Pateikti įrašai su pastangos žyme.


Aš gimdau Kūrėją

Dešimtukas, Dvasinis darbas, Grupė

каббалист Михаэль ЛайтманApriboti save dešimtuko atžvilgiu – reiškia iškelti draugus aukščiau už save. Čia visas mūsų darbas. Taip faraonas klausė: „Kas toks Kūrėjas, kad klausyčiau jo balso?“, kitaip tariant, kas čia valdo: aš ar Jis? Kas pirmas: noras gauti ar noras duoti, aš ar grupė? Būtent tai man reikia išspręsti.
Toks netgi vieno mėginančio taip galvoti žmogaus sprendimas yra lemtingas visai pasaulinei sielai, sukelia jai didžiulius pokyčius. Nematome ir nesuprantame, kaip tuo keičiame tikrovę. Mėgindami nors šiek tiek persverti grupės svarbą palyginus su savąja, keičiame visus pasaulius, priartindami Kūrėją prie kūrinių.
Nors galvojau tik apie save ir savo dešimtuką, tačiau sužadinau didžiulius, itin svarbius postūmius visoje sistemoje. Todėl negalima nepaisyti netgi pačių mažiausių pastangų, kurias kartais pavyksta įdėti.
Ir šis darbas vyksta nuolatos, kartojasi milijonus kartų. Kiekybė priklauso nuo to, kaip dažnai ir kaip stipriai žmogus mėgina, nuo jo sielos tipo. Ne mums apie tai spręsti, reikia tik visąlaik dėti pastangas kol tai taps nuolatiniu darbu.
Tuomet pajausiu, kad kas akimirką jis vis labiau vystosi manyje. Embriono būsena – tai mano nėštumas Kūrėju, kuris gimsta manyje dėl kitų.
Jaučiu, kaip Jis ima busti manyje, užpildyti mane ir lemia mano sprendimus. Duodu Jam galimybę valdyti mane, gyventi manyje ir per mane išeiti į pasaulį. Taip turiu jaustis grupės ir visos tikrovės atžvilgiu, o per juos – į Kūrėją. Aš Jį gimdau!
#237693

Iš 2018 m. gruodžio 10 d. pamokos rengiantis virtualiam kongresui

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas – ypatinga vienybės forma

Ketinimas, nešantis sėkmę

Nesutaikomas Kūrėjo ir Faraono ginčas manyje

Komentarų nėra

Tikras darbas – tarp kongresų

Dvasinis darbas, Kongresai, įvykiai

каббалист Михаэль ЛайтманNiekas mums netrukdo visą laiką išlaikyti geriausią jausmą, kuris tik buvo mūsų gyvenime, kokį patyrėme kongrese, kai jautėme vienybę, ryšį tarp mūsų ir Kūrėjo, dvasinį atskleidimą. Jei nusileidžiu iš šios būsenos, vadinasi, pats esu dėl to kaltas, nes nepridėjau savo pastangų.
Mus pabudino iš aukščiau Kūrėjas, ir pabudimas turi likti. Aukštesnysis rodo pavyzdį, kokie turime būti, o mums reikia tai pratęsti. Pabudimas neturi priklausyti nuo kongreso fizinės vietos. Jei nėra pabudimo, vadinasi, nėra Kūrėjo, grupės didybės, – o ties tuo galima dar geriau dirbti kaip tik po kongreso, kasdienybėje.
Pertraukas tarp kongresų reikia suvokti, kaip galimybę stengtis patiems, kurią mums davė Kūrėjas šiame gyvenime. Dvasinio indo kūrimas vyksta būtent „tamsoje“, „naktį“. Reikia matyti visus savo gyvenimo įvykius, kaip susijusius būtent pagal šį principą, kad „buvo vakaras ir buvo rytas – pirmoji diena“. Tik taip reikia suvokti savo gyvenimą.
Iš aukščiau mums suteikia vienybės akimirkas, dvasingumo artumą, kad mes vėliau tai pratęstume, kai išnyks pabudinimas iš aukščiau. Reikia patiems išsaugoti šį vidinį jausmą nors su tokia jėga, kuri buvo suteikta iš aukščiau, tarsi nebūtume išėję iš kongreso.
Kūrėjas pakėlė mus į kažkokią pakopą ir paliko, o mums reikia likti joje. Nėra gerai, jei krentame, juk mes jau turime pavyzdį, kaip tęsti. Ir tada Kūrėjas pakelia mus į dar kitą pakopą ir dar aukščiau – taip kiekvieną kartą.
Kai Kūrėjas palieka mus, Jis atskleidžia, kokias vietas mums reikia užpildyti Jo didybe. Vienintelis dalykas, kurio mums trūksta, yra Kūrėjo didybė.
Svarbiausia stengtis išlaikyti nuolatinį ryšį su kitais, kaip kongrese, ir neleisti šiam jausmui išblėsti, pratęsiant jį visomis įmanomomis priemonėmis. Ir tada pamatysime, kad visi mūsų gyvenimo įvykiai – grįžimas į darbą ir prie visų kasdieninių reikalų – suorganizuoti Kūrėjo būtent tam, kad užpildytume visas šias kasdienines tuščias ertmes pabudimu, dvasingumo didybės pojūčiu ir Kūrėjo svarbumu.
Turime laikytis šios būsenos, neleisdami sau nukristi. Būtent tai yra visas mūsų darbas. Kongrese nereikia ypatingai dirbti, ten veikia įkvėpimas, suteiktas iš aukščiau, ir viskas vyksta savaime. O šiandien reikia savo pastangomis, malda ir visomis įmanomomis priemonėmis neleisti šiam nubudimui atslūgti. Dabar atėjo laikas dirbti.
Todėl kongrese mes ne „pasiekėme“ sėkmės, o ją „gavome“. Štai šiandien, po kongreso, mums reikia pasiekti sėkmę. Galima pasakyti, kad kongresas, kitaip tariant, susirinkimas, vienybė, prasideda būtent dabar!
Jei mes teisingai suprasime, kaip išnaudoti kongreso laiką ir laiką tarp kongresų, tai teisingai realizuosime mūsų pasiektą vienybę. Viskas patikrinama būtent kasdieninėmis būsenomis, kur ir slypi visas darbas. Tai imkime ir pratęskime!
#226477

Iš 2018 m. gegužės 8 d. pamokos pagal temą „Kūrėjo didybė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pirmasis pasaulinis Virtualus kongresas

Kelias viršun iš tamsios egoizmo šachtos

Beribė vienybė

Komentarų nėra

Nuo ko priklauso tobulėjimo sparta

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Jei daug metų studijuojantis kabalą žmogus visus tuos metus kelia tuos pačius klausimus – kas yra ryšys, kas yra anuliavimasis, kaip anuliuotis – tai normalu?
Atsakymas. Taip. Tiksliai nežinome, kaip mūsų laikais visa tai turi vykti, mat mūsų laikas ypatingas. Tačiau spręsdamas pagal ateinančių į kabalą žmonių kiekį ir kokybę, manau, kad procesas negali vykti daug greičiau.
Gaila, bet mes norime paspartinti laiką nedėdami atitinkamų pastangų. Reikia kiekvieno iniciatyvos. Kol kas jos nepakanka.
#235210

Iš 2018 m. balandžio 12 d. TV laidos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausia – pagreitinti tempą!

Kančių mažinimo formulė, I dalis

Dvasinio tobulėjimo greitis

Komentarų nėra

Viską atliks Šviesa

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Niekas neklausia, ar nori ateiti į šį pasaulį, ar ne. Noras gimti dvasiniame pasaulyje visuomet reikalauja didžiulių pastangų. Kodėl?
Atsakymas. Norint įeiti į dvasinį pasaulį, gimti aukštesniame pasaulyje reikia didžiulių pastangų, nes taip įgyji naujas savybes, tampi panašus į Kūrėją.
Ką reiškia būti ant vienos iš 125 dvasinių pakopų? Tarkime, esu ant penkiasdešimtos pakopos. Vadinasi, jei padalinsiu visą savo norą į 125 dalis, tai penkiasdešimtyje iš jų jau esu lygus Kūrėjui, jau matau, jaučiu, veikiu kaip Jis.
Norint pasiekti tokių būsenų, reikia viršegoistinių pastangų. Bet pats negali imti įsitempti ir kažką atlikti – turi pritraukti Šviesą, ji viską atliks.
#232631

Iš 2018 m. balandžio 15 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mažas mygtukas didelei Šviesai

Viską formuoja Šviesa

Viską daro Šviesa

Komentarų nėra

Kaip įvertinti dvasines pastangas?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar galima ir ar reikia įvertinti savo pastangas? Jei taip – kaip tai atlikti teisingai?
Atsakymas. Dabar negalite įvertinti savo pastangų, nes negalite tiksliai sugraduoti norų, Šviesos ir ekrano. Kol kas neturite galimybės tinkamai dirbti su savo vidiniais elementais. Bet ateityje galėsite tai daryti.
Įgiję antiegoistinį ekraną, kuris leis dirbti kuriant bendrą kli (indą) nepriklausomai nuo to, kas vyksta jūsų egoisme, galėsite tiksliai apibrėžti ir sugraduoti visas savo pastangas, išvysite, kokią Šviesą į juos gaunate. Kol neturite ekrano, dirbate aklai.
Klausimas. Besitreniruodamas sportininkas mato, kaip auga raumenys, o čia viskas aklai…
Atsakymas. Esmė ta, kad tai jau atlygis matyti kaip auga raumenys, ir tuomet dėl to dirbsite. Todėl, kad mūsų negasdintų, mums neparodo, kiek išaugome, kol atsiras ekranas, ir įstengsime būti nepriklausomi nuo savo pastangų rezultato, kad stengtumėmės visiškai neatlygintinai.
#233373

Iš 2018 m. balandžio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Apdovanojimas – tai atspindėta Šviesa

Nematomas apdovanojimas

Dvasinis atlygis

Komentarų nėra

Dvasinis atlygis

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar yra atlygis, atitinkantis įdėtas pastangas?
Atsakymas. Dvasiniame pasaulyje atlygis duodamas už pastangas, bet ne tokia forma, kaip įprasta mūsų pasaulyje: reikalauju didesnio atlygio už mažesnes pastangas, o tu, kaip šeimininkas, siūlai man mažesnį užmokestį už didesnes pastangas. Ir taip deramės, sutariame ir ties kažkuo sustojame.
Esmė ta, kad dvasiniame pasaulyje dirbu prieš aukštesniąją Šviesą. Priklausomai nuo to, kiek supanašėju su ja, ji įeina į mane, tai ir yra atlygis. Čia negali būti jokių mainų, teisingų ar neteisingų sprendimų, veiksmų ir pasekmių. Viskas – tiksliai pagal gamtos dėsnius.
Klausimas. Tuomet kaip suprasti prieštaravimą „įdėjau pastangų – ir radau“?
Atsakymas. Turima omenyje, kad tiksliai nežinau, kokią Šviesą iš anksto gausiu, nes niekada anksčiau jos nejaučiau. Tas suvokimas, kurį atskleisiu, man dabar yra paslaptis. Žinau, kad bus, bet negaliu pasakyti, kas tiksliai ir kaip, nes dar nesu pasiruošęs, neturiu jokių „priemonių“, kur galėčiau gauti šią informaciją, šį pojūtį ir pasakyti: „Štai kur einu!“
Žinau, kad einu į kitą, aukštesnę, davimo, stipresnio ryšio sistemoje pakopą, kuri vadinama meile. Meilė – tai priklausomybė sistemos viduje.
Jei bet kuri mūsų sukurta sistema (tarkime, kondensatoriai, varžos, ritės ir kt.) veikia tinkamai, tuomet sakome, kad ji yra tarpusavio meilėje, t. y., visiškai suprantanti tarpusavio programą, ryšį. Čia yra tas pats.
Klausimas. Vadinasi stengiuosi anuliuoti save ir galvoti apie kitus?
Atsakymas. Savęs anuliavimas yra privalomas, priešingu atveju neįsijungsiu į sistemą.
Komentaras. Bet nežinau, kada gausiu atlygį už tai.
Atsakymas. Įsijungimas į sistemą ir yra atlygis. Įsivaizduokite, kad yra visiškai tarpusavyje susijusi sistema, kurioje viskas vyksta gyvu analoginiu režimu. Jei prisijungsiu prie jos, tai egzistuosiu joje. O egzistavimas joje ir yra mano atlygis.
Jei dar nesu joje, turiu dirbti su savimi, kad prisijungčiau prie jos, kad integraliai susisiečiau su ja. Tai mano darbas.
Klausimas. Tarkim, įdėjau pastangų. Bet kada prisijungsiu prie sistemos vis dar lieka man paslaptis?
Atsakymas. Neįmanoma pasakyti, nes net nežinau, ką man vis dar reikia padaryti, kad visiškai integruočiausi į šią sistemą. Iš visų kondensatorių, varžų, ričių ir tūkstančių kitų elementų, tiksliai nežinau, ką man reikia paimti, kad pasikeisčiau, kad prisijungčiau prie jų. Tiesiog turiu anuliuoti save, kad jie suformuotų mane pagal save.
Iš esmės, mūsų užduotis – anuliuoti savo „aš“. Tegu likusi schemai, elektroninė ar žmogiškoji – nesvarbu kokia, pati pritaiko mane prie savęs, tiesiog atsiduodu jai. Tai yra pirmojo apribojimo (Cimcum Alef) sąlyga.

#231403

Iš 2018 m. balandžio 22 d. pamokos rusų k. 

Daugiau šia tema skaitykite:

Nematomas apdovanojimas

Veiksmas ir yra atlygis

Kaip puodas gali tapti puodžiumi

Komentarų nėra

Viskas, kas tavo jėgoms…

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ką reiškia kabalistinis principas „viską, kas tavo jėgoms, – daryk“?
Atsakymas. Žmogus, atkakliai stengdamasis savarankiškai atlikti dvasinius veiksmus, turi greitai įsitikinti, kad tai ne jo jėgoms. Tai visiškai kitokia prigimtis, todėl jam reikia kreiptis į aukštesniąją Šviesą.
Visa pasaulių sistema padalinta į dvi dalis. Esame jos žemesnėje, egoistinėje dalyje, o aukštesnis lygmuo – altruistinis. Abi dalys papildo viena kitą, bet dirbame tik su savo egoizmu.
Panorėję pereiti į aukštesnį lygmenį, turėsime atlikti tam tikrus veiksmus – pritraukti jėgas iš altruistinės gamtos, kad jos paveiktų mus ir padėtų pakilti iki jų.
Tai ne daugiau nei jėgos akimirkos, visiškai tikslūs matematiniai skaičiavimai, ir čia daugiau nieko nėra. Gamtoje viskas išdėstyta labai aiškiai, konkrečiai, diskretiškai. Todėl turime kuo greičiau suprasti, kad negalime patys atsikratyti egoizmo, nesugebame veikti altruistiškai ir pakilti į aukštesniųjų jėgų sritį.
Turime įsisąmoninti savo pastangų beprasmiškumą, kad išspręstume gyvenimo tikslo ir prasmės problemą. Juk jeigu neišeiname iš egoizmo, išnykstame jame, mirštame ir nieko nebelieka, kol atsiras kita galimybė. Kada ją gausime, neaišku.
Todėl svarbiausia – įsitikinti, kad patys negalime nieko padaryti, ir tuomet teks kreiptis į Kūrėją.
Tačiau įprasti kreipimaisi į Kūrėją irgi nieko neduoda, nes, kaip aiškina kabalistai, Kūrėjas mūsų negirdi. Kūrėjas – davimo savybė, visiškai priešinga mūsų gavimo prigimčiai. Todėl abi jėgos, abi savybės yra visiškai poliarinės ir nekontaktuoja viena su kita. Jei norime užmegzti kontaktą, turime kažkaip prilygti aukštesniajai jėgai – davimo savybe.
Dėl to sukurta žmonija, suskaidyta į daugybę individų, atskirtų vienas nuo kito savo egoistiniais norais.
Jei buriame grupę, kurioje stengiamės per jėgą suartėti vieni su kitais, sukurti iš mūsų tam tikrą bendrumą, prilygti vienybei, tai tiek pritraukiame aukštesniąją jėgą – davimo savybę ir ji pradeda mus veikti, nukreipdama savo švytėjimą į mus. Todėl ši Šviesa vadinama supančiąja, ne tiesiogine, ne įeinančia į mus vidine Šviesa, o supančia.
Dėl aukščiausiosios Šviesos poveikio mumyse atsiranda visiškai naujos vidinės savybės: davimas, meilė, jausmas lyg priklausytume vienas kitam, vienam ratui, vienai grupei.
Būdami tokios būsenos jau galime veikti toliau. Įgyjame bendrą teigiamą jėgą, priešingą individualiai egoistinei, neigiamai jėgai.
Klausimas. Ką žmogus gali padaryti pats?
Atsakymas. Nieko, išskyrus viena – surinkti grupę, ir joje pradėti mechaniškai pozityviai sąveikauti tarpusavyje. Tam nereikia jokių vidinių dvasinių savybių. Jis gali tiesiog tai atlikti.
Klausimas. Kaip suprasti principą: „Viską, kas tavo jėgoms, – daryk“? Kaip pajausti savo jėgų ribą – kur ji yra?
Atsakymas. „Viską, kas mano jėgoms“ reiškia daryti viską, ką galiu, kad galėčiau labiau susivienyti su savo draugais, kad prilygčiau aukštesniojo pasaulio prigimčiai. Tuomet, atsižvelgiant į mano pastangas, ši Šviesa veiks mus.
Drauge turėsime įsitikinti, kad tik būdami grupėje, galime iš jos veikti Šviesą, o Šviesa veikia tik visus kartu.
Klausimas. Kodėl neįmanoma pasinaudoti Šviesos jėga, kol neįsitikinau, kad tai nėra mano jėgoms?
Atsakymas. Negalėsite kreiptis į ją. Visąlaik tikėsitės, kad patys viską mokate ir suprantate.
Jei įdėjote maksimaliai pastangų ir daugiau jau nebegalite, tuomet gausite atsakymą. O jei nėra atsakymo, reiškia įdėjote ne visas jėgas.

Iš 2017 m. lapkričio 26 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Leiskite Šviesai šviesti!

Ieškokite Kūrėjo ten, kur Jis yra!

Pagrindiniai įrankiai egoizmui valdyti

Komentarų nėra

Pakilti virš egoizmo

Dvasinis darbas, Seminaras, Vienijimosi metodika

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ką reiškia pakilti virš egoizmo atsakinėjant seminarų metu? Apsimesti šnekant, kad su jais sutinku, pratęsti kitų mintis, nors galvoju ir jaučiu priešingai?
Atsakymas. Pakilti virš egoizmo – reiškia pamėginti su kitais susijungti gerais, altruistiniais ryšiais, kad į tavo santykius su draugais galėtų įeiti Kūrėjas ir atsiskleisti ten, būti ten. Taip Jį ir atskleisi.
Žaidi tai, tiksliai žinodamas, jog tai ne tu. Bet tavo pastangos pamažu pritraukia supančią Šviesą, ir ji tavyje kuria naujas savybes.
Klausimas. Tačiau tai dažnai sukelia neigiamą žmonių reakciją. Jie sako: „Kodėl turėčiau žaisti? Kur iš širdies kylanti tiesa?“
Atsakymas. Tavo tiesa tėra tavo egoizmas, daugiau nieko.
Klausimas. Kokia nauda iš to, kad dirbtinai įsivaizduoju save, sakykim, paskutiniuoju iš visų dalyvių?
Atsakymas. Tu sukurtas egoistu, visus ir viską niekini. Tau svarbiausia – tu pats, ir tai puikiai supranti. Todėl turi vaidinti neva turįs visai kitas savybes.
Kam? Kad Šviesa sureaguotų būtent į tavo žaidimą. Tai vyksta itin paprastai. Šviesa puikiai žino viską, ką ji tavyje sukūrė, ir vertina tavo pastangas. Sieki būti didelis, geras, susijungti su kitais, pasiekti Kūrėją.
Tačiau iš esmės, remdamasis tomis savybėmis, kurias Šviesa sukūrė tavyje, tu negali to norėti, bet mėgini žaisti, ir tai užskaitoma kaip tavo pastangos. Pagal tai Šviesa tave keičia. Tai tavo mokestis už tai, kad pasikeistum.

Iš 2017 m. spalio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Seminaras: savo reakcijų analizė

Kaip pakilti virš egoizmo

Atskleisti tobulą tikrovę

Komentarų nėra