Pateikti įrašai su pamoka žyme.


Sudie, stebuklų šalie

Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманNe, negrįšime į normalų gyvenimą. Geriausiu atveju jį pradėsime. Anksti švęsti pergalę. Virusas neatsitraukė. Skubėdami išsilaisvinti iš „kalėjimo“, rizikuojame patekti į spąstus. Juk ši krizė turi vektorių, epidemija ne šiaip suduoda mums smūgį – ji nukreipia žmoniją. Bandymas prasibrauti atgal – prieš srovę, nepaisant vystymosi tendencijų – mums brangiai atsieis. Kur kas brangiau, nei saviizoliacija.
Pirmiausia visiškai nenugalėjome ligos. Netgi neištyrėme jos iš esmės, ir ji kasdien toliau mus stebina. Galima tik spėlioti, kaip virusas elgsis toliau.
Esant šioms sąlygoms, grįžimas į tikrai būtinas veiklos sritis, iš dalies yra pateisinamas. Tačiau „Lik namie“ vis dar lieka saugiausia strategija. Taip bent jau ribojame savo prigimtį, savo nenugalimą potraukį gadinti viską, prie ko prisiliečiame.
Suprantu vyriausybes, kurios švelnina apribojimus, siekdamos išgelbėti ekonomiką nuo staigaus nuosmukio, verslą nuo bankroto, piliečius nuo nedarbo, derlių nuo puvimo. Tačiau iš tikrųjų nesame tam pasirengę ir, manau, per artimiausias savaites pamatysime neigiamus skubėjimo rezultatus.
Koronavirusas atsitrauks, kai išmoksime jo socialines pamokas. Nežinau, ar apie visas komplikacijas mums pasakos ir ar galės paprasti žmonės pažvelgti į bendrą paveikslą, kol jis nepakeistas cenzūros ir politinio kvailinimo. Akivaizdu, kad visur bus kitaip. Tačiau vienaip ar kitaip, situacija mus spaudžia iš abiejų pusių: negalime toliau sėdėti namuose ir negalime grįžti prie ankstesniojo gyvenimo nerūpestingumo. Mus tarsi „spaudžia“, „stumia“ per siaurą, įtemptą plyšį į kažką nežinomo. Ir mums tai atrodo kaip mažiausios blogybės pasirinkimas.
Galima buvo ir kitaip. Idealiu atveju, visuotinę izoliaciją vertėtų tęsti tol, kol nerasime medicininio ir socialinio problemos sprendimo. Ir jei pirmasis klausimas skirtas sveikatos priežiūros sistemai su visais jos sąjungininkais, tai antrasis – kabalos mokslui. Būtent jis aiškiai atsako į epidemijos iškeltus giliausius, didžiausius klausimus. Visi kiti mokslai tyrinėja gamtą iš žmogiškojo požiūrio taško, o kabala tiria Gamtą atsiribodama nuo mūsų egoistinių įsivaizdavimų.
„Mano sumanymas – nėra jūsų sumanymas“
Gamta visomis savo jėgomis kreipia mus į integralumą, į vienybę, į bendrą sistemą, kurioje nėra nei lyderių, nei atsiliekančiųjų. Mėgindami įveikti Gamtos duotus iššūkius, pamažu imame tai suprasti, tačiau vis tiek neįsigiliname į jos ketinimus. Štai kodėl koronavirusas taip lengvai neišnyks.
Gaila, kad neišnaudojame priverstinio karantino susipažinimui su Gamtos sumanymais ir planais. Ir šis metas galėtų tapti vaisingu laikotarpiu… Tačiau impulsas trauktis atgal į praeitį užmerkia mums akis. Tad nenuostabu, jei po kurio laiko vėl teks užsidaryti namuose.
Iš tiesų virusas stato mus į savo vietą: atskiria vienus nuo kitų ir taip suartina per bendrą nelaimę. Dabar, kai esame atskirti „vakuuminiais apvalkalais“, turime pamąstyti, kaip užpildyti šį vakuumą, kad išties susijungtume neužkrėsdami aplinkinių. Žvilgtelkime šiek tiek giliau nei nukleorūgštys ir baltymų apvalkalai.
Tikrasis žmonijos bėdų gydymas – ištaisyti mūsų tarpusavio santykius. Būtent tam sukurtos visos sąlygos: tarp mūsų buvo nutraukti iškreipti vartotojiškos visuomenės ryšiai ir mums teliko pakeisti juos širdžių šiluma. Gal ne iškart, bet bent jau judėsime ta linkme.
Tačiau, kaip įprasta, nuvertiname Gamtos dovanas ir pervertiname jos kantrybę…
O ji daugiau nelaukia, ji reikalauja. Ir laikui bėgant ji išvalys viską – bet kokias žmogaus veiklos sritis, kurios nėra gyvybiškai svarbios. Koronavirusas, kaip ir kiti globalūs iššūkiai, – tai svertas, galintis apversti žmoniją aukštyn kojom. Visi jie tiesia kelią pasaulinei žmonių bendrystei.
Netinkami mūsų tarpusavio santykiai tik sustiprina Gamtos spaudimą, sustiprina ligą, o tinkami ryšiai, priešingai, visa tai neutralizuoja. Galiausiai galėsime susivienyti tik nekenkdami integralumui. Likusi teritorija virs „minų lauku“.
Ką praradome ir ką atradome
Atėjo laikas viską permąstyti. Visi besibaigiančios eros pažadai ir paskatos, visos jos „stebuklingos“ galimybės, šiandien tampa apgavikiškos, melagingos. Ji aukštino tai, kas niekinga, ir žemino vertybes. Ji griovė mūsų gyvenimą ir vertė jį į voverės ratą.
Gana – jau išaugome iš šios kortų karalystės. Sudie „stebuklinga“ šalie. Visi tavo „stebuklai“ buvo netikri, savęs apgaudinėjimas, paženklintų kortų kaladė.
Mus vis dar šaukia atgal, siūlo vėl grįžti į vaikystę: „Įsitempkime ir grįžkime į stebuklų šalį…“ Negrįšime. Neįstengsime vėl įsisprausti, įsipaišyti į šią iliuziją. Ji vis tiek plyš per siūles.
Ir tegu. Neverta dėl jos liūdėti. Turime visiškai kitokią ateitį – kur neaprėpiami galimybių horizontais, kur neišskiriamų širdžių vienybė, kur beribis žmogaus vystymosi potencialas. Už keturių sienų, kur praleidome keletą savaičių, banguoja vandenynas, laukiantis atradimų ir proveržių. Bendrų atradimų. Bendrų proveržių.
Reikia tik išmokti gyventi pusiausvyroje tarpusavyje ir su Gamta. Ir šis mokymas jau prasidėjo. Keičiamės, patys to nesuprasdami. Koronavirusas kaip atnaujinanti programa buvo įdiegtas į bendrą kompiuterį, į žmoniją ir pradėjo veikti.
Todėl, jei jau grįžtame į išorinį pasaulį, turime tai daryti žvelgdami į ateitį, o ne į praeitį. Grįžti į nuolatinę krizę, mus traukia ligotas egoizmas, o ne sveikas protas. Praeityje – aklavietė. Priešakyje laukia transformacija: nuo šiol žmogui svarbu ne tik neužsikrėsti pačiam, bet ir neužkrėsti kitų. Neužkrėsti ne šiaip virusu, o praeities troškimu. Būtent toks abipusis rūpestis apsaugos mus nuo negalavimų. Būtent taip atsiras bendras imunitetas.
Alternatyva baugina. Įprasta žmonių, įmonių, šalių konkurencija traukia mus į dugną, šiuose konfliktuose nebus nugalėtojų. Įsivėlusi į ekonominius ir ideologinius tarpusavio vaidus, žmonija risis žemyn kaip neišsprendžiamų globalių prieštaravimų kamuolys – ir per sukrėtimus nulėks tiesiai į pasaulinį karą.
Arba subręs. Juk kortų karalystė vis tiek subyrės. Ji akyse netenka jėgų, miklumo, įtakos. Galų gale iš jos liks tik pagrindinių poreikių karkasas, ant kurio turėsime suformuoti naują socialinę struktūrą – lygiateisę, rūpestingą, teisingą, subalansuotą. Kaip? Apie tai turime galvoti jau dabar.
Šviesią ateitį galime užtikrinti per rūpestį vieni kitais, per socialinę atsakomybę, interesų bendrystę. Visuomenė turi tapti stipria šeima, kurioje kiekvienas jausis vertinamas, mylimas, laimingas. Gamta mus nuolatos veda prie to. „Reikia mokytis, – sako ji, – reikia suartėti, tartis, pakilti virš savęs į vienybę. Padėti vieni kitiems. Užjausti. Mylėti“.
Nepriimkite to kaip pamokslo ar moralo. Nesudievinu Gamtos, tiesiog ji yra šis tas daugiau nei manėme iki šiol. Ir šiandien ji sąmoningai uždėjo žmogui „karūną“, kad parodytų, kaip šis neatitinka „gamtos viršūnės“ vaidmens. Be jokių revoliucijų ji nuvertė „nepajudinamus“ pamatus ir atvėrė mums akis: visas pusiausvyros nebuvimas įsišaknijęs mūsų sugadintuose santykiuose, visos bėdos kyla iš neteisingų tarpusavio santykių, visos mūsų dirbtinės atsvaros liaujasi veikusios.
Kas gi toliau? Teks pertvarkyti visą socialinę platformą, kad galėtume atvesti ją į pusiausvyrą su Gamta. Juk iš tikrųjų visuomenės ekologija ir aplinkos ekologija – tai dvi tos pačios medalio pusės, vienos integralios, visa apimančios „operacinės sistemos“ dalys.
Manau, jog artimiausiu metu imsime „virškinti“ šią žinią, susitaikysime su ja, priimsime ją. Mūsų traukinys pereina į kitas vėžes, mūsų pasaulėžiūra keičia rakursą, mūsų žvilgsnis keičia fokusą. Ne laikinai – visam laikui. Ir kuo greičiau įsisąmoninsime, apmąstysime šiuos pokyčius, tuo lengviau mums bus kurti naujus socialinius ir darbo santykius, naują ekonomiką, naują požiūrį į švietimą, naują gyvenimą.
Svarbiausia – eiti išvien su Gamta, ne aklai paklūstant jai, o sąmoningai, tikslingai mokantis jos dėsnių. Tai jau Žmogus, o ne laisvalaikiu filosofuojantis vartotojas. Žmogus, o ne dogmatikas, kuriam visada viskas aišku. Žmogus, o ne tos ydingos, siauraprotės būtybės, kuriomis daugumą iš mūsų pavertė ankstesnysis gyvenimo būdas.
Jei patys nesutiksime grįžti į praeitį, Gamta su džiaugsmu atvers mums duris į ateitį.
#263508

Straipsnį parašė mano mokinys Oleg Icekson 

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko mus moko koronavirusas?

Po pandemijos

Kelio atgal nėra

Komentarų nėra

Pamoka – pasimatymas su Kūrėju

Dvasinis darbas, Kabalos mokymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Pagal kabalą yra trys veiksniai žmogaus dvasiniame vystymęsi: mokytojas, grupė, pirminiai šaltiniai. Kas yra pasirengimas pamokai ir ką tai duoda?
Atsakymas. Pamoka – tai pasimatymas su Kūrėju, kai kartu susirenka visa grupė, optimalus skaičius – dešimt žmonių, ir mokosi vedami mokytojo-instruktoriaus, tiksliai nukreipiančio ją į tikslą pagal tam tikrą planą.
Užsiėmimų planas priklauso nuo grupės būsenos, jos raidos, tačiau priklauso ir nuo pasaulio būsenos, supančios erdvės: kur yra grupė, kokioje šalyje ir pan.
Juk kabala užsiimantys žmonės mokosi, kaip praktiškai taikyti gamtos jėgas, kad paskatintų savo kilimą ir paskui save patrauktų visą žmoniją iki Kūrėjo lygmens. Todėl jie turi kreipti dėmesį į viską, kas vyksta su jais ir supančiu pasauliu.
Visa tai atlieka instruktorius, mokytojas, o mokiniai galbūt nesuprasdami to turi sekti tuo, ką jis daro. Mokytojas gali tartis su mokiniais, aiškinti jiems, kas ir kaip, tačiau iš principo jis atsako už mokomąjį procesą.
#256962

Iš 2019 m. vasario 4 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Rytinė pamoka ir dvasinis vystymasis

Kaip vystytis per pamoką?

Svarbiausias pamokos tikslas

Komentarų nėra

Dešimtukas ir mokytojas

Dešimtukas, Dvasinis darbas, Mokytojas ir mokinys

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Per pamoką turime pirmiausia rasti vidinį ryšį su mokytoju ar su dešimtuku, ar tai turi vykti vienu metu?
Atsakymas. Turite susijungti su dešimtuku ir padaryti taip, kad jūs ir dešimtukas būtumėte viena visuma. Ir tuomet jau galite klausytis mokytojo ir realizuoti dešimtuke tai, ką jis kalba.
Svarbiausia dešimtukas. Tačiau norint žinoti, ką daryti dešimtuke, reikia mokytojo.
#248636

Iš 2019 m. kovo 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip suprasti, kad siela vystosi?

Kiekvienas nors kartą gauna galimybę

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Komentarų nėra

Kaip vystytis per pamoką?

Dešimtukas, Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip vystytis per pamoką? Ar turiu pats sužadinti savyje klausimus, kaip toliau vystyti sielą?
Atsakymas. Turi rūpintis visu dešimtuku. Net jeigu esate keturiese, reikia rūpintis jais, kad kartu sudarytumėte vieną visumą. Nuolatos galvoti, kaip tai atlikti.
Pakanka netgi dviejų draugų, o ne keturių. Todėl kad jei vienas žmogus išeina „iš savęs“ ir nori persikelti į kitą – tai jau dvasinis pasiekimas.
#245366

Iš 2019 m. balandžio 4 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas svarbu dirbant dešimtuke

Rytinė pamoka ir dvasinis vystymasis

Svarbiausias pamokos tikslas

Komentarų nėra

Kabalisto būsenos

Mokytojas ir mokinys

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kodėl žiūrėdami į mokytojo elgesį nepastebime jo būsenų kaitos dėl pakilimų ar kritimų, o žvelgdami į draugus matome? Kaip jums pavyksta visą laiką būti budriam, kai kiti patiria kritimą ar pakilimą?
Atsakymas. Tas būsenas, kurias išgyvenate, jau patyriau. Jau seniai supratau, kad jos trumpalaikės, kad po vakaro visada ateina naktis, po nakties rytas ir diena, todėl visos būsenos mano naudai.
Supratau, kad turiu nulenkti galvą ir laukti – o galbūt man netgi pavyks paskubinti aušrą, dvasinę šviesą. Tad visada esu tokios būsenos, kai galiu kuo nors užsiimti.
Būna būsenų, kai turiu žiūrėti politinę ar visuomeninę televizijos laidą, kuri padeda man mąstyti, kad galėčiau parinkti tinkamus žodžius, posakius, kad geriau suprasčiau, kas vyksta pasaulyje ir t. t.
Be to, rašau postus į Twitterį. Keliskart per savaitę susitinku su žmonėmis, rašančiais straipsnius masinėms informavimo priemonėms. Filmuojuosi laidose įvairiomis temomis: apie kabalą, psichologiją ir t. t. Vedu vakarines pamokas pagal knygą „Zohar“. Kitaip tariant, nuolatos dirbu.
Noriu pasidalinti paslaptimi – priklausomai savo būsenos užsiimu skirtingomis kabalos dalimis. Tarkime, studijuojant „Įvadą į kabalos mokslą“ ar „Mokymą apie dešimt sfirų“ nereikia ypatingo jautrumo. Todėl, kai prarandu jausmus ir tampu it medžio gabalas, kreipiuosi į juos. O kai jausmai atgyja, užsiimu „Šamati“ arba Rabašo straipsniais.
Kasdien turiu ruoštis rytdienos pamokai. Be to, jei pamoka prasideda trečią valandą nakties, tuomet keliuosi dvi valandos iki pamokos, prausiuosi po karštu dušu, pažadinu save, susitvarkau, kad neužmigčiau. Pagal šią sistemą gyvenu daugiau nei 40 metų, todėl išsiugdžiau įprotį.
Labai atsakingai žiūriu į savo darbą. Nors išmanau medžiagą, tačiau visuomet ją peržiūriu prieš pamoką, kad įsitraukčiau į temą, įeičiau į būseną, kai galiu susijungti su mokiniais, kai esu pasirengęs ryšiui su jais, kai pasirengęs pajausti juos, o jie mane.
Pamokos pradžioje maždaug 10-15 min. įvedu juos į temą, stengiuosi naujai ją išdėstyti. Tai yra kūrybinis darbas, kuris reikalauja nuolatinės protinės įtampos. Netgi miegant mintys manęs nepalieka, visa tai išgyvenu savyje.
Mokiniai – svarbiausias dalykas, ką turiu. Baimingai žvelgiu į juos. Jie sudaro mano gyvenimo pagrindą.
Manau, kad tie, kurie gyvai ar virtualiai dalyvauja mano pamokose, jaučia tai, ir diena iš dienos juda į priekį.
Kiekvieną dieną jie gauna dvasinių žinių, pojūčių, naujų požiūrių ir t. t. porciją. Beje, tai ne paprastas įvykis ar reiškinys, o vidinis atsinaujinimas, darbas.
#243152

Iš 2018 m. gruodžio 2 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra kabalistas?

Kuo kabalistas skiriasi nuo mokslininko?

Ilgas kabalisto kelias

 

Komentarų nėra

Kaip patikrinti, kad Šviesa veikia?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip žmogus gali patikrinti, kad pritraukė sau Šviesą? Suprantu, kad Šviesa – kaip radiacija, kurios pačios neįmanoma pajausti, tik jos simptomus.
Atsakymas. Turite jausti, kad suartėjant širdimis, tarp jūsų atsiranda pojūtis, kuris pakelia jus virš jūsų įprastinio egoizmo.
Drauge atsiranda trukdančios mintys ir kitos įvairiausios kliūtys. Tačiau turite suprasti, kad visa tai veikia paraleliai. Viena kyla, kita leidžiasi, ir taip pakaitomis šokate it ant bangų, visąlaik sukurdami tas bangas: pakilimai, kritimai, priartėjimas, atitolimas.
Artėjate vienas prie kito savo sąskaita, o atitolina jus tikslingai iš viršaus. Ir taip imate gaminti ypatingą dvasinę energiją, kuri pamažu atskleidžia Kūrėją.
Be to, patarčiau skaityti mano žinutes Twiteryje: senas ir naujas – nesvarbu kokias. Į kiekvieną iš jų įdedu ypatingą jausmą, ji turi jus „pagauti“, pasukti viduje. Neatsisakyte to. Twiteris ir pamokos, ypač rytinės, – būtinybė. Mėginkite būti su mumis.
#233873

Iš 2018 m. balandžio 29 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pirmasis susitikimas su Šviesa

Šildanti meilės Šviesa

Atsistosime po Šviesa

Komentarų nėra

Kabalos pamokos I d.

Kabalos mokymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kodėl studijuojant kabalą didelė reikšmė skiriama pamokoms?
Atsakymas. Kabaloje mokymasis skirtas ne žinioms gauti, kaip priimta daugelyje kitų mokslų ir specialybių. Kabalos požiūris į mokymąsi visiškai kitoks: tikslas ne studijuoti medžiagą, o keisti žmogaus prigimtį.
Svarbiausia – atvesti žmogų prie tokių pokyčių, kurie leis jam atskleisti aukščiausią jėgą ir pamatyti dvasinį pasaulį. Tinkamai mokydamasis kabalistinėje grupėje, žmogus dar šiame gyvenime atskleis jėgą, kuri pakels jį į naują sąmonės, suvokimo, atskleidimo pakopą, esančią aukščiau šio pasaulio.
Todėl kabaloje į mokymąsi nežiūrima akademiškai, kai tiesiog mokomasi tekstų. Net jei norėtume juos tiesiog išmokti teoriškai, vis tiek negalėtume to padaryti. Juk kabalistiniai tekstai aprašo reiškinius ir veiksmus, esančius visai kitoje pakopoje, kurios paprastas žmogus negali pasiekti. Tai mums kažkas neaiškaus, nesuprantamo, neatskleisto, nematyto šiame pasaulyje.
Kalbama apie mūsų valdymo sistemą, dvasinių jėgų tinklą, kitaip tariant, apie dvi priešingas mus veikiančias jėgas: gavimą ir davimą. Ir mes turime išstudijuoti, kaip šis tinklas dirba, kaip mus veikia ir kaip turėtume reaguoti į šį poveikį.
Jei būdami šio pasaulio būsenos dedame pastangas, kad ypatingai reaguotume į šį poveikį, tai aukščiausia sistema ima mus palaipsniui keisti ir įpareigoja tapti panašiais į ją.
Tai ir yra pageidaujamas mokymosi rezultatas. Studijavimas išplečia mūsų sąmonę tiek, kad matome ne tik materialų pasaulį, bet ir visą tikrovę, pasaulį, žmones – viską veikiančių jėgų tinklą. Pradedame atskirti šias jėgas, jas pateisinti, susisiekti su jomis. Galime jas veikti ir taip keisti savo likimą.
Galų gale išsitaisome taip, kad atskleidžiame visą pasaulėdarą, visą jėgų tinklą, vadinamą aukštesniąja pakopa, būsimu, paslėptu pasauliu arba Kūrėju. Tai laukiami kabalos studijavimo rezultatai, kaip pasakyta: „Savo pasaulį išvysi gyvendamas“.
Visas paslėptas mus valdančių jėgų tinklas vadinamas „Kūrėju“. Todėl pagal apibrėžimą kabala – tai Kūrėjo atskleidimo metodika šio pasaulio žmogui. Kol žmogus dar gyvena šiame pasaulyje, savo biologiniame kūne, jis privalo visiškai atskleisti aukščiausią jėgą, aukščiausią valdymo sistemą.

Iš 2017 m. liepos 20 d. TV pokalbio „Naujas gyvenimas“ Nr. 884

Daugiau šia tema skaitykite:

Išsklaidyti mitai apie kabalą

Tapk savo gyvenimo prodiuseriu

Rytinė pamoka ir dvasinis vystymasis

Komentarų nėra