Pateikti įrašai su Purim žyme.


Tyli pergalė

Dvasinis darbas, Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas

каббалист Михаэль ЛайтманEsame Purimo šventės centre, kovos tarp gėrio jėgos ir blogio jėgos (Kūrėjo ir Amano) centre. Ir mes lemiame kovos baigtį, nes vadinamės „Israel“, kitaip tariant, „siekiantys Kūrėjo“.
Ir Mordechajo, gėrio jėgos, ir Amano, blogio jėgos, šaknis yra Kūrėjas. Ir todėl „Megilat Ester“ sakoma, kad Šušan miestas buvo pasimetęs ir nežinojo, kur tiesa, ko nori Kūrėjas.
Juk Kūrėjas leidžia valdyti Amanui, blogio jėgai. Visas mūsų pasaulis išjudimas egoistinių jėgų. O gal Kūrėjas nori, kad nieko nepaisydami siektume meilės ir vienybės jėgos? Tačiau matome, kokia silpna gėrio jėga – Mordechai, kuris sėdi miesto vartuose. O Amanas tuo metu arti Karaliaus ir valdo visą karalystę.
Todėl Purimo istorija vadinama „Megilat Ester“, kitaip sakant, „paslėpties atskleidimas“. Ir tai tikslingai sukurta taip, kad sukurtų mums valios laisvę, leistų patiems nuspręsti, su kuo norime eiti, kieno tiesa: vienybės jėgos ar atsiskyrimo.
Ir nors visas mūsų gyvenimas paklūsta atsiskyrimo jėgai, priverčiančiai visus padalyti viską į tavo ir mano – bet tikroji pergalė ne pavergiant vienas kitą, o tarpusavyje papildant, padedant. Nė vienas nesistengia laimėti, priešingai, kiekvienas siekia nusileisti kitam, veikia prieš egoizmą. Ir būtent taip laimima.
Dar išvysime, kaip šiandien pasaulyje vykstančiuose konfliktuose laimi būtent tylioji jėga, kuri palenkia save, o ne ta, kuri kovoja, mėgindama pavergti kitus.

#295239

Iš 2022 m. kovo 16 d. pamokos apie Purimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvi jėgos pasaulyje

Purimo herojai: Amanas

Purimo istorija – atskleisti, kas paslėpta

Komentarų nėra

Apie Purim šventę (mintys iš Twitter)

Dvasinis darbas, Šventės

каббалист Михаэль Лайтман ТвиттерAdar mėnesio prasmė – įveikti atitolinančias nuo Kūrėjo, kylančias žmoguje prieš Kūrėją, Jo vienybę mintis ir norus. Būtina priimti visas kliūtis kaip siunčiamas Kūrėjo, ir suteikiančias žmogui galimybę nepaisant jų priartėti prie Kūrėjo.

Pasirengimas Purimui – įsisąmoninant egoizmą kaip blogį (Aman), jis pasirengęs užmušti visus, kad nori per vienybę prilygti Kūrėjui, davimo ir meilės savybei. Tačiau nėra jėgų priešintis Amanui. Nustatyk, kas tavyje viešpatauja – Amanas ar Mordechajus, priimk Mordechajaus valdžią per jėgą, paskui su noru.

Purimas moko mus, kad kita žmonijos stadija – visos tautos ir visos valstybės apkaltins žydus už visas bėdas, kils globalus antisemitizmas. Vokietija tebuvo pasaulinio holokausto repeticija. Išsigelbėjimas, kaip per Purimą, tik vienijant žydus!

Ateityje išnyks visos šventės išskyrus Purimą, juk Purimas – tai galutinis egoizmo ištaisymas aukščiausia šviesa. Mes nuolatos taisome 288 egoizmo dalis iš 320 esamų. Su kiekvienu taisymu norom nenorom ištaisome 32 dalis – ir atsiskleidžia visa šviesa!

Amanas manė, kad gali sunaikinti žydus, nes jie susiskaidę tarpusavyje, ir todėl nesusijungę su Kūrėju, vadinasi neturi Jo palaikymo. Tačiau Mordechajus suartino žydus tarpusavyje ir su Kūrėju, taip nugalėjo Amaną ir išgelbėjo žydus nuo sunaikinimo.  

Megilat Ester („Ester ritinėlis“). Ritinėlis (megila) – atskleisti Kūrėją paslėptyje (Ester). Tai reiškia, kad Kūrėją galima atskleisti tik išankstinėje paslėptyje, su sąlyga, kad atskleidžiama tam, kad būtų teikiame pirmenybė paslėpčiai. Tokiu atveju žmogui atsiskleidžia šviesa.

Purimas Adar mėnesiu – nutolinantis nuo Kūrėjo. Todėl yra vietos stengtis einant prieš sveiką protą ir abejones Kūrėjo valdymu. Stengtis tvirtinti, kad viskas kyla iš būtinybės atvesti mus prie tikėjimo, kad „nėra nieko kito, tik Jis“, kol tai atsiskleis.

Purimas – tai išsilaisvinimo iš viso pasaulinio egoizmo šventė, egoizmo, kuris sukyla prieš tuos, kurie siekia vienybės ir meilės. Todėl žmoguje būtina išskirti ego (Aman), mat šis trokšta užmušti žmogų žmoguje, ir pritraukti jį taisančią šviesą (Mordechajus).

Ester ritinėlis“: iš pradžių reikia padidinti norą gauti „dėl savęs“ (Aman). Paskui, įsitikinus, kad neįmanoma jame pasiekti kūrimo tikslo, pakeisti jį Mordechajumi, ketinimu duoti. Ir gautame didžiuliame nore su ketinimu „dėl Kūrėjo“ gauti visą begalybės šviesą!

Purimas. Kūrėjo tikslas – suteikti malonumą kūriniui (užpildyti norą šviesa Chochma). Tačiau užsipildydamas egoistiškai, dėl savęs noras išnyksta – kaip valgant. Amžinai užsipildyti įmanoma tik užpildant kitus, Kūrėją (su ketinimu duoti, šviesoje Chasadim). Mėgautis – tai kabalos mokslas – gavimas.

Purimas. Ester-malchut. Joje žmogus nori suprasti ir atskleisti Kūrėją, kenčia dėl negalėjimo to padaryti. Paslėpties dydis matuojamas noru žinoti. Tačiau įstengiančiam dirbti dėl Kūrėjo, kyla klausimas apie darbo prasmę. Atsakymas – eiti aukščiau proto, mušti į dantis (šošan iš žodžio dantys).

Purim: visiškas ištaisymas ateina atskleidus egoizmą kaip blogį, pasirengusį visus užmušti. Tai blogio įsisąmoninimas. Paskui gaunama šviesa ir galimybė nugalėti egoizmą. Nuo norom nenorom iki norint. Svarbiausia – prašyti davimo jėgos. Jos gavimas – stebuklas. Pati jėga – tai antroji prigimtis.

Purimas. „Ester ritinėlis“ – Megilat Ester. Megila – atskleisdimas, Ester – paslėptis. Paslėpties atskleidimas. Todėl Aman mano, kad atėjo laikas atskleisti, žinoti, ir kaltina, kad „nepildo Karaliaus valios.“ O Mordechajaus nuomone, atskleidimas duodamas, kad paslėptum jį Chasadim.

Purimas. Švietė didžiulė Chochma šviesa, kurią galima gauti tik šviesoje Chasadim. Tačiau įvyko stebuklas: prašymais pritraukė šviesą Chasadim ir į ją gavo šviesą Chochma. Tai įmanoma tik visiškai ištaisius egoizmą, kuomet nėra skirtumo tarp gėrio ir blogio – todėl būtina apgirsti.

MordechajusEster ritinėlyje“ vadinamas „ihudi“, vienijantis, nes sujungė Kūrėjo vardą prieš visą pasaulio egoizmą, kad jie pasiektų Kūrėjo didybę, jėgą, vienybę ir vienatiškumą. (Midraš Raba. Ester)

Iš 2018 m. vasario 26 d., ir kovo 1-2 d. Twitterio postų

 

Komentarų nėra

Šviesioji Purimo šventė

Realybės suvokimas, Šventės

Esame ekrano viduje, ant kurio atsispindi mūsų savybės. Ir jeigu jos egoistinės, tai atitinkamai priešais mus rodomi mūsų norai mėgautis negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir „žmogaus“ lygmenyse (jų dydis 0−1−2−3−4) ir mes juos matome kaip mus supantį pasaulį. Vadinasi, mano matoma, jaučiama ir gyvenama tikrovė − tai žymė, atspindys to, kas yra mano viduje (minčių ir norų).
O jeigu greta savo bendrosios prigimties (gavimo savybės) įgyju dvasinę prigimtį (davimo savybę), tai it kompiuterio ekrane man atsiveria dar vienas langas, kuriame matau aukštesnįjį pasaulį − savo sielos jėgas. Ir dabar atpažįstu, kad tai, ką matau pirmajame lange yra mano gaunančiųjų jėgų projekcija, o antrajame lange piešiu savo susijungimo (dėl davimo) su kitais žmonėmis formą.
Kiek galiu susijungti su kitais bent jau lygmenyje „nedaryk kitam to, ko nemėgsti pats“, tiek galėsiu pažinti dvasinį pasaulį. Ir dabar viskas priklauso nuo mano išskaičiavimo: kaip kaskart žadinu save perkelti tikrovę iš materialaus pasaulio į dvasinį.
Pati tobuliausia dvasinė būsena tai „purim“, iš žodžio „pur“ − lemtis, tenai mano norai yra ištaisyti, esu susijungęs su visomis sielomis, o savąją pagal savybių panašumo dėsnį esu pripildęs Šviesa.
Purimas − tai galutinio ištaisymo šventimas. Švęsdami šią šventę tarsi pritraukiame iš šios ištaisytos būsenos, į kurią norime įsijungti, ištaisančią ir sujungiančią mus jėgą.
Paprotys šią dieną dėvėti kaukes ir persirengti būdingus šiai šventei kostiumais kilo iš to, kad Aman (egoistinis noras) apsivelka Mordechaj (altruistinis noras) apdarais, ir mes galime į didžiulius Aman norus gauti Mordechaj savybės Šviesą.
Todėl per Purimo šventę turime paprotį valgyti trikampio formos sausainius, kurie vadinami „Aman kišenėmis“, nes kišenės simbolizuoja norą gauti. Mums būtina iš Aman gauti šiuos norus ir padedant Mordechaj, per Chasadim Šviesą, davimo savybę, ištaisyti juos, kad būtų su ketinimu dėl davimo. Tada galėsime gauti Šviesą Chochma − atskleisime Kūrėją, t. y. galutinio ištaisymo būseną.

Iš 2011 m. kovo 15 d. paskaitos „Kabala tautai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Purimo istorija – atskleisti, kas paslėpta

Purimas– tai ištaisyto pasaulio gimimas

Komentarų nėra

Purimo istorija – atskleisti, kas paslėpta

Dvasinis darbas, Šventės

Žinoma, kad visi įvykiai aprašyti Purimo istorijoje − tai užuomina į ištaisymą, kurį reikia praeiti. Tik svarbu iš poetiškos, spalvingos pasakojimų kalbos šiuos ištaisymus pervesti į kalbą apie kokybiškus vidinius pokyčius, idant suprastume, jog kalbame tik apie mūsų tarpusavio ryšio stiprinimą.
Juk pasakojimo („Megilat Ester“, „Ester pasakojimas“) pradžioje pasakyta apie Izraelio tautą: kad yra viena tauta, kuri išbarstyta tarp visų tautų, kitaip tariant tarp visų žmonių, kurie veržiasi „tiesiai į Kūrėją“ (Israel, jašar kel), slypi egoizmas. Šis juos skiriantis ego ir atveda prie to, kad tautai gresia sunaikinimas.
Tačiau, kai Izraelio tauta (t. y. mes visi su jumis, kurie siekia Kūrėjo) supranta, jog būtina susijungti draugėn ir atlieka veiksmą, idant susijungtų, tada Mordechaj jėga kyla, o Aman jėga krinta, ir mes galime kontroliuoti savo egoizmą, mus skiriančią neapykantą.
Juk kiekviename iš mūsų yra savas Aman, ir jį galime „pakabinti ant medžio“ − ant mirties medžio, kuris virsta gyvybės medžiu. Ir taip atskleidžiame Kūrėją. Juk būtent Jį paslepia ir atskleidžia „Megilat Ester“ (atskleidimas to, kas paslėpta − megale/atskleisti, ester/paslėptis). O dirbdami su šiomis jėgomis − Mordechaj ir Ester − atskleidžiame Kūrėją.
Kūrėjas, aukščiausioji jėga nė karto nepaminėta istorijoje „Megilat Ester“: pasakojama apie karalių Achašveroš, bet ne apie Kūrėją, nes Jis atsiskleidžia kaip ištaisytų kelim užpildymo pasekmė. Kūrėjas jaučiamas tik ištaisytuose kelim kaip jų tarpusavio davimas. Tą meilę, kurią jaučiame vieni kitiems, kai esame ištaisytos būsenos, ir yra aukščiausios jėgos, Kūrėjo atskleidimas.
Skaitant istoriją „Megilat Ester“ svarbu ne tik įspėti kokia dvasinė savybė slepiasi po kokiais personažais: kur ten Zeir Anpin (ZA), kur Malchut (karalienė Ester), ką ji slepia ir kaip prisijungia prie ZA ir prie Mordechaj (Bina).
Mordechaj − tai davimo, Binos savybė, o Aman − visi netyrieji BEA pasauliai, netyras noras/klipa, Žaltys, „beždžionė“ vietoj žmogaus (beždžionė/kof rašoma kaip raidė „kuf“ (ק), jos ilgas pagaliukas, nutysta žemiau eilutės tarsi beždžionės uodega ir maitina netyrus norus). Tačiau svarbiausia − rasti, kokios savybės išreiškiamos šiomis sampratomis mūsų tarpusavio santykių atžvilgiu.

Iš 2011 m. kovo 20 d. pamokos pagal „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesioji Purimo šventė

Purimas– tai ištaisyto pasaulio gimimas

Komentarų nėra

Purimas – išsitaisymo pabaiga

Dvasinis darbas, Šventės

Įvairių tautų šventės, kaip įprasta, rengiamos kokio nors istorinio įvykio, vykusio šiame pasaulyje, garbei.
Kadangi Izraelio tauta kadaise atsiskyrė nuo kitų tautų dėl ypatingos misijos – kad ištaisytų savo žmogiškąją prigimtį, o po to į ištaisymą atvestų visą žmoniją – tai ir jos šventės turi ypatingą, su šituo susijusią prasmę.
Istorija, aprašyta „Ester ritinėlyje“ (Megilat Ester) (apie Mordechajų, karalių Achašverošą, princesę Ester, išgelbėjusią nuo mirties žydus, kuriuos sugalvojo pražudyti piktasis Hamanas) ir yra skirta Purimo šventei, ji būtent ir paaiškina, kaip pasiekti šio tikslo. Todėl parašyta, kad ateityje visos šventės, išskyrus Purimą, atšaukiamos, nes jos metu šitoje pakopoje šviečia pati didžiausia Šviesa, apimanti visas ankstesnes pakopas.
Visos Izraelio tautos šventės simbolizuoja ypatingas būsenas dvasinių pakopų laiptuose, kuriais kylame iš šio pasaulio į Begalybės pasaulį, įgydami vis didesnį panašumą į Kūrėją duodant, mylint, tarpusavyje jungiantis.
Todėl kiekviena aukštesnė pakopa apima žemesnes pakopas kaip ją sudarančias. Purimas kaip pati aukščiausia pakopa, suprantama, apima visas ankstesnes, smulkesnes pakopas, kurios anuliuojamos jos atžvilgiu ir į ją įeina. Galų gale, išskyrus Purimą, nebeliks jokios kitos šventės.
Kaip ateinama į šią šventę? Visas mūsų „darbas“ grįstas maldos (MAN) iškėlimu dėl vienybės ir tarpusavio meilės, kurią stengiamės pasiekti – juk ji skirta atskyrimo taisymui. Iš pradžių turime susijungti pakopoje „davimas dėl davimo“, kuri reiškia Mordechajaus savybę.
Kai jau ateiname iki „karališkųjų vartų“ (kaip pasakojama apie Mordechajų, sėdintį karaliaus vartuose), tai ten sutinkame savąjį Hamaną – mums atsiskleidžiantį milžinišką, siaubingą egoistinį norą. Tada reikia jį ištaisyti ir į jo kelim gauti Šviesą su Mordechajaus ketinimu „dėl davimo“. Taip gaunama Mordechajaus Šviesa į Hamano kelim ir pasiekiama Išsitaisymo pabaiga (Gmar Tikun).
Mums reikia iš savosios prigimties, savojo egoistinio noro pasiimti jėgą, „dvasinį indą“ ir prie šių norų pridėti ketinimą „dėl davimo“, kad šis pradėtų mus valdyti, „apžergti jį per viršų“, kaip kad Mordechajus „išjojantis viršuje ant žirgo“.

Iš 2011 m. kovo 20 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesioji Purimo šventė

Purimo istorija – atskleisti, kas paslėpta

Purimas– tai ištaisyto pasaulio gimimas

Komentarų nėra

Purimas– tai ištaisyto pasaulio gimimas

Dvasinis darbas, Šventės

Kiekviena kita būsena gimsta tik su sąlyga, kad ankstesnioji būsena visiškai „išsisėmė“.
Pasėtas į žemę grūdas turi visiškai supūti, idant iš jo ankstesnės būsenos, kuri jaučiama kaip nereikalinga ir nenaudinga, gimtų nauja pakopa.
Todėl apie Purimo šventę parašyta, kad Zeir Anpin miega ir dėl to Malchut pasineria į tamsą ir tik iš šios tamsos būsenos galima pasiekti pačią didžiausią Šviesą, būseną, kuri vadinasi Purimu ir atitinka Galutinį Išsitaisymą.
Jeigu Zeir Anpin nepraleidžia Šviesos į Malchut, tuomet jaučiamės esą ištremti, negalime įsijungti į Malchut ir susivienyti.
Tačiau kančios ir tamsa priverčia mus reikalauti iš Zeir Anpino jėgų susijungti, kad galėtume įsijungti į Malchut, į vieną bendrąją sielą.
Taip pagimdome kitą savo pakopą.
Kibirkštis, kurią gauname savo vidinio darbo pradžiai – tai ta pati šventa, mažoji žvakė, kurią kiekvienas turime savyje surasti.
Kai galėsime šią kibirkštį įžiebti, tuomet pradėsime taisyti savo pagrindinį egoistinį norą ir iš jo ruošti alyvą žibalinei lempai.
„Chanuka“ (iš žodžio „chanu-ko“ – „sustojome čia“) – tai tik trumpas atokvėpis kelionės viduryje, tarp vidinių būsenų, kurios vadinasi Jom Kipur (Roš Ha Šana, kelionės pradžia) ir Purimo (galutinio ištaisymo).
Chanukos metu uždegdami žvakę virš noro mėgautis ištaisome tik duodančiuosius kelim. O kai ateiname į Purimo šventę, tai naudojame būtent patį norą. Todėl Purimo šventės simbolis – tai jau ne žvakė, deganti virš alyvos–noro, o vynas, pripildanti norą Šviesa.

Daugiau šia tema skaitykite:

Purimo istorija – atskleisti, kas paslėpta

Šviesioji Purimo šventė

Komentarų nėra