Pateikti įrašai su procesas žyme.


Išeiti, kad grįžtum

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманPastangų kiekis matuojamas „įėjimų“ ir „išėjimų“ (pakilimų ir kritimų) skaičiumi, apie tai sakoma: „Tora išeis iš Ciono“ (iš kritimų – „jėciot“). Kūrėjas mėto žmogų, o šis atkakliai grįžta prie darbo ir jį tęsia. Iš tų kritimų, „išėjimų“ susideda visas jo ėjimas pirmyn.
Juk kritimas reiškia, kad Kūrėjas pridėjo žmogui noro mėgautis ir numetė jį nuo kelio. O žmogus su tuo nauju egoistiniu noru vis dėlto grįžta į kelią, neturėdamas pasirinkimo, užmerkęs akis, „kaip pakinkytas jautis ir asilas su nešuliais“.
Taip jis galiausiai sukaupia pakankamą kiekį norų ir pastangų mokydamasis ir jungdamasis su grupe, kad pajaustų, kur esąs, su Kuo turįs reikalų, ir kaip galima įsijungti į šį procesą.
Jis ima įsisąmoninti, ką jam duoda egoizmas, nustūmimai nuo kelio, ir kaip jis, nepaisydamas visko, laikosi už mokymosi, grupės. Nors tai nėra paprastos būsenos, kai žmogus jaučiasi neturįs jausmų ir supratimo, tačiau jis pamažu susigrąžina sąmoningumą ir patiria naują įkvėpimą. O paskui vėl ateina širdies apsunkinimas.
Taip iš visų šitų „išėjimų“ išeina Tora. Žmogus ima suprasti, kad toks turi būti procesas, ir kad svarbiausia, likti susiliejus su Kūrėju, o tam reikia prilipti prie grupės.
Visas šis procesas detaliai aprašytas pasakojime apie Pesachą, išėjimą iš Egipto. Tora nepasakoja istorijos ar geografijos, tik tai, kaip žmogus praeina svarbius dvasinio vystymosi etapus: pereina iš noro mėgautis valdžios, pirminės egoistinės prigimties į kitą prigimtį, norą duoti. Tai reiškia tikrąjį gimimą su nauja savybe – dvasiniame pasaulyje.
Po to kelias jau neturi tokių kritinių atnaujinimų. Pats didžiausias perversmas – išėjimas iš egoistinio ketinimo į davimo ketinimą.
#223569

Iš 2018 m. kovo 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį „Eime pas Faraoną“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tobulėti – kylant pakopomis

Kada baigsis tavo kritimai ir kilimai

Pesachas – taisymosi pradžios šventė

Komentarų nėra

Mėgautis darbu

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Materialiame pasaulyje darbas – tai priemonė, iš kurios laukiame rezultato, kuriuo paskui mėgaujamės. O dvasiniame pasaulyje mėgaujamės pačiu darbu?
Atsakymas. Taip, mėgaujamės dėl to, kad siekiame Kūrėjo ir visąlaik stengiamės rasti, kaip vis labiau Jį paveikti, nukreipti save į Jį.
Kaip tik todėl dvasiniame pasaulyje nėra laiko. Mūsų pasaulyje laikas – tai atkarpa nuo darbo pradžios iki jo rezultato. Tad galime ištemti ar sustumti laiką, o dvasiniame pasaulyje – jis stovi vietoje.
Klausimas. Ar mūsų pasaulyje yra pavyzdžių, kai mėgaujamės pačiu darbu?
Atsakymas. Aišku. Bet kuris muzikantas, skulptorius, šaltkalvis, dailidė – nesvarbu kas, jei jis meistras – tai mėgaujasi savo darbu. Jam tai užsimiršimas, malonumas. Žinoma, tai ne kabala, o meistriškumas.
Žinau pagal save, kaip dažnai pasinaudodavau gamtos duota galimybe pasinerti į meistrystę, kai mėgaujiesi savo darbu, kai pats darbas yra tikslas – kad jis būtų gražus, kad neštų tam tikrus vaisius, nors tai ir nėra gyvenimo rezultatas.

Iš 2018 m. vasario 25 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinas malonumas

Prieš tave – beribis malonumas

Parengiamojo etapo maistas: beskonis, tačiau kaloringas

Komentarų nėra