Klausimas: Jeigu žmogaus prigimtis − tai noras mėgautis, tai kodėl didžioji žmonijos dalis tenkinasi mažais dalykais ir neieško amžino malonumo?
Atsakymas: Kartą sutikau savo seną vaikystės draugą. Jau seniai jis kolekcionavo pašto ženklus. Savo laiku „persirgęs“ šiuo susižavėjimu atidaviau jam savo kolekciją. Prisimenu, kaip pašto ženklai mano akyse prarado vertę, o mano draugui jie suteikdavo malonumą.
Ir štai kai susitikome, jis man pasakė: „Dabar be pašto ženklų renku ir vokus.“
Pasakė taip rimtai, kad jam pažadėjau atsiųsti mūsų voką. Čia nėra nieko juokingo: žmogus kažką brangina, jis turi tam tikrą norą. Net nepradėjau kalbėti su juo apie Šviesas ir amžiną malonumą. Koks ten amžinas malonumas, jeigu kalbame apie vokus ir pašto ženklus.
Viskas kyla iš noro. Kol jį turėjau, taip pat rinkau pašto ženklus. Vaikystėje kiekvienas praeina tokius periodus. O jam šis troškimas išliko − kaipgi man perduoti jam savo norą? Tai neįmanoma.
Mačiau daug vaikų, augančių šalia Rabašo, jo mokinių ir giminaičių. Jeigu vaikas turi norą, tai turi, o jeigu ne − tai ne. Negali jo priversti. Jis mato, kuo tu užsiimi, o visa kita priklauso nuo jo siekio. Ir nieko nepadarysi.
Taigi negalime reikalauti, kad žmogus dirbtų, idant susijungtų. Kiek žmonių pasaulyje iš tikrųjų šituo rūpinasi trokšdami pamatyti visą pasaulį kaip vientisą paprastą Šviesą, vieną Jėgą? Kas nori priimti tik tokį realybės vaizdą, ir dar taip, kad jame nejaustų savęs? Arba turi tokį norą arba ne.
Taip, grupės padedami galime paspartinti vystymąsi, bet vėlgi nespausdami žmogaus.

Iš 2011 m. vasario 10 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar galima paspartinti išsitaisymą?

Kas eilėje paskutinis? Aš po jūsų!

Visa kūrinija bus tavo!

Klausimas: Kaip pagerinti mūsų darbo kokybę taip, kad prieš kiekvieną pamoką būtume pasiruošę koncentruotis ties pasaulio ištaisymu per mūsų susivienijimą?
Atsakymas: Mūsų prašymo jėga labai maža, nes mes nevienijame savo norų. Tai visa nesėkmių priežastis. Mes privalome susivienyti bendru noru, bendru siekiu. Jeigu tai įvyks, tai mes iš karto gausime atsakymą. Jeigu mes nesusivienysime, tai niekas kitas mums nepadės. Apie tai pasakyta: arba jūs vienijatės, arba čia bus jūsų laidojimo vieta.
Yra Šviesa, kuri visada pasiruošusi mus ištaisyti, su sąlyga, kad mes pasieksime visą noro dydį. O visas dydis reiškia, kad mes susivienysime į vieną visumą. Kieno nors didžiulis noras niekuo jam nepadės – mums reikia daug norų, besijungiančių vienas su kitu. Be to, mes neturime egoistiškai siekti įgyti Kūrėją ir dvasinį pasaulį sau. Jeigu tu iš tiesų nori dvasinio pasaulio, vadinasi, nori susivienyti su kitais. Tai duokite šen savo sugadintą vienybę, kad Kūrėjas ją ištaisytų! Vietoje to tu pakiši save patį. Bet jis į tave nežiūri, juk tai nėra susiskaldymo vieta, ten nėra ką taisyti. Nori prisikimšti pilvą – norėk, bet Kūrėjas nesiruošia jo pildyti. O jeigu Jam pateiksi suskaldytą ryšį su kitais – jį Jis, žinoma, ištaisys.

Iš 2011 m. vasario 13 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką daryti?

Vienybė – naujoji tikrovė

Įtrauktas į dvasinį sūkurį

Klausimas: Kaip nore mėgautis gali atsiskleisti jam visiškai priešinga savybė, kuri tarsi jį sunaikina?
Atsakymas: Jeigu tai būtų dviejų tipų medžiaga: materija ir antimaterija – tai iš tikrųjų jų nebūtų galima sujungti kartu. Bet jeigu medžiaga ir priešingas jai ketinimas, tada yra įmanoma. O be to, šitai galiu atskleisti tik esant vienai sąlygai: kad galiu juos sujungti tik vidurinėje linijoje.
Todėl mano prigimtinis noras mėgautis ir ketinimas duoti veikia dviejose skirtingose plotmėse: vienas nore, o kitas – ketinime. Ir visi mano išskaičiavimai, visa mano vidinė kova skirta tam, kad juos sujungčiau draugėn.
Tarkim, aš turiu norą mėgautis, kuriame gyvenu. Be jo gaunu ketinimą duoti, kuris gali būti:
1) žemiau noro mėgautis
2) viename lygyje su juo
3) aukščiau jo.
Dabar turiu juos kažkaip sujungti. Ketinimą gaunu tik iš „Šviesos, grąžinančios į šaltinio“, supančios Šviesos. Aš ją galiu pritraukti, tik turėdamas siekį duoti, „tašką širdyje“, kurį vystau padedamas grupės.
Aš, grupė ir mano noras mėgautis – visa yra mano nore ir susijungia draugėn. Jeigu mano noras pagal svarbumą lieka apačioje, o grupė ir „taškas širdyje“ viršuje, ir iš jų duoti, tai pakeliu šitą savo prašymą (MAN). O kaip atsaką į savo prašymą aš gaunu supančią Šviesą, kuri man suteikia ketinimą duoti.
Dabar, gavęs ketinimą duoti, galiu rinktis:
1) nuleisti jį žemiau savojo noro, tai yra, panaudoti jį dėl savo noro mėgautis, dėl naudos sau − tai vadinama netyrumu, klipa.
2) ketinimą laikyti viename lygmenyje su noru, juos sujungti – tai neišsiaiškinta būsena.
3) ketinimą iškelti aukščiau už norą – tai „šventumas“, davimas.
Būtent toks yra mano darbas – išsirinkti, kurioje iš šių trijų būsenų gebu būti.
Jeigu žmogus atkreips dėmesį ir pajaus, kas su juo iš tiesų vyksta, tai supras, kad jis visą laiką gali rinktis, tarsi būtų ant svarstyklių lėkštės. Iš vienos pusės – gavimas, iš kitos – davimas, o viduryje – klausiantis aš: ką pasirinkti?!

Iš 2011 m. sausio 21 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kurianti mintis

Universali gamtos formulė

Laisvas davimo veiksmas

Klausimas: Jeigu mes egoistai, vadinasi, bet kuris davimo noras – tai iliuzija?
Atsakymas: Visiška iliuzija, absoliutus melas. Jei galvoju apie ką nors, tai galvoju apie save, pridėdamas prie to pseudoryšį su kitu asmeniu. Iš tikrųjų šito nėra, nieko kito nėra. Visi mano jausmai ir įspūdžiai pasilieka mano nore ir tik esant šiai sąlygai galiu veikti.
Klausimas: Tai kodėl mes sėdime čia, tikėdamiesi, kad panorėsime duoti? Kaip galėjo mums užgimti panašus noras?
Atsakymas: Tai atsitinka todėl, kad mūsų noras geba jausti save gilumoje, o iš išorės jausti save taip, tarsi tai ne jis, o kažkas kitas.
Nesudužo nieko, išskyrus mintį, ketinimą, o įsivaizduojame, kad visi mes susiskaldę ir atsiskyrę. Pats noras sudužti negali – sudužo ketinimas, vienybės pojūtis. Ir todėl mums kyla iliuzija, tarsi bendras Kūrėjo sukurtas noras yra suskirstytas, sudaužytas, suskaldytas į daugybę dalių. Ši iliuzija kyla pačiame nore.
Mes turime vidinius kelim: „šaknį“, „sielą“, „kūną“ – juose jaučiu savąjį „Aš“. Taip pat yra išoriniai kelim: „įsivilkimas“ ir „rūmai“– juos jaučiu ne kaip save. Suplėšęs savo rūbus, nesuriksiu iš skausmo. Manęs supančios erdvės nejaučiu, nors tai irgi mano noras. Tiesiog jame iškilo štai tokie skirtumai, toks nejautrumas. Įsivaizduok: jei pajustum visus kelim tikru pavidalu, tai visa tikrovė būtų tau tavo „kūnu“ ir dar daugiau: kam nors brūkštelėjus vinimi per sieną, tu suriktum! Mūsų rūpestis – ketinimo nebuvimas. Ketinimas sugedo ir dabar mes nesiejame savęs su svetimais norais. Viskas priklauso nuo to, kas žmogui atsiskleidžia. Mūsų darbas – tik prijungti sau norus. Nors jie patys išlieka nepakitę, visas skirtumas glūdi ketinime: siekiame gauti ar siekiame duoti.

Iš 2011 m. sausio 26 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Mano vaizduotės žaidimas

Jėga, keičianti vieną drabužį po kito

Naujokai, nebijokite. Tai paprasta!

Klausimas: Mes kovojame su egoizmu žmogiškuoju lygmeniu. O kaip elgtis su negyvojo, augalinio ir gyvūninio lygio norais?
Atsakymas: Pagal būtinumo principą. Imti tiek, kiek reikia. Visa kita tik trukdo. Pasakyta: „Kuo daugiau turto, tuo daugiau nerimo.“ Jeigu tobulėji žmogiškojoje pakopoje, tai likusioms pakopoms jėgų tau lieka tik būtiniausioms reikmėms. Pavyzdžiui, kai kurie laiko namuose šunį. Rytais jis garsiai loja, reikalaudamas išvesti jį pasivaikščioti. Ir štai jie eina kartu: šeimininkas ir šuo su pavadėliu. Aš vaikštau su savo „šunimi“ viduje, o jo šuo — išorėje. Ir iš tikrųjų, šis „gyvūnas“ reikalauja priežiūros. Aš jį maitinu, išvedu pasivaikščioti, maudau, guldau miegoti, darau kas būtina — kad tik jis leistų man dirbti dvasiškai.
Toks sveikas požiūris labai palengvina gyvenimą. Materialiąją egzistenciją reikia įsprausti į paprastus „mechaninius“ rėmus, pajungti sistemos reikmėms tarsi krumpliaratį laikrodžio mechanizme. Aš privalau susigyventi su visais, palaikyti tam tikrą materialinę pusiausvyrą šeimoje, darbe ir t. t., o pagrindines jėgas skirti svarbiausiam.

Iš 2011 m. sausio 10 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvuliams namuose ne vieta

Iki pasaulio – per teisingą atstumą

Kur tavo protas ir širdis?

Klausimas: Jeigu aš priimu svetimus norus kaip savus, vadinasi, kartu su jų malonumais aš gaunu ir jų kančias – visos žmonijos?! Aš atėjau, kad gaučiau nežemišką malonumą, kam gi man tos papildomos kančios…
Atsakymas: Tu gauni ne svetimas kančias, o norus. Kaip gi tu galėsi mėgautis, užpildydamas svetimus norus, jeigu pradžioje jie nebus tušti? Tu turi pajausti jų tuštumą. Žinoma, kad tuščius norus turėti nemalonu. Bet jeigu tu juos gauni tam, kad pripildytum, tada džiaugiesi, kad jie yra tušti! Vadinasi, turi galimybę juos pripildyti! Tai kaip mama, kuri džiaugiasi, kad pagamino daug maisto, o jos vaikas yra alkanas ir gerai valgo. Todėl čia nėra jokių kančių – vienas malonumas! Tarsi prieš geras vaišes tu sužadini savo apetitą – tai vienintelis dalykas, kurio tau trūksta, kad gautum, ko trokšti.
Šviesa būna absoliučioje ramybėje, mes esame Šviesos vandenyne. Kuo daugiau tu iš kitų gausi tuščių indų – norų – tuo daugiau jų galėsi  pripildyti Šviesa, ir visas tas pripildymas bus tavo! To moko kabalos mokslas – „gavimo išminties“, pripildymo. Tu tarsi mama, kuri turi 7 milijardus alkanų mažylių ir iki valios pieno jiems – visą Begalybės Šviesą. Įsivaizduok, koks tai malonumas!

Iš 2010 m. gruodžio 17 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės kančios – saldžios

Kaip išvengti kančių?

Duoti – reiškia pripildyti kitų norus

Nepriekaištauk Kūrėjui, jeigu dvasiškai vystaisi labai lėtai ir nepastebimai!
Pirmiausia mums reikia savyje atskleisti norą. Be jo nepajausime, kad mūsų būsenos keičiasi.
Jeigu iki šiol nejaučiu dvasinio pasaulio, vadinasi, aš to dar nenoriu! Jis yra čia, šalia manęs, bet aš nenoriu jo matyti, ir todėl neatskleidžiu.
Nėra jokių dovanų iš aukščiau. Tik nuo manęs, nuo mano noro priklauso, kaip atskleisiu dvasinį pasaulį.
Kai tik mano noras išauga ir pasiekia aukštesnio pasaulio lygmenį, aš tuoj pat jį atskleidžiu. Bet kaip jį atskleisiu nejausdamas būtinybės?
Viskas žmogaus rankose. Mūsų užduotis paveikti vienas kitą, kad teisingai išsiaiškintume savo norus.
Galbūt mes šaukiame ir degame noru, tačiau netrokštame to, ko reikia – nei kiekybiškai, nei kokybiškai!
Mums reikalingas tikslus, aiškus noras. Ir svarbiausia čia – noro kokybė: ko būtent noriu, o ne kaip stipriai.
Dvasiniame pasaulyje kiekybė nesvarbi – tik kokybė. Dvasinio noro kokybę vadiname jėga.
Dvasiniame noro jėga nusakoma jo aštrumu, tikslingumu, į ką jis nukreiptas. Būtina kruopščiai rūpintis tikslia noro kryptimi.
Jeigu paklaustume žmonių, kaip įsivaizduoja dvasingumą ir ko nori – iš kiekvieno išgirstume skirtingus atsakymus.
Išsiaiškinti jį galima tik dirbant grupėje, veikiant Šviesai, kurią visi kartu pritraukiame mokydamiesi, suprasdami, kad nejaučiame teisingo noro duoti, tikėti.
Todėl mes norime, kad ateitų Šviesa ir paaiškintų mums, parodytų pavyzdžius, sukurtų mumyse norą! Tai vadinama poreikiu be poreikio, malda prieš maldą.
Tačiau po to, kai žmogus iš aukščiau atvedamas į grupę, viskas – jau jo rankose.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilimas: ant bangos

Noras turi būti tikslingas

Didžiulis noras ir žmogaus galimybes pranokstančios pastangos

Žmonės mano, kad malda yra susijusi su religija, religingais žmonėmis, ir yra nutolusi nuo paprasto pasauliečio.
Tačiau taip nėra! Juk visi šiame pasaulyje mus supantys išoriniai apvalkalai, fiziniai kūnai, daiktai – visa tai noro pasireiškimas. Be noro, kuris sau sukuria visus šiuos apvalkalus, daugiau nieko nėra.
Ir todėl mes, patys to neįtardami, savo norais nulemiame visą savo gyvenimą: į kokią būseną pateksime po akimirkos ir kaip jausime šią tikrovę!
Norime to ar nenorime, tačiau mes visąlaik meldžiamės: prašome, kaip nors pripildyti mūsų norą. Mes darome tai visiškai nesąmoningai, man nereikia sąmoningai apie kažką galvoti arba dėl kažko melstis.
Noras sudaro visą mūsų vidinę esmę, o mano pojūtis, kad man kažko trūksta – ir yra vadinamas malda.
Kiekvieną akimirką kažko norime, ir tokiu būdu veikiame tikrovę, kurioje nėra nieko, išskyrus norą ir noro jėgas.
Išeitų, kad kiekvieną sekundę kažko noriu ir dėl to meldžiuosi. Mūsų norai susijungia vienas su kitu ir valdo visą pasaulių sistemą, nuolatos kurdami man naujus paveikslus, naujas būsenas.
Mes statome šį pasaulį savo maldomis! Visa, ko mums reikia – tai pakeisti savo prašymus, nepaisant to, kad širdis nenori! Ir tada atskleisime naują pasaulį, juk visas pasaulis – tai pojūtis mano noro viduje.
Kabalos mokslo pavadinimas kilęs iš žodžio „kabala“ – gavimas, nes kalba apie tai, ką gausi kitą akimirką.
Tik tu apibrėži, kokia ji bus, ką joje gausi ir pajausi. Ar sugebėsi pakeisti savo pasaulio matymą, nukreipęs savo norą reikiama linkme (tai vadinama malda)?
Jeigu pakeisi savo maldą ir užuot troškęs to, ko nori dabar, imsi norėti to, ko reikia, – tai pakeisi visą pasaulio ir realybės paveikslą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio pasaulio fizikos dėsniai

Akmeninės širdies malda

Kaip prašyti, kad būtum išgirstas?

Nėra Šviesos be indo, nėra pripildymo be noro. Šviesa yra visiškoje ramybėje, ji pripildo ir supa visą kūriniją. Viskas priklauso tik nuo mūsų noro, nuo mūsų suvokimo indų.
Jeigu mūsų noras sieks būtent to užpildymo, tai mes jį ir pajausime. O jeigu noras nevisiškai atitinka pripildymo dažnį ar savybę, t. y., noro ir pripildymo savybės nepanašios, tai mes nejaučiame pripildymo, kaip kad daugeliu atveju mūsų pasaulyje.
Mes turime savo norą pateikti Šviesai, kad ji jį pripildytų. O noras turi atitikti Šviesą, t. y., turi būti duodantis. Iš kur mums gauti jėgų davimui? Kabalistai sako, kad ši davimo jėga yra kiekviename žmoguje, tačiau ji labai silpna, ir pačiame žmoguje tokia ir liks.
Ji gali išaugti tik tada, kai žmogus susijungia su kitais. Jeigu jis trokšta pasiekti davimo savybę ir yra pasiruošęs viską daryti dėl to, kad gautų iš grupės, iš draugų jų norą duoti, tai iš jų gaus daug tokių norų – tiek, kiek nusižemins pats, ir išaukštins draugus savo akyse. Tokiu būdu jis galės iš jų gauti didesnį davimo norą – ir kiekybiškai, ir kokybiškai.
Jeigu jis turės davimo norą, tai Šviesa, skaitant knygą „Zohar“, galės jį paveikti, ims jame tvarkyti tą norą ir jį užpildys.
Todėl pasirengimas skaityti knygą „Zohar“ turi vykti grupėje, tarpusavyje susijungiant, kad susiformuotų stiprus noras. Tada mums pasiseks.
Mes galime pagreitinti laiką, sutrumpinti jį, nepasinerti į ilgalaikes fizines kančias, o paversti jas meilės kančiomis: kentėti dėl to, kad neturime davimo savybės, noro duoti, nors privalome jį pasiekti. Mes galime veikti draugų atžvilgiu grupėje ir taip įgyti šį norą.
Taigi, viskas yra mūsų rankose. Galime iš tikrųjų sutrumpinti laiką iki nulio. Kūrėjas sukūrė tik tašką „kažkas iš nieko“. Visa kita Jis davė mums, kad išaugintume savo norą nuo taško širdyje iki Begalybės pasaulio Malchut. Tai įmanoma tik susijungiant tarpusavyje.
Todėl turime tik vieną galimybę pasiekti norą Šviesai – stengtis būti kartu mūsų mažuose noruose duoti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Mes visi atsakingi vienas už kitą“

„Šviesa išteka per tarpus tarp mūsų“

„Nuo ko priklauso mano ateitis“

Laidavimas – tai kai aš sutinku, kad nuo šiol mano dalis visuose kituose visada bus pripildyta.
Atrodo, kad tai paprasta, – tačiau tam aš turiu dvasiškai prisijungti prie kiekvieno ir pajausti jo norą.
Turiu išsiaiškinti, kur jo noro viduje yra mano dalis, – juk mes susieti sielomis ir jis neabejotinai turi kažką gauti per mano sielą kaip bendrame kūne.
Tai kur jame ta tuščia sritis, kurią privalau pripildyti pagal sistemą, esančią Begalybės pasaulyje?
Aš turėčiau tuo pasirūpinti, ir tai galioja kiekvienam iš mūsų. Nėra tokios sielos, į kurią nebūčiau įtrauktas ir neturėčiau joje pripildyti savo vietos.
Niekas negali pripildyti jos vietoj manęs – tai speciali sritis, unikalus diapazonas, kuriuo tik aš galiu pasirūpinti. Ir aš laiduoju, kad noriu ir įsipareigoju tai daryti, – tik leiskite man juos pripildyti!
Man daugiau nieko, išskyrus tai, nereikia – tarsi motinai, besirūpinančiai savo kūdikiu! Ji nori tik vieno – galimybės juo rūpintis.
Pabandykite jai pasakyti, kad reikia perduoti mažylį svetimiems. Net jei motina yra karalienė – ji mėgaujasi tuo, kad pati maitina savo vaikelį, nors turi gausybę tarnų, kurie galėtų jį pamaitinti. Tačiau tai darydama ji jaučia didžiulį pasitenkinimą. Taip ir mes davimą kitam turėtume suvokti kaip malonumą.
Dėl mūsų įsijungimo vienas į kitą kiekvienoje sieloje yra dalis, kurią turiu pripildyti.
Mano sieloje yra 7 milijardai dalių, o jos išorėje yra dar 7 milijardai sielų, kiekvienoje iš kurių man reikia pripildyti savo dalį (ir taip kiekvienam mūsų).
Iš savo taško širdyje aš pripildau savo dalis visose likusiose sielose, o kiekviena iš jų turi pripildyti savo dalį manyje. Tai ir vadinama sielų tarpusavio įsismelkimu. Kiekviename yra jo sielos šaknis, iš kurios jis veikia.
O visi likę mano norai, išskyrus šaknį, – svetimi! Jie yra manyje todėl, kad aš apimu savyje visus kitus.
Pradžioje aš esu tik taškelis. Man reikia, kad kiti pripildytų visus šiuos norus ­– tada gyvensiu!
Aš pats turiu panaudoti šiuos norus tam, kad suprasčiau kitą ir ištaisyčiau jame tą trūkumą, kurį galiu pripildyti tik aš.
Per šiuos į mane įtrauktus kitų norus aš suprantu tavo trūkumą ir pripildau tave iš savo taško širdyje.
O tu supranti mane per mano norą, įtrauktą į tave, ir pripildai manyje savo vietą iš savo taško širdyje. Tai ir vadinama abipusiu laidavimu.
Nėra jokios kitos galimybės visiems mums prisipildyti! Tai vienintelis būdas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Mes visi atsakingi vienas už kitą“

„Pasaulinės sielos reanimacija“

„Deguonies čiaupas – kiekvieno žmogaus rankose!“