Pateikti įrašai su noras žyme.


Nėra nieko stipriau už mintį, II d.

Mintis ir noras, Realybės suvokimas, Viena siela

Asmeninės mintys iš bendrojo kompiuterio
Klausimas. Kasdien žmogaus galvoje praskrieja šimtai įvairiausių minčių. Galima būti gerai nusiteikusiam, bet staiga naujienose išgirstas koks nors įvykis visiškai pakeis tavo minčių eigą ir užlies išgyvenimais. Mintys visą laiką keičiasi. Iš kur jos ateina ir nuo ko priklauso?
Atsakymas. Mintys mums ateina iš bendrojo visos gamtos „kompiuterio“, kuris vadinasi „visatos centras”, „kūrimo centras“ arba Šchina , Aukštesnioji jėga, Aukščiausias sumanymas.
Klausimas. Ar šiame kūrimo centre yra mano asmeninis kompiuteris?
Atsakymas. Ne, visi kartu įsijungiame į vieną bendrą kompiuterį, iš kurio išeina visos asmeninės mintys. Dar daugiau, nieko nėra „nereikalingo“ mūsų pasaulyje. Mes tik įsivaizduojame, kad veikiame patys, nepriklausomai vieni nuo kitų. Iš tikrųjų, visi esame susiję ir sujungti į vieną sistemą, valdomi vieno kompiuterio, kuris vadovauja mums visiems per mūsų mintis ir norus.
Klausimas. Kodėl mūsų mintys keičiasi?
Atsakymas. Paprasti žmonės maitinasi mintimis iš bendrojo kompiuterio, iš Aukštesniosios jėgos sumanymo. Žmogų veda per įvairiausius norus ir apmąstymus, visokias situacijas, kurių jis nesirenka, kad atvestų į tobulesnę būseną, kurioje jis galų gale, susimąstys apie savo mintis ir troškimus. Jis ims analizuoti, iš kur jos ateina, koks jų tikslas?
Nuo šios akimirkos jis pradės klausti: „Dėl ko aš gyvenu? Koks mano gyvenimo tikslas?“ Kitaip tariant, jis klaus jau ne apie savo gyvenimą šiame pasaulyje, o apie tai, ko iš jo nori bendrasis kompiuteris, aukštesnysis noras, protas, širdis iš kitos pakopos.
Ir tada žmogus supras, kad visas pasaulis pildo Aukštesniosios jėgos norus ir yra įjungtas į vieną mechanizmą, vieną sistemą. Nūnai šioje materialioje pakopoje atskleidžiame, kad mūsų pasaulis – tai mažas kaimas, kuriame mes visi tarpusavyje susiję.
Galiausiai išsiaiškinsime, kad esame ne šiaip susiję tarpusavyje šio pasaulio plotmėje, mes sujungti su mus valdančiu aukštesniuoju šaltiniu, jo smegenimis ir širdimi. Jis veda mus prie to, kad suvoktume, esą jo sudedamosios, integralios, visiškai tarpusavyje susijusios dalys.
Pradėję tyrinėti šiuos ryšius suprasime, kokie jie nepertraukiami, vienijantys mus į vieną žmogų su viena širdimi ir viena mintimi. Todėl mums reikia būti vieningiems tarsi vienas kūnas. Ir taip pakilsime į visos didžiulės, integralios, vieningos sistemos aukštesnįjį proto ir širdies lygmenį, kuris vadinamas Kūrėju , Aukštesniąja jėga.

Iš 2016 m. vasario 9 d. 689-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Nėra nieko stipriau už mintį, I d.

Numalšinti troškulį minties jėga

Žmonija – uždara sielų sistema

Komentarų nėra

Nėra nieko stipriau už mintį, I d.

Realybės suvokimas

Išmokyti galvoti
Klausimas. Kaip mūsų mintys veikia mūsų gyvenimą?
Atsakymas. Viską lemia minties jėga. Mums atrodo, kad svarbūs mūsų veiksmai, bet iš tikrųjų, nėra nieko stipresnio už mūsų mintis.
Kuo akmenys skiriasi nuo augalų, augalai nuo gyvūnų, gyvūnai nuo žmonių? Tiktai minties jėga. Jeigu išmatuotume fizinę jėgą, tai gyvūnai būtų kur kas stipresni nei žmonės.
Tik mintis pakelia žmogų virš visų būtybių. O mintis priklauso nuo noro. Kuo stipresnis noras, tuo galingesnė mintis reikalinga, kad jį užpildytų ir aptarnautų.
Jeigu vaiko noras neišvystytas ir reikalauja nedidelio užpildymo, tai ir jo mintys trumpos. Įsivaizduokite, kas nutiktų, jeigu norai būtų didesni už mintis: pavyzdžiui, noras – 10 gramų, o minties jėga – 5 gramai.
Tuomet vaikas galėtų elgtis neprotingai, juk jo mintis nepadengtų ir nekontroliuotų visų norų. Toks vaikas būtų pavojuje. Todėl visąlaik mokome vaikus, kaip reikia elgtis, stengiamės, kad vaiko norai neištrūktų iš minties kontrolės.
Klausimas. Nejau galima išmokyti galvoti?
Atsakymas. Mes nuolat to mokome vaiką. Netgi gyvūnai taip moko savo jauniklius. Ne kartą mačiau dokumentinius filmus apie tai, kaip liūtė išveda savo liūtukus iš guolio, moko, kaip elgtis atvirame pasaulyje, ką galima daryti, o ko ne.  Ji parodo, kaip gaudyti grobį ir ko derėtų saugotis.
Ir visa tai žinant, kad gyvūnai turi įgimtus instinktus, padedančius jiems tinkamai elgtis. Vaikas tokių instinktų neturi, ir mums būtina juos pakeisti protu, mintimis.
Priėjęs prie krašto vaikas gali nukristi žemyn. O gyvūnas nenukris, juk jis turi jį sustabdančias vidines jėgas. Instinktas – tai minties programa žmogaus ar gyvūno viduje, ji veikia pasąmoningai, nevalingai.
Žmoguje beveik nėra tokių minties programų, kurios vadintųsi instinktais. Juk žmogus turi įgyti tokias programas, kurios jo ne apribotų, o priešingai, pakeltų į gerokai aukštesnę pakopą.
Jeigu mus kaip gyvūnus veiktų tokie užprogramuoti instinktai, neleidžiantys mums nukristi ir priartėti prie pavojaus, niekada negalėtume pakilti į daug aukštesnį, žmogaus lygmenį. Tačiau žmogus gali pakilti aukščiau savo lygmens, nes yra pasirengęs statyti save į pavojų, rizikuoti netekti savo gyvenimo.
Juk kopti nuo pakopos ant pakopos – reiškia prarasti ankstesnįjį save, kad pakiltum aukščiau. Todėl žmogaus lygmenyje nėra tokių įgimtų instinktų kaip kad gyvūnų, idant turėtume galimybę vystytis.

Iš 2016 m. vasario 9 d. 689-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Numalšinti troškulį minties jėga

Gyventi ir mėgautis, I d.

Mes ir kaip mus valdo

Komentarų nėra

Nepagrįsta rizika užkrečiama

Realybės suvokimas

Komentaras. Melburno ir Kalifornijos universitetų mokslininkai įrodė, kad nepagrįstai rizikingas elgesys užkrečiamas. Matome, kaip įtraukia azartiniai žaidimai, greitas vairavimas ir net teroristinės organizacijos. Juk aplinka mums daro labai stiprią įtaką.
Atsakymas. Svarbu ne aplinka, o tai, kad tokiu būdu tu prisilieti prie nežinomybės.
Žmogus jaučia, kad yra kažkas nepažinta, kas jį valdo. Egzistuoja kažkokia jėga, kuri yra aukščiau jo. Kasdieniame monotoniškame gyvenime jis negali kontaktuoti su ja, ir tik jei pabandys kaip nors išsiveržti, pateks šios jėgos valdžion ir galės pajusti su ja ryšį.
Tai vidinis, labai stiprus poreikis. Juk ką reiškia „azartinis žaidimas“? Jei iš anksto žinočiau, kad išlošiu ar pralošiu, tada tai virstų verslu. O žaidimo esmė ta, kad nežinau jo baigties, ir būtent tai malonu ir pageidautina, nes kai pakylu aukščiau nežinomybės, pakylu aukščiau egoizmo ir pajuntu jėgą, kuri yra virš mūsų, – mūsų pasaulį valdančią jėgą.
Tai ir įtraukia žmones į azartinius žaidimus, įvairiausias teroristines organizacijas, – kalbu ne apie tuos, kuriuos traukia būsimasis rojus, o būtent apie avantiūristus, ieškančius nuotykių, ar apie mokslininkus, kurie išdrįsta daryti su savimi įvairiausius bandymus, ir t. t.
Bet visa tai niekis – nelaimingas žmogus neturi kitos galimybės susijungti su aukštesniuoju valdymu, aukštesniąja paskirtimi, pakilti aukščiau savęs, išsiveržti iš savęs. Kas iš to, kad jis krinta žemyn galva laikydamasis virvės?
Mano buvęs pažįstamas dievino šuolius be parašiuto, o jo draugas turėdavo pagauti jį ore, ir tai šokančiajam teikdavo kažkokį vidinį pripildymą. Paprastus žmones sulaiko baimė, o jis aiškindavo labai paprastai: „Aš patiriu malonumą, kuris yra aukščiau baimės. Aš negaliu susilaikyti!“
Klausimas. O jeigu šiuos žmones nukreiptume dvasinių paieškų link?
Atsakymas. Problema! Užsiimdamas dvasinėmis paieškomis žmogus patiria būsenas, kurias sukuria savo pastangomis. Suprasdamas savo priklausomybę nuo Aukštesniosios jėgos, jis išryškina šias būsenas, ir tada Aukštesnioji jėga jam atsiskleidžia. Bet tai įvyksta labai sunkioje vidinėje kovoje, tam rimtai ruošiamasi.
Tai ne išsiveržimas, ne avantiūra. Tai gyvenimas. Užtat, kai žmogus gyvena tokį gyvenimą, jis pasikelia į Aukštesniosios valdančios jėgos lygmenį ir pradeda kartu su ja dirbti. Tada jam atsiveria antrasis kvėpavimas: jis vienu metu yra dabartyje, praeityje ir ateityje, ir visa tai susilieja į visumą.
Pojūtis, kuris jį pripildo, pašalina visus laiko, erdvės, judėjimo įspūdžius, ir jis jaučiasi nuolat sklandantis šioje būsenoje.
Todėl, kai žvelgi į vaikiškus bandymus, esant didžiulei rizikai „pagauti tokį pojūtį už uodegos“, supranti, kad žmonės tokiu būdu nori bent akimirkai pripildyti save, o juk tai galima jausti nuolatos.

Iš 2016 m. kovo 27 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Ar galima pakeisti likimą?

Dvasinis darbas, Kabalos mokymasis

Klausimas. Ar gali žmogus, kuris save realizuoja pagal kabalą, savarankiškai pakeisti savo likimą mūsų pasaulyje?
Atsakymas. Žinoma, realizuodamas save, jis pradės suprasti, kodėl jis taip veikia, kodėl jį taip valdo, kokios jo veiksmų pasekmės.
Tai nėra paprasta, bet jis gali pasiekti būseną, kai bus tokioje vienybėje su Kūrėju, kad jo poveikis Kūrėjui ir Kūrėjo jam taps  absoliučiai skaidrus.
Klausimas. Ar studijuodamas kabalą, galiu keisti savo požiūrį į pasaulį, taip pat įvykius, kurie dar neįvyko mūsų pasaulyje?
Atsakymas. Įvykių rezultatas visada vienas ir tas pats: žmogaus išsitaisymas.
Tarkime, aš mokausi mokykloje, ir kaip ten besielgiau ar ką bedaryčiau, turiu ją pabaigti. Mane muš, paliks antriems metams, baus arba ne, vis tiek privalėsiu ją pabaigti.
Klausimas. Ar noras atskleisti Kūrėją lengvuoju keliu nėra egoistinis?
Atsakymas. Žinoma, kad viskas prasideda nuo egoistinio noro pabėgti nuo kančių. O paskui pradedame suprasti, kad davimas ir meilė artimui, vienybės savybė – aukščiau visko.
Palaipsniui mus pradeda veikti aukštesnioji šviesa, kuri ištaiso ir pakeičia mus tiek, kad nesvarbu, ką už tai gausime. Būti davimo savybėje, būti aukščiau savo egoistinės prigimties – tai jau didžiulis apdovanojimas.

Iš 2015 m. lapkričio 15 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš anksto nulemtas kelias

Kodėl gyvenimas toks sunkus?

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Komentarų nėra

Numalšinti troškulį minties jėga

Realybės suvokimas

Klausimas. Kas yra žmogaus mintis?
Atsakymas. Norų realizavimo vidinė programa. Yra troškimas, ir yra tikrovė.
Kaip iš mano esamos būsenos pereiti į trokštamą? Tai atliekama pasitelkus minties jėgą.
Klausimas. Jeigu noriu gerti ir išgeriu stiklinę vandens, ar atlieku tai minties pagalba?
Atsakymas. Šioje situacijoje jauti troškulį ir įsivaizduoji būseną, kurioje būsi pripildytas.
Vystai programą, kaip iš būsenos Nr. 1 pasiekti būseną Nr. 2 – ši programa vadinama mintimi.


Mintis – noro pasekmė. Tau reikalinga mintis, kad aktyvuotum norą ir pasiektum, ko trokšti. Noras ir mintis atveda tave prie realizacijos – užsipildymo.

Iš 2010 m. spalio 21 d. programos „Kabala pradedantiesiems“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi ir mėgautis, III d.

Smegenų tyrinėjimai

Gyventi ir mėgautis, I d.

Komentarų nėra

Pažinti patį save

Auklėjimas, vaikai

Klausimas. Visą gyvenimą mes siekiame pažinti save. Bet, skirtingai nuo gyvūnų, žmogui visada ko nors trūksta: ar žinių, ar įgūdžių… Kodėl mes tokie gimstame – nepažįstame pačių savęs, nesuprantame, kas mums yra gerai ir kas blogai?
Atsakymas. Todėl, kad mes esame aukščiau gyvūninio lygmens ir priklausome žmogaus lygmeniui. Pavyzdžiui, katės per du tūkstančius metų nepasikeitė.
Kadangi žmogus nestovi vietoje, jis kuria sau aplinką, kuri taip pat pereina vystymosi procesą: keičia savo tikslus ir uždavinius. Todėl žmogus – socialinis kūrinys. Apie gyvūnus mes to pasakyti negalime. Tarp jų taip pat egzistuoja tam tikri tarpusavio santykiai, bet visi jie sukurti gamtos, tiesiogiai iš jos išeina.
Žvelgdami retrospektyviai į žmonijos istoriją, galime įsitikinti, kad mes taip pat vystomės pagal tam tikrą programą. Be to, mes visą laiką esame ieškojimuose: kokią specialybę įgyti, kaip prisistatyti visuomenėje, kokia laimingos šeimos paslaptis.
Žmogui tenka apdoroti didžiulį kiekį parametrų, kurių kiekvienas kaip nors koreliuoja su kitais. Tai primena kortų kaladę, kurią galima kiekvieną kartą vis kitaip išdėlioti.
Klausimas. Pagal kokį principą išdėstome šias „kortas“?
Atsakymas. Egzistuoja daugybė parametrų ir tik dalis iš jų mums yra žinoma. Juk mes vis dar ne iki galo suvokiame savo prigimtį. Staiga mums atsiskleidžia žemės rutulio vientisumas: mes darome įtaką pasauliui ir pasaulis veikia mus. Ir visų šių parametrų mes nesugebame apdoroti.
Bet kad turėtume nors kažkokias gaires savo gyvenime, mes pradedame tyrinėti žmonių visuomenę. Ir matome, kad tiek, kiek žmogus yra pusiausvyroje su aplinka, jis jaučiasi gerai, komfortiškai, saugiai. Kitaip tariant, ir žmonių visuomenėje yra laikomasi gamtos pusiausvyros dėsnio, pagal kurį, pavyzdžiui, kyla balansas tarp šilumos ir šalčio.
Klausimas. Kad būtų pasiekta pusiausvyra su supančia aplinka, žmogui svarbu suvokti pačiam save?
Atsakymas. Sužinoti, kas aš, – tai jau ypatingas tyrimas, aukščiau žmogaus prigimties. Panašu į tai, kaip mes tyrinėjame katę, o katė savęs ištirti negali, – taip ir mes galėsime ištyrinėti save su sąlyga, kad pakilsime į pakopą, esančią aukščiau to lygmens, kuriame žmonija šiandien egzistuoja. To mus moko kabalos mokslas.

Iš 2013 m. lapkričio 7 d. 248-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Toks nenuspėjamas žmogus

Pojūtis, kurio su niekuo nesupainiosi

Dvi jėgos, gimdančios Žmogų

Komentarų nėra

Norų gilinimas

Realybės suvokimas

Materialiajame pasaulyje egzistuoja objektai, atitinkantys dvasines kategorijas „kūnas“, „drabužiai“, „namas“, „kiemas“ ir viskas, kas yra už jo ribų: supantis pasaulis, visata. Visa tai įtraukta į mūsų norus, nes būtent juose suvokiame pasaulį.
Jei neturėčiau troškimų, tai nematyčiau to, kas vyksta aplinkui. Mūsų pasaulyje yra daugybė objektų, jėgų, savybių, kurių nejaučiu, nes jų nėra mano noruose.
Šiandien fizikai kalba, kad egzistuoja pilkoji materija, tamsioji materija ir t.t., bet mes jų nematome, nejaučiame. Mes tiesiog alternatyviai pradedame atskleisti, kad šis reiškinys egzistuoja, nes jis daro poveikį žvaigždžių ir planetų gravitacijai. Kitaip tariant, tai kažkokiu būdu pasireiškia, bet neakivaizdžiai, netiesiogiai.
Jaučiame tik jėgų, objektų poveikio pasekmes, net tiksliai nežinome, kas tai: objektai ar tik jėgos. Juk mūsų norai dar neišgvildenti, nevisiškai atskleisti, kaip vaiko, kuris pradžioje nieko nežino ir nesupranta. Palaipsniui jo norai vystosi, jis pradeda matyti, suprasti, jausti. Antraip negalima nieko iš jo reikalauti. Čia ir glūdi auklėjimo esmė.
Kitaip tariant, auklėjimas – tai norų plėtimas ir gilinimas. Pagal tai, kiek galiu įsigilinti į norus, aš pradedu matyti, suvokti, kaip reikia ką nors daryti. Priešingu atveju viskas nepagrįsta: man kažką sako, o aš nesuprantu, nes kaip mažas vaikas negaliu surasti savyje adekvačių pojūčių, apibrėžimų. Kiekvienas iš mūsų turi norų iki begalybės, mes net neįsivaizduojame kokių! Todėl turime juos vystyti savyje. Pagal tai suprasime, pajausime pasaulį ir pamatysime, kokiu būdu reikia jį keisti toliau.
Keisti pasaulį – vadinasi – keisti savo norus tol, kol pajausime juose tikrąją visatą, ir kol ši visata susilies į vieną baltą šviesą.

Iš 2014 m. vasario 20 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas

Tunelis į antipasaulį

Keisdamiesi patys, mes keičiame pasaulį

Komentarų nėra

Gyvenimo tikslas – visa ko šerdis

Dvasinis darbas

Klausimas. Supančioje aplinkoje propaguojami tikslai vilioja mane labiau už tikslą, kurį man iškelia kabalistas ir stengiasi perteikti grupė. Ką daryti su šiuo prieštaravimu?
Atsakymas. Aš turiu tikslą, dėl kurio gyvenu. Jeigu ne jis, tai tiesiog „gyvūniškai“ egzistuočiau, instinktyviai vengdamas mirties ir pripuolamai tenkindamasis tuo, kas pakliuvo.
Betgi ne, mano gyvenime yra tikslas, ir, padedant grupei, aš viską organizuoju taip, kad nuo jo nenukrypčiau. Visi kiti mano veiksmai turi atitikti kryptį gyvenimo tikslo link.
O šis tikslas – Kūrėjo atskleidimas arba susiliejimas su Juo. Jis pasiekiamas laikantis principo „Pamilk savo artimą kaip patį save“, jungiantis grupėje. Ir tik tai man turi rūpėti.
Iš esmės mes kalbame apie vienas kitame esančių dvasinių parcufų struktūrą. Visa ko šerdis – gyvenimo tikslas. Kad jį pasiekčiau, man reikia grupės. Kad stiprinčiau grupę, man reikia platinimo. Vadinasi, man reikalingas visas šis pasaulis, arba „pasaulio tautos“.
Bet svarbiausias man yra būtent tikslas, o visa kita – jam pasiekti būtini elementai. Jeigu ne tikslas, aš jais nesinaudočiau. Aš darau ir naudoju tik tai, kas padeda siekti tikslo.
Ir grupė turi atitikti tą pačią užduotį. Todėl ir pasakyta, kad reikia visada rinktis geresnę aplinką – aš keičiu grupę kas kartą iš jos imdamas tai, ko man reikia tikslui pasiekti.
Procesas dinamiškas: platinimas taip pat nuolat transformuojasi pagal tai, kaip turime stiprinti grupę, kad jos centre rastume bendrą jėgą ir atskleistume Kūrėją. Kad Jį atskleisčiau grupės centre, – pasitelkdamas jos laidavimo jėgą ir teisingą platinimą, – man reikia išeiti į platųjį pasaulį, perimti žmonių norus, jų įsipareigojimus, baimes ir rūpesčius, pajusti spaudimą, kuris privers mane veikti. Taip manyje subręs tikrasis reikalavimas, ir štai tada atskleisiu Kūrėją.
Visi šie elementai yra reikalingi kelyje, išskyrus išorinį pasaulį kaip tokį – jame mes tik platiname. Kūrėjas grupės centre – grupė, palaikanti laidavimą, – aš grupėje – platinimas. Tokia yra teisinga, mums žinoma schema: žemesnysis, aukštesnysis ir aukštesnis virš aukštesniojo. Arba vidinis, vidurinis ir išorinis.

Iš 2013 m. spalio 1 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Vienas priesakas“

Komentarų nėra

Užpildyti vienam kito norus

Dvasinis darbas

Sankt Peterburgo kongresas. 1 pamoka
Mūsų pasaulyje tokie žodžiai kaip „atsidavimas“ ir „meilė“ vartojami bet kokiomis aplinkybėmis ir yra per daug nuvalkioti. Ateis laikas, kai jie sukels mumyse tinkamus pojūčius, tinkamus siekius vienas kito atžvilgiu, bet pradžioje jie, žinoma, klaidina.
Iš tikrųjų meile vadinamas vidinis vienas kito užpildymas. Tai galima įsivaizduoti kaip dėlionę, kurios elementai turi priešingą formą, bet susijungdami papildo vienas kitą.
Tai reiškia, kad vieno norai (raudonas minusas) užpildomi kito veiksmais (juodas pliusas), ir tokiu būdu atitinka vienas kitą, sudarydami bendrą vaizdą.


Atstumas tarp jų, t. y. neužpildyta būsena, jaučiama kaip kančia (didelis minusas). Tik iš kito gaunamas atitinkamas užpildas gali jį užpildyti.


Iš principo mes gamtoje egzistuojame jau iš anksto parinkti vienas kitam, tik atskirti savo iškilumų ir įdubų, o dabar turime juos sugretinti. Todėl frazė „pamilk artimą kaip save“ reiškia kito žmogaus noro pildymą. Tik tam reikia suvokti, pajusti, ko būtent jis nori.
Kaip tai sužinoti? Jeigu mes kartu dirbame viena linkme, su ta pačia medžiaga, pagal tą pačią metodiką, tai imame suprasti, ko reikia kiekvienam iš mūsų. Tada kiekvienas, net iki galo nesuprasdamas, kokias formas turi kitas, ima siekti šito, o visa kita jau įgyvendina iš aukščiau ateinanti Šviesa. Todėl mums reikia atkreipti dėmesį į dar vieną komponentą – ateinančią Šviesą, kuri veikia mus ir galiausiai užmezga ryšį tarp mūsų. Vieno žmogaus galimybės susijungia ir tiksliai papildo kito žmogaus galimybes taikant dvasinę metodiką, tai yra iškviečiant supančią Šviesą.
Šis abipusis vienas kito papildymas ir vadinamas meile, abipusiu atsidavimu, kai vienas duoda savo širdį, o kitas ją pripildo. Širdimi vadinami visi mūsų bendri norai.
Gamtoje iš principo viskas paruošta. Nereikia keisti norų, nereikia keisti savybių, kurios egzistuoja kiekviename iš mūsų kaip teigiamos. Kitais žodžiais tariant, galimybė duoti ir galimybė gauti yra kiekviename iš mūsų jau natūraliai.
Mums tereikia pabandyti suderinti jas pagal teisingą metodiką, ir tada supanti Šviesa padės mums tai padaryti. Susijungę tarpusavyje mes imsime reikšti abipusę gavimo ir davimo savybę, kuri iš principo ir vadinama Kūrėju. Kaip sakoma, mes kuriame Kūrėją iš savęs, iš savo paskatų. Tokiu būdu sudarome kli / indą, arba vietą, teisingą norą, kuriame atskleidžiame šią savybę.

Iš 2013 m. liepos 12  d. Sankt Peterburgo kongreso 1-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Stora žievė, kuri slepia tuštumas

Kas yra meilė ir davimas

“Meilė artimui” – tai paprasta!

Komentarų nėra

Eik su visais arba gausi baudos ratą

Dvasinis darbas, Ketinimas, malda

Žmogus neturi teisės atsiskirti nuo visuomenės ir prašyti  išganymo sau pačiam, net ir vedinas pačių geriausių ketinimų, norėdamas suteikti Kūrėjui malonumą. Asmenine malda, prašymu, verkdami vienumoje mes niekuo nepadedame, o tik kenkiame ir sau, ir kitiems.
Dabar įsivaizduokite, kiek griūčių nulėmėme per tremties laikotarpį. Visa tai tik tam, kad atskleistume savo blogį ir suprastume, kad ištaisymas įmanomas tik susivienijus. Tremtis buvo būtina tik tam, kad atvertų mums, kur yra ištaisymo vieta, kad nuo asmeninės maldos pereitume prie bendros.
Bet kuris noras širdyje vadinamas malda. Malda – tai darbas širdyje. Ir jei bet koks noras pereitų per visuomenę, jis būtų priimtas. Mūsų būsena jau būtų kitokia – jaustume visišką ramybę ir pilnatvę. Bet dėl to, kad mūsų prašymai, visi mūsų troškimai, sąmoningi ir nesąmoningi, kyla mums nesusivienijus, jie veikia mūsų nenaudai. Ir visų pirma jie kenkia pačiam prašančiajam.
Turime suprasti, kokios griežtos sąlygos mums sukurtos, juk mes sujungti į vieną tinklą, kuris dabar atsiskleidžia pasaulyje kaip viena bendra, susaistyta, integrali sistema. Ši būsena akivaizdžiai parodo, kad mums nepavyks išeiti iš šios sistemos, ir esame priversti joje dalyvauti. Pasibaigė laikas, kuris buvo skirtas blogio suvokimui. Arba mes tęsime mokymąsi per mušimus, gaudami smūgius visais lygmenimis, arba pradėsime veikti pagal dabar tarp mūsų atsiskleidžiantį ryšių tinklą.
Turime labai aiškiai įsivaizduoti, suvokdami tai kaip patį griežčiausią perspėjimą, kad yra neleistina prašyti vienam, nors mums labai šito norisi! Čia ir pasireiškia blogasis mūsų pradas, kuris prieštarauja Kūrėjui. Egoizmas – tai mūsų troškimas suvokti Kūrėją, bet tam, kad viešpatautų pats žmogus.
Noras „Aš viešpatausiu“ nukreiptas ne prieš Kūrėją, o prieš visuomenę, prieš grupę. Blogasis pradas – tai mūsų noras pavieniui kreiptis į Kūrėją ir vieniems prašyti savo asmeninio išgelbėjimo. Šis noras slypi absoliučiai kiekviename. Mes pasiruošę melstis, prašyti, pažinti Aukštesniąją jėgą, pripažinti jos viešpatavimą. Visa Egipto tremties problema ta, kad kiekvienas jaučiasi atskirtas nuo kitų.
Čia ir glūdi Jokūbo sūnų nusikaltimas, jų neapykantos savo jaunesniajam broliui Juozapui priežastis. Juozapas norėjo surinkti visus brolius ir juos suvienyti, o jie norėjo likti kiekvienas atskirai. Jie nesuprato, kad reikalinga vidurinioji linija, susijungimas, ir todėl buvo priversti patirti Egipto vergiją ir per kančias suvokti broliškos vienybės būtinybę.
Tik suvokę šį blogį po ilgų tremties metų jie nusipelnė gauti Torą. Čia ir buvo visa Egipto tremties, kaip „baudos rato“, prasmė ir priežastis.
Visas vystymosi procesas ir Aukštesniuosiuose pasauliuose, ir mūsų pasaulyje, visas šis žaidimas sukasi tik aplink susijungimą. Džiugu, kad šiandien jau galime kalbėti apie tai suprasdami to būtinybę ir jausdami, kad šis klausimas mums artimas.

Iš 2013 m. liepos 5 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinės linijos pradžios taškas

Panorėsime dabar – bus dabar!

Taškas, virš kurio auga žmogus

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »