Pateikti įrašai su noras žyme.


Užpildyti svetimus norus kaip savus

Dvasinis darbas

Komentaras. Dauguma mano, kad kabala tai dvasinė meditacija ar kažkas panašaus…
Atsakymas. Tai ne meditacija mintyse, o nuolatinis darbas su savimi norų viduje, kad priimtum svetimus norus kaip savuosius ir dirbtum juose.
Klausimas. Ką reiškia jausti svetimus norus kaip savo?
Atsakymas. Sakykim, tu ko nors nori. Vadinasi, turiu paimti tavo norą ir jį užpildyti. Tokiu atveju vėl susijungiame į vieną integralią sistemą.
Jeigu tu ko nors nori, o aš užpildysiu tą norą, tai savo ruožtu būsiu panašus į Kūrėją.
Klausimas. Bet tam reikia žinoti artimo norus?
Atsakymas. Taip, noriu jį pajausti. Jis neturi man pasakoti apie savo norus. Kiek ketinsiu daryti gera, tiek imsiu jausti kitų norus. Kylu virš savęs, kitaip tariant, liaujuosi jausti savo norus ir pradedu jausti kito žmogaus norus.
Išnaudoju visas savo savybes, ketinimus, galimybes, gaunu iš Kūrėjo pripildymą jo norams, nes turiu jėgą, mat jau esu dvasinės būsenos. Užpildęs tą norą savyje, atskiriu jį nuo savęs ir atiduodu tam žmogui, iš kurio jį gavau.
Žmogus gali net nejausti savo dvasinių norų, bet aš atskleidžiu juos ir užpildau, taip parengdamas jį dvasinei misijai.
O kaip mes staiga atsirandame mūsų kartoje ir netikėtai imame jausti kažkokius norus atskleisti dvasinį pasaulį, Kūrėją, įgyti suvokimą? Iš kur tai mumyse? Tai mums parengė kabalistai. Ir nesvarbu, kad jų vos šimtai visam pasauliui. Jie tai atliko.

Iš 2017 m. kovo 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mylėti – užpildyti artimo norus

Amžinas malonumas

Koks malonumas džiuginti kitus!

Komentarų nėra

Protas ir jausmai dvasinio vystymosi kelyje

Dvasinis darbas

Klausimas. Kur pagal kabalą gimsta žmogaus mintis?
Atsakymas. Mintį gimdo noras. Noras – tai pagrindinė žmogaus materija: kiekvienas stengiasi pripildyti tai, ko stokoja. Kad pasirinktume, kokiu būdu prisipildyti, kyla mintis.
Komentaras. O kur jausmai, emocijos, protas?
Atsakymas. Kabalistiniuose šaltiniuose nėra tokių gradacijų. Yra noras ir protas, kuris padeda norą įgyvendinti. O ketinimas – tai priedas, esantis aukščiau noro: kokiu būtent tikslu žmogus siekia norą panaudoti.
Noras yra pirminis, protas – antrinis, juk jis niekada nekeičia noro, priešingai, noras valdo protą. Kad ir kaip daugelis filosofų, rašytojų, poetų, menotyrininkų, subtiliųjų mokslų žmonės nenorėtų to pripažinti, bet viską valdo mūsų gyvūninis noras.
Klausimas. Ką pagal kabalą reiškia tokios emocijos, kaip džiaugsmas, humoras ir kt.?
Atsakymas. Visa tai – pojūčiai nore.
Klausimas. Koks jausmų ir proto vaidmuo žmogaus dvasiniame vystymesi?
Atsakymas. Jausmai rodo, kas prateka žmogaus nore, o protas turi mokėti veikti aukščiau šių norų. Bet pats protas nedirba su norais. Jis gali valdyti norus tik per Grąžinančią į šaltinį šviesą.
Matome, kad nei psichologams, nei kokių pseudomokslinių disciplinų specialistams, kurie bando dirbti su žmogaus vidiniu pasauliu, jo norais ir mintimis, nieko neišeina.
Kadangi gimsta iš noro, mintis gali padėti žmogui valdyti savo vidinį pasaulį, jei jis, minties padedamas, sukurs savyje tokias sąlygas, kai jį pradės veikti supanti šviesa.

Iš 2016 m. rugpjūčio 21 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Žaidimas jausmais

Norų gilinimas

Ketinimas, nešantis sėkmę

Komentarų nėra

Pasaulis per bendro noro prizmę

Realybės suvokimas

Klausimas: Kas yra kolektyvinis tikrovės suvokimas? Sakykime, aš – biologinis organizmas, susidedantis iš milijardo ląstelių, kurios susijungė, ir taip suvokiu pasaulį. Tačiau kiekviena ląstelė manyje taip pat kažkaip suvokia pasaulį. Ar galima palyginti tai su tuo, kaip suvokia pasaulį atskiras žmogus ir kaip suvokia pasaulį visuomenė? Kaip suvokia pasaulį kabalistas?
Atsakymas: Mūsų organizmas suvokia pasaulį ribotai, per savo visas poras, per visas savo ląsteles, per visus savo suvokimo organus – regėjimą, klausą, skonį, lytėjimą, uoslę.
O kabalistas suvokia pasaulį per bendrą norą, kurį sudaro negyvosios, augalinės gamtos, ir gyvūniniai bei žmogiškieji norai kartu. Tai yra kabalistai jaučia viską, ką jaučia visa visata, kaip savo asmeninę dalį. Iš esmės, tai žmonijos noras, kurį jie jaučia kaip savo asmeninį.
Tai labai nepaprasta. Tai labai keičia žmogaus suvokimą apie pasaulį, sukelia jame atitinkamas reakcijas. Baal Sulamas rašo apie tai, kad jis visa tai jaučia savyje, savimi, o ne atskirų, išorinių pojūčių lygmenyje.
Įsivaizduokime, kad šeimoje yra 10 vaikų, visi jie turi savo poreikių, o mama jaučia juos visus. Ji jaučia visumą: ko jiems trūksta, kas jiems geriausia ir taip toliau. Ji nejaučia kiekvieno individualaus egoizmo, o jaučia bendrą norą, jų siekimą ir tą galimybę, kurią ji gali duoti.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra dvasinis suvokimas?

Trys pasaulio suvokimo būsenos

Pasaulis – tai, ką mes suvokiame

Komentarų nėra

Genetinis žmonijos žemėlapis, 4 dalis

Kūnas ir siela

Ar galima iššifruoti dvasinį geną
Klausimas. Ar dvasinė sistema apima visus žmonių norus, kurie kažkada įsikūnijo ar dar įsikūnys? Kitaip tariant, kiekvienas manyje kylantis noras išeina iš šios dvasinės sistemos, kuri lemia, ką aš panorėsiu šią akimirką? Ji valdo visą mūsų gyvenimą?
Atsakymas. Dvasinė sistema valdo visą mūsų gyvenimą 100%.
Klausimas. Kiekvienas žmogus turi dvasinį DNR?
Atsakymas. Žinoma, kitu atveju nebūtų ir materialaus DNR. Dvasinis DNR susieja mane su dvasine sistema.
Klausimas. Ji valdo mane kaip su nuotolinio valdymo pultu?
Atsakymas. Ne, ji visai nėra nutolusi – mes egzistuojame tiesiog šios sistemos viduje. Ji yra ne kažkokioje kitoje vietoje, o tarp mūsų ir mūsų viduje, sujungia mus tarpusavyje. Dvasiniame pasaulyje nėra laiko, judėjimo, erdvės, atstumo sąvokų.
Klausimas. Ar galima perskaityti dvasinį DNR taip pat, kaip genetikai iššifruoja materialų geną? Kokia informacija ten užrašyta?
Atsakymas. Ten užrašytas visas kelias, kurį aš turiu praeiti nuo šios akimirkos ir iki savo išsitaisymo pabaigos. Galutinis išsitaisymas yra tokia būsena, kur visi žmonės susijungia aukščiau savojo egoizmo į vieną norą, kuris vadinamas žmogumi, Adomu.
Mūsų dvasiniai DNR yra vienoje sistemoje ir daro poveikį vienas kitam. Todėl mes šiame pasaulyje užmezgame įvairiausius santykius, kurie nežinant mums diktuoja dvasinį DNR.
Ištaisytoje sistemoje visi norai susijungia taip, kad kiekvienas papildo visus kitus. Kalbama ne apie kūnus, o apie norus. Kūnas anksčiau ar vėliau mirs – ir kas iš to? O mūsų norai susijungia į vieną sistemą, kuri vadinama Adomu.
Klausimas. O žmogaus noras nemiršta?
Atsakymas. Ne. Noras – tai jėga, o jėga nemiršta. Ji tęsia įsikūnijimą toliau kituose kūnuose.
Klausimas. Kuris yra svarbesnis ir valdo: dvasinis DNR ar materialusis?
Atsakymas. Dvasinis DNR lemia viską, taip pat ir materialųjį DNR.

Iš 2016 m. liepos 12 d. 774-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Genetinis žmonijos žemėlapis, 1 d.

Iš anksto nulemtas kelias

Žmogaus išsitaisymo procesas prasidėjo

Komentarų nėra

Kaip suvokiamas Aukštesnysis pasaulis?

Dešimtukas, Dvasinis darbas

Klausimas. Kaip suvokiamas Aukštesnysis pasaulis?
Atsakymas. Dešimt žmonių anuliuoja save vienas kito atžvilgiu, kartu anuliuoja save Kūrėjo atžvilgiu, prieš Kažką, ko jie nejaučia, norėdami Jį pritraukti kaip taisančią supančią Šviesą (Or makif) ir taip savyje sukuria Kūrėjo savybę.
Per šį veiksmą jie sukura savyje kli – instrumentą, leidžiantį jausti kitą pažinimo lygmenį. Šiame vieningame nore jie jaučia Kūrėją. O paskui vis stipriau jungdamiesi, vis labiau atskleidžia Kūrėją.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Gyva Aukštesniojo pasaulio kopija

Paslėptis, esanti prieš atskleidimą

Komentarų nėra

Absoliuti meilė

Dvasinis darbas

Kūrinijos tikslas – absoliuti meilė.
Atrodytų, kad kabala, kaip mokslas apie prieštaringų, priešingų kūrinijos dalių tarpusavio ryšius, neturėtų naudotis tokiais terminais kaip „meilė“, juk juose nėra jokių tikslių ribų, išmatavimų, sąryšių. Jie labiau tinka menui, literatūrai, psichologijai, bet tikrai ne mokslui.
Tačiau kabalos mokslas, kalbantis apie visų visatos dalių susijungimą, apie visos gamtos atvedimą į visišką pusiausvyrą, į vieningą integralią sistemą, taip pat nagrinėja labai asmeninį žmogaus reiškimąsi: meilę, neapykantą, norą.
Kas gi naudojasi tuo mūsų savanaudiškame pasaulyje, kuriame viskas matuojama pinigų, ginklų, valdžios jėga, o žmogiški jausmai lieka kinui ir jaunimėliui? Todėl visiškai nesuprantama, kaip galima pavadinti visų gamtos jėgų ryšių sistemą absoliučia meile. Šios sąvokos nesusijungia tol, kol pradedame suprasti, kad meile vadinamas pasikeitimas norais.
Meilė – tai sistema, kuri apsikeičia savo galimybėmis ir poreikiais gauti, duoti, pildyti, tuštinti ir t. t., kurioje visi kūrinijos elementai sujungti vienas su kitu idealiu santykiu.
Kitą mylėti – reiškia, atskleisti visus jo lūkesčius: fizinius, sielos, dvasinius, moralinius ir bandyti juos pripildyti, skiriant visas pastangas ir išnaudojant visas galimybes. Kitaip tariant, po žodžiu „mylėti“ numanomas kito, svetimo tau, žmogaus pripildymas, prisotinimas tiek, kiek jis to nori.
Tokiu atveju atsiranda jau visai kitas meilės suvokimas – ne tai, prie ko mes pripratę mūsų pasaulyje, o savo realiame techniniame kontekste. Meilė – tai abipusis jautimas, fizinis, dvasinis, mechaninis, elektrinis – nesvarbu koks sujungimas, kai kiekvienas elementas pripildo kitą objektą, veikia dėl jo.
Todėl taisyklė „pamilk artimą kaip save“ traktuojama kabaloje šitaip: paimi visus kito žmogaus norus ir pripildai juos taip, lyg jie būtų tavo, ir netgi daugiau, nes paprastai save myli labiau nei kitus, o dabar turi mylėti kitus labiau nei save. Tai ir yra meilė.

Iš 2016 m. gegužės 2 d. antrosios Maskvos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Mylėti ir būti mylimam

Visuomenės ląstelė, kurioje viskas sutelkta

Kodėl siekiame meilės?

Komentarų nėra

Kas yra kūrinys?

Dvasinis darbas

Klausimas. Jeigu nėra nieko kito, išskyrus jį, tai ar yra kūrinys?
Atsakymas. Kūrinys atsiranda, kuomet ima atskleisti Kūrėją. Iki tol jis neegzistuoja. Tad negalime kalbėti apie kūrinį be Kūrėjo ir apie Kūrėją be kūrinio.
Kitaip tariant, jeigu Kūrėjo sukurtas noras įgyja savybę, kurioje gali pasiekti Kūrėją, tai jis vadinamas kūriniu. O ta noro dalis, kuri negali priimti Kūrėjo savybės, t.y. atskleisti Jo savyje, yra užuomazgos būsenos, ir nėra kūrinys.
Todėl visi žmonės mūsų pasaulyje ir viskas, ką dabar jaučiame, – tai praktiškai nėra kūrinys, o egzistavimas materijoje, tai tokia prieš dvasinį pasaulį esanti parengiamoji būsena. Kūrinys – tai sukurtas noras, įgijęs valios laisvę ir ją realizavęs, kad prilygtų Kūrėjui.

Iš 2016 m. gegužės 3 d. Maskvos kongreso pamokos Nr. 4

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo ko prasideda kūrinys?

Kas pageidautina Kūrėjui?

Nuo priešybės į tobulumą

Komentarų nėra

Gyvenimo laukas: „Nėra nieko kito, tik Jis“

Dvasinis darbas, Grupė

Žmogus negali ilgai išsilaikyti su tinkamu ketinimu. Vos tik jis gauna naują norą, jis akimirksniu atsinaujina.
Tarkime, vidumi pasikeičiu, ir visą, ką turėjau anksčiau, iš karto išnyksta. Tokiu atveju man reikia stipraus išorinio poveikio.
Jis turi nuolatos mane lydėti, ir tada priklausomai nuo šio poveikio, nuo to, kiek leisiuos veikiamas, niekad neatsiplėšiu nuo principo „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“.
Juk viso, kas vyksta su manimi, priežastis ne ta, kad kažkas priešais mane ką nors sumanė, ne taip pasakė, ne taip pažiūrėjo į mane ar ką nors padarė. Visa tai susiesiu su Kūrėju.
Turiu nuolatos jausti, kad už visko slepiasi Kūrėjas, kad pakilčiau dar virš kokio nors egoistinio iššūkio. Ir taip nuolatos, kol virš visų nemalonumų, atstūmimų, neapykantos neišskleisiu meilės skėčio. Ir tuomet imsiu atskleisti Kūrėją.
Todėl mums būtina aplinkui sukurti tokią stiprią atmosferą, kuri visuomet mus veiktų ir padėtų išlaikyti mintį, kad „nėra nieko kito tik Jis“. Ir kad visos Kūrėjo nukreipimas, visos Jo kliūtys, kaip Jis žadėjo Abraomui: „Apsunkinsiu faraono širdį“ ir neišvestų mūsų iš kelio, kad sakytume: „Ne, tai Jis, tai Kūrėjas“.
Ir taip, virš visos neapykantos draugams ugnies turime tiesti meilės tiltelius, suprasdami, kad viskas, kas mumyse verda, tikslingai mums atsiųsta Kūrėjo, kaip pasakyta „Sukūriau blogąjį pradą“.
O tiltelius tiesiame Jo padedami, ir tuomet tose sąramose tarp mūsų imame atskleisti Kūrėją. Iš visų elementų, kuriuos kuriame tarpusavyje, imame pasiekti Jo būdą, Jo savybes, Jo poveikį mums. Iš betarpiškų ir priešingų savybių kuriamo savo pojūčius, savo Kūrėją, tarsi Jį kurtume.
Visa tai mūsų laukia priešaky. Juk klausimas tik tas, kad mums reikia sukurti tokią grupę, kuri neleistų pamiršti, kad „nėra nieko kito, tik Jis“ ir visa, kas vyksta su mumis, kyla iš Jo.
Čia svarbiausia – tarpusavio laidavimas, kai kiekvienas iš mūsų ir visi drauge laiduojame, kad padarysime viską, ką tik galime megzdami tarpusavio ryšius, kad nė vienas draugas nepaliktų „Nėra nieko tik Jis“ laiko: tos minties, to jausmo, to pojūčio.

Iš 2016 m. gegužės 3 d. 4-osios Maskvos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Nėra nieko stipriau už mintį, III d.

Viską gauti ar viską atiduoti?

Kūrėjas – kūrinio viduje

Komentarų nėra

Pesachas (žydų Velykos)

Izraelis ir pasaulio tautos, Izraelis šiandien, Šventės

Pesach – tai perėjimas iš mūsų pasaulio jautimo (kiekvienas žmogus mūsų pasaulyje jį jaučia)  į aukštesniojo pasaulio jautimą. Tai atlikti gali tik kabalistas.
Pesachas kaip ir visos žydų šventės – kabalistinė šventė. Ji apie tai, kaip žmogus peršoka iš būsenos, kai negali susivienyti su kitais, į būsena, kai jo egoizmas leidžia susivienyti.
Kai žmogus išsiveržia iš egoizmo valdžios ir susijungia su artimais dvasia žmonėmis vadinama „Pesachu“.
Klausimas. Kas jam leidžia atlikti tokį šuolį?
Atsakymas. Noras. Juk nuo pat įėjimo į Egiptą iki buvimo Egipte pabaigos be perstojo vystosi didžiulis egoistinis noras, kuris neleidžia Izraelio tautai tarpusavyje susivienyti.
Izraelio tauta turi susivienyti, kad tarpusavio ryšyje atskleistų Kūrėją – davimo ir meilės savybę. Ir kai jis mato, jog neturi jokios galimybės to atlikti, jaučiasi esąs egiptietiškoje tamsoje. Štai dabar jis pasirengęs viskam, kad tik iš ten ištrūktų! Tai ir yra bėgimas, išsigelbėjimas iš Egipto.
Jeigu į visa tai žvelgtume iš žmogaus pozicijų, juk paprastai kabaloje kalbama būtent apie tai, kas vyksta su žmogumi, tai omenyje turima žmogaus savybė, kai jis pasiruošęs viskam, netgi šokti į jūrą, kad tik atsiplėštų nuo savo egoizmo ir pakiltų virš jo, pasiektų Kūrėjo savybę – meilę ir davimą.
Jis šoka į jūrą, o jūra priešais jį atsiveria. Jis ją praeina, atkerta save nuo ego ir taip tampa pasirengęs perdaryti jį į altruizmą (būnant virš egoizmo ir dirbant su juo). Tai ir yra išėjimas iš Egipto, kurį švenčiame per Pesachą.

Iš 2016 m. balandžio 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Misija neįmanoma

Vienintelė, bet be galo sunki sąlyga

Pabėgimas nakties priedangoje

Komentarų nėra

Smegenys – modemas

Mintis ir noras, Realybės suvokimas, Sveikata
Klausimas. 2017 m. Italijoje ruošiamasi žmogaus galvą transplantuoti  kitam kūnui. Kaip jausis žmogus po tokios operacijos: naujas, svetimas?
Atsakymas. Tokie patys klausimai kilo tuomet, kai buvo planuojamos pirmosios širdies operacijos. Kas pasikeitė? Kas ypatingo?
Galva tėra komandų centras, kuris valdo kūną, siųsdamas jam signalus, kad kūnas funkcionuotų ir tiek. Tiksliai sujungus galvą ir kūną, kūnas dirbs toliau. Aš nematau čia nieko antgamtiško.
Kiek šiandien daroma širdies persodinimo operacijų? O kada tokia operacija buvo pirmąkart atlikta Pietų Afrikoje, tuomet atrodė, kad tai perversmas. Ir nieko – tiktai pastatė naują pompą kraujui pompuoti. Tas pats ir su galva.
Galva nėra organas, kuriame užrašoma informacija. Visa surašyta informacija – mus supančioje erdvėje. Galva tėra modemas, sujungiantis kūną su supančia erdve, kad būtų galima jį aktyvuoti pagal iš ten gaunamus nurodymus. Supančioje aplinkoje egzistuoja visi dėsniai, įrašai, informacija, viskas kaupiama ten. Mūsų protas suvokia tą informaciją, perdirba ją į nurodymus kūnui ir taip jį paleidžia, kad atliktų tam tikrus veiksmus, be bendrojo organizmo funkcionavimo. Štai ir viskas. Taip smegenys, iš principo, kaip ir protas tarnauja, kad pildytų mūsų egoistinius norus. Protas aptarnauja norą.

Iš 2015 m. gruodžio 20 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Minties jėga, II d.

Neribota prieiga prie Kūrėjo kompiuterio

Dėl ko širdis stipresnė už protą

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai