Šviesa, grąžinanti į Šaltinį, – tai vienintelė priemonė, vienintelis įrankis, kuriuo ištaisau norą. Turiu tik norą ir Šviesą, vadinamą „grąžinančia į Šaltinį“, – juk būtent to reikalauju iš jos.
Šviesą vadiname įvairiais vardais: „vidinė“, „supanti“, NaRaNCHaJ ir t. t. Iš principo, reikalauju iš jos, kad mane grąžintų į Šaltinį, prie gėrio. Daugiau dėl nieko negaliu į ją kreiptis. Mano kreipimasis gali būti tik toks. Aš negaliu pareikalauti Šviesos Nėfėš arba Šviesos Ruach – tai jau bus mano būsenos rezultatas. Norėdamas ją pakeisti turiu kreiptis į Šviesą, sukelti jos poveikį ir tada grąžinanti į Šaltinį Šviesa atliks šį veiksmą su manimi.
Aš turiu instrukcijas, kurios aiškina, kaip veikti, kaip dirbti grupėje, kaip mokytis, kaip platinti. Šios instrukcijos bendrai vadinamos „Tora“, t. y. mokymas (oraa), vadovas kaip veikti. Pagal Toros programą, aš pereinu visus šiuos joje aprašytus kelio etapus.
Tad kalbama apie paprastą dalyką. Aš turiu egoistinį norą ir galinčią jį pakeisti Šviesą. O pats stoviu per vidurį, viduriniame Tifėrėt trečdalyje ir sprendžiu: pasikeisti ar ne. Tačiau šį pasirinkimą darai ne vienas, o aplinkoje, grupėje.
Galiausiai priklausau nuo gana „paviršutiniškų“, „mechaninių“ veiksmų. Aš įstoju į grupę ir lenkiu galvą priešais ją. Darau viską, ko nori draugai, ir gaunu iš jų norą taisytis − dėl pavydo, aistros ir ambicijų. Su šiuo iš grupės gautu noru kreipiuosi į Šviesą, kad mane ištaisytų. Tada ji ateina ir daro tai. O naujos būsenos pakopoje − viskas iš naujo.
Iš čia aišku, kad ir norą, ir išsitaisymą (ekranas) gaunu iš išorės − iš grupės ir iš Šviesos. O pats aš – tas vienintelis, bazinis taškas, kurio vardas: „kažkas iš nieko“.

2011 m. liepos 10 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visa tiesa apie „supančią Šviesą“

Pliekiant visatos egoizmo botagui

Kaip veikia ištaisymo mechanizmas

Klausimas: Kaip Šviesa spręs visų septynių milijardų žmonių problemas Žemėje? Juk  visi turi savo problemas ir kiekvieno išsivystymo lygis kitas. Mes gyvename milžiniškoje sistemoje. Nejau į kiekvieną smulkmeną bus atsižvelgta?
Atsakymas: Įsivaizduok įdubimą žemėje, kurį pripildai vandeniu. Taip ir pasaulyje, kiekviena detalė, kiekvienas elementas, kiekvienas kyšulys ar įduba prisipildo Šviesa pagal savo savybes.
Šviesa neatlieka jokių išskaičiavimų su noru, ji tik pripildo jį, šviečia jam, pabunda jame. O pagal tai noras jaučia, kaip jis arti ar toli nuo Šviesos vienose ar kitose suvokime detalėse.
Pavyzdžiui, Šviesa, kurią gaunu sustiprėjo 10 vatų. Atitinkamai, kiekvienoje mano savybėje, kiekviename nore atsiranda nauja mintis, nauja situacijos analizė – ir aš darau naują išskaičiavimą.
Klausimas: Vadinasi Šviesa nėra funkcija ir viską nulemia tik noras?
Atsakymas: Šviesa tartum nekintanti. Viskas priklauso nuo noro ir jo formos. Kai noras prisipildo Šviesa, jaučiu ne pačią Šviesą, bet noro reakciją, visas jo stygas. Tai man ir yra Šviesa.
Klausimas: Kas gi čia priklauso nuo manęs?
Atsakymas: Darbas su ketinimu. Mes keičiame ne norus, o būtent ketinimą ir tik jį. Man nesvarbu, kokie išsikišimai ir įdubimai yra duobėje, kurią užpildau vandeniu. Jos tokios ir liks, o mano užduotis – ją pripildyti.

Iš 2011 m. liepos 10 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuolat šviečianti saulė

Pažadinti sustingusią žemę

Universali gamtos formulė

Klausimas: Viskas priklauso nuo mūsų noro. Kaipgi išeiti iš savo „šabloninių“ norų, susijusių su šiuo pasauliu?
Atsakymas: Mes nesuvokiame pasaulio kaip „apvalaus“, mums vis dar atrodo, kad jis linijinis, ir kad padedant egoizmui, galėsime jame klestėti.
O tuo tarpu pasaulis jau „pakeitė programą“: dabar sėkmę galime pasiekti tik susivienydami. Tai jau visiškai kitas pasaulio algoritmas, o mes kaip anksčiau „ne į temą“.
Tūkstančius metų žmogus siekė sėkmės pagal savo egoizmo didumą, tačiau per paskutiniuosius 50 metų ši tendencija baigiasi. Mes vis einame į integralų pasaulį, o integraliame pasaulyje naudą gauna tas, kas labiau su kitais susijęs. Mes matome, kad kuo daugiau ryšių žmogus užmezga, kuo daugiau šalių pritraukia, tuo didesnės sėkmės pasiekia. Žmonės instinktyviai tai jaučia ir linksta prie integralių sprendimų.
Tačiau vis dar nesuprantame, kad norint išsigelbėti nuo nelaimių reikia būti tarpusavyje susijusiems ir žmogaus lygmenyje – aukščiau bankų sistemos, pasaulinės industrijos ir kitų globalių mechanizmų.
Ši situacija ėmė ryškėti po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo sukurtos JT, UNESCO ir kitos tarptautinės organizacijos. Tačiau ir jos kaip ir anksčiau veikia pagal egoistinius metodus, užuot priėmę vientisą, visapusišką požiūrį.
Iš principo tokios institucijos turi remtis kitokia koncepcija: visi svarbūs, visos šalys reikalauja lygiaverčio požiūrio. Kodėl vieni turi teisę vetuoti įvairius sprendimus, o kiti – ne? Kas kad kažkas didis, o kažkas mažas? „Apvalioje“ sistemoje didieji kaip tik turi daugiau nusileisti – juk kitaip jie rūpinasi tik savimi.
Mūsų požiūris yra visiškai iškreiptas ir vis tik jau jaučiame, kad pasaulis iš tikrųjų tampa „apvalus“, integralus ir tarpusavyje susijęs.

Iš 2011 m. gegužės 11 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų pasaulis – Titanikas…

Visatos mozaika, kurioje trūksta tavęs

Naujos globalaus pasaulio taisyklės

„Mokymas apie dešimt sfirų“, 1 d., skyrius „Vidinė žiūra“, 14 p.: „Apribojimas reiškia, kad Begalybės pasaulio Malchut sumažino savo norą gauti – ir išnyko Šviesa, nes nėra Šviesos be kli. …Juk jau žinoma, kad Šviesa priklauso nuo noro, o noras – tai vieta Šviesai. Kadangi nėra prievartos dvasiniame pasaulyje.“
Nėra prievartos dvasiniame pasaulyje! Tai reiškia, kad jeigu kūrinys geidžia kažkokios būsenos, ji ir realizuosis. Todėl mes visada esame tos būsenos, kuri atitinka mūsų troškimą, nes ką norėjome, tą ir gauname. Tai, kad Šviesa nepaveikia mūsų (pagal mūsų norą) ir galiausiai jaučiamės nelaimingi, yra mūsų sprendimo pasekmė.
Kokį norą nori įgyvendinti – ten ir esi. Kūrėjas nesikiša į mūsų troškimus ir nekeičia jų be mūsų prašymo. Todėl dvasiniame kelyje ir nėra prievartos.
Tai labai subtilus momentas. Po pirmojo apribojimo (cimcum alef) Begalybės pasaulio Malchut pati tampa atsakinga už savo troškimus. Kaip pati panorės – taip ir bus. Šviesa kyla pagal jos norą ir nuo to Malchut jaučiasi geriau arba blogiau. Bet visa tai – jos asmeninio noro išdava.
O noro dvasinis pasaulis per prievartą neperša. Nori kito noro – prašau! Šviesa ateis ir ištaisys tave, tada pasijausi kitaip: gal geriau, o gal blogiau, bet tik dėl savo noro.
Egzistuoja dvasinių pakopų sistema, kitaip tariant, santykių tarp Šviesos ir noro lygmenys. Jeigu noras kinta, atsižvelgiant į tai jame pasireiškia kita Šviesa. Todėl Kūrėjas niekada neverčia, Jis nekeičia mūsų norų be mūsų žinios, nekeičia, negavęs mūsų prašymo. Mes privalome Jo paprašyti!
Atitinkamai savo norui ir jaučiame Šviesą. Jeigu nejaučiame Jos, esame nepatenkinti ir todėl savo norą keičiame. Tačiau turime ją pakeisti patys, Kūrėjas apskritai neprisiliečia prie mūsų noro.

Iš 2011 m. gegužės 16 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nėra noro − nėra Šviesos

Viskas priklauso nuo troškimo

Įsiklausyk į Jo balsą

Klausimas: Ką reiškia, kad nėra Šviesos be indo (noro)?
Atsakymas: Įsivaizduok, kad sirgdamas ateini vakarienės. Ant stalo padėta daug skanių patiekalų, ir visi valgo su didžiuliu apetitu, o tau visai nieko nesinori.
Dar vakar kartu su malonumu valgei su visais ir džiaugeisi vaišėmis. Tačiau šiandien nejauti jokio skonio ir nelieti maisto − lyg sėdėtum prie tuščio stalo.
Tai vadinama noro, indo (kli) trūkumu. Pripildymą ir malonumą jaučia tie, kurie turi didelį apetitą, o neturintieji apetito − nesimėgauja.
Mūsų pasaulyje mums vis dar atsiskleidžia galimas užpildymas – kas kad tik materijoje, o ne jaučiant malonumą. Vienas jaučia malonumą, kuriuo jį vilioja ant stalo padėtos vaišės, o kitas to malonumo nejaučia, nors abu mato lėkštes su maistu! Tačiau dvasiniame pasaulyje kitaip: Šviesa, pripildymas tenai atsiskleidžia tik su sąlyga, kad turi apetitą.
Įsivaizduok, kad su sergančiu bičiuliu sėdi prie stalo. Tu matai vaišėmis apkrautą stalą, tačiau jis nieko nemato. Jis apskritai nemato nė vieno patiekalo – štai taip vyksta dvasiniame pasaulyje!
Materialiame pasaulyje taip pat kartais sakome: „Aš čia nieko nematau (ką norėčiau suvalgyti).“ Nors, aišku, kad akys mato. Kadangi dvasiniame pasaulyje malonumas neįsivelka į jokius materialius produktus – mes jo nematome.
Kitaip tariant, viena, ko mums trūksta – tai indo, noro, apetito. Dabar sergame tokia liga, kuri vadinasi „egoizmas“, ir todėl nejaučiame dvasinių malonumų.
Priešais mus malonumų vandenynas, visas pasaulis priešais mus – ir tai ne „šis pasaulis“, o Begalybės pasaulis. Visi pasauliai yra čia, šalia tavęs, o tu matai tik „šį pasaulį“ , nes tik jam tau pakanka apetito. Gimei turėdamas tokį norą, kad tik čia gali atskleisti skonį.
Dvasinį pasaulį galėsi pajausti tik tada, jei iš pradžių įgysi apetitą. Tik su šia sąlyga atskleisi Šviesą. Šviesa yra, štai ji! Tik tu neįstengi jos atskleisti. Nes priklausomai nuo savo noro galėsi atskleisti Šviesos dalį − tą, kurios tau trūksta.
Tačiau, kaip iš anksto žinoti, ką reikia atskleisti, jeigu niekada nematėme Šviesos ir nežinome, kas tai yra? Jei kas papasakotų apie man žinomus skonius, tada dar pajėgčiau suprasti.
Todėl mumyse pabunda „informacinis genas“ (rešimo) – kažkoks neaiškus būsimo malonumo pojūtis. O tada privalau ateiti į grupę, skaityti knygas ir išgirsti, kiek tai svarbu – privalau save pažadinti. Tačiau, jei nėra noro, jei nėra poreikio, – neįmanoma atskleisti dvasinio pasaulio.
Yra pasakyta: „Dvasiniame pasaulyje nėra prievartos“. Visas pripildymas priešais tave − prašau! Imk! Tu pats nenori, tai kuo tada skundiesi? Juk pats jo nenorėjai…

Iš 2011 m. birželio 24 d. pamokos pagal straipsnį „Apibendrinantis įvadas“ (Pticha kolelet)

Daugiau šia tema skaitykite:

Visa tiesa apie „supančią Šviesą“

Kaip panorėti to, kas svarbiausia?

Žvelgiant į gyvenimo knygą

Pasaulinis kongresas Maskvoje, pirmoji pamoka

Kabalos mokslas kalba apie visos visatos sistemą, jis aprašo mums Begalybės pasaulį ir keturias tiesioginės Šviesos sklidimo stadijas, t. y. noro sukūrimą „iš nieko“.
Kabala aiškina, ką reiškia „iš nieko“, aiškina, kas yra egzistavimas dvasinėje plotmėje, už mūsų pasaulio ribų, leidžiantis į jį ir kylant iš jo, ką reiškia „egzistuoti už laiko, erdvės, judėjimo ribų “, kokios tai būsenos, kaip jos realizuojasi: pagal Einšteiną ar kažkaip kitaip, aukščiau?
Kabalos mokslas pasakoja apie noro nusileidimą. Jis operuoja noru ir vieninteliu jį veikiančiu parametru – Šviesa. Be Šviesos ir noro visatoje daugiau nieko nėra. Jie pagimdo viską, ką matome mumyse ir tarp mūsų. Visa tai – įvairiausios noro apraiškos, kuriuos vienokiu ar kitokiu būdu suformavo Šviesa.
Kabala pasakoja apie tai, kaip vyko laipsniškas nusileidimas iš viršaus į apačią, apie dvasinės būsenos blokų sukūrimą: parcufus, sfirot, pasaulius−paslėptis. Kalbama apie griežtą ir tikslų priežasties−pasekmės procesą, kurį tiriame taikydami mokslinę prieigą.
Šia tema yra daugybė medžiagos – mokslinės, sudėtingos: grafikai, lygtys, sąlygos, aprašančios tikslų pagal priežasties−pasekmės seką vykstantį noro vystymąsi veikiant Šviesai, tai ekranai, informaciniai įrašai (rešimot), vystymosi pakopoms ir t. t.
Visa tai – tikslus mokslas, niekaip nepriskiriamas nei religijoms, nei lyrikai, nei niekam kitam, – gryna fizika.
Kabala pasakoja apie mūsų pasaulį, apie tai, kokiu būdu jis buvo sukurtas. Jau prieš 3700 metų kabalistai aprašė, kaip aukštesnės Šviesos kibirkštis iš pradžių sukūrė mūsų pasaulio apimtį, juk ši erdvė taip pat neegzistavo. O paskui šioje erdvėje įvyko Didysis sprogimas ir iš niekur, iš mažos kibirkšties užgimė visa mūsų pasaulio materija.
Viskas gimė iš nieko Begalybės pasaulyje. Nesuprasdami to, užduodame klausimą: „Ką reiškia viskas iš nieko?“ Tačiau ir mūsų pasaulyje, kaip kalba fizikai, įvyko tas pats: buvo kažkokia kibirkštis, taškas, kuris staiga sprogo ir pagimdė visą Visatą.
Kitaip tariant, šiuolaikinis mokslas vadovaujasi tais pačiais principais ir pasakoja mums tą patį, ką ir kabalos mokslas. Absoliučiai tą patį, įskaitant keturis vystymosi etapus: negyvąją, augalinę, gyvūninę gamtą ir žmogų.
Kabala pasakoja ir apie tai, kaip per milijardus metų kūrėsi Visata, o paskui – ir mūsų planeta iš dujų sankaupos. Tai aprašoma kabalistinėse knygose, kurioms šimtai, tūkstančiai metų. Šiandien fizika, geologija, astronomija kalba apie tą patį.
Kabalistai rašė apie atšilimo ir atvėsimo laikotarpius Žemėje, kurie truko dešimtis milijonų metų, kol planetoje susidarė tvirta pluta ir dėl atitinkamo visų sudėtinių dalių pasiskirstymo atsirado galimybė gyvuoti baltyminėje materijoje. Kodėl būtent baltyminė materija? Kodėl būtent toks pagrindas, o ne koks nors silicio arba metano ir taip toliau? Visa tai aiškinama kabaloje.
Ir pagaliau kabaloje kalbama apie žmogaus atsiradimą, kuris yra laipsniško vystymosi − negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos − rezultatas. Kabala pasakoja apie tarpinius etapus: apie koralus tarp negyvojo ir augalinio lygmens, apie ypatingą rūšį, atstovaujančią pereinamąją grandį iš augalinio lygmens į gyvūninį, ir apie beždžionę kaip tarpinę formą tarp aukščiausios gyvūninės būsenos ir žmogaus.
Kabala aprašo visus šiuos etapus ir parodo, kodėl evoliucija vyko būtent tokiu būdu. Skirtumas nuo Darvino teorijos tik tas, kad kabaloje kalbama apie nuo pat pradžių egzistuojančius informacinius duomenis, kurie slypi informacinių genų materijoje, kurie vystosi pagal nustatytą programą, o ne atsitiktiniu būdu ar priklausomai nuo aplinkybių.
Visos rūšys realizuojasi priklausomai nuo jų vidinių parametrų, kurie iš pradžių egzistavo Begalybės pasaulyje ir tiesiog nusileido žemyn, realizavosi čia, kad paskui vėl būtų galima kilti į viršų. Visa ši grandinė iš anksto nulemta, apskaičiuota nuo pradžios iki galo.

Iš 2011 m. birželio 10 d. pirmosios kongreso Maskvoje pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis – už davimo jėgos ribų

Kodėl nugriaudėjo Didysis sprogimas?

Nematuok pagal save

Klausimas: Norą mes vadiname kūrimo medžiaga. Bet kaip tai susiję su mūsų pasaulio materija?
Atsakymas: Mūsų pasaulio materija tau atrodo kieta, skysta arba dujinė. Garuodama ji tavo pojūčiuose tarsi pranyksta, o po to vėl sugrįžta, virsdama drėgme. Taip tu suvoki materijos cirkuliaciją.
Iš tikrųjų kalba eina ne apie materiją, o apie jėgą. Ši jėga veikia mūsų jutimo organus, skaidosi jų prizmėje ir pasirodo kaip materialiojo pasaulio  medžiaga. Toks vaizdas piešiamas mūsų sąmonės ekrane.
Pavyzdžiui, tu negali paliesti oro, įvairių bangų ir daugelio kitų reiškinių. Materialūs jie ar ne? Materialūs. Kokia tai materija? Noras mėgautis. „Tačiau aš negaliu jo paliesti“. Taip, negali. Na ir kas? Juk tavo kūnas – tai gyvūnas, apribotas penkiais jutimo organais ir jais suvokiantis labai siaurą reiškinių spektrą.
Argi galima gamtą vertinti pagal save? Įsivaizduok kokį nors gyvūną, kuris sutvarko pasaulį tik pagal tai, kaip jaučia ir supranta. Argi tai galima vadinti rimtu, objektyviu tyrimu, pagrįstu mokslu?
Pavyzdžiui, tu jauti delne ledo gabalą. Bet štai jis ištirpo ir išgaravo – taip pat ir iš tavo jutimų. Reiškia, tai jau ne materija?
Kabalistai aiškina, kad tavo pasaulį apibrėžia jėga – tik tau ji pasireiškia, tarkim, šalto ledo gabalo pavidalu. Beje, kai kuriems jis visai neatrodys šaltas, ir apskritai, jų pojūčiuose jis bus kitoks.
Buvo sukurtas tik noras mėgautis, gavimo jėga. Po to, vystydamasi, ji pasiekė ketvirtą stadiją – bet tik dėl Šviesos, kuri vis labiau skverbėsi į ją. Kaip sviestas persunkia tešlą, kad ji pasikeistų, įgautų naują formą, taip ir mūsų medžiaga, noras mėgautis, keitėsi veikiami Šviesos, kol iškilo klausimas: kas aš?
Kaip  kilo šis klausimas? Iš palyginimo su Šviesa. „Iš kur aš? Kodėl aš? Kas mane valdo? Kas dar yra manyje?“ Štai ko, iš esmės, klausia kūrinys. Visi mūsų klausimai – tai klausimai apie Kūrėją, kuris slepiasi mumyse. Ir jie kyla veikiami Šviesos. Mes privalome atskleisti Kūrėją  ir prilygti Jam savo savybėmis. Neturime kitos išeities.
Taigi, yra tik jėga ir ta jėga piešia mūsų ekrane realybės paveikslą. Kūrėjas – tai davimo jėga, mes – gavimo jėga, tarp kurių – ekranas. Kas tai yra? Iš kur jis atsirado? Davimo jėga, įsiskverbusi  į gavimo jėgą, sukelia joje ypatingą santykį, norą prilygti davimui. Tai ir yra ekranas.
Taigi, visa realybė – tik dvi jėgos.

Iš 2011 m. kovo 18 d. pamokos tema „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti sustingusią žemę

Tuštuma, kurioje slypi mintis

Pasaulis – už davimo jėgos ribų

Norėdami pažinti Kūrėją turime pasikeisti, juk pažįstame Jį naujuose suvokimo kelim/savybėse, naujuose noruose. Žinoma, patys šie norai – nenauji, bet jie naujai mumyse susijungia.
Mes turime norą mėgautis ir norą duoti. Norėdami atskleisti Kūrėją, turime savyje sukurti tokį ryšį tarp šių norų, kad galėtume Jį pažinti.
Kūrėjas atsiskleidžia 125 formomis, sekančiomis viena po kitos, kai Jis atsiskleidžia mums vis arčiau, vis aiškiau. Kildami šiomis 125 pakopos galime vis geriau Jį matyti bei jausti.
Kaip atskleidžiame Kūrėją? Vos tik tarp savo noro mėgautis ir noro duoti sukuriame tokį ryšį, kad noras duoti viešpatautų virš noro mėgautis suteikdamas jam panašią į Kūrėjo formą pirmoje pakopoje, tai iš karto per šiuos norus, per jų susijungimą matome Kūrėją.
Kitaip tariant, tarp noro mėgautis ir noro duoti turiu savyje sukurti bendrą savybę, kad ji būtų lygi, panaši į Kūrėjo savybę pirmojoje, pačioje mažiausioje Jo atskleidimo pakopoje. Tada Jį pamatysiu, suprasiu ir pajausiu.
Mūsų pasaulyje irgi egzistuoja įvairių reiškinių ir norėdamas juos suvokti turiu tapti protingesnis, įgyti papildomą jautimą, dar kažko išmokti ir tada pradėsiu jausti, kas ir kaip vyksta bei koks tai reiškinys.
Taip pat yra ir kabalos moksle. Kad noras mėgautis ir noras duoti teisingai derėtų ir tarpusavyje prasiskverbtų kiekviename iš mūsų pirmoje, o vėliau visose 125 pakopose, man reikalinga Šviesa, kuri atliktų manyje šį pasikeitimą. Pats jo negaliu atlikti, juk būdamas žemiausioje pakopoje, visiškai neįsivaizduoju, koks turiu tapti kitoje pakopoje, tarytum kūdikis, nežinantis, kaip turėtų atrodyti po metų.
Todėl mums duotas mokymasis. Turime sėdėti ir mokytis iš pirminių šaltinių, o stipriausias pirminis šaltinis Šviesai pritraukti – tai knyga Zohar. Kai kartu studijuojame šią knygą, ir kiekvienas tuo metu galvoja, kaip jis susijungs su kitais, juk tarpusavyje jungdamiesi sukuriame Kūrėjo formą, teisingą noro mėgautis ir noro duoti tarpusavio derinį (kad noras duoti valdytų norą mėgautis suteikdamas jam teisingą formą), − tai vadinama „tikėjimu aukščiau žinojimo“.
Jeigu pamokos metu noriu, kad taip įvyktų, šito pakanka, ir nėra didesnio priesako, ir nėra nieko svarbiau. Tada aš pritraukiu Šviesą, kad ji teisingai sutvarkytų man šiuos norus. Ir Šviesa tai daro. Man nieko daugiau nereikia žinoti. Taip mažas vaikas nori vystytis, todėl bėgioja, žaidžia, daro viską. Taip ir aš, kaip vaikas, darau viską, kad tik ateitų Šviesa ir grąžintų mane į šaltinį, pas Kūrėją.

Iš 2011 m. vasario 18 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Pratarmė

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip sugauti taisančią Šviesą!

Kopimo dvasiniais laiptais technika

Atsiskleiskite aukštesniajame išmatavime!

Klausimas: Kodėl teigiame, kad egoistinis noras išsisėmė? Galbūt žmonėms paprasčiausiai trūkta lėšų, kad įsigytų trokštamų malonumų?
Atsakymas: Mes neteisingai suprantame, kas yra noras ir jo patenkinimas. Net jeigu turiu galimybę įsigyti tūkstančius nuostabių daiktų ir perku juos – iš tikrųjų, tai reiškia, kad mano noras lieka nepatenkintas.
Išleisti pinigai dar nerodo, kad man gera. Turtingas tas, kuris patenkintas savo dalia. Įsivaizduokite: aš nusipirkau ką nors ir man to pakanka, man yra gera.
Tai kodėl be paliovos toliau ieškau kažko naujo? Kam man reikalinga šita norų grandinė, užsideganti nuo degtukų, kuriuos nuolatos man parūpina žiniasklaida? Visa tai – mano nepasitenkinimo ženklas. Visa mano turtų gausa rodo, kad nieko neturiu, ir todėl esu priverstas vėl papildyti senkančias atsargas.
Kokia gi ta Europos ar Amerikos svajonė? Įsigyti vis daugiau prekių konkuruojant tarpusavyje vartotojų visuomenėje. Kodėl? Nes vidinis pripildymas dingsta – tai paaiškėjo dar prieš 60-70 metų.
Aš visą laiką ieškau kuo mėgautis ir niekada nepasiekiu tokios būsenos, kai galėčiau likti ir pasakyti: „Gana“. Štai kas yra tuštuma. Leidžiu vakarus įdomiose vietose, važinėju po pasaulį, keičiu draugus ir drauges… Atrodytų, turiu tiek daug galimybių! Tik iš tikrųjų tai ne galimybės, o mano tuštybės rezultatas. Šie malonumai neliks su manimi, jie tik dar kartą parodys, kad jais neužsipildau. Visuomenė atneša man visą pasaulį ant lėkštutės, o tai reiškia, kad visas pasaulis jau netenkina manęs.
Jeigu norui gerai, jis nejuda ir mėgaujasi nurimęs. O visas mūsų lakstymas – ne kas kita, o paieška, sukelta nepasitenkinimo.

Iš 2011 m. kovo 21 d. pamokos „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nenoriu nieko, tik Šviesos…

Internetas kaip valdymo struktūra

Kol kas dar nesugalvota ekskursija į Pragarą…

Visa žmonijos istorija – tai egoizmo vystymosi istorija. Šiandien matome savo akimis, kad egoizmas daugiau nebegali suteikti žmogui pasitenkinimo.
Anksčiau aš veržiausi pirmyn: man norėjosi mašinos, jachtos, lėktuvo ir t. t. Bet dabar manyje daugiau nebeįsiplieskia perspektyvių, daug žadančių norų. Juk aš kiekvieną kartą privalau mėgautis kažkuo nauju, o naujam jau nėra iš kur atsirasti.
Prisipildymo, mėgavimosi savo noruose jausmas man ir yra gyvenimo jausmas. Jeigu nejaučiu pripildymo nore, tai nėra ir gyvenimo – noras miręs. Tada iš beviltiškumo aš pasiruošęs net mirti, kad tik nejausčiau tuštumos. Tokia amžina schema, pagal kurią judame į priekį.
Mūsų laikais žmonija nesąmoningai kuria problemas ir sumaištį, krečia kvailystes – kad tik nejaustų to vakuumo viduje.  Žmonės pasiruošę kautis, kelti revoliucijas – bet ką, kad tik pajaustų kokį nors pripildymą, tegul ir neigiamą. Pavyzdžiui, jeigu aš neturiu apetito, ragauju ką nors rūgštaus, kad po to norėtųsi užkąsti ir pasimėgauti.
Jeigu neišeisime į teisingą kelią, toks požiūris prives mus prie karų. Ir mes sutiksime su tuo, kad paskui nors truputi pajaustume: štai dabar yra dėl ko gyventi. Iš tikrųjų, kodėl gi nepakariauti, kad pasipurtytume, atsinaujintume?
Tai labai rimta bėda. Apie tai gerai informuota valdžia ir žiniasklaida. Todėl jos stengiasi suklaidinti visuomenę, aprūpinti ją visokiausiais dirgikliais, kurie vers žmones kažkuo užsiimti ir gauti iš to malonumą. Kitaip žmonės pajus tuštumą ir iš bejėgiškumo pradės versti vyriausybes, griauti visas ribas, žudytis.
Jų jau nebebus galima valdyti. Kaip galima valdyti žmogų, kuriam viskas vis vien, kuris iš nieko negauna malonumo?
Taigi reikia suprasti, kad visuomene labai manipuliuojama, taip pat ir virtualiame Tinkle. Neatsitiktinai jis taip veržliai plečiasi, neatsitiktinai jis toks prieinamas ir skverbiasi į kiekvienus namus. Tai ne dėl mūsų – tai dėl to, kad valdytų mus.
Tiktai taip dabar galima valdyti žmones, kartas nuo karto parodant jiems papildomus „pelno šaltinius“, t. y. pripildymą. Kitaip žmogus bus pasiruošęs bet kam. Juk be mėgavimosi gyvenimas jam praranda bet kokią vertę.

Iš 2011 m. kovo 21 d. pamokos tema „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Interneto mašina kol kas sukas tuščiai

Atlapoti duris rytojui

Kai technika bejėgė