Komentaras: Kabala sako, kad nuodėmė, kai žmogus meldžiasi už save (iš esmės paprastam žmogui tai yra natūralu).
Atsakymas: Jeigu žmogus galvoja apie save, jis tarsi atsiskiria nuo kitų, nepriartėja prie jų. Savaime suprantama, kad tai atitolina jį nuo Kūrėjo, nes Kūrėjas mato visus mus susivienijusius į vieną bendrą visumą, kokie buvome iki pasidalydami į atskiras asmenybes.
Klausimas: Kūrėjas negalvoja apie save? Jis neturi tokių minčių?
Atsakymas: Pirma, Jis negalvoja apie save. Antra, Jis negalvoja apie kiekvieną žmogų atskirai, nes jaučia mus kaip visumą.
Klausimas: Tarkime, žiūriu į žmogų. Jį sudaro milijardai ląstelių. Juk nesikreipiu į kokią nors vieną ląstelę, kreipiuosi į žmogų. Taip ir Kūrėjas nemato mūsų pavieniui?
Atsakymas: Taip! Jis neturi nė menkiausio išskaičiavimo nė vieno žmogaus atžvilgiu. Jis sukūrė mus su egoistine savybe, priešinga Sau, kai jaučiamės egzistuojantys atskirai vieni nuo kitų.
Klausimas: Ir ką turėčiau iš to suprasti? Ar Kūrėjas visiškai su manimi nesiskaito? Ar Jis nė nežino, kad aš egzistuoju?
Atsakymas: Visai kitas klausimas, žino Jis ar ne. Jis neatsižvelgia į tavo asmeninius pavienius judesius, išskyrus artėjimą prie Jo vienijantis su kitais.

#274650

Iš 2018 m. lapkričio 19 d. TV programos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Malda – pokalbis su Kūrėju

Malda, išjudinanti sistemą

Grupės malda

„Nuodėmė“ apibrėžiama pagal tai, ar tu prašei Kūrėjo jėgų, kad pakiltum virš savųjų „gėrio“ ir „blogio“ pojūčių, ar neprašei.
Ir pirmą kartą tai dar nėra nuodėmė! Galbūt tu dar neskyrei, kur gėris, o kur blogis, ir koks tavo santykis su Juo.
Jeigu tu padarei tą patį antrąjį kartą – tai jau nuodėmė. Tačiau jeigu tą patį pakartojai ir trečiąjį kartą, tai tave nuleidžia iš tavo pakopos – jau negali likti joje.
Kai malonumas pirmąsyk prisiliečia prie noro, sukuriamas noras patirti malonumą (indas, kli).
Kai malonumas ir noras susiliečia antrąkart, kyla nusikaltimo, nuodėmės, gavimo dėl savęs pojūtis.
Tačiau jeigu trečiąjį kartą gauname malonumą nore, tai reiškia, kad padaryta ne vien nuodėmė, tai taip pat reiškia, kad nuodėmės pojūtis buvo nepakankamas, kad susilaikytume nuo jos.
Tai panašu lyg teismas nuspręstų taikyti silpnesnę negu nusikalstamas noras bausmę, – ir taip neatgrasintų nuo vagystės. Ir tada priimamas sprendimas paslėpti mane šio pasaulio kalėjime.

Ištrauka iš 2010 m. rugsėjo 14 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Visą laiką kartojamas tas pats klausimas: kodėl Šviesa iš pat pradžių negalėjo sukurti kūrinio, jau prilygstančio Kūrėjui?
Tačiau tai neįmanoma! Neįmanoma tiesiogiai perduoti davimo savybės iš Kūrėjo kūriniui.
Todėl mums tenka patirti pasaulių sudužimą (pasaulyje Nekudim) ir sielos sudužimą (Pažinimo Medžio nuodėmė).
Kitaip negalima sujungti, patalpinti vienos į kitą davimo ir gavimo savybių (Binos ir Malchut).  Tik per sudužimą, Adomo nuodėmę (sudužimu) arba Šventyklos sugriovimą.
Bet kas gi privertė žmogų atsikąsti Pažinimo Medžio vaisiaus (obuolio)?
Tai tas pats, kai kartais matai malonumą ir supranti, kad jis žalingas, jauti gėdą, tačiau pasirengęs jį peržengti, nes pagunda labai jau didelė ir neįmanoma atsisakyti, net jei tai gresia mirtimi.
Ir malonumas neužgesina gėdos, tačiau kartu verčia tave tęsti toliau!
Štai čia ir reikia padaryti išvadas ir išmokti, nes būtent šiame taške atskleidi Adomo nuodėmę bendro egoizmo (Pažinimo Medžio) atžvilgiu, apie kurį pasakyta: „Valgiau ir dar valgysiu!“ – jis nesugeba atsispirti, šis malonumas aukščiau jo, nors žino, kad jis uždraustas.
Tai būtent tas taškas, kuriame atsiskleidžia skirtumas tarp Šviesos ir noro. Ir jeigu pajausi jį ir norėsi ištaisyti, tai pajusi, kaip tau reikia grąžinančios į šaltinį Šviesos!
Pasirinkimo nėra, tik taip galima pajausti, kad pražuvai ir tave gali išgelbėti vien stebuklas iš aukščiau! Ir tada reikalauji Šviesos ir būni išgelbėtas.
Išgelbėjimas ateina tik iš šio taško „žmogus“, o „gyvūnų“ Kūrėjas nekviečia išeiti iš Egipto, tai „žmogus“ išeidamas paskui save veda „gyvulius“…

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip rasti savo laisvės tašką?

Visa kūrinija – Kūrėjo žaidimas

Kodėl Dievas sukūrė dangų ir žemę?

Zohar, „Vaikra“ skyrius, 108 p.: Ir kadangi žemesniųjų nuodėmės kenkia viršuje, – jie atneša auką.
Apie šią auką pasakyta: „Už jūsų nusikaltimus ištremta jūsų motina“. Juk žala dėl nuodėmės veda prie Zeir Anpino ir Malchut atsiskyrimo, nes Malchut buvo ištremta dėl nuodėmės.
O auka, kurią jie atneša, priartina aukštesnįjį pasaulį, t. y. Zeir Anpiną, prie žemesniojo pasaulio, t. y., prie Malchut. Ir viskas tampa vieninga (bendra).
Žmogus niekada nesiruošia nusidėti. Jeigu jis tiksliai žino, kad daro nuodėmę, tai negalės nusidėti. Žmogus nusidės tik tuo atveju, jei nežinos arba galvos, kad tai nėra nuodėmė.
Neįmanoma nusidėti Kūrėjui – nebent jeigu Jis pasislėpęs, bet tada tai nelaikoma nuodėme.
Visos nuodėmės, apie kurias kalba kabalos mokslas, buvo padarytos aukštesnės jėgos leidžiantis iš viršaus žemyn.
Kildami iš apačios į viršų, niekada nenusidedame. Mes tik atskleidžiame nuodėmes, kurios nuo pat pradžių yra mumyse iš Jo.
Kūrėjas sukūrė blogąjį pradą, o didesnio arba kitokio blogio padaryti neįmanoma. Jis pavertė Save į savo priešingybę, įdėjo mums šią priešingybę – ir palaipsniui mums ją atskleidžia.
Visas blogis, kurį dabar atskleidžiame savyje – tai tik pati mažiausia priešingybė Kūrėjui, esanti mūsų viduje.
Kildami pakopomis Begalybės pasaulio link, atskleisime savyje vis didesnę priešingybę Jam, kol begalybės lygmenyje Kūrėjas mums neatsiskleis kaip visiška priešingybė Sau.
Blogis mumyse bus be galo didelis – bet taip pat turėsime jėgą jam pasipriešinti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kas yra nuodėmė. Moters nuodėmė“

„Kas yra pragaras?“

„Pirmasis dvasinio kelio etapas“

Klausimas: Kas yra „nuodėmė“ kabalos požiūriu?
Atsakymas: Nuodėmė – tai atotrūkis nuo Kūrėjo, nepriklausomai nuo to, ant kurios pakopos esi: praėjęs 99% pakopų ar tik 1%.
Kokio stiprumo bebūtų ryšys su Kūrėju, jei žmogus nutolsta nuo šio ryšio – tai laikoma nuodėme. Juk jis iš davimo, reiškiančio ryšį, krenta atgal į gavimą.
Gali būti keli nuodėmės lygiai. Pati mažiausia – kai žmogus nutolsta nuo Kūrėjo, nors  jo ryšys (panašumas su Kūrėju) nenutrūksta.
Didesnė nuodėmė – kai Kūrėjas išnyksta – reiškia, kad žmogus jau turi priešingų Kūrėjui savybių.
Dar baisesnė nuodėmė – kai žmogus panyra į tamsą, jausdamas atvirkščią Kūrėjo pusę.
Ir pati didžiausia nuodėmė – kai jis stoja prieš Kūrėją ir susivienija su Faraonu neapykantoje Jam.
Taigi, būna skirtingų laipsnių nuodėmės – nuo paprasto nutolimo iki atviros priešpriešos.
Kaip nuodėmės priešybė egzistuoja „priesakas“ – susijungimas, susiliejimas, suartėjimas.
Susiliejimas taip pat būna skirtingų lygių (stadijų): gimimas, maitinimas, suaugusiojo būsena.
Tiek nuodėmė – nutolimas, tiek priesakas – suartėjimas – vyksta ir gali būti jaučiamas tik grupėje (norų-sielų susivienijime) ir per ją Kūrėjo link. Visas gėris arba blogis matuojamas žmogaus ryšiu su aplinka.
Tik taip ir šiame, ir dvasiniame pasaulyje įmanoma patikrinti ir ištaisyti būseną, kad visada tik išsaugotume ir sustiprintume vienybę ir meilę.
Moters nuodėmė: Moterims, kurios mano, kad dvasiniame darbe nėra skirtumo ir todėl visur turėtų būti visiška lygybė, nepaisant jokių skirtumų ir apribojimų,  mano patarimas: išmėginti, kiek jos sugebėtų ugdyti savyje vienybę ir atsidavimą kitoms Bnei Baruch moterims (taip pat ir tikrą meilę).
Būtent taip galima suprasti, jog gamta iš moters reikalauja pagelbėti ir palaikyti vyrus, gebančius suvienyti sielas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip išpirkti nuodėmes?“

„Kodėl moterys negali draugauti?“

Pranešimas: 51 proc. apklausų dalyvių mano, kad virtuali neištikimybė rimtesnė nei vienkartinis tikras seksas. Fizinį seksą galima pamiršti, o virtualus partneris paliečia širdį. Bet žmonėms lengviau pateisinti savo virtualius veiksmus, nors jų pasekmės būna kaip tikro romano atveju.
Komentaras: Laisvė nuo kritikos, fantazijos, norimo laikymas tikrove, apribojimų nebuvimas ir t. t. – virtualaus ryšio pavojingosios savybės. Kabala tikrais ryšiais laiko būtent virtualius ryšius, nes jie išduoda žmogaus slaptus troškimus. Nerealizuoti siekiai pavojingesni už realizuotus todėl, kad nuolat persekioja žmogų, neleisdami jų realizuoti ir jais nusivilti. Sakoma: „Abejonės, ar daryti nuodėmę, yra sunkesnės nei pati nuodėmė“, nes nepalieka žmogaus, jį persekioja! Tuo tarpu padaryta nuodėmė baigiasi nusivylimu arba bent jau pademonstruoja savo netobulumą, kaip ir bet kuris prisipildymas šiame pasaulyje.