Pateikti įrašai su pojūčiai žyme.


Reinkarnacijų prasmė

Kūnas ir siela

Михаэль ЛайтманKlausimas iš Facebook. Kokia reinkarnacijos prasmė, jei neprisimename ankstesniųjų gyvenimų?
Atsakymas. Reinkarnacijų prasmė ta, kad pamažu, paeiliui jose priklauptume pojūčių, kurie padėtų mums išeiti į naują pažinimo lygmenį, pajausti visa pasaulių sistemą, Kūrėją – jėgą, kuri viską užpildo.
Taip iš tikrųjų galite tapti žmogumi, turinčiu aukštesniąją sąmonę, o ne likti kaip šiandien – gyvūnu, jaučiančiu savo pasaulį per gyvūninį kūną, t. y. per gavimo savybę. Galite jausti pasaulį per naują kūną – dvasinį, per davimo ir meilės savybę.
Tokia reinkarnacijos prasmė: sukaupti pakankamą kiekį pojūčių, kai iš mūsų pasaulio išeiname į aukštesnįjį.
#249592

Iš 2019 m. kovo 10 d. TV programos „Atsakymai į klausimus iš Facebook“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie sielų persikūnijimą

Sielos reinkarnacija

Persikūnijimai – dvasinių būsenų kaita

Komentarų nėra

Kūrėjo pasireiškimas

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar teisinga visus pojūčius suvokti kaip Kūrėjo poveikį?
Atsakymas. Žinoma, nieko daugiau nėra.
Netgi tai, kad priešais mane stovi koks nors žmogus arba yra daugybė grupių pasaulyje, aš asmeniškai suvokiu tik kaip Kūrėjo pasireiškimą.
Kūrėjas duoda man tą daugybę žmonių, į kuriuos turiu kreiptis ir priartėti prie Jo. Jis man suteikia tokią galimybę.
#248548

Iš 2019 m. kovo 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip aukštesnysis valdymas vysto mus

Vienas visų minčių ir jausmų šaltinis

Už visko yra Kūrėjas

Komentarų nėra

Laimės ir nelaimės glėbyje

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip žiūrėti į negatyvias mintis ir pojūčius?
Atsakymas. Reikia stengtis pakilti virš jų. Mes jokiu būdu neturime jų gesinti. Turime kūrybiškai juos išnaudoti.
Juk materialiame pasaulyje jokie mokslo, technikos, o juolab meniniai pasiekimai negalimi be sukrėtimų. Nieko nuostabaus mūsų pasaulyje negimtų, jei nebūtų krizių, stiprių vidinių išgyvenimų, atsisakymų, nusivylimų, ašarų, dramų, tragedijų.
Pažiūrėkite, kuo užpildytos V. Šekspyro dramos, L. Tolstojaus romanai ir kiti literatūros kūriniai – viskas kyla iš priešybių kovos, iš kančios ir t. t.
Dvasiniame pasaulyje taip pat, tačiau ten šios būsenos nuostabiai transformuojamos: jos papildo viena kitą, egzistuoja drauge, jokiu būdu viena kitos neanuliuoja.
Jos draugauja, ir būtent užmezgus ryšį, laimės ir nelaimės glėbyje, su ašaromis ir džiaugsmu, tarp jų pasiekiama vidurio būsena, kuri atveda mus prie Kūrėjo.
#244958

Iš 2019 m. sausio 20 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesos šauksmas

Ar būna atsitiktinių minčių?

Kam reikalingos neigiamos emocijos?

Komentarų nėra

Ateitis kuriama dabartyje, I d.

Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Nuo senų senovės žmogus norėjo žinoti, kas jo laukia ateityje. Buvo pranašų, aiškiaregių, orakulų… Ir šiandien žmones labai jaudina jų ateitis. Kas yra „ateitis“?
Atsakymas. Ateitis yra tai, ką mes kuriame dabartyje. Supratimas „praeitis-dabartis-ateitis“ egzistuoja tiktai mūsų suvokime. Sunku paaiškinti laiko sąvoką paprastam žmogui mūsų pasaulyje, nes tam reikia pakilti virš laiko, judėjimo ir erdvės.
Viską reikia ištirti žmogaus atžvilgiu, t. y. suprasti, kad tiriame tai, kas vyksta ne pasaulyje, o mūsų pasaulio suvokime. Tai yra žmogus jaučia pasikeitimus tik dėl to, kad jis pats keičiasi, o ne dėl to, kas vyksta aplink jį. Jeigu matau uraganą, lietų, sausrą, žiemą, vasarą, tiksliau būtų manyti, kad jaučiu tokias būsenas savyje.
Suvokiu savyje visą pasaulį: akmenis, gyvūnus, augalus, žmones – tuos, kas buvo, yra ir bus. Visa tai egzistuoja mano suvokime.
Dėl to man reikia ištirti, kodėl mano pojūčiai skirstomi į tokias tris kategorijas: praeitis, dabartis, ateitis. Žinodamas tai, galiu teisingai reaguoti į tikrovę. Išeina, kad tikrovė neegzistuoja nepriklausomai nuo manęs, o nustatoma pagal mano suvokimą.
Kabalos mokslas sako, kad mano išorėje niekas nesikeičia – viskas vyksta tiktai viduje, mano suvokime, kuris kinta kasdien, kiekvieną akimirką.
Tai viską keičia. Juk jeigu pasaulis būtų ne mumyse, mūsų galimybės paveikti pasaulį būtų labai ribotos. Suprantama, jeigu numatome sausrą, potvynį, žemės drebėjimą, tai padeda mums apsiginti nuo išorinių pavojų: pastatyti pylimus arba pasitraukti iš pavojingos vietos, tačiau nepanaikina paties smūgio.
Jeigu suprantu, kad potvynis vyksta ne išorėje, o mano vidiniame suvokime, tai galiu save organizuoti taip, kad cunamis visai neateitų. Galiu savyje susikurti visai kitą pasaulį, kur šviečia saulutė, ir viskas nuostabu. O, galbūt, save jausiu kitoje dimensijoje, kitame pasaulyje. Jeigu viskas priklauso nuo mano suvokimo, man tik reikia žinoti, kaip valdyti savo pojūčius, kaip sukurti gerą išorinį pasaulį. T. y. tai aš skirstau pasaulį į vidinį ir išorinį, ir sakau, kad galiu pakeisti tiktai savo vidinį pasaulį, savo pojūčius, o išorinio pasaulio – ne. Čia svarbiausia, ką priimti kaip konstantą, o ką – kaip kintamąjį, kurį galima keisti. Jei save laikome pastoviais, o išorinį pasaulį kintančiu, tuomet mums reikia nuo jo gintis.
O jei mes suvokiame išorinį pasaulį kaip pastovų, nekintantį, kaip sako kabalos mokslas, kad Aukštesnioji šviesa yra absoliučioje ramybėje, o visi pokyčiai ir išsitaisymas vyksta žmogaus viduje, tuomet išeina, kad galime pakeisti save ir gauti tokią tikrovę, kokią tik norime.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra suvokimas kabaloje?

Išeiti už laiko ribų

Šis pasaulis – sapnas sapne, kuris sapne…

Komentarų nėra

Kas yra žmogus?

Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kiek suprantu, jei nuimtume biologinį kūną, tai žmogus yra ketinimas, mintys, jausmai, norai. Kaip visa tai paskirstyti? Kas toks yra žmogus?
Atsakymas. Visa materija – tai noras mėgautis. O jausmai, kurie kyla šioje materijoje,– tai malonumas arba kančia, kam atitinkamai yra meilė arba neapykanta.
Materijoje egzistuoja trys lygiai: negyvasis, augalinis ir gyvūninis. Yra dar vienas lygis, vadinamas „žmogus“. Tai jau anomali gamtos būsena, kai pati materija, kuri jaučia save ir viską savyje, pertvarko savo pojūčius, jiems vadovauja, dominuoja aukščiau jų, keičia jų orientaciją, jų vertinimą savyje ir taip kuria iš savęs kažką visiškai nauja.
Vadovaudamiesi savo pojūčiais ir galimybe suteikti šiems pojūčiams tam tikrą gradaciją ir keisti savo požiūrį į juos – iš meilės į neapykantą ir iš neapykantos į meilę, – pakylame aukščiau savo pojūčių ir formuojame iš savęs visiškai naują būtybę, kuri vadinama „žmogumi“.
Tai ne mūsų pasaulio žmogus, o dvasinis žmogus, t. y. noras, kuris aukščiau savęs suformavo papildomą, galvos, dalį, kuri suteikia šiam norui teisingą kryptį į Kūrėją, o ne į savo pradinę būseną – mėgautis ar kentėti.
Klausimas. Koks skirtumas tarp norų ir jausmų?
Atsakymas. Noras – tai materija. Jausmai yra tai, ką jaučiu noruose.
Klausimas. Mūsų protas leidžia suprasti, ką mes jaučiame?
Atsakymas. Žiūrint kokiame lygyje esame. Negyvajame, augaliniame ar gyvūniniame lygmenyje protas suteiktas tam, kad išvengtume kančių ir artėtume prie malonumų, kitaip tariant, teisingam orientacijos pasirinkimui – maksimaliai mėgautis, minimaliai kentėti.
O „žmogaus“ lygmenyje mums vystosi galvinė dalis – suvokimas, pasiekiantis šį lygmenį. Tada mums kyla kitas klausimas: kodėl aš egzistuoju, dėl ko, kokia gyvenimo prasmė? Ir čia pasireiškia visiškai kita orientacija, kitas požiūris į save, pasaulį, gyvenimą, egzistavimą, tikslą, kokio nėra gyvūniniame lygmenyje.
Gyvūninio lygmens tikslas – kiekvieną akimirką jaustis maksimaliai jaukiai, užtikrintai, saugiai. O žmogus negali mėgautis ir pasitenkinti tik tuo (jei mes kalbame apie Žmogų iš didžiosios raidės).
Nori jis ar nenori, perspektyva, stumianti atgal ar pirmyn (daugiausiai – į priekį), gali iš pagrindų paveikti jo malonumo ar kančios pojūtį. Ir todėl esamą akimirką jis gali suteikti pirmenybę kančioms, kad galėtų mėgautis ateityje.
O tas, kuris nepaisydamas kančių linksta investuoti savo jėgas į ypatingą ateitį, kuri slypi netgi ne malonumuose ar kančiose, o aukštesniuose išmatavimuose, vadinasi kabaloje „žmogumi“ – „Adomu“, o tai reiškia „panašiu į Kūrėją“.
Tokiu būdu gamtai priklauso negyvasis, augalinis ir gyvūninis lygmenys, o žmogus yra tas, kuris iš savo prigimties formuoja panašumą į Kūrėją.

Iš 2017 m. rugpjūčio 13 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus – minčių ir jausmų sistema

Ketinimas, nešantis sėkmę

Gyventi ir mėgautis, I dalis

 

Komentarų nėra