Klausimas. Ar galiu grįžti į iliuzinę praeitį, kad pakeisčiau savo dabartį?
Atsakymas. Draudžiama grįžti į praeitį! Moki tai ar ne – neturi reikšmės. Reikia siekti ateities. Ir tik jos! Tai reikia prisiminti ir jokiu būdu, jei kada nors turėsite galimybę, negrįžti.
Klausimas. Ar galima sakyti, kad keisdami požiūrį į praeitį, keičiame praeitį, o keisdami savybę dabartyje – keičiame ateitį?
Atsakymas. Tegu kol kas būna taip. Paskui pats pasitaisysite.
#250418

Iš 2019 m. balandžio 28 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Praeities pamokos ateičiai

Ar verta ilgėtis praeities?

Atsigręši – pavirsi druskos stulpu

Klausimas. Kaip tinkamai rūšiuoti savo mintis ir norus? Kokie rūšiavimo kriterijai?
Atsakymas. Tai turėtumėte aptarti tarpusavyje, tačiau nedaug, kad pernelyg nesusipainiotumėte. Žinoma, galite apie tai skaityti, klausytis pamokas, yra daugybė medžiagos.
Imkite straipsnius, skaitykite, sistemingai juos apdirbkite. Pamatysite, kad pamažu jumyse ims skleistis sveikas požiūris. Tik aptariant tarpusavyje ir skaitant pirminius šaltinius.
Klausimas. Kitaip tariant, pats jų neįstengsiu surūšiuoti?
Atsakymas. Ne, pats neįstengsite. O grupė iš dalies gali: vienas sako tai, kitas tai, trečias dar ką nors. Kai mėginsite susitarti tarpusavyje Kūrėjas nepastebimai jus ves. Staiga per vieną, per kitą, per trečią imsite matyti, kad atsiranda tam tikra aukštesnė, sveika mintis. Tai Kūrėjas šitaip veda. Tai pajausite.
#249345

Iš 2019 m. balandžio 14 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš kur ateina mintys ir norai?

Nuo ko priklauso mano ateitis

Kokios mintys stipresnės?

Negaliu pakeisti prigimties ir savo noro dydžio – tai ne mano valdžioje. Tačiau privalau ištaisyti savo požiūrį į kiekvieną pabundantį manyje norą, kitaip tariant, ketinimą. Svarbu ne tai, ar išnaudoju norą, bet noriu jį išnaudoti ar ne, ir dėl ko, kam.
Kol Šviesa, grąžinanti į Šaltinį, ištaisys mūsų ketinimus, negalime jų valdyti. Kol kas tegalime veikti, o „už veiksmų eis širdys“, bus pritraukta grąžinanti į Šaltinį Šviesa. Sėdime dešimtuke, esame suglumę, kam ji mums reikalinga, studijuojame kabalistinius tekstus, nesuprasdami jų prasmės: „Atik, Arich Anpin, Aba ve Ima….“
Rengiame bendras vaišes, drauge dainuojame, platiname kabalą. Kam visa tai darome, jei tam neturime jokio noro? Laikomės tokių elgesio taisyklių, kabalistų išminčių (jie žino, kaip sudaryta pasaulių sistema) patarimų. Veikiame kaip maži vaikai, kurie klausosi tėvų.
Tačiau vaiką klausytis suaugusiojo įpareigoja jo gyvūninė prigimtis, o mes per jėgą turime nusilenkti, protu suvokdami šią būtinybę. Atliekame veiksmus ir prie jų prijungiame ketinimą kiek tai įmanoma: savo norą priartėti prie davimo, pajausti Kūrėją, gyventi dvasiniame pasaulyje.
Ir po kurio laiko jaučiame, kad imame keistis. Šiuos pokyčius atlieka ypatinga jėga, kurią pažadiname savo teisingais veiksmais, net jeigu neturime teisingo ketinimo.
Imame daugiau suprasti, daugiau klausyti, gauti žinių, vidinių pojūčių. Pamažu nuo veiksmų pereiname prie ketinimų, kitaip tariant, prie teisingų minčių, požiūrio į savo veiksmus. Ir todėl veiksmas mums ne fizinė veikla: bendras valgis, draugų susirinkimas, mokymasis, platinimas, bet ketinimas.
Kūrėjas žadina manyje įvairiausius norus, o aš aiškinuosi kaip į juos žiūrėti. Mano santykis su norais – tai ketinimas. Todėl iš pradžių, kol neturime teisingų ketinimų, tiesiog veikiame: sėdime, mokomės, mėginame pritraukti grąžinančią į Šaltinį Šviesą.
Bet vėliau prie fizinių veiksmų, kurie irgi svarbūs, prisijungia ketinimas: kam tai darau ir kodėl. Kaskart klausiu savęs apie ketinimą: ko noriu pasiekti tokiu veiksmu?
Veiksmas gali būti tas pats: darbas virtuvėje, ėjimas į dykumą. Tačiau šiuose veiksmuose dalyvauja žmonės, atėję pas mums prieš savaitę, ir tie, kurie mokosi dvidešimt metų. Jų veiksmai vienodi, tačiau skirtumas – ketinimas, požiūris į tai, kas vyksta: kam jie tai daro. Veiksmas tikrinamas ketinimu. O paskui ketinimas virsta veiksmu.
#241933

Iš 2019 m. vasario 28 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“

Klausimas. Jei tai, ką sako mokytojas, man nėra itin aišku ar su tuo nesutinku, ar šitai trukdo man per jį gauti Šviesą?
Atsakymas. Visą, ką sako mokytojas, turite priimti kaip visišką tiesą ir tuo pat metu ją tikrinti. Juk jeigu su kuo nors nesutinkate, tai privalote pakilti ir sutikti. Tam ir vystotės.
Jūsų niekas neverčia užmerkti akių ir a priori sutikti su mokytoju, tačiau turite priimti jo požiūrio tašką ir pasiekti būseną, kai suvokiate ir sutinkate su juo. Jei iš anksto imsite ją atmesti, neisite pirmyn.
#239943

Iš 2018 m. rugsėjo 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip anuliuoti save?

Mokytojo vaidmuo vystant sielą

Užsispyrimas kelyje

Klausimas. Pats apibrėžiu savo norus ar mano norai – tai aš?
Atsakymas. Turime bazinius norus ir yra norai, kuriuos studijuodami kabalą imame pamažu keisti. Keičiasi mūsų vertybės.
Studijuodamas kabalą įgyju naujus norus ir netgi visiškai naują požiūrį į senuosius norus bei jų pripildymo būdą. Bendrai tariant, viskas manyje keičiasi.
Darbas kabaloje – tai darbas su mūsų norais.
#232366

Iš 2018 m. gegužės 13 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Noras – tai materija

Žvelgiant per dviejų norų prizmę

Norų gilinimas

Klausimas. Kokie turėtų būti santykiai tarp žmonių aukštesnėje pakopoje?
Atsakymas. Santykiai tarp žmonių turi būti tokie, kad aukštesnioji Šviesa galėtų mus užpildyti. Nieko kito. Tuomet Šviesa atsakys į visus mūsų klausimus. Sužinosime, iš kur ir kas esą, kaip egzistuojame, kokiuose pasauliuose.
Išvysime viską, kas vyksta už laiko ir erdvės ribų, tapsime milijonus kartų didesniais žmonėmis su platesne sąmone, žinojimu, jautimu, liausimės bijoję mirties.
Juk žmogaus problema ta, kad jis žino, jog greitai viskas baigsis, ir todėl iš anksto ruošiasi į kelią, susitaikydamas sensta: „Jau nėra kur skubėti. Nieko nespėsiu atlikti.“ Ir paskutinius dvidešimt metų stabdo save.
Tai neteisinga. Kai atsiranda galimybė užsipildyti Šviesa, imi jausti, kad niekas nesibaigia, kad viskas tęsiasi, kad laiko nėra. Ir tuomet atsiranda visiškai kitoks požiūris ir į materialų gyvenimą.

#232465

Iš 2018 m. balandžio 4 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tobulybė

Išsivysčiusios visuomenės forma

Šviesa iš grupės centro

Jei matytume pasaulį, koks jis yra iš tikrųjų sukurtas Kūrėjo, tai priešais mus atsivertų teigiamas vaizdas, viskas pliuse. O dabar tą patį vaizdą matome neigiamai, viskas minuse.
Į pasaulį projektuojame savo egoistinį požiūrį, ir todėl viską matome, kaip sugadintą. Jei neutralizuojame savo egoistinę prieigą, tai viską matome kaip ištaisytą.
Užuot matę, kaip vienas ėda kitą, matysime kaip vilkas taikiai gyvena kartu su ėriuku, ir visi duoda vieni kitiems tarpusavyje ir Kūrėjui. Juk niekam nieko netrūksta, visi vieni kitiems perduoda Šviesą, įskaitant vilką ir ėriuką.
Esame sistemoje, kur viskas užpildyta Šviesa, ir niekas neturi noro išnaudoti kitų, priešingai – perduoti jiems viską, ko reikia, kol neįsiviešpataus pusiausvyra visose sistemos dalyse. Kai visi subalansuoja visus, tuomet Šviesa viską užpildo priklausomai nuo kiekvieno maksimalių galimybių.
Tik mūsų egoizmas gadina mums visą idealų vaizdą. Reikia ištaisyti savo egoizmą ir išvysi tikrą pasaulį. Tai, kas neigiama, pamažu virs tuo, kas teigiama: kai neigiama – visi vieni kitus ėda, ir staiga visi ima taisytis, taisytis ir viskas virsta rojaus sodu.

[#231543

Iš 2018 m. rugpjūčio 10 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Uždraustasis vaisius – antrojo bandymo nesėkmė

Taisydamas save – taisai pasaulį

Egoizmas – mūsų didysis padėjėjas   

Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio
Iš esmės, skirtumas tarp didžiausio gedulo, karčiausios dienos ir pačios saldžiausios, džiugesio dienos apibrėžiamas mūsų požiūriu į mums duotas sąlygas. Galima į jas žiūrėti ir jas priimti per savo egoizmą, blogąjį pradą, o galime ir per davimo savybę, gerąjį pradą, kitaip tariant, per mūsų susiskaidymą arba vienybę.
Ta pati Šviesa, kuri turėjo atsiskleisti vienybėje, atsiskleidžia susiskaidyme ir sukelia tragiškas pasekmes.
Negalime dėl savo bėdų kaltinti poveikio iš aukščiau, juk viskas priklauso nuo to, į kokius indus šį poveikį gauname. Iš viršaus visada nusileidžia vienas ir tas pats: aukštesnioji šviesa, gailestingumas, o rezultatą nulemia, kiek esame panašūs į šią Šviesą.
Šiuo ypatingu laiku ateina tas pats švytėjimas, kuris atvedė prie sudužimo. Tačiau jis turėjo atvesti prie išsitaisymo, jei nebūtų nusižengta su auksiniu veršiu ir akmens plokščių sudaužymu. Visuomet reikia taip žiūrėti į tai, kas vyksta, ir suprasti, jog viskas priklauso nuo mūsų vienybės. Joje, į tinkamą kli galime gauti tinkamą poveikį iš viršaus.
O jei nesame tam pasirengę, tai ta didžiulė Šviesa, kuri turėjo apsivilkti į tinkamą kli ir atnešti mums džiaugsmą, tobulėjimą, kilimą, atveda į griūtį, bėdas. Viskas priklauso nuo mūsų.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nereikalingos kančios

Nesėkmė kaip sėkmės žadintuvas

Linkstu duoti