Pateikti įrašai su noras duoti žyme.


Nupieškime tobulą pasaulį!

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Pasaulyje veikia dvi pagrindinės jėgos: noras gauti ir noras duoti. Noras gauti – natūralus mūsų noras. O kaip jis pasireiškia mūsų pasaulyje?
Atsakymas. Iš tiesų, noras gauti – natūralus mūsų noras. Jį taip pat galima vadinti dvasiniu, nes jis vadovauja mūsų sielai, savybėms, mintims, visiškai valdo mus. Todėl noras gauti savo kokybe, kiekybe, aktyvumu prilygsta norui duoti, priklausomai nuo to, kaip mes jį valdome.
Iš pradžių mumyse veikia tik egoizmas, tik noras gauti. Vėliau pajuntame noro duoti reikalingumą, nes matome, kad egoizmas be jį atsveriančios davimo savybės veda mus susinaikinimo link.
Iš esmės, visas mūsų pasaulis pagrįstas visur esančia egoistine noro mėgautis jėga. Ir tame nematome nieko bloga, nes ši jėga išstūmė žmoniją iš urvų, pirmykštės santvarkos ir paskatino nuoseklų rašto, technologijų, komunikacijos sistemų, valstybingumo vystymąsi – visa tai, ką turime dabar.
Klausimas. Tai ką gi taisyti, jei šis vystymasis – natūraliai geras noras?
Atsakymas. Pats vystymasis yra geras, o mūsų tarpusavio santykiai – blogi. Kiekvienas visuomenės narys nori tik vieno – pasipelnyti, ir pageidautina – išnaudojant kitus. Taip veikia egoizmas, nepriklausomai nuo mūsų noro pasąmoningai gyvenantis mumyse.
Klausimas. Jei dabar žmonių tarpusavio santykiai blogi, egoistiški, tai kokie jie turi būti iš tikrųjų? Kokią visuomenę norėtumėte mums pavaizduoti?
Atsakymas. Kam vaizduoti visuomenę? Geriau įsivaizduokime tobulą pasaulį. Kokia prasmė gyventi 50–60 ar net 100 metų ir visą laiką sunkiai dirbti, kentėti, bėgti nuo nemalonumų, visą laiką bandyti prisipildyti menkais malonumais ir matyti, kad jie – momentiniai. Net jei kuo nors džiaugiuosi, tai tuoj pat pradingsta, o aš vėl vaikausi kažko didesnio. Nenoriu tokio gyvenimo!
Noriu įsivaizduoti amžiną, tobulą, bet ne statišką, o visą laiką besivystantį gyvenimą: nuo mažesnio tobulumo prie didesnio, atveriančio man bekraštes perspektyvas, nuolat besiplečiantį horizontą. Bet tai vyksta ne kaip vaikui, susižavėjusiam pasauliu. Tai suteikia ir atskleidžia mums tobulybės jausmą, kurio neįmanoma apsakyti žodžiais.
#233125

Iš 2018 m. birželio 3 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi ir mėgautis, I dalis

Gamtos pusiausvyra priklauso tik nuo mūsų

Harmoningo gyvenimo priemonė

Komentarų nėra

Dvasinis darbas ir dvasingumas

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманPradėdami dvasinį darbą, nejaučiame jokio ryšio su Kūrėju. Kartais iš Jo tikimės, kartais keliame Jam pretenzijas – psichologiniu lygmeniu.
O dar kabala moko mus, kad nuo Kūrėjo priklauso viskas. Žmogus viską gauna iš aukščiau – klausimas tik tas, kaip jis dalyvauja procese.
Apskritai mūsų dalyvavimas – tai prašymas ir dėkingumas. Ir todėl mums reikia kuo greičiau išvystyti jautrumą Kūrėjui, pajausti ryšį su Juo. Jis geras ir kuria gėrį, Jis sukūrė viską, viską pateikė, išskyrė mums tam tikrą „teritoriją“, kurioje galime veikti, formuodami savo kreipimąsi į Jį.
Sakoma, kad gerai žmogui melstis visą dieną. Tačiau pirmiausia reikia suprasti, kas yra „malda“. Ši sąvoka kabaloje neatitinka tradicinių įsivaizdavimų.
Pagal kabalistinę terminologiją, prašymas, kurį keliame Kūrėjui, vadinasi pažodžiui „moteriški vandenys“ (mei nukvin arba MAN). Kalbama apie kūrinio (Malchut) norą, kuris nori įsijungti į aukštesniąją pakopą (Biną), turinčią „vandens“ savybes (Šviesa Chasadim).
Galiu kreiptis į Kūrėją pavydėdamas draugams, arba nusivylęs savo jėgomis. Priežasčių būna įvairiausių – malonių ir nemalonių mano egoistiniam norui. Esant galimybei tikrinu jų norą duoti, savo požiūriu į davimą, kuris man atrodo artimas ar tolimas.
Vienaip ir kitaip, žmogui verta pasikapstyti savyje: kas būtent jį judina, kas ir kaip jį nukreipia? Kam jam reikia Kūrėjo?
Jeigu suteiksime svarbą kreipimuisi į Kūrėją, tai eisime geru, greitu keliu. Kitaip raidos mechanizmai pažadins mus savo laiku griežtais metodais.
* * *
„Dvasingumui“ reikia suteikti kuo tikslesnį apibrėžimą. Tai ne šiaip kreipimasis į Kūrėją ar grupę ir net ne svarstymas apie tai, kad nėra nieko kito, tik Jis. Daug religijų, tikėjimų ir praktikų užsiima kuo nors panašiu.
Iš tikrųjų „dvasingumas“ – tai davimas virš gavimo jėgo, tikėjimas aukščiau žinojimo. Tai kai noriu, kad mane judintų artimųjų, o ne mano paties poreikiai.
Man artimo noras užima centrinę vietą visoje kūrinijoje ir įgyja didesnę svarbą. Visas mano dvasinis ieškojimas susiveda į tai: kur slypi esminis noras kūrinijoje – „taškas širdyje“? Ir kiek jis „kalba“ manyje?
Taip aš kokybiškai einu pirmyn, kreipdamasis į Kūrėją. Juk dvasiniame pasaulyje svarbiausia – kokybė, o ne kiekybė.
Šis svarbiausias, centrinis noras išreiškiamas vienybės siekiu. Jis pažadina mus pačius ir skatina paaiškinti jį kitiems taip, kad jie galėtų jį realizuoti.
Susivieniję visi atksleidžiame abipusio davimo jėgą, kuri vadinama „Kūrėju“. Iš esmės, Jo ir prašome vienybės, ar tai būtų dešimtukas, ar daug dešimtukų, Izraelio tauta ar visa žmonija, prisijungusi prie altruistinio ketinimo.
#232923

Iš 2018 m. rugsėjo 4 d. rytinės pamokos tema „Gimimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus ir jo aplinka

Akmeninės širdies malda

Aukščiau žinojimo – bilietas į naują pasaulį

Komentarų nėra

Lengviausias ir sunkiausias veiksmas

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль Лайтман„Embrionas“ – tai pirmoji dvasinė pakopa, įėjimas į dvasinę erdvę, aukštesniojo pasaulio, Kūrėjo pajautimas. Tai tikra revoliucija žmogui suvokiant tikrovę, jaučiant ir suprantant gyvenimą.
Žmogus pagaliau ima suprasti Kūrėjo savybes. Tačiau paties Kūrėjo negalime suvokti ir todėl tiriame Jo savybes, įspaudžiame jas savo prigimtyje.
Viena vertus, embriono būsena – sunkiausiai pasiekiama, juk įeiname į nežinomą mums tikrovę. Kita vertus, lengviausia, pati pirmutinė pakopa, kur iš mūsų be savęs anuliavimo nieko nereikalaujama. Tereikia anuliuoti save tarsi visai neegzistuoji, it vaisius motinos kūne.
Ir tada imame vystytis, patiriame daugybę būsenų per „devynis nėštumo mėnesius“, kuomet Malchut anuliuoja save devynių pirmųjų sfirų atžvilgiu, pereina per tris skirsnius: NECHI-CHAGAD-CHABAD. Žmogus vis labiau anuliuoja save tarsi nebylys neklausdamas ir visur sutikdamas su aukštesniosios pakopos valdžia. Taip eina pirmyn.
Šis procesas gali būti labai greitas, o gali būti, kad devyni nėštumo mėnesiai išsitęs į daugybę mėnesių. Svarbiausia pasistengti įsivaizduoti, ką reiškia būti dvasiniu embrionu, visur save anuliuojant.
Esu aukštesnėje pakopoje: Kūrėjas – tai viskas, „Nėra nieko kito, tik Jis“. Tai mano pirmasis aukštesniosios jėgos suvokimas, kai suprantu, kad iš tiesų be jos nieko nėra ir įsivaizduoju esąs jos viduje. Visas mano protas ir širdis, visa, kas vyksta su manimi, yra aukštesniosios jėgos rankose, o aš tik anuliuoju save.
Tai pats lengviausias dvasinis veiksmas iš visų, kuriuos vėliau teks atlikti esant „maitinimo“ (jėnika) ir „brandos“ (gadlut) būsenų. Ten prireiks mūsų aktyvaus darbo, kad taptume panašūs į Kūrėją ir imtume duoti.
Dabar tai tik savęs anuliavimas. Gal mums ir tenka įveikti kliūtis, sunkumus, išblaškančias pagundas, tačiau tik anuliuojant save, kol visiškai neanuliuosime savo egoizmo pačiu mažiausiu laipsniu.
Visose kitose pakopose jau reiks ir apribojimo, ir ekrano, ir atspindėtos Šviesos. Prasidės darbas ties noru mėgautis siekiant jį paversti noru duoti.
#232860

Iš 2018 m. rugsėjo 4 d. rytinės pamokos tema „Gimimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvas davimo veiksmas

Prašykite Kūrėjo!

Dvasinis judėjimas pirmyn

Komentarų nėra

Balta dėmė pasaulių žemėlapyje

Dvasinis darbas, Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманVisas mūsų darbas – išsiaiškinti, kur mūsų laisvas pasirinkimas ir kaip tinkamai jį išnaudoti. Juk viskas ateina iš Kūrėjo: ir Šviesa, ir noras duoti, ir noras mėgautis. Bet kurgi sąveikaujant Šviesai ir norui randame kažką, kas priklausytų nuo mūsų?
Ar Kūrėjas tyčia paliko tą sritį laisvą (antra trečioji Tifėrėt dalis), kur esame nepriklausomi? Ar tai Jis apsimeta, ir pats nepastebimai prižiūri mus it mažus vaikus, manančius, kad juos namuose paliko vienus.
Valios laisvė realizuojama tik grupėje, dešimtuke – joje atsiskleidžia Kūrėjas. Taške, kur susiliečiu aš, grupė ir Kūrėjas, atskleidžiu tą laisvą sritį noro, minties, veiksmo viduje: baltą dėmę, terra incognita, neatskleistąją žemę.

Iš 2018 m. sausio 14 d. pamokos ruošiantis kongresui „Visi – viena šeima“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur slypi valios laisvė

Ar laisvai renkamės tarp gėrio ir blogio?

Tikroji laisvė – greičiau tapti žmogumi

Komentarų nėra

Du + nauja gyvybė I d.

Pasaulio struktūra, Vyras ir moteris

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Naujos gyvybės užuomazga yra paslaptis, dėl kurios kyla daug klausimų. Kodėl naujos gyvybės sukūrimui reikia būtent dviejų, o ne vieno ar trijų tėvų?
Atsakymas. Gyvybė gyvūniniame lygmenyje susiformavo dėl dvasinės ir materialios evoliucijos. Kuriant naują gyvybę privalo dalyvauti du: šviesa ir indas arba noras duoti ir noras mėgautis. Noras duoti sukūrė norą mėgautis ir veikia jį, kurdamas jame skirtingas formas, kurios lemia naujos gyvybės atsiradimą.
Iš pat pradžių kalbame tik apie vieną jėgą: davimo ir meilės jėgą, t. y. Kūrėją. Parodydama savo meilę, ši jėga sukūrė dar vieną jėgą – norą mėgautis, kad galėtų jai duoti, teikti malonumą. Dėl to visa kūrinija susideda iš dviejų jėgų.
Klausimas. Kai susijungia dvi jėgos, kas kyla iš jų sąveikos?
Atsakymas. Dėl šios sąveikos keičiasi noras mėgautis, kūrinys. Kūrinį veikia Kūrėjas, davimo ir meilės jėga, formuojanti jame naujas formas, skatinančias sukurti naują gyvybę.
Klausimas. Kodėl naujai gyvybei sukurti būtinas moteriškos ir vyriškos jėgos susijungimas?
Atsakymas. Vyriškos bei moteriškos jėgos šaknis kaip tik ir yra noras duoti ir noras mėgautis. Kūrėjas, noras duoti, sukūrė kūrinį, norą mėgautis, ir veikia jį taip, kad jų abiejų sąjunga gimdo naują gyvybę. Noras mėgautis keičiasi veikiamas noro duoti, o šie pokyčiai lemia naujos gyvybės, naujų savybių gimimą.
Sklisdamos ir tapusios grubesnėmis šios jėgos pasiekia mūsų pasaulio materiją. Šis pasaulis gimsta dėl Didžiojo sprogimo ir pradeda plisti ir vystytis pagal tuos pačius dėsnius, kurie veikė prieš jam atsirandant, visose dvasinių pasaulių pakopose, kai dvi priešingos jėgos sklinda iš viršaus į apačią.
Noras duoti visada siekia suteikti malonumą norui mėgautis, ir tai lemia negyvosios, augalinės, gyvūninės gamtos ir žmonių raidą. Kai raida ant „kalbančiojo“ pakopos baigiasi, žmogus supranta, kad noras mėgautis atvedė jį į akligatvį ir ima dvasiškai vystytis, grįždamas į vieną jėgą, kuri buvo pačioje pradžioje.
Bus tęsinys…

Iš 2018 m. sausio 23 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 952

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi ir mėgautis, I dalis

Vyras ir moteris – magnetas tarp jų, I dalis

Begalinio pripildymo metodika

Komentarų nėra