Klausimas. Ar koronavirusas turės dvasinių pasekmių? Dabar žmonija kenčia, bijo ir dar nepadarė daug aprėpiančių išvadų.
Atsakymas. Žmogus vis dar pasimetęs: kur dirbsiu, kur mokysis mano vaikai, kaip viskas vyks, kiek dar sėdėsiu namuose ir pan. Ir čia kyla daugybė klausimų: o kaip su žmona, vaikais? Juos retai matau, dabar pagaliau pradedu pažinti savo vaikus ir žmoną.
Tai nėra lengva. Sėdėsime kartu dar keletą mėnesių ir, jei neatliksime rimto šviečiamojo darbo su gyventojais, tai ims irti šeimos.
Komentaras. Bet tai nėra labai geros prognozės.
Atsakymas. O ką galima padaryti? Juk kai žmonės staiga susiburia vienoje mažoje erdvėje, tai pamažu pradeda rodyti vieni kitiems skirtingas egoizmo puses. Tai nėra lengva išgyventi.
Manau, kad vesime įvairius seminarus ir užsiėmimus, parodysime viską, kas įmanoma mūsų svetainėse, ir tai padės išvengti smūgio.
Klausimas. Kaip žmonėms, būnant karantine, nenugalabyti vienas kito?
Atsakymas. Priešingai, ugdysime žmones taip, kad fizinis mūsų suartėjimas privestų prie vidinio, dvasinio, širdžių suartėjimo, kai žmonės pajaus tam tikros naujos jėgos, vadinamos Kūrėju, atsiradimą.
Toroje sakoma: „Vyras ir žmona, ir Kūrėjas tarp jų“. Taip galime atrasti Kūrėją netgi tarp vyro ir žmonos. Viskas yra tarp mūsų.
#263148

Iš 2020 m. kovo 22 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamtos dovana

Koronavirusas ateina iš ateities

Prognozė: kas bus su koronavirusu?

Mes egzistuojame ypatingame būvyje, ypatingame pasaulyje, kuriame nesuprantame, kas su mumis vyksta. Nežinome, kas nutiks mums po minutės, nematome savo veiksmų, minčių, fizinių veiksmų priežasčių ir jų padarinių, aiškaus atlygio ir bausmės. Mes gyvename santykinėje tamsoje, tuštumoje, kai kažkas atsitinka, o kodėl ir kaip, mes nežinome. Šiuo metu matome tik aiškias savo mechaninių veiksmų pasekmes, bet ne aukščiau šio lygmens.
Mes nežinome mūsų norų, gerų ar piktų minčių pasekmių. Nežinome, ar mus veikia kitų žmonių mintys ir norai. Jaučiu aš tai ar ne? Nežinau, nesuprantu. Mes egzistuojame tamsioje erdvėje, ir ji mums netrukdo, mes prie jos jau pripratome.
Žiūrėdami į mažą vaiką matome, kad jis nesupranta, ką daro, kas su juo vyksta. Jis bėgioja, žadžia, kažką tampo, tyrinėja pasaulį, minimaliai su juo sąveikaudamas.
O mes? Iš esmės, mes irgi turime minimalų kontaktą su pasauliu. Net fiziniame lygmenyje aiškiai nežinome, ar tinkamai sąveikaujame su juo. Tik šiame amžiuje pradėjome suvokti, kiek mūsų sąveika su pasauliu neigiamai veikia aplinką, ekologiją, klimatą ir t. t. O kaip veikia jį mūsų mintys, kurios yra didžiausia jėga, mes nežinome.
Iš principo, jei skaičiuotume nuo fizinio – žemiausio mūsų poveikio pasauliui lygmens, tai žmogiškasis lygmuo, einantis po negyvojo, augalinio ir gyvūninio – tai minčių, ketinimų, vidinio žmogaus požiūrio į visuomenę ar pasaulį, kuriame egzistuoja, lygmuo. Ir ten mums iš viso nesuprantama, kur yra atlygis, bausmė, pasekmės už mūsų gerus ar blogus poelgius.
Taigi, turime problemą. Mes tarsi vaikai, kurie laksto po kambarį, kažką daro, nesuprasdami prasmės ir tikslios reakcijos. Mes sakome vaikui: „Negalima!“, o jis nesupranta kodėl. Mes žinome, o jis ne. O kas mums turi pasakyti, ką galima ir ko ne, taip pat neaišku.
Tik dabar mes pradedame suvokti, kad egzistuoja viena vienintelė aukštesnioji jėga (vadinkite ją Gamta ar Kūrėju), kuri viską valdo, nes yra integraliai susijusi su mumis, ir mes turime su tuo skaitytis. Mes matome, kad gamtoje valdo įstatymai, kurie mus veikia, neklausdami, ar mes to norime. Taigi, yra labai rimta tarpusavio santykių sistema.
Kaip mes galime elgtis su supančia gamta, aukštesniuoju pasauliu, aukštesniąja jėga, jei mes joje egzistuojame ir jos nejaučiame? Todėl mes, kvailiai, veikiame kaip maži vaikai, manantys, kad gali daryti, ką tik nori, o paskui susilaukiame atkirčio iš visų pusių.
Bet mes ir jam neskiriame reikiamo dėmesio, nesuvokiame, kad tai mūsų problemų pasekmė, nematome ryšio tarp mūsų poelgių ir gamtos reakcijos. Mes nesuprantame, pagal kokią formulę gamta gali teigiamai veikti mus, o mes – ją.
Jei tai matytume ir žinotume, tai tas pats egoizmas (noras gerai egzistuoti) nukreiptų mus tinkama linkme. O kadangi valdymas paslėptas, tai kaip vaikai čiumpame tai, kas mums įdomu, nuo stalo ir ragaujame, nekreipdami dėmesio į pasekmes. O kai pasekmės pasireiškia, mes jų nesusiejame su priežastimi. Štai čia ir atsiskleidžia, kaip nesuvokiame valdymo, o kartu ir visos mūsų problemos.
Žinoma, toks egzistavimas apgailėtinas, tačiau nieko nepadarysi. Aukštesnysis valdymas, ryšys tarp mūsų veiksmų ir pasekmių yra paslėptas nuo mūsų, siekiant pakelti mus į tokį lygį, kuriame patys savanoriškai atliksime teisingus veiksmus, turėsime tiesioginį ryšį su Kūrėju, patys norėsime būti geri ir malonūs. Būtent to iš mūsų, neprotingų, reikalauja gamta, kad suprastume, kur esame ir veiktume sąmoningai.
#247697

Iš 2019 m. kovo 17 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti į lygmenį „Žmogus“

Naujas laikas, nauji dėsniai

Gamtos pusiausvyra priklauso tik nuo mūsų