Pranešimas: speciali JTO komisija padarė šokiruojantį pareiškimą:  karas prieš narkotikų platinimą sužlugo, todėl jį turime sustabdyti legalizuodami narkotikus pasauliniu mastu ir nutraukdami baudžiamąjį narkomanų persekiojimą.
Ekspertai pažymi, kad kova su narkotikais privedė vien tik prie prekybos narkotikais didėjimo ir organizuoto nusikalstamumo.
(Rusija pagal narkomanų skaičių yra lyderis, vartojančiųjų heroiną čia yra tiek, kiek visose Europos šalyse, ir  daugiau nei JAV, Kanadoje ir Kinijoje kartu paėmus. Kasmet Rusijoje miršta daugiau kaip 100.000 jaunesnių nei 30 metų narkomanų.)
Komentaras: Štai šitaip bus su visais globalios multikrizės aspektais, nes jos šaknis slypi žmogaus egoizme. O egoizmą mes galime ištaisyti, tik pritraukdami gamtoje esančią Aukštesniosios Šviesos jėgą – davimo ir meilės savybę, kuri yra gamtos ir  gyvybės pagrindas.
Išsitaisymo technologija paprasta, ją galima naudoti tiek individualiai, tiek ir masiškai. Jei mes jos neįgyvendinsime patys, gamta privers mus tai padaryti per kančias – jas mes sukeliame patys, neugdydami davimo ir meilės savybės. Žmonijai verta rimtai apie tai pagalvoti.
Beje, narkotikų legalizavimas reiškia, kad rytoj mano mažamečiui sūnui bet kas galės oficialiai pasiūlyti narkotikų, ir tam žmogui už tai negrės jokia atsakomybės ir jokia bausmė!

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas dėl akimirkos

Nešvaistyk tau duoto laiko

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Materialusis žmogaus vystymasis sustoja ir užleidžia vietą naujam etapui.
Šiandien visas mūsų gyvenimo sferas persmelkia nusivylimas. Problema tokio lygio, kad mes nežinome, kaip elgtis su vaikais. Juk pagimdėme juos geram gyvenimui, tačiau akiratyje nieko panašaus nenusimato.
Kam žmogui kinkyti save į šeimyninį vežimą, jeigu tai nežada gerų permainų? Juk neverta save pasmerkti tokiai sunkiai naštai šiaip sau.
Prisirišimas prie tam tikros vietos ar netgi prie tam tikros šalies taip pat jau lieka praeityje. Žmogus tiesiog nori geresnio gyvenimo. Kur yra tokia galimybė, ten jis ir pasiruošęs vykti.
Taip ištriname visas ribas, laužome visus apribojimus, nutraukiame visus praeities „apvalkalus“, kuriuose vystėmės tūkstantmečiais.
Ankščiau žmogui buvo aišku, kad jis priklauso tam tikrai liaudžiai, kultūrai, kad yra pririštas prie tam tikros vietos, prie šeimos, vaikų ir tėvų – prie visko, kas ankstesniais laikais buvo gyvenimo pagrindas. Iš kartos į kartą tėvai mokė vaikus savo amatų: kalvio sūnus laikui bėgant taip pat tapdavo kalviu, piemens – piemeniu. Vaikinas nuo pat pradžių žinojo, kad ves kokią nors merginą iš kaimyninių ūkių arba aplinkinių kaimų. Visas gyvenimas tekėjo pagal tokias taisykles.
Tačiau šiandien viskas pasikeitė, ir tai ne laikinas reiškinys. Visame pasaulyje žmonės atsisako ankstesnių kanonų. Mūsų egoizmas, mūsų vidinis noras, mūsų sąmonė labai greitai ir smarkiai transformuojasi. Į ką? Mes patys nežinome.
Malonumų troškimas rodo mums kelią, suardydamas visas ribas ir pertvaras, kurios laikė mus visuomenės priimtuose rėmuose. Mūsų laikais nebelieka nieko visuotinai priimto, savaime suprantamo. Viskas permaininga ir nepastovu. Kas man šiuo metu patogu, tas ir teisinga.
Žmogus pakilo virš apribojimų, kuriuose gyveno per visą istoriją. Šio proceso įkarštyje nesuvokiame mumyse vykstančių permainų masto. Sienos išnyko, žmonės pasiruošę bet kurioje šalyje jaustis kaip namuose. Norime ar ne, Žemė tampa bendra teritorija. Ir nors esame tik naujos „tendencijos“ pradžioje, vis dėlto ji negrįžtama.
Ir kartu mums atsiveria tuštuma – nauja, kokios dar nepažinojome. Jos niekuo neužpildysi, kad ir kur įsikurtume, kad ir kokių darbų imtumės. Pakilimas virš pasenusių apribojimų ir pasiruošimas naujoms vystymosi formoms vis tiek neleidžia mums užpildyti išaugusio noro, kuris ir pakėlė mus aukščiau senojo pasaulio tiesiai į permainų sūkurį. Jis reikalauja iš mūsų tokio didžiulio užpildymo, kokio niekur nėra.
Žmonija bėdoje. Arba ji atras naują užpildymo formą, arba jai teks raminti save alkoholiu, narkotikais ir antidepresantais. Būtent tai ir vyksta didėjančiais mastais. Iš tiesų tai ne išeitis, todėl ankščiau ar vėliau (geriau ankščiau) suprasime, kad atėjo laikas pakeisti materialųjį užpildymą dvasiniu.

