Klausimas: Stovime ant naujųjų metų slenksčio. Kodėl keičiasi metai, o žmonės jaučia tam tikrą jaudulį, prisipildymą? Kokia šio reiškinio šaknis? Juk žinome, kad dvasiniame pasaulyje nėra laiko. Kodėl žmonės šitaip suvokia?
Atsakymas: Pirmiausia, dvasiniame pasaulyje nėra žemiško laiko, o žemėje nėra dvasinio laiko. Tad kalbėti apie laiką nėra paprasta.
Iš esmės laiko sąvoka gana sudėtinga. Tai susiję su tuo, kokios mūsų koordinatės, kieno atžvilgiu ir kaip matuojame laiką, ar jis apskritai yra. Tai vien mūsų subjektyvūs vidiniai pojūčiai ar iš tiesų kokia nors konstanta, kuri visąlaik diktuoja mums mūsų egzistavimo tėkmę. Tai nėra paprasta.
O tai, kad žmonės jaučia jaudulį keičiantis metams, tai įprastinis reiškinys, kuris neturi nieko bendro su dvasinėmis šaknimis.
Laiko pradžia, laiko pabaiga, tam tikri laikai – tai, žinoma, yra. O patys „naujieji metai“ žmonių priimti tik tam, kad būtų koks nors atskaitos taškas.

#307190

Iš 2022 m. gruodžio 25 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atėjo paskutiniosios kartos laikas

Laikas priklauso nuo mūsų

Naujas laikas, nauji dėsniai

Mylėti – žinoti, kaip suteikti kitam tai, ko jam trūksta, o jis gali duoti man tai, kas būtina man. Tai integralus visos žmonijos mechanizmas.
Mūsų pasaulis – tai kinas. Reikia liautis jį sukus savyje! Pasaulio pabaiga – kai žmogus liaujasi neteisingai jį suvokęs.
Elul (atgailos) mėnuo – kai žmogus nori būti tinkamai su kitais susijęs ir daryti tai, ko reikia jiems!
Principas „viskas sau“ leidžia jausti „šį pasaulį“ . Jei mano „aš“ nukreiptas į davimą, tai šiame siekyje jaučiu dvasinį pasaulį.
Naujieji metai – tai naujas įsisąmoninimas: tikrasis Aš – tai visi kiti. O tai, kas anksčiau buvo manuoju Aš, tėra didžiausias mano priešas – egoizmas!