Klausimas. Jeigu žmogus protu pateisina Kūrėją, tačiau vis tiek kenčia, vadinasi, jis nusižengia?
Atsakymas. Jei išties pateisintų Kūrėją – nekentėtų. Kaip tai įmanoma? Tai juk vidinis prieštaravimas.
Komentaras. Protu jis tarsi sako, kad viskas iš Kūrėjo, „nėra nieko kito tik Jis“.
Atsakymas. Vadinasi tai dar neįėjo į norą. Svarbiausia – noras, o ne mintys. Mintys gali tik nukreipti, o norai užbaigia veiksmą.
Todėl jeigu nore dar nejaučiama pasklidusi Kūrėjo savybė, Kūrėjo jėga, gerumo savybė, tada tai dar nevadinama baigtu veiksmu ir žmogus kenčia.
#259259

Iš 2019 m. gruodžio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pateisinti Kūrėją jausmuose?

Sutikti su Kūrėju

Nereikalingos kančios

Klausimas. Kai žmogus, studijuojantis kabalą, pakyla virš savo egoizmo, jis tarsi praranda baimės jausmą, jis jau nebijo dėl savęs ir tampa nepažeidžiamas?
Atsakymas. Tiek, kiek jis susijęs su Aukštesniąja jėga, veikiančia jį, jis prisilipina prie Jos, ir jam visiškai nesvarbios jokios pasekmės. Yra tik viena pageidaujama pasekmė: visą laiką likti visiškoje vienybėje, susijungime su Aukštesniąja jėga.
Klausimas. Vadinasi, jis gali pateisinti bet kokius Kūrėjo veiksmus?
Atsakymas. Tai yra jo tikslas. Iš tikrųjų, jeigu mes kalbame apie Kūrėją kaip apie absoliutų gėrį, tai tiek, kiek žmogus išsitaiso, jis pateisina Kūrėjo veiksmus, nesvarbu, kas su juo atsitiktų. Tai ir yra jo išsitaisymas.
Įsivaizduokite, kaip iš šono gali atrodyti Kūrėjo įtaka teisuoliui, kai Kūrėjas veikia jį visiškai neigiamomis jėgomis, o jis taiso savyje jų jausmus į teigiamus ir nepaisydamas pojūčių myli Kūrėją, nori būti dar arčiau Jo.
Jis pateisina bet kokius Kūrėjo veiksmus jo ir kitų žmonių atžvilgiu, nes jis sujungtas su jais ir pradeda priimti jų būsenas, kaip asmenines.
#245568

Iš 2018 m. lapkričio 20 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Artimas ryšys su Kūrėju

Išsiskirti su egoizmu

Kur visų neišsitaisymų šaknis?

Iš Baal Sulamo straipsnio „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“: „Išsilaisvinimas priklauso nuo kabalos platinimo tarp masių, kas taip puikiai žinoma iš „Zohar“ ir visų knygų apie kabalą.
Pačios masės to nepakenčia ir vengia. Net visi tie, kurie studijuoja Torą, atlikdami bet kokią malonę, daro tai dėl savęs. Tuomet Mašijacho dvasia palieka ir negrįžta į pasaulį: išminties dvasia (Chochma) ir supratimo dvasia (Bina), minties ir narsos dvasia (Gvura), žinių dvasia (Daat) ir drebulys prieš Kūrėją… “
Problema ta, kad žmonės viską, kas vyksta, atskiria nuo aukščiausios šaknies ir nenori pastebėti, kad visur veikia aukštesnė jėga. „Nėra laisvos nuo Kūrėjo vietos“, nėra veiksmo, kuris būtų atliekamas be Jo dalyvavimo. Taip vyksta kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką.
Žmogus turi įsisąmoninti, kad visus jo norus, mintis, poelgius, net pačius blogiausius, diktuoja Kūrėjas, ir išsiaiškinti savo požiūrį į Jo veiksmus. Ir tuomet būdamas savo dabartinės būsenos jis susilies su aukščiausia jėga.
Žmogus pateisina Kūrėją, suprasdamas, kad šis veikia norėdamas ištaisyti žmogaus požiūrį į tai, kas vyksta. Kūrėjas praveda jį per visas įmanomas būsenas, kurių nepateisintum iš gyvūninės, racionalios logikos pozicijų.
Tačiau stengdamasis viską priskirti Kūrėjui, nes „nėra nieko, išskyrus Jį“ žmogus keičia savo požiūrį į tai, kas vyksta. Jam svarbiausia – viską priskirti Kūrėjui, kad Jį pradžiugintų. Jis neatsižvelgia į savo nemalonias būsenas, baimes, suvaržytą išdidumą ir pan.
Pirmiausia jis nusprendžia, kad viskas ateina iš Kūrėjo, bet negali pateisinti Jo dėl savo skausmo. Paskui jis sutinka su nemalonia būsena, suvokdamas, kad tai būtina. Kitaip tariant, jis jau pateisina Kūrėją, kuris taip jį ištaiso, bet jam vis dar blogai.
Ir galų gale žmogus pakyla virš kartaus jausmo pasitelkęs tikslo svarbą, kuri padengia materialų skausmą, jaučiamą nore mėgautis. Taip jis pasiekia atsidavimą Kūrėjui.
Visos ankstesnės pakopos vadinamos „vergu“, „tarnaite“, padedančia „šeimininkei“, t. y. jo ištaisytam norui, Malchut.
* * *
Būdamas lo lišma būsenos visus veiksmus priskiriu Kūrėjui, stengiuosi prilipti prie Jo visomis savo mintimis ir norais, susiedamas su Juo viską, kas vyksta pasaulyje. Juk „Nėra kito, išskyrus Jį“.
Bet tuo pat metu vis dar pridedu savo jausmus, išgyvendamas malonius ir nemalonius įvykius, norėdamas vienų ir nenorėdamas kitų. Prie visko, kas vyksta, sąmoningai ar nesąmoningai prisijungia mano asmeninis interesas.
Pagaunu save galvojant, kad norėčiau kitokios įvykių baigties ir apgailestauju dėl to, kas atsitiko. Liūdesys ir apgailestavimas rodo, kad esu nepatenkintas Kūrėjo valdymu. Nėra jokių abejonių, kad tik Jis mane valdo, bet kol kas nesutinku su Juo, nesu Jam atsidavęs. Jei nesidžiaugiu būdamas bet kokios būsenos (blogos ar geros), tai reiškia, kad nesu susiliejęs su Kūrėju.
Ši būsena vadinama lo lišma, juk norėčiau kiekvieną būseną pakreipti taip, kad ji būtų malonesnė mano jausmams ir supratimui. Tai rodo, kad trūksta susiliejimo.
* * *

Praktiškai būtina nuspręsti, ar visos būsenos, kurias jaučiu, kyla iš Kūrėjo? Čia galimi skirtingi etapai: daugiau paslėpties ar daugiau atskleidimo. Šis sprendimas priimamas protu. Be to, būtina išsiaiškinti pojūčius: tai, kas vyksta, man malonu ar nemalonu, ar sutinku su Juo daugiau ar mažiau, ar džiaugiuosi?
Turiu sutikti savo protu, širdimi, jausmais ir sąmone, kad viskas ateina iš Kūrėjo, ir viskas nuostabu, kitaip tariant, Kūrėjas geras ir kuria gera, ir nėra nieko, išskyrus Jį. Geras ir kuriantis gera – remiantis mano jausmais, ir nėra kito, išskyrus Jį – remiantis pagrįsta išvada, veiksmais. Tai viskas, ką turime padaryti.
Ir jeigu to dar nepasiekėme, per dešimtuką privalome pritraukti kuo daugiau grąžinančios į Šaltinį Šviesos ir kreiptis į Kūrėją su malda. Svarbiausia didinti Kūrėjo svarbą, Jo unikalumą visur: Jis pirmas ir Jis paskutinis – viskas tik iš Jo.
#241960

Iš 2019 m. kovo 1 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“

Klausimas. Kodėl patirdamas kančias, matydamas rezultatą, į kurį jos atvedė, supranti, kad kitaip negalėjo būti, ir pateisini šias kančias? Tačiau tuo metu, kai jas patiri jų negali pateisinti.
Atsakymas. Iš tiesų negali. Jei iš anksto galvosi: „Esu pasirengęs bet kokioms kančioms, išbandymams, kad ir kas tai būtų, juk tai atskleis man visą pasaulį, dvasinius pojūčius!“ – tai gerai. Tačiau po minutės jausdamas kančias esi pasirengęs viską mesti ir pabėgti, kad tik jų nejaustum.
O paskui viską pateisini. Taip sukurtas žmogus.
Klausimas. Tai turi dvasinę šaknį?
Atsakymas. Taip, tai dvi linijos, kurios kol kas negali susiderinti mumyse.
Klausimas. Vadinasi, kentėdamas negaliu jų pateisinti ir tik paskui įstengsiu suvokti, kad kančios buvo naudingos?
Atsakymas. Teisingos kančios jaučiamos tik grupėje. Tai ryšio su draugais, abipusio laidavimo, abipusio įsipareigojimo, abipusio kilimo trūkumas. Visa kita – visiškai nereikalingos kančios ir geriau jų vengti.
#242152

Iš 2018 m. lapkričio 18 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl reikalingos kančios

Kančių mažinimo formulė, I dalis

Eikime geruoju keliu

Tuo metu, kai „teisuolis mieste“, kitaip tariant, kai žmogus pateisina savo būseną, jis yra pasirengęs eiti aukščiau visų asmeninių išskaičiavimų ir suteikti malonumą Kūrėjui per draugus. Jis priima viską, kas aplinkui, kaip priklausаntį Kūrėjui.
O kai „teisuolis“ dingsta iš „miesto“ (miestu vadinamas žmogus, o teisuoliu – pateisinimas), kitaip tariant, kai žmogus negali pateisinti savo būsenos ir vėl krenta į proto išskaičiavimus, jis grįžta į save. Ir tuomet ima galvoti kitaip, pasveria, kokią naudą gaus ir ar verta. Tai Malchut, o ne Binos išskaičiavimai.
Binos ir Malchut santykis aiškinamas visame „Mokyme apie dešimt sfirų“: Malchut kyla į Biną, nusileidžia į savo vietą, atlieka antrąjį apribojimą, sudūžta. Viskas sukasi aplink vieną klausimą: ar teisuolis žmoguje, t. y. ar pateisina, tai, ką su juo daro Kūrėjas, su sąlyga, kad žmogus pats nieko negaus pačioje Malchut, kuri turi būti apribota.
Reikia pajausti skirtumą tarp dviejų būsenų, susipažinti su jomis. Šis skirtumas tarp būsenų žinant bei pakilimo virš žinojimo ir vėl puolimo į žinojimą
Šis perėjimas vadinamas „machsomu“ – tai dvasinio pasaulio riba. Ir jis taps mums suprantamas, įprastas, galimas valdyti, juk ten yra apribojimas ir ekranas, ten visas mūsų darbas, ten aiškinamės iki noro gelmių, kiek įstengiu apibrėžti, kad esu aukščiau jo.
O kai staiga krentu, ar galiu greitai pateisinti Kūrėją, kad šis kritimas buvo su tikslu toliau pakilti? Nėra veiksmų, nevedančių į pakilimą.

#231199

Iš 2018 m. rugpjūčio 5 d. pamokos tema „Nuo bejėgiškumo iki šauksmo Kūrėjui“ 

Daugiau šia tema skaitykite:

Kiek augs Faraonas?

Kaip pateisinti Kūrėją?

Kaip gyventi Žmogaus gyvenimą