Pateikti įrašai su neapykanta žyme.


Tiltelis tarp meilės ir neapykantos

Dvasinis darbas

Klausimas. Ar turime pakeisti savo charakterį ir savybes, kad taptume gyvenime laimingesni?
Atsakymas. Ne, turime tiktai teisingai susijungti vienas su kitu. Šiame ryšyje atskleisdamas Kūrėją, kiekvienas išlieka savimi.
Dar daugiau, žmogus neturi savęs luošinti ir naikinti egoizmo. Užtenka atkurti viršegoistinius ryšius tarp savęs ir kitų.
Klausimas. Koks tai ryšys? Ar yra mūsų pasaulyje kas nors panašaus?
Atsakymas. Tarkim, tu ko nors nekenti. Įsivaizduok, kad tuo pačiu metu ir myli. Jeigu išvestume vidurį tarp šių dviejų požiūrių (santykio tavo su kitu ir kito su tavim) – tai ir būtų teisinga tarpusavio ryšių sistema.
Pradėkime nuo to, kad tokia mūsų prigimtis, kurios negalime pakeisti, bet galime virš šių santykių nutiesti tiltą. Kuo didesnis skirtumas tarp egoistinės neapykantos ir altruistinės meilės, tuo aukščiau žmogus, tuo didesnę Kūrėjo galią atskleidžia tarp savęs ir kitų.
Klausimas. Šie santykiai panašūs į tėvo ir vaiko santykius?
Atsakymas. Ne, jokiu būdu. Tėvai su vaikais susiję gyvūniniais santykiais.
Klausimas. Kodėl mums neduota teisingų santykių pavyzdžių?
Atsakymas. Dėl to, kad mes dar neturime galimybės lygiagrečiai sujungti abiejų jausmų – meilės ir neapykantos. Mums duodama bendraminčių grupė, kad kurtume tokius tarpusavio santykius.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp meilės ir neapykantos

Mylėti ir būti mylimam

Laimės formulė: 1 + 1 = 1

Komentarų nėra

Tarp meilės ir neapykantos

Auklėjimas, vaikai, Vyras ir moteris

Klausimas. Sakėte, kad visas mūsų gyvenimas prabėga tarp meilės ir neapykantos. Tačiau kaip neapykanta siejasi su meile?
Atsakymas. Jei nebūtų neapykantos, nebūtų ir meilės. Jei ko nors nenorėčiau ir neprisipildyčiau tuo, tai kaip gi pajausčiau, kad myliu, mėgstu tai?
Meilės laipsnis, jos charakteris, dydis priklauso nuo neapykantos laipsnio, charakterio ir dydžio.
Neapykanta – jausmas, kai ko nors nekenčiu ir noriu būti atstu nuo to, arba, kai labai kenčiu, kad kažko neturiu. Tai visas santykių spektras. Tačiau be to, ko nekenčiu ir to, ką myliu, daugiau nieko nėra.
Esame sukurti iš noro mėgautis, todėl yra dalykų, kurių nekenčiu ir noriu būti toliau nuo jų, nes jie negatyviai veikia mano norą mėgautis. Taip pat yra dalykų, kuriuos mėgstu ir noriu būti šalia jų, nes jie teigiamai veikia mano norą patirti malonumą. Štai toks visas gyvenimas – tarp man gerų ir blogų dalykų, tarp neapykantos blogiui ir meilės gėriui.
Bet gal turime auklėti save, keisti supratimą apie gėrį ir blogį, kuo mėgautis, o kuo ne? Tam reikalingas auklėjimas, reikia keisti žmogaus požiūrį į tai, kas jam atrodo gera ir malonu, ir į tai, ką jis įsivaizduoja kaip blogą ir nemalonų.
Galime pakeisti savo požiūrį į visa tai ir orientuotis ne į tai, ką mėgstame ar ne, o į tiesą ir melą. Juk yra dalykų, kuriuos mėgstu, bet jie – neteisingi, kenkiantys man, ir yra dalykų, kurių nekenčiu, atstumiu, bet jie – teisingi. Taigi, man derėtų atkreipti į juos dėmesį, pažiūrėti atidžiau ir pamatyti, kad su jais iš tikrųjų pasiekiu gėrio.
Kitaip tariant, gyvenime reikia vadovautis ne instinktyviu arba auklėjant įgytu gėrio ir blogio (to, ką aš mėgstu ir to, ko nekenčiu) pajutimu, o aiškintis protu: kas iš tiesų gera, o kas bloga, remiantis ne „malonu“ arba „nemalonu“, o tuo, ką man verta jausti kaip gerą arba blogą.
T. y. blogį ir gėrį nustatysiu ne pagal savo skonį, įgimtą meilę ar neapykantą, o pagal absoliutų gėrį ir blogį – virš savo prigimtinių skonių.
Tai įmanoma, nes žmogus – sociali būtybė, galinti nustatyti, kas yra gėris ir blogis ne tik pagal savo kūniškus pojūčius, bet ir veikiama aplinkos. Juk man reikia kitų žmonių, jie gali mane gerbti arba priešingai – gėdinti. Kadangi esu lengvai pasiduodantis aplinkos poveikiui, galiu pakeisti savo vertybes, imti nekęsti to, ką anksčiau mėgau.
Tarkime, seniau norėjau daryti, kas į galvą šauna, bet staiga pajutau, kad aplinkiniai manęs negerbia, niekina dėl to, kad blogai elgiuosi, esu nevalyvas.
Supratau, kad neturiu pasirinkimo, turiu pasitaisyti, nes aplinkos poveikis man labai svarbus, esminis, jį labai stipriai jaučiu – tiek gerą, tiek blogą. Ir tuomet į savo panieką visuomenei imu žiūrėti kaip į man kenkiantį veiksnį, todėl stengiuosi keisti savo elgesį, požiūrį. Keičiu savo vertybes.
Šitaip galime pakeisti tai, ką mėgstame, ir tai, ko nekenčiame.

Iš 2016 m. vasario 16 d. 692-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl siekiame meilės?

Kas yra meilė?

Meilė – gyvenimo šaltinis

Komentarų nėra

Meilė – gyvenimo šaltinis

Auklėjimas, vaikai, Vyras ir moteris

Klausimas. Ką žmogui suteikia meilė?
Atsakymas. Meilė suteikia žmogui vidinį, gyvastį teikiantį švytėjimą. Gyvenimą.
Problema ta, kad meilė – kur kas gilesnis santykis, kuri privalome atskleisti tarpusavyje.
Kalbama ne apie tuos jausmus, kurie kyla dėl žmogaus vidinių polinkių, esančių jame iš prigimties ar įgytų auklėjant . Pirmiausia turime atskleisti tinkamas vertybes: suprasti, kas būtent yra meilė , kiek yra tarpusavio neapykantos, abipusio atstūmimo, ir jeigu taip, ką reikia daryti norint pasiekti meilę, juk gyvenimo šaltinis – tai meilė.
Klausimas. Mes turime atskleisti, kas yra meilė?
Atsakymas. Mes turime atskleisti gyvenimo paslaptį. Ši paslaptis susijusi su meile. Juk be jos nėra tęsinio.
Jeigu nebūtų traukos tarp pliuso ir minuso negyvojoje gamtoje, molekulių sąjungos ir atitolimo augalijoje, jei tarp gyvų objektų nebūtų tokių išskaičiavimų, kai jie nekenčia kits kito arba myli kits kitą (priklausomai nuo raidos lygmens), jeigu motina nejaustų meilės vaikui gyvūniniu ir žmogiškuoju lygmeniu, tai be šito gamta nesivystytų; neegzistuotų netgi pati paprasčiausia ląstelė.
Juk viskas egzistuoja priklausomai nuo meilės ir neapykantos, priklausomai nuo traukos ir stūmos. Šios dvi jėgos turi išlaikyti pusiausvyrą.
Tad ne šiaip sau kabaloje rašoma: „Visus nusikaltimus uždengs meilė“. Šios dvi bazinės, kūrinijos centre esančios jėgos turi išlaikyti tarpusavio pusiausvyrą, ir tada tarp jų bus tinkamas vystymasis etapais – toks, kad ir meilė, ir neapykanta pasieks begalinius mastus, ir taip atskleisime Begalybės pasaulį, tiesos pasaulį, o tai ir yra mūsų raidos tikslas.
Todėl mes dar atskleisime, kaip išsiaiškinti, kas yra meilė, juk tai gyvenimo šaltinis.

Iš 2016 m. vasario 16 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“, 692 laida

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl siekiame meilės?

Meilė meilei nelygu

Kelias meilės pažinimo link

Komentarų nėra

Meilė – tai tiltas virš neapykantos

Dvasinis darbas

Visa realybė skirstoma į tris dalis: mane patį, dvasinę kibirkštį manyje, kuri neduoda man ramybės ir nori atskleisti dar vieną realybę, bei supantį mane pasaulį.
Pasaulis aplink mane dalijamas į artimus arba tolimus man žmonės, negyvąją gamtą, augalus, gyvūnus. O už viso to slypi dar viena, aukščiausioji jėga. Kol kas visą savo matomą realybę suvokiu kaip svetimą, nesusijusią su manimi. Nors visa tai – mano paties dalys, kurias vis dar jaučiu kaip ne savas dėl sudužimo, įvykusio mano sąmonėje ir pojūčiuose.
Lyg man į ranką būtų suleista nuskausminamųjų dėl ko ji visiškai prarado jautrumą ir aš nejaučiu, kad ji mano. Galima ją nupjauti ir aš netgi nepastebėsiu – tokia stipri narkozė.
Štai taip jaučiu visą pasaulį, lyg jis man nepriklausytų. Ir darbas − kovoti prieš narkozę, prieš šį pojūtį.
Tai padaryta specialiai, juk, jeigu manau, kad šis pasaulis man nepriklauso, lyg būtų jį nuskausminę, kad atjungtų nuo mano egoizmo, tai galiu žvelgti į jį altruistiškai, duodamas lyg kam nors svetimam. Aš galiu išmokti jį mylėti.
Sau pačiam meilės kurti nereikia, ir taip myliu save egoistiškai. Bet dabar galiu išmokti mylėti kitus, kurie atskirti nuo manęs šia narkoze, šia sudužimo iliuzija. Juk meilė – tai Kūrėjo, o ne kūrinio savybė.
Šiuo sudužimu Kūrėjas suteikia mums galimybę gauti tokią savybę, kuri savo prigimtimi nepriimtina ir nepriklauso mums. Mes apskritai nesuprantame, kas yra meilė. Bet kai mėginu išmokti mylėti tuos, kurie yra ne manyje, kaip save patį, t. y. elgtis su artimu kaip su pačiu savimi – tai vadinama meile.
Aš dirbu su ja prieš savo egoizmą. Tai ypatinga jėga manyje, kuri visą laiką tam priešinasi. Tokiu būdu grumiasi dvi jėgos, veikiančios dvejomis skirtingomis kryptimis. Noras pritraukia malonumą sau, bet virš jo yra ekranas (mano pasipriešinimo jėga), kuris atstumia šį malonumą ir yra pasiruošęs atiduoti jį į viršų.
Ir tada iš šių dviejų jėgų sąveikos galiu suprasti, ką reiškia iš tikrųjų mylėti ką nors svetimą, o ne savo vaiką, savo šunį ar savo kūną.
Man vystantis toliau mano neapykanta artimui visąlaik auga, tačiau virš jos kuriu meilės jėgą. Tik tai ir vadinama meile, jeigu ji pakyla virš neapykantos. Kaip sakoma: „Meilė padengs visus nusikaltimus“. Susidūrus dviem priešingoms savybėms kūrinys gali įgyti Kūrėjo savybę. Antraip tai būtų neįmanoma, ir mes amžiams liktume prigimties, su kuria buvome sukurti, viduje.
Jeigu norime būti kūriniais, t. y. savarankiškomis asmenybėmis, esančiomis ne Kūrėjo viduje, ir tuo pat metu pasiekti Jo savybes ir aukštą būseną, tai privalome savyje sukurti  tą pasipriešinimo mechanizmą. Jame visada veiks dvi priešingos jėgos: noras mėgautis ir noras duoti, kurį kuriame virš savo egoizmo, – tai meilė virš neapykantos.

Iš 2012 m. birželio 1 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikslus nusitaikymas

Ar yra meilė šiame pasaulyje?

Kaip pamilti kitus kaip save?

Komentarų nėra

Aukštyn dvasinių pasaulių pakopomis

Dvasinis darbas

Klausimas: Ar motinos meilė savo vaikams bei meilė tarp sutuoktinių yra egoistinė?
Atsakymas: Tokia meilė nėra egoistinė. Visi mūsų norai suskirstyti į negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogaus lygmenis (1, 2, 3, 4).
Gyvūninio lygmens norai, kylantys žmogui, yra tapatūs gyvūnų norams, tik labiau išvystyti. Jiems galima priskirti motinos norus savo vaiko atžvilgiu, arba norus, atsirandančius sutuoktinių santykiuose. Tačiau instinktyvus motinos santykis su savo vaikais nėra egoistinis. Prigimtis verčia žmogų / motiną elgtis taip, kad pripildytų artimo / vaiko norą.
Tuo tarpu ego – tai noras gauti malonumą savo artimo sąskaita, t. y., kad man būtų gerai kito žmogaus sąskaita. Netgi jausčiau pasitenkinimą, jei kitam būtų blogai. Tokio tipo malonumus galima suskirstyti į daug lygių. Pavyzdžiui, gali būti malonu paversti savo artimą vergu. Jaučiamas malonumas dėl galimybės kitam pakenkti, pažeminti ir priversti kentėti. Pasitenkinimas, išnaudojant savo artimą, o ne dėl natūralaus noro mėgautis, vadinamas egoizmu.
Jeigu noriu patirti malonumą skaniai valgydamas, bendraudamas su savo vaikais ar kažkaip kitaip gyvenime, tuo niekam nekenkdamas – tai ne egoizmas. Egoistiniai veiksmai nukreipti artimui išnaudoti, siekiant naudos sau.
Savo tikrąjį / dvasinį ego atskleidžiame, kai ateiname į grupę. Štai tada ir pradedame jausti ypatingą priešpriešą vienas kitam ir statome tarpusavyje tam tikrą sieną.
Iš kur tokia jėga atsiranda? Iš pat pradžių ji dalyvauja tobuloje sistemoje ir išnyksta / pasislepia po / dėl jos sudužimo. Ši jėga egzistuoja, tačiau slepiasi viduje. Jeigu stengsiuosi pasiekti vienybę su savo draugais ir man nepavyks, tai vis daugiau ir daugiau (iki tam tikro laipsnio) man atsiskleis manojo egoizmo lygis. Tai bus pirmoji dvasinė pakopa – 1/125 dalis bendrojo pakilimo.
Šia kryptimi tenka dirbti ilgus mėnesius, kol pasiekiu tokią būseną, kurios pats įveikti negaliu. Tada manyje formuojasi poreikis tai Šviesai, kuri anksčiau mus pripildydavo, o dabar paslėpta viduje, – ir aš pageidausiu, kad ji ateitų, atsivertų bei mus sujungtų.
Šis reikalavimas atlaisvina man pirmąją dvasinę pakopą: aš ir draugai – ir Šviesa tarp mūsų. Toliau mano tikslas bus pasiekti tolimesnę pakopą, kurioje egoizmas išaugs dar daugiau, įsižiebs neapykanta, apie kurios buvimą nė neįtariau. Mane erzins ir atstums bet kokia draugo smulkmena. Dėl to teks stipriau padirbėti kartu, kol pakilsime į antrąją iš 125-ių pakopų, – ir taip iki išsitaisymo pabaigos.

Iš 2011 m. birželio 4 d. pirmosios Madrido kongreso „UNIDOS“ pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Draugavo du draugai

Tikslus nusitaikymas

Meilės trikampis

Komentarų nėra

Norvegijos pamoka

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Nuomonė (Žakas Attali, politologas, ekonomistas, rašytojas): Nacionalizmas nemėgsta užsieniečių, o kaip žinoma, internacionalizmas – viena iš sudėtinių europietiškosios demokratijos dalių.
Egoistiškoji Europa nėra pasiruošusi skirtis su savo komfortu, nėra pasiruošusi dalintis savo gėrybėmis. Dėl to auga neapykanta ir prievarta svetimtaučiams.
Replika: Neapykantos jokiomis priemonėmis nesuanaikinsi. Yra tik viena visų problemų priežastis – mūsų egoizmas, ir tik vienas sprendimas – ištaisyti jį į priešingą savybę.
O visas problemas reikia matyti ne kaip problemas, o kaip būsenas, verčiančias mus išsitaisyti, pakilti į kitą mūsų vystymosi pakopą, į harmonijos su visa aplinka būseną. Būtent taip mes pradedame suvokti gamtos ir savo pačių amžinumą bei tobulumą!

Daugiau šia tema skaitykite:

Žlugimo riba ar naujos pakopos slenkstis?

Bendros rinkos kaina

Egoizmas – prie raudonos linijos

Komentarų nėra

Kaip išeiti iš aklavietės

Dvasinis darbas, Grupė

Jeigu grupė priėjo tarpusavio neapykantos aklavietę, geriau jiems išsiskirstyti, kad būtų galimybė išvysti tiesą. Tegul kiekvienas pabūna namuose ir pagalvoja apie savo gyvenimą. Neapykanta jau nebedengs jam akių ir jis pamatys šią būseną, neapykantą tarp draugų lyg ir iš šalies – jausmui suteis šiek tiek proto.
Tada jis susimąstys: ką gi daryti su šia neapykanta, iš kur ji atsirado ir su kokiu tikslu duota. Jis prisimins, kad būtent ji yra pakilimo priemonė, juk Kūrėjas sukūrė blogąją prigimtį ir tikslingai žadina neapykantą tarp mūsų, kad Jį pakviestume ir atskleistume. Kabalos mokslas – tai priemonė atskleisti Kūrėją ir būtent dabar tu turi galimybę Jį atskleisti.
Kūrėjas atsiskleidžia tik aukščiau mūsų egoizmo, o kol mums gerai – Jo nepakviesime. Kartą ir visiems laikams reikia suprasti, kad visas judėjimas vyksta tik padedant blogiems pojūčiams. O jeigu žmogui gerai, jis nepajėgia pajudėti iš vietos. Tokia yra mūsų prigimtis.
Todėl dirbti ties meile draugams įmanoma tada, kai įsivaizduojame visus procesus ir būsenas, kurias turėsime praeiti, kai skiriame jas savyje, suvokiame, užrašome, grįžtame prie šios savianalizės keletą kartų per dieną, pridedame jai proto ir jausmo. Taip pradedame valdyti kiekvieną tokią būseną: ir gerą, ir blogą, panaudodami ją it svertą, leidžiantį paversti ją kita būsena ir pasistūmėti.
Ir jeigu kiekvienas iš mūsų, kas kartą stengiasi taip „sudaužyti“ savo ego, savo „akmeninę širdį“, tai reiškia, kad jis „įeina“ į draugo širdį. Ir galiausiai atskleidžiame vienintelę egzistuojančią būseną, kurią egoizmas nuo mūsų slėpė.
Nedirbame su draugais ar su grupe – tik keičiame savo suvokimą, savo širdį, tikrovės pajautimą. Problema ne draugai ir ne grupė – yra tik mano siela, kurią turiu surinkti į viena.

Iš 2011 m. kovo 7 d. pamokos pagal Rabašo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesutaikomas Kūrėjo ir Faraono ginčas manyje

Meilės trikampis

Pirmasis dvasinio kelio etapas

Komentarų nėra

Ateities žmogaus auklėjimas

Auklėjimas, vaikai

Klausimas: Kaip auklėti vaiką, kad geriau jį paruoštume dvasinio pasaulio suvokimui?
Atsakymas: Reikia tik suteikti vaikui galimybę dirbti su jėga, kuri yra vadinama meilės jėga. O ji gaunama tik iš teisingos aplinkos ir iš niekur daugiau. Be šito žmogui nieko nereikia.
Svarbiausia sukurti vaikui tinkamą aplinką. Ir jeigu jis pajaus, kas yra meilė ir neapykanta artimo atžvilgiu, tai vedamas šio jausmo, jis pats išspręs visas problemas. Šis jautrumas meilei ir neapykantai savo artimui ir apibrėžia žmogų mumyse.
Ir tada visa, ką jis mato ir girdi, eina per šį suvokimą ir jis teisingai viską traktuos. Nieko nereikės jam aiškinti, versti ir pamokslauti. Viena, ko reikia, tai visuomenė, kuri visą laiką įtrauks jį į konfrontaciją ar meilę, ir visa tai dėl dvasinio tikslo. Kitaip tariant, ši visuomenė turi būti valdoma teisingų auklėtojų, kabalistų.
Daugiau vaikui nieko nereikia žinoti, jokių gudrybių, kiek angelų danguje. Jam tereikia duoti pajausti artimą – taip išsprendžiame visas problemas. Jis pamatys tikrąją realybę, nes ji tiktai taip atsiskleidžia. Jis pamatys, kad visi žmonės susiję ir kokie santykiai yra tarp visų.
Ir tai nėra kažkokie psichologiniai santykiai – jis atskleis Aukštesniąją jėgą, kuri paslėpta viduje, atskleis kūrimo programą, pagal kurią visi esame susieti kartu.

Iš 2011 m. vasario 9 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visus mokslus reikia atnaujinti

Sujungti vienu tinklu

Vaikiška fantazija, tikėjimas ir tikrovė

Komentarų nėra

Kaip mes meilę paverčiame į neapykantą

Realybės suvokimas

Klausimas: Jeigu visa, kas egzistuoja šiame pasaulyje, yra dvasinio pasaulio, paremto meile, antspaudas, tai kaip mūsų pasaulyje gali egzistuoti žmogžudystė?
Atsakymas: Viskas pas mus ateina iš Begalybės pasaulio, iš pastovios ir tobulos būsenos, visiško susiliejimo su Kūrėju būsenos. Bet kūrinyje visos šitos tobulos šaknys atsiskleidžia pagal kūrinio netobulumą, parodydamos, kiek mes neatitinkame aukščiausios tobulybės.
Aukščiausiame pasaulyje veikia programa, padedanti tau atskleisti patį save ir suprasti, ką tau reikia papildyti, kad pasiektum savo šaknį.  Šaknyje viskas vyksta pačiu tyriausiu, ištaisytu ir tobuliausiu būdu. Bet mūsų pasaulyje dėl skirtumo tarp pakopų, pasaulių ji atsiskleidžia atvirkščia forma. Mes atskleidžiame dvasinį veiksmą, bet matome, koks jis nedvasinis – tiek, kiek mes patys neatitinkame aukštesnės pakopos. Tai vadinama: „Kiekvienas teisia pagal savo sugedimo laipsnį“. Aš matau arba pats atlieku kokius nors nedorus veiksmus todėl, kad pats esu blogas. Jeigu aš taisau save, tai pamatysiu, kad šitie veiksmai – geri. Ir kaip gi aš vakar mačiau, kad žmonės užmuša vienas kitą?! Šiandien aš matau, kad jie vienas kitam dovanoja dovanas! Šaknyje veiksmas nepasikeitė, bet aš save papildžiau iki šaknies ir todėl pakeičiau savo matymą. Aš gi galėjau pamatyti, kaip dvasiniame pasaulyje sunaikintas egoistinis ketinimas, o aš matau, kaip mūsų pasaulyje įvyksta tikros žmogžudystės.
Aukščiausias ir žemiausias pasauliai susideda iš tų pačių elementų, bet aukščiausiame pasaulyje tarp jų yra meilė, o žemiausiame – neapykanta. Žemiausiame pasaulyje viskas pasisuka atvirkščiai! Lieka tiktai detalės – o visi ryšio tarp jų tipai pasikeičia, nes mūsų pasaulyje šie ryšiai yra visiškai nutrūkę, ir mus skiria neapykanta, atsiskyrimas, kitų nepaisymas. O tuo tarpu aukščiausiame pasaulyje mes esame sujungti ir be galo atsidavę vienas kitam. Kaip mes su tavimi egzistuojame šitame pasaulyje, taip ir aukščiausiame pasaulyje egzistuoja dvasinis tu ir aš, tiktai ten mes esme sujungti ir mylime vienas kitą, o čia atskirti ir neapkenčiame. Skirtumas tarp pasaulių pavirsta į santykių skirtumą tarp manęs ir tavęs. Aukščiausios šaknys nustato, kad tarp mūsų kažkas turi nutikti – bet kas ir kaip nutiks, tai jau patys nulemiame savo neišsitaisymu arba išsitaisymu: ar mes neapkęsime ir užmušinėsime vienas kitą, ar mylėsime ir apkabinsime.

Iš 2011 m. vasario 9 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos  mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai man blogai

Kur atsiskleidžia tikrasis blogis?

Kaip išvengti kančių?

Komentarų nėra

Neapykanta

Filmai, klipai, Klausimai ir atsakymai

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai