Pateikti įrašai su noras žyme.


Genetinis žmonijos žemėlapis, 4 dalis

Kūnas ir siela

Ar galima iššifruoti dvasinį geną
Klausimas. Ar dvasinė sistema apima visus žmonių norus, kurie kažkada įsikūnijo ar dar įsikūnys? Kitaip tariant, kiekvienas manyje kylantis noras išeina iš šios dvasinės sistemos, kuri lemia, ką aš panorėsiu šią akimirką? Ji valdo visą mūsų gyvenimą?
Atsakymas. Dvasinė sistema valdo visą mūsų gyvenimą 100%.
Klausimas. Kiekvienas žmogus turi dvasinį DNR?
Atsakymas. Žinoma, kitu atveju nebūtų ir materialaus DNR. Dvasinis DNR susieja mane su dvasine sistema.
Klausimas. Ji valdo mane kaip su nuotolinio valdymo pultu?
Atsakymas. Ne, ji visai nėra nutolusi – mes egzistuojame tiesiog šios sistemos viduje. Ji yra ne kažkokioje kitoje vietoje, o tarp mūsų ir mūsų viduje, sujungia mus tarpusavyje. Dvasiniame pasaulyje nėra laiko, judėjimo, erdvės, atstumo sąvokų.
Klausimas. Ar galima perskaityti dvasinį DNR taip pat, kaip genetikai iššifruoja materialų geną? Kokia informacija ten užrašyta?
Atsakymas. Ten užrašytas visas kelias, kurį aš turiu praeiti nuo šios akimirkos ir iki savo išsitaisymo pabaigos. Galutinis išsitaisymas yra tokia būsena, kur visi žmonės susijungia aukščiau savojo egoizmo į vieną norą, kuris vadinamas žmogumi, Adomu.
Mūsų dvasiniai DNR yra vienoje sistemoje ir daro poveikį vienas kitam. Todėl mes šiame pasaulyje užmezgame įvairiausius santykius, kurie nežinant mums diktuoja dvasinį DNR.
Ištaisytoje sistemoje visi norai susijungia taip, kad kiekvienas papildo visus kitus. Kalbama ne apie kūnus, o apie norus. Kūnas anksčiau ar vėliau mirs – ir kas iš to? O mūsų norai susijungia į vieną sistemą, kuri vadinama Adomu.
Klausimas. O žmogaus noras nemiršta?
Atsakymas. Ne. Noras – tai jėga, o jėga nemiršta. Ji tęsia įsikūnijimą toliau kituose kūnuose.
Klausimas. Kuris yra svarbesnis ir valdo: dvasinis DNR ar materialusis?
Atsakymas. Dvasinis DNR lemia viską, taip pat ir materialųjį DNR.

Iš 2016 m. liepos 12 d. 774-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Genetinis žmonijos žemėlapis, 1 d.

Iš anksto nulemtas kelias

Žmogaus išsitaisymo procesas prasidėjo

Komentarų nėra

Kaip suvokiamas aukštesnysis pasaulis?

Dešimtukas, Dvasinis darbas

Klausimas. Kaip suvokiamas aukštesnysis pasaulis?
Atsakymas. Dešimt žmonių anuliuoja save vienas kito atžvilgiu, kartu anuliuoja save Kūrėjo atžvilgiu, prieš Kažką, ko jie nejaučia, norėdami Jį pritraukti kaip taisančią supančią Šviesą (Or makif) ir taip savyje sukuria Kūrėjo savybę.
Per šį veiksmą jie sukura savyje kli – instrumentą, leidžiantį jausti kitą pažinimo lygmenį. Šiame vieningame nore jie jaučia Kūrėją. O paskui vis stipriau jungdamiesi, vis labiau atskleidžia Kūrėją.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Gyva Aukštesniojo pasaulio kopija

Paslėptis, esanti prieš atskleidimą

Komentarų nėra

Absoliuti meilė

Dvasinis darbas

Kūrinijos tikslas – absoliuti meilė.
Atrodytų, kad kabala, kaip mokslas apie prieštaringų, priešingų kūrinijos dalių tarpusavio ryšius, neturėtų naudotis tokiais terminais kaip „meilė“, juk juose nėra jokių tikslių ribų, išmatavimų, sąryšių. Jie labiau tinka menui, literatūrai, psichologijai, bet tikrai ne mokslui.
Tačiau kabalos mokslas, kalbantis apie visų visatos dalių susijungimą, apie visos gamtos atvedimą į visišką pusiausvyrą, į vieningą integralią sistemą, taip pat nagrinėja labai asmeninį žmogaus reiškimąsi: meilę, neapykantą, norą.
Kas gi naudojasi tuo mūsų savanaudiškame pasaulyje, kuriame viskas matuojama pinigų, ginklų, valdžios jėga, o žmogiški jausmai lieka kinui ir jaunimėliui? Todėl visiškai nesuprantama, kaip galima pavadinti visų gamtos jėgų ryšių sistemą absoliučia meile. Šios sąvokos nesusijungia tol, kol pradedame suprasti, kad meile vadinamas pasikeitimas norais.
Meilė – tai sistema, kuri apsikeičia savo galimybėmis ir poreikiais gauti, duoti, pildyti, tuštinti ir t. t., kurioje visi kūrinijos elementai sujungti vienas su kitu idealiu santykiu.
Kitą mylėti – reiškia, atskleisti visus jo lūkesčius: fizinius, sielos, dvasinius, moralinius ir bandyti juos pripildyti, skiriant visas pastangas ir išnaudojant visas galimybes. Kitaip tariant, po žodžiu „mylėti“ numanomas kito, svetimo tau, žmogaus pripildymas, prisotinimas tiek, kiek jis to nori.
Tokiu atveju atsiranda jau visai kitas meilės suvokimas – ne tai, prie ko mes pripratę mūsų pasaulyje, o savo realiame techniniame kontekste. Meilė – tai abipusis jautimas, fizinis, dvasinis, mechaninis, elektrinis – nesvarbu koks sujungimas, kai kiekvienas elementas pripildo kitą objektą, veikia dėl jo.
Todėl taisyklė „pamilk artimą kaip save“ traktuojama kabaloje šitaip: paimi visus kito žmogaus norus ir pripildai juos taip, lyg jie būtų tavo, ir netgi daugiau, nes paprastai save myli labiau nei kitus, o dabar turi mylėti kitus labiau nei save. Tai ir yra meilė.

Iš 2016 m. gegužės 2 d. antrosios Maskvos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Mylėti ir būti mylimam

Visuomenės ląstelė, kurioje viskas sutelkta

Kodėl siekiame meilės?

Komentarų nėra

Kas yra kūrinys?

Dvasinis darbas

Klausimas. Jeigu nėra nieko kito, išskyrus jį, tai ar yra kūrinys?
Atsakymas. Kūrinys atsiranda, kuomet ima atskleisti Kūrėją. Iki tol jis neegzistuoja. Tad negalime kalbėti apie kūrinį be Kūrėjo ir apie Kūrėją be kūrinio.
Kitaip tariant, jeigu Kūrėjo sukurtas noras įgyja savybę, kurioje gali pasiekti Kūrėją, tai jis vadinamas kūriniu. O ta noro dalis, kuri negali priimti Kūrėjo savybės, t.y. atskleisti Jo savyje, yra užuomazgos būsenos, ir nėra kūrinys.
Todėl visi žmonės mūsų pasaulyje ir viskas, ką dabar jaučiame, – tai praktiškai nėra kūrinys, o egzistavimas materijoje, tai tokia prieš dvasinį pasaulį esanti parengiamoji būsena. Kūrinys – tai sukurtas noras, įgijęs valios laisvę ir ją realizavęs, kad prilygtų Kūrėjui.

Iš 2016 m. gegužės 3 d. Maskvos kongreso pamokos Nr. 4

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo ko prasideda kūrinys?

Kas pageidautina Kūrėjui?

Nuo priešybės į tobulumą

Komentarų nėra

Gyvenimo laukas: „Nėra nieko kito, tik Jis“

Dvasinis darbas, Grupė

Žmogus negali ilgai išsilaikyti su tinkamu ketinimu. Vos tik jis gauna naują norą, jis akimirksniu atsinaujina.
Tarkime, vidumi pasikeičiu, ir visą, ką turėjau anksčiau, iš karto išnyksta. Tokiu atveju man reikia stipraus išorinio poveikio.
Jis turi nuolatos mane lydėti, ir tada priklausomai nuo šio poveikio, nuo to, kiek leisiuos veikiamas, niekad neatsiplėšiu nuo principo „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“.
Juk viso, kas vyksta su manimi, priežastis ne ta, kad kažkas priešais mane ką nors sumanė, ne taip pasakė, ne taip pažiūrėjo į mane ar ką nors padarė. Visa tai susiesiu su Kūrėju.
Turiu nuolatos jausti, kad už visko slepiasi Kūrėjas, kad pakilčiau dar virš kokio nors egoistinio iššūkio. Ir taip nuolatos, kol virš visų nemalonumų, atstūmimų, neapykantos neišskleisiu meilės skėčio. Ir tuomet imsiu atskleisti Kūrėją.
Todėl mums būtina aplinkui sukurti tokią stiprią atmosferą, kuri visuomet mus veiktų ir padėtų išlaikyti mintį, kad „nėra nieko kito tik Jis“. Ir kad visos Kūrėjo nukreipimas, visos Jo kliūtys, kaip Jis žadėjo Abraomui: „Apsunkinsiu faraono širdį“ ir neišvestų mūsų iš kelio, kad sakytume: „Ne, tai Jis, tai Kūrėjas“.
Ir taip, virš visos neapykantos draugams ugnies turime tiesti meilės tiltelius, suprasdami, kad viskas, kas mumyse verda, tikslingai mums atsiųsta Kūrėjo, kaip pasakyta „Sukūriau blogąjį pradą“.
O tiltelius tiesiame Jo padedami, ir tuomet tose sąramose tarp mūsų imame atskleisti Kūrėją. Iš visų elementų, kuriuos kuriame tarpusavyje, imame pasiekti Jo būdą, Jo savybes, Jo poveikį mums. Iš betarpiškų ir priešingų savybių kuriamo savo pojūčius, savo Kūrėją, tarsi Jį kurtume.
Visa tai mūsų laukia priešaky. Juk klausimas tik tas, kad mums reikia sukurti tokią grupę, kuri neleistų pamiršti, kad „nėra nieko kito, tik Jis“ ir visa, kas vyksta su mumis, kyla iš Jo.
Čia svarbiausia – tarpusavio laidavimas, kai kiekvienas iš mūsų ir visi drauge laiduojame, kad padarysime viską, ką tik galime megzdami tarpusavio ryšius, kad nė vienas draugas nepaliktų „Nėra nieko tik Jis“ laiko: tos minties, to jausmo, to pojūčio.

Iš 2016 m. gegužės 3 d. 4-osios Maskvos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Nėra nieko stipriau už mintį, III d.

Viską gauti ar viską atiduoti?

Kūrėjas – kūrinio viduje

Komentarų nėra

Pesachas (žydų Velykos)

Izraelis ir pasaulio tautos, Izraelis šiandien, Šventės

Pesach – tai perėjimas iš mūsų pasaulio jautimo (kiekvienas žmogus mūsų pasaulyje jį jaučia)  į aukštesniojo pasaulio jautimą. Tai atlikti gali tik kabalistas.
Pesachas kaip ir visos žydų šventės – kabalistinė šventė. Ji apie tai, kaip žmogus peršoka iš būsenos, kai negali susivienyti su kitais, į būsena, kai jo egoizmas leidžia susivienyti.
Kai žmogus išsiveržia iš egoizmo valdžios ir susijungia su artimais dvasia žmonėmis vadinama „Pesachu“.
Klausimas. Kas jam leidžia atlikti tokį šuolį?
Atsakymas. Noras. Juk nuo pat įėjimo į Egiptą iki buvimo Egipte pabaigos be perstojo vystosi didžiulis egoistinis noras, kuris neleidžia Izraelio tautai tarpusavyje susivienyti.
Izraelio tauta turi susivienyti, kad tarpusavio ryšyje atskleistų Kūrėją – davimo ir meilės savybę. Ir kai jis mato, jog neturi jokios galimybės to atlikti, jaučiasi esąs egiptietiškoje tamsoje. Štai dabar jis pasirengęs viskam, kad tik iš ten ištrūktų! Tai ir yra bėgimas, išsigelbėjimas iš Egipto.
Jeigu į visa tai žvelgtume iš žmogaus pozicijų, juk paprastai kabaloje kalbama būtent apie tai, kas vyksta su žmogumi, tai omenyje turima žmogaus savybė, kai jis pasiruošęs viskam, netgi šokti į jūrą, kad tik atsiplėštų nuo savo egoizmo ir pakiltų virš jo, pasiektų Kūrėjo savybę – meilę ir davimą.
Jis šoka į jūrą, o jūra priešais jį atsiveria. Jis ją praeina, atkerta save nuo ego ir taip tampa pasirengęs perdaryti jį į altruizmą (būnant virš egoizmo ir dirbant su juo). Tai ir yra išėjimas iš Egipto, kurį švenčiame per Pesachą.

Iš 2016 m. balandžio 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Misija neįmanoma

Vienintelė, bet be galo sunki sąlyga

Pabėgimas nakties priedangoje

Komentarų nėra

Smegenys – modemas

Mintis ir noras, Realybės suvokimas, Sveikata
Klausimas. 2017 m. Italijoje ruošiamasi žmogaus galvą transplantuoti  kitam kūnui. Kaip jausis žmogus po tokios operacijos: naujas, svetimas?
Atsakymas. Tokie patys klausimai kilo tuomet, kai buvo planuojamos pirmosios širdies operacijos. Kas pasikeitė? Kas ypatingo?
Galva tėra komandų centras, kuris valdo kūną, siųsdamas jam signalus, kad kūnas funkcionuotų ir tiek. Tiksliai sujungus galvą ir kūną, kūnas dirbs toliau. Aš nematau čia nieko antgamtiško.
Kiek šiandien daroma širdies persodinimo operacijų? O kada tokia operacija buvo pirmąkart atlikta Pietų Afrikoje, tuomet atrodė, kad tai perversmas. Ir nieko – tiktai pastatė naują pompą kraujui pompuoti. Tas pats ir su galva.
Galva nėra organas, kuriame užrašoma informacija. Visa surašyta informacija – mus supančioje erdvėje. Galva tėra modemas, sujungiantis kūną su supančia erdve, kad būtų galima jį aktyvuoti pagal iš ten gaunamus nurodymus. Supančioje aplinkoje egzistuoja visi dėsniai, įrašai, informacija, viskas kaupiama ten. Mūsų protas suvokia tą informaciją, perdirba ją į nurodymus kūnui ir taip jį paleidžia, kad atliktų tam tikrus veiksmus, be bendrojo organizmo funkcionavimo. Štai ir viskas. Taip smegenys, iš principo, kaip ir protas tarnauja, kad pildytų mūsų egoistinius norus. Protas aptarnauja norą.

Iš 2015 m. gruodžio 20 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Minties jėga, II d.

Neribota prieiga prie Kūrėjo kompiuterio

Dėl ko širdis stipresnė už protą

Komentarų nėra

Mintis – norų tvarkytoja

Auklėjimas, vaikai, Mintis ir noras, Sveikata
Mūsų evoliucija tęsiasi tūkstantmečius ir svarbiausia šiame kelyje – minties galia. Tai pats aukščiausias žmogiškasis veiksnys ir būtent jis iš esmės atskiria žmogų nuo negyvojo, augalinio ir gyvūninio pasaulio.
Apskritai, mūsų protinė raida turi atitikti fizinę. Jei intelektas pranoksta fizines galimybes, vadinasi, organizmas kažkuo serga. Ir priešingai, jei žmogus fiziškai išsivystęs, tačiau jo minties jėga nepakankama, jis gali kelti pavojų visuomenei – pavyzdžiui, kai kūno stiprumas derinamas su dvejų metų vaiko protu.
Amžius yra nekintamas kriterijus, pagal kurį tikriname fizinę ir intelektinę raidą. Šios dvi linijos visada turi sutapti, tarpusavyje koreliuoti. Minties jėga neturi viršyti fizinių galimybių, o fizinės galimybės neturėtų dominuoti minties atžvilgiu. Jei šios sąlygos laikomasi, žmogus yra harmonijoje: jis gali įgyvendinti savo troškimus ir drauge supranta, kuriuos iš jų reikia įgyvendinti, o kurių – ne.
Taigi už minties jėgos slepiasi supratimas: ko aš noriu, kuriuos savo norus galiu ir kurių negaliu įgyvendinti gyvenime, kurių iš jų man neverta imtis. Galiausiai, mintis aptarnauja norus, kurie yra manojo „Aš“ pagrindas. Būtent minties jėga atskleidžia visų mano norų esmę. Ji rūšiuoja norus, tikrina juos ir pateikia man rezultatą: „Štai šiuos norus tau verta palaipsniui įgyvendinti: dalį – iš karto, dalį – vėliau, dalį – tolimoje ateityje“. O kai kuriuos norus ji „atsijoja“; „Tai labai pavojinga. Neverta jų liesti, prišauksi sau nelaimes, gėdą ir kitas problemas, net ligas ir mirtį“.
Mintis viską sudėlioja į savo vietas: lengvesni ir sunkesni norai, ilgalaikiai ir trumpalaikiai norai, į mane nukreipti ir nuo aplinkos priklausantys, priskiriami negyvajai, augalinei, gyvūninei ar žmogaus pakopai…
Trumpai tariant, mintis veikia ne šiaip sau – ji pakyla virš norų ir nukreipia mane tinkamai ir naudingai juos įgyvendinti. Neįmanoma minties nagrinėti pačios savaime, atplėšus nuo tikrovės. Priešingai, minties jėga skirta padėti man valdyti mano norus, kurie ir yra „Aš“.
Be to, minties galia leidžia man būti atkakliam ir išauginti bet kokį norą, kad jis sustiprėtų, išsiskirtų, įgytų svarbą, daugiau spaustų mane. Ir atvirkščiai, pasitelkęs mintį galiu susilpninti, „numarinti“ norą, įtikindamas save, kad jis yra neproduktyvus.
Taigi, nors mintis ir yra noro vaisius, tačiau valdydamas mintį galiu valdyti norą. Kalbama apie itin sudėtingą sistemą. Iš esmės, mokyti žmogų teisingai naudotis norais ir mintimis reiškia jį formuoti. Juk visa kita – tiesioginis šio mechanizmo veikimo rezultatas.
Iš čia matome tolimesnes pasekmes. Pavyzdžiui, norėdamas mesti rūkyti, galiu įtikinti save, koks kenksmingas šis įprotis. Rodau sau įvairiausias įtikinamas iliustracijas, įsiklausau į gydytojų nuomonę, pateikiu savo norui tokius įrodymus, kurie įvaro jam baimę, – ir taip jį neutralizuoju. Panašiai galiu valdyti save visose gyvenimo srityse. Ne paslaptis, kad žmonės geba mintimis palenkti save teigiamiems pokyčiams arba priešingai, ligoms ar net mirčiai.
Jei jau prašnekome apie sveikatą, žinoma, galiu savyje pažadinti tokias jėgas, kurios suteiks man gyvybinę energiją, atsparumą. Netikėtai pasijausiu stiprus, galingas, tarsi įgijau antgamtinių jėgų. Kita vertus, net visiškai sveiką žmogų galima „užkrėsti“ tokiomis mintimis, kad jis pasijaus ties mirties slenksčiu ir iš tikrųjų numirs. Minčių atkaklumo, nusistatymo jėga geba numarinti ir sugrąžinti į gyvenimą.
Kaip tokiu atveju turėtume elgtis su savo būsenomis? Kaip rūpintis savo dvasine ir fizine sveikata?
Pirmiausia, ją nulemiančios priežastys gali būti visiškai skirtingos: santykiai su artimaisiais, su bendradarbiais, su pačiu savimi, su kuo tik nori… Ir viskas čia priklauso nuo minties ištvermės, kuri treniruojama ypatingais pratimais. Tam rekomenduojama pravesti seminarus. Juk artimas bendravimas – įtikinamiausias veiksnys. Sėdžiu dešimties žmonių grupėje, bendraujame pagal vedėjo nurodymus ir tokiu būdu įtvirtinama reikalinga nuomonė. Man tai – nuostabiausia savęs įtikinimo priemonė.
Būna ypatingų atvejų, kai žmogus veikia pats save. Bet svarbiausias klausimas: kokią įtaką jam daro aplinka? Juk visi esame tarpusavyje susiję, visi mes – jautrūs gamtos elementai, veikiami aplinkinių, kurie vienaip ar kitaip kažkuo mus įtikina. Ir čia slypi tiek teigiama, tiek neigiama jėga.. Jei apie ką nors galvoju blogai, net nekalbėdamas su juo, – tai mano mintis jį veikia. Kai kurie čia pasiekia didžiulę sėkmę, pasitelkę specialią techniką, kurios moko saugumo tarnybos ir kitos įstaigos. Šioje srityje vyksta paslėptas karas, apie kurį garsiai nekalbama.
Trumpai tariant, minties jėga – tai ta pati valdžios jėga. Kai žmogus valdo save, kai vienas žmogus valdo kitą, kai žmogus valdo gamtą. Pasitelkę mintį galime valdyti, kontroliuoti mūsų tarpusavio ryšį su universaliomis, dvasinėmis gamtos jėgomis, kurios veikdamos nustato mūsų padėtį tarp gyvenimo ir mirties visoje galimoje būsenų gamoje.
Ši sistema tokia milžiniška, mat mintis turi lydėti visus troškimus. Kaip vaikui reikalinga pusiausvyra tarp fizinio ir protinio vystymosi, taip ir man būtina, kad kiekvieną mano norą lydėtų mintis ir kad jie išlaikytų tarpusavio darną. Tada esant harmonijai tarp jų man visada bus malonu, patogu, o bet kokį disbalansą savyje galėsiu greitai kompensuoti. Tai ir yra dvasinė sveikata: ko noriu, tą galiu įgyvendinti; apie ką galvoju, to galiu norėti; galiu daugiau nenorėti to, kas neįgyvendinama ir netikslinga; ir priešingai, man nereikia savęs riboti tuo, kas neįsispraudžia į šiuos rėmus.
Jei žmogus gali plaukti šioje tėkmėje, tarp to, kas neįgyvendinama ir netikslinga,– jis gyvena nuostabų gyvenimą harmonijoje su savimi ir kitais.
Komentarų nėra

Minties jėga, II d.

Mintis ir noras, Realybės suvokimas

Linijinė ir integrali gamta
Žmogus yra ant aukščiausios raidos pakopos pagal savo protą palyginus su kitomis gamtos dalimis. Ir todėl jis gali tyrinėti visus kitus gamtos lygius: negyvąjį, augalinį ir gyvūninį.
Gyvūninės ir augalinės ląstelės, mineralai – visa tai yra žemiau žmogaus proto ir todėl galime juos tyrinėti.
Akmuo, augalas ar gyvūnas negali nieko nuslėpti nuo žmogaus. Aš suprantu jų elgesį, o jie negali suprasti mano minčių ir užmačių, juk aš gudresnis ir labiau išsivystęs nei jie. O štai tyrinėti kito žmogaus mintis – tai jau sunkiau. Čia reikalingas ypatingas tyrimas, kuris vadinamas „psichologija“.
Beje, psichologija nėra „mokslas“, nes mums labai sunku ištirti žmogaus mintį pasitelkus tyrinėtojo mintimis – tokio pat žmogaus kaip ir tiriamasis. Tad psichologija ne tikslus mokslas, o tik prielaida, besiremianti sukaupta patirtimi.
Tačiau egzistuoja dar aukštesnė už žmogiškąją minties jėga, ir jeigu pakilsime iki jos lygio, galėsime tyrinėti žmogaus mąstymą. Principas toks, kad neįmanoma ištirti jokio reiškinio būnant jo lygmenyje. Negyvoji gamta negali tyrinėti negyvosios gamtos, o štai augalinė gamta jau gali.
Norint suprasti kūdikį reikia ūgtelti bent iki dešimties metų. Tada šie vaikai bus skirtinguose raidos lygiuose, tarsi gyvūnas ir augalas, ir vyresnėliui galima patikėti prižiūrėti jaunesnėlį.
Žmogaus problema ta, kad jis yra tarsi paskutinė pakopa aukščiau negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos, virš kurios daugiau nieko nėra. Iš savo lygmens negaliu patikrinti ir tyrinėti savęs, kad suprasčiau, kas esąs. Tam man reikia pakilti į aukštesniąją pakopą, kuri nepasiekiama paprastai psichologijai.
Bet jeigu pasitelkęs kabalos mokslą pakilsiu į Aukštesniosios jėgos lygmenį, t. y. į bendrą integralią gamtą, kuri aukštesnė nei mūsų įprasta „linijine“ gamta, tai iš jos lygmens suprasiu bet kokius žmogaus minties motyvus. Galėsiu iš anksto nustatyti, ar mano veiksmai bus naudingi, ar ne.
Klausimas. Ką reiškia pakilti į Aukštesniosios gamtos lygmenį? Kokia tenai yra mintis?
Atsakymas. Toje pakopoje yra mums vadovaujanti mintis – mūsų valdymo sistema. Jeigu pažinsime šią sistemą ir gausime jos mintis, tai sužinosime, ko nori žmogus, kokia jo prigimtis, kas jį išjudina.
Ištirsime, ko iš mūsų nori mus valdanti gamta, kuri vadinama „Kūrėju“, ir kaip žmogus gali atitikti jos veiksmus, nurodymus. Jis įstengs patikrinti, ar teisingai vykdo jos reikalavimus.
Problema ta, kad mūsų protas neintegralus, neapimantis visos gamtos, jis daugiau linijinis, ribotas, it mažų vaikų. Jis kaskart veikia vienu ribotu aspektu, o ne visos sistemos vadovavimo ir valdymo lygmeniu. Tam jau reikia studijuoti kabalos mokslą ir prasiskverbti į aukštesniąją psichologiją.
Iš tikrųjų, kabalos mokslas – tai materialistinė psichologija, kurią reikia teisingai ir tiesiogiai studijuoti, kad suprastume, jog kalbama apie žmogaus pakopą, kuri tėra viena pakopa aukščiau nei mūsų įprastinė. Šio lygmens atžvilgiu mūsų dabartinę pakopą galima vadinti gyvūnine.
Mintis, kuri yra aukščiau žmogiškosios, – tai Kūrėjo jėga. Kūrėjas – tai mintis, užpildanti visą gamtą ir sujungianti visas jos dalis į vieną visumą. Ir todėl tai vienybės, susijungimo, integralumo mintis. Visas pasaulis įjungtas į vieningą sistemą, ir jeigu aš įtrauktas į šią mintį, tai žinau praeitį, dabartį ir ateitį, kontroliuoju visą sistemą. Visos šios sistemos dalys man vienodai svarbios.
Noras, veikiantis sistemoje, kurios visos dalys susijusios tarpusavyje, vadinamas Aukštesniąja jėga arba Kūrėju. Kiek tampu panašus į šią bendrąją gamtą, vienydamasis su visais ir atiduodamas visiems, tiek galiu pažinti šią aukštesniąją gamtą ir netgi ją valdyti.
Iš žmogaus pakopos kylu į aukštesnįjį lygį, kuris vadinamas Kūrėju ir galiu jį tyrinėti. Nors atrodytų, kad norint tirti šią pakopą reikės pakilti dar aukščiau, bet turiu galimybę suvokti ją dėl vienybės jėgos, meilės jėgos. Štai tokia nuostabi galimybė suteikta žmogui.

Iš 2016 m. vasario 9 d. 688-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Minties jėga, I d.

Nėra nieko stipriau už mintį, I d.

Nėra nieko stipriau už mintį, II d.

Komentarų nėra

Minties jėga, I d.

Mintis ir noras, Realybės suvokimas, Sveikata

Protas aptarnauja norus
Klausimas.
Kabala kalba apie didžiulę žmogaus minties galią, tai patvirtina daugybė mokslinių tyrimų. Yra žinomas placebo efektas, kai ligoniai gaudavo jokio medicininio poveikio neturėjusią tabletę ir rezultatas buvo labai panašus į gydymą tikraisiais vaistais.
Šiuolaikinė robotika gamina robotus, galinčius nuskaityti žmonių mintis ir atlikti norimus veiksmus. Kas yra mintis ir koks jos veikimo mechanizmas?
Atsakymas. Kūrinio medžiaga – tai noras mėgautis, kuris skirstomas į keturias dalis pagal galingumą. Pirmosios trys noro dalys (negyvoji, augalinė ir gyvūninė) turi fizinius pavidalus šiame pasaulyje. Negyvasis lygmuo – tai akmenys, mineralai, metalai, visi Mendelejevo lentelės elementai.
Negyvajam norui būdingas pasyvumas. Visa jo jėga nukreipta į tai, kad išlaikytų savo statišką būseną ir nesikeistų. Šis noras labai mažas ir nori save išsaugoti tokį, koks yra.
Paskui noras vystosi, auga, kol medžiagos pradeda spinduliuoti kaip radioaktyviosios medžiagos. Kitaip tariant, jose matyti daugiau vidinio gyvenimo ženklų, kurie netgi išeina į paviršių.
Tarpinė pakopa tarp negyvosios materijos ir augalijos – tai koralai, „gyvieji“ akmenys, kuriuose atsiranda ir ima vystytis gyvenimo pojūtis. Augalas gyvena ir miršta, bėgant laikui keičiasi, jaučia supančią aplinką. Netgi yra tyrimų, įrodančių, jog augalas jaučia, prie jo artinasi geras ar blogas žmogus.
Augalui reikia oro, maisto, jo ryšys su aplinka jau aktyvesnis. Paskui noras vystosi toliau, iš augalo virsta gyvūnu. Būna plėšriųjų augalų, kurie gaudo grobį ir juo maitinasi. O gyvūninis lygmuo – tai visi gyvūnai, įskaitant žmogaus kūną.
Kuo didesnis noras mėgautis, tuo didesnės minties galios jis reikalauja, kad palaikytų savo gyvenimą geriausios, saugiausios būsenos. Tai akivaizdu stebint patį save: kaip aš sėdžiu, guliu. Kad ir ką daryčiau, visuomet galvoju apie tai, kaip pripildyti savo gyvūninį kūną, kitaip tariant, gauti kuo didesnį malonumą ir kuo mažiau kentėti.
Kadangi mano noras verčia mane ieškoti didžiausios naudos sau mažiausiomis sąnaudomis, tai manyje ima vystytis minties jėga. Visų pirma, man reikalinga atmintis, kad prisiminčiau, kur man buvo gerai ir kur blogai. Turiu praktiškai pritaikyti minties jėgą, kad numatyčiau, kas yra gerai, o kas blogai, artėti prie to, kas yra naudinga ir tolti nuo to, kas kenksminga.
Imu aktyviau susisieti su aplinka: ieškau geros visuomenės ir vengiu blogos. Turiu įvertinti, kaip išlošdavau praeityje, ar laimėsiu dabar ir ateityje, o vėliau jausiu laikus priklausomai nuo savo prisipildymo.
Vystosi minties jėga, kuri skirta pripildyti norą, rūpintis tuo, kad jis nekentėtų, o išsipildytų ir būtų patenkintas. Tai puikiai matyti žiūrint į gyvūnus ir mažus vaikus, o suaugęs žmogus tai užmaskuoja, juk jis slepia savo tikruosius troškimus.
Jei noriu ką nors iš tavęs gauti, tai nereikalauju to tiesiogiai, o veikiu aplinkiniu keliu. Mano noras mėgautis susiduria su tavo noru mėgautis, tarp mūsų prasideda žaidimas, kad kitas nepajaustų, kad noriu juo pasinaudoti. Vaizduoju, tarsi norėčiau pripildyti jo norą, o iš tikrųjų, prisipildau pats.
Mano minties jėga atsižvelgia į tavo egoistinį norą, kuris savaime neleidžia tau dirbti man. Bet aš stengiuosi tave suprasti ir pasukti taip, kad tu vis dėlto patenkintum mano norą.
Jeigu jau taip būtina, tai esu pasirengęs kaip kompensaciją ką nors dėl tavęs atlikti. Taip vystosi mūsų tarpusavio ryšiai ir mūsų protas. Matome, kaip augdamas vaikas mokosi visų šių gudrybių. Mes nesuvokiame šito, bet būtent į tai nukreiptas visas žmonijos protas.

Iš 2016 m. vasario 9 d. 688-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi ir mėgautis, III d.

Numalšinti troškulį minties jėga

Nėra nieko stipriau už mintį, I d.

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai