Pateikti įrašai su neapykanta žyme.


Kodėl nejaučiame Šviesos?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas yra mano jaučiamos kančios?
Atsakymas. Žiūrint kokios kančios – meilės ar neapykantos.
Kančios – tai ko, nori, nebuvimas. Jei noriu kam nors duoti, suteikti malonumą ir negaliu – tai vieno tipo kančios. Jeigu, priešingai, noriu gauti ir negaunu – tai kito tipo kančios.
Klausimas. Sakoma, kad jeigu gyvenimo Šviesa neįvilkta į gailestingumo Šviesą, tuomet tai kaip aštrus peilis. Ką tai reiškia?
Atsakymas. Bet kuri mums ateinanti Šviesa turi įsivilkti į davimo savybę, ir turi būti perduota kitiems, tuomet ji bus mūsų labui. Tam reikia pasirengti, kitaip Šviesa neateis.
Nejaučiame Šviesos, nes neturime noro jos perduoti kitiems. Vos tik paverčiu save Šviesos laidininku, iškart Šviesa atsiskleidžia manyje tiek, kiek esu atviras kitiems.
Klausimas. Tuomet galima sakyti, kad kai jaučiu skausmą ir kančias gyvenimo Šviesa (chochma) neįsivelka į gailestingumo Šviesą (chasadim), į mano davimą?
Atsakymas. Taip, uždarau ją savyje, o ji mane spaudžia norėdama įeiti.
#232571

Iš 2018 m. balandžio 15 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Veržtis pirmyn net nuo lengvo pliaukštelėjimo

Plytelės iš šviesos ir tamsos

Kaip gi gauti Begalybės šviesą?

Komentarų nėra

Neapykantą paversti meile

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kuo skiriasi ir kuo matuojami sielos pažinimo lygmenys?
Atsakymas. Tai Kūrėjo atskleidimo lygmenys.
Esmė ta, kad atskleidžiame Kūrėją tik tiek, kiek esame į Jį panašūs, kaip su bet kokiais fiziniais dėsniais. Mums duodama itin paprasta savybė – davimo ir meilės savybė, emanacija. Ir tai turime savyje pasiekti.
Kiek įstengsime ją generuoti, tiek suvoksi ją pagal panašumo dėsnį. Kiek iš vidaus prilygsime jai, tiek ji atsiskleis iš išorės.
Iš esmės davimo ir meilės savybe užpildyta viskas, tačiau dabar jos visiškai nesuvokiame, nes esame jai priešingi. Kiek jai prilygsime, tiek imsime suvokti ir atskleisti aukštesnįjį pasaulį, kuriame egzistuosime šioje savybėje.
Klausimas. Ir tuomet visus išvysiu mylinčius?
Atsakymas. Taip. Visus išvysiu tokius, nes ištaisydamas savo savybes iš neapykantos į meilę, ištaisau visus priešus ir paverčiu juos mylinčiais. Taip išorėje nematysiu nieko blogo, o priešai taps draugais.
Apie tai pasakyta: neapykantą paverčiantis meile – herojus tarp herojų.

Iš 2018 m. kovo 4 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp meilės ir neapykantos

Pajausti kitų norus

Mano mylimas pasaulis

Komentarų nėra

Kodėl mes nekenčiame?

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kolumbijos Universiteto mokslininkai, tyrinėdami neapykantos šaltinius, priėjo prie išvados, kad viena iš neapykantos priežasčių yra baimė tų dalykų, kurie žmogui nesuprantami.
Neapykanta pagimdo dvi pagrindinės emocijos: meilė ir agresija. Psichologų nuomone, žmonės nekenčia kituose to, ko bijo savo viduje.
Kas yra neapykanta jūsų nuomone?
Atsakymas. Neapykanta – tai visa, kas man nenaudinga.
Kita vertus, tai gera savybė, nes ji padeda man patikrinti, ką dar turiu savyje pakeisti. Visas pasaulis – tai iš esmės Kūrėjas, kurį turiu mylėti absoliučia meile! O jeigu kažko nekenčiu, vadinasi, savo viduje esu neištaisytas.
Tikroji neapykanta pasireiškia tik kelyje į meilę. Jei aš tinkamai nusiteikiu meilei, tai atrandu, kad kažko nekenčiu, ir suprantu, ką reikia savyje ištaisyti, kad galėčiau pamilti.
Tai, kas dabar vyksta pasaulyje, yra labai didelės visų neapykantos visiems išraiška. Tai natūralus mūsų prigimties pasireiškimas, vidinis proveržis, kai mes absoliučiai vienas kito nekenčiame. Tuomet pasireiškia tik mūsų blogosios savybės, nes teigiamų mes neturime, tenorime išnaudot vienas kitą.
Mūsų egoizmas ir yra neapykanta. O mes turime jį ištaisyti į meilę. Tai įgyvendinama susivienijant ir pasitelkiant ypatingą, gerą gamtos jėgą, kurią atskleidžiame.
Klausimas. Tačiau ta neapykanta, kuri dabar egzistuoja pasaulyje, pasireiškia ne kelyje į meilę, tai tiesiog neapykanta.
Atsakymas. Ne. Vis tiek ji kyla pakeliui į meilę, nes mes esame kelyje į išsitaisymą. Tai tik blogio suvokimo laikotarpis. Mes jaučiame blogį, bet dar nesuvokiame jo priežasties, jo pasekmių ir ką su juo daryti.
Iš tiesų blogis yra tas įrankis, kurį panaudodami viską paversime gėriu.
Kai tik suvoksime blogį, įvyks perversmas. Apie tai kalba kabalos mokslas. Jis aiškina, kaip tai įgyvendinti praktiškai.
Todėl ateikite, studijuokite ir pamatysite kitą pasaulį.

Iš 2017 m. kovo 13 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus – minčių ir jausmų sistema

Tarp meilės ir neapykantos

Vidurio linija aukščiau meilės ir neapykantos

Komentarų nėra

Egoizmas nebesislepia

Egoizmo vystymasis, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманPasaulio tautų santykis su Izraelio tauta – tai Izraelio tautos vidinės būsenos projekcija. Netgi pasaulio tautų egoizmas nulemtas tuo, kad Izraelis neištaisytas. Jei Izraelio tauta išsitaisytų, tai pasaulyje neliktų jokio blogio. Visos tautos persismelktų gerąja šio išsitaisymo jėga, ir to jiems pakaktų.
Izraelio tautai krentant vis žemiau, auga antisemitizmas. Ir ypač dabar, kai atėjo laikas išsitaisyti, o to nedarome. Mūsų noras mėgautis jau subrendo taisytis ir nebesislepia.
Egoizmas atsiskleidžia kaip reikalaujantis taisytis, o mes vietoj to įspiriame jį vidun, ir todėl iš pasaulio tautų pusės atskleidžiame neapykantą. Nors patys šią neapykantą sukūrėme savyje, ir todėl atskleidžiame ją išorėje. Pasaulyje nėra jokio blogio. Visas blogis kyla iš mūsų, ir tuomet matome jį priešais save.
Visas pasaulis – mano savybių projekcija. Todėl, kaip galiu iš kieno nors reikalauti tapti geru? Turiu išsitaisyti, kad manyje būtų gėris ir tuomet išorėje nebus nieko blogo, tik gėris.

Iš 2018 m. vasario 7 d. pamokos „Izraelio tautos misija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Antisemitizmo augimo priežastis

Tai, ką brangina Kūrėjas

Kiekvienas turi išsitaisyti pats!

Komentarų nėra

Tiltelis tarp meilės ir neapykantos

Dvasinis darbas

Klausimas. Ar turime pakeisti savo charakterį ir savybes, kad taptume gyvenime laimingesni?
Atsakymas. Ne, turime tiktai teisingai susijungti vienas su kitu. Šiame ryšyje atskleisdamas Kūrėją, kiekvienas išlieka savimi.
Dar daugiau, žmogus neturi savęs luošinti ir naikinti egoizmo. Užtenka atkurti viršegoistinius ryšius tarp savęs ir kitų.
Klausimas. Koks tai ryšys? Ar yra mūsų pasaulyje kas nors panašaus?
Atsakymas. Tarkim, tu ko nors nekenti. Įsivaizduok, kad tuo pačiu metu ir myli. Jeigu išvestume vidurį tarp šių dviejų požiūrių (santykio tavo su kitu ir kito su tavim) – tai ir būtų teisinga tarpusavio ryšių sistema.
Pradėkime nuo to, kad tokia mūsų prigimtis, kurios negalime pakeisti, bet galime virš šių santykių nutiesti tiltą. Kuo didesnis skirtumas tarp egoistinės neapykantos ir altruistinės meilės, tuo aukščiau žmogus, tuo didesnę Kūrėjo galią atskleidžia tarp savęs ir kitų.
Klausimas. Šie santykiai panašūs į tėvo ir vaiko santykius?
Atsakymas. Ne, jokiu būdu. Tėvai su vaikais susiję gyvūniniais santykiais.
Klausimas. Kodėl mums neduota teisingų santykių pavyzdžių?
Atsakymas. Dėl to, kad mes dar neturime galimybės lygiagrečiai sujungti abiejų jausmų – meilės ir neapykantos. Mums duodama bendraminčių grupė, kad kurtume tokius tarpusavio santykius.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp meilės ir neapykantos

Mylėti ir būti mylimam

Laimės formulė: 1 + 1 = 1

Komentarų nėra

Tarp meilės ir neapykantos

Auklėjimas, vaikai, Vyras ir moteris

Klausimas. Sakėte, kad visas mūsų gyvenimas prabėga tarp meilės ir neapykantos. Tačiau kaip neapykanta siejasi su meile?
Atsakymas. Jei nebūtų neapykantos, nebūtų ir meilės. Jei ko nors nenorėčiau ir neprisipildyčiau tuo, tai kaip gi pajausčiau, kad myliu, mėgstu tai?
Meilės laipsnis, jos charakteris, dydis priklauso nuo neapykantos laipsnio, charakterio ir dydžio.
Neapykanta – jausmas, kai ko nors nekenčiu ir noriu būti atstu nuo to, arba, kai labai kenčiu, kad kažko neturiu. Tai visas santykių spektras. Tačiau be to, ko nekenčiu ir to, ką myliu, daugiau nieko nėra.
Esame sukurti iš noro mėgautis, todėl yra dalykų, kurių nekenčiu ir noriu būti toliau nuo jų, nes jie negatyviai veikia mano norą mėgautis. Taip pat yra dalykų, kuriuos mėgstu ir noriu būti šalia jų, nes jie teigiamai veikia mano norą patirti malonumą. Štai toks visas gyvenimas – tarp man gerų ir blogų dalykų, tarp neapykantos blogiui ir meilės gėriui.
Bet gal turime auklėti save, keisti supratimą apie gėrį ir blogį, kuo mėgautis, o kuo ne? Tam reikalingas auklėjimas, reikia keisti žmogaus požiūrį į tai, kas jam atrodo gera ir malonu, ir į tai, ką jis įsivaizduoja kaip blogą ir nemalonų.
Galime pakeisti savo požiūrį į visa tai ir orientuotis ne į tai, ką mėgstame ar ne, o į tiesą ir melą. Juk yra dalykų, kuriuos mėgstu, bet jie – neteisingi, kenkiantys man, ir yra dalykų, kurių nekenčiu, atstumiu, bet jie – teisingi. Taigi, man derėtų atkreipti į juos dėmesį, pažiūrėti atidžiau ir pamatyti, kad su jais iš tikrųjų pasiekiu gėrio.
Kitaip tariant, gyvenime reikia vadovautis ne instinktyviu arba auklėjant įgytu gėrio ir blogio (to, ką aš mėgstu ir to, ko nekenčiu) pajutimu, o aiškintis protu: kas iš tiesų gera, o kas bloga, remiantis ne „malonu“ arba „nemalonu“, o tuo, ką man verta jausti kaip gerą arba blogą.
T. y. blogį ir gėrį nustatysiu ne pagal savo skonį, įgimtą meilę ar neapykantą, o pagal absoliutų gėrį ir blogį – virš savo prigimtinių skonių.
Tai įmanoma, nes žmogus – sociali būtybė, galinti nustatyti, kas yra gėris ir blogis ne tik pagal savo kūniškus pojūčius, bet ir veikiama aplinkos. Juk man reikia kitų žmonių, jie gali mane gerbti arba priešingai – gėdinti. Kadangi esu lengvai pasiduodantis aplinkos poveikiui, galiu pakeisti savo vertybes, imti nekęsti to, ką anksčiau mėgau.
Tarkime, seniau norėjau daryti, kas į galvą šauna, bet staiga pajutau, kad aplinkiniai manęs negerbia, niekina dėl to, kad blogai elgiuosi, esu nevalyvas.
Supratau, kad neturiu pasirinkimo, turiu pasitaisyti, nes aplinkos poveikis man labai svarbus, esminis, jį labai stipriai jaučiu – tiek gerą, tiek blogą. Ir tuomet į savo panieką visuomenei imu žiūrėti kaip į man kenkiantį veiksnį, todėl stengiuosi keisti savo elgesį, požiūrį. Keičiu savo vertybes.
Šitaip galime pakeisti tai, ką mėgstame, ir tai, ko nekenčiame.

Iš 2016 m. vasario 16 d. 692-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl siekiame meilės?

Kas yra meilė?

Meilė – gyvenimo šaltinis

Komentarų nėra

Meilė – gyvenimo šaltinis

Auklėjimas, vaikai, Vyras ir moteris

Klausimas. Ką žmogui suteikia meilė?
Atsakymas. Meilė suteikia žmogui vidinį, gyvastį teikiantį švytėjimą. Gyvenimą.
Problema ta, kad meilė – kur kas gilesnis santykis, kuri privalome atskleisti tarpusavyje.
Kalbama ne apie tuos jausmus, kurie kyla dėl žmogaus vidinių polinkių, esančių jame iš prigimties ar įgytų auklėjant . Pirmiausia turime atskleisti tinkamas vertybes: suprasti, kas būtent yra meilė , kiek yra tarpusavio neapykantos, abipusio atstūmimo, ir jeigu taip, ką reikia daryti norint pasiekti meilę, juk gyvenimo šaltinis – tai meilė.
Klausimas. Mes turime atskleisti, kas yra meilė?
Atsakymas. Mes turime atskleisti gyvenimo paslaptį. Ši paslaptis susijusi su meile. Juk be jos nėra tęsinio.
Jeigu nebūtų traukos tarp pliuso ir minuso negyvojoje gamtoje, molekulių sąjungos ir atitolimo augalijoje, jei tarp gyvų objektų nebūtų tokių išskaičiavimų, kai jie nekenčia kits kito arba myli kits kitą (priklausomai nuo raidos lygmens), jeigu motina nejaustų meilės vaikui gyvūniniu ir žmogiškuoju lygmeniu, tai be šito gamta nesivystytų; neegzistuotų netgi pati paprasčiausia ląstelė.
Juk viskas egzistuoja priklausomai nuo meilės ir neapykantos, priklausomai nuo traukos ir stūmos. Šios dvi jėgos turi išlaikyti pusiausvyrą.
Tad ne šiaip sau kabaloje rašoma: „Visus nusikaltimus uždengs meilė“. Šios dvi bazinės, kūrinijos centre esančios jėgos turi išlaikyti tarpusavio pusiausvyrą, ir tada tarp jų bus tinkamas vystymasis etapais – toks, kad ir meilė, ir neapykanta pasieks begalinius mastus, ir taip atskleisime Begalybės pasaulį, tiesos pasaulį, o tai ir yra mūsų raidos tikslas.
Todėl mes dar atskleisime, kaip išsiaiškinti, kas yra meilė, juk tai gyvenimo šaltinis.

Iš 2016 m. vasario 16 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“, 692 laida

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl siekiame meilės?

Meilė meilei nelygu

Kelias meilės pažinimo link

Komentarų nėra

Meilė – tai tiltas virš neapykantos

Dvasinis darbas

Visa realybė skirstoma į tris dalis: mane patį, dvasinę kibirkštį manyje, kuri neduoda man ramybės ir nori atskleisti dar vieną realybę, bei supantį mane pasaulį.
Pasaulis aplink mane dalijamas į artimus arba tolimus man žmonės, negyvąją gamtą, augalus, gyvūnus. O už viso to slypi dar viena, aukščiausioji jėga. Kol kas visą savo matomą realybę suvokiu kaip svetimą, nesusijusią su manimi. Nors visa tai – mano paties dalys, kurias vis dar jaučiu kaip ne savas dėl sudužimo, įvykusio mano sąmonėje ir pojūčiuose.
Lyg man į ranką būtų suleista nuskausminamųjų dėl ko ji visiškai prarado jautrumą ir aš nejaučiu, kad ji mano. Galima ją nupjauti ir aš netgi nepastebėsiu – tokia stipri narkozė.
Štai taip jaučiu visą pasaulį, lyg jis man nepriklausytų. Ir darbas − kovoti prieš narkozę, prieš šį pojūtį.
Tai padaryta specialiai, juk, jeigu manau, kad šis pasaulis man nepriklauso, lyg būtų jį nuskausminę, kad atjungtų nuo mano egoizmo, tai galiu žvelgti į jį altruistiškai, duodamas lyg kam nors svetimam. Aš galiu išmokti jį mylėti.
Sau pačiam meilės kurti nereikia, ir taip myliu save egoistiškai. Bet dabar galiu išmokti mylėti kitus, kurie atskirti nuo manęs šia narkoze, šia sudužimo iliuzija. Juk meilė – tai Kūrėjo, o ne kūrinio savybė.
Šiuo sudužimu Kūrėjas suteikia mums galimybę gauti tokią savybę, kuri savo prigimtimi nepriimtina ir nepriklauso mums. Mes apskritai nesuprantame, kas yra meilė. Bet kai mėginu išmokti mylėti tuos, kurie yra ne manyje, kaip save patį, t. y. elgtis su artimu kaip su pačiu savimi – tai vadinama meile.
Aš dirbu su ja prieš savo egoizmą. Tai ypatinga jėga manyje, kuri visą laiką tam priešinasi. Tokiu būdu grumiasi dvi jėgos, veikiančios dvejomis skirtingomis kryptimis. Noras pritraukia malonumą sau, bet virš jo yra ekranas (mano pasipriešinimo jėga), kuris atstumia šį malonumą ir yra pasiruošęs atiduoti jį į viršų.
Ir tada iš šių dviejų jėgų sąveikos galiu suprasti, ką reiškia iš tikrųjų mylėti ką nors svetimą, o ne savo vaiką, savo šunį ar savo kūną.
Man vystantis toliau mano neapykanta artimui visąlaik auga, tačiau virš jos kuriu meilės jėgą. Tik tai ir vadinama meile, jeigu ji pakyla virš neapykantos. Kaip sakoma: „Meilė padengs visus nusikaltimus“. Susidūrus dviem priešingoms savybėms kūrinys gali įgyti Kūrėjo savybę. Antraip tai būtų neįmanoma, ir mes amžiams liktume prigimties, su kuria buvome sukurti, viduje.
Jeigu norime būti kūriniais, t. y. savarankiškomis asmenybėmis, esančiomis ne Kūrėjo viduje, ir tuo pat metu pasiekti Jo savybes ir aukštą būseną, tai privalome savyje sukurti  tą pasipriešinimo mechanizmą. Jame visada veiks dvi priešingos jėgos: noras mėgautis ir noras duoti, kurį kuriame virš savo egoizmo, – tai meilė virš neapykantos.

Iš 2012 m. birželio 1 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikslus nusitaikymas

Ar yra meilė šiame pasaulyje?

Kaip pamilti kitus kaip save?

Komentarų nėra

Aukštyn dvasinių pasaulių pakopomis

Dvasinis darbas

Klausimas: Ar motinos meilė savo vaikams bei meilė tarp sutuoktinių yra egoistinė?
Atsakymas: Tokia meilė nėra egoistinė. Visi mūsų norai suskirstyti į negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogaus lygmenis (1, 2, 3, 4).
Gyvūninio lygmens norai, kylantys žmogui, yra tapatūs gyvūnų norams, tik labiau išvystyti. Jiems galima priskirti motinos norus savo vaiko atžvilgiu, arba norus, atsirandančius sutuoktinių santykiuose. Tačiau instinktyvus motinos santykis su savo vaikais nėra egoistinis. Prigimtis verčia žmogų / motiną elgtis taip, kad pripildytų artimo / vaiko norą.
Tuo tarpu ego – tai noras gauti malonumą savo artimo sąskaita, t. y., kad man būtų gerai kito žmogaus sąskaita. Netgi jausčiau pasitenkinimą, jei kitam būtų blogai. Tokio tipo malonumus galima suskirstyti į daug lygių. Pavyzdžiui, gali būti malonu paversti savo artimą vergu. Jaučiamas malonumas dėl galimybės kitam pakenkti, pažeminti ir priversti kentėti. Pasitenkinimas, išnaudojant savo artimą, o ne dėl natūralaus noro mėgautis, vadinamas egoizmu.
Jeigu noriu patirti malonumą skaniai valgydamas, bendraudamas su savo vaikais ar kažkaip kitaip gyvenime, tuo niekam nekenkdamas – tai ne egoizmas. Egoistiniai veiksmai nukreipti artimui išnaudoti, siekiant naudos sau.
Savo tikrąjį / dvasinį ego atskleidžiame, kai ateiname į grupę. Štai tada ir pradedame jausti ypatingą priešpriešą vienas kitam ir statome tarpusavyje tam tikrą sieną.
Iš kur tokia jėga atsiranda? Iš pat pradžių ji dalyvauja tobuloje sistemoje ir išnyksta / pasislepia po / dėl jos sudužimo. Ši jėga egzistuoja, tačiau slepiasi viduje. Jeigu stengsiuosi pasiekti vienybę su savo draugais ir man nepavyks, tai vis daugiau ir daugiau (iki tam tikro laipsnio) man atsiskleis manojo egoizmo lygis. Tai bus pirmoji dvasinė pakopa – 1/125 dalis bendrojo pakilimo.
Šia kryptimi tenka dirbti ilgus mėnesius, kol pasiekiu tokią būseną, kurios pats įveikti negaliu. Tada manyje formuojasi poreikis tai Šviesai, kuri anksčiau mus pripildydavo, o dabar paslėpta viduje, – ir aš pageidausiu, kad ji ateitų, atsivertų bei mus sujungtų.
Šis reikalavimas atlaisvina man pirmąją dvasinę pakopą: aš ir draugai – ir Šviesa tarp mūsų. Toliau mano tikslas bus pasiekti tolimesnę pakopą, kurioje egoizmas išaugs dar daugiau, įsižiebs neapykanta, apie kurios buvimą nė neįtariau. Mane erzins ir atstums bet kokia draugo smulkmena. Dėl to teks stipriau padirbėti kartu, kol pakilsime į antrąją iš 125-ių pakopų, – ir taip iki išsitaisymo pabaigos.

Iš 2011 m. birželio 4 d. pirmosios Madrido kongreso „UNIDOS“ pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Draugavo du draugai

Tikslus nusitaikymas

Meilės trikampis

Komentarų nėra

Norvegijos pamoka

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Nuomonė (Žakas Attali, politologas, ekonomistas, rašytojas): Nacionalizmas nemėgsta užsieniečių, o kaip žinoma, internacionalizmas – viena iš sudėtinių europietiškosios demokratijos dalių.
Egoistiškoji Europa nėra pasiruošusi skirtis su savo komfortu, nėra pasiruošusi dalintis savo gėrybėmis. Dėl to auga neapykanta ir prievarta svetimtaučiams.
Replika: Neapykantos jokiomis priemonėmis nesuanaikinsi. Yra tik viena visų problemų priežastis – mūsų egoizmas, ir tik vienas sprendimas – ištaisyti jį į priešingą savybę.
O visas problemas reikia matyti ne kaip problemas, o kaip būsenas, verčiančias mus išsitaisyti, pakilti į kitą mūsų vystymosi pakopą, į harmonijos su visa aplinka būseną. Būtent taip mes pradedame suvokti gamtos ir savo pačių amžinumą bei tobulumą!

Daugiau šia tema skaitykite:

Žlugimo riba ar naujos pakopos slenkstis?

Bendros rinkos kaina

Egoizmas – prie raudonos linijos

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai