Klausimas: Ar motinos meilė savo vaikams bei meilė tarp sutuoktinių yra egoistinė?
Atsakymas: Tokia meilė nėra egoistinė. Visi mūsų norai suskirstyti į negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogaus lygmenis (1, 2, 3, 4).
Gyvūninio lygmens norai, kylantys žmogui, yra tapatūs gyvūnų norams, tik labiau išvystyti. Jiems galima priskirti motinos norus savo vaiko atžvilgiu, arba norus, atsirandančius sutuoktinių santykiuose. Tačiau instinktyvus motinos santykis su savo vaikais nėra egoistinis. Prigimtis verčia žmogų / motiną elgtis taip, kad pripildytų artimo / vaiko norą.
Tuo tarpu ego – tai noras gauti malonumą savo artimo sąskaita, t. y., kad man būtų gerai kito žmogaus sąskaita. Netgi jausčiau pasitenkinimą, jei kitam būtų blogai. Tokio tipo malonumus galima suskirstyti į daug lygių. Pavyzdžiui, gali būti malonu paversti savo artimą vergu. Jaučiamas malonumas dėl galimybės kitam pakenkti, pažeminti ir priversti kentėti. Pasitenkinimas, išnaudojant savo artimą, o ne dėl natūralaus noro mėgautis, vadinamas egoizmu.
Jeigu noriu patirti malonumą skaniai valgydamas, bendraudamas su savo vaikais ar kažkaip kitaip gyvenime, tuo niekam nekenkdamas – tai ne egoizmas. Egoistiniai veiksmai nukreipti artimui išnaudoti, siekiant naudos sau.
Savo tikrąjį / dvasinį ego atskleidžiame, kai ateiname į grupę. Štai tada ir pradedame jausti ypatingą priešpriešą vienas kitam ir statome tarpusavyje tam tikrą sieną.
Iš kur tokia jėga atsiranda? Iš pat pradžių ji dalyvauja tobuloje sistemoje ir išnyksta / pasislepia po / dėl jos sudužimo. Ši jėga egzistuoja, tačiau slepiasi viduje. Jeigu stengsiuosi pasiekti vienybę su savo draugais ir man nepavyks, tai vis daugiau ir daugiau (iki tam tikro laipsnio) man atsiskleis manojo egoizmo lygis. Tai bus pirmoji dvasinė pakopa – 1/125 dalis bendrojo pakilimo.
Šia kryptimi tenka dirbti ilgus mėnesius, kol pasiekiu tokią būseną, kurios pats įveikti negaliu. Tada manyje formuojasi poreikis tai Šviesai, kuri anksčiau mus pripildydavo, o dabar paslėpta viduje, – ir aš pageidausiu, kad ji ateitų, atsivertų bei mus sujungtų.
Šis reikalavimas atlaisvina man pirmąją dvasinę pakopą: aš ir draugai – ir Šviesa tarp mūsų. Toliau mano tikslas bus pasiekti tolimesnę pakopą, kurioje egoizmas išaugs dar daugiau, įsižiebs neapykanta, apie kurios buvimą nė neįtariau. Mane erzins ir atstums bet kokia draugo smulkmena. Dėl to teks stipriau padirbėti kartu, kol pakilsime į antrąją iš 125-ių pakopų, – ir taip iki išsitaisymo pabaigos.

Iš 2011 m. birželio 4 d. pirmosios Madrido kongreso „UNIDOS“ pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Draugavo du draugai

Tikslus nusitaikymas

Meilės trikampis

Nuomonė (Žakas Attali, politologas, ekonomistas, rašytojas): Nacionalizmas nemėgsta užsieniečių, o kaip žinoma, internacionalizmas – viena iš sudėtinių europietiškosios demokratijos dalių.
Egoistiškoji Europa nėra pasiruošusi skirtis su savo komfortu, nėra pasiruošusi dalintis savo gėrybėmis. Dėl to auga neapykanta ir prievarta svetimtaučiams.
Replika: Neapykantos jokiomis priemonėmis nesuanaikinsi. Yra tik viena visų problemų priežastis – mūsų egoizmas, ir tik vienas sprendimas – ištaisyti jį į priešingą savybę.
O visas problemas reikia matyti ne kaip problemas, o kaip būsenas, verčiančias mus išsitaisyti, pakilti į kitą mūsų vystymosi pakopą, į harmonijos su visa aplinka būseną. Būtent taip mes pradedame suvokti gamtos ir savo pačių amžinumą bei tobulumą!

Daugiau šia tema skaitykite:

Žlugimo riba ar naujos pakopos slenkstis?

Bendros rinkos kaina

Egoizmas – prie raudonos linijos

Jeigu grupė priėjo tarpusavio neapykantos aklavietę, geriau jiems išsiskirstyti, kad būtų galimybė išvysti tiesą. Tegul kiekvienas pabūna namuose ir pagalvoja apie savo gyvenimą. Neapykanta jau nebedengs jam akių ir jis pamatys šią būseną, neapykantą tarp draugų lyg ir iš šalies – jausmui suteis šiek tiek proto.
Tada jis susimąstys: ką gi daryti su šia neapykanta, iš kur ji atsirado ir su kokiu tikslu duota. Jis prisimins, kad būtent ji yra pakilimo priemonė, juk Kūrėjas sukūrė blogąją prigimtį ir tikslingai žadina neapykantą tarp mūsų, kad Jį pakviestume ir atskleistume. Kabalos mokslas – tai priemonė atskleisti Kūrėją ir būtent dabar tu turi galimybę Jį atskleisti.
Kūrėjas atsiskleidžia tik aukščiau mūsų egoizmo, o kol mums gerai – Jo nepakviesime. Kartą ir visiems laikams reikia suprasti, kad visas judėjimas vyksta tik padedant blogiems pojūčiams. O jeigu žmogui gerai, jis nepajėgia pajudėti iš vietos. Tokia yra mūsų prigimtis.
Todėl dirbti ties meile draugams įmanoma tada, kai įsivaizduojame visus procesus ir būsenas, kurias turėsime praeiti, kai skiriame jas savyje, suvokiame, užrašome, grįžtame prie šios savianalizės keletą kartų per dieną, pridedame jai proto ir jausmo. Taip pradedame valdyti kiekvieną tokią būseną: ir gerą, ir blogą, panaudodami ją it svertą, leidžiantį paversti ją kita būsena ir pasistūmėti.
Ir jeigu kiekvienas iš mūsų, kas kartą stengiasi taip „sudaužyti“ savo ego, savo „akmeninę širdį“, tai reiškia, kad jis „įeina“ į draugo širdį. Ir galiausiai atskleidžiame vienintelę egzistuojančią būseną, kurią egoizmas nuo mūsų slėpė.
Nedirbame su draugais ar su grupe – tik keičiame savo suvokimą, savo širdį, tikrovės pajautimą. Problema ne draugai ir ne grupė – yra tik mano siela, kurią turiu surinkti į viena.

Iš 2011 m. kovo 7 d. pamokos pagal Rabašo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesutaikomas Kūrėjo ir Faraono ginčas manyje

Meilės trikampis

Pirmasis dvasinio kelio etapas

Klausimas: Kaip auklėti vaiką, kad geriau jį paruoštume dvasinio pasaulio suvokimui?
Atsakymas: Reikia tik suteikti vaikui galimybę dirbti su jėga, kuri yra vadinama meilės jėga. O ji gaunama tik iš teisingos aplinkos ir iš niekur daugiau. Be šito žmogui nieko nereikia.
Svarbiausia sukurti vaikui tinkamą aplinką. Ir jeigu jis pajaus, kas yra meilė ir neapykanta artimo atžvilgiu, tai vedamas šio jausmo, jis pats išspręs visas problemas. Šis jautrumas meilei ir neapykantai savo artimui ir apibrėžia žmogų mumyse.
Ir tada visa, ką jis mato ir girdi, eina per šį suvokimą ir jis teisingai viską traktuos. Nieko nereikės jam aiškinti, versti ir pamokslauti. Viena, ko reikia, tai visuomenė, kuri visą laiką įtrauks jį į konfrontaciją ar meilę, ir visa tai dėl dvasinio tikslo. Kitaip tariant, ši visuomenė turi būti valdoma teisingų auklėtojų, kabalistų.
Daugiau vaikui nieko nereikia žinoti, jokių gudrybių, kiek angelų danguje. Jam tereikia duoti pajausti artimą – taip išsprendžiame visas problemas. Jis pamatys tikrąją realybę, nes ji tiktai taip atsiskleidžia. Jis pamatys, kad visi žmonės susiję ir kokie santykiai yra tarp visų.
Ir tai nėra kažkokie psichologiniai santykiai – jis atskleis Aukštesniąją jėgą, kuri paslėpta viduje, atskleis kūrimo programą, pagal kurią visi esame susieti kartu.

Iš 2011 m. vasario 9 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visus mokslus reikia atnaujinti

Sujungti vienu tinklu

Vaikiška fantazija, tikėjimas ir tikrovė

Klausimas: Jeigu visa, kas egzistuoja šiame pasaulyje, yra dvasinio pasaulio, paremto meile, antspaudas, tai kaip mūsų pasaulyje gali egzistuoti žmogžudystė?
Atsakymas: Viskas pas mus ateina iš Begalybės pasaulio, iš pastovios ir tobulos būsenos, visiško susiliejimo su Kūrėju būsenos. Bet kūrinyje visos šitos tobulos šaknys atsiskleidžia pagal kūrinio netobulumą, parodydamos, kiek mes neatitinkame aukščiausios tobulybės.
Aukščiausiame pasaulyje veikia programa, padedanti tau atskleisti patį save ir suprasti, ką tau reikia papildyti, kad pasiektum savo šaknį.  Šaknyje viskas vyksta pačiu tyriausiu, ištaisytu ir tobuliausiu būdu. Bet mūsų pasaulyje dėl skirtumo tarp pakopų, pasaulių ji atsiskleidžia atvirkščia forma. Mes atskleidžiame dvasinį veiksmą, bet matome, koks jis nedvasinis – tiek, kiek mes patys neatitinkame aukštesnės pakopos. Tai vadinama: „Kiekvienas teisia pagal savo sugedimo laipsnį“. Aš matau arba pats atlieku kokius nors nedorus veiksmus todėl, kad pats esu blogas. Jeigu aš taisau save, tai pamatysiu, kad šitie veiksmai – geri. Ir kaip gi aš vakar mačiau, kad žmonės užmuša vienas kitą?! Šiandien aš matau, kad jie vienas kitam dovanoja dovanas! Šaknyje veiksmas nepasikeitė, bet aš save papildžiau iki šaknies ir todėl pakeičiau savo matymą. Aš gi galėjau pamatyti, kaip dvasiniame pasaulyje sunaikintas egoistinis ketinimas, o aš matau, kaip mūsų pasaulyje įvyksta tikros žmogžudystės.
Aukščiausias ir žemiausias pasauliai susideda iš tų pačių elementų, bet aukščiausiame pasaulyje tarp jų yra meilė, o žemiausiame – neapykanta. Žemiausiame pasaulyje viskas pasisuka atvirkščiai! Lieka tiktai detalės – o visi ryšio tarp jų tipai pasikeičia, nes mūsų pasaulyje šie ryšiai yra visiškai nutrūkę, ir mus skiria neapykanta, atsiskyrimas, kitų nepaisymas. O tuo tarpu aukščiausiame pasaulyje mes esame sujungti ir be galo atsidavę vienas kitam. Kaip mes su tavimi egzistuojame šitame pasaulyje, taip ir aukščiausiame pasaulyje egzistuoja dvasinis tu ir aš, tiktai ten mes esme sujungti ir mylime vienas kitą, o čia atskirti ir neapkenčiame. Skirtumas tarp pasaulių pavirsta į santykių skirtumą tarp manęs ir tavęs. Aukščiausios šaknys nustato, kad tarp mūsų kažkas turi nutikti – bet kas ir kaip nutiks, tai jau patys nulemiame savo neišsitaisymu arba išsitaisymu: ar mes neapkęsime ir užmušinėsime vienas kitą, ar mylėsime ir apkabinsime.

Iš 2011 m. vasario 9 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos  mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai man blogai

Kur atsiskleidžia tikrasis blogis?

Kaip išvengti kančių?

Klausimas: Ar labai svarbu dalyvauti artėjančiame Europos kongrese Berlyne?
Atsakymas: Aš labai tikiuosi, kad visi besimokantys mūsų sistemoje supranta, kaip mums ir visai žmonijai yra svarbu, ypač dabartinėje situacijoje, kad Europa susivienytų dvasine prasme. Juk stovime ant itin sunkių įvykių Europoje slenksčio. Manau, kad visi jau pradeda tai jausti.
Visos šios padienės viltys, siejamos su bendra rinka, ima tirpti. Žmonės mato, kad po visu šituo atsiveria didžiulė neapykanta, tolstama tarpusavyje, auga protekcionizmas.
Todėl būtent dabar pats laikas iš visų jėgų, sparčiau platinti kabalos mokslą Europoje. Visi mūsų draugai, gyvenantys Europoje, turi tik taip matyti savo ir žmonijos ateitį. Kitaip Europoje vėl kils gaisras. Čia jau buvo kilę du pasauliniai karai, gali prasidėti ir trečiasis.
Ir aš manau, kad Vokietijoje geriau nei kurioje nors kitoje šalyje jaučiama kokia reali ir artima ši grėsmė.
Tačiau, kaip moko kabala, viskas priklauso, ar žmonės susijungs ir ar pasieks pusiausvyrą su gamta. O tai galima realizuoti tik padedant aukštesniajai jėgai, jeigu tik žmogus to nori ir siekia pritraukti šią jėgą studijuodamas kabalos mokslą.
Svarbiausia – platinti kabalą visomis formomis, kad ji pasiektų kiekvieną žmogų Europoje. Mes adaptuosime straipsnius ir intensyviai publikuosime juos internete visomis Europos kalbomis. Delsimas neleistinas, nes artimiausi pora metų bus lemiami taikai pasaulyje.
Pasaulio dar laukia dideli sukrėtimai. Ir norint juos praeiti teisingu keliu, kad jie nenublokštų mūsų į prarają, o priešingai, pastūmėtų tikslo link, būtina apsiginkluoti kabalos mokslu. Viskas priklauso nuo jūsų!
Tikėkimės, kad visi mūsų mokiniai Europoje, net iš pačių tolimiausių kampelių, dalyvaus kongrese. Laukiame visų jūsų! Viliuosi, kad pagaliau mūsų balsas bus išgirstas.

Iš 2011 m. sausio 4 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Kabalos mokslas ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Berlyno kongresas

Kur pasuks Europa?

Mano gyvenime problemų per akis. Kartais net atrodo, kad viskas nusibodo, viskas prarado skonį.
Visa, kas gyvūniška ir žemiška, kol kas reikėtų atidėti į šalį ir išsiaiškinti, kas svarbiausia: kokie šiuo metu mano santykiai su aplinkiniais?
Aš juos niekinu, man jie nerūpi, tegul prasmenga skradžiai… Neigiami jausmai aplinkinių atžvilgiu ir yra mano blogio pradas.
Jis kyla iš sudužimo: kažkada mes buvome sujungti, o dabar, priešingai, esame visiškai nutolę. Šis atradimas itin svarbus, kaip tik jo man ir reikia.
Aš ne atmetu, o renku šiuos neigiamus momentus, rodančius, kaip nekenčiu kitų. Kaip šaunu, kad tai man atsiskleidė!
Taip, aš nekenčiu ir niekinu kitus, man nuo jų bloga, mes beprotiškai nutolę – nuostabu. Dabar turiu galimybę imtis išsitaisymo.
Ir štai aš einu jų link, dedu pastangas, mokausi, dalyvauju platinime, – kad tik pajusčiau nors menką ryšį, kad nusilenkčiau, kur tik įmanoma.
Jei jaučiu, kad šiandien neturiu jėgų net žiūrėti į savo draugus, tai imuosi kokio nors mechaninio darbo bendro reikalo labui, – kol palaipsniui negrįžtu į bendrą srautą.
Kiekvienas gali būti nublokštas į tokią būseną, iš kurios pats nepakils. Ir todėl jis tiesiog privalo gauti palaikymą iš savo grupės ir iš visos mūsų pasaulinės bendruomenės, lygiai kaip netekusiam sąmonės reikalinga pagalba iš šalies.
O grupės turi atpažinti tokius atvejus ir tuoj pat „nukentėjusiems“ teikti skubią profesionalią pagalbą – tarsi gydytojai gelbėti jų dvasinę gyvybę.
Tai darydami mes „neištriname“ blogio žmoguje, o suteikiame paramą, kad pažadintume jį ir atvestume prie viduriniosios linijos, kuri jį ir suformuos. Tada visas blogis taps gėriu.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nuo ko priklauso mano ateitis“

„Klausimai kelyje – 8“

„Pirmasis dvasinio kelio etapas“

Klausimas: Mūsų grupėje yra vaikinas, kuris tarsi biliardo rutulys įkrito į neapykantos būseną ir ten yra įstrigęs jau keletą metų. Pats iš tokio liūno jis neišbris, visi terminai jau praėjo. Kaip jam padėti, ką patarti? Kur dėtis su tokia neapykanta?
Atsakymas: …Kartais reikalingi metai, kad suprastum būtinybę neapykantą pakeisti į meilę… ir dar pora metų, kad Šviesa mumyse tai atliktų…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Iš kur kyla neapykanta?“

„Tik šviesa mus ištaisys“

„Apie pyktį, neapykantą ir Kūrėjo pateisinimą“

Reikia labai stengtis, kad atskleistum, jog esi „nusidėjėlis“.
Tik tada, kai visomis jėgomis norime kilti aukštyn, pasiekti pasiaukojamą, nesavanaudišką davimo ir meilės savybę – tik tada atsiskleidžiame, jog esame visiška jos priešingybė.
Atskleisti tikrąją savo prigimtį ir yra mūsų užduotis pirmajame (paruošiamajame) dvasinio kelio etape – išvysti savo klaidas ir nusižengimus (šgagot ir zdonot).
Nuo tos akimirkos, kai žmogus įsilieja į grupę ir pradeda teisingai dirbti, norėdamas pamilti kitus, susivienyti su jais per tarpusavio laidavimą, –  jis tuoj pat suvokia, kad nenori jokio dvasingumo (davimo ir meilės savybės), visus niekina ir neapkenčia.
Viena prieš kitą – tai ir yra tiesos atskleidimas. Kol nebus atskleistos visos „klaidos ir nusižengimai“, nepereisi machsomo.
Machsomas yra ta riba, kad jau atskleidžiau visą blogį savyje ir dabar turi ateiti ištaisanti Šviesa, kad galėtume susivienyti ir tapti panašūs į Kūrėją.
Tik tada visa ši sistema susijungs: Šviesa, kuri yra viena, įsivilks į bendrą mūsų norą, kuris taip pat bus vienas (EXAD!), o ne susidedantis iš daugybės norų.
Šviesa – tai mūsų susivienijimo matas. Tai ji suteikia mums pojūčius ir malonumą. Juos ir vadiname Šviesa.
Šviesa – tai pojūtis, kilęs iš susiliejimo ir meilės savybės, todėl Šviesą vadiname Kūrėju – „ateik ir pamatyk“ (Bo-Re). Davimo savybė, kilusi noro viduje, vadinama Kūrėju ir Šviesa.
Todėl viena, ką privalome padaryti, kad pajustume dvasinį pasaulį, – tai susivienyti.
Bet iš pradžių reikia atskleisti savo neapykantą, ir tai ne žemiškasis jausmas, kai paprasčiausiai nemylime vienas kito, kai pateisiname save, savo santykius su kitais. Atsiskleidžia neapykanta, kurios nenoriu jausti, kurios negaliu pakęsti, nes noriu mylėti kitą su visais jo trūkumais, su jo neapykanta man – noriu jo meilės!
Būtent tada atskleidžiu, kad man nieko neišeina, nes esu įkalintas neapykantoje kitiems. O  juk nekęsdamas kito, nekenčiu savęs! Tai mūsų prigimtis, mūsų vidinis pagrindas, ir reikia labai stiprios Šviesos, kad tai atskleisčiau.
Ši neapykanta vadinama Sinajaus kalnu (Neapykantos kalnu), prie kurio ir dovanojama Tora (Biblija).

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nusidėjelis ir teisusis – viename žmoguje“

„Tik šviesa mus ištaisys“

„Pakilti virš neapykantos kalno“