Nėra nieko didesnio, aukštesnio ir tobulesnio nei ryšio su Kūrėju trūkumas. Jeigu man trūksta susilieti su Kūrėju, tas gali būti geriau?
Jei priešais mane padengtas stalas, tai puiku, kad esu tiek alkanas, kad esu pasirengęs paskanauti visas vaišes nuo stalo ir taip suteikti pasitenkinimą Šeimininkui, kuris visa tai paruošė su meile.
Trūkumas – tik jį Kūrėjas ir sukūrė. Kūrėjui reikėjo vien trūkumo, ir todėl Jis jį sukūrė. O mums reikia tik išmokti dirbti su trūkumu. Tam ir skirta kabala, kuri moko, kaip suformuoti teisingą trūkumą. Reikia tik trūkumo, o užpildymas ateis.

#289418

Iš 2021 m. lapkričio 3 d. rytinės pamokos pagal knygą „Šamati“, Nr. 45 straipsnis

Daugiau šia tema skaitykite:

Alkis – geriausias prieskonis

Alkis visiškame pertekliuje

Kenčiame, nes trūksta meilės?!

Klausimas: Altruistinė meilė – svarbiausia gamtos jėga, nes būtent joje slypi toks meniškas kuriantis pradas – kūrimo energija, kuri formuoja, emanuoja, kuria sistemas. Kodėl būtent ją pavadino meilės jėga?
Atsakymas: Mūsų pasaulyje meilė yra žmogaus potraukis tam, nuo ko jis jaučia prisipildymą, pasisotinimą, ką nors malonaus. Jį gali traukti spalva, garsas, forma – kas tik nori, išskyrus žmones. Ir viskas tas pats žmonių atžvilgiu.
Klausimas: Itin dažnai girdime ir iš jūsų, ir iš daugelio filosofų, kad gamta mus myli. Jau nekalbu apie sąvoką „Kūrėjas“, kuri, kabalos požiūriu, yra identiška „gamtos“ sąvokai. Ką reiškia, kad gamta myli mus, o mes turime mylėti ją?
Atsakymas: Meilė – tai gamtos dėsnis. Abipusė trauka siekiant atlikti kokį nors bendrą veiksmą suteikia galimybę pratęsti save ir t. t. Iš dalies palikuonis, dauginimąsi laikome meilės rezultatu.
Klausimas: Žmonių meilė nėra grindžiama kito gerove, ji remiasi savo gerove kito sąskaita. Akivaizdu, kad nėra altruistinės meilės. Yra didžiulis skirtumas tarp altruistinės meilės, kai galvoji tik apie kitą ir užpildai jį, ir žmonių meilės. Žmonės negali mylėti tiesiog taip, be kokios nors naudos sau.
Dažnai meilė virsta neapykanta. Jeigu ką nors myliu ir tas žmogus man tampa neištikimas, meilė virsta neapykanta. Kodėl tarp šių jausmų toks mažas atstumas?
Atsakymas: Mat norėjai užsipildyti tuo objektu, o galų gale vietoje malonaus užsipildymo iš kito žmogaus sulauki ko nors visiškai priešingo . Todėl tavyje vietoje meilės kyla neapykanta.
Klausimas: Kas turi nutikti žmogui, kad jame pasireikštų absoliučios meilės jausmas?
Atsakymas: Absoliuti meilė gali būti, jei pakyli virš savęs taip, kad, nepaisydamas kitų požiūrio į save, su visais elgiesi vienodai gerai.

#275104

Iš 2020 m. spalio 23 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Paleisti meilės mechanizmą

Kas yra meilė?

Žemiška meilė – prisipildymo trauka

Klausimas: Kada žmogus patiria didesnį džiaugsmą: jausdamas praeities, dabarties ar ateities malonumus?
Atsakymas: Iš principo praeities malonumai, kad ir kokie jie būtų, visuomet riboti, nes liko praeityje. Tie jausmai sutelkti, suformuoti, išreikšti tam tikrais tiksliais pojūčiais.
Dabartiniai pojūčiai gali būti itin džiaugsmingi, bet žmogus šiuo metu patiria juos, ir negali tinkamai įvertinti, juk jie teikia malonumą, kontroliuoja jį, užvaldo.
O tie džiaugsmai, kuriuos žmogus gali patirti ateityje, praktiškai neribojami. Būtų gerai, kad žmogus siektų būsimų džiaugsmingų būsenų.
Klausimas: Kitaip tariant, pats didžiausias džiaugsmas – dėl būsimo malonumo, pasitenkinimo būsenos?
Atsakymas: Taip. Nes jis priešakyje, ir niekuo neribojamas.

#275955

Iš 2019 m. balandžio 3 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Džiaugsmas – gerų darbų rezultatas

Laimingo gyvenimo patentas

Kad rūpesčiai virstų džiaugsmu

Komentaras: Kalifornijos universiteto profesoriaus Robert Lasting nuomone, laimė ir pasitenkinimas iš tikrųjų nėra identiški.
„Išskyriau septynis esminius skirtumus tarp laimės ir pasitenkinimo, ir jie lengvai suprantami kiekvienam:
• Pasitenkinimas trumpalaikis – laimė ilgalaikė;
• Pasitenkinimas intuityvus – laimė dvasinė;
• Pasitenkini, kai gauni, esi laimingai – greičiau, kai duodi.
• Pasitenkinti galima vienam – laimė paprastai pasiekiame socialinėje grupėje.“
Atsakymas: Iš tikrųjų, pasitenkinimas – tai gyvūninė būsena, kai mėgaujasi mano kūnas. O laimė – amžina, tobula. Tam reikia išeiti iš savęs, pakilti virš savęs. Ji susijusi su aukštu tikslu, amžinybe, tikrais pasiekimais.
Ar galima suderinti ir vieną, ir kitą? Galima, jei visus savo pasitenkinimus pakelsiu iki laimės lygmens. Tuomet, pakilęs virš kūno, visa, kas geriausia nešiu kitiems, ir būtent čia rasiu sau tikrąjį pasitenkinimą ir tikrąją laimę.
#223252

Iš 2018 m. vasario 1 d. TV laidos „Naujienos su M. Laitmanu“

Kas yra nuolatinis susiliejimas su Kūrėju? Kuo galime suteikti Jam pasitenkinimą, ką galime duoti? Argi tobulam ko nors trūksta?
Kūrėjas tarsi tėvai, norintys tik vieno: kad vaikai būtų geri ir gerai gyventų – taip jie suteikia malonumą tėvams. Daugiau neturime nieko, ką galėtume duoti Kūrėjui, kuo galėtume Jį užpildyti. Tinkamai pripildydamas savo norus, užpildau Kūrėją, suteikiu Jam malonumą.
Džiuginti Kūrėją galima taisant sudaužytą, tuščią sielą. Ji tikslingai sukurta tokia, kad galėtume ją ištaisyti ir pripildyti, ir taip suteikti Kūrėjui malonumą. Kuo geriau sutvarkysiu savo dvasinį gyvenimą, tuo daugiau malonumo atnešiu Kūrėjui. Visai kaip mūsų gyvenime, kuo sėkmingesnis vaikas, tuo labiau džiugina tėvus.
Dvasiniame pasaulyje neperduodama aukštesniajam – viskas mūsų kli viduje, tik jį taisome, pripildome, todėl galime patikrinti, kokį malonumą suteikiame Kūrėjui: kaip išsitaisome, kad susijungtume ir duotume kitas kitam. Tad pasakyta: „Nuo meilės kūriniams – prie meilės Kūrėjui.“
Suteikdamas malonumą draugams galiu būti tikras, kad suteikiu malonumą Kūrėjui. Malonumą, kurį pažadinu Kūrėjuje, galima pamatuoti pagal tai, kiek išsitaisiau ir kokias šviesas gavau į ištaisytą norą.
Mums reikia ištaisyti savo įsivaizdavimą, kas yra taisymasis, juk tai vyksta viduje, todėl dvasinis darbas – vidinis. Dirbti reikia tik ties mūsų tarpusavio ryšiu, siela, ir pagal tai Kūrėjas „pajaus“, kokį darbą atliekame su savimi, kad suteiktume Jam malonumą.
Dirbame, kad pakiltume virš savo egoizmo, nuolatos mėginančio atitraukti mus į pašalinius dalykus, ir siekiame išsitaisyti, užsipildyti, bet tik tam, kad suteiktume malonumą Kūrėjui. Yra visiškai tiksli analogija tarp tėvų ir vaikų santykių ir mūsų santykių su Kūrėju.
Būti nuolatos susiliejus su Kūrėju – reiškia atliekant bet kurį veiksmą galvoti, ką daryti savyje, t. y. ryšyje su draugais, savo sieloje, kad suteiktum malonumą Kūrėjui. Jis tuo didesnis, kuo labiau prašau Kūrėjo padėti ištaisyti mano sielą, tarsi geras vaikas, prašantis tėvų pagalbos. Ir tėvai džiaugiasi jam padėdami, tai jiems malonumas.
Taip ir mes suteikiame Kūrėjui daugiau malonumo, labiau prašydami Jo padėti mums ištaisyti ryšius tarp mūsų, t. y. ištaisyti mūsų sielą. Jo malonumas matuojamas ateinančia ištaisyti mūsų sielas bei sujungti mus Šviesa ir ištaisytą sielą užpildančia Šviesa.
Nieko neturime, ką perduotume Kūrėjui – visas darbas vykstas tarp mūsų, mūsų tarpusavio ryšyje: „Nuo meilės kūriniams – prie meilės Kūrėjui“. Tik taip ji atsiskleidžia. Ir jei visuomet stengiamės tinkamai matyti mūsų susijungimo, mūsų darbo vietą, vadinasi esame nuolatos susilieję su Kūrėju.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip galima suteikti malonumą Kūrėjui?

Ar žmogus turi gėrio pradą?

Atsakymo nėra – prašymas netikras

Žydai būtų amžinai likę egoizmo vergais, juk jie puikiai gyveno Egipte, buvo sotūs ir džiaugėsi gyvenimu. Bet Kūrėjas staiga keičia jų norą ir jie ima klausti: „Kam gyvename? Koks tai gyvenimas? Koks jo tikslas?“
Žmogus keičiasi, kaip tai vyksta ir mūsų dienomis. Juk atrodytų, kas mums blogai? Šiandieninis pasaulis kiekvieną gali aprūpinti visokeriopa gausybe, bet mes viską sugadiname. Tarsi patys tai darytume, bet iš tikrųjų taip mus veikia aukštesnis valdymas ir sugadina mus, neleisdamas mėgautis gyvenimu.
Galėtume gimdyti vaikus ir mėgautis šeima. Jei prieš šimtą metų žmonija būtų turėjusi tokias galimybes kaip šiandien, manytų, jog tai gyvenimas rojuje. Kodėl gi mes juo nepatenkinti? Tai reiškia, jog „mirė Egipto karalius“.
Ankstesnysis egoistinis noras, kai mėgavomės gyvenimu, vaikais, šeima, atostogomis, sveikata – mirė. Gyvenimas nebesuteikia malonumo.
Noras mėgautis išaugo, bet ne kiekybiškai, o kokybiškai, ir reikalauja naujų, aukštesnių pripildymų. Siūlote jam galybes mėsos, žuvies, pyragų, saldainių, kelionių, o jis nieko nenori. Daugelis žmonių serga depresija, vartoja narkotikus, net nori nusižudyti. Savižudybių skaičius auga arba žmogus staiga įsigyja ginklą ir pradeda šaudyti visus iš eilės.
Iš kur tai atsiranda? Iš Kūrėjo. Tai Jis sugadina mūsų norą mėgautis ir nuodija mūsų egzistavimą. Nesugebame niekuo užpildyti savo noro, ir jaučiame, kad geriau mirtis nei toks gyvenimas.
Pirmiausia turime suprasti, kad tai ateina iš viršaus, pagal gamtos vystymosi programą. Negalime tam priešintis ir kažkaip kompensuoti, kad ištaisytume padėtį. Jokie raminamieji neišgelbės nuo šio smūgio, jei „mirė Egipto karalius“.
Žydai puikiai dirbo per „septynerius sočius metus“ ir jautė juos sočiais. Nejau manote, kad per „septynerius alkio metus“ maisto sumažėjo? Viskas buvo lygiai taip pat, tačiau jie jautėsi tarsi nieko neturėtų, ir prasidėjo badas. Juk jie jau niekaip negalėjo patenkinti savo noro mėgautis – taip pat, kaip ir šiandienis pasaulis.

Iš 2018 m. kovo 3 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Evoliucijos tikslo atskleidimo išvakarėse

Už ką fašistai nekentė žydų? I dalis

Kas yra žmogus?