Pateikti įrašai su religija žyme.


Religija, kaip dalyvavimo Kūrėjo darbe metodika

Kabala ir religija

Klausimas. Kas yra religija kabalos požiūriu ir dėl ko ji reikalinga?
Atsakymas. Religija vadinama teisingo žmogaus vystymosi bendroje gamtos sistemoje metodika. Skirtingai negu negyvasis, augalinis ir gyvūninis lygiai, žmogiškas vystymasis numato aktyvų pačių žmonių dalyvavimą.
Kažkada pasaulis pradėjo vystytis nuo nulio. Pradžioje vystėsi negyvoji gamta, augalai, gyvūnai, o pabaigoje – žmogus. Ši evoliucija vyko automatiškai dėl gamtą valdančios jėgos.


Tačiau kažkuriame vystymosi etape žmogus peržengia tam tikrą slenkstį, už kurio staiga atsiskleidžia, kad tai ne atsitiktinis, o tikslingas vystymasis. Pirmiausiai tai atskleidė žmogus vardu Adomas, dėl to ir buvo pavadintas pirmuoju žmogumi.
Adomas atskleidė, kad visa evoliucija – tai procesas, tiksliai suorganizuotas iš aukščiau. Tačiau šitas procesas nėra iki galo nulemtas, jame yra toks taškas, nuo kurio žmogus turi pradėti dalyvauti procese savarankiškai. Šitas savarankiškumas atsiranda nuo Adomo atskleidimo laikų, ir dėl to mes pradedame skaičiuoti laiką ne nuo pirmojo nulio ir pasaulio gimimo, o nuo pirmojo žmogaus – Adomo.
Adomo atradimai laikomi pasaulio pradžia, ir nuo to momento skaičiuojami 6000 metų, skirti pasauliui išsivystyti. Būtent nuo šito laiko mes aktyviai įsijungėme į vystymąsi, tapdami  partneriais aukštesniosios gamtos jėgos, kuri vadinama Kūrėju.
Taigi, tikroji religija – tai mūsų dalyvavimo Kūrėjo darbe metodika, kuri mus moko, aiškina ir ruošia išpildyti mūsų misiją. Iš tikrųjų, nieko nėra ką daryti šitame pasaulyje, išskyrus mokytis teisingai dirbti su Aukštesniąja šviesa, kuri įpareigoja vystytis, norime to ar ne, t. y. natūraliu vystymosi keliu – „savo laiku“ (beito).
Natūralaus vystymosi kelias – tai kančių kelias. Mes gauname galimybę vystytis kitu keliu – teisingai, savarankiškai, sąmoningai, lyg „greitindami laiką“ (axišena). Taip mes savyje sukuriame Adomo, žmogaus, formą, kuri reiškia „panašus“ į Kūrėją.
Išeina, kad tikroji religija – tai visai ne tradicinė religija ir tikėjimas, kurie egzistuoja šiandien žmonijoje, o kabala. Religija – tai vienintelis žmogaus veiksmas gamtoje, per kurį jis tampa Kūrėjo partneriu evoliucijoje, padedantis aukštesniajai jėgai privesti prie baigtinės, iš anksto numatytos, teisingos ir ištaisytos formos. Tokiu būdu žmogus tampa visiškai toks kaip Kūrėjas.
Religijos tikslas – privesti prie suvokimo savo blogio ir išmokti atskirti gėrį nuo blogio. Šitame yra visas skirtumas tarp Kūrėjo ir kūrinio. Kūrėjo savybės – tai gėris, o kūrinio savybės – blogis. Dėl to, kiek mes suvokiame savo egoizmo blogį, tiek atskleidžiame Kūrėjo gėrį.

Komentarų nėra

Absoliutus postulatas

Kabala ir religija

Klausimas. Kodėl visi tikėjimai ne jungiasi, o tempia antklodę kiekvienas į save?
Atsakymas. Todėl, kad visi tikėjimai ir religijos absoliučiai egoistinės. Pažvelkite, kiek tūkstantmečių tęsėsi religiniai karai ir užpuolimai, kurie nesibaigia iki šiol, ypač judaizme. Kiek atsirado religinių partijų ir judėjimų, ir visi nusistatę vienas prieš kitą.
Religijos – tai žmogaus egoizmo vaisius ir todėl iš jų nieko gero nereikia tikėtis. Tai iš tikrųjų opiumas liaudžiai.
Religijos neįgyvendina taisyklės „pamilk artimą, kaip save“. Kur jūs matėte, kad šis priesakas būtų pildomas? Kame?
Todėl kabala neturi nieko bendra su religijomis. Tai ir yra problema – mes turime didžiulę konfrontaciją su bet kokiomis religinėmis organizacijomis. Juk jos visos tiki tuo, kad atlikdamas mechaniškus veiksmus žmogus užsitikrins sau būsimą pasaulį.
Kabala sako, kad tokiu atveju žmogus neturės būsimo pasaulio: jis lieka egoistu, nepakyla aukščiau savo egoistinės prigimties, – kokį jis gali turėti būsimą pasaulį? Būsimas pasaulis – tai altruizmo pasaulis, kurį žmogus kuria, būdamas šiame pasaulyje, įgyvendindamas principą „pamilk artimą, kaip save“. Vadinasi, religija tiesiog perka žmones, ir nieko daugiau.
Komentaras. Įdomu tai, kad žmonėms, kurie studijuoja kabalą, niekas netrukdo išlaikyti savo religiją.
Atsakymas. Kabala gali užsiimti kiekvienas norintis, nepriklausomai nuo religijos. Apie tai rašo Baal Sulamas knygoje „Paskutinioji karta“.
Žmogui tai netrukdo. Jis ramiai gali laikytis savo papročių, bet viduje turi save nukreipti į altruizmą, pakilti aukščiau egoistinės prigimties. Būtent tuo skiriasi kabala nuo religijų!
Visa kita – tradicijos. Galite atlikti, galite neatlikti – tai jūsų reikalas. Pakilimas aukščiau egoizmo kabaloje yra laikomas absoliučiuoju postulatu!

Iš 2016 m. kovo 20 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šiatema skaitykite:

Kuo kabalos mokslas skiriasi nuo religijos

Egoizmas – religija – kabala

Svarbiausia – sielos išsitaisymas

Komentarų nėra

Ne teisti, o suprasti

Kūnas ir siela

Klausimas. Kodėl Kūrėjas leidžia nužudymus ir savižudybes?
Atsakymas. Jeigu žmogus negali susitvarkyti su savo didžiuliu egoizmu, kančios verčia jį suvesti sąskaitas su gyvenimu.
Žiūrint iš kabalos požiūrio taško čia nėra nieko ypatingo, nes žmogus niekur nedingsta. Jis pabaigė savo dabartinį sunkų gyvenimą ir taip atmetė galimybę pakilti, ištaisyti save, pasiekti aukštesnįjį pasaulį. Todėl jis vėl grįžta į šį pasaulį, bet jau esant kitoms sąlygoms.
Nemanau, kad savižudybė teisingas sprendimas, bet ir neteisiu tokių žmonių, nes jie turbūt patyrė itin sunkias būsenas. Nevalia niekieno kaltinti ir teisti. Visuomet reikia stengtis suprasti kitus žmones.
Komentaras. Bet visų religijų požiūris į savižudybę itin neigiamas.
Atsakymas. Visos religijos mano, kad žmogus vis tiek privalo save ištaisyti, jis neturi teisės atsisveikinti su gyvenimu, juk dabar jam duota galimybė pasiekti kūrimo tikslą. Kabala taip pat apie tai kalba. Tačiau kita vertus, pagal kabalą negalima žmogaus už tai smerkti.

Iš 2016 m. vasario 14 d. rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš anksto nulemtas kelias

Pakeisti gyvenimo kelią

Tobulybė be išimčių

Komentarų nėra

Kaip papulti į rojų?

Kabala ir religija

Klausimas. Koks skirtumas tarp Toros (Šviesos) ir kančių kelio, jei abu verčia kentėti?
Atsakymas. Viskas priklauso nuo tikslo. Sakykime, teroristas, perskrosdamas pilvą žmogui, jį užmuša.
Chirurgas, atlikdamas operaciją, taip pat skrodžia žmogui pilvą, bet tam, kad suteiktų jam pagalbą. O sergantis žmogus savo noru eina operuotis, dar ir moka už operaciją. