Klausimas. Kas paslėpta nuo kabalisto?
Atsakymas. Nuo kabalisto paslėptas Kūrėjo absoliutumas, kuris nors ir atsiskleidžia pamažu, tačiau kaskart, kai žmoguje atsiveria dar neištaisytos savybės, jų atžvilgiu atsiranda Kūrėjo paslėptis. Tai ir yra problema.
Klausimas. Vadinasi, paprastiems žmonėms pirmiausia reikia patikėti Kūrėju, o paskui Jį atskleisti. O kadangi kabalistas jau atskleidė Jį, tai jam nėra problemos tikėti ar netikėti?
Atsakymas. Ne. Problema yra, nes Kūrėjas atsiskleidžia tiek, kiek gali Jį paslėpti. Suvoki ne Jį patį, ne tai, kas „paslėpta“, o savo „paslėptį“, savo ekraną.
Tarkime, egzistuoja tam tikras bareljefas. Aš jo nematau, nes jis uždengtas drobe. Tačiau liečiu šią drobę ir taip tiriu bareljefą. Tai vadinama atskleidimu.
Kitaip tariant, atskleidžiu savybes, panašias į Kūrėją.
Klausimas. Išeitų, kad Kūrėjo apskritai niekada neatskleidžiame?
Atsakymas. Niekada. Tik savo savybes.
Klausimas. Vadinasi nuo manęs paslėpta, kad visiems duodu ir visus myliu?
Atsakymas. Taip. Absoliučiai visi žmonės pasaulyje daro tai, ką jiems nurodo Kūrėjas. Žvelgiant iš šio požiūrio taško juos galima vadinti Kūrėjo darbininkais.

Iš 2017 m. lapkričio 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl Kūrėjas slepiasi?

Ekranas – tai tavo indėlis į dvasinę tikrovę

Pasaulis, išaugantis iš paslėpties

Visas menas – mokėti susitvarkyti su atsiskleidžiančia tamsa, kuri vis stiprėja. Iš savo patirties žmogus jau supranta, kad tamsa ateina, kad tinkamai ją nukreiptume.
Žmogus mėgsta tamsą, vertina ją ir stengiasi su ja būti darnoje. Tamsa turi jaustis tik egoizmo atžvilgiu, o jis pats aukščiau egoizmo, aukščiau tamsos, kur gali kurti davimo jėgą ir joje atskleisti šviesą.
Tai daugiasluoksnė būsena, tarsi sumuštinis. Iš apačios atsiskleidžia tamsa, po to atsiranda tinkamas santykis su ja, suprantama, kad tamsa – padeda, kad taip atsiskleidžia nauja pakopa ir reikia pakilti virš tamsos.
Iš pradžių baiminuosi („Paslėpei Savąjį veidą ir aš išsigandau“) ir noriu pabėgti nuo tamsoje atsiskleidžiančių blogio, grėsmės. Tačiau paskui sustabdau save, įsisąmonindamas, kad tamsa man naudinga, ir nereikia jos keikti. Priešingai, ji traukia mane pas Kūrėją, kaip mažą vaiką, kuris išsigandęs dar stipriau prisiglaudžia prie mamos. Taip ir aš! Tad tamsoje matau pagalbą iš aukščiau.
Myliu šią tamsą ir net noriu ją sustiprinti, priartinti. Juk su ja imu dirbti apgalvotai, aktyviai, sąmoningai, suprasdamas. Mano gyvenimas ima kurti: tamsa ir šviesa virsta dviem jėgomis, dviem linijomis, kurioms padedant einu pirmyn. Taip tamsa virsta pagalba. Pats laukiu tamsos, ieškau, kaip labiau prilipti prie Kūrėjo.
Iš pradžių dar baiminuosi tamsos, kuri atneša nemalonius išgyvenimus, baimes, nerimą, netikrumą. Tačiau pamažu suprantu, kokia naudinga tamsa, juk šviesos pranašumas matomas tik iš tamsos. Todėl šviesa ir tamsa tampa mano statybinėmis plytelėmis.
Beje, tamsa čia netgi svarbesnė už šviesą, juk būtent iš tamsos galiu atskleisti, kiek malonumo noriu suteikti Kūrėjui. Mano noro mėgautis tamsa neįkvepia, bet norą duoti ji labai įkvepia. Tad žmogus tamsoje džiaugiasi ir paverčia ją šviesa.
Šviesa neateina žmogui – tai žmogus keičiasi iš vidaus ir tuomet keičia savo nuomonę apie šviesą ir tamsą. Taip jis pamažu atskleidžia, kad kūrinys visuomet egzistavo tobulos būsenos, ir tik jis visuomet keitėsi, vis labiau suprasdamas, kad nėra piktadarių karaliaus dvare, kad nėra tamsos.

Iš 2018 m. sausio 18 d. pamokos „Nuo kliūčių prie pakilimų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Greičiau praeiti paslėpties etapą

Egoizmas – mūsų didysis padėjėjas

Adar mėnesio prasmė – įveikti atitolinančias nuo Kūrėjo, kylančias žmoguje prieš Kūrėją, Jo vienybę mintis ir norus. Būtina priimti visas kliūtis kaip siunčiamas Kūrėjo, ir suteikiančias žmogui galimybę nepaisant jų priartėti prie Kūrėjo.

Pasirengimas Purimui – įsisąmoninant egoizmą kaip blogį (Aman), jis pasirengęs užmušti visus, kad nori per vienybę prilygti Kūrėjui, davimo ir meilės savybei. Tačiau nėra jėgų priešintis Amanui. Nustatyk, kas tavyje viešpatauja – Amanas ar Mordechajus, priimk Mordechajaus valdžią per jėgą, paskui su noru.

Purimas moko mus, kad kita žmonijos stadija – visos tautos ir visos valstybės apkaltins žydus už visas bėdas, kils globalus antisemitizmas. Vokietija tebuvo pasaulinio holokausto repeticija. Išsigelbėjimas, kaip per Purimą, tik vienijant žydus!

Ateityje išnyks visos šventės išskyrus Purimą, juk Purimas – tai galutinis egoizmo ištaisymas aukščiausia šviesa. Mes nuolatos taisome 288 egoizmo dalis iš 320 esamų. Su kiekvienu taisymu norom nenorom ištaisome 32 dalis – ir atsiskleidžia visa šviesa!

Amanas manė, kad gali sunaikinti žydus, nes jie susiskaidę tarpusavyje, ir todėl nesusijungę su Kūrėju, vadinasi neturi Jo palaikymo. Tačiau Mordechajus suartino žydus tarpusavyje ir su Kūrėju, taip nugalėjo Amaną ir išgelbėjo žydus nuo sunaikinimo.  

Megilat Ester („Ester ritinėlis“). Ritinėlis (megila) – atskleisti Kūrėją paslėptyje (Ester). Tai reiškia, kad Kūrėją galima atskleisti tik išankstinėje paslėptyje, su sąlyga, kad atskleidžiama tam, kad būtų teikiame pirmenybė paslėpčiai. Tokiu atveju žmogui atsiskleidžia šviesa.

Purimas Adar mėnesiu – nutolinantis nuo Kūrėjo. Todėl yra vietos stengtis einant prieš sveiką protą ir abejones Kūrėjo valdymu. Stengtis tvirtinti, kad viskas kyla iš būtinybės atvesti mus prie tikėjimo, kad „nėra nieko kito, tik Jis“, kol tai atsiskleis.

Purimas – tai išsilaisvinimo iš viso pasaulinio egoizmo šventė, egoizmo, kuris sukyla prieš tuos, kurie siekia vienybės ir meilės. Todėl žmoguje būtina išskirti ego (Aman), mat šis trokšta užmušti žmogų žmoguje, ir pritraukti jį taisančią šviesą (Mordechajus).

„Ester ritinėlis“: iš pradžių reikia padidinti norą gauti „dėl savęs“ (Aman). Paskui, įsitikinus, kad neįmanoma jame pasiekti kūrimo tikslo, pakeisti jį Mordechajumi, ketinimu duoti. Ir gautame didžiuliame nore su ketinimu „dėl Kūrėjo“ gauti visą begalybės šviesą!

Purimas. Kūrėjo tikslas – suteikti malonumą kūriniui (užpildyti norą šviesa Chochma). Tačiau užsipildydamas egoistiškai, dėl savęs noras išnyksta – kaip valgant. Amžinai užsipildyti įmanoma tik užpildant kitus, Kūrėją (su ketinimu duoti, šviesoje Chasadim). Mėgautis – tai kabalos mokslas – gavimas.

Purimas. Ester-malchut. Joje žmogus nori suprasti ir atskleisti Kūrėją, kenčia dėl negalėjimo to padaryti. Paslėpties dydis matuojamas noru žinoti. Tačiau įstengiančiam dirbti dėl Kūrėjo, kyla klausimas apie darbo prasmę. Atsakymas – eiti aukščiau proto, mušti į dantis (šošan iš žodžio dantys).

Purim: visiškas ištaisymas ateina atskleidus egoizmą kaip blogį, pasirengusį visus užmušti. Tai blogio įsisąmoninimas. Paskui gaunama šviesa ir galimybė nugalėti egoizmą. Nuo norom nenorom iki norint. Svarbiausia – prašyti davimo jėgos. Jos gavimas – stebuklas. Pati jėga – tai antroji prigimtis.

Purimas. „Ester ritinėlis“ – Megilat Ester. Megila – atskleisdimas, Ester – paslėptis. Paslėpties atskleidimas. Todėl Aman mano, kad atėjo laikas atskleisti, žinoti, ir kaltina, kad „nepildo Karaliaus valios.“ O Mordechajaus nuomone, atskleidimas duodamas, kad paslėptum jį Chasadim.

Purimas. Švietė didžiulė Chochma šviesa, kurią galima gauti tik šviesoje Chasadim. Tačiau įvyko stebuklas: prašymais pritraukė šviesą Chasadim ir į ją gavo šviesą Chochma. Tai įmanoma tik visiškai ištaisius egoizmą, kuomet nėra skirtumo tarp gėrio ir blogio – todėl būtina apgirsti.

Mordechajus „Ester ritinėlyje“ vadinamas „ihudi“, vienijantis, nes sujungė Kūrėjo vardą prieš visą pasaulio egoizmą, kad jie pasiektų Kūrėjo didybę, jėgą, vienybę ir vienatiškumą. (Midraš Raba. Ester)

Iš 2018 m. vasario 26 d., ir kovo 1-2 d. Twitterio postų

Dvasiniame procese yra „latentinis periodas“, kai žmogus nemato, kad eina pirmyn ir kad kažką daro. Tarsi besilaukianti moteris, į kurią žiūrint iš pradžių nematyti, kad joje jau auga nauja gyvybė.
Esmė ta, kad dvasiniai veiksmai priskiriami davimo jėgai, o žmogus kol kas neturi šios jėgos, ir todėl nemato dvasinių veiksmų. Jeigu šalia jo yra kabalistas, tai jis savo davimo jėga gali išvysti, kas vyksta su žmogumi ir ką jam ruošia, nors pačiam žmogui to nematyti.
Kartais žmogus visiškai nejaučia savyje jokių permainų, nors jo viduje jau vyksta pasirengimas ir itin svarbūs pokyčiai, tačiau jie žemiau jo jautrumo slenksčio. Juk jis ant šios pakopos dar neturi davimo ketinimo.
Ir todėl niekada nemato kitos pakopos, tik kabalistas, esantis šalia jo, gali apie ją sužinoti. Tarsi tėvai žino apie vaiką, koks jis išaugs po metų dviejų, o patys vaikai to nesupranta.
Visa ši paslėptis tikslingai sukurta, kad suteiktų mums galimybę išvystyti davimo kli. Juk, jeigu kita pakopa būtų atskleista, negalėtume dirbti duodami, nes žinotume apie ją.
Laimė, kad įvyko sudužimas, kad yra paslėptis, dėl jų galime vystyti davimo, tikėjimo kelim. Nenoriu matyti ir žinoti! Netgi vėliau atsiskleidžiančių matymo ir žinojimo, galimybės išvysti visą pasaulių sistemą nuo krašto iki krašto, nepriimu į tuos kelim. Nenoriu gauti atsakymų, noriu duoti aukščiau jų.

Iš 2018 m. sausio 25 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuotiniame norų kaleidoskope

Nori prisijungti prie tinklo? Pirmiausia įsigyk kompiuterį

Kaip gyventi Žmogaus gyvenimą

Pasaulis – tai Kūrėjas, įsivelkantis į viską, ką matome priešais save: negyvoji gamta, augalija, gyvūnija, žmonės. Iš tikrųjų pasaulio nėra, yra šie keturi lygmenys: negyvasis, augalinis, gyvūninis, žmogaus, – ir jie visi žmoguje. Žmogus mato pats save ir nieko daugiau: savo vidines savybes aukštesniosios Šviesos fone.
Jeigu žmogus dirba ties tuo, kad nebūtų priešingas Šviesai, tai liaujasi matęs save Šviesos fone ir prilygsta jai savybėmis. Ir tuomet Šviesa, davimo ir meilės savybė apsivelka į žmogų, kuris virsta Šchina.
Kūrėjas nori atsiskleisti, nori padėti. Jis visada palaiko žmogų, bet negali sutikti, kad žmogus dėtų mažiau pastangų. Juk būtent dėdamas pastangas žmogus turi išsiaiškinti visus skirtumus tarp savęs ir Kūrėjo, išvystyti savo jausmus ir atskleisti aukštesniąją tikrovę. Tarp atskleidimo ir paslėpties žmogus kuria save. Todėl Kūrėjas gali jam nusileisti ir padėti visur, išskyrus ten, kur reikia dėti pastangas.
Pasaulis mums atrodo tamsus, grėsmingas, mat vis dar matome savo pačių egoistinę prigimtį baltos Šviesos fone. Jei stengsimės prilygti Šviesai, vienybei ir meilei, tai matysime ne save, o pačią Šviesą.
Tad reikia į pasaulį žvelgti kaip į Kūrėjo norą atsiskleisti. Jis tik reikalauja iš mūsų, kad dėtume pastangas, idant kliūtys virstų parama, pagalba. Kliūtys nurodo tas vietas, kur kol kas neatitinkame aukštesniosios jėgos – tol, kol visų priešininkų nepaversime mylimais draugais.

Iš 2018 m. sausio 14 d. pamokos rengiantis kongresui „Visi – viena šeima“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ketinimas ir jo įtaka tikrovei

Kodėl mes nejaučiame Aukštesniojo pasaulio

Dievas blogas ar geras?

Klausimas: Kaip kurti paslėptį paruošiamuoju laikotarpiu ir kaip patiems slėpti Kūrėją, jeigu išvis Jo nejaučiame?
Atsakymas: Atsakau trumpai: visas šis darbas vyksta tik su draugais, grupėje. Draugas tai pat paslėptas nuo mūsų ir niekas iš mūsų nežino kito žmogaus lygmens. Ir grupės, ir mokytojo tikrasis pavidalas paslėptas.
Mūsų užduotis – sukurti paslėptį, kitaip tariant, pagaliau pradėti aiškintis, kad viską matau savo neišsitaisymo mastu.
Todėl man reikia apriboti savo egoizmą ir įsivaizduoti visus didžiais šios kartos žmonėmis, esančiais nepasiekiamos man būsenos. Aš turiu pasiekti tokią būseną, kai pradėsiu labai gerbti paslėptį ir su tokia pagarba žiūrėsiu į visus kitus.
Šiame paslėpties ekrane turiu sukurti naują pasaulio paveikslą! Visas šis paveikslas bus nupieštas, sulipdytas iš svarbos, kurią suteiksiu kiekvienam reiškiniui.
Jei tai darau, pamažu pradedu veikti prieš savo ego ir mokytis suvokti dvasinį pasaulį, t. y. piešiu dvasinio pasaulio paveikslą. Juk iš išorės jo nėra – tik manyje.

Iš 2011 m. liepos 21 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Už paprastumo paslėpta išmintis

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Visa mūsų siela sudaryta iš paslėpties – iš to, kad slepiame norą mėgautis visokiausiais būdais. Pirma paslėptis – tai paprastas apribojimas. Tačiau vėliau imu tirti, ką apriboju, kokiame nore tampu kuklus ir ko iš savęs noriu.
Visas mano gavimas gali būti tik dėl davimo, t. y. statau 4 paslėpties lygius: paslėptis ant paslėpties ant paslėpties… – ir taip gaunu vis daugiau Kūrėjo didingumo.
Tačiau tikrųjų Jo aukštumų niekada negalėsime suprasti (galbūt kada nors naujoje realybėje, po visiško išsitaisymo). Juk kol kas ji visa susideda iš to, kiek įstengiame suvokti mūsų pastatytų paslėpčių viduje.
Negalime įvertinti nieko, kas mums aiškiai atsiveria, – tik slėpdami jį nuo savęs. Kai žmogus mums atsiveria ir mes pradedame atvirai iš jo gauti, tai nustojame jį aukštinę, nes viskas, ką turi jis dabar yra ir pas mane. Jis atsivėrė ir elgiasi su manimi paprastai – aš irgi elgiuosi su juo paprastai.
Visa vertė gimsta iš paslėpties. Bet dvasiniame pasaulyje nežaidžiame „politinių žaidimų“, o atskleidžiame save. Ir būtent kiti turi padaryti paslėptį savyje, kad mus suvoktų.
Pavyzdžiui, mokytojas mokinio atžvilgiu atveria save ir priartėja prie jo. O mokinys turi padaryti jo atžvilgiu paslėptį ir tik taip galės iš jo gauti. Kitaip, mokytojas atrodys jam paprastas, ir jis nesugebės perimti jo išminties.
Todėl kabalistai visada elgėsi labai paprastai, o mokinio pareiga – padaryti tam paslėptį.

Iš 2011 m. liepos  21 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Dvasingumą kuriame mes!

Paslėptis – mums į naudą

Paprastai darome labai paplitusią klaidą, galvodami, kad mums reikia atskleisti patį Kūrėją. Mes laukiame: „Na, kada gi Jis atsiskleis?!“ – tartum svarbiausia, kad Jis pasirodytų.
Tačiau šito niekada nebus. Atsirasti turi apribojimas, mūsų noras paslėpti Jį nuo savo ketinimų mėgautis, nuo savo supratimo, kad turėtume galimybę dirbti su Juo tik su sąlyga, kad taip suteikiame Jam malonumą.
Tada mūsų indu tampa paslėptis – tikrasis davimo siekis, kuris vadinasi lišma. O šioje paslėptyje galėsime suvokti Duodančiojo pavidalą ir suprasti, kas gi tas davimas. Kadangi veržiamės tik davimo link ir neturime jokio kito įsivilkusio į mūsų norus malonumo, tai imsime suprasti, kas yra dvasingumas.
Kiekvienas norėtų atskleisti Kūrėją „tremtyje“. Tačiau kalbama apie tai, kad būnant tremtyje reikia kaip tik prašyti Jo paslėpties – ir patiems saugoti šią paslėptį, aukštinti ją. Visos pakilimo pakopos skiriasi viena nuo kitos tuo, kiek norime save išlaikyti, slėpdami save nuo atskleidimo ir atskleisdami save tik davimui.
Šiame santykyje su aukštesniąja pakopa, mūsų nore Jį paslėpti, kuriame Jo pavidalą. Dėl paslėpties gimstantis mumyse Kūrėjo didingumas leidžia mums Jį vertinti ir pajausti Jo formą. Kitaip tariant, Kūrėjo forma nustatoma formos svarba, kurią sugebame Jam suteikti.
Šį aiškinimą labai nelengva suprasti, tačiau jis jau tiesiogiai paliečia kūrinio ir Kūrėjo santykius dvasiniame pasaulyje…

Iš 2011 m. liepos  21 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvi kūrimo sumanymo pusės

Aš – Kūrėjo veiksmas

Kūrėjas – kūrinio viduje

Pasaulinis kongresas Maskvoje, pirmoji pamoka

Kabalos mokslas atsiskleidžia ne savaime, bet todėl, kad žmonės savo vystymusi jį atskleidžia. Jis moko, kad pagal pasaulio schemą vėl turime ateiti į mūsų pradinį tašką.
Iš pradžių buvo sukurtas vienas noras, ši pirmoji būsena vadinama „Begalybės pasauliu“. Šioje būsenoje noras ir Šviesa, kuri jį sukūrė, yra absoliučiai panašūs, susilieję, iki galo papildo vienas kitą. Čia noras prisipildo Šviesa, tačiau tai tik užuomazginė būsimojo kūrinio būsena – jis dar nieko nejaučia.
Todėl pradžioje jis turi tapti priešingas Kūrėjui, priešingas Šviesai. Kad visiškai atitrūktų nuo šaltinio, kūrinys vystosi penkiais ypatingais etapais, kurie vadinami „pasauliais“. Taip vyksta šio noro nusileidimas, kitaip tariant, nuoseklus atitolimas nuo pirminio šaltinio.
Pirmasis pasaulis vadinamas Adam Kadmon. „Adam“ – tai ateities žmogaus prototipas. Paskui Acilut pasaulis – kūrimo pasaulis, Brija – emanacijos pasaulis, Jecira – kūrinio pasaulis ir Asija – „darymo“ pasaulis. Penki pasauliai, penki nuoseklūs nusileidimai, didėjant šiurkštumui, paslėpčiai, Šviesai išeinant iš noro, kurį ji užpildo. Kiekviena kita būsena yra tarsi tas pats Begalybės pasaulis, tik Šviesa ten yra labiau paslėptu pavidalu.
Mes su jumis ir šiandien esame Begalybės pasaulyje – nėra nieko kito. Tik ši būsena nuo mūsų paslėpta, užklota daugybe vidinių ekranų. Mums reikia juos atskleisti, nusilupti kaip žievelę, o tada palaipsniui pradėsime jausti save tikruoju pavidalu.
Tai panašu į žmogų, kuris guli be sąmonės. Tokia mūsų antroji būsena čia, šiame pasaulyje. Čia esame absoliučioje paslėptyje tarsi be sąmonės, mumyse vyksta tam tikri vidiniai svyravimai, kažkas mums vaidenasi.
Jeigu stengsimės atgauti sąmonę, tai pamažu pakelsime save į pradinę būseną. Tik vadinsis ji „trečiąja“.
Tai irgi Begalybės pasaulis, į kurį kylame absoliučiai tomis pačiomis pasaulių pakopomis, kurias perėjome nusileisdami, kai palaipsniui praradome tobulumo jausmą, visišką buvimą Šviesoje. Kildami tomis pačiomis pakopomis, pajausime suvokimą – išėjimą iš nesąmoningos būsenos į sąmoningą.
Pirmasis išėjimas iš nesąmoningos būsenos į sąmoningą vadinamas „riba“ arba „machsomu“. Mums su jumis svarbiausia – pereiti šį „machsomą“, išeiti iš absoliutaus atotrūkio, kai nejaučiama visa apimanti gamta.
Dabar jaučiame gamtą tik mūsų pasaulio pavidalu, suvokiame ją ne per dvasinius norus. Mes su jumis jaučiame pasaulį visiškai atskirtoje būsenoje, nenaudojame instrumentų, kuriuos turime visoje visatoje.
Mes jaučiame save penkiais jutimo organais: uoslės, lytėjimo, regos, klausos, skonio. Taip mūsų pojūčiai perleidžiami per gyvūninį kūną, o tada viduje, smegenyse, iškyla tam tikras vaizdas. Užpakalinėje smegenų dalyje turime savotišką „ekraną“, į kurį projektuojama viskas, ką suvokiame. Iš viso to susideda vienas pasaulio paveikslas.
Visiškai kitaip suvokiama išeinant iš nesąmoningos būsenos. Kai tik pereiname machsomą, pradedame jausti visiškai kitas būsenas, pradedame jausti Šviesą viduje. Mūsų noras mėgaujasi žiniomis apie tikrąjį pasaulį, o tada mumyse piešiamas būtent toks vaizdas.
Tai štai, Kūrėjo sumanymas, pradinis Šviesos sumanymas yra sukurti norą (Šviesa pirminė, noras antrinis), kad šis noras, t. y. kūrinys, taptų lygus Šviesai pagal statusą, galią, pojūčius. Žinoma, ši būsena yra aukščiau mūsų pasaulio, kitaip tariant, aukščiau laiko, erdvės, judėjimo, aukščiau padalijimo į gyvenimą, gimimą, mirtį – aukščiau viso to. Atskleidę savyje šį naują jausmą, pajusime, kad egzistuojame amžinai kaip visa gamta. Nustosime save tapatinti su „gyvūnais“, kurie egzistuoja čia, šiame pasaulyje. Jis tarsi išnyks iš suvokimo kaip pats silpniausias mūsų pojūtis.
Žmogus, atgavęs sąmonę, irgi gali kažkaip įsivaizduoti, prisiminti, kas jam buvo. Šis pojūtis kažkur lieka, tačiau jis toks mažas, toks niekingas, toks siauras, silpnas, kad buvimo didžiuliame naujame pasaulyje – begaliniame, amžiname ir tobulame – suvokimas jį užslopina.
Štai šį machsomą mes su jumis ir turime pereiti.

Iš 2011 m. birželio 10 d. pirmosios kongreso pamokos Maskvoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti sustingusią žemę

Dvasingumą kuriame mes!

Pro tamsos siluetą jau matosi išgelbėjimas…

Klausimas: Gyvenime būna taip, kad kažkas įžeidžia mane, ir aš jaučiuosi labai užgautas ir pažemintas. Kaip tiksliai analizuoti tokią situaciją?
Atsakymas: Iš dabartinės būsenos negalime apibrėžti teisingo santykio su tikrove. Mes pasiklydę pusiaukelėje tarp dangaus ir žemės. Dar neatskleidžiau Kūrėjo, bet jau ir nesu visiškoje paslėptyje. Įvairiausius išvedžiojimus: citatas, pasisakymus, žinių nuotrupas, priimu kaip atskleidimą, tačiau yra ne taip. Viskas manyje susijaukė.
Todėl „Pratarmėje į Mokymą apie dešimt sfirų“ Baal Sulamas rašo, kad šiuo metu žmogus turi maksimaliai spartinti savo vystymąsi. Juk kalbama apie didelių nesusipratimų laikotarpį, kai aš negaliu suprasti tiesos, bet jau nebesutinku su melu. Mane tiesiog mėto iš vienos pusės į kitą.
Viena vertus, nėra nieko, išskyrus Kūrėją. Aš stoviu priešais Jį. Kaip turėčiau žiūrėti į realybę, jeigu aplinkui mane vien tik Jis? O kur aš pats? Jeigu Jis aprėkė mane, ar aš atsakydamas irgi turėčiau Jį aprėkti? Bet juk tai Kūrėjas. Vadinasi, reikia visąlaik tramdytis? Reikšti visišką nuolankumą net mirties akivaizdoje? Yra ir tokių nuomonių.
Iš tiesų, panašiais atvejais negalime duoti daug patarimų. Juk žmogus kas sekundę keičiasi.
Todėl kabalistai nurodo mums tam tikrą veiksmų seką, sąlygojamą paslėpties. Kodėl jie duoda šiuos patarimus?  Nes mes esame veikiami dviejų jėgų. Kūrėjas nesukūrė paprastos būsenos, kai aš stoviu priešais Jį ir niekur nenukrypdamas Jį atskleidžiu. Kas toks „aš“? Aš – tai išsiskaidymo, išsiskyrimo su Kūrėju jėgos. Be to, šios jėgos man atsiskleidžia kaip aš pats ir kaip tai, kas ne manyje, bet ne kaip Kūrėjas. Kūrėjas man – tai idealas, nematomas ir nejaučiamas.
Atskyrimo jėgos slepia Jį nuo manęs, o aš turiu jas sujungti į vieną visumą. Šios jėgos atskiria, nutolina mane nuo Kūrėjo, užkloja Jį. Jos išsiskiria į du pasaulius: vidinį ir išorinį. Iš esmės, jų prigimtis ta pati: išskyrimas, egoistinis noras, bet man jos reiškiasi dvejopai, priešingai.
Taigi aš turiu jas sujungti tarpusavyje ir jose atpažinti būtent išskyrimą. Stebėdamas veiksmą, mintį, norą − bet ką, kas tik yra aplink, aš sujungiu ir vidų, ir išorę tik tam, kad pasiekčiau vienybę. Tokiu atveju, jeigu gebu šitai atlikti, aš neklystu.
Čia taikytinas tik vienas principas: „Žmogus sprendžia pagal tai, ką mato“. Aš nesistengiu išaugti iki to Vienintelio, kuris nuo manęs paslėptas. Bet kai tik sujungiu visas jėgas – savąsias ir svetimas – į vieną visumą, savo viduje randu vieningą Kūrėją.

Iš  2011 m. vasario 10 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienintelė išeitis – šuolis per bedugnę

Laimės formulė: 1 + 1 = 1

Vienas kintamasis nekintančioje tikrovėje