Pateikti įrašai su noras žyme.


Minties jėga, I d.

Mintis ir noras, Realybės suvokimas, Sveikata

Protas aptarnauja norus
Klausimas.
Kabala kalba apie didžiulę žmogaus minties galią, tai patvirtina daugybė mokslinių tyrimų. Yra žinomas placebo efektas, kai ligoniai gaudavo jokio medicininio poveikio neturėjusią tabletę ir rezultatas buvo labai panašus į gydymą tikraisiais vaistais.
Šiuolaikinė robotika gamina robotus, galinčius nuskaityti žmonių mintis ir atlikti norimus veiksmus. Kas yra mintis ir koks jos veikimo mechanizmas?
Atsakymas. Kūrinio medžiaga – tai noras mėgautis, kuris skirstomas į keturias dalis pagal galingumą. Pirmosios trys noro dalys (negyvoji, augalinė ir gyvūninė) turi fizinius pavidalus šiame pasaulyje. Negyvasis lygmuo – tai akmenys, mineralai, metalai, visi Mendelejevo lentelės elementai.
Negyvajam norui būdingas pasyvumas. Visa jo jėga nukreipta į tai, kad išlaikytų savo statišką būseną ir nesikeistų. Šis noras labai mažas ir nori save išsaugoti tokį, koks yra.
Paskui noras vystosi, auga, kol medžiagos pradeda spinduliuoti kaip radioaktyviosios medžiagos. Kitaip tariant, jose matyti daugiau vidinio gyvenimo ženklų, kurie netgi išeina į paviršių.
Tarpinė pakopa tarp negyvosios materijos ir augalijos – tai koralai, „gyvieji“ akmenys, kuriuose atsiranda ir ima vystytis gyvenimo pojūtis. Augalas gyvena ir miršta, bėgant laikui keičiasi, jaučia supančią aplinką. Netgi yra tyrimų, įrodančių, jog augalas jaučia, prie jo artinasi geras ar blogas žmogus.
Augalui reikia oro, maisto, jo ryšys su aplinka jau aktyvesnis. Paskui noras vystosi toliau, iš augalo virsta gyvūnu. Būna plėšriųjų augalų, kurie gaudo grobį ir juo maitinasi. O gyvūninis lygmuo – tai visi gyvūnai, įskaitant žmogaus kūną.
Kuo didesnis noras mėgautis, tuo didesnės minties galios jis reikalauja, kad palaikytų savo gyvenimą geriausios, saugiausios būsenos. Tai akivaizdu stebint patį save: kaip aš sėdžiu, guliu. Kad ir ką daryčiau, visuomet galvoju apie tai, kaip pripildyti savo gyvūninį kūną, kitaip tariant, gauti kuo didesnį malonumą ir kuo mažiau kentėti.
Kadangi mano noras verčia mane ieškoti didžiausios naudos sau mažiausiomis sąnaudomis, tai manyje ima vystytis minties jėga. Visų pirma, man reikalinga atmintis, kad prisiminčiau, kur man buvo gerai ir kur blogai. Turiu praktiškai pritaikyti minties jėgą, kad numatyčiau, kas yra gerai, o kas blogai, artėti prie to, kas yra naudinga ir tolti nuo to, kas kenksminga.
Imu aktyviau susisieti su aplinka: ieškau geros visuomenės ir vengiu blogos. Turiu įvertinti, kaip išlošdavau praeityje, ar laimėsiu dabar ir ateityje, o vėliau jausiu laikus priklausomai nuo savo prisipildymo.
Vystosi minties jėga, kuri skirta pripildyti norą, rūpintis tuo, kad jis nekentėtų, o išsipildytų ir būtų patenkintas. Tai puikiai matyti žiūrint į gyvūnus ir mažus vaikus, o suaugęs žmogus tai užmaskuoja, juk jis slepia savo tikruosius troškimus.
Jei noriu ką nors iš tavęs gauti, tai nereikalauju to tiesiogiai, o veikiu aplinkiniu keliu. Mano noras mėgautis susiduria su tavo noru mėgautis, tarp mūsų prasideda žaidimas, kad kitas nepajaustų, kad noriu juo pasinaudoti. Vaizduoju, tarsi norėčiau pripildyti jo norą, o iš tikrųjų, prisipildau pats.
Mano minties jėga atsižvelgia į tavo egoistinį norą, kuris savaime neleidžia tau dirbti man. Bet aš stengiuosi tave suprasti ir pasukti taip, kad tu vis dėlto patenkintum mano norą.
Jeigu jau taip būtina, tai esu pasirengęs kaip kompensaciją ką nors dėl tavęs atlikti. Taip vystosi mūsų tarpusavio ryšiai ir mūsų protas. Matome, kaip augdamas vaikas mokosi visų šių gudrybių. Mes nesuvokiame šito, bet būtent į tai nukreiptas visas žmonijos protas.

Iš 2016 m. vasario 9 d. 688-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi ir mėgautis, III d.

Numalšinti troškulį minties jėga

Nėra nieko stipriau už mintį, I d.

Komentarų nėra

Nėra nieko stipriau už mintį, III d.

Mintis ir noras, Realybės suvokimas

Vienytis – rimtas žaidimas
Jei susimąstytume apie tai, kas vyksta su mumis, pamatytume, kad Aukštesnioji mintis ir noras veda mus į vieną tikslą: kad įsisąmonintume, jog esame valdomi iš aukščiau, o eiti į priekį – tai tik vienytis tarpusavyje.
Ir tada įstengsime sudaryti tinkamas sąlygas savo asmeniniam vystymuisi, kad imtume vienytis įprasta, žemiška prasme.
Atsižvelgtume į kits kito mintis ir norus, tarpusavyje padėtume vieni kitiems. Kitaip tariant, žaistume vienybę, kaip kad žaidžia maži vaikai, paverstume save dėlionės dalimis ir bandytume jas sujungti, kad išeitų vienas žmogus su viena širdimi, bendra mintimi.
Taip stiprėtų mūsų vienybė, susijungtų mūsų mintys ir norai. Ir kuo daugiau dėtume pastangų širdyje ir prote, tuo giliau suvoktume Aukštesniosios jėgos norus, protą. Suprastume, kad esame jos neatsiejama dalis.
Dabartinė mūsų būsena nuo aukštesnės skiriasi tuo, kad Aukštesnėje sistemoje esame kartu susiję ir turime vieną bendrą norą, bendrą protą. O šio pasaulio plotmėje esame susiskirstę, susiskaldę, kiekvienas pats sau. Būtent čia slypi skirtumas tarp šio ir Aukštesniojo pasaulių.
Reikėtų įsisąmoninti, kad visos mūsų mintys ateina iš išorinio šaltinio. Viena vertus, privalau atlikti viską, kas būtina šiame pasaulyje, tarsi būčiau paprastas žmogus, nesuvokiantis, kad mano mintys ir troškimai ateina iš išorės, t.y. iš aukščiau. Bet kita vertus, siekiu priartėti prie Aukštesniosios jėgos, Aukštesnio noro ir proto, siekiu plaukti viena kryptimi su jo paliepimais.
Mėginu atskleisti, kokiu tikslu man iš aukščiau ateina visos mintys, norai, kodėl nutinka visi įvykiai, kaip teisingai reaguoti į kiekvieną situaciją. Šitaip atskleisiu Aukštesniąją mintį ir sumanymą, kuris vadinamas „Kūrėju“, Aukštesniąja gamta.
Šiomis dviem vadžiomis Aukštesnioji pakopa valdo mus: per mūsų troškimus bei mintis.
Klausimas. Nejau mano noras nepriklauso man?
Atsakymas. Žinoma, kad ne. Iš kur man žinoti, ko panorėsiu po akimirkos? Mes visiškai valdomi iš aukščiau. Ir kad nebūtume marionetėmis, o pažintume valdantįjį, reikia atskleisti Kūrėją. Tam mums duota kabalos metodika, kuri padeda kūriniams atskleisti Kūrėją.
Todėl reikia studijuoti kabalistines knygas, ypač dviejų paskutiniųjų žymių kabalistų Baal Sulamo ir Rabašo raštus. Jie šiuolaikiniai kartai pritaikė kabalos mokslą, kuri egzistuoja jau beveik šešis tūkstančius metų, kad mes galėtume ja naudotis. Aš, kaip Rabašo mokinys, tęsiu šį darbą ir bandau perduoti šią metodiką visiems žmonėms.

Iš 2016 m. vasario 9 d. 689-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Susivienyti, nepaisant visų skirtumų

Nieko nėra stipriau už mintį, I d.

Nieko nėra stipriau už mintį, II d.

Komentarų nėra

Nėra nieko stipriau už mintį, II d.

Mintis ir noras, Realybės suvokimas, Viena siela

Asmeninės mintys iš bendrojo kompiuterio
Klausimas. Kasdien žmogaus galvoje praskrieja šimtai įvairiausių minčių. Galima būti gerai nusiteikusiam, bet staiga naujienose išgirstas koks nors įvykis visiškai pakeis tavo minčių eigą ir užlies išgyvenimais. Mintys visą laiką keičiasi. Iš kur jos ateina ir nuo ko priklauso?
Atsakymas. Mintys mums ateina iš bendrojo visos gamtos „kompiuterio“, kuris vadinasi „visatos centras”, „kūrimo centras“ arba Šchina , Aukštesnioji jėga, Aukščiausias sumanymas.
Klausimas. Ar šiame kūrimo centre yra mano asmeninis kompiuteris?
Atsakymas. Ne, visi kartu įsijungiame į vieną bendrą kompiuterį, iš kurio išeina visos asmeninės mintys. Dar daugiau, nieko nėra „nereikalingo“ mūsų pasaulyje. Mes tik įsivaizduojame, kad veikiame patys, nepriklausomai vieni nuo kitų. Iš tikrųjų, visi esame susiję ir sujungti į vieną sistemą, valdomi vieno kompiuterio, kuris vadovauja mums visiems per mūsų mintis ir norus.
Klausimas. Kodėl mūsų mintys keičiasi?
Atsakymas. Paprasti žmonės maitinasi mintimis iš bendrojo kompiuterio, iš Aukštesniosios jėgos sumanymo. Žmogų veda per įvairiausius norus ir apmąstymus, visokias situacijas, kurių jis nesirenka, kad atvestų į tobulesnę būseną, kurioje jis galų gale, susimąstys apie savo mintis ir troškimus. Jis ims analizuoti, iš kur jos ateina, koks jų tikslas?
Nuo šios akimirkos jis pradės klausti: „Dėl ko aš gyvenu? Koks mano gyvenimo tikslas?“ Kitaip tariant, jis klaus jau ne apie savo gyvenimą šiame pasaulyje, o apie tai, ko iš jo nori bendrasis kompiuteris, aukštesnysis noras, protas, širdis iš kitos pakopos.
Ir tada žmogus supras, kad visas pasaulis pildo Aukštesniosios jėgos norus ir yra įjungtas į vieną mechanizmą, vieną sistemą. Nūnai šioje materialioje pakopoje atskleidžiame, kad mūsų pasaulis – tai mažas kaimas, kuriame mes visi tarpusavyje susiję.
Galiausiai išsiaiškinsime, kad esame ne šiaip susiję tarpusavyje šio pasaulio plotmėje, mes sujungti su mus valdančiu aukštesniuoju šaltiniu, jo smegenimis ir širdimi. Jis veda mus prie to, kad suvoktume, esą jo sudedamosios, integralios, visiškai tarpusavyje susijusios dalys.
Pradėję tyrinėti šiuos ryšius suprasime, kokie jie nepertraukiami, vienijantys mus į vieną žmogų su viena širdimi ir viena mintimi. Todėl mums reikia būti vieningiems tarsi vienas kūnas. Ir taip pakilsime į visos didžiulės, integralios, vieningos sistemos aukštesnįjį proto ir širdies lygmenį, kuris vadinamas Kūrėju , Aukštesniąja jėga.

Iš 2016 m. vasario 9 d. 689-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Nėra nieko stipriau už mintį, I d.

Numalšinti troškulį minties jėga

Žmonija – uždara sielų sistema

Komentarų nėra

Nėra nieko stipriau už mintį, I d.

Realybės suvokimas

Išmokyti galvoti
Klausimas. Kaip mūsų mintys veikia mūsų gyvenimą?
Atsakymas. Viską lemia minties jėga. Mums atrodo, kad svarbūs mūsų veiksmai, bet iš tikrųjų, nėra nieko stipresnio už mūsų mintis.
Kuo akmenys skiriasi nuo augalų, augalai nuo gyvūnų, gyvūnai nuo žmonių? Tiktai minties jėga. Jeigu išmatuotume fizinę jėgą, tai gyvūnai būtų kur kas stipresni nei žmonės.
Tik mintis pakelia žmogų virš visų būtybių. O mintis priklauso nuo noro. Kuo stipresnis noras, tuo galingesnė mintis reikalinga, kad jį užpildytų ir aptarnautų.
Jeigu vaiko noras neišvystytas ir reikalauja nedidelio užpildymo, tai ir jo mintys trumpos. Įsivaizduokite, kas nutiktų, jeigu norai būtų didesni už mintis: pavyzdžiui, noras – 10 gramų, o minties jėga – 5 gramai.
Tuomet vaikas galėtų elgtis neprotingai, juk jo mintis nepadengtų ir nekontroliuotų visų norų. Toks vaikas būtų pavojuje. Todėl visąlaik mokome vaikus, kaip reikia elgtis, stengiamės, kad vaiko norai neištrūktų iš minties kontrolės.
Klausimas. Nejau galima išmokyti galvoti?
Atsakymas. Mes nuolat to mokome vaiką. Netgi gyvūnai taip moko savo jauniklius. Ne kartą mačiau dokumentinius filmus apie tai, kaip liūtė išveda savo liūtukus iš guolio, moko, kaip elgtis atvirame pasaulyje, ką galima daryti, o ko ne.  Ji parodo, kaip gaudyti grobį ir ko derėtų saugotis.
Ir visa tai žinant, kad gyvūnai turi įgimtus instinktus, padedančius jiems tinkamai elgtis. Vaikas tokių instinktų neturi, ir mums būtina juos pakeisti protu, mintimis.
Priėjęs prie krašto vaikas gali nukristi žemyn. O gyvūnas nenukris, juk jis turi jį sustabdančias vidines jėgas. Instinktas – tai minties programa žmogaus ar gyvūno viduje, ji veikia pasąmoningai, nevalingai.
Žmoguje beveik nėra tokių minties programų, kurios vadintųsi instinktais. Juk žmogus turi įgyti tokias programas, kurios jo ne apribotų, o priešingai, pakeltų į gerokai aukštesnę pakopą.
Jeigu mus kaip gyvūnus veiktų tokie užprogramuoti instinktai, neleidžiantys mums nukristi ir priartėti prie pavojaus, niekada negalėtume pakilti į daug aukštesnį, žmogaus lygmenį. Tačiau žmogus gali pakilti aukščiau savo lygmens, nes yra pasirengęs statyti save į pavojų, rizikuoti netekti savo gyvenimo.
Juk kopti nuo pakopos ant pakopos – reiškia prarasti ankstesnįjį save, kad pakiltum aukščiau. Todėl žmogaus lygmenyje nėra tokių įgimtų instinktų kaip kad gyvūnų, idant turėtume galimybę vystytis.

Iš 2016 m. vasario 9 d. 689-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Numalšinti troškulį minties jėga

Gyventi ir mėgautis, I d.

Mes ir kaip mus valdo

Komentarų nėra

Nepagrįsta rizika užkrečiama

Realybės suvokimas

Komentaras. Melburno ir Kalifornijos universitetų mokslininkai įrodė, kad nepagrįstai rizikingas elgesys užkrečiamas. Matome, kaip įtraukia azartiniai žaidimai, greitas vairavimas ir net teroristinės organizacijos. Juk aplinka mums daro labai stiprią įtaką.
Atsakymas. Svarbu ne aplinka, o tai, kad tokiu būdu tu prisilieti prie nežinomybės.
Žmogus jaučia, kad yra kažkas nepažinta, kas jį valdo. Egzistuoja kažkokia jėga, kuri yra aukščiau jo. Kasdieniame monotoniškame gyvenime jis negali kontaktuoti su ja, ir tik jei pabandys kaip nors išsiveržti, pateks šios jėgos valdžion ir galės pajusti su ja ryšį.
Tai vidinis, labai stiprus poreikis. Juk ką reiškia „azartinis žaidimas“? Jei iš anksto žinočiau, kad išlošiu ar pralošiu, tada tai virstų verslu. O žaidimo esmė ta, kad nežinau jo baigties, ir būtent tai malonu ir pageidautina, nes kai pakylu aukščiau nežinomybės, pakylu aukščiau egoizmo ir pajuntu jėgą, kuri yra virš mūsų, – mūsų pasaulį valdančią jėgą.
Tai ir įtraukia žmones į azartinius žaidimus, įvairiausias teroristines organizacijas, – kalbu ne apie tuos, kuriuos traukia būsimasis rojus, o būtent apie avantiūristus, ieškančius nuotykių, ar apie mokslininkus, kurie išdrįsta daryti su savimi įvairiausius bandymus, ir t. t.
Bet visa tai niekis – nelaimingas žmogus neturi kitos galimybės susijungti su aukštesniuoju valdymu, aukštesniąja paskirtimi, pakilti aukščiau savęs, išsiveržti iš savęs. Kas iš to, kad jis krinta žemyn galva laikydamasis virvės?
Mano buvęs pažįstamas dievino šuolius be parašiuto, o jo draugas turėdavo pagauti jį ore, ir tai šokančiajam teikdavo kažkokį vidinį pripildymą. Paprastus žmones sulaiko baimė, o jis aiškindavo labai paprastai: „Aš patiriu malonumą, kuris yra aukščiau baimės. Aš negaliu susilaikyti!“
Klausimas. O jeigu šiuos žmones nukreiptume dvasinių paieškų link?
Atsakymas. Problema! Užsiimdamas dvasinėmis paieškomis žmogus patiria būsenas, kurias sukuria savo pastangomis. Suprasdamas savo priklausomybę nuo Aukštesniosios jėgos, jis išryškina šias būsenas, ir tada Aukštesnioji jėga jam atsiskleidžia. Bet tai įvyksta labai sunkioje vidinėje kovoje, tam rimtai ruošiamasi.
Tai ne išsiveržimas, ne avantiūra. Tai gyvenimas. Užtat, kai žmogus gyvena tokį gyvenimą, jis pasikelia į Aukštesniosios valdančios jėgos lygmenį ir pradeda kartu su ja dirbti. Tada jam atsiveria antrasis kvėpavimas: jis vienu metu yra dabartyje, praeityje ir ateityje, ir visa tai susilieja į visumą.
Pojūtis, kuris jį pripildo, pašalina visus laiko, erdvės, judėjimo įspūdžius, ir jis jaučiasi nuolat sklandantis šioje būsenoje.
Todėl, kai žvelgi į vaikiškus bandymus, esant didžiulei rizikai „pagauti tokį pojūtį už uodegos“, supranti, kad žmonės tokiu būdu nori bent akimirkai pripildyti save, o juk tai galima jausti nuolatos.

Iš 2016 m. kovo 27 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Ar galima pakeisti likimą?

Dvasinis darbas, Kabalos mokymasis

Klausimas. Ar gali žmogus, kuris save realizuoja pagal kabalą, savarankiškai pakeisti savo likimą mūsų pasaulyje?
Atsakymas. Žinoma, realizuodamas save, jis pradės suprasti, kodėl jis taip veikia, kodėl jį taip valdo, kokios jo veiksmų pasekmės.
Tai nėra paprasta, bet jis gali pasiekti būseną, kai bus tokioje vienybėje su Kūrėju, kad jo poveikis Kūrėjui ir Kūrėjo jam taps  absoliučiai skaidrus.
Klausimas. Ar studijuodamas kabalą, galiu keisti savo požiūrį į pasaulį, taip pat įvykius, kurie dar neįvyko mūsų pasaulyje?
Atsakymas. Įvykių rezultatas visada vienas ir tas pats: žmogaus išsitaisymas.
Tarkime, aš mokausi mokykloje, ir kaip ten besielgiau ar ką bedaryčiau, turiu ją pabaigti. Mane muš, paliks antriems metams, baus arba ne, vis tiek privalėsiu ją pabaigti.
Klausimas. Ar noras atskleisti Kūrėją lengvuoju keliu nėra egoistinis?
Atsakymas. Žinoma, kad viskas prasideda nuo egoistinio noro pabėgti nuo kančių. O paskui pradedame suprasti, kad davimas ir meilė artimui, vienybės savybė – aukščiau visko.
Palaipsniui mus pradeda veikti aukštesnioji šviesa, kuri ištaiso ir pakeičia mus tiek, kad nesvarbu, ką už tai gausime. Būti davimo savybėje, būti aukščiau savo egoistinės prigimties – tai jau didžiulis apdovanojimas.

Iš 2015 m. lapkričio 15 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš anksto nulemtas kelias

Kodėl gyvenimas toks sunkus?

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Komentarų nėra

Numalšinti troškulį minties jėga

Realybės suvokimas

Klausimas. Kas yra žmogaus mintis?
Atsakymas. Norų realizavimo vidinė programa. Yra troškimas, ir yra tikrovė.
Kaip iš mano esamos būsenos pereiti į trokštamą? Tai atliekama pasitelkus minties jėgą.
Klausimas. Jeigu noriu gerti ir išgeriu stiklinę vandens, ar atlieku tai minties pagalba?
Atsakymas. Šioje situacijoje jauti troškulį ir įsivaizduoji būseną, kurioje būsi pripildytas.
Vystai programą, kaip iš būsenos Nr. 1 pasiekti būseną Nr. 2 – ši programa vadinama mintimi.


Mintis – noro pasekmė. Tau reikalinga mintis, kad aktyvuotum norą ir pasiektum, ko trokšti. Noras ir mintis atveda tave prie realizacijos – užsipildymo.

Iš 2010 m. spalio 21 d. programos „Kabala pradedantiesiems“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi ir mėgautis, III d.

Smegenų tyrinėjimai

Gyventi ir mėgautis, I d.

Komentarų nėra

Pažinti patį save

Auklėjimas, vaikai

Klausimas. Visą gyvenimą mes siekiame pažinti save. Bet, skirtingai nuo gyvūnų, žmogui visada ko nors trūksta: ar žinių, ar įgūdžių… Kodėl mes tokie gimstame – nepažįstame pačių savęs, nesuprantame, kas mums yra gerai ir kas blogai?
Atsakymas. Todėl, kad mes esame aukščiau gyvūninio lygmens ir priklausome žmogaus lygmeniui. Pavyzdžiui, katės per du tūkstančius metų nepasikeitė.
Kadangi žmogus nestovi vietoje, jis kuria sau aplinką, kuri taip pat pereina vystymosi procesą: keičia savo tikslus ir uždavinius. Todėl žmogus – socialinis kūrinys. Apie gyvūnus mes to pasakyti negalime. Tarp jų taip pat egzistuoja tam tikri tarpusavio santykiai, bet visi jie sukurti gamtos, tiesiogiai iš jos išeina.
Žvelgdami retrospektyviai į žmonijos istoriją, galime įsitikinti, kad mes taip pat vystomės pagal tam tikrą programą. Be to, mes visą laiką esame ieškojimuose: kokią specialybę įgyti, kaip prisistatyti visuomenėje, kokia laimingos šeimos paslaptis.
Žmogui tenka apdoroti didžiulį kiekį parametrų, kurių kiekvienas kaip nors koreliuoja su kitais. Tai primena kortų kaladę, kurią galima kiekvieną kartą vis kitaip išdėlioti.
Klausimas. Pagal kokį principą išdėstome šias „kortas“?
Atsakymas. Egzistuoja daugybė parametrų ir tik dalis iš jų mums yra žinoma. Juk mes vis dar ne iki galo suvokiame savo prigimtį. Staiga mums atsiskleidžia žemės rutulio vientisumas: mes darome įtaką pasauliui ir pasaulis veikia mus. Ir visų šių parametrų mes nesugebame apdoroti.
Bet kad turėtume nors kažkokias gaires savo gyvenime, mes pradedame tyrinėti žmonių visuomenę. Ir matome, kad tiek, kiek žmogus yra pusiausvyroje su aplinka, jis jaučiasi gerai, komfortiškai, saugiai. Kitaip tariant, ir žmonių visuomenėje yra laikomasi gamtos pusiausvyros dėsnio, pagal kurį, pavyzdžiui, kyla balansas tarp šilumos ir šalčio.
Klausimas. Kad būtų pasiekta pusiausvyra su supančia aplinka, žmogui svarbu suvokti pačiam save?
Atsakymas. Sužinoti, kas aš, – tai jau ypatingas tyrimas, aukščiau žmogaus prigimties. Panašu į tai, kaip mes tyrinėjame katę, o katė savęs ištirti negali, – taip ir mes galėsime ištyrinėti save su sąlyga, kad pakilsime į pakopą, esančią aukščiau to lygmens, kuriame žmonija šiandien egzistuoja. To mus moko kabalos mokslas.

Iš 2013 m. lapkričio 7 d. 248-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Toks nenuspėjamas žmogus

Pojūtis, kurio su niekuo nesupainiosi

Dvi jėgos, gimdančios Žmogų

Komentarų nėra

Norų gilinimas

Realybės suvokimas

Materialiajame pasaulyje egzistuoja objektai, atitinkantys dvasines kategorijas „kūnas“, „drabužiai“, „namas“, „kiemas“ ir viskas, kas yra už jo ribų: supantis pasaulis, visata. Visa tai įtraukta į mūsų norus, nes būtent juose suvokiame pasaulį.
Jei neturėčiau troškimų, tai nematyčiau to, kas vyksta aplinkui. Mūsų pasaulyje yra daugybė objektų, jėgų, savybių, kurių nejaučiu, nes jų nėra mano noruose.
Šiandien fizikai kalba, kad egzistuoja pilkoji materija, tamsioji materija ir t.t., bet mes jų nematome, nejaučiame. Mes tiesiog alternatyviai pradedame atskleisti, kad šis reiškinys egzistuoja, nes jis daro poveikį žvaigždžių ir planetų gravitacijai. Kitaip tariant, tai kažkokiu būdu pasireiškia, bet neakivaizdžiai, netiesiogiai.
Jaučiame tik jėgų, objektų poveikio pasekmes, net tiksliai nežinome, kas tai: objektai ar tik jėgos. Juk mūsų norai dar neišgvildenti, nevisiškai atskleisti, kaip vaiko, kuris pradžioje nieko nežino ir nesupranta. Palaipsniui jo norai vystosi, jis pradeda matyti, suprasti, jausti. Antraip negalima nieko iš jo reikalauti. Čia ir glūdi auklėjimo esmė.
Kitaip tariant, auklėjimas – tai norų plėtimas ir gilinimas. Pagal tai, kiek galiu įsigilinti į norus, aš pradedu matyti, suvokti, kaip reikia ką nors daryti. Priešingu atveju viskas nepagrįsta: man kažką sako, o aš nesuprantu, nes kaip mažas vaikas negaliu surasti savyje adekvačių pojūčių, apibrėžimų. Kiekvienas iš mūsų turi norų iki begalybės, mes net neįsivaizduojame kokių! Todėl turime juos vystyti savyje. Pagal tai suprasime, pajausime pasaulį ir pamatysime, kokiu būdu reikia jį keisti toliau.
Keisti pasaulį – vadinasi – keisti savo norus tol, kol pajausime juose tikrąją visatą, ir kol ši visata susilies į vieną baltą šviesą.

Iš 2014 m. vasario 20 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas

Tunelis į antipasaulį

Keisdamiesi patys, mes keičiame pasaulį

Komentarų nėra

Gyvenimo tikslas – visa ko šerdis

Dvasinis darbas

Klausimas. Supančioje aplinkoje propaguojami tikslai vilioja mane labiau už tikslą, kurį man iškelia kabalistas ir stengiasi perteikti grupė. Ką daryti su šiuo prieštaravimu?
Atsakymas. Aš turiu tikslą, dėl kurio gyvenu. Jeigu ne jis, tai tiesiog „gyvūniškai“ egzistuočiau, instinktyviai vengdamas mirties ir pripuolamai tenkindamasis tuo, kas pakliuvo.
Betgi ne, mano gyvenime yra tikslas, ir, padedant grupei, aš viską organizuoju taip, kad nuo jo nenukrypčiau. Visi kiti mano veiksmai turi atitikti kryptį gyvenimo tikslo link.
O šis tikslas – Kūrėjo atskleidimas arba susiliejimas su Juo. Jis pasiekiamas laikantis principo „Pamilk savo artimą kaip patį save“, jungiantis grupėje. Ir tik tai man turi rūpėti.
Iš esmės mes kalbame apie vienas kitame esančių dvasinių parcufų struktūrą. Visa ko šerdis – gyvenimo tikslas. Kad jį pasiekčiau, man reikia grupės. Kad stiprinčiau grupę, man reikia platinimo. Vadinasi, man reikalingas visas šis pasaulis, arba „pasaulio tautos“.
Bet svarbiausias man yra būtent tikslas, o visa kita – jam pasiekti būtini elementai. Jeigu ne tikslas, aš jais nesinaudočiau. Aš darau ir naudoju tik tai, kas padeda siekti tikslo.
Ir grupė turi atitikti tą pačią užduotį. Todėl ir pasakyta, kad reikia visada rinktis geresnę aplinką – aš keičiu grupę kas kartą iš jos imdamas tai, ko man reikia tikslui pasiekti.
Procesas dinamiškas: platinimas taip pat nuolat transformuojasi pagal tai, kaip turime stiprinti grupę, kad jos centre rastume bendrą jėgą ir atskleistume Kūrėją. Kad Jį atskleisčiau grupės centre, – pasitelkdamas jos laidavimo jėgą ir teisingą platinimą, – man reikia išeiti į platųjį pasaulį, perimti žmonių norus, jų įsipareigojimus, baimes ir rūpesčius, pajusti spaudimą, kuris privers mane veikti. Taip manyje subręs tikrasis reikalavimas, ir štai tada atskleisiu Kūrėją.
Visi šie elementai yra reikalingi kelyje, išskyrus išorinį pasaulį kaip tokį – jame mes tik platiname. Kūrėjas grupės centre – grupė, palaikanti laidavimą, – aš grupėje – platinimas. Tokia yra teisinga, mums žinoma schema: žemesnysis, aukštesnysis ir aukštesnis virš aukštesniojo. Arba vidinis, vidurinis ir išorinis.

Iš 2013 m. spalio 1 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Vienas priesakas“

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »