus išmokyti įsitraukti į naują integralią gamtos sferą.
Iš pradžių žmogus turi išmokti susitvarkyti nedidelėje integralioje bendruomenėje.
Jis jausis saugus, pasitikintis. Jis netgi pajus, kaip pasaulis, su kuriuo taip sąveikaujama, staiga tampa palankus. Kitiems pasaulis nepalankus, o jam palankus.
Vyksta tam tikra individuali savireguliacija, homeostazė, kuri pripildo žmogų visiškai naujų jausmų, pojūčių, galimybių.

Iš 2013 m. balandžio 2 d. pokalbio apie integralųjį auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

JTO reikalauja legalizuoti narkotikus

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu

Kokybinis šuolis į naują pasaulį

Komentarų nėra

Pasaulis be turinio

Integralus auklėjimas, Krizė, globalizacija

Žmoguje išbalansuoti mąstymo ir noro mechanizmai, ir jis nežino, kaip sureguliuoti pusiausvyrą tarp jų. Tuo, iš esmės, ir turėtų žmonėms padėti integralus auklėjimas, kuris mums šiandien būtinas.
Anksčiau nejautėme ypatingų problemų šioje srityje. Dar prieš keletą dešimtmečių net nejautėme artėjančios nelaimės. Mūsų mintys ir norai sudarydavo paprastas kombinacijas, kurios derėdavo tarpusavyje. Laikui bėgant mes vis artėjome prie integralių tarpusavio ryšių – ir prasidėjo sutrikimai.
Šiandien perimame vienas iš kito daugybę minčių ir norų. Pasaulis susimaišė: visi daro įtaką man, o aš – visiems. Dėl to aš negaliu tiesti kelio, laikytis krypties, susibalansuoti savo jėgomis. Turiu mažą potencialą, o supantis pasaulis į mane spinduliuoja ištisus srautus „fluidų“. Svetimos mintys ir norai nuolatos spaudžia, užlieja įvairių diapazonų bangomis ir be perstojo skalauja mano sąmonę.
Galiausiai žmogų pagauna sūkurys ir jis nebežino, kaip elgtis. Tai labai rimta problema. Dėl to kyla potraukis į narkotikus, noras atitrūkti nuo pasaulio, kuriame neįmanoma apsiprasti. Neturėdami išeities žmonės išsiugdo apsaugines elgesio klišes, bando atsiriboti nuo aplinkinių abejingumo, veidmainystės, paniekos siena.
Tai matome stebėdami jaunimą ir daugelį kitų visuomenės sluoksnių. Vyksta savotiškas bėgimas nuo pasaulio į tam tikrą nišą. Aš negaliu palaikyti teisingo, geranoriško, harmoningo ryšio su aplinka, negaliu suvokti visų išorinių poveikių, subalansuoti jų savyje ir paversti geru, jaukiu jausmu. Atvirkščiai, jie išmuša mane iš vėžių ir atima jėgas. Taigi nesiimu jokių priemonių – tiesiog įsijungiu per televiziją rodomą serialą ar futbolą ir žiūriu į ekraną, gurkšnodamas alų. Man šito pakanka.
Vadinasi, nesugebėjimas pažaboti plačiosios aplinkos poveikio padaro mane uždarą, priverčia būti paprastesnį, primityvesnį, apriboja mano vystymąsi ir neleidžia džiaugtis gyvenimu. Aš net nenoriu tuoktis ir susilaukti vaikų. Tik ieškau kažkokio kampo, kuriame galėčiau pasislėpti: „Tai – mano, ir man daugiau nieko nereikia.“ Mano draugai – internete, ir nesusitikinėju su jais norėdamas gerai pralesti laiką. Jeigu kur ir išeinu, tai be jų.
Šiandien net porinius šokius partneriai šoka metro atstumu vienas nuo kito, neapsikabindami ir nesikuždėdami į ausį… Šokėjai stengiasi išlaikyti atstumą – štai tau ir atėjome pašokti drauge.
Žmogus nebenori išlįsti iš savęs. Viduje jaučiasi saugiau. Neduok Dieve susiliesti su kuo nors. Jam sunku nuolatos priešintis šiai problemai – rūšiuoti savo norus ir mintis, dirbti su išorės poveikiu. Jis to nesugeba.
Tad ir įsiviešpatauja gatvės šokių kultūra, susiformavusi iš gatvės įpročių, bulvarinių juokelių ir aikščių šūkių. Šiame mieste mes tiesiog praeiviai – prasilenkiame vieni su kitais nenorėdami bendrauti. Be to, vyriausybės priverstos šiuo klausimu pataikauti visuomenei, nes nori palaikymo per rinkimus. Galiausiai tušti santykiai tampa bendra dalia ir plačiai pasklinda per žiniasklaidą.
Tokia mūsų amžiaus liga ir sergame ja visi – juk esame susiję tarpusavyje. Šią bendrą negalią sukėlė itin patogeniška atmosfera visuomenėje. Todėl neįmanoma nė vieno išgydyti atskirai, sutvarkyti jo mintis, išmokyti nuolatos palaikyti pusiausvyrą savyje. Daugiausia, kuo galime padėti atskiram žmogui, tai „pastatyti jį ant kojų“, truputį atriboti jį nuo išorinių poveikių, dažniausiai neigiamų.
Bendrai paėmus, šiuolaikinė aplinka taip veikia žmogų, jog mums būtina pasirūpinti visos visuomenės pusiausvyra. Kito sprendimo nėra.
Juk šiandien „sveikiausias“ tas, kuris nusileidžia iki „gyvūniškos“ pakopos. Žiūriu televizorių, kalbu telefonu, naršau intenete, juokiuosi ir verkiu, blaškausi nuo vieno prie kito – o šalia manęs miega katinas, kuris viskam abejingas. Tik ausį pajudina, kai aplinkui kyla per daug triukšmo. Tai štai, jeigu noriu pasveikti, bet nesirūpinu teisingu aplinkos poveikiu, tai man belieka tik viena – būti tokiam kaip šis katinas…

Iš 2012 m. spalio 24 d. 88-ojo pokalbio apie naują gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu

Kol kas dar nesugalvota ekskursija į Pragarą…

Grįžimas iš negrįžtamumo taško

Komentarų nėra

Kabalos studijos vartojant narkotikus

Filmai, klipai

Video klipas rusų k.

Komentarų nėra

JTO reikalauja legalizuoti narkotikus

Krizė, globalizacija, Pasaulio problemos

Pranešimas: speciali JTO komisija padarė šokiruojantį pareiškimą:  karas prieš narkotikų platinimą sužlugo, todėl jį turime sustabdyti legalizuodami narkotikus pasauliniu mastu ir nutraukdami baudžiamąjį narkomanų persekiojimą.
Ekspertai pažymi, kad kova su narkotikais privedė vien tik prie prekybos narkotikais didėjimo ir organizuoto nusikalstamumo.
(Rusija pagal narkomanų skaičių yra lyderis, vartojančiųjų heroiną čia yra tiek, kiek visose Europos šalyse, ir  daugiau nei JAV, Kanadoje ir Kinijoje kartu paėmus. Kasmet Rusijoje miršta daugiau kaip 100.000 jaunesnių nei 30 metų narkomanų.)
Komentaras: Štai šitaip bus su visais globalios multikrizės aspektais, nes jos šaknis slypi žmogaus egoizme. O egoizmą mes galime ištaisyti, tik pritraukdami gamtoje esančią Aukštesniosios Šviesos jėgą – davimo ir meilės savybę, kuri yra gamtos ir  gyvybės pagrindas.
Išsitaisymo technologija paprasta, ją galima naudoti tiek individualiai, tiek ir masiškai. Jei mes jos neįgyvendinsime patys, gamta privers mus tai padaryti per kančias – jas mes sukeliame patys, neugdydami davimo ir meilės savybės. Žmonijai verta rimtai apie tai pagalvoti.
Beje, narkotikų legalizavimas reiškia, kad rytoj mano mažamečiui sūnui bet kas galės oficialiai pasiūlyti narkotikų, ir tam žmogui už tai negrės jokia atsakomybės ir jokia bausmė!

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas dėl akimirkos

Nešvaistyk tau duoto laiko

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Komentarų nėra

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu

Krizė, globalizacija

Materialusis žmogaus vystymasis sustoja ir užleidžia vietą naujam etapui.
Šiandien visas mūsų gyvenimo sferas persmelkia nusivylimas. Problema tokio lygio, kad mes nežinome, kaip elgtis su vaikais. Juk pagimdėme juos geram gyvenimui, tačiau akiratyje nieko panašaus nenusimato.
Kam žmogui kinkyti save į šeimyninį vežimą, jeigu tai nežada gerų permainų? Juk neverta save pasmerkti tokiai sunkiai naštai šiaip sau.
Prisirišimas prie tam tikros vietos ar netgi prie tam tikros šalies taip pat jau lieka praeityje. Žmogus tiesiog nori geresnio gyvenimo. Kur yra tokia galimybė, ten jis ir pasiruošęs vykti.
Taip ištriname visas ribas, laužome visus apribojimus, nutraukiame visus praeities „apvalkalus“, kuriuose vystėmės tūkstantmečiais.
Ankščiau žmogui buvo aišku, kad jis priklauso tam tikrai liaudžiai, kultūrai, kad yra pririštas prie tam tikros vietos, prie šeimos, vaikų ir tėvų – prie visko, kas ankstesniais laikais buvo gyvenimo pagrindas. Iš kartos į kartą tėvai mokė vaikus savo amatų: kalvio sūnus laikui bėgant taip pat tapdavo kalviu, piemens – piemeniu. Vaikinas nuo pat pradžių žinojo, kad ves kokią nors merginą iš kaimyninių ūkių arba aplinkinių kaimų. Visas gyvenimas tekėjo pagal tokias taisykles.
Tačiau šiandien viskas pasikeitė, ir tai ne laikinas reiškinys. Visame pasaulyje žmonės atsisako ankstesnių kanonų. Mūsų egoizmas, mūsų vidinis noras, mūsų sąmonė labai greitai ir smarkiai transformuojasi. Į ką? Mes patys nežinome.
Malonumų troškimas rodo mums kelią, suardydamas visas ribas ir pertvaras, kurios laikė mus visuomenės priimtuose rėmuose. Mūsų laikais nebelieka nieko visuotinai priimto, savaime suprantamo. Viskas permaininga ir nepastovu. Kas man šiuo metu patogu, tas ir teisinga.
Žmogus pakilo virš apribojimų, kuriuose gyveno per visą istoriją. Šio proceso įkarštyje nesuvokiame mumyse vykstančių permainų masto. Sienos išnyko, žmonės pasiruošę bet kurioje šalyje jaustis kaip namuose. Norime ar ne, Žemė tampa bendra teritorija. Ir nors esame tik naujos „tendencijos“ pradžioje, vis dėlto ji negrįžtama.
Ir kartu mums atsiveria tuštuma – nauja, kokios dar nepažinojome. Jos niekuo neužpildysi, kad ir kur įsikurtume, kad ir kokių darbų imtumės. Pakilimas virš pasenusių apribojimų ir pasiruošimas naujoms vystymosi formoms vis tiek neleidžia mums užpildyti išaugusio noro, kuris ir pakėlė mus aukščiau senojo pasaulio tiesiai į permainų sūkurį. Jis reikalauja iš mūsų tokio didžiulio užpildymo, kokio niekur nėra.
Žmonija bėdoje. Arba ji atras naują užpildymo formą, arba jai teks raminti save alkoholiu, narkotikais ir antidepresantais. Būtent tai ir vyksta didėjančiais mastais. Iš tiesų tai ne išeitis, todėl ankščiau ar vėliau (geriau ankščiau) suprasime, kad atėjo laikas pakeisti materialųjį užpildymą dvasiniu.

Iš 2011 m. kovo 22 d. pamokos,  tema „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Esminis šių dienų realybės požymis

Atkerėti mūsų gyvenimo burtus

Pasaulio stipriųjų bejėgiškumas

Komentarų nėra

Kol kas dar nesugalvota ekskursija į Pragarą…

Krizė, globalizacija

Kol kas esame pereinamajame laikotarpyje, bet jo pabaigoje žmogus galės gauti viską, ką tiktai galima įsivaizduoti, kaip sapne − tik jis nepanorės tokio pasakiško gyvenimo.
Jis suvoks gyvenimą taip atitolusį nuo realybės, tarsi būtų vartojęs narkotikus. Tai jį atstums − jo vidinis troškimas bus toks, kad žmogus nebegalės taip gyventi.
Tuomet gyvenimas jam atrodys baisesnis už mirtį, jis nežinos, kur dėtis. Ir tai nepriklauso nuo žmogaus: jame atsiskleidžia toks troškimas, kurio nenuslopins nei narkotikai, nei alkoholis, nei koks kitas šio pasaulio malonumas: maistas, seksas, šeima, kelionės, kurios taip išpopuliarėjo pastaraisiais metais. Visa tai palaipsniui nublanks, žmonės persisotins materializmu ir nebeįstengs taip tęsti.
Jau ir dabar nebežino, ką išgalvoti. Net yra ekskursija į šiaurės ašigalį: atvažiavai, pažiūrėjai ir tuoj pat atgal − daugiau ten nėra ką veikti. Viso to žmonės nebenorės. Tada ateis kabalos išmintis ir tars: „Puiku, pagaliau išsėmėme šį pasaulį ir priartėjome prie materialumo ribos!“
Juk pasaulį nulemia žmogaus klausimai. Jeigu jis klausia apie tai, kas yra už šio pasaulio, reiškia, kad mes jau pasiekėme šio pasaulio ribą, atsirėmėme į lubas. Dabar mums reikia pakilti į sekantį aukštą ir eiti toliau.
Tada ir atsiskleidžia kabalos mokslas, juk tik jis ir  gali mus pakelti virš šių lubų.
Čia veikia gamtos dėsnis, kuris nepriklauso nei nuo manęs, nei nuo tavęs, nei nuo ko nors kito. Yra du keliai: Šviesos kelias ir kančių kelias. Jie abu dabar priešais tave, tu stovi kryžkelėje ir reikia rinktis vieną iš jų. Spręsk pats!
Lieka tik kabala, juk nepajėgsime jokiomis kitomis metodikomis numalšinti savo egoistinio noro. Jis augo, augo ir pasiekė šio pasaulio stogą − tarsi pakilusi tešla pasiekė dangtį ir dabar veržias iš puodo lauk.
Negalėsi sugrūsti tešlos atgal, ir visiems tai aišku. Niekas nežino, ką daryti. Todėl visos vyriausybės dabar renkasi į susitikimus ir vienijasi, mėgindamos šią problemą paslėpti − tik todėl, kad nežino, ką su ja daryti. Štai ir atėjo tinkamas laikas kabalos platinimui!

Iš 2011 m. sausio 24 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

O aš į vandenį nersiu

Gyvenimas ne žaidimas

Suprask gyvąją gamtos kalba ir pasakysi: „Pasaulis nuostabus!“

Komentarų nėra

Ką žmogui duoda kabala?

Kabala

Klausimas: Į ką koncentruojasi kabalos mokslas ir ką jis gali duoti žmogui?
Atsakymas: Kai vaikystė baigiasi, žmogui pamažu atsiveria akys ir jis pastebi esąs tam tikrame pasaulyje.
Galima jame gyventi nesusimąstant, tiesiog „kaip visi“, žvelgiant į kitus. O gali būti, kad jam norisi šiek tiek daugiau suprasti apie gyvenimą. Viskas priklauso nuo žmogaus vidinio poreikio, kuris jį stumia.
Ir tada žmogus nori atskleisti jį supančią tikrovę: vaikystėje – savo kambarį, vėliau – savo kiemą, miestą, šalį, pasaulį, visą žemės rutulį, po to jis pereina prie kosmoso. Bet galiausiai supranta, kad visi šie bandymai neatneša jam pasitenkinimo.
Šiandien, žmonija prarado susidomėjimą netgi moksliniais kosmoso tyrinėjimais, teliko vien jo  komercinis pritaikymas: mobilaus telefono valdymas iš palydovo arba šnipinėjimas.
Mūsų jau neįkvepia kosminiai skrydžiai į tolimas galaktikas. Vidinis žmogaus noras pasikeitė ir driekiasi ne į tolį, ne į kosminius atstumus, o atvirkščiai – daugiau į vidų.
Kyla klausimas: iš kur tai atėjo ir kokiu tikslu? Pirmą kartą žmonijos istorijoje nesistengiame padaryti tiesiog „daugiau“, o norime pirmiausia suprasti: kam turime tai daryti?! Tai klausimas apie savo šaknį: „Iš kur viskas ateina? Ir kur tai mane veda?“
Metai iš metų žmonėms tampa vis sunkiau parduoti kažką naujo – jie jau viskuo persisotinę. Tai nereiškia, kad jie neturi troškimų, bet tu tiesiog negali jiems duoti to, ko jie nori! Ir todėl jie lieka nepatenkinti, nusivylę, ima vartoti narkotikus, kad užsimirštų.
Jiems reikalingas atsakymas apie gyvenimo prasmę, o ne tik supratimas, kaip sukurti aplink save sotų, ištaigingą egzistavimą, malonų gyvūniniam kūnui.
Tai akivaizdu stebint madą: ji tapo daug paprastesnė ir laisvesnė. Tai rodo, kad žmogus išsilaisvina iš materialių vertybių, kuriose jau nemato pripildymo ir prasmės. Jis tiesiog nori, kad jam būtų patogu, ir kad nejaustų kokio nors materialaus trūkumo. Bet žmogus nenori sutelkti dėmesio į tai ir per daug rūpintis.
Tai labai didelis skirtumas: man reikia mašinos, namo, tūkstančio įvairiausių daiktų, kad būtų patogu gyventi. Bet jie patys man neįdomūs, tiesiog noriu susikurti sau komfortą, o šiaip – man nieko nereikia. Daiktai palengvina man gyvenimą ir tai puiku, bet jie patys nėra mano tikslas. Noriu atskleisti save dėl kažko kito, aukštesnio.
Ir čia žmogui atsiveria klausimas apie esmę, apie gyvenimo prasmę. Tada jam jau nepadės nei technologijų vystymas, nei mokslas, nei filosofija, nei psichologija – niekas negalės į tai atsakyti. Nes tai klausimas apie mano šaknį – „Iš kur esu kilęs?“. Ar be šio gyvūninio egzistavimo turiu kažkokią aukštesnę paskirtį?
Juk šiame gyvenime aš jau išsisėmiau, ką dar galiu gauti? Dar kokį nors super madingą žaisliuką ar televizorių? Galite sugalvoti kokias tik norite pramogas, bet visa tai bus iš tokio lygmens, apie kurį aš jau neklausiu. Ir aš dėl to nekaltas! Mano viduje pabunda tokie klausimai, kurie priklauso kitai pakopai.

Iš 2011 m. sausio 24 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nauja koordinačių ašis

Kam skirta Kabala

Kas gi ten slepiasi manyje?

Komentarų nėra

O aš į vandenį nersiu

Krizė, globalizacija

Klausimas: Koks ryšys tarp depresijos ir mūsų prigimties?
Atsakymas: Depresija – tai tuštumos pojūtis nore, kai noras yra, bet nėra kuo jį pripildyti. Tai pats ryškiausias mūsų prigimties atsiskleidimas. Nes, iš principo, Kūrėjas sukūrė norą, ir tas noras siekia pripildymo – tokia yra mūsų esmė. Jo sukurtas bendras noras, kuriame mes visi ir esame, arba kiekvieno iš mūsų mažytis noras, iš kurių jis susideda, reikalauja pripildymo. Kai šito pripildymo viduje nėra – kyla klausimas, kur jis yra. Jeigu jis yra kažkur šalia, bet ne jame, tada ištinka depresija.
Jeigu šito pripildymo nebūtų iš viso, depresijos nebūtų. Maža kokia ten tuštuma manyje? Iš kur žmogui, gyvenančiam kur nors Afrikoje, žinoti, kad jam trūksta nešiojamojo kompiuterio arba skalbyklės? Bet jeigu tavo vizijoje, tavo jutimuose atsiranda būsimo pripildymo jausmas, kuris galėtų būti tavyje, bet nėra – tada kyla depresija. Vadinasi, depresija – tai ne atsilikusio žmogaus savybė, o atvirkščiai, pažengusio. Ir kuo toliau, tuo daugiau bus depresijos, nes norai didėja, ir auga pripildymo nebuvimo suvokimas.
Mes matome, kad per paskutinius keturiasdešimt metų depresija vis labiau plinta žmonių visuomenėje. Šiandien tai svarbiausia problema. Be to, ši problema jau laikoma susirgimu. Ir ji plėsis, ir jos niekaip neįmanoma pažaboti. Artimiausiu laiku mums teks įteisinti narkotikus ir juos kiekvienam dalinti. Iš viso, mes sutiksime su bet kuo, kad tik nejaustume depresijos. Ir vis tiek jos įveikti nesugebėsime. Sulauksime to, kad žmogus matys „vaistą“ prieš save ir negalės jo išgerti, negalės vartoti narkotiko. Kodėl? Todėl, kad jis jaus, kad tai – ne atsakymas į jo klausimą, ne užpildymas jo tuštumai. Taigi, kova su depresija – tai pagrindinė žmogaus kova su savo tuštuma. Ir būtent ji stumia į priekį. Todėl pagal depresijos apimtų žmonių kiekį mes galime nustatyti, kaip greitai žmonija artėja prie blogio suvokimo. Ir niekas nepadės žmogui, išskyrus aiškų, griežtą, energingą įsijungimą į teisingą visuomenę. Tiktai tenai jis galės nuslopinti savo depresiją – be to, labai intensyviai: atjungęs save, atjungęs savo jutimus, pasinėręs į aplinką kaip į vandenį visa galva. Nėra kito vaisto – tiktai aplinkos poveikis. Tada atsiranda pripildymas, kuris, žinoma, akimirksniu sunaikins depresiją.

Iš 2011 m. sausio 28 d. 2 pamokos Berlyno kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Esminis šių dienų realybės požymis

Atkerėti mūsų gyvenimo burtus

Nelygybė – visų problemų šaltinis

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai