Klausimas: Ką reiškia „Izraelio žemė“?
Atsakymas: Izraelio žemė hebrajiškai – „ėrėc israel“. „Ėrėc“ – kyla iš žodžio „noras“ (racon). Kitaip tariant, „žemės“ sąvoka neturi jokio ryšio su dirva ar žeme, kur gyvename, – tai „noras“.
„Izraelis“ (Isra-ėl) – iš žodžio jašar kėl, „siekiantis Kūrėjo“.
Todėl bet kurio žmogaus ar žmonių grupės noras, siekiantis Kūrėjo, panašumo ir ryšio su Juo– tai noras nukreiptas į Jį arba „ėrėc israel“.

#289556

Iš 2021 m. rugsėjo 13 d. TV laidos „Amžinos Knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ir Izraelio žemė nusities per visą pasaulį

Kada pasiekiama Izraelio Žemė?

Žydų vieta – Izraelio žemėje pagal gamtos dėsnį

Kabala sako, kad jeigu kas nors atsirado, tai iš tam tikros pirminės būsenos, kai dar nieko nebuvo. Ši būsena yra pirminė viskam, kas egzistuoja.
Galime kalbėti tik apie tai, kad egzistavo aukštesnioji jėga, iš kurios paskui viskas prasidėjo. Ir tau jau galime tirti.
Kabaloje aukštesnioji jėga – tai absoliutaus davimo savybė. Stebėdami Kūrėjo veiksmus kūrinio atžvilgiu, prieiname prie išvados, kad Jis absoliučiai geras, daro tik gera. Visas Jo rūpestis, visi Jo veiksmai nukreipti į tai, kad sukurtų į Save panašų kūrinį.
Kūrėjas sukūrė kūrinį „iš nieko“, nes tai buvo Jo noras.
Kūrinio medžiaga – noras gauti. Pačiame Kūrėjuje tokio noro nėra. Savo noru duoti, savo ketinimu kurti Jis sukūrė norą gauti, nes būtent to Jam trūko. Tačiau tokio noro Jis neturi, todėl tai vadinama „esantis iš nieko“.
Taip noras gauti kilo iš Kūrėjo noro duoti.

#289461

Iš 2021 m. spalio 19 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas – kūrinio viduje

Namas, kuriame susitinka Kūrėjas ir kūrinys

Nuo ko prasideda kūrinys?

Klausimas: Prie kur atvedė Kūrėjo ir kūrinio savybių taisymas?
Atsakymas: Tam tikru vystymosi etapu kūrinys tik gavo, o paskui Kūrėjo altruistinės savybės susimaišė su kūrinio egoistinėmis savybėmis, o tai ir sukėlė sudužimą.
Kitaip tariant, noras gavęs dėl kitų, kad perleistų per save visą aukštesnįjį malonumą, ėmė gauti dėl savęs, neperduodamas to kitiems.
Mūsų pasaulyje sudužimas atsiskleidžia taip: nūnai kiekvienas žmogus gali ne tik gauti, bet ir duoti – tik su egoistiniu ketinimu.
Tačiau dėl šito tarp mūsų egzistuoja ryšys. Jei kiekvienas tik gautų, tarp žmonių visai nebūtų ryšio, kaip tarp mažų vaikų, nesuprantančių ir nejaučiančių vienas kito. Norint ką nors imti arba duoti reikia jausti kitą.

#285615

Iš 2021 m. liepos 23 d. TV programos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visi gamtos dėsniai – tai Kūrėjo savybės

Gyventi dėl Kūrėjo ir kūrinio susitikimo

Sujungiant dvi savybes

Klausimas: Viename iš komentarų jūsų vaizdo klipui „Metas mokytis valdyti pasaulį“ rašoma: „Aš noriu dvasinio pasaulio“. Ką reiškia „aš noriu“?
Atsakymas: Iš tiesų tai itin teisingas jausmas. Žmogus ima jausti, kad būtent aukštesniojo pasaulio nejautimas sukuria jame tuštumą ir todėl juda jo suvokimo link. Žmogus negali paaiškinti kodėl, tačiau jam tai tiesiog būtina.
Jis nori suprasti save, suprasti Kūrėją, suprasti savo paskirtį, suprasti, kaip pasiekti tobulumą, gyvenimo tikslą, gyvenimo prasmę – dėl ko jis gyvena.
Klausimas: Šis noras tuo pat metu gali ir traukti ir gąsdinti žmogų?
Atsakymas: Taip, tačiau bendrai jis traukia.

#285661

Iš 2021 m. liepos 19 d. TV programos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo prasmė – čia ir dabar

Dar kartą apie gyvenimo prasmę

Kokia gyvenimo prasmė

Klausimas: Kaip dvasinėje sistemoje apibrėžiamas mokytojas ir jo mokiniai? Kaip jie ieško vienas kito? Juk kiekvienas iš mūsų jautė tam tikrą kvietimą, pabudimą
Atsakymas: Tai priklauso nuo šiame pasaulyje atsiskleidžiančio mūsų ryšio, siejančio mus bendroje sieloje.
Kai paskutinį kartą lankiausi Anglijoje, susitikau su vienu sufijų dvasiniu mokytoju. Labai senu žmogumi, jau netgi nesikėlusiu iš lovos. Aplink jį visąlaik sukiojosi jaunas vaikinas, 30–35 m. vietinis anglas Džonas. Jis tiesiog šliaužiojo ant kelių prieš mokytoją, padėjo, prižiūrėjo jį.
Kalbėjausi su tuo sufiju, beje, jis labai garsus arabų pasaulyje. Jis pats iš Irano, bet laiku iš ten išvyko, nes sufijus imta persekioti.
Papasakojau apie neseniai mirusį savo mokytoją. Kai paklausiau, ar galėtų būti mano mokytojas, labai paprastai atsakė: „Ar žinai, kad turi mane mylėti?“
Labai tiesus atsakymas. Teisingai, taip renkamasi. Kitaip sakant, jei pradedi mylėti mokytoją už tai, ką girdi ir gauni iš jo, vadinasi, esi mokinys, o jis – mokytojas. O jei ne – tai ne.
Klausimas: Ir už nieką kita? Juk daugelis ieško savotiško globėjo, tarsi tėvo pavidalo.
Atsakymas: Ne, vadinasi tai nėra dvasingumas.
Komentaras: Klausantis jūsų pamokų apima didžiulis džiaugsmas ir susižavėjimas. Jausmas, kuris užpildo, įkvepia, guodžia, ir yra tinkamas atsakas? Jo juk neužsakysi – jis yra arba ne.
Atsakymas: Tiesa. Viskas priklauso nuo mokinyje atsikleidžiančios sielos: mokinys klauso, ką sako mokytojas, ir jo siela taip atsiliepia.
Komentaras: O jeigu neatsiliepia, bet žmogus vis tiek labai nori?
Atsakymas: Vadinasi, greitai atsilieps.

#278292

Iš 2019 m. vasario 7 d. pokalbio „Mokytojas ir mokinys“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Grandinė „mokytojas – mokinys“

Kaip mokinys randa mokytoją?

Prilipti prie mokytojo

Klausimas: Ko palinkėtumėte kabalistinių knygų skaitytojams, nes tarp jų, sakėte, yra ir lyrikų, ir fizikų? Iš didžiulės knygų įvairovės vis dėlto sunku išsirinkti. Kaip pajausti savo knygą?
Atsakymas: Žmogus turi suprasti, kas jį traukia: „lyrika“ ar „fizika“. Tai labai rimta, nes kabala atskleidžia mokslinį-jausminį požiūrį į pasaulį – į tai, iš ko esame sudaryti.
Iš esmės pirmiausia jaučiame pasaulį, po to bandome jį įsprausti į tam tikrą formatą, paaiškinti, rašyti formules ir t. t. Į tai reikia atsižvelgti.
Visų pirma patarčiau išstudijuoti mano pirmąją knygą „Aukštesniųjų pasaulių suvokimas“. Ji jausmingesnė ir atskleidžia žmogui, kur jis eina, kad neturėtų jokių iliuzijų.
Vėliau nuo jausmingos knygos pereičiau prie tikresnio „Įvado į kabalos mokslą“ su brėžiniais ir paveikslėliais.
Tačiau pagrindinis dalykas, kurio reikia, yra noras!
Klausimas: Kur jį gauti?
Atsakymas: Niekur negausite. Turite patekti į aplinką, kuri tuo domisi, ir būti joje. Iš jos ir gausite norą. Laukiame jūsų.

#279093

Iš 2019 m. spalio 22 d. pokalbio „Klausimai apie kabalistines knygas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kad jausmai susilietų su protu

Kabala – lyrikos ir pragmatikos junginys

Pirmasis kabalos mokslo vadovėlis

Jaučiame, kaip tarp mūsų dešimtuke atsiskleidžia egoistinio noro gelmė (avijut). Tai tik nedidelė dalis to atstūmimo, neapykantos, atitolimo, kuris iš tikrųjų egzistuoja tarp mūsų.
Mums atskleidžia tik nedidelę tos neapykantos dalį, kurią įstengsime įveikti. Kuo tolimesni jaučiamės vieni nuo kitų ir kuo labiau tuomet suartėjame, susijungiame į vieną širdį, tuo didelis bus mūsų dvasinis kli.
Mūsų nutolimas – tai mūsų Jėsod, parcufo pagrindas. O susijungimas kokiuose nors noruose nepaisant priešinimosi – tai vidinė parcufo dalis, kur galime kartu dirbti, kad gautume su ketinimu duoti Kūrėjui. Taip statome dvasinio parcufo galvą ir kūną.
Viskas grindžiama tuo, kad yra didžiulis mus skiriantis noras mėgautis, didelė neapykanta, kaip tarp mokytojo Šimono mokinių, kai kasdien neapykanta vis labiau liepsnojo. Tačiau jie ją įveikė ir susijungė virš jos, ir taip statė parcufo kūną ir kreipimąsi į Kūrėją, t.y. galvą.
Taip jie praktiškai ėmė atskleisti Kūrėjo savybes, statė savo dvasinį parcufą ir kilo dvasinėmis pakopomis.
Ant kiekvienos pakopos atskyrimas ir neapykanta auga, bet drauge auga vienybė, meilė bei panašumas į Kūrėją, į bendrą meilės jėgą. Taip kylame, kol išsitaisome iki tobolos, absoliučios meilės pakopos.

#274813

Iš 2020 m. gruodžio 1 d. rytinės pamokos „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Absoliuti meilė

Tikroji meilė

Siekiant meilės

Klausimas: Neuromokslai tiria mąstymą. Jie tvirtina, kad žmogus kuria tam tikrą realybės modelį, kitaip tariant, tai, kas jam akivaizdu. Pavyzdžiui, žmogui reikia nusipirkti pieno, jis žino, kurioje parduotuvėje šis parduodamas ir automatiškai eina tenai.
Kodėl kabaloje neaprašomas šis mąstymo lygmuo – tai, kas vyksta smegenyse? Baal Sulamas sako, kad yra penki jutimo organai, įvedami duomenys, kurie tam tikru būdu apdorojami ir formuoja vidinius įsitikinimus. Ši programa egzistuoja virš noro. Kodėl ji neaprašoma?
Atsakymas: Ši programa egzistuoja po noru ir priklauso pasąmonei.
Kabala neužsiima smegenų, kaip skaičiavimo mašinos darbu, neužsiima nei raumenų atmintimi, nei jokiais atminties prietaisais. Ji užsiima tik siela.
Siela – tai mūsų noras. Jo nėra kūne, nėra galvoje.
Norą sukūrė Kūrėjas. Jis gali būti egoistinis, kitaip tariant, nukreiptas tik į save mylimą, arba Kūrėjo jėgai padedant pakeistas mumyse į altruistinį, t. y., dėl davimo, meilės kitiems. Jokių kitų galimybių nėra.
Remdamiesi noro keitimosi vektoriumi iš „dėl savęs“ į „dėl kitų“, pradedame jausti aukštesnįjį pasaulį, ir tada suprantame, kaip viskas egzistuoja, iš kur mums ateina valdymo signalai ir pan.
Visa kita (kas susiję su materija, protu – nesvarbu kuo) kabaloje nėra studijuojama, nes mūsų tai nedomina. Mus domina grynas noras, niekaip nepatalpintas į kokią nors materiją. Taip tiriame ir perprantame ego.

#260586

Iš 2020 m. sausio 26 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Smegenų tyrinėjimai

Protas kabalos požiūriu

Kaip atsiranda sąmonė?

Malda – tai darbas širdyje, nes protas jam priešinasi, ir reikia eiti prieš jį. Kitaip tariant, prašau Kūrėjo to, kam priešinasi visa mano esybė, ir todėl kiekvienam maldai reikia ypatingo darbo širdyje, juk noriu eiti prieš savo protą, įrodinėjantį man visiškai priešingus dalykus.
Tačiau nenoriu suprasti protu, kad verta dirbti dėl Kūrėjo, noriu dirbti būtent tikėjimu aukščiau žinojimo.
Įdomu, kaip tai veikia, juk jaučiu, kad visa manyje tam priešinasi: nenoriu vienybės, mokytis, altruistinių veiksmų, platinimo, ryšio su draugais. Nenoriu pasitelkti jokių priemonių, kurios priartins mane prie Kūrėjo.
Ir šis vidinis priešinimasis kasdien vis akivaizdesnis, tačiau kaskart turiu elgtis priešingai. Matau tą nenorą viduje ir tiksliai įsivaizduoju, kur jis mano egoizme, bet iš išorės turiu daryti visiškai priešingai.
Niekas manęs į tai netraukia ir neįpareigoja, niekas neverčia, tačiau pats stengiuosi rasti jėgų tam, kad ką nors atlikčiau dėl davimo aukščiau savo proto. Būtent taip pereiname iš žinojimo į būseną „aukščiau žinojimo“, aukščiau noro. Tai ir yra perėjimas iš materialaus pasaulio į dvasinį. Visas dvasinis pasaulis sukurtas virš žinojimo, virš mano įprastinio noro.

#274374

Iš 2020 m. lapkričio 22 d. rytinės pamokos „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Širdyje slapta auganti malda

Vidinis darbas

Malda – pokalbis su Kūrėju

Klausimas: Žymus psichologas Viktoras Franklis rašė, kad gyvenimas tampa nepakenčiamas ne dėl aplinkybių, o dėl prasmės ir tikslo nebuvimo. Tačiau šiandien tyrinėtojai sako, kad žmogus tampa laimingas ne tada, kai gyvenimas turi tikslą, o tada, kai gyvenimas lengvas, malonus, be problemų. Kas yra laimė?
Atsakymas: Laimė priklauso nuo to, kokiame lygmenyje yra žmogus. Iš principo, laimė – kai visi tavo norai nėra patenkinti, o laukia pripildymo, kai jį nujaučia. Kaip vaikas, kurio gimtadienis neužilgo.
Kai jauti, kaip per gimtadienį, kad tau ką nors padovanos, bus kas nors gero, kitaip tariant, nujauti atlygį už gyvenimą – tai ir yra laimė. Kiekvienam ji sava.

#274398

Iš 2020 m. lapkričio 6 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra laimė?

Savęs pažinimas ir laimė

Ar savo gyvenime jūs laimingas?