Pateikti įrašai su nusivylimas žyme.


Vienybės ataka ir nusivylimas darbu

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманIš pamokos pagal temą „Vienybės ataka“
Vienybės ataka tęsis, kol ją pasieksime ir joje atskleisime Aukštesniąją jėgą.
Vadinasi, tai – nesibaigianti ataka, tai mūsų gyvenimas, ir kiekvieną akimirką turime laiduoti vienas už kitą, padėdami ir saugodami šioje atakoje. Juk sėkmė gali būti tik bendra, o ne asmeninė.
Todėl neįmanoma pasiekti dvasinio tikslo individualia forma. Dirbdami individualiai galime išsiaiškinti įvairiausias tarpines būsenas kelyje, bet ištaisyta paskutiniosios kartos būsena turi atsiskleisti būtent mūsų vienybėje.
* * *
Nusivylimas kyla ne savaime, o dėl ypatingo švytėjimo iš aukščiau. Juk viskas visada ateina iš Šviesos, o ne iš mūsų pačių. Mums rodosi, tarsi mūsų pasaulyje patys nusiviliame, piktinamės, verkiame. Bet visa tai atliekame Šviesos įsakymu iš aukščiau ir esame valdomi visu šimtu procentu visame kame.
Šis nusivylimas – iš negebėjimo pasiekti sėkmės ir judėti norima kryptimi. Bet nėra jokios galimybės pasukti į kitą pusę, yra tik vienas kelias, ir jokių alternatyvų. O šiame kelyje tu niekada nebūsi sėkmingas, ir ką gi daryti? Iš tokios būsenos išsiveržia šauksmas.
Tai šauksmas, kad ieškau tikro darbo, kuriuo galiu pamaloninti Kūrėją, bet nematau, kaip jį atlikti. Mano jėgoms tik tai, ką aš dabar darau. Dvasinio nusivylimo priežastis ta, kad aš negaliu suteikti malonumo Kūrėjui, negaliu pateikti indo (kli), kuriame Jis galėtų atsiskleisti ir mėgautis.
Mano pareiga – teisingai sujungti dešiniąją ir kairiąją linijas, kad Kūrėjas atsiskleistų tarp jų kaip vidurinioji linija, ir pajausčiau, kad Jis mėgaujasi mano darbu. Bet man nieko neišeina.
Iš tikrųjų, mano darbo esmė – būtent nusivilti ir „suvaitoti nuo šio darbo“. Nusivylimas – tai mano slaptas tikslas, kuris ir bus mano kli, juk visa kita duodama iš aukščiau.
Man rodosi, kad aš pats kažką darau. Bet dėl daugybės pastangų dešimtuke, po daugelio mėginimų kažką padaryti mes gauname ypatingą švytėjimą iš aukščiau, kuris vadinasi „nusivylimas“, ir tada esame priversti šaukti. Tokia dvasinės pakopos atskleidimo tvarka: mes šaukiame ir gauname atskleidimą, kitaip tariant, supratimą, kaip reikia dirbti.
Bet mes dar neturime davimo norų. Mes prašome jų, kol kas dar būdami Egipto tremtyje, Faraono vergovėje. Mes atskleidžiame, kad egoizmas valdo mus visame kame, ir mes nesugebame duoti. Dėl savo pastangų pasiekiame didžiulį norą duoti, bet negalime to padaryti. Dvi šios sąlygos kartu yra vadinamos „nusivylimu darbu“.
#228194

Iš 2018 m. birželio 12 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Prieš ataką

Verdanti vienybės lava

Nupieškime tobulą pasaulį!

Komentarų nėra

Pusiausvyros ekonomika

Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Klausimas: Kokias permainas turime atlikti šiame etape?
Atsakymas: Svarbiausia, reikia keisti žmogaus požiūrį į pasaulį, jo traktavimą. Tiesą pasakius, daugiau nieko ir nereikalaujama. Be šito negalima imtis praktinių veiksmų.
Juk dar neišsiaiškinome, kas vyksta. Visų pirma, žmonės turi sutikti su būtinomis vidinėmis permainomis, su būtinybe vienytis. Pakanka pradinio pritarimo susivienijimui, kurį išprovokuoja visiškas nusivylimas, absoliuti prisipildymo šaltinių netektis, – ir žmonėms gims naujas supratimas, juos persmelks naujas jausmas, jie ims įgyvendinti puikius sumanymus anksčiau negu tu apie juos pagalvosi. Visuotinio susivienijimo galia masėms suteikia išminties.
Klausimas: Ką reiškia „pritarti susivienijimui“?
Atsakymas: Žmonės patys sau pripažins, jog naujoji, geroji pasaulio ateitis slypi visų vienybėje. Tai jau kitas požiūris į pasaulį. Aš daugiau nebesipriešinu, sutinku tai sužinoti, aš įsilieju į šią programą, priimu šią žinią. Aš jau suprantu, kad krizę sukėlė didžiulis egoizmas, kuris galutinai mus izoliavo, tuo tarpu, mums atsiskleidžia bendra, vientisa sistema.
Tai ir yra pritarimas: vietoje to, kad kaip įprasta stebėtume, kaip kinta dolerio kursas ir apskaitos tarifai, pradedame mąstyti naujai. „Mes gyvensime geriau, jeigu labiau susivienysime tarpusavyje, nes šiandien tokią bendros sėkmės sąlygą mums kelia pati gamta“. Gamyklos savininkas, poliklinikos gydytojas – nesvarbu, kur žmogus yra, kuo užsiima – jau žino, kad sėkmingai vystytis galima tik susitelkus, susivienijus. Nėra prasmės kažką apvaginėti, lobti kažkieno sąskaita, kažką mulkinti, apeiti ir t. t. Keičiasi pats požiūris į gyvenimą.
Šiuolaikinė finansinė sistema grindžiama pelnymusi kito sąskaita. Pradžioje viskas vyko sklandžiai: žmonės kaupė pinigus ir juos investavo į pramonės sektorių. Tačiau po to prasidėjo spekuliaciniai žaidimai, pradėtos dirbtinai kelti kainos. Dėl stiklinės, kainuojančios 5 dolerius, prasideda kova: vienas siūlo 20, kitas – 30, ir remdamiesi tokiomis kainomis sukuriame ištisą industriją, nuduodami, kad ji grindžiama tikrais pinigais. Galų gale doleris iš aukso virto popierėliu, ir mes praradome ekonomikos kontrolę. Tai jau ne ekonomika, o vienas didelis melas – todėl ji šiandien ir žlunga.
Mums reikia pereiti prie visiškai kitos sistemos, ir svarbiausia, kokį uždavinį keliame: pasaulinė ekonomika ir pasauliniai finansai turi padėti mums sureguliuoti bendrą sistemą. Operuosime ne oriniais, o tikrais piniginiais ištekliais, atitinkančiais tikrą pasaulinės ekonomikos galią, ir kartu atkursime pasaulio pusiausvyrą. Visi drauge tarsimės, kaip geriau investuoti turimas lėšas, kad pasiektume maksimalų balansą.
Naujos ekonomikos požiūris yra toks: uždirbti ne naudojant pinigus, nusėdusius banke, o stiprinant ryšį ir pusiausvyrą tarp visų sistemų.

Iš 2011 m. spalio 11 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apribojimas iki taško

„Viena šeima“ – ne utopija!

Išeities iš šios aklavietės nėra

Komentarų nėra

Nelengva būti tiesos akivaizdoje

Dvasinis darbas, Krizė, globalizacija

Klausimas: Ką reiškia dirbti „tamsoje“?
Atsakymas: Patekti „į tamsą“ – vadinasi – negalėti ryte atsikelti į pamoką, nes neturi jokios motyvacijos ir jėgos, stumiančios tave pirmyn, jokios ateities perspektyvos ir vilties. Tai visiškas nusivylimas ir bejėgiškumas, noro ką nors daryti praradimas.
Mūsų noras – tai mūsų degalai. Jeigu yra noras, jeigu jis atsiskleidžia, tai mes norime jį patenkinti. Jei noras neatsiskleidžia – tampi mirusiu kūnu.
Taip ir matome šiandien pasaulyje: jeigu naujas noras daugumai žmonių neatsiskleidžia, jie nesupranta, dėl ko gyventi, ir yra pasiruošę nusižudyti arba vartoti narkotikus bei antidepresantus. Visa tai – noro trūkumo pasekmė, – jis jau buvo pasotintas tuo lygiu, iki kurio turėjome vystytis šiame pasaulyje.
Toliau nėra kur eiti, nes žmogus jaučia, kad materialių vertybių įgijimas nebeturi didelės prasmės. Na, kiek gi tau reikia? Juk matai, kad viskas dingsta, nuvertėja, nėra jokių garantijų dėl rytdienos jokioje srityje. Net pats Žemės rutulys, panašu, prieina liepto galą.
Iš tikro, žmogus visada kabinosi už amžinybės. Jis visada įsivaizdavo, kad gyvenimas nesibaigs. Arba jis apgaudinėjo save religijomis, tam tikrais tikėjimais, arba paprasčiausiai jame gyvavo toks vidinis, instinktyvus tikėjimas, kad yra dar kažkas, kad gyvenimas mirtimi nesibaigia.
Bet dabartinės krizės ir sudužimai rodo, kaip viskas baigiasi! Vienas dalykas baigėsi, kitas, trečias… Nelieka nei švietimo, nei kultūros, nei noro kurti šeimą ir gimdyti vaikų, nei noro užsidirbti pinigų, kai matai, kaip dingsta visa, kas buvo kaupiama per gyvenimą. Kiekvieną dieną vis auga nusivylimas, bejėgiškumas, neužtikrintumas, žlunga viltys dėl ateities.
Žmogus mato pavyzdį, kaip dingsta amžinybės viltis, kuri dar jame ruseno – juk jis ne gyvūnas, kuris gali apie tai negalvoti. Jis žmogus, ir turi tokį tašką, kuris priklauso žmogaus lygmeniui, o šis taškas –  amžinas. Todėl jis turėjo vilties, jog egzistuoja amžinybė, ir jis gyvens toliau!
Jis stengėsi negalvoti apie mirtį, nenorėdamas žadinti sau tokių minčių, nes tai keldavo tokių klausimų, į kuriuos jis neturėdavo atsakymo. Tik netekdavo ramybės ir prarasdavo pusiausvyrą. Vis dėlto, kažkur pasąmonėje ruseno, kad amžinybė yra.
Staiga – viskas griūna. Visas Žemės rutulys pasiruošęs suskilti. Ir tai pažadina klausimą: „Nejau nėra ateities?! Viskas griūva? Viskas baigiasi? Dėl ko aš gyvenu?“
Todėl pasiduoda ir nusivilia, nematydamas prasmės vystytis ir neturėdamas pakankamos motyvacijos. Tai pati didžiausia mūsų laikų problema.

Iš 2011 m. liepos 14 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu

Kaip panorėti to, kas svarbiausia?

Žingsnis po žingsnio

Komentarų nėra

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu

Krizė, globalizacija

Materialusis žmogaus vystymasis sustoja ir užleidžia vietą naujam etapui.
Šiandien visas mūsų gyvenimo sferas persmelkia nusivylimas. Problema tokio lygio, kad mes nežinome, kaip elgtis su vaikais. Juk pagimdėme juos geram gyvenimui, tačiau akiratyje nieko panašaus nenusimato.
Kam žmogui kinkyti save į šeimyninį vežimą, jeigu tai nežada gerų permainų? Juk neverta save pasmerkti tokiai sunkiai naštai šiaip sau.
Prisirišimas prie tam tikros vietos ar netgi prie tam tikros šalies taip pat jau lieka praeityje. Žmogus tiesiog nori geresnio gyvenimo. Kur yra tokia galimybė, ten jis ir pasiruošęs vykti.
Taip ištriname visas ribas, laužome visus apribojimus, nutraukiame visus praeities „apvalkalus“, kuriuose vystėmės tūkstantmečiais.
Ankščiau žmogui buvo aišku, kad jis priklauso tam tikrai liaudžiai, kultūrai, kad yra pririštas prie tam tikros vietos, prie šeimos, vaikų ir tėvų – prie visko, kas ankstesniais laikais buvo gyvenimo pagrindas. Iš kartos į kartą tėvai mokė vaikus savo amatų: kalvio sūnus laikui bėgant taip pat tapdavo kalviu, piemens – piemeniu. Vaikinas nuo pat pradžių žinojo, kad ves kokią nors merginą iš kaimyninių ūkių arba aplinkinių kaimų. Visas gyvenimas tekėjo pagal tokias taisykles.
Tačiau šiandien viskas pasikeitė, ir tai ne laikinas reiškinys. Visame pasaulyje žmonės atsisako ankstesnių kanonų. Mūsų egoizmas, mūsų vidinis noras, mūsų sąmonė labai greitai ir smarkiai transformuojasi. Į ką? Mes patys nežinome.
Malonumų troškimas rodo mums kelią, suardydamas visas ribas ir pertvaras, kurios laikė mus visuomenės priimtuose rėmuose. Mūsų laikais nebelieka nieko visuotinai priimto, savaime suprantamo. Viskas permaininga ir nepastovu. Kas man šiuo metu patogu, tas ir teisinga.
Žmogus pakilo virš apribojimų, kuriuose gyveno per visą istoriją. Šio proceso įkarštyje nesuvokiame mumyse vykstančių permainų masto. Sienos išnyko, žmonės pasiruošę bet kurioje šalyje jaustis kaip namuose. Norime ar ne, Žemė tampa bendra teritorija. Ir nors esame tik naujos „tendencijos“ pradžioje, vis dėlto ji negrįžtama.
Ir kartu mums atsiveria tuštuma – nauja, kokios dar nepažinojome. Jos niekuo neužpildysi, kad ir kur įsikurtume, kad ir kokių darbų imtumės. Pakilimas virš pasenusių apribojimų ir pasiruošimas naujoms vystymosi formoms vis tiek neleidžia mums užpildyti išaugusio noro, kuris ir pakėlė mus aukščiau senojo pasaulio tiesiai į permainų sūkurį. Jis reikalauja iš mūsų tokio didžiulio užpildymo, kokio niekur nėra.
Žmonija bėdoje. Arba ji atras naują užpildymo formą, arba jai teks raminti save alkoholiu, narkotikais ir antidepresantais. Būtent tai ir vyksta didėjančiais mastais. Iš tiesų tai ne išeitis, todėl ankščiau ar vėliau (geriau ankščiau) suprasime, kad atėjo laikas pakeisti materialųjį užpildymą dvasiniu.

Iš 2011 m. kovo 22 d. pamokos,  tema „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Esminis šių dienų realybės požymis

Atkerėti mūsų gyvenimo burtus

Pasaulio stipriųjų bejėgiškumas

Komentarų nėra