Žmogus turi visiškai nusivilti savo jėgomis. Bet būtent savimi, o ne keliu ar tikslu. Jei staiga jis nusivylė tikslu, tai turi daryti viską, kad sugrįžtų į pusiausvyrą, kitaip nebus teisingoje tikrovėje. Teisinga būsena – kai nelinkstu nei į kairę, nei į dešinę, o siekiu tik Kūrėjo didybės, kad susiečiau save su Juo.
O jei esu tame teisingame taške, tai pastebiu, kad ten neturiu jokių jėgų, jokio proto, jokių priemonių žengti nors žingsnį pirmyn. Tarsi kybau ore, ir tai itin svarbi būsena mums vystantis. Juk kai suprantu, kad nieko neturiu ir kad niekas nepadės, tai telieka viena – melstis.
Štai iš tokios būsenos kils tikroji malda, kuri padės, nes neturiu jokios atramos, jokių šansų pats žengti nė žingsnio. Tai šūksnis dykumoje, nusivylus savo bejėgiškumu.
Tačiau tai nėra silpnumo ženklas, kaip tai atrodo šiandien. Juk kol kas kliaujamės savo jėgomis. Bet kuo labiau priartėjame prie dvasinio pasaulio, tuo labiau džiaugiamės, atskleisdami, kad patys neturime savų jėgų, o tai reiškia, esame priklausomi nuo Kūrėjo.
Prie pat įėjimo žmogus mato, kad tik Kūrėjas gali jį išgelbėti, padėti jam ir visas klausimas – ar jis įstengs paprašyti pagalbos ar ne. Melstis įmanoma tik gaunant viso dešimtuko palaikymą – tai pirmoji sąlyga, kad kreiptumės su malda į Kūrėją.
Atlikti dvasinį veiksmą, kreiptis į Kūrėją, šlovinti Jį, prašyti, susisiekti su Juo galima tik dešimtuke. Be šito žmogus neįstengs pakilti virš savo egoizmo ir kreiptis į Kūrėją, nežinos, ko prašyti. Todėl akivaizdu, kad įeiti į dvasinį pasaulį galima tik per dešimtuką.
#260148

Iš 2020 m. vasario 12 d. rytinės pamokos