Pateikti įrašai su Pesachas žyme.


Pesach šventė: skirtingos traktuotės

Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kuo skiriasi kabalistinis mūsų pasaulio ir Pesacho šventės aiškinimas nuo įprastų komentarų?
Atsakymas. Keliais lygmenis aiškinama būtis, sukūrimas, vystymasis, tikslai, žmogaus užduotys. Pavyzdžiui, aiškinant Pesach šventę galime kalbėti apie:
1. istorinį tautos vergijos laikotarpį Egipte,
2. žmogaus „vergiją“ jo egoizme–Egipte–faraone,
3. Apie kūrinio–noro vystymąsi veikiant Šviesai–Kūrėjui ir jos nebuvimą veikiant
tamsai–Egiptui–faraonui.
Taip pat galima kalbėti skirtingais lygmenimis apie:
1. mechaniškai atliekamus ritualus, paprastai vadinamus priesakais,
2. psichologinį nurodymo „mylėk savo artimą kaip save patį“ vykdymą kaip bendrą Kūrėjo nurodymą, kuris apima visus kitus nurodymus, kaip pasakyta Toroje: „Mylėk savo artimą – bendras Toros dėsnis“.
#156182

Daugiau šia tema skaitykite:

Pesachas – taisymosi pradžios šventė

Egipto koridorius

Mozė

Komentarų nėra

Išeiti, kad grįžtum

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманPastangų kiekis matuojamas „įėjimų“ ir „išėjimų“ (pakilimų ir kritimų) skaičiumi, apie tai sakoma: „Tora išeis iš Ciono“ (iš kritimų – „jėciot“). Kūrėjas mėto žmogų, o šis atkakliai grįžta prie darbo ir jį tęsia. Iš tų kritimų, „išėjimų“ susideda visas jo ėjimas pirmyn.
Juk kritimas reiškia, kad Kūrėjas pridėjo žmogui noro mėgautis ir numetė jį nuo kelio. O žmogus su tuo nauju egoistiniu noru vis dėlto grįžta į kelią, neturėdamas pasirinkimo, užmerkęs akis, „kaip pakinkytas jautis ir asilas su nešuliais“.
Taip jis galiausiai sukaupia pakankamą kiekį norų ir pastangų mokydamasis ir jungdamasis su grupe, kad pajaustų, kur esąs, su Kuo turįs reikalų, ir kaip galima įsijungti į šį procesą.
Jis ima įsisąmoninti, ką jam duoda egoizmas, nustūmimai nuo kelio, ir kaip jis, nepaisydamas visko, laikosi už mokymosi, grupės. Nors tai nėra paprastos būsenos, kai žmogus jaučiasi neturįs jausmų ir supratimo, tačiau jis pamažu susigrąžina sąmoningumą ir patiria naują įkvėpimą. O paskui vėl ateina širdies apsunkinimas.
Taip iš visų šitų „išėjimų“ išeina Tora. Žmogus ima suprasti, kad toks turi būti procesas, ir kad svarbiausia, likti susiliejus su Kūrėju, o tam reikia prilipti prie grupės.
Visas šis procesas detaliai aprašytas pasakojime apie Pesachą, išėjimą iš Egipto. Tora nepasakoja istorijos ar geografijos, tik tai, kaip žmogus praeina svarbius dvasinio vystymosi etapus: pereina iš noro mėgautis valdžios, pirminės egoistinės prigimties į kitą prigimtį, norą duoti. Tai reiškia tikrąjį gimimą su nauja savybe – dvasiniame pasaulyje.
Po to kelias jau neturi tokių kritinių atnaujinimų. Pats didžiausias perversmas – išėjimas iš egoistinio ketinimo į davimo ketinimą.
#223569

Iš 2018 m. kovo 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį „Eime pas Faraoną“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tobulėti – kylant pakopomis

Kada baigsis tavo kritimai ir kilimai

Pesachas – taisymosi pradžios šventė

Komentarų nėra

Pesachas – taisymosi pradžios šventė

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманDabar švenčiame Pesachą, kuris simbolizuoja taisymosi pradžią. Juk viskas prasideda nuo išėjimo iš „Egipto“, po kurio dovanojama Tora.
Taisyti galima tik žmogų, kuris perėjo „Egipto tremtį“. Kūrinio pradžia – nusidėjimas prie Pažinimo medžio ir sielos sudaužymas, po kurių prasideda taisymosi procesas.
Tad suprantama, kad pirmiausia būtina įsisąmoninti blogį, išsiaiškinti būseną, kur atsidūrėme po Pažinimo medžio sudužimo, kai siela pasidalijo į daugybę dalių, kurias dabar turime surinkti draugėn. Ir tai atliekama turint tą egoistinį norą mėgautis, kuris kol kas viešpatauja tarp mūsų.
Taip prie sielos, kurią atkuriame, prijungiame vis labiau atsiskleidžiantį blogąjį pradą, t. y. visą tą Šviesos jėgą, kuri užpildė sielą ir atvedė prie to, kad kiekviena dalelė atitolo nuo kitų. Kai vėl susijungiame draugėn, dirbdami prieš Šviesos jėgą (anksčiau ji užpildė sielą, o dabar tapo jai priešiška), suvokiame Kūrėjo savybę ir ištaisyto kūrinio savybę.
Bet visa tai prasideda nuo esamos būsenos blogio įsisąmoninimo, nuo to, kad atskleidžiame tarp mūsų egoizmą, atstūmimą, neapykantą, nesupratimą, išsiaiškiname, kiek kiekvienas pasinėręs į patį save ir nėra pasirengęs iš to kapstytis. Tai pirmas, būtinas etapas pažįstant Kūrėją.
Visus Pesachui skirtus straipsnius reikia suvokti kaip kalbančius apie mūsų tarpusavio atitolimą ir susijungimą. Kai tolstame vieni nuo kitų, kyla piktos jėgos ir atskleidžia mumyse tremties pojūtį.
Ir tada iškart galima kalbėti apie vienybę bei išsitaisymą, prasideda išsilaisvinimas. Kitaip tariant, viską reikia matyti per tremties ir išsilaisvinimo, atitolimo ir suartėjimo prizmę, kaip kažką neištaisytą ir to kažko ištaisymą.
#222984

Iš 2018 m. kovo 8 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį „Palaiminimas, atlikęs su manimi stebuklą“

 

Komentarų nėra

Pesachas – faraono valdžios pabaiga

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманPesachas žymi mūsų išėjimą iš egoizmo, iš žemiškos, materialios prigimties, iš mūsų „faraono“ valdžios. „Faraonas“ šimtu procentų valdo visą žmogų, išskyrus vieną mintį, vienintelį tašką širdyje, kuris mus sieja su Kūrėju.
Turime kreiptis į Kūrėją per šį tašką, kad ištrauktų mus iš „Faraono“ valdžios lyg už virvės galo.
Koronaviruso epidemija, namų karantinas, ekstremalios sąlygos, kurias šiandien patiria žmogus – tai laikotarpis prieš išeinant iš „Egipto“, kai ruošiamės išsilaisvinti iš „Egipto“ vergijos, iš mus atskiriančio noro mėgautis valdžios, į vienybę.
Kai pajaučiame vienybę, reiškia, kad išėjome iš „Egipto“ ir atkeliavome į „Izraelio žemę“, į norą, nukreiptą tiesiai į Kūrėją, Isra-el (Jašar-Kėl).
„Egiptas“ – dabartinė mūsų būsena, kai kiekvienas yra savo egoizmo viduje. Bet yra Izraelio žemė, noras, nukreiptas tiesiai į Kūrėją. Perėjimas iš Egipto į Izraelio žemę, iš vieno noro į kitą, vadinamas išėjimu iš Egipto, ir jį sudaro keletas veiksmų.
Tikėkimės, kad netrukus tai atliksime, o mūsų noras bus nukreiptas į Kūrėją indo viduje, kuris vadinamas siela. Taip nusipelnysime pamatyti, pajausti, gyventi kitame gyvenimo lygmenyje – aukščiausioje žemėje.
Kiekvienas iš mūsų nori išeiti iš Egipto, iš savo egoizmo, palikti seną požiūrį į gyvenimą, kuris verčia mąstyti ir rūpintis tik savimi. Juk tai mano prigimtis, su ja gimiau ir gyvenu. Bet bundantis taškas širdyje ragina mane atsisakyti egoizmo.
Pirmiausia noriu išeiti iš vieno pasaulio ir patekti į kitą vien tam, kad man būtų gera. Bet tada imu suprasti, kad perėjimas iš pasaulio į pasaulį, iš Egipto į Izraelio žemę – tai kilimas nuo vienos pakopos į kitą.
Egiptas reiškia rūpintis savimi, o Izraelis – rūpintis Kūrėju, teikti Jam malonumą. Ir tam, kad iš tikrųjų kreipčiausi į Kūrėją, o ne vėl išversčiau viską į savo pusę, Kūrėjas man duoda ženklą: jei galvoju apie kitus, vadinasi, siekiu Kūrėjo.
Kūrėjas sąmoningai sudaužė Savo sukurtą norą į daugybę dalių, parodydamas mums, kaip kiekvienas galvojame vien apie save. Bet jeigu noriu siekti Kūrėjo, turiu galvoti apie kitus, o per mintis apie juos, prieisiu prie minties apie Kūrėją.
Ir tada tapsime lygūs su Kūrėju, panašūs: Kūrėjas šimtu procentų galvoja apie mane, ir aš, galvoju apie Jį tam tikru nuošimčiu savo norų. Tiek atsiskleidžiu Kūrėjui ir jaučiu Jį, priartėju prie Jo, susijungiu, ir tarp mūsų atsiranda ryšys.
Priklausomai nuo ryšio su žmonija, su visuomene, nukreipiu save į Kūrėją ir jaučiu Jį. Tai yra visas išėjimo iš Egipto procesas. Šiame kelyje patiriame daugybę pokyčių, kontrolės punktų, apie kuriuos kalba Tora.
Kabalos metodikos esmė – nukreipti žmogų per visas šias stadijas, pradedant nuo jo pirminio, bazinio egoizmo ir baigiant visišku panašumu į Kūrėją, tai vadinama galutiniu išsitaisymu.
Šiuo keliu jau einame. Juk pradžioje visai nesupratome, kad esame valdomi egoizmo, savo noro mėgautis. Tačiau pamažu judėjome į priekį ir šiandien jau jaučiame, kad grupė – tai priemonė Kūrėjui pasiekti, o egoizmas, vadinamas Faraonu, valdo mus.
Turime pabėgti nuo jo (tai vadinama išėjimu iš Egipto): savo egoizmą paversti į davimą pasitelkę grąžinančią į Šaltinį Šviesą, Torą.
Kai noras iš gavimo virsta į davimą – tai reiškia, kad pereinu iš Egipto į Izraelio žemę. O pakeliui yra daugybė pokyčių, tarpinių stočių.
#262411

Iš 2020 m. kovo 31 d. rytinės pamokos ,,Pesach“ tema

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimas iš Egipto XXI a.

Visas kūrinio dalis sujungti į vieną sistemą

Koronavirusas keičia tikrovę III dalis

Komentarų nėra

Mozė

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos, Šventės

каббалист Михаэль ЛайтманPagrindinis Pesacho šventės herojus – „Mozė“, t.y. dvasinis vedlys, ypatinga savybė žmoguje, vedanti jį veda prie išėjimo iš Egipto.
Jeigu kalbėsime apie Mozę ne kaip apie savybę žmoguje, bet kaip apie pavidalą, tai jis nebuvo lyderis iš prigimties. Tai uždaras savyje žmogus, norintis pasiekti supantį pasaulį, jo savybes, save.
Jis gyvena Faraono rūmuose, naudojasi visomis princui priklausančiomis privilegijomis. Yra gerbiamas, studijuoja egiptietiškas praktikas, magiją – viską, kuo tuomet naudotasi Egipte statant piramides, pažįstant visatą per astronomiją, ir viską, ką tuomet jie išrado. Tai traukė Mozę. Jis buvo mokytas žmogus, tačiau nebuvo susijęs nei su egiptiečiais, nei su tauta. Jis tiesiog buvo princas.
Kai būnant Egipto tremtyje Kūrėjas pašaukė jį grįžti atgal – jis pakluso, tačiau tam neturėjo jokio asmeninio ketinimo.
Grįžęs į Egiptą jis ateina pas savo dėdę faraoną, pas savo įmotę Batją jau kaip jų priešininkas ir sako: „Paleisk mano tautą.“ O faraonas atrėžia: „Jie čia gyvena su savo šeimomis, gyvuliais ir ūkiu. Jie jau seniai ne mano ir niekur eiti nesirengia.“
Įsivaizduokite, tartum reikalaujame iš JAV prezidento: „Išleisk žydus į Izraelį.“ Jis į tai atsako: „Nesirengiu jų išleisti, jų man reikia ekonomikos, mokslo, prekybos plėtotei. Pamėginkite patys kreiptis į juos ir paklausykite, ką jie atsakys.“
Juk žydai labai gerai gyveno Egipte. Jie naudojosi visomis gėrybėmis, net daugiau nei patys egiptiečiai. Tad prie jų nebuvo kaip prieiti nei per faraoną, nei per pačią žydų tautą.
Izraelio tauta buvo visko pertekusi, tingi, paveikta egiptietiškų tradicijų, kultūros, mokslo, meno, įvairių pramogų. Jie turėjo viską, ko reikia, neaplenkiant ir didžiulių ganyklų gyvuliams. Galima sakyti, kad jie gyveno pačioje geriausioje vietoje pasaulyje.
Tačiau, kai Mozė ėmė prašyti faraoną paleisti Izraelio tautą iš Egipto, tada jie ir pajuto blogąją faraono pusę: smūgiai, priespauda, mokesčiai, net persekiojimai, pogromai.
Iš esmės viskas, ką matome tolesnėje žydų istorijoje, staiga ima atsirasti Egipte tautai, kuri buvo visiškai išlepinta! Savaime suprantama, faraono požiūris į Mozę tapo itin neigiamas.
Bet jis vis tiek eina pas faraoną Kūrėjo palieptas ir reikalauja: „Paleisk mano tautą!“
Esmė ta, kad Mozė bijo ir faraono, ir Kūrėjo, jis nežino, ką daryti. Mozė įtikinėja Kūrėją, kad pats švebeldžiuoja, mikčioja, kad iš prigimties nėra lyderis. O Kūrėjas jam atsako: „Aš žinau, ką pasirinkti. Tad pirmyn.“ Ir jis eina.
Beje, Kūrėjas sako: „Eime drauge. Aš taip apsunkinau faraoną, kad geriau mums eiti kartu.“
Kabala kalba apie itin gilias, vidines žmogaus savybes, kurios turi išsirutulioti būtent per tokį dvasinę raidą, kuomet žmogus ima ieškoti savyje faraono, Mozės, Kūrėjo, Izraelio tautos, egiptiečių ir visų kitų Toros personažų savybių.
Galiausiai jis pasiekia visišką tamsą, supranta, kad nepajėgia išeiti iš Egipto, nenori iš jo išeiti, nežino, kokių jėgų padedamas gali tai atlikti. Ir tuomet naktį prasiveržia didi jėga – audra su perkūnija, griaustinis ir žaibai dvasine prasme. Žmogus ištiktas siaubo! Bet bėga paskui Kūrėją.
Išeinama iš Egipto paskubomis: neaišku kur, nesvarbu kurlink. Kad tik to norėtų Kūrėjas, o žmogus išpildys Jo valią.
Daugiau nieko nėra! Tik Kūrėjo noras, sekimas paskui Jį, nes niekaip neįmanoma susigaudyti savo jausmuose ir žinojime – nei širdimi, nei protu. Tik aukštesnioji jėga rodo tau, kaip eiti. Kūrėjas veda tave ugniniu stulpu ar debesiu ir tu eini. Niekaip kitaip.
O kad visiškai išsivalytum nuo Egipto ir į viską žiūrėtum aukščiau žinojimo ir jausmų – šok į jūrą!
Jūra – tai baisi būsena, kuomet žmogus turi žengti pirmyn nepaisydamas savo jausmų ir proto absoliučiai visur! Paskui jam nebelieka nieko savo! Jis išeina visiškai tyras. Štai tada ir gimstama dvasiškai – visiškas jausminės, materialios atminties ištyrinimas. O tada prasideda naujas gyvenimas.

Iš 2016 m. balandžio 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Faraono sutikimas

Išeitis iš tremties

Pradininkų tauta

Komentarų nėra