Pateikti įrašai su Pesach žyme.


Linkiu visiems laisvės ir meilės!

Klausimai ir atsakymai, Šventės

Klausimas: Ar reikia mums, jūsų mokiniams, studijuojantiems kabalą, bet ne žydams, švęsti Pesach ir kitas šventes? Daugelis pas mus kalba, kad reikia skubėti pirkti macų ir ruoštis Seder Pesach.
Atsakymas: Brangūs mano mokiniai. Pabandysiu dar kartą atsakyti, paprastai ir visam laikui, mat jau daug kartų atsakinėjau.
Žydų tauta – tai iki I m. e. am. egzistavusi kabalistinė grupė, kurią dar prieš 1 700 metų Babilone įkūrė Abraomas. Nuo I m. e. am. žydai prarado savo dvasinę pakopą ir pamiršo, kas jie tokie. Šiandien jie atgimsta savo išsitaisymui, nes pasauliui reikia kabalos.
Visi žydų pirminiai šaltiniai parašyti kabalistų, ir mes juos studijuojame kaip  kabalistinius, o ne taip, kaip juos nuo I m.e.a. studijuoja žydų tauta – žemiškuoju pavidalu, tarsi būtų kalbama apie mūsų pasaulį.
Tarp jų, žinoma, reikia studijuoti ir „Agada šel Pesach“ („Velykų pasakojim1“ apie išėjimą iš Egipto),  nes  ten kalbama ne apie išėjimą iš Egipto šalies, o apie tai, kaip pakylame virš savo egoizmo. Jūs galite prisijungti prie mūsų tradicijos – sėdėti vakare už šventinio stalo, virtualiai būti su  mumis ir valgyti macas su farširuota žuvimi arba duoną su kiauliena – kaip pageidausite.
Baal Sulamas knygoje „Paskutinioji karta“ rašo, kad netgi visiškai išsitaisius kiekviena tauta gali pasilikti prie savo religijos ir paproči7. Keičiasi tiktai santykiai tarp žmonių: nuo neapykantos iki meilės – tai ir yra išėjimas iš Egipto. Visiems mums linkiu tokios šventės!

Daugiau šia tema skaitykite:

Nieko bendra su kūnu

Svarbiausia – sielos išsitaisymas

Kam kabalistui kipa?

Komentarų nėra

Misija įmanoma

Dvasinis darbas, Laidavimas

Prasidėjo ypatingas laikotarpis – šventė Pesach. Dėl nuovargio ir išėjimo iš įprastinės būsenos mus gaubia tarsi lengvas rūkas. Visam pasauliui dabar ypatingas laikas, kai pagal tvarką veikia supančios Šviesos, išplaukiančios iš šakų ir šaknies dėsnių.
Be to, įžengiame į šventę, tiesiogiai susijusią su mumis. Nėra dvasinės šaknies, artimesnės ir reikalingesnės mums nei Pesach. Tik šito aš noriu. Išeidami iš egoizmo, mes vėl ir vėl primename sau apie išėjimą iš Egipto, taisome jį vėl ir vėl visame likusiame kelyje iki pat išsitaisymo pabaigos. Galiausiai turime visiškai ištrūkti iš Egipto tokiu mastu, kad apsuktume jį į priešingybę – į davimą.
Dabar galime padaryti šuolį. Šis uždavinys ir laukia mūsų. Nesvarbu, jei mes maži, jei ne viską suprantame. Tegul mums daug ko trūksta – taip bus visada. Tamsos pojūtis, maišatis, sudrumsti jausmai ir protas – visa tai būtina. Mus turi blaškyti – ir to netrūksta. Visi jaučiamės supainioti, išmušti iš vėžių, silpni ir t. t., kiekvienas pasirengęs tik miegoti. Tai geriausia, optimaliausia mums būsena.
Kartu turime užtikrintai ir tiksliai stengtis vienytis. Jei ima miegas – galima ir pamiegoti, tačiau su teisingu ketinimu, kad net šiuo veiksmu susitelktume į taškus širdyse ir užmigtume, viduje neišsiskirdami vieni su kitais.
Vienybę reikia pralaužti. Įeik vidun, nepaisydamas mieguistumo, ir pradėsi gauti pabudimą iš kitų.
Kiekvienam iš mūsų nepakanka tarpusavio įsijungimo. Juk jeigu aš įsiliesiu į visus, o visi – į mane, tai suteiks man šimto tūkstančio žmonių jėgą. Tai laidavimo rezultatas, be jo nieko nepasieksime. Mes turime skatinti save įgyvendinti vienybę.
Šiandien vakare mes su visais pasaulyje sėdėsime prie šventinio stalo. Svarbiausia bus ne tai, ką valgome ir geriame, ne pats Velykų seder. Visa tai – paprotys, o svarbiausia – ar ketiname pakilti aukščiau savo egoizmo į meilę ir vienybę?
Tai ir yra išėjimas iš Egipto. Visa kita – interpretacija. Visi šventiniai atributai – tai tik ženklai, bendrų pastangų požymiai. Jeigu aš spaudžiu save kartu su kitais, tai šiuo spaudimu pereinu visą velykinį seder. Jis atsiskleidžia manyje.
Todėl dabar mums reikalingas galingas nubudimas. Mes iš tikrųjų pajėgiame prasiveržti. Juk matome, kaip Aukštesnioji jėga stumia mus pirmyn, nuolatos organizuoja mus, rūpinasi mumis. Dabar reikia spustelti save, nematau prieš mus jokių kliūčių. Nedidelė jausmų sumaištis – argi tai Faraonas?
Nereikia tikėtis, kad kada nors bus lengva. Mes visada judame prieš norus ir ketinimus. Visada tave ims snaudulys, visada atsiras skubių reikalų, visada pakaks painiavos. Toks kelias.

Iš 2011 m. balandžio 18 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Kvietimas už machsomo

Ar esi pasirengęs pabėgimui?

Viena mintis

Komentarų nėra

Kvietimas už machsomo

Dvasinis darbas

Mūsų laukia labai didelės bendros pastangos. Galimybės pačios dėliojasi prieš mus pagal dvasinį tvarkaraštį – tad įgyvendinkime jas. Mes gebame atlikti seriją išpuolių, siųsdami juos kaip kulkas į taikinio centrą, kol pasieksime rezultatą.
Ateityje matau visiškai realių galimybių. Nemanykime, kad mes dar nepasirengę, kad dar kažko stinga, dar ne viskas aišku. Egipte niekas neaišku, čia tik grimztame į tamsą ir sumaištį. Kuo daugiau dėliojame į vietas, tuo labiau mus blaško nauji sumaišties antplūdžiai.
Svarbu dėl šio sąmyšio nenusiminti. Iš pačių veiksmų, kurie laukia eilės, matau, kad mes galime tai padaryti. „Kaip mes tai sugebėsime?“ – tu paklausi. Kai mes iš tikrųjų atskleisime, kad nesugebame – netikėtai ateis išsigelbėjimas.
Aš neabejoju, kad mes esame labai geros, nuostabios būsenos. Mus kviečia į dvasinį pasaulį. Ir šventė Pesach ateina į pagalbą.
Be to, mes turime jausti atsakomybę už visą pasaulį, kuris – priešingai nei mes – pateko į bėdą. Jeigu ne dvasinis proveržis, mūsų laukia sunkūs sukrėtimai. Ant slenksčio – rimtos griūtys įvairiose šalyse. Padėtis tampa vis keblesnė, mes turime atkurti pusiausvyrą – tik ne ankstesnę, o dvasinę.

Iš 2011 m. balandžio 14 d. pamokos pagal straipsnį iš brošiūros apie Pesachą

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar esi pasirengęs pabėgimui?

Vienintelė, bet be galo sudėtinga sąlyga

Komentarų nėra

Pesach – bendras ir galutinis

Kabala, Šventės

Pesach šventė reiškia „Pe-sach“  (peršokimas, pasirinkimas) – pasirinkimą tik tų egoizmo savybių, kurias galima ištaisyti ir panaudoti davimui, kitų labui.
Kai žmogus supranta, kad visame pasaulyje tik jo prigimtis yra blogis, žudantis jį ir kitus, jis prieina išvados, kad nori tik vieno – atsikratyti šio blogio.
Besistengdamas tai padaryti (studijuodamas kabalistinius tekstus, kurie tik apie tai ir kalba, grupėje, kuri siekia pakilti aukščiau blogio), jis pajunta, kad neturi jėgų pakilti aukščiau egoizmo.
Supratimas, kad būtina (išeiti iš egoizmo) ir neįmanoma (padaryti tai pačiam), pagimdo žmoguje vidinį riksmą, nukreiptą į Kūrėją – tą, kuris taip padarė, – ir išgelbėja nuo egoizmo!
Lai išgelbėjimas pasiekia kiekvieną jo trokštantį per šią šventę!

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie Pesacho šventės ištakas

Ar esi pasirengęs pabėgimui?

Komentarų nėra

Vienintelė, bet be galo sunki sąlyga

Dvasinis darbas, Laidavimas, Šventės

Egipto vergijos istorija byloja apie dvasinį kelią, kurį keliauja  kabalistų grupės.
Mes lyg ir pasiruošę išeiti iš Egipto į laisvę (iš egoizmo į davimo savybę), bet tai taip sunku – mes pergyvename ir „septynerius bado metus“, ir „egiptietiškas bausmes“, kad  pajustume faraoną (blogąją egoizmo valdžią), slypintį kiekvieno viduje.
Kenčiu baisią vidinę kovą, juk kažkuri mano dalis sutinka išeiti iš Egipto (palikti egoizmą), bet vis tik aš nepasiruošęs bėgti.
Pabėgimas (Pesacho naktis) iš Egipto įvyksta netikėtai, tamsoje, skubant, iš baimės, dėl postūmio iš aukščiau – kai pajuntu jėgą, stumiančią mane pirmyn, davimo savybės link.
Tuomet būnu pasiruošęs bėgti į tamsą (taip jaučiama davimo savybė). Bet Kūrėjas išveda mane į laisvę ilgu keliu, apsuptą Faraono šalininkų iš „saviškių“ tarpo (erev rav).
Gal aš jau atitrūkau nuo  „faraono kariuomenių“, tikrųjų egoistinių norų, bet su manimi pasiliko „gausi minia“ norinčiųjų maitintis iš dviejų lėkščių – tų, kurie likdami egoistiški, jaučia malonumą  priklausydami Kūrėjui, neva dvasiniam pasauliui.
Šie norai laiko mus tremtyje ir neleidžia ištrūkti. O kai mes visgi bėgame, jie sugeba prisijungti prie mūsų, nes turi ryšį su Kūrėju.
Jie vadinami „gausiais“, nes metasi iš karto į abi puses ir nori valgyti nuo dviejų stalų vienu metu – tikėdamiesi gero gyvenimo šiame ir būsimame gyvenime. Jie ir tempia mus atgalios.
Kiekviename iš mūsų yra tokių norų ir ketinimų. Ir kai ateiname prie Galinės jūros, nebūname pasiruošę į ją šokti. Yra vienintelė ypatinga jėga, galinti padėti tai atlikti, nes ši jūra atrodo tiesiog kaip mirtis.
O kai pagaliau pasiekiame Sinajaus kalną, ši sąlyga –„susivienyti ir tapti kaip vienas žmogus su viena širdimi“ –  būna be galo sudėtinga!
Žmogus po visų savo aiškinimųsi ir žingsnių dvasinio pasaulio link suvokia, kad jis nenori vienytis su kitais.
Bet ši sąlyga būtina, ir jam tenka sutikti: „Aš pasiruošęs, bet negaliu“… – „Bet jūs norėtumėte tokio abipusio laidavimo? Kūrėjas garantuos tai, o ne jūs patys! Norite?“
Ir tik kai sutinkame su tuo, iš viršaus gauname jėgų laidavimui – Kūrėjas atsiskleidžia žmoguje, kad suteiktų jam davimo savybę.
Tai labai ilgas ir sudėtingas procesas, ir knyga „Zohar“ ugdo jautrumą mumyse vykstantiems pokyčiams, kad galėtume įsivaizduoti kiekvieną detalę. Kadangi visa tai vyksta tik mano viduje ir niekur daugiau, privalau išmokti atpažinti  ir suprasti šias savybes.
Kuo labiau įprantu prie tokio vidinio matymo, tuo labiau priartėju prie dvasinio suvokimo.

Ištrauka iš 2010-01-14 d. pamokos

Komentarų nėra