Komentaras: XX amžiaus pradžioje kūrėsi gražūs miestai: Londonas, Paryžius, Niujorkas, Honkongas ir kt. Į juos plūdo verslūs žmonės, idėjos, pinigai. Buvo labai gražu ir nuostabu.
Ką virusas padarė dabar? Staiga iš šių miestų išbėga gyvenimas. Atrodė, jog tai neįmanoma, jog tai amžiams, visiems laikams. Tačiau dabar žmonės išvyksta, miestai pamažu virsta vaiduokliais. Iš esmės protas atsisako tikėti, kad tai įmanoma.
Atsakymas: Neįmanoma, bet taip yra!
Komentaras: Bet tam tikru momentu nutekėjimas sustos, žmonės vėl grįš.
Atsakymas: Ne, negrįš. Kam? Ką jie ras tame Niujorke? Galbūt kada vyks į Karnegio koncertų salę, restoraną ar kur nors kitur. Manau, ir tai baigsis. Apskritai viskas pasikeitė, apsivertė aukštyn kojomis!
Nemanau, kad virusas tai padarė. Vidinė jėga viską taip apverčia.
Klausimas: Kas, kabalos mokslo požiūriu, taip stulbinančiai pasikeitė žmoguje?
Atsakymas: Pasikeitė gyvenimo esmė. Esmė! Kalbame ne apie fizinį buvimą kartu vienoje vietoje, bet apie tai, kaip rasti sau tinkamą – ne fizinę, o virtualią – egzistencijos vietą.
Ir išvykimas už fizinio Manhatano, „Didžiojo obuolio“ ribų rodo, kad nereikia man visų tų žmonių, biurų, bankų. Galiu sėdėdamas ant sofos su pižama viskam vadovauti. Kam išlaikyti tokius brangius biurus ir juose sėdinčius žmones? Šito nereikia. Žiūrėdamas į vieną ar kelis ekranus priešais save, galiu valdyti bet kurią įmonę.
Klausimas: O kaip jūsų svajonė apie žmonių ryšį, vienybę?
Atsakymas: O jų, tiesą sakant, ir nebuvo! Žmonių ryšys buvo toks, kaip sakoma Toroje: „Piktadarių išsiskyrimas naudingas ir jiems, ir pasauliui“.
Klausimas: Kitaip tariant, tai buvo fizinio ryšio iliuzija?
Atsakymas: Nebuvo iliuzija. Fizinio ryšio visiškai nebuvo. Argi ėjau į darbą, nes mylėjau šiuos žmones, norėjau būti arčiau jų?
Klausimas: Žinoma, ne. Ar dabar kas nors pasikeis? Ir kaip tai vyks virtualiai, jei matysiu kitą tik ekrane?
Atsakymas: Būsiu su jais susijęs virtualiai, o kada nors vėliau galbūt ir fiziškai. Bet, svarbiausia, būsiu laisvas! Niekas manęs nespaus, neįpareigos šypsotis tam žmogui, būti susijusiam su juo ir pan. Su juo bendrausiu vien dalykiškai.
Klausimas: Įdomu, kaip žmonės jungsis širdimis? Kaip vienysis per ekranus?
Atsakymas: Kai talžys įvairiausios gyvenimo negandos, jie supras, kad problemas galės įveikti tik tada, kai iš vidaus, dvasiškai taps artimi vieni kitiems.
Klausimas: Vadinasi, žmogus nepasislėps nuo kančių, skausmo, jei išvyks iš Niujorko, Londono?
Atsakymas: Žinoma, ne. Bet sėdėdamas ant savo kelmo su žoliapjove ir šunimi jis susimąstys, kad tinkamam, normaliam gyvenimui vis tiek reikia palaikyti gerus ryšius su kitais. Apie tai galvos. Sulauks tokių smūgių, kad supras: visgi reikia palaikyti ryšį.
Klausimas: Ar supras, kur šie smūgiai jį kreipia? O gal kaip gyvūnas bėgs į juos?
Atsakymas: Supras. Įsisąmonins. Tai truks labai ilgai, bus skausminga, bet supras. Smūgiai įkrės žmogui aukštesniojo proto.
Komentaras: Nuolat grįžtame prie smūgių.
Atsakymas: Tačiau be jų neįmanoma. Gali būti labai lengva ir ramu, bet gali kilti ir per daug problemų, ir net karų.
Klausimas: Kaip jūs tai matote?
Atsakymas: Iš visų jėgų bandau paaiškinti, kad žmonija neturi pasirinkimo, ji yra tokios būsenos, kai tinkami santykiai tėra likimo šauksmas. Tačiau kol kas nematau, kad žmonės tai suprastų.
Tačiau bent jau būsena yra tokia, kad apie tai galima kalbėti ir tavęs neatstums, neslopins, neišjuoks. Nes visi yra tokios būsenos: nežino, ką daryti su savimi, vaikais, ateitimi.
Komentaras: Daugeliui šūkiai „vienykitės“, „geras žodis kitam“, „gera mintis apie kitą“ skamba šiek tiek vaikiškai. Todėl jie jūsų kol kas negirdi.
Atsakymas: Suprantu juos.
Klausimas: Kaip paleisti strėlę į širdį, kad jie pajustų, jog už šių paprastų žodžių slypi gili prasmė?
Atsakymas: Tai nutiks. Tuomet žmonės pradės suprasti, neturį kitos išeities. Tai ne šiaip žodžiai, taip gamta mus kreipia į tai.
Klausimas: Ar žmogus jaus esantis gamtos dėsnio viduje?
Atsakymas: Būtinai! Tai ateis, bus suvokta ir įgyvendinta.

#273520

Iš 2020 m. rugsėjo 21 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koks bus ateities miestas

Nepavyks pralaukti ekologiniame bunkeryje, I dalis

Ateities visuomenė – vieninga žmonija

Žmonija – tai mažytė smiltelė begalinės Visatos gelmėse. Bet iš tikrųjų visa ši Visata nė kiek nepriklauso dvasiniam pasauliui. Joje nėra nė taško priklausančio dvasiniam pasauliui, todėl tikrojoje realybėje ji neužima jokios vietos.
Šis pasaulis, kur dabar jaučiame save ir Visatos erdves su žvaigždėmis bei galaktikomis – visa tai apskritai neegzistuoja. Tai egzistuoja tik mūsų vaizduotėje, nes esame nesąmoningos būsenos, ir regime šias haliucinacijas, tarsi kliedėdami. Pasakyta, kad pabudę suprasime, jog „buvome tarsi sapne“.
Ir šiame sapne mums atrodo, kad gyvename ant Žemės rutulio, apsupto galaktikų ir begalinės Visatos. Visa tai nerealu, it sapnas, sukeltas elektros impulsų smegenyse, kurios 99% miegant atsijungia. Tą patį galima pasakyti apie šį mūsų gyvenimą. Mes esame atjungti nuo tikrojo gyvenimo tarytum sapne.
Šiame gyvenime nėra nieko tikro, tik galimybė pabusti ir pakilti virš šio suvokimo, šio sapno. Štai tai mums ir reikia atlikti.
#272559

Iš 2020 m. spalio 19 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Žemės paveldėjimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar reali Visata?

Atsibudome ar tik sapnuojame?

Iliuzinis pasaulis

Klausimas. Per visą istoriją pasaulyje buvo daug įvairių epidemijų protrūkių, bet niekada nesusidūrėme su tuo, kas vyksta šiandien. Ką jūs, kaip kabalistas, matote ypatingo dabartinėje pandemijoje?
Atsakymas. Dabartinė pandemija ypatinga tuo, kad žmonių reakcija visiškai kitokia nei kadaise. Anksčiau tai mūsų nejaudino: pamanyk, paukščių gripas, kiaulių gripas. Žmogus serga gripu ir tegu.
Kiekvienais metais nuo įvairių virusų pasaulyje miršta pora milijonų žmonių. Tai kas? Nieko baisaus. Epidemija praeina – tęsiame gyvenamą. Gimdome, auginame vaikus, senstame, mirštame – nuo gripo, ne nuo gripo – nesvarbu.
Ir staiga šalyje susirgo 400 žmonių, ir visas pasaulis atsistojo ant pirštų galiukų, nežinodamas, ką daryti.
Manau, kad tai ne dėl gripo ar koronaviruso, o dėl to, kad žmonijoje įvyko tam tikras vidinės realybės perkainojimas. Ir nors to nejaučiame, bet būtent tai verčia mus kitaip vertinti tokius reiškinius.
Pagalvokite patys: jei pažiūrėsite į Žemę iš šalies, kur, tarkime, mirė 1000 žmonių, ar tikrai dėl to turėtume nutraukti visą gamybą, užrakinti visus karantine, uždrausti žmonėms išeiti į lauką ir sėdėti nežinioje, ką valgysime po mėnesio ar dviejų? Kas vyksta?
Komentaras. Pandemija užvaldo visą pasaulį, ir jis dar niekada nesijautė toks globalus.
Atsakymas. Pasaulyje atsirado globalumo pojūtis. Kabalistai apie tai jau seniai kalbėjo. Kabala visuomet siejo mūsų laikus su įžengimu į naują epochą. Ir pasaulis tai jaučia. Būtent globalumas suteikia pasauliui ypatingą suvokimą.
#262374

Iš 2019 m. kovo 19 d. TV laidos „Koronavirusas keičia tikrovę“

Daugiau šia tema skaitykite:

O kodėl taip norite gyventi?

Epidemija – tai ne bausmė, o vaistas

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Yra trys sudedamosios dalys suvokiant tikrovę: Kūrėjas, draugai ir aš pats. Kūrėjas apsivelka į draugus ir aš noriu save priskirti jiems, tuomet tai vadinama „Israel, Tora ir Kūrėjas – viena visuma“.
Viskas priklauso tik nuo to, ką vadinsime iliuzija, o ką tikrove. Vaikas klauso mano sekamos pasakos ir suvokia ją kaip tikriausią tikrovę, įsivaizduodamas, kaip raudonkepuraitė eina mišku ir sutinka vilką. Jis gali verkti ir džiaugtis, jis tuo gyvena. O man tai tiesiog pramanas, pasaka. Viskas priklauso nuo to lygmens, kuriame suvokiame tai, kas vyksta.
Esame iliuziniame, įsivaizduojamame pasaulyje. Akivaizdu, kad visi mūsų pojūčiai – tai mūsų penkių juslių, kurių nepavadinsi objektyviomis, reakcijos. Gavę kitus jutimo organus, išvystume kitokią tikrovę ir joje gyventume. Visa tai sąlygiškumai, mūsų tarpusavio susitarimas. Šiame pasaulyje nėra nieko tikro, nes nėra rodiklio, kurio atžvilgiu būtų galima įvertinti.
Mums reikia nuteikti vieni kitus, kad teisingiau suvoktume pasaulį, gyvenantį pagal meilės artimui dėsnį, visąlaik tobulintumės. Tuomet pamažu galėsime į jį įeiti.
Šiame darbe yra parengiamasis laikotarpis, kai žmogus neįsisavina, kaip pereiti nuo pakopos prie pakopos. O po to jau reikia dirbti sąmoningai. Galvoju, kad jau įmanoma tai atlikti, kad pabaigtume Šavuot šventę, žengdami realų pusę žingsnio pirmyn.
Tarp mūsų egzistuoja ryšių tinklas, kurio nejaučiame. Tačiau reikia į jį susitelkti pasitelkus principą „pamilk artimą kaip save“. Tai ir yra naujos tikrovės, naujo mąstymo, naujo noro, naujų santykių dėsnis.
Kabalistai iš karto gyvena dviejuose pasauliuose, dviejose būsenose. Dabar pats sprendžiu, kad kartu su draugais įeinu į tokia santykių sistemą. Be šito nieko nėra, tik per šią sistemą dabar žiūriu į pasaulį, į tikrovę, imu įsikurti naujame pasaulyje pasitelkęs naujus jutimo organus, vadinamus „dešimt sfirų“.
Šis pasaulis – iliuzija, kurioje gimstame ir neva gyvename kaip sapne. Greitai mums atsiskleis, kad visas praėjęs gyvenimas buvo kupinas fantazijos sapnas. Kaskart kai nuo egoistinio suvokimo pereiname prie davimo, priešais mus atsikleidžia nauja tikrovė, tokie didžiuliai matavimai, kad mums atrodo, jog negali būti nieko didesnio.
Davime atsiskleidžia tokios kosminės erdvės, apie kurias nė nepasvajojome. Įsijungiu į draugus ir per tą įsijungimą įeinu į naują tikrovę, tarsi į magišką sapną.
* * *
Nevalia atsigręžinėti į praeitį – tai įstatymas. Atsiveria nauja realybė, kuri grindžiama draugų tarpusavio įsijungimu, ir daugiau nieko nėra. Tik jos reikia siekti. Pasaulis atsiskleidžia per vienybę – tai nauji jutimo organai, nauja tikrovė, kurios atžvilgiu reikia anuliuoti save ir tuomet į ją įeisi.
Kiekvienas iš mūsų gimė ir buvo auklėjamas su egoistiniu pasaulio suvokimu. Taip mus nustatė it prietaisą su daugybe ratukų-reguliatorių. O dabar aš pats dėl gauto vidinio pažadinimo noriu nustatyti save kitokiam tikrovės suvokimui, ką įmanoma atlikti tik per savo pastangas, grupę, mokytoją, Kūrėją.
#247540

Iš 2019 m. birželio 9 d. rytinės pamokos ruošiantis Šavuot šventei