Pateikti įrašai su noras žyme.


Gyvenimas, mirtis ir sąmoningumas

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Jei ne siela, tai kas pereina į naują kūną gimus kitame gyvenimo rate?
Atsakymas. Taškas širdyje.
Klausimas. O kas vyksta su mūsų sąmone mirus biologiniam kūnui?
Atsakymas. Nieko. Esmė ta, kad mūsų sąmonė egzistuoja tam, kad aprūpintų mūsų egoizmą. Kai egoizmas miršta, t. y. pasislepia nuo mūsų, tada mums ir sąmonės nereikia. Todėl ji dingsta.
Tačiau pasitelkę kabalos metodiką vystome naujo tipo sąmonę ir naujo tipo norus. Nauja sąmonė aptarnauja naują norą – norą duoti. O tam nereikia mirti. Galime pragyventi keletą gyvenimų ir mirčių būdami dabartiniame kūne.
Be to, mirdami nejausime, kad mirštame, juk jau būsime visiškai kitos, „ne kūne“ būsenos.
#239894

Iš 2018 m. spalio 7 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Išsiskirti su egoizmu

Sielos reinkarnacija

Kur po mirties iškeliauja žmogaus siela?

Komentarų nėra

Israel misija kūrinijoje

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманNėra laiko, yra būsenų kaita. Ir todėl dabar, kaip ir anksčiau ir visuomet, Israel laikomas tas, kas tiesiai veržiasi pas Kūrėją, siekia ryšio su aukštesniąja jėga. Todėl ir vienas žmogus gali patirti būsenas, kurios kartais vadinamos „Israel“, o kartais – „pasaulio tautos“.
Žmogus gali vadintis Israel priklausomai nuo jo būsenos ar siekio, ar net dėl to, kad visas jo gyvenimas taip sutvarkytas ir nukreiptas į Kūrėją.
O jeigu nieko tokio nėra, tai jis nesivadina Israel. Israel – tai ne išoriniai požymiai, o vidinė būsena, širdies siekis, kuris gali būti laikinas ar nuolatinis.
Ir tas, kas vadinasi Israel, jaučiasi atsakingas už viso pasaulio išsitaisymą. Juk jis supranta, kad yra didžiulės bendros sielos dalis, ir jeigu Kūrėjas jį pažadino, tai privalo patraukti likusias jos dalis, visą žmoniją.
Ši atsakomybė guli ant kiekvieno žmogaus, kuris jaučia siekį atskleisti Kūrėją ir susilieti su Juo, ir ant grupės pečių. Kūrėjas niekieno nepažadina šiaip sau, tik su tikslu, kad atvestų pas Jį visus kitus.
Taisymasis prasideda tada, kai grupė, kuri vadinasi „Israel“, platina bendro taisymosi metodiką pasaulyje, perduoda visiems jėgas, kad organizuotų juos ir pritrauktų prie išsitaisymo. Tai reiškia, kad jie realizuoja taisymąsi, kurio iš jo laukia Kūrėjas.

* * *
Israel negali žengti nė vieno žingsnio pirmyn, jei nepatrauks su savimi visų kitų. Pirmiausia, Israel turi pritraukti kitus, pririšti prie savęs, o paskui pareikalauti iš Kūrėjo pastūmėti visus kartu pirmyn. Neįmanoma išplėšti širdies iš kūno ir vien taisyti širdį, viliojant ją susilieti su Kūrėju. Israel – pasaulio širdis ir protas, pats nieko nepasieks, jei nepatrauks su savimi viso pasaulio.
Juk Israel neegzistuoja sau. Kūrėjo sukurtoje kūrinijoje nėra „Israel“, nėra galvos, tik kūnas. O Israel tarsi ateiviai atskridę iš kitos žvaigždės: keisti, nenatūralūs norai, kurie prieštarauja visai tikrovei, visiems Begalybės Malchut norams. Israel kyla iš gėdos atsiskleidusios Begalybės pasaulio Malchut ir iš jos sprendimo išnaudoti norą kitaip, duodant.
Ta Begalybės pasaulio Malchut dalis, kuri nusprendė atlikti apribojimą, įgyti ekraną ir ketinimą duoti, vadinasi „tiesiai pas Kūrėją“, Israel.
#237930

Iš 2018 m. gruodžio 17 d. rytinės pamokos pagal temą „Israel atsakingas už viso pasaulio išsitaisymą“

Komentarų nėra

Kuo noras gauti skiriasi nuo egoizmo?

Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kuo noras gauti skiriasi nuo egoizmo?
Atsakymas. Noras gauti – tai natūralus noras. O egoizmas – tai malonumas kito sąskaita.
Pavyzdžiui, jeigu alkanas vilkas užpuola avį ir ją nudobia, kad papusryčiautų, tai bus vadinama noru.
O žmogus nori pažeminti kitą, užsidirbti iš kito, gauti kito sąskaita. Jis mėgaujasi ne pačiu gavimo procesu, o tuo, kad tai darydamas pakyla virš kitų. Tai – egoizmas.
Kitaip tariant, yra prigimtinis noras pasisotinti, prisipildyti, ir yra egoistinis noras.
Jeigu noriu tiesiog gauti malonumą, tai šitai elementari būtinybė mano egzistavimui. O jei noriu ką nors gauti kitų sąskaita, nepaisydamas kitų, kad pakilčiau virš jų, tuomet tai egoizmas.
#239851

Iš 2018 m. rugsėjo 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi ir mėgautis, I dalis

Buitinis ir dvasinis egoizmas

Teigiamas egoizmas

Komentarų nėra

Ryšys, skirtas sielai gimti

Dvasinis darbas, Pasaulio struktūra, Vyras ir moteris

каббалист Михаэль ЛайтманVisą tikrovę sklisdama sukūrė Šviesa, „iš nieko“ sukūrusi ir išvysčiusi norą. Nuo Didžiojo sprogimo laikų noras vis labiau šiurkštėja, taip atsiranda bangos, dujos, negyvoji materija.
Po to Žemėje randasi augalai, gyvūnai, žmogus, kuris, praeidamas daugybę vystymosi etapų, tampa panašus į Kūrėją.
Įdomu tai, kad Šviesa ir noras kūrinyje atsispaudžia tarsi dvi rūšys: vyriška ir moteriška. Vyriška ir moteriška savybės pagal dviejų dvasinių parcufų: Aba (tėvas) ir Ima (motina), Chasadim ir Chochma pavyzdį jungiasi vienas su kitu ir gimdo naują vyriškos arba moteriškos giminės kartą.
Ryšys tarp vyro ir moters ypatingas tuo, kad, iš vienos pusės, jie priešingi vienas kitam, o iš kitos pusės, jaučia, kad turi tą patį tikslą. Bendras dvasinis tikslas taip juos sujungia, kad jie veikia kartu ir gimdo palikuonis. Iš to aišku, iš kur kilo šeimos sąvoka ir natūralus siekis gyventi poroje, gimdyti ir auginti savo tęsinius.
Mes visi – viena šeima. Ne tik senelis ir močiutė, tėtis ir mama bei vaikai – taip karta po kartos, bet apskritai visi vyrai ir visos moterys – tai viena šeima, Adomo ir Ievos palikuoniai. Yra didelis skirtumas tarp dvasinių vyrų ir moterų.
Mūsų tarpusavio ryšio pasekmė, kūdikis, kurį galime pagimdyti, vadinamas „siela“. Kai šį ryšį pristatome Kūrėjui, Jis suteikia gyvybės dvasią. Šioje sieloje, teisingame mūsų tarpusavio ryšyje, pasiekiame susiliejimą su Kūrėju, kaip sakoma: „Vyras ir moteris – Šchina tarp jų“.
Svarbiausia žinoti, kad mūsų tarpusavio ryšys turi būti skirtas sielos sukūrimui. Tai reiškia, kad be draugų negaliu įgyti sielos.
Jei su draugu užmezgu ryšį, vedamas savo noro gauti, tai jis – noro duoti, ir atvirkščiai, jeigu iš jo pusės – noras gauti, tai iš mano – noras duoti. Mes visada tarpusavyje veikiame kaip zachar (vyriška savybė) ir nekeva (moteriška savybė), kurios egzistuoja visuose kūriniuose.
Svarbiausia – organizuoti mūsų tarpusavio ryšį, iš kurio gimsta siela. Visą laiką to laukiu iš draugo ir pats tuo atsakau. Per kiekvieną kontaktą: pokalbį, bendrą darbą mes kiekvieną akimirką kuriam savo sielą, kitaip – Kūrėjo atskleidimo vietą, kad aukštesnioji Šviesa užpildytų mūsų susisiekiančius bendrus norus.
#222020

Iš 2018 m. vasario 19 d. pamokos, skirtos pasiruošti Tarptautiniam 2018 m. kongresui

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką sukūrė Dievas: kūną ar sielą?

Du + nauja gyvybė I dalis

Du + nauja gyvybė II dalis

 

 

Komentarų nėra

„Tūkstantis pradeda mokytis, tik vienas pasilieka“

Kabalos mokymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kodėl vieniems žmonėms kabala tampa gyvenimo prasme, vertybe, o kitiems – nepriimtinu dalyku?
Atsakymas. Tie žmonės, kuriems kabala nepriimtina, dar nejaučia noro, sužadinamo dvasinės Šviesos, todėl šį mokslą atmeta.
Žmogus, iš prigimties būdamas egoistas, nenori apie tai galvoti. Kabala jį erzina, nesąmoningai kažkam įpareigoja, nukreipia visai ne į tą sritį, kuri jį traukia. Jis nenori, kad ši sritis egzistuotų, kad būtų siela, būsimas pasaulis, jam norisi būti savo susigalvotoje terpėje. Tai – pirma.
Antra – žmonės, atėję į kabalą ir ją studijuojantys, ten staiga aptinka, kad turi keistis! „Atėjau čia gauti ir atskleisti žinias, savybes, jausmus, t. y. prisipildyti. O čia man sako, kad turiu pildydamas kitus pripildyti Kūrėją ir tik taip, judėdamas „nuo savęs“, galėsiu pajausti dvasinį pasaulį.
Kažkodėl tam nejaučiu jokio potraukio, noro. Taigi, atleiskite, likite su savo kabala, o aš geriau išeisiu“.
Tokių žmonių labai daug. Išeidami jie jaučiasi apgauti: iš pradžių lyg ir susižavėjo, įsitraukė, o po to staiga pamatė, kad visai ne to tikėjosi, – tik iššvaistė laiką ir jėgas. Ir išeina labai nusivylę.
Jiems atrodė, kad tuoj pat sučiups Kūrėją „už barzdos“, gaus šį ir būsimą pasaulį, viską valdys, atskleis kažkokias paslaptis, kad pripildytų save – brangiausią, mylimiausią.
O pasirodo, kad viskas ne taip. Dvasinis pasaulis yra kitame – davimo – lygyje, tuo pačiu jis susietas su mūsų pasauliu, kaip elektros variklyje.
Todėl jie išeina labai nusivylę ir tampa mūsų priešininkais.
Tačiau mes vis tiek tai palaikome. Sakoma, kad tūkstančiai ateina mokytis, ir tik vienas pasilieka. Nesvarbu, kad jie ima nekęsti kabalos. O kaip gi dar gali reaguoti egoistas?
Užtai žmogui lieka kontaktas su kabala, ir palaipsniui į jį šis tas prasisunkia. Net būdamas mūsų oponentu, toli nuo mūsų, jis vis tiek turi su mumis ryšį, – jame jau ima reikštis įgyta kibirkštis.
#221637

Iš 2017 m. spalio 29 d. pamokos rusų kalba

Komentarų nėra

Ką reiškia „kabalistas“?

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas turima omenyje, sakant „kabalistas“?
Atsakymas. Siela. Jeigu žmogus, taisydamas savo egoistinius norus, sukūrė iš jų panašumą į Kūrėją, tai tokia norų būsena vadinasi „siela“. Tiksliau, siela – ta norų dalis, kuri prilygsta Kūrėjui.
Sąvoka „kabalistas“ nurodo į žmogų, kuris turi tokį norą.
Noras, pirmasis apribojimas, ekranas, atspindėtoji Šviesa, smūginė sąveika, gavimas dėl davimo – tai ir yra parcufas, siela.
#238811

Iš 2018 m. rugpjūčio 19 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistas – mokslininkas, tiriantis save

Kas yra kabalistas?

Kaip atpažinti kabalistą?

Komentarų nėra

Ar galima kontroliuoti mintis?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip įmanoma nepakenkti kitiems žmonėms, jei didžiausia jėga – mintis, o minčių nekontroliuojame?
Atsakymas. Ne, galime kontroliuoti, bet ne pačias mintis, o norus. Jeigu mano norai geri, tai blogų minčių nebus. Ir visa tai galima kontroliuoti tik tinkamai mokantis ir užmezgus tinkamą ryšį grupėje.
Visai nekviečiame užsiimti kokiais nors geranoriškais idealais: būti geram, visąlaik duoti, mylėti kits kitą – ne.
Kabalos mokslas – tai mokslas, kaip teisingai išnaudoti egoizmą. Mums reikia taip jį išnaudoti, kad atskleistume Kūrėją, aukštesnįjį pasaulį, kad perprastume ir pajaustume anapusinę erdvę, aukščiau savęs, ne savyje, tarsi neegzistuotume.
Svarbiausia norime jausti pasaulį nesugadintą mūsų savybėmis. Todėl kalbame apie meilę, apie išėjimą iš savęs, kad pakiltume virš savo esmės.
#237652

Iš 2018 m. rugpjūčio 5 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Minčių kryptingumas

Mintis – norų tvarkytoja

Žmogus – minčių ir jausmų sistema

Komentarų nėra

Kas vyksta, kai kūnas miršta?

Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Sakoma, kai kūnas miršta, iš jo išeina siela. Tai kas gi išeina iš kūno?
Atsakymas. Kabalos moksle kūnas – tai noras. Kai iš šio noro išeina Šviesa, jis tampa mirusiu, t. y. nori tik gauti. Toks noras vadinasi mirusiu noru arba mirusiu kūnu. Iš esmės, tokios mirties, kokią jūs turite omenyje, nėra.
Klausimas. Kur yra neištaisytos žmonių sielos po jų mirties?
Atsakymas. Jos visada yra noro, kuris įgijo panašias savybes, viduje.
Po kūno mirties mes pradedame labiau jausti savo dvasinę būseną. Tačiau ne todėl, kad miršta kūnas, o dėl to, kad išnyksta tam tikras egoistinis noras.
Klausimas. Žmogus gali mirti savo mirtimi, gali būti nužudytas, nuskandintas, sudegintas. Ar mirties sąlygos ir aplinkybės veikia jo sielą?
Atsakymas. Ne, nes jis neturėjo sielos! Kol žmogus netrokšta dvasinio pasaulio, jis vystosi tik šio pasaulio lygmenyje. Todėl verta greičiau pradėti savo dvasinį kilimą.
#226331

Iš 2018 m. sausio 14 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasiniai ir materialieji norai

Kur po mirties iškeliauja žmogaus siela?

„Kūnas ir siela“ pagal kabalą

Komentarų nėra

Minčių kryptingumas

Dvasinis darbas, Ketinimas, malda

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Yra pasakyta: „Žmogus yra ten, kur jo mintys“. Kabalistas gali kontroliuoti jų buvimo vietą: pašalinti kenksmingas mintis, pritraukti naudingas, išlaikyti ir vystyti reikalingas?
Atsakymas. Žinoma. Tai ir yra mūsų darbas. Mes visą laiką dirbame su mintimis ir su norais. Juose mes jaučiame sistemą, kurioje yra visa žmonija ir kiekvienas iš mūsų, kokiu būdu mes esame susiję tarpusavyje ir su visais gamtos lygiais, kaip vienos visumos dalys.
Jausdami visą sistemą, suprantame, kas yra optimaliausia jos vystymuisi. Todėl mūsų veiksmai nustoja būti chaotiški ir tiksliai nukreipiami į teisingą bendros sistemos vystymąsi, kad ji galėtų optimaliai atitikti Aukštesniąją šviesą, kuri ją supa.
Kiekvieną kartą mes optimaliai prisideriname prie lygybės Supančiajai šviesai ir pasiekiame būseną, kai šioje sistemoje visą laiką kyla naujas egoizmas, einantis iš vidaus, dar iš praeityje sudužusios sielos, o mes jį nedelsiant ištaisome. Taip pasiekiame absoliučią ramybę ir visišką homeostazę.
Klausimas. Vadinasi, mes turime ištaisyti savo minčių kryptį, kad jos būtų nukreiptos į kūrimo tikslą?
Atsakymas. Taip. Mes turime pajausti šito būtinybę, ir tada, su malonumu išpildydami vidinius veiksmus, pamatysime, kokį gėrį nešame sau ir kitiems.
#226054

Iš 2017 m. gruodžio 12 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Tavo akys pamatys Kūrėją, ir niekieno kito!

Noras, mintis ir protas

Tavo pastangos nedingsta be pėdsakų

Komentarų nėra

Sukurti, kad valdytume Šviesą

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos, Platinimas, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманŠviesa sukūrė norą mėgautis ir jį užpildo, todėl noras yra visiškai Šviesos valdomas. Bet kūrimo tikslas – kad noras pradėtų valdyti Šviesą, o ne Šviesa norą, kaip yra pasakyta: „Nugalėjo Mane mano sūnūs“. Tai reiškia, kad noras visiškai susilygina savo savybėmis su Šviesa.
Šis kelias nepaprastas ir reikalauja daugybės veiksmų, dėl kurių noras palaipsniui išsitaiso ir tampa panašus į jį sukūrusią Šviesą: savo jėga, suvokimu, veiksmais. Kūrėjas nori, kad kūrinys taptų panašus į Jį ir valdytų Šviesą. Taip tėvai nori, kad vaikai išaugtų ir būtų aukščiau tėvų, o tai išplaukia būtent iš kūrimo programos.
Kūrėjas trokšta ne tik pakelti kūrinį ant rankų ir padaryti jį aukštesnį, o kad kūrinys iš tikrųjų išaugtų ir taptų didelis, stiprus, protingas, suprantantis ir priiminėtų sprendimus, kaip jo Sutvėrėjas.
Pasiekti šią būseną galima tik palaipsniui, pakopa po pakopos taisant save. Pradžioje dvasinės pakopos nusileidžia iš Kūrėjo, nuo viršaus žemyn iki pat šio pasaulio, kur Šviesa ir noras įgauna materialaus kūno ir jį užpildančios gyvenimo šviesos formas.
O iš šio pasaulio prasideda kelias atgal į viršų per negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogaus pasaulius, kuris vystosi iki aukščiausių lygių ir pasiekia visišką panašumą į Kūrėją, kaip numatyta kūrimo sumanyme.
Šviesa nuo pat pradžių sukūrė kūrinį per keturias AVAJA stadijas, ir todėl kūrinys taip pat turi praeiti keturias stadijas iš apačios į viršų, kad taptų panašus į Šviesą: nuo Malchut iki Keter. Pirmiausia vystosi šio pasaulio žmogus.
Paskui tam tikrame etape Kūrėjas pirmą kartą atsiskleidžia kūrinyje, žmoguje, kurį vadino Adomu. O paskui po 20 kartų nuo Adomo per jo mokinius – iki Abraomo: nuo Adomo iki Nojaus – 10 kartų iš viršaus žemyn ir nuo Nojaus iki Abraomo – 10 kartų iš apačios į viršų.
Abraomas buvo pirmasis, gavęs tikslų supratimą, kad išsitaisymas turi prasidėti visoje žmonijoje tuo metu, kitaip tariant, Senovės Babilone, bet palaipsniui. Todėl Abraomas kvietė: „Kas už Kūrėją – pas mane!“, ir surinko grupę. Jis tarsi nugriebė grietinėlę nuo visų babiloniečių, kurie atstovavo 70 tautų ir paskui pasiskirstė po visą žemę.
Abraomo grupė jungė atstovus visų 70 tautų, kurie pasiekė meilę artimui, kaip sau pačiam, nepaisant, kad tarp jų nebuvo jokio ryšio, išskyrus primityvų, buitinį.
Babilono šventyklos statyba sukėlė priežasties neturinčios neapykantos proveržį, ir tada Abraomas pakvietė pas save tuos žmones iš visų 70 tautų, kurie jau subrendo išsitaisymui, surinkdamas iš jų pirmeivių grupę. Tada pirmąkart tapo akivaizdu, kad išsitaisymas turi būti laipsniškas.
Ir iš tikrųjų, jie išsitaisė ir pakilo į vienybės viršūnę, kuri buvo pavadinta Pirmąja šventove. O paskui įvyko šio didelio bendro indo sudužimas, ir Abraomo grupė išsisklaidė po visas pasaulio tautas, kitaip tariant, po Babiloną, pasklidusį tuo laiku po visą žemę.
Ir visa tai – dėl jų tarpusavio susijungimo, kaip yra pasakyta: „Izraelio tauta ištremiama dėl to, kad prijungtų prie savęs pasaulio tautų sielas“, tai yra perduotų jiems žinias apie išsitaisymą.
Mes nematome aiškių šio proceso rezultatų, nes jis tekėjo slaptai. Jo poveikis lėmė palaipsnį pasaulio tautų dvasinį vystymąsi per du tūkstančius metų, kuris baigėsi ARI laikais.
Šiandien mes pradedame vykdyti tą pačią misiją, platindami žinias apie išsitaisymo būtinybę šiuolaikiniame Babilone, krizės, kuri šiandien atsiskleidžia, fone. Ir svarbiausias išsitaisymas vyksta nedidelėse grupėse, dešimtukuose, surinktuose iš tų, kurie atsiliepė širdimi į šį kvietimą, o iš čia išsitaisymas plačiai pasklis žmonijoje.
#221768

Iš 2018 m. vasario 12 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Abraomo atradimas

Šventovė – dvasinio atskleidimo pakopos

Babilono palikimas

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai