Iš kabalos mokslo žinome, kad visa tikrovė yra žmoguje. Mes neturime kūno, kuriame save matome, nėra mūsų pasaulio.
Viskas, ką mes jaučiame savo penkiais jutimo organais, egzistuoja tik mūsų visaapimančio jutimo organo, vadinamo „noras mėgauti“, viduje, ir jame mums atrodo, kad egzistuojame šiame išgalvotame pasaulyje. Taip kabalos mokslas vadina šią įsivaizduojamą tikrovę.
Baal Sulamas rašo „Įvado į knygą „Zohar“ 34 punkte: „Pavyzdžiui, mūsų regėjimas, kai matome priešais save milžinišką pasaulį ir jo puikųjį turinį, – juk tai matome ne tikrovėje, o savyje. Tai yra savo smegenų pakaušinėje dalyje, kur yra kažkas panašaus į fotoaparatą, kuris piešia mums mūsų matomą vaizdą, o ne tą, kuris yra išorėje.
Be to, Kūrėjas sukūrė mūsų smegenyse tarsi objektyvą, kuris apverčia viską, ką mes matome, todėl atrodo, kad matome išorėje, o ne smegenyse.
Tai yra mano smegenyse ir širdyje vyksta įvairių reiškinių. Visi jie pakliūva į objektyvą, ir jis projektuoja vaizdą į išorę, nors tai vyksta manyje. Ir tada aš matau priešais save daugybę žmonių, negyvąją, augalinę, gyvūninę gamtą, ištisą pasaulį. Tačiau, ką aš matau iš tikrųjų? – Tai, kas vyksta manyje.
Ir taip kiekvienas iš mūsų. Jei kažkas kitas iš viso egzistuoja… Juk, jei aš į kažką kreipiuosi, – tai kreipiuosi į tą, kuris yra manyje, nors man atrodo, kad jis išorėje.
Tai reiškia, kad aš turiu ištaisyti save ir savo požiūrį į Kūrėją. Tačiau aš negaliu to padaryti tiesiogiai Kūrėjo atžvilgiu, o tik per iškylantį prieš mane paveikslą. Taip mes ir veikiame.
Tačiau žmogus – vientisas, ir viskas yra jame.
Straipsnyje „Kūrėjo paslėpimas ir atskleidimas“ Baal Sulamas aiškina, kaip priklausomai nuo žmogaus savybių keičiasi pasaulis, iškylantis mūsų akyse. Tai yra žmogus pakeičia savo vidines savybes, ir tada pasikeičia išorės projekcija. Pagal paveikslą, kurį jo savybės ja, projektuoja per objektyvą į išorę, žmogus gali suvokti, kiek jas taiso.

Iš 2017 m. gruodžio 31 d. pamokos pagal straipsnį „Kūrėjo paslėpimas ir atskleidimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Iliuzinis pasaulis

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Visi pažinimo keliai veda į kabalą

Visas menas – mokėti susitvarkyti su atsiskleidžiančia tamsa, kuri vis stiprėja. Iš savo patirties žmogus jau supranta, kad tamsa ateina, kad tinkamai ją nukreiptume.
Žmogus mėgsta tamsą, vertina ją ir stengiasi su ja būti darnoje. Tamsa turi jaustis tik egoizmo atžvilgiu, o jis pats aukščiau egoizmo, aukščiau tamsos, kur gali kurti davimo jėgą ir joje atskleisti šviesą.
Tai daugiasluoksnė būsena, tarsi sumuštinis. Iš apačios atsiskleidžia tamsa, po to atsiranda tinkamas santykis su ja, suprantama, kad tamsa – padeda, kad taip atsiskleidžia nauja pakopa ir reikia pakilti virš tamsos.
Iš pradžių baiminuosi („Paslėpei Savąjį veidą ir aš išsigandau“) ir noriu pabėgti nuo tamsoje atsiskleidžiančių blogio, grėsmės. Tačiau paskui sustabdau save, įsisąmonindamas, kad tamsa man naudinga, ir nereikia jos keikti. Priešingai, ji traukia mane pas Kūrėją, kaip mažą vaiką, kuris išsigandęs dar stipriau prisiglaudžia prie mamos. Taip ir aš! Tad tamsoje matau pagalbą iš aukščiau.
Myliu šią tamsą ir net noriu ją sustiprinti, priartinti. Juk su ja imu dirbti apgalvotai, aktyviai, sąmoningai, suprasdamas. Mano gyvenimas ima kurti: tamsa ir šviesa virsta dviem jėgomis, dviem linijomis, kurioms padedant einu pirmyn. Taip tamsa virsta pagalba. Pats laukiu tamsos, ieškau, kaip labiau prilipti prie Kūrėjo.
Iš pradžių dar baiminuosi tamsos, kuri atneša nemalonius išgyvenimus, baimes, nerimą, netikrumą. Tačiau pamažu suprantu, kokia naudinga tamsa, juk šviesos pranašumas matomas tik iš tamsos. Todėl šviesa ir tamsa tampa mano statybinėmis plytelėmis.
Beje, tamsa čia netgi svarbesnė už šviesą, juk būtent iš tamsos galiu atskleisti, kiek malonumo noriu suteikti Kūrėjui. Mano noro mėgautis tamsa neįkvepia, bet norą duoti ji labai įkvepia. Tad žmogus tamsoje džiaugiasi ir paverčia ją šviesa.
Šviesa neateina žmogui – tai žmogus keičiasi iš vidaus ir tuomet keičia savo nuomonę apie šviesą ir tamsą. Taip jis pamažu atskleidžia, kad kūrinys visuomet egzistavo tobulos būsenos, ir tik jis visuomet keitėsi, vis labiau suprasdamas, kad nėra piktadarių karaliaus dvare, kad nėra tamsos.

Iš 2018 m. sausio 18 d. pamokos „Nuo kliūčių prie pakilimų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Greičiau praeiti paslėpties etapą

Egoizmas – mūsų didysis padėjėjas

Klausimas. Vidinė dykuma – ar ši būsena būdinga kiekvienam žmogui?
Atsakymas. Yra žmonių, kurių egoistinis noras išsivystė tiek, kad jie pradeda jausti nepasitenkinimą savo gyvenimu.
Tai toks jausmas lyg žmogus būtų dykumoje. Jis nori patikrinti, kodėl taip vyksta? Ar čia yra koks nors tikslas, aukštesnė programa? Kodėl jis jaučia tokią sausrą, gyvenimo tuštumą, kurioje neauga joks vaisius?
Pats sau sako, kad reikia patikrinti, kokia ta jame esanti dykuma. Ir tai reiškia, kad jis pabėga į dykumą, kaip ir mūsų protėviai – ieško tikslo ir neranda. Vis giliau panyra į vidinius aiškinimusis, bandydamas suprasti, kodėl jaučia tokią tuštumą gyvenime ir negali nieko padaryti.
Tai dykumos būsena, kurioje jis ieško vandens šaltinių – šulinių, kaip kadaise Abraomas ar Izaokas. Toroje yra daug pasakojimų apie šulinius, kurie yra tokie reikalingi dykumoje. Juk, jeigu žmogus jaučia gyvenimo sausrą ir niekuo negali atgaivinti savo sielos, turi rasti gyvojo vandens šaltinį, t. y., aukščiausią jėgą, galinčią atsakyti jam, koks gyvenimo tikslas, esmė ir prasmė.
Jis ieško, kokia jėga sukūrė šias dvi būsenas: sausrą ir vandenį, t. y., egoizmą ir norą mylėti, blogį ir gėrį. Išsiaiškinęs, kad viskas kyla iš vieno šaltinio, suglumsta, kaip taip gali būti. Juk žmonės tikėjo, kad yra dvi jėgos: blogis ir gėris. Ir net pats Abraomas kažkada senovės Babilone darė stabus, iš kurių pusė buvo blogi, o pusė geri.
Būtent dėl to, kad išeina į dykumą ir iškasa ten vandens šulinius, randa vidurinę liniją. Vidurinė linija yra ta pati aukščiausia jėga, kuri sukelia tiek sausrą, tiek drėgmę. Tai ir yra atsakymas į žmogaus ieškojimą: sausros ir dykumos pojūtis duodamas tam, kad žmogus ieškotų ir rastų aukščiausią jėgą, kuri yra abiejų reiškinių šaltinis.
Klausimas. Kaip randama aukščiausia jėga dykumoje?
Atsakymas. Būtent dėl to, kad žmogus jaučia sausrą ir absoliučią tuštumą, atskleidžia aukščiausią jėgą.
Klausimas. Kodėl būtent dykumoje?
Atsakymas. Žmogus turėtų atsakyti į klausimą, kodėl tokia sausra yra jo sieloje. Ir tada jis randa gyvojo vandens šaltinį, kuris yra būtent dykumoje.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 28 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 924

Daugiau šia tema skaitykite:

Dykuma, I dalis

Dykuma, II dalis

Vienybės link per dykumą

Be kabalos mokslo neįmanoma atsakyti į klausimą apie gyvenimo prasmę. Juk esame nore mėgautis, jis – visa mūsų prigimtis, ir todėl visuomet aptarnaujame tik jį.
Į klausimą: „Kam gyvenu?“ – egoizmas atsako: „Kad maloniai jausčiausi savo nore mėgautis!“, savo prigimties viduje, ne aukščiau jos.
Išeitų, kad visas mano gyvenimas, kad suteikčiau pripildymą savo egoizmui. Kitaip tariant, aptarnauju savo gyvūninį kūną ir esu jame, o ne virš jo.
Tik jeigu savo gyvūniniam kūnui teikiu tai, kas būtiniausia, it jaučiui, asilui ar arkliui, kad jie tarnautų mums, žmonėms, tuomet savo kūną išnaudoju žmogaus (jis aukščiau gyvūninio kūno) reikmėms. Ir tai reiškia, kad aiškinuosi klausimą: „Kam gyvenu aš?“ – ne jautis ar asilas, o žmogus manyje – koks jo gyvenimo tikslas.
Tuomet išsiaiškiname, kad gyvenimas ne nore mėgautis, kuris gyvena ir miršta, o virš jo. Kitaip tariant, reikia ieškoti gyvenimo prasmės aukščiau egoizmo. O viršuje tėra jėga, kuri pagimdė norą mėgautis – Kūrėjas.
Išeitų, kad atsakymo į gyvenimo prasmės klausimą negalima rasti savyje, savo gyvūniniame kūne, o tik tiriant mus sukūrusią jėgą, kuri atvedė prie šio klausimo. Privalau atskleisti Kūrėją ir tuomet suprasiu, kam gyvenu.
Kūrėjas suvokiamas kylant 125 pakopomis ir kaskart vis labiau atskleisdamas Kūrėją, suvokiu, kam gyvenu. O kai pabaigsiu visus savo išsitaisymus, tai yra visiškai suvoksiu Kūrėją, tuomet gausiu pilną atsakymą į klausimą apie gyvenimo prasmę.

Iš 2018 m. sausio 26 d. pamokos ruošiantis pasauliniam kabalos kongresui 2018 m.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kokia gyvenimo prasmė?

Kaip rinktis likimą, I dalis

Gyventi ir mėgautis, I dalis

Klausimas: Kas yra laikas? Ar jis egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų, ar jaučiamas tik mumyse? Kaip Jūs suvokiate laiką?
Atsakymas: Aš matau laiką, kai žiūriu į laikrodį. Aš jaučiu laiką, kai galvoju apie savo gyvenimą, apie jo tėkmę, kažką, kas praeina, pasekmes, jausmus.
Mūsų noras mėgautis, mūsų prigimtis, jaučia praeitį, dabartį ir ateitį – tai pokyčiai laike. Vadinasi, laikas priklauso nuo mūsų patirties ir noro mėgautis. Be jų laikas neegzistuotų.
Jeigu nesijausčiau geriau ir blogiau, tai laiko nebūtų. Jeigu nekistų mano pojūčiai, tai laikas neegzistuotų. Laikas – mano pojūčių keitimosi pasekmė. Nėra kaitos – nėra laiko. Kuo skiriasi ši minutė nuo būsimos? Tik tuo, kas vyksta mano nore mėgautis. Tai vadiname laiku.
Laiko suvokimas priklauso nuo to, kaip gerai aš jaučiuosi šią ar kitą akimirką. Mano pojūčiai keičiasi, todėl (mano noro mėgautis atžvilgiu) man svarbu, kas buvo anksčiau, kas dabar ir kas bus ateityje. Aš patikrinu visas savo noro mėgautis būsenas. Jų kaita man sukuria laiko pojūtį.
Noras mėgautis – tai kūrinio medžiaga, kuri jaučia, kada yra užpildyta, o kada tuščia. Ji matuoja savo būsenas pagal užpildymo lygį, lygina, kas buvo anksčiau ir kas yra dabar malonumo požiūriu, ir tai sukuria joje laiko sąvoką.
Laikas – tai noro mėgautis užpildymo matas. Norėdamas mėgautis, aš sukuriu ateities pojūtį ir tuo pat metu atsigręžiu į praeitį, kad galėčiau suvokti, kaip turiu elgtis, kad pasiekčiau tikslą. Aš planuoju malonumo siekimo procesus, todėl laikas man susiskirsto į skirtingus etapus.
Aš noriu pažinti ateitį, mokydamasis iš praeities. Tai kyla iš mano noro mėgautis. Besivystydami įvairūs norai manyje sukelia laiko sąvoką.
Noras mėgautis vystosi etapais: negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogaus. Tik žmogus, turint omenyje norą mėgautis, jaučia laiką: praeitį, dabartį ir ateitį.
Aš jaučiu, kad manyje egzistuoja daug laiko rūšių. Yra laikas, kurį rodo laikrodis, ir tas, kurį jaučiu pats. Laikas gali būti matuojamas milijardus metų egzistuojančios visatos atžvilgiu ar keliomis akimirkomis. Laiko pojūtis priklauso nuo to, kas man svarbu, o kas ne.
Laiko pojūtis ir jo esmė – tai du skirtingi dalykai. Laiko pojūtis priklauso nuo mano asmeninių išgyvenimų, o astronominis laikas matuojamas pagal planetų judėjimą, nors tai irgi sąlyginis dalykas.
Visas pasaulis – noras mėgautis, kuriame vyksta mano stebimi pokyčiai negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogaus lygmenyse. Pasirodo, visa tai egzistuoja manyje – visa tikrovė yra manyje, mano suvokime. Jeigu keičiasi mano suvokimas, tai keičiasi ir laikas, judėjimas, erdvė – visas pasaulis, visas bendras vaizdas, kuriame aš dabar esu, irgi keičiasi.
Todėl reikėtų paklausti: „O kas yra mano gyvenimas? Kas yra tikrovė, kurioje egzistuoju? Ar tai sąlyginis dalykas, kurį galima pakeisti?“

Iš 2014 m. balandžio 17 d. 351 laidos apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Laiko šeimininkas

Išeiti už laiko ribų

Gyventi ir mėgautis, I dalis