Pastaruoju metu, išryškėjus globaliai krizei, vis labiau jaučiama būtinybė sukurti teisingą visuotinę sistemą.
Kaip sakė Baal Sulamas, mūsų visuomenę turime pritaikyti naujoms sąlygoms – pagal gamtos reikalavimus.
Krizė atskleidžia būtinybę tapti panašiems į gamtą, pajusti globalų tarpusavio ryšį.
Manau, jog prie tokių davimo ir meilės santykių (panašumo į gamtą) galima pereiti virtualiojoje erdvėje, kur visas pasaulis galės pajusti tarpusavio ryšį ir buvimą kartu.
Iš visų egzistuojančių komunikacijos priemonių tokia vieta gali būti tik internetas, o ne televizija, laikraščiai ar žurnalai.
Tik interneto tinklas gali atitikti platinimo ir susivienijimo reikalavimus, kuriant globalią vaikų ir suaugusiųjų švietimo sistemą, ryšį, formuojantį vieningą jėgą, kuri leistų mums per internetinį ryšį pajusti vieni kitus – ir pereiti prie dvasinio ryšio.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Vaistas nuo visų ligų“

„Susivienyti įmanoma tik dvasiniu lygmeniu“

„Krizė – ne prasimanymas, o tikrovė“

Svarbiausia dvasiniam vystymuisi – vaikų ir suaugusiųjų auklėjimas.
Reikia auklėti žmogų naujai tikrovei, kad ją įsisąmonintų, kad pažintų pasaulį, kuriame egzistuoja, suprastų kančių priežastis ir suvoktų gerąjį tikslą.
Tačiau aiškinti reikia švelniai ir su meile, nes vystomasi tik veikiant šilumai, – kaip inkubatoriuje. Tada žmogus pajus, jog verta atsimerkti ir sužinoti, kaip geriau realizuoti savo gyvenimą.
Kaip pavyzdį galima pateikti  psichologo Karnegio knygas, kuriose jis aiškino, kaip į pasaulį pažvelgti kitu žvilgsniu.
Ši knyga neatnešė daugiau pinigų – ji tik mokė naujo požiūrio į gyvenimą paprastu psichologiniu lygmeniu. Taip jis žmonėms palengvino gyvenimą. Nors pats gyvenimas perskaičius knygą nepasikeitė, gyventi tapo lengviau – ir žmonėms tai patiko. Knyga jiems buvo tarsi psichologiniai vaistai, gyvenimo eliksyras.
Mes atlikome didžiulį darbą ir turime ką pasiūlyti žmogui, kuris aktyviai ieško galimybės dvasiškai tobulėti, kuris, skatinamas taško širdyje, pats ateina į kabalą.
Mes jau pastatėme pakopą, leidžiančią prisiliesti prie dvasingumo ir augti toliau, mes atidarėme šias duris, pro kurias galima kilti  aukštyn.
Iki šiol nebuvo nei suprantamai parašytų knygų, nei vertimų į dešimtis kalbų – dabar visa tai galima rasti įvairiausiose žiniasklaidos priemonėse.
Todėl atėjo laikas kreipti dėmesį ne į tuos, kurie patys beldžiasi į mūsų duris, trokšdami sugrįžti į dvasinį pasaulį, o išeiti iš savo patalpų  ir kalbinti kiekvieną!
O norint pasiekti „nenorintį“ vartotoją, reikia kitų informacijos šaltinių ir priemonių.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kelias, kurį tiesiame“

„Ne prabanga, o išsitaisymo būdas“

„Partnerystė su Kūrėju“

Klausimas: Jeigu knygoje „Zohar“ kalbama apie tikras būsenas, tai kaip teisingiau suprasti žemės drebėjimą, įvykusį Čilėje?
Atsakymas: Dvi priešingos jėgos, apie kurias pasakoja „Zohar“, nusileidžia į mūsų pasaulį, ir matome jų apraiškas žmonėse ir tautose.
Kol kas mes nematome tikrosios vystymosi tvarkos, nes dar nepasiekėme kabalos metodikos realizacijos, viduriniosios linijos.
Tik tada pamatysime, kad visa, kas vyksta, yra mums naudinga, ateina teisingu priešingų jėgų santykiu, idant būtų teisingai realizuota, ir veda mus gerovės, tobulumo, sveikatos, saugumo, visuotinės harmonijos ir galiausiai  – susiliejimo su Kūrėju link.
Bet kol nepradėjome išsitaisymo, kol kabalos mokslas nepaplito pasaulyje ir tautos nejaučia savo bendrosios paskirties – derinyje tarp tų jėgų surasti vidurio liniją, – mes negalime pateisinti ir įžvelgti būtinumo kančių, tekusių Izraelio tautai visos jos istorijos metu, arba dabar – Čilei, o anksčiau – kitoms tautoms.
Ir nežinia, ką dar gamta paruoš mums ateityje, jei nepaskubėsime pasinaudoti Šviesa, kad patys artėtume Kūrėjo link, o ne lauktume, kol gamtos jėgos privers mus tai daryti sukeldamos kančias ir bėdas.
Todėl būtina, kiek įmanoma, platinti kabalos mokslą, matyti jame vienintelę priemonę pasistūmėti viduriniąja linija. Vidurinioji linija – tai išsigelbėjimas.
Juk abi jėgos – ir kairioji, ir dešinioji – itin griaunančios, tik dešinioji veikia taip pridengtai, kad ne iš karto tai pajaučiame. Bet ji ne mažiau nei kairioji gali atvesti mus prie nepageidautinų padarinių.
Ir todėl privalome padėti vieni kitiems ir kaip galima plačiau skleisti kabalos mokslą. Juk likimas – mūsų rankose. Tada išsigelbėsime iš visų bėdų.
Priešingu atveju laukia smūgiai po smūgių. Pranašai rašo apie siaubingus įvykius, kurie turi atsitikti pasaulyje mūsų epochos metu, jei mes neįsikišime į tai, kas vyksta.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tikroji krizė – ateityje“

„Eikime kartu su Šviesa!“

„Užtenka egoizmo!“

Klausimas: Kokį ketinimą turėtų jausti moteris, studijuodama knygą „Zohar“? Ar reikia stengtis savyje rasti tai, apie ką kalbama tekste? Ar reikia norėti, kad knyga ją veiktų? Galvoti apie susivienijimą su grupe? Prašyti, kad vyrai susivienytų?
O gal mokymasis moterims nėra toks svarbus, ir joms tereiktų tiesiog patarnauti vyrams bei užsiimti platinimu?
Atsakymas: Svarbiausia moterims –  platinimas. Bet tam ji turi žinoti, ką platinti, jausti platinimo svarbą, turėti tam jėgų.
Be abejo, platinimas moterims – vienintelė priemonė judėti pirmyn. Kitaip ji būtų panaši į moterį, kuri negimdo vaikų.
Gimdyti palikuonis – moters vaidmuo mūsų gyvenime. O vyro vaidmuo – aprūpinti moterį viskuo, kad ji galėtų gimdyti: pastatyti jai namą, duoti visa, kas būtina tam tikslui. Taip mes sukurti ir taip egzistuojame.
Moteris – tai centras, apie kurį viskas sukasi, juk ji gimdo – ir tai pats svarbiausias mūsų egzistavimo ant Žemės rutulio veiksmas.
Gimdymas dvasiniame pasaulyje – tai platinimas, nes būtent jis sudaro sąlygas gimti dvasiškai.
Bet kad galėtų platinti, moteris privalo dalyvauti mokymosi procese, studijuoti „Zohar“. Tačiau visa tai jai turėtų būti tik platinimo priemonė.
O vyrui priemonė pajusti teisingą ketinimą – mokymasis, ir, svarbiausia, susivienijimas.
Taip vyriška ir moteriška kūrinijos dalis papildo viena kitą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Viskas – dėl moterų…“

„Kūrėjas girdi moters norą“

„Gimdymas ir dvasingumas“

Žmogų, kuris sąmoningai ieško dvasingumo, ir tokį žmogų, kuris vystosi natūraliai, veikia skirtingi raidos dėsniai.
Pažvelkite, kaip skiriasi klasikinė fizika, tyrinėjanti didelius materialius objektus, ir kvantinė fizika, nagrinėjanti elementariąsias daleles. Skirtumas tarp jų tarsi tarp šviesos ir tamsos. Įprastinė fizika kalba apie materiją, o kvantinė fizika – apie šviesą, kadangi kvantas – šviesos dalelė. T.y. kalbama apie kitą gamtos lygmenį, esantį netgi mūsų pasaulio plotmėje, kuris labai skiriasi nuo mums įprastos tvarkos.
Todėl jeigu žmoguje neatgyja kibirkštys iš sudužimo, tai jis taisosi kaip ir visa gamta, įsijungdamas į tokį žmogų, kuriame yra dvasinės kibirkštys, dvasinis siekis, kuriam kyla klausimas: „Kokia mano gyvenimo prasmė?“
Vieni atlieka dvasinį darbą, o kiti jiems padeda: arba tuo, kad palaiko, arba tuo, kad trukdo, – ir taip visi kartu tobulėja.
Todėl kabalos mokslą reikia platinti tarp visų žmonių – juk kiekvienas, kurio jis nepalies bent kažkokiu aspektu, nedalyvaus išsitaisyme.
Atrodytų, kam žmogui gali rūpėti kažkokia galaktika, nutolusi nuo Žemės per milijonus šviesmečių?
Tačiau nesuprantame, kaip išsitaisymo pabaigoje priklausome nuo kiekvieno materijos gramo kažkokioje tolimoje žvaigždėje, kadangi jis taip pat turi prisijungti prie mūsų kaip tobulumo dalis, Begalybės Malchut.
Juo labiau tai pasakytina apie kiekvieną žmogų pasaulyje, kuris paprasčiausiai egzistuoja, kurio galbūt apskritai nejaudina dvasingumas.
Jis ne ką mažiau susijęs su išsitaisymo procesu tiek, kiek sugeba, ir jam taip pat reikia perduoti šias žinias.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pirmasis dvasinio kelio etapas“

„Klausimai kelyje – 7“

„Kūrėjas privers mus susivienyti“

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Kaip prašyti Kūrėjo, kad Jis pakeltų mus virš mūsų gyvenime karaliaujančios neapykantos ir pasibjaurėjimo ir padėtų susijungti su artimu?
Atsakymas: Platinti kabalą, nes tik pritraukdami Šviesą, galime tai realizuoti.

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Ar turėtume, platindami kabalą, jausti malonumą ir pasitenkinimą?
Atsakymas: Taip, nes kuo daugiau platinu, tuo didesnį išsitaisymą atnešu pasauliui.

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Jeigu 2 milijonai susidomėjusių kabala žmonių panorėtų viename ketinime dvasiškai susijungti ir išsilaikytų šiame ketinime bent savaitę, ar tai galėtų pritraukti tokį galingą Šviesos srautą, kuris išvestų iš mūsų gyvenimo iliuzijos?
Jeigu tai įmanoma, kodėl mums nesuorganizavus kokybiškos reklaminės akcijos, pasitelkiant tokias žiniasklaidos priemones kaip Facebook, TV, interneto radijas ir pan.?
Atsakymas: Tai užsiimkite tuo!!! Pradėkite organizuoti tokią pasaulinę akciją!

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Pasaulyje yra daug kabalistinių centrų, koks jų tikslas? Jeigu Bnei Baruch yra vienintelis mokymo centras, kuriame mokoma tikrosios kabalos, ar tai reiškia, kad visi likusieji klaidina žmones? Kaip padėti jiems tai suprasti?
Atsakymas: Būtina platinti tikruosius kabalistinius šaltinius ir visiems parodyti, kad tik nemokamas jų studijavimas ir to supratimas teikia taisančią Šviesą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kelias, kurį tiesiame“

„Ne prabanga, o išsitaisymo būdas“

„Partnerystė su Kūrėju“

Klausimas: Kaip pasaulyje efektyviausiai platinti kabalą?
Atsakymas: Būtinas priemonių kompleksas. Juk mes kylame pakopomis, kuriomis dar niekas nėra užkopęs.
Iki šiol kabalistai ėjo asmeniniu keliu ir savo mokinius mokė grandinės, besitęsiančios nuo Adomo, principu.
Abraomas sukūrė metodiką ir grupę, kuri vėliau tapo Izraelio tauta.
Tačiau ji nukrito nuo dvasinės pakopos, ir paskutinius du tūkstančius metų kabalistai savo žinias ir vėl perteikdavo vienas kitam.
Mes gyvename naujoje epochoje, kai tūkstančiai ir milijonai visame pasaulyje pabunda dvasiniam pakilimui ir eina kartu su mumis. Mokymas akis į akį pasitraukė praeitin.
Šiandien grįžtame prie Abraomo situacijos, kai jis ištaisymą siūlė visiems babiloniečiams.
Kaip naujomis sąlygomis platinti kabalą? Galiu kalbėti tik tai, ką manau ir jaučiu aš pats. Kol neįgysime patirties – nesužinosime.
Netgi Šimonas nieko negalėtų patarti, nes naujos vystymosi būsenos dar neištirtos.
Savo laiku Baal Sulamas tikėjosi situaciją pakeisti savo laikraščiu, tačiau laikraštį tuoj pat uždarė.
Jis leido knygas, o jo mokiniai manė, jog tai sukels dvasinę revoliuciją, jog žmonės pagaliau išvys save tamsoje. Bet pasaulis gyveno lyg nieko nebūtų atsitikę.
Todėl mes bandome įvairius metodus ir ieškome efektyviausių.
Aišku viena: platinimas turi vykti kiek įmanoma plačiau, visomis kalbomis, visam pasauliui, kiekvienam žmogui.
Abraomas norėjo aprėpti Senovės Babiloną, o šiandien Babilonu tapo visas pasaulis.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ne prabanga, o išsitaisymo būdas“

„Platinimas – dvasiniam pakilimui“

„Partnerystė su Kūrėju“

Klausimas: Nekenčiu visų, noriu visus išnaudoti savo tikslams ir man tai netrukdo. Ką daryti?
Atsakymas: Tęsti. Jeigu mano būsena tokia ir aš ją suvokiu, – tai jau gerai.
Dabar kyla klausimas: ar neapkęsdamas suprantu, kad ji betikslė, bevaisė, kad kenkia man pačiam?
Ar suprantu, kad tikslas slypi visai kitoje kūrinijos pusėje? Protu reikia suvokti, kad kūrimo tikslas ne tavyje, jis priklauso kažkam esančiam už tavo ribų.
Pamirštame apie vieną vienintelį elementą – apie Šviesą, Aukščiausią jėgą.
Mokymasis, platinimas, darbas grupėje – visa tai reikalinga ne tam, kad įgytume proto ir jausmų, o tam, kad iššauktume Šviesą.
Būtent ji mus keičia, vesdama per visokias mintis ir pojūčius.
Taip einame į tikslą. Išminties nereikia – tik pritrauk Šviesą, grąžinančią į Šaltinį.
Štai kodėl svarbu sukurti tinkamą aplinką, kuri visada galės palaikyti.
Tada pamatysi, kad tik Šviesa, t. y. išorinė jėga gali tave išgelbėti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Vertinkite atidavimo savybę!“

„Siena ar durys į naują pasaulį“

„Dvasingumo imitatorius“

Geriausias dvasinio išsitaisymo būdas – platinti kabalistines žinias.
Tai darydami besąlygiškai vykdome Kūrėjo norą.
Kūrėjas  nori, kad visi kūriniai susijungtų į vieną ir susilietų su Juo.
Sudaužytas, pakrikęs, susiskaidęs  į milijardus dalių bendras noras vėl turi susitelkti virš šios atskirties, tapti vieninga visuma ir susijungti su Kūrėju.
Tai ir yra kūrinijos bei Kūrėjo tikslas.
Jei veikiame šia kryptimi ir platiname kabalos mokslą kaip vienintelę priemonę tikslui pasiekti, atkreipiame į save keletą kartų galingesnę supančią Šviesą, nei sulauktume būdami vieni.
Žinodami apie tokią nuostabią galimybę, kviečiame žmones platinti kabalistines žinias.
Jei kiekvienas dalyvausime platinime, mūsų pritraukiamos šviesos jėga sustiprės daugybę kartų ir tai bus naudinga visiems.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Partnerystė su Kūrėju“

„Platinimas – dvasiniam pakilimui“

„Atskleisti ištaisymo metodiką“

Gali būti, kad 5% žmonijos aprūpins visą pasaulį tuo, kas „būtina egzistavimui“, o likusi dalis reklamuos dvasingumo svarbą.
Arba visa žmonijos užsiims išsitaisymu, o dėl to, kas „būtina egzistavimui“, dirbs po valandą per dieną.
Dvasinių ryšių tarp visų sielų vystymas – nepertraukiamas darbas. Kūrėjas turi atsiskleisti šiame pasaulyje, kitaip tariant, kiekvienas žmogus šiame pasaulyje turi būti įkvėptas tavo dvasingumo siekiu, svarba, ir atitinkamai įkvėpti tave savo noru. Priklausomai nuo įspūdžio, jūs panorėsite ir įstengsite susijungti.
Šiandien platindami kabalą esame tik pradinėje šio darbo stadijoje. Platinimas nėra paprastas žinių skleidimas (knygos, internetas, TV), o ryšių tarp kiekvieno žmogaus ir visų likusių užmezgimas, t. y., ištaisymo realizavimas.
Tą reikės atlikti visiems, juk ši ryšių sistema yra bendrame kli, kuriame atsiskleidžia Kūrėjas, dvasinis pasaulis. Platinimas – tai galimybė kiekvienam įsijungti į ištaisytą sistemą.
Todėl mums būtina suvokti, jog kabalos platinimas – ne pareiga, o pats ištaisymo (ryšio tarp manęs ir pasaulio) veiksmas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Partnerystė su Kūrėju“

„Platinimas – dvasiniam pakilimui“