Iš 2011 m. kovo 22 d. pamokos,  tema „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Esminis šių dienų realybės požymis

Atkerėti mūsų gyvenimo burtus

Pasaulio stipriųjų bejėgiškumas

Kol kas esame pereinamajame laikotarpyje, bet jo pabaigoje žmogus galės gauti viską, ką tiktai galima įsivaizduoti, kaip sapne − tik jis nepanorės tokio pasakiško gyvenimo.
Jis suvoks gyvenimą taip atitolusį nuo realybės, tarsi būtų vartojęs narkotikus. Tai jį atstums − jo vidinis troškimas bus toks, kad žmogus nebegalės taip gyventi.
Tuomet gyvenimas jam atrodys baisesnis už mirtį, jis nežinos, kur dėtis. Ir tai nepriklauso nuo žmogaus: jame atsiskleidžia toks troškimas, kurio nenuslopins nei narkotikai, nei alkoholis, nei koks kitas šio pasaulio malonumas: maistas, seksas, šeima, kelionės, kurios taip išpopuliarėjo pastaraisiais metais. Visa tai palaipsniui nublanks, žmonės persisotins materializmu ir nebeįstengs taip tęsti.
Jau ir dabar nebežino, ką išgalvoti. Net yra ekskursija į šiaurės ašigalį: atvažiavai, pažiūrėjai ir tuoj pat atgal − daugiau ten nėra ką veikti. Viso to žmonės nebenorės. Tada ateis kabalos išmintis ir tars: „Puiku, pagaliau išsėmėme šį pasaulį ir priartėjome prie materialumo ribos!“
Juk pasaulį nulemia žmogaus klausimai. Jeigu jis klausia apie tai, kas yra už šio pasaulio, reiškia, kad mes jau pasiekėme šio pasaulio ribą, atsirėmėme į lubas. Dabar mums reikia pakilti į sekantį aukštą ir eiti toliau.
Tada ir atsiskleidžia kabalos mokslas, juk tik jis ir  gali mus pakelti virš šių lubų.
Čia veikia gamtos dėsnis, kuris nepriklauso nei nuo manęs, nei nuo tavęs, nei nuo ko nors kito. Yra du keliai: Šviesos kelias ir kančių kelias. Jie abu dabar priešais tave, tu stovi kryžkelėje ir reikia rinktis vieną iš jų. Spręsk pats!
Lieka tik kabala, juk nepajėgsime jokiomis kitomis metodikomis numalšinti savo egoistinio noro. Jis augo, augo ir pasiekė šio pasaulio stogą − tarsi pakilusi tešla pasiekė dangtį ir dabar veržias iš puodo lauk.
Negalėsi sugrūsti tešlos atgal, ir visiems tai aišku. Niekas nežino, ką daryti. Todėl visos vyriausybės dabar renkasi į susitikimus ir vienijasi, mėgindamos šią problemą paslėpti − tik todėl, kad nežino, ką su ja daryti. Štai ir atėjo tinkamas laikas kabalos platinimui!

Iš 2011 m. sausio 24 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

O aš į vandenį nersiu

Gyvenimas ne žaidimas

Suprask gyvąją gamtos kalba ir pasakysi: „Pasaulis nuostabus!“

Klausimas: Į ką koncentruojasi kabalos mokslas ir ką jis gali duoti žmogui?
Atsakymas: Kai vaikystė baigiasi, žmogui pamažu atsiveria akys ir jis pastebi esąs tam tikrame pasaulyje.
Galima jame gyventi nesusimąstant, tiesiog „kaip visi“, žvelgiant į kitus. O gali būti, kad jam norisi šiek tiek daugiau suprasti apie gyvenimą. Viskas priklauso nuo žmogaus vidinio poreikio, kuris jį stumia.
Ir tada žmogus nori atskleisti jį supančią tikrovę: vaikystėje – savo kambarį, vėliau – savo kiemą, miestą, šalį, pasaulį, visą žemės rutulį, po to jis pereina prie kosmoso. Bet galiausiai supranta, kad visi šie bandymai neatneša jam pasitenkinimo.
Šiandien, žmonija prarado susidomėjimą netgi moksliniais kosmoso tyrinėjimais, teliko vien jo  komercinis pritaikymas: mobilaus telefono valdymas iš palydovo arba šnipinėjimas.
Mūsų jau neįkvepia kosminiai skrydžiai į tolimas galaktikas. Vidinis žmogaus noras pasikeitė ir driekiasi ne į tolį, ne į kosminius atstumus, o atvirkščiai – daugiau į vidų.
Kyla klausimas: iš kur tai atėjo ir kokiu tikslu? Pirmą kartą žmonijos istorijoje nesistengiame padaryti tiesiog „daugiau“, o norime pirmiausia suprasti: kam turime tai daryti?! Tai klausimas apie savo šaknį: „Iš kur viskas ateina? Ir kur tai mane veda?“
Metai iš metų žmonėms tampa vis sunkiau parduoti kažką naujo – jie jau viskuo persisotinę. Tai nereiškia, kad jie neturi troškimų, bet tu tiesiog negali jiems duoti to, ko jie nori! Ir todėl jie lieka nepatenkinti, nusivylę, ima vartoti narkotikus, kad užsimirštų.
Jiems reikalingas atsakymas apie gyvenimo prasmę, o ne tik supratimas, kaip sukurti aplink save sotų, ištaigingą egzistavimą, malonų gyvūniniam kūnui.
Tai akivaizdu stebint madą: ji tapo daug paprastesnė ir laisvesnė. Tai rodo, kad žmogus išsilaisvina iš materialių vertybių, kuriose jau nemato pripildymo ir prasmės. Jis tiesiog nori, kad jam būtų patogu, ir kad nejaustų kokio nors materialaus trūkumo. Bet žmogus nenori sutelkti dėmesio į tai ir per daug rūpintis.
Tai labai didelis skirtumas: man reikia mašinos, namo, tūkstančio įvairiausių daiktų, kad būtų patogu gyventi. Bet jie patys man neįdomūs, tiesiog noriu susikurti sau komfortą, o šiaip – man nieko nereikia. Daiktai palengvina man gyvenimą ir tai puiku, bet jie patys nėra mano tikslas. Noriu atskleisti save dėl kažko kito, aukštesnio.
Ir čia žmogui atsiveria klausimas apie esmę, apie gyvenimo prasmę. Tada jam jau nepadės nei technologijų vystymas, nei mokslas, nei filosofija, nei psichologija – niekas negalės į tai atsakyti. Nes tai klausimas apie mano šaknį – „Iš kur esu kilęs?“. Ar be šio gyvūninio egzistavimo turiu kažkokią aukštesnę paskirtį?
Juk šiame gyvenime aš jau išsisėmiau, ką dar galiu gauti? Dar kokį nors super madingą žaisliuką ar televizorių? Galite sugalvoti kokias tik norite pramogas, bet visa tai bus iš tokio lygmens, apie kurį aš jau neklausiu. Ir aš dėl to nekaltas! Mano viduje pabunda tokie klausimai, kurie priklauso kitai pakopai.

Iš 2011 m. sausio 24 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nauja koordinačių ašis

Kam skirta Kabala

Kas gi ten slepiasi manyje?

Klausimas: Koks ryšys tarp depresijos ir mūsų prigimties?
Atsakymas: Depresija – tai tuštumos pojūtis nore, kai noras yra, bet nėra kuo jį pripildyti. Tai pats ryškiausias mūsų prigimties atsiskleidimas. Nes, iš principo, Kūrėjas sukūrė norą, ir tas noras siekia pripildymo – tokia yra mūsų esmė. Jo sukurtas bendras noras, kuriame mes visi ir esame, arba kiekvieno iš mūsų mažytis noras, iš kurių jis susideda, reikalauja pripildymo. Kai šito pripildymo viduje nėra – kyla klausimas, kur jis yra. Jeigu jis yra kažkur šalia, bet ne jame, tada ištinka depresija.
Jeigu šito pripildymo nebūtų iš viso, depresijos nebūtų. Maža kokia ten tuštuma manyje? Iš kur žmogui, gyvenančiam kur nors Afrikoje, žinoti, kad jam trūksta nešiojamojo kompiuterio arba skalbyklės? Bet jeigu tavo vizijoje, tavo jutimuose atsiranda būsimo pripildymo jausmas, kuris galėtų būti tavyje, bet nėra – tada kyla depresija. Vadinasi, depresija – tai ne atsilikusio žmogaus savybė, o atvirkščiai, pažengusio. Ir kuo toliau, tuo daugiau bus depresijos, nes norai didėja, ir auga pripildymo nebuvimo suvokimas.
Mes matome, kad per paskutinius keturiasdešimt metų depresija vis labiau plinta žmonių visuomenėje. Šiandien tai svarbiausia problema. Be to, ši problema jau laikoma susirgimu. Ir ji plėsis, ir jos niekaip neįmanoma pažaboti. Artimiausiu laiku mums teks įteisinti narkotikus ir juos kiekvienam dalinti. Iš viso, mes sutiksime su bet kuo, kad tik nejaustume depresijos. Ir vis tiek jos įveikti nesugebėsime. Sulauksime to, kad žmogus matys „vaistą“ prieš save ir negalės jo išgerti, negalės vartoti narkotiko. Kodėl? Todėl, kad jis jaus, kad tai – ne atsakymas į jo klausimą, ne užpildymas jo tuštumai. Taigi, kova su depresija – tai pagrindinė žmogaus kova su savo tuštuma. Ir būtent ji stumia į priekį. Todėl pagal depresijos apimtų žmonių kiekį mes galime nustatyti, kaip greitai žmonija artėja prie blogio suvokimo. Ir niekas nepadės žmogui, išskyrus aiškų, griežtą, energingą įsijungimą į teisingą visuomenę. Tiktai tenai jis galės nuslopinti savo depresiją – be to, labai intensyviai: atjungęs save, atjungęs savo jutimus, pasinėręs į aplinką kaip į vandenį visa galva. Nėra kito vaisto – tiktai aplinkos poveikis. Tada atsiranda pripildymas, kuris, žinoma, akimirksniu sunaikins depresiją.

Iš 2011 m. sausio 28 d. 2 pamokos Berlyno kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Esminis šių dienų realybės požymis

Atkerėti mūsų gyvenimo burtus

Nelygybė – visų problemų šaltinis

Klausimas (iš dienoraščio anglų kalba): Ką galvojate apie marihuaną? Aš manau, kad tai žolė, o ne narkotikas. Kas čia blogo, jei besimokantieji kabalos rūko ir atsipalaiduoja?
Atsakymas: Jei vartojama kaip vaistai, tai viskas gerai, net gyvatės nuodai, o jeigu tam, kad žmogus atsijungtų nuo realybės ir ištaisymo – ne.
Be to, būtina atkreipti dėmesį į priklausomybę… Apskritai, jei žmogus veržiasi aukštesnio tikslo link šito jam nereikia.

Klausimas (iš dienoraščio anglų kalba): Ne kartą kalbėjote apie tai, jog mokantis kabalos mūsų polinkis vartoti narkotikus ir vaistus, prie kurių galima priprasti, silpnėja ir pamažu išnyksta. Aš pati tuo įsitikinau. Tai dėl to, kad veikia Šviesa ar dėl to, kad padeda draugai-bendraminčiai?
Atsakymas: Šviesa, tik Šviesa !

Daugiau šia tema skaitykite:

„Vietoj narkotikų – Aukštesnysis pasaulis“

„Krizė – tabletės – būrėjos“

„Susižavėjimas narkotikais neišvengiamas“

Nagrinėdami neigiamų visuomenės reiškinių įvairiose šalyse statistiką: kalėjimuose kalinčių procentą, žmonių, vartojančių narkotikus, kenčiančių nuo depresijos, skyrybų, prievartos šeimoje, tėvų ir vaikų susvetimėjimo, skaičių, staiga susiduriame su labai įdomiu rezultatu.
Pasirodo, neturtingose šalyse tokių problemų beveik nėra. Pasiūlyk Afrikoje vaistus nuo depresijos – jie nesupras, kas tai yra. O Europoje juos visi naudoja, kiekvienam būtinas asmeninis psichologas.
Galiausiai aiškėja, kad problema – ne skurdas, o skirtingas gyvenimo lygis, tai, kaip vertinu save palygindamas su kitais, kiek mes nelygūs tarpusavyje, juk pusiausvyra – gamtos dėsnis. Todėl kuo mažiau subalansuota visuomenė, tuo daugiau ji turi problemų: nusikaltimai, narkotikai, depresija, skyrybos ir t. t. O kuo visuomenės narių lygis panašesnis, tuo šių problemų mažiau.
Galima gyventi olose ir jaustis laimingu ir galima gyventi visiškoje gerovėje be jokių problemų – jei taip gyvens visi. Problemos atsiranda tik dėl nelygybės, nes būtent pusiausvyros stoka yra visų vargų priežastis.
Bet nėra paprasta sulyginti žmones, nes tai prieštarauja egoistiniam norui. Todėl žmogui reikalinga kompensacija: ką gausi už tai, jei būsi lygus su visais? Dabar tavo noras – būti aukščiau visų. Kabala aiškina, kad pasiekti ir gyventi lygybėje galima, tik atskleidus Kūrėją. Jo atskleidimas užpildys visas tuštumas – ir atlygins už nusileidimą ir lygybę su visais.
Visuomenė jau supranta, kad nelygybė gimdo blogį, nes prieštarauja pagrindinei gamtos jėgai, pagal kurią viskas turi būti subalansuota, harmoninga, išlaikant pusiausvyrą. Iš Begalybės su jos absoliučia pusiausvyra gauname pripildymą ir todėl bet kokį priešingą reiškinį priimame kaip griovimą.

Klausimas: Ar reikia knaisiotis po savo blogas būsenas, kai jas išgyveni, ar verčiau pakilti virš jų ir paskui analizuoti, kas gi ten buvo?
Atsakymas: Jau po to, esant pakilimui aiškintis, o esant kritimui reikia tik dirbti.

Klausimas: Lankausi kabalos mokymo centre ir klausau jūsų paskaitas. Šiuo metu skaitau „Kūrėjo atskleidimas“, nes noriu suprasti dabar patiriamos nusivylimo būsenos priežastį. Materialus gyvenimas manęs nedžiugina, Kūrėjas man siunčia vien kančias, kartais net nesinori gyventi. Jaučiuosi visiškai pasimetusi. Galbūt yra kokia nors ypatinga knyga, kuri padėtų man įveikti šią būseną?
Atsakymas: Knyga „Šamati“ (EN, RU).

Klausimas: Jeigu žmogus studijuoja kabalą ir tuo pat metu jaučia ypatingą trauką kažkokiam „ypatingam“ prisipildymui, pavyzdžiui, alkoholiui, narkotikams arba pornografijai – ką jam daryti su savimi, ypač, kai šis noras laikui bėgant nesilpnėja, o priešingai –  stiprėja? Kaip nenuklysti nuo kelio?
Atsakymas: Galvoti tik apie tai, kas svarbiausia, o jeigu ir nukritai – reikia greitai iš to išeiti ir vėl pirmyn, negalvojant apie praeitį.

Klausimas: Man ne kartą teko padėti pagalbos narkomanams centre, ir aš pastebėjau, kad ir elementarus kabalos mokslo supratimas gali būti vaistas šiems žmonėms. Man atrodo, jei Bnei Baruch  kreiptųsi į tokius centrus su konkrečiais pasiūlymais, tai padėtų sukurti šviesos taškus tuose, kurie nori nutraukti narkotikų vartojimą, ir jie galėtų prisijungti prie tikrojo šaltinio. Kokia Jūsų nuomonė?
Atsakymas: Gaila, bet mes neturime tiek pajėgų, tačiau jei jūs rastumėte norinčių, mes pasiruošę apmokyti juos teisingo bendravimo su šiais žmonėmis, atskiri atvejai mums pasitaiko. Daugelis buvusių narkomanų – jau seniai perėję machsomą… Tai pasiūlymas bendram darbui tarp narkomanų – mes laukiame norinčių prisidėti!

„Susižavėjimas narkotikais neišvengiamas“

Klausimas: Mano nuomone, nereikėtų tenkinti visų savo vaikų poreikių ir norų. Pavyzdžiui, aš moku už toli nuo namų esančių vaikų mokslą ir sužinau, kad jie vartoja narkotikus. Ar pateikti mano paramos sąlygą – nustoti vartoti narkotikus? Anksčiau vieną vaiką tuo gąsdinau. Netgi lioviausi remti, bet tai nepadėjo, o priešingai, mes nutolome vienas nuo kito ilgam laikui.
Atsakymas: Na štai, jūs ir pats supratote, kad prievarta neišauklėsi, o tik atstumsi. Ką daryti? – Įtraukti juos į teisingą aplinką! Kitokio sprendimo nėra.