Pateikti įrašai su religija žyme.


Jeruzalės sindromas

Izraelis ir pasaulio tautos, Izraelis šiandien

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Viena iš Jeruzalės ypatybių – unikalus psichinis sutrikimas, būdingas tik šiam miestui. Jis taip ir vadinasi – Jeruzalės sindromas. Kasmet jis nustatomas pusšimčiui turistų iš užsienio, nepriklausomai nuo jų išpažįstamos religijos. Nejau Jeruzalė kaip nors paslaptingai veikia žmones?
Atsakymas: Žinoma, tai ypatingas miestas, sukuriantis neišdildomą įspūdį daugeliui iš mūsų. Jame dvelkia senove, jame teka žmonijos istorija.
Kad ir kaip ten būtų, Jeruzalės sindromas – vien psichologinis reiškinys, visiškai suprantamas ir paaiškinamas. Neatsitiktinai panašūs reiškiniai būdingi ir kitoms pasaulyje garsioms vietoms.
Vidinės vibracijos, esančios trijų religijų sostinėje, jos nepakartojama dieviškumo aureolė – visa tai sukurta žmonių, o ne atėjo iš aukščiau. Akmenyse nėra šventumo. Dvasinės savybės neįsivelka į mūsų pasaulį.
Tikrąją dvasią kuria tik patys žmonės, kai kartu siekia davimo ir meilės.
Tikroji Jeruzalė – ta, kuri širdyje. Tai dvasinė viso pasaulio sostinė. Ne šiaip miestas, o ypatinga žmonių tarpusavio santykių pakopa. Pakopa, kur kūrinio, ieškančio ryšio su Kūrėju, baimė ir Jo atsakas susijungia į vieną visumą.
#223057

Iš 2018 m. sausio 18 d. TV laidos „Naujienos su M. Laitmanu“

Komentarų nėra

Kabala – ne religija, o mokslas

Kabala ir religija

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras: Dauguma žmonių traktuoja kabalą kaip religiją. Kiti mano, jog tai sekta.
Atsakymas: Tai reiškia, kad jie tiesiog nieko nežino apie kabalą.
Kabala – tai mokslas, o ne religija. Pirmiausia, ja užsiimti gali kiekvienas, nepriklausomai nuo savo kilmės. Mano mokiniai – skirtingų tautų atstovai, gyvenantys visuose žemynuose. Jei pažiūrėsite mūsų rytines pamokas, išvysite, kad jose dalyvauja visų tautybių žmonės.
Be to, kabala neverčia žmogaus atlikti jokių religinių veiksmų. Kabalistai neturi jokių fetišų, šventų daiktų, papročių. Tai tiesiog aukštesnės už mūsų pasaulį sferos suvokimas ir nieko daugiau. Nieko daugiau!
Kai ją suvoksite, pajausite amžinybę, tobulybę, kaip visi įsijungę į visus. Imsite keisti savo pasaulėžiūrą, savo santykį su pasauliu. Šis mokymas jus formuoja, verčia jus kitokiu žmogumi.
#264458

Iš 2020 m. kovo 29 d. laidos „Susitikimas su kabala. Viktoria Bonya“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala ir religija – visiškos priešingybės

Kabala ir religija

Nuo aklo tikėjimo iki suvokimo

Komentarų nėra

Kabalistinių knygų savybė

Kabalos mokymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip moksliškai, be mistikos ir religinių priemaišų paaiškinti, kad kabalistinių knygų skaitymas padeda ištaisyti ketinimą ir keičia vidinę būseną?
Atsakymas. O kaip čia susijusi mistika ir religija? Nė vienos, nė kitos kabaloje nėra.
Kabalistinių knygų skaitymas padeda jums viduje susitelkti į tikslą, nes kalba apie tai, kaip jūsų siela turi būti į jį nukreipta. Kaip reguliuojame muzikos instrumentą, tai ir skaitydami kabalistinęs knygas reguliuojate save.
Šis kamertonas skamba per knygas. Pamėginkite skaityti jas ir tai pajausite. Ir jokiu būdu nereikia jo apkurtinti įvairiais religiniais paliepimais, būtinai nutiksiančiais, įvairiausiais mistiniais sukrėtimais.
#246507

Iš 2019 m. sausio 20 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistinių tekstų poveikis

Kabalistinių knygų efektas

Stebuklingas vaistas – kabalistų dovana

Komentarų nėra

Kabala ir religija – visiškos priešingybės

Kabala ir religija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Koks skirtumas tarp itin religingų žmonių, kuriems be Dievo nėra nieko, ir kabalą studijuojančių žmonių, kuriems „nėra nieko kito tik Jis“?
Atsakymas. Skirtumas labai paprastas: šie du tipai žmonių visiškai tarpusavyje nepanašūs. Pirmiausia, kabala – tai ne tikėjimas ir ne religija. Ji nieko nepriima už tikėjimą ir nieko neverčia tikėti, o ragina atskleisti Kūrėją.
Religingas žmogus sako:
– Tikiu!
– Kodėl tiki?
– Man sakė, paaiškino ir aš tikiu tuo, ką man pasakė.
– Gerai, tavo reikalas.
Kabaloje tikėjimas – tai žinojimas, suvokimas, jautimas. Jautimas! O ne tai, ką mūsų pasaulyje vadiname tikėjimu. Kitaip tariant, iš tiesų nežinau „taip ar ne“, tačiau tai priimu ir gyvenu tarsi tai yra taip. Kas gali įrodyti? Niekas. Ar tai teisinga? Kiek žmonių – tiek nuomonių.
Todėl nėra jokio ryšio tarp kabalos ir religijos. Priešingai, kabala niekaip nesusijus su religija. Ji nukreipta į atskleidimą, žinojimą, jautimą, o ne į tai, kad man kažkas kažką pasakė. Tad skirtumas didžiulis.
#257073

Iš 2019 m. lapkričio 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikėjimas dvasiniame ir materialiame

Tikėjimas kabaloje

Kam reikalingos religijos?

Komentarų nėra

Ką reiškia daryti ką nors prieš Kūrėją?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Daryti ką nors prieš Kūrėją – reiškia prieš Jo norą užpildyti kūrinius?
Atsakymas. Galima taip sakyti, o galima sakyti, kad nesutinki su tuo, kad Jis vienintelis. Jis egzistuoja ir tu egzistuoji. Štai čia ir suskylama: į visiškus bedievius, tvirtinančius, kad be žmogaus nieko nėra, ir į žmones, sakančius, kad be aukštesniosios jėgos nieko nėra; tarp jų – visa kita. Žmogus ir pats nežino, kur esąs. Tarp šių dviejų taškų sutelkti visi tikėjimai ir religijos.
Kabala sako, kad mes egzistuojame nesąmoningai.
Priklausomai nuo žmonijos vystymosi buvo manoma, kad egzistuojame tik mes, o Kūrėjas – tai vien psichologinis vaizdas. O dabar pamažu suprantame būtinybę atskleisti Kūrėją, Jį suvokti, pasiekti.
#238741

Iš 2018 m. rugsėjo 2 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Atskleisti Kūrėją

Pavojingas egoizmo pasitikėjimas savimi

Didžiulė Kūrėjo malonė

Komentarų nėra

Kabalisto motyvacija

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kuo kabalistas skiriasi nuo fanatiko? Iš kur jis ima savo motyvaciją?
Atsakymas. Ankstyvuoju žmonijos vystymosi laikotarpiu mūsų egoizmas buvo itin mažas ir todėl žmonės buvo fanatiški.
Fanatikas – tai žmogus, gebantis įtikinti save kokia nors idėja, kurios nejaučia, bet laiko už aukščiausią tikslą. Anksčiau fanatikai vaikštinėjo gatvėmis, skleidė savo idėjas, agitavo ir t. t.
Bet tai jau praėjo, egoizmas išaugo, visos religijos jau nėra tokios stiprios, kad žmonės dėl jų aukotų savo gyvenimus, išskyrus islamą, nes tai sąlygiškai jauna religija. Bet jos karingumas – laiko klausimas, greitai ir tai praeis ir tuomet viskas nutils.
Kabaloje motyvacija itin paprasta: jeigu noriu prilygti Kūrėjui, atskleisti sau visą sistemą dabar, čia, šiame gyvenime, šiame pasaulyje, tai turiu siekti išpildyti sąlygą „pamilk artimą“.
Juk po mirties nieko naujo nebus, mirtis – kai baltyminis kūnas liaujasi egzistuojąs ir tik tai! Tad ką pasiekei – tą pasiekei ir turi vėl grįžti į šį laikiną kūną ir stengtis būdamas jame pakilti virš jo.
Kabalistas – tai žmogus, kuris labai realiai žiūri į pasaulį. Jam būtina pakilti aukščiau savo egoizmo. Ir tai įmanoma, jeigu iš aukščiau gausime tam tikrą jėgą vadinamą „supančia Šviesa“ (or makif), ji padės mums visiškai neatlygintinai atlikti meilės ir davimo veiksmus.
Įgyjame visiškai kitą prigimtį, kuri įeina į mus ir jos padedami veikiame.
Klausimas. O ankstesnis santykis ištrinamas, atšaukiamas?
Atsakymas. Niekas neištrinama, tiesiog žmogui duodama galimybė veikti savarankiškai. Ir tiek, kiek jam tai pavyksta, jis turi ryšį su Kūrėju.

Iš 2017 m. spalio 9 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistas – mokslininkas, tiriantis save

Atskleidžiant gyvenimo paslaptis

Tikslas – meilė artimui

Komentarų nėra

Aukščiausia jėga – viena visiems

Kabala ir religija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas nutiks, kai islamo pasaulis iškels pretenzijas Izraeliui? Kokią religiją pasirinks žmonija?
Atsakymas. Žmonija neateis nė prie jokios religijos, nes ir judaizmas, ir iš jo kilusi krikščionybė bei islamas yra žmogaus tikėjimas tuo, kas jam papasakota. Ne daugiau.
Kitaip tariant, man kas nors ką nors pasakė, ir aš tuo tikiu. Mano psichologija pataria patikėti tarsi tai egzistuotų. Juolab, jei tai paslėpta, juk niekas neįrodė, kad Kūrėjas egzistuoja, ir koks Jis, tad kiekviena religija, savaime suprantama, pretenduoja būti teisi.
Todėl negali būti jokių pretenzijų kabalai. Kabala nekalba, kas teisus, kas kaltas. Ji siūlo atskleisti Kūrėją. Ir tuomet atrasite, kokia jėga persmelkia visą kūriniją, valdo visą pasaulių sistemą. Tai turite suprasti ir atskleisti, o ne tikėti vienos, kitos ar trečios religijos dievu. Pasaulyje jų šimtai!
Esmė ne ta. Baal Sulamas rašo, kad kiekvienas žmogus gali likti savo religijos rėmuose, nes tai tik duoklė tradicijai, kultūrai, tam tikram šeimos gyvenimo būdui. Būkite su tuo, bet kartu atkleiskite aukščiausią jėgą, valdančią jus ir visą pasaulį. Kabaloje ši jėga vadinama Kūrėju.
Ji viena visiems, ir visi atskleis, kad tai davimo ir meilės savybė. Ir net kai atskleis, vis tiek liks prie savo religijos, nes tai padeda žmogui laikytis tam tikrų ribų, ugdyti vaikus. Juk ne visi esame atskleidę Kūrėją.
Ir kai Kūrėją atskleis absoliučiai visi, tuomet, žinoma, religijoms nebeliks vietos. Jos susivienys su kabala, ir tarp jų nebus prieštaravimų. Suprasime, kad aukščiausia jėga judaizme, krikščionybėje ir islame yra viena ir ta pati.

Iš 2017 m. lapkričio 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam reikalingos religijos?

Skiriant islamą ir musulmonus

Kodėl žmonės nesiekia atskleisti Kūrėjo?

Komentarų nėra

Kodėl bijoma kabalos, IV d.

Kabala ir kiti mokslai, Kabala ir religija, Platinimas

каббалист Михаэль ЛайтманPranašų laikais, VII-VIII a. prieš mūsų erą, nemažai įvairių pasaulio tautų atstovų, norėjusių susipažinti su mokslu apie Aukštesnįjį pasaulį, keliaudavo mokytis pas kabalistus.
Kabala visada buvo visiems atvira, kadangi ji kalba apie bendrąjį valdymą, bendrą jėgą, visiems vienodą bendrą Aukštesnįjį pasaulį. Ji norėjo, kad visas Babilonas pasiektų tokią būseną. Todėl mokytis kabalos nebuvo uždrausta.
Daug mokslininkų, ypač iš Senovės Graikijos atvykdavo pas kabalistus mokytis. Būtent senovės graikų filosofai rašė, kad mokėsi kabalos, o patį žodį „kabala“ išvertė į graikų kalbą kaip „filosofija“.
Iš čia ir kilo pasaulinė filosofija. Aišku, vėliau ji pasikeitė, nes mokslininkai, nors ir suprato, kas yra kabala, bet, patys neatskleidę dvasinio pasaulio, viską iškraipė.
Pamažu, amžiams slenkant, filosofija virto žmogaus ryšio su kažkuo nežinomu paieškomis. O mūsų laikais už jos gali slypėti bet kas, kiekvienas gali filosofuoti, kiek tinkamas. Todėl reikia suprasti, kas nutiko praktiniam mokslui apie aukštesnįjį valdymą.
Vis dėlto, jis nepasiekiamas paprastam žmogui, kad pažiūrėjęs ar pasiklausęs jis galėtų papasakoti tai kitam. Dėl to reikia dirbti su savimi: keisdamasis ir savybėmis tapdamas panašus į aukštesnįjį valdymą, žmogus atskleidžia Aukštesnįjį pasaulį.
Labai nedaug žmonių taip dirbo su savimi ir tapo kabalistais, likusieji apie kabalą galvojo, kaip norėjo. Per praėjusius tūkstantmečius žmonija prikūrė tiek įvairiausių knygų, kad neįmanoma jų nė išvardinti, nė aprašyti.
Tačiau šalia to visais laikais buvo ir tikrų kabalistų. Tai išskirtinės asmenybės, kurių vardai mums žinomi. Jie dirbo su savimi, kad pakiltų į Aukštesnįjį pasaulį, ir taip papildė kabalos mokslą kiekvienoje kartoje iki pat didžiojo XVI a. kabalisto Ari.
Būtent nuo jo prasideda šiuolaikinė kabala. Jo knygos tapo pagrindu šio mokslo vystymuisi. XX a. pradžioje Ari darbus papildė kitas didis kabalistas – Baal Sulamas, antroje XX a. pusėje Baal Sulamo sūnus, žymus kabalistas Rabašas, šį mokymą perdavė mums, o mes studijuojame toliau.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, galima daryti išvadą: pirma – dėl to, kad žmonija nugrimzdusi į egoizmą, jos požiūris į kabalą yra neigiamas ir kitoks negali būti.
Antra – nepaisant to, kad religija kilo iš kabalos, ji kabalos bijo ir jokiu būdu nenori šios atskleidimo, nes yra jai visiškai priešinga. Nuo Pirmosios Šventyklos sugriovimo laikų ši konfrontacija suskaldė tautą į kabalistus ir ne kabalistus. Mūsų dienomis kabalistais save laiko tik vienetai iš milijonų gyventojų.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. rugsėjo 10 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl bijoma kabalos? I dalis

Kodėl bijoma kabalos? II dalis

Pareiga pakilti su visu pasauliu

Komentarų nėra

Laikas atskleisti kabalą

Ateities visuomenė, Kabala ir religija, Platinimas

Komentaras. Iki XVII-XVIII a. Vakarų civilizacijos žmonės gyveno jausdami, kad yra tam tikra kosminė tvarka visuomenėje, ir gamtoje, kad egzistuoja aukštesnioji jėga.
Atsakymas. Vakarų civilizacijos žmogus gyveno, kaip sakoma, su savo išgalvotu dievu. Tai buvo naudinga ir valdovams, ir šventikams, ir kitiems luomams. Valdovas turėjo legitimaciją, jis esąs Dievo vietininkas žemėje.
O vėliau viskas apsivertė, nes egoizmas išaugo, nebegalėjo išlaikyti žmonių pažabotais, dar atsirado įvairios srovės: kalvinizmas, liuteronybė ir t. t., tai stipriai stumtelėjo vystytis toliau.
Šios srovės ėmė labai energingai transformuoti religiją į naujas socialines formas, nes senosios nebetiko žmonių vystymuisi. Liaudis savo visuomeniniais, ekonominiais, politiniais santykiais peraugo senosios religijos rėmus, jai reikėjo kitokios religijos. Taip atsirado įvairūs tikėjimai.
Viduramžių laikotarpis pasižymėjo itin audringu vystymųsi. Mums tik atrodo, kad jis buvo pristabdytas, o iš tikrųjų vyko labai rimti procesai, davę esminį postūmį mokslų, menų vystymuisi, naujos laisvės gimimui. Žmogus ėmė vaduotis iš šventikų valdžios.
Tuomet kilo klausimas: kaip išlaikyti žmogų pažabotą? Štai taip atsirado įvairiausios nacionalistinės ir joms priešingos socialistinės bei komunistinės srovės.
Klausimas. Koks religijos atsisakymo tikslas? Paruošti žmones aukštesniam suvokimui?
Atsakymas. Gamtos tikslas – suteikti žmogui galimybę savo jėgomis išsiaiškinti likimą ir rasti atsakymą į pagrindinį gyvenimo klausimą: „Dėl ko aš egzistuoju?“.
Anais laikais jei ir kildavo toks klausimas, jis būdavo slopinamas baimėmis ir visuomenės nuomone. Tačiau po Viduramžių žmonėms labiau išsivysčius, egzistencinis klausimas ėmė reikštis taip rimtai, kad jie išdrįso skelbtis ateistais, nesusijusiais su Kūrėju. Teizmas – tai ryšys su Kūrėju, ateizmas – šio ryšio nebuvimas.
Klausimas. Juk ateistai irgi bandė sukurti tam tikrą visuomenės sistemą, paremtą morale, tik be aukštesniosios jėgos?
Atsakymas. Taip. Jie sprendė klausimą, kuo remiantis sukurti valstybę, jei nebus aukštesniosios jėgos nei Dievo, nei karaliaus pavidalu. Tai labai rimtas šuolis pirmyn, kai į pirmą vietą iškyla pats žmogus.
Tačiau žmogus negali savęs valdyti, jis nieko negali padaryti „be karaliaus galvoje“ ir be Dievo galvoje. Todėl atsirado įvairios teroristinės srovės, fašizmai, nacizmai ir t. t. Žmonės ieškojo būdų, kaip valdyti save, palaikyti tvarką sistemoje ir pamatė, kad jiems nesiseka. Taip ir ėjo – nuo vieno smūgio prie kito.
Todėl XX amžiaus pradžioje po audringo mokslo, kultūros, savimonės raidos ėmė skleistis kabalos mokslas. Pasibaigus mokslo ir menų sklaidos periodui, paaiškėjo, kad šie neatsako į gyvenimo prasmės klausimą, iškilusį dar prieš Viduramžius. Atsakymo nedavė ir Švietimo epocha.
Štai tada atsiskleidė kabalos mokslas ir ėmė aiškinti, kad turi problemų sprendimą. Bet jis žmogaus mąstymo būdui yra iracionalus, tai tas pats, jei reliatyvumo teoriją imtume taikyti kasdieniame gyvenime.
Juk mūsų pasaulyje jos nesupranta, arba supranta tik keletas žmonių. Ką tuomet kalbėti apie paprastą liaudį? Tačiau pagal kabalą į naują lygmenį reikia pakelti visus.
Taigi, nors kabala ir atsiskleidžia, panašu, kad turi praeiti nemažai laiko, kol žmonės supras, kad visuomenė turi remtis jos principais, kitaip nebus jokio gyvybingumo.
Žmonija palengva artėja to link, nors dar nepasiekė tos būsenos. Šiuo metu mūsų kabalos grupė modeliuoja tokias sąlygas, jas analizuoja ir tikrina savo viduje tarsi laboratorijoje. Bet iš esmės taip žmonija turi realizuoti pagrindinį gamtos dėsnį.
Kabalistai turi parodyti žmonėms, kad jų metodika – vienintelė, galinti atsakyti, kaip ateityje atrodys gamta, visuomenė, žmonija, šeima, auklėjimas. Be šios metodikos pasaulis nesugebės išsilaikyti jokiuose rėmuose.

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuomenės vienijimo metodika

Absoliutus tikėjimas

Kabala ir pasaulinės religijos

Komentarų nėra

Visuomenės vienijimo metodika

Ateities visuomenė, Platinimas, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Nuo kada Abraomo metodiką galima laikyti religija?
Atsakymas. Nuo tada, kai ji tapo vienijančia, visuomenės kūrimo jėga, visuomenės, kuri perima šią idėją, apsiginkluoja ja, priima, kaip savo egzistavimo pavidalą.
Tai nutiko tada, kai Abraomo grupė, kadaise išėjusi iš Babilono, ėmė formuoti save prie Sinajaus kalno. Suprantama, Toroje ši istorija pasakojama alegoriškai. Iš tiesų žmonės nestovėjo pakalnėje – tai vidinis jų išgyventas potyris.
Po to jau galima kalbėti, kad atsirado religija, t.y. tauta imta dalinti į dešimtis, šimtus, tūkstančius, apibrėžiami tinkami tarpusavio santykiai, kuriuose atsiskleidžia Kūrėjas – meilės, davimo, tarpusavio laidavimo savybė.
Nuo čia prasideda socialinis išeivių iš Babilono judėjimas, ir taip jie pamažu tampa tauta.
Kitaip tariant, perversmo taškas – tas momentas, kai prireikė instrukcijos pakilti virš tarpusavio neapykantos. Iš čia kyla religiją – metodika, kaip sujungti tautą į vieną visumą, kad prilygtų aukštesniajai jėgai.
Šią metodiką vadiname „religija“, mat tauta pagal savo sandarą visąlaik nukreipta į tai, kaip prilygti aukštesniajai jėgai, ji siekia daryti viską, kad aukštesnioji jėga atsiskleistų joje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas – religija – kabala

Kaip sulipdyti puolusią ir suskaldytą visuomenę?

Religija, kaip dalyvavimo Kūrėjo darbe metodika

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai