Einant pirmyn blogio pradas, egoistinė jėga kaskart atsiskleidžia vis žiauriau – taip, kad galiausiai nežinome, ką daryti. Priešais mus tarsi atsiranda siena, per kurią neįmanoma perlįsti. Galų gale prieiname prie Raudonosios jūros (vert. past.: hebr. yam suf – baigtinė jūra) – banguotų, audringų vandenų, kurie pasirengę mus praryti ir atplėšti nuo gyvenimo.
Taip pajaučiame visas gamtos jėgas, bet kai įveikiame visas tas būsenas ir įjungiame jas į save, tampame stipresni, o tai ir yra mūsų ėjimas pirmyn.
Tačiau pasakyta, kad „jei Izraelio sūnūs būtų tikėję atsidavusį piemenį Mozę kaip pridera, tai būtų galėję išgirsti jo balsą ir išsigelbėti nuo faraono klipos“. Tai reiškia, kad vis dėlto yra tam tikra galimybė ištrūkti, klausimas, naudojamasi ja ar ne.
Kaip matematikoje, kur minusas ir minusas duoda pliusą – taip ir dvasiškai tobulėjant, einant iš Egipto. Jeigu didžioji grupės dalis nori dirbti dėl Kūrėjo, kad duotų, tai jie gali įpareigoti Jį jiems padėti.
Iš dangaus neduoda pusės – būtina atskleisti visą blogį, ir tuomet ateis reikiama pagalba iš aukščiau. Tad galime skųstis ir reikšti pretenzijas, bet kol neįdėsime visų reikiamų ir būtinų pastangų mūsų būsenos pakopoje, tol nebus proveržio. Ir tik įdėjus paskutiniąją monetą į pastangų pintinę, Kūrėjas padės mums pasiekti tikslą.

#311249

Iš 2023 m. balandžio 8 d. pamokos „Pesach“ tema

Daugiau šia tema skaitykite:

Šok į grupę, kaip į Raudonąją jūrą

Pesach – taisymosi pradžios šventė

Pesachas – faraono valdžios pabaiga

Klausimas: Kas yra kliūtis?
Atsakymas: Apskritai, kliūčių nėra. Tai, ką mes vadiname kliūtimis – tai vadinamoji „pagalba prieš tave“, kai žmogui padedama, bet nemaloniu jo egoizmui būdu. Kliūties tikslas – išmokyti ją įveikti, iškelti dvasinį pakilimą aukščiau bet kurio žemiško pasiekimo, t. y. pastatyti Kūrėją aukščiau visko.
Klausimas: Kokios yra kliūčių rūšys?
Atsakymas: Visokių yra, bet paprastai tai būna maistas, seksas, šeima, išdidumas, garbėtroška, žinių siekis.
Klausimas: Dar visai neseniai iš tikrųjų didžiule kliūtimi buvo alkis. Jūsų Mokytojo, aukšto lygio kabalisto, šeima badavo. Ką Kūrėjas nori tuo pasakyti?
Atsakymas: Jis išbando žmones: ar dabar visomis jėgomis veršis uždirbti ir kiek galima daugiau, ar pasitenkins tuo, kad egzistuoja ir kažkaip išgyvena iki rytojaus. Tai – labai rimta problema.
Komentaras: Bet dabar praktiškai niekas nebadauja. Kaip jūs apibrėžtumėte dabartines paprasto žmogaus kliūtis?
Atsakymas: Šiandien vyrauja buitinės problemos: seksas, šeima. Šeima byra, nes žmogus su šiandieniniu egoizmu negali ilgą laiką gyventi tame pačiame apvalkale, vadinamame šeima. Todėl ir psichologai, ir sociologai kalba apie tai, kad žmogus per gyvenimą kurs dvi arba tris šeimas.
Klausimas: Anksčiau žmonės lengvai išgyvendavo šeimoje 20 metų, šiandien vargu ar sugebės ištverti 50–60 metų. Vadinasi, dabar Kūrėjas siunčia rimtas kliūtis šeimai?
Atsakymas: Taip, bet ne tik. Manau, artėjimas prie dvasingumo bus sprendžiamas kitu lygiu: turto, garbės, žinių. Garbėtroška skatina žmogų veržtis priekį. Pažiūrėkite, kas vyksta valdžioje prieš rinkimus! O žinios!? Pasidomėkite, kas vyksta tarp mokslininkų, – nors dažnai garbės jie siekia labiau nei žinių. Kas dėl žmonijos daugumos, tai ją, pirmiausia, domina seksas, šeima ir pinigai.
#260185

Iš 2019 m. Kovo 25 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kliūtys ar pagalba kelyje?

Kliūtys dvasiniame kelyje

Kliūtys virs pagalba

Turime nuolatos dirbti su savo egoizmu, stumti save vienybės link, o jos viduje – į susiliejimą su Kūrėju. Jei negalėsime susivienyti dešimtuke, tai negalėsime susilieti ir su Kūrėju. Todėl parašyta: „Nuo meilės kūriniams prie meilės Kūrėjui“.
Kaskart stengdamiesi susivienyti tarsi minkome savo tešlą, maišydami miltus su vandeniu. Ir kol minkome šią tešlą, kuri dar nėra paruošta kepimui, ji nerūgsta. Svarbiausia – nesiliauti dėjus pastangų, tada tai netaps „chamec“. Galima dirbti nors ir visą dieną! Noras mėgautis laikomas nesugadintu, kol su juo dirbame.
Kai pasiekiama teisinga būsena, t. y., teisingas ryšys, ir jaučiu, kad esu pasirengęs visko nepaisyti dėl ryšio su draugais, tuomet jo viduje galiu susijungti ir su Kūrėju.
Taip išeinu iš faraono valdžios į Kūrėjo valdžią, matydamas dešimtuką kaip priemonę, traukiančią mane iš „Egipto vergijos“ ir atvedančią į Kūrėjo valdžią. Dešimtukas yra viduryje tarp mūsų, kaip tarpinė stotis.
Iš to aišku, kokia svarbi yra maca – pagrindinis Pesacho simbolis; ši šventė – tai išsivadavimo šventė, išėjimas iš Egipto, iš egoistiškų ketinimų į davimą, iš faraono valdžios į Kūrėjo valdžią.
Nevalia nustoti dirbti su savimi, su vienybe grupėje, spaudžiame save kaip tešlą, kol tešla taps visiškai vienalytė. Neliks nei miltų, nei vandens – viskas susilies į viena.
Taip suspaudę save, atlikę tokius pratimus ir pavertę dešimtuką į vieningą monolitinę medžiagą, pajausime, kad esame pasirengę ryšiui su Kūrėju. Kūrėjas savo išoriniu spaudimu žadina mus tokiam susijungimui. Tačiau kyla klausimas, ar mes kaip grupė įstengsime pažadinti save patys, kad dar greičiau išminkytume savo tešlą ir taptume maca.
Maca reiškia, kad žmogus yra pasirengęs įsitraukti į ginčą su savo egoizmu, kad galėtų susivienyti su grupe. Jis pasirengęs daryti spaudimą sau, kad padarytų iš savęs tešlą, kurioje atskirai nėra nei miltų, nei vandens, o tik jų junginys. Miltai, t. y. noras mėgautis, sugėrė į save vandenį, tapdami viena medžiaga.
Dešimt draugų yra taip stipriai įsijungę vienas į kitą siekdami Kūrėjo, kad jau nesvarbu, kokia buvo kiekvieno kryptis anksčiau: mes pasiekiame vieną kryptį, vieną supratimą, vieną pojūtį, kuris apibendrina viską kartu. Taip priimame macos formą, „skurdo duoną“, kitaip tariant, esame pasirengę būti kartu be jokio skirtumo tarp mūsų.
Būtent taip ruošiamasi išeiti iš Egipto. Darome iš savęs macą ir iškepame ją dar Egipte. Maca – tai naujas susivienijusios grupės bruožas.

* * *
Mūsų noras mėgautis – tai miltai, o noras duoti, Šviesa, kuri šiek tiek šviečia mums iš aukštai, – tai vanduo. Išliejame šį vandenį ant miltų ir pradedame dirbti, minkyti tešlą, kad ji būtų parengta kepimui.
Tai reiškia, kad turime gauti iš aukščiau, iš Kūrėjo šiek tiek supratimo apie davimo bei vienybės savybes (kiek pajėgiame tai suprasti) ir imti vis labiau realizuoti tai vis dar egoistiniame savo nore.
Svarbiausia ne tai, kiek kiekvienas turi asmeninio noro duoti, o mūsų bendros pastangos. Kiek stengsimės įsiskverbti į šį davimo norą, kad mūsų miltai įgautų vandens savybes, tiek panorėsime sujungti norą mėgautis su ketinimu duoti ir tiek judėsime į priekį.
Jei ryšys grupėje bus dešimtuko visų kartu atliekamų pastangų rezultatas, tuomet pritrauksime Šviesą, grąžinančią į Šaltinį, kuri mus suvienys. Kiekvienas vandens lašas, kurį gausime, kad dar vieną gramą miltų sujungtume į vieną tešlą, į vieną kūną, priklauso nuo visų mūsų bendrų pastangų grupėje.
Jei tešla tapo minkšta ir vienalytė, kitaip tariant, dingo visas mūsų egoizmas, visos kiekvieno individualios formos, tuomet esame pasirengę kepimui ir iš mūsų galima pagaminti macą.
Maca vadinama skurdžia duona, juk ją kepame iš skurdo, trūkstant jėgų, pojūčių ir supratimo mintyse ir širdyje. Bet po to, pasitelkę šią naują gautą formą, galime peržengti ribą tarp faraono valdų ir Kūrėjo valdų, išsilaisvinti iš mirties angelo, mūsų egoistinio noro.
#263078

Iš 2020 m. balandžio 12 d. rytinės pamokos

Baal Sulamas rašo, kad žmogaus viršenybė gyvūno atžvilgiu – ta, kad žmoguje pabunda noras dvasingumui. Jei to nebūtų, žmogus gyventų kaip gyvūnas. Dvasinis siekis – tai, kas žmogų paverčia Žmogumi.
„Egipto vergystė“ – tai būsena, esanti prieš dvasinį pasaulį, tarsi koridorius, kuriuo reikia praeiti, kad paskui galėtum įeiti į dvasinį pasaulį. Todėl iš pradžių visi patenkame į „Egiptą“ ir ten imame aiškintis savo norus, ruošdamiesi dvasinėms pakopoms.
„Egipte“ be galo auga egoizmas ir sukelia žmogui norą praryti visą pasaulį. Paskui žmogus ima klausti: „Kokia mano gyvenimo prasmė?“ ir jos ieško. Galiausiai jis mato, kad jį visiškai valdo egoizmas, paversdamas jį Faraono vergu. O žmogus nesutinka su tuo ir nori dirbti Kūrėjui.
Bet jam tai nepavyksta, ir todėl jis šaukia ir reikalauja, kol visiškai nusivilia savo paties jėgomis, neduodančiomis jokio rezultato, kaip pasakyta: „Ir sušuko Izraelio sūnūs nuo tokio darbo“.
Žmogus jaučia smūgius dėl to, kad siekia dvasinio darbo, tačiau mato, kad jam nepavyksta, ir prasiveržia šūksnis. Kitaip tariant, jam kyla tinkamas noras, prašymas ir tuomet jis išeina iš „Egipto“.
Kiek kartų per savo darbo metus mėginome duoti, vienytis, gerai galvoti apie kitus, rūpintis, ir kol kas nematyti jokių rezultatų. O kur gi visos mūsų pastangos? Juk niekas nedingsta be pėdsakų. Esame uždaroje sferoje, kurioje veikia energijos tvermės dėsnis. Bet kur gi mano darbo vaisiai, mano norai, rūpinimasis, sėkmės ir nesėkmės – nejau visa tai išnyksta?
Ne, visa tai kaupiasi: ir mano darbas, ir tavo, ir visos žmonijos per visus laikus. Todėl yra žmonių, kurie gauna tokį širdies apsunkinimą, kuris atveda juos prie „išėjimo iš Egipto“. O kiti kol kas tęsia „Egipto vergystę“, tačiau visgi iš kartos į kartą kaupia savo pastangas. Tai galioja visai žmonijai be išimties.
Ir netgi mažutė utėlė, dedanti pastangas, kad išgyventų ir prasimaitintų taip pat įneša savo indėlį į bendrą taupyklę, juk irgi priklauso bendram, Kūrėjo sukurtam norui.
#223248

Iš 2018 m. kovo 11 d. rytinės pamokos ruošiantis Pesachui

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimas iš Egipto XXI a.

Vienoje valtyje

Pesachas – faraono valdžios pabaiga

Pastangų kiekis matuojamas „įėjimų“ ir „išėjimų“ (pakilimų ir kritimų) skaičiumi, apie tai sakoma: „Tora išeis iš Ciono“ (iš kritimų – „jėciot“). Kūrėjas mėto žmogų, o šis atkakliai grįžta prie darbo ir jį tęsia. Iš tų kritimų, „išėjimų“ susideda visas jo ėjimas pirmyn.
Juk kritimas reiškia, kad Kūrėjas pridėjo žmogui noro mėgautis ir numetė jį nuo kelio. O žmogus su tuo nauju egoistiniu noru vis dėlto grįžta į kelią, neturėdamas pasirinkimo, užmerkęs akis, „kaip pakinkytas jautis ir asilas su nešuliais“.
Taip jis galiausiai sukaupia pakankamą kiekį norų ir pastangų mokydamasis ir jungdamasis su grupe, kad pajaustų, kur esąs, su Kuo turįs reikalų, ir kaip galima įsijungti į šį procesą.
Jis ima įsisąmoninti, ką jam duoda egoizmas, nustūmimai nuo kelio, ir kaip jis, nepaisydamas visko, laikosi už mokymosi, grupės. Nors tai nėra paprastos būsenos, kai žmogus jaučiasi neturįs jausmų ir supratimo, tačiau jis pamažu susigrąžina sąmoningumą ir patiria naują įkvėpimą. O paskui vėl ateina širdies apsunkinimas.
Taip iš visų šitų „išėjimų“ išeina Tora. Žmogus ima suprasti, kad toks turi būti procesas, ir kad svarbiausia, likti susiliejus su Kūrėju, o tam reikia prilipti prie grupės.
Visas šis procesas detaliai aprašytas pasakojime apie Pesachą, išėjimą iš Egipto. Tora nepasakoja istorijos ar geografijos, tik tai, kaip žmogus praeina svarbius dvasinio vystymosi etapus: pereina iš noro mėgautis valdžios, pirminės egoistinės prigimties į kitą prigimtį, norą duoti. Tai reiškia tikrąjį gimimą su nauja savybe – dvasiniame pasaulyje.
Po to kelias jau neturi tokių kritinių atnaujinimų. Pats didžiausias perversmas – išėjimas iš egoistinio ketinimo į davimo ketinimą.
#223569

Iš 2018 m. kovo 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį „Eime pas Faraoną“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tobulėti – kylant pakopomis

Kada baigsis tavo kritimai ir kilimai

Pesachas – taisymosi pradžios šventė

Komentaras. Vienoje kabalistinėje dainoje yra tokie žodžiai: „Žmogaus siela auga ne pagal laiką, vėl ir vėl atlikdama širdies darbą, kad galiausiai iš sėklos išaugtų meilė“.
Atsakymas. Taip ji ir auga. Ir nieko nepadarysi, reikia pasirūpinti ta sėkla (tašku širdyje) ir jo aplinka. Nors aplinka – tai visas mūsų pasaulis. O paskui dar ir netyrieji dvasiniai pasauliai, vadinamieji klipot. Tai itin rimta pagalba sielai augant, bet ji neigiama. Taip ir pasakyta: „Sukūriau pagalbininką prieš tave“.
Netgi mūsų pasaulyje, jeigu noriu būti sportininkas, mokslininkas – nesvarbu, kas – turiu dėti pastangas ir eiti prieš savo prigimties tingumą. Tik taip galima įveikti tingulį.
Tačiau dvasiniame pasaulyje, kad ir kaip keista, tai kur kas lengviau. Dvasiniame pasaulyje reikia tik suprasti, kad visus klausimus sprendi per vienybę. Neįmanoma jų išspręsti, jeigu vienas eini priešais juos, juk tuomet atsibedi į sieną, mušiesi, mušiesi, vis įsistatydamas guzus.
O jeigu susijungi su kitais, tai drauge randate praėjimą į dvasinį pasaulį, įeinate ten tarsi peilis per sviestą.
#260920

Iš 2020 m. vasario 9 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kada atsiskleidžia taškas širdyje?

Kaip suprasti, kad siela vystosi?

Aplinka nulemia likimą

Kabalistinės grupės principas – lygybė
Klausimas. Yra tam tikri principai, kurių laikantis galima susivienyti grupėje. Vienas jų – lygybė. Kas yra lygybė tarp draugų? Kuo esame lygūs?
Atsakymas. Tuo, kad kiekvienas padeda kitam iš visų jėgų, kiek tik gali. Kaip šeimoje: mažiausias iš tikrųjų yra pats didžiausias, pats svarbiausias šeimoje.
Kitaip tariant, grupėje visuomet siekiame tarpusavyje papildyti kitas kitą, jausti ne ką nors vieną, o tik bendrumą, tik dešimtuką.
Klausimas. Vadinasi, kiekvienas deda maksimalias pastangas, tačiau tos pastangos skirtingos, ir todėl lygios?
Atsakymas. Žinoma. Ir tuomet laikoma, kad esame ne skirtingi, o lygūs.
Bus tęsinys…
#258068

Iš 2019 m. kovo 6 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistinės grupės tikslas V d.

Kabalistinės grupės tikslas VI d.

Kabalistinės grupės tikslas VII d.

Klausimas. Aš dvejus metus esu kabaloje. Mane nuolat lydi pareigos jausmas, kaltė, kad per mažai dedu pastangų dėl dešimtuko. Mintis ir norus tenka filtruoti kiekvieną minutę. Aš nustojau būti laiminga. Ar tai teisinga? Juk jūs sakote, kad kabalistai – didžiausi egoistai, mėgsta gauti malonumą.
Atsakymas. Jokiu būdu negalima riboti malonumų. Kūrinio sukūrimo tikslas – juos pripildyti.
Nė vieną sekundę žmogus neturi būti prislėgtos būsenos. O jei ji ateina ir jį užvaldo, tai nėra gerai. Ji turi būti ribotą laiką ir riboto dydžio, nes liūdėdami jūs priekaištaujate Kūrėjui už tai, kad jis jus patalpino į kenčiantį pasaulį ir verčia kankintis.
Kas tada yra Jo davimo ir meilės savybė? Ji turi pasireikšti ir dabar. Bet kokiose būsenose kiekvienas iš jūsų ir visi kartu turime jaustis absoliučiai laimingi, nes Kūrėjas visą laiką nukreipia jus tik į gera. Todėl yra pasakyta: net jei virš tavęs pakibęs kardas, tu vis tiek turi tikėti, kad tai į gera, ir Kūrėjas tave gelbėja.
Būtent ši jėga veda mus pirmyn ir gelbsti. Jūs turite saugotis liūdesio būsenų, ypač grupėje. Jei grupė sėdi ir kenčia – tai baisus dvasinis nusikaltimas. Jokiu būdu! Priešinai – palaikyti džiaugsmą, optimizmą.
Klausimas. Kartais kritimo būsenoje rodosi, kad visas pasaulis griūva. Kaip dirbti su mintimis, esant tokios būsenos?
Atsakymas. Aš jus suprantu, pasaulis iš tiesų griūva. Bet tai visas pasaulis, o ne mes.
Mes žinome, kodėl jis egzistuoja ir kaip mes turime veikti, kad atneštume į pasaulį išsigelbėjimo, mūsų noro, mūsų ryšio metodiką.
Būtent nuo mūsų ryšio vienas su kitu ir su Kūrėju priklauso pasaulio išsigelbėjimas. Ir tada mes pasijusime Aukštesniajame pasaulyje.
#247595

Iš 2019 m. vasario 3 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Sudužimas būtinas

Šis darbas žmogui!

Naujos būsenos pradžia

Patys turite pažadinti Kūrėją, kad suteiktų mums norą duoti. Nepakanka, kad turime norą gauti, juk turi būti dar geras Duodančiojo noras suteikti mums norą duoti.
Ir nors Kūrėjas nuo pradžių turi norą suteikti malonumą visiems savo kūriniams, tačiau Jis laukia mūsų noro, kuris pažadintų Jį. Juk jeigu negalime Jo pažadinti, tai rodo, kad dar nesame pasirengę gauti naujos savybės, ir mūsų noras nėra tikras, netobulas.
Todėl būtent melsdamiesi, prašydami, kad būtų Kūrėjo noras iš aukščiau, kad duotų mums tai, ko prašome, mes ateiname prie to, kad mumyse stiprėja tikrasis noras, pasirengęs gauti taisančią Šviesą. (Baal Sulamas, „Šamati“ straipsnis Nr. 57 „Priartink jį prie Kūrėjo noro“)
Nuolatinis kreipimasis į Kūrėją iš dešimtuko galiausiai atves prie to, kad mūsų prašymas mumyse virs tikru ir sulauks atsakymo. Kūrėjas – tai gamtos dėsnis. Mums reikia įdėti tam tikrą kiekį pastangų, ir tuomet iš aukščiau gausime naują gyvenimą, naują savybę – davimo savybę.
Kol neperžengėme šio reikiamų pastangų slenksčio, tol neturime to noro. Negalėsime teisingai išnaudoti davimo savybės, o naudosimės ja egoistiškai. To egoistinis valdymas niekaip neleis.
Todėl nuolatinis Kūrėjo žadinimas iš dešimtuko – būtina pastanga, kad pačiame dešimtuke pabustų tikrasis noras tinkama apimtimi ir kokybe. Tik nuo to priklauso mūsų sėkmė!
#254894

Iš 2019 m. rugsėjo 7 d. kongreso Moldovoje pamokos Nr. 6

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas apleido mane ar aš Jį?

Kūrinys – tai noras gyventi

Didžiulė Kūrėjo malonė

Klausimas. Kaip Šviesa nusprendžia, kas vertas pereiti machsomą?
Atsakymas. Šviesa veikia mus kartu tuo pat laiku, o mes priklausomai nuo savo jėgos, nuo savo skaidrumo, su savo panašumu Šviesai siekiame tikslo kiekvienas savo keliu ir skirtingu greičiu.
Pasistenkite būti kuo arčiau Šviesos pagal savo savybes, ir imsite tarsi skristi lyg oru į tą nuostabią ateitį.
Klausimas. Ar gali kabalistas savo ekrano ir minties jėga keliauti po laiką – pirmyn ir atgal kaip laiko mašina?
Atsakymas. Keliauti laiku – reiškia turėti ekraną. Taip tai įmanoma. Bet vėlgi – kam? Čia negali būti nieko egoistiško, tai juk ne žemiškos kelionės, kai man norisi paskrajoti virš debesų.
Čia turima omenyje, kaip pakilti valios jėga per didžiulę vidinę įtampą, priartinant save prie aukštesnių davimo ir meilės savybių, prie bendrojo didesnio plitimo. Taip galiu skristi. Visa tai itin rimtos pastangos.
#250729

Iš 2019 m. balandžio 28 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis

Ką reiškia pereiti machsomą?

Išeiti už laiko ribų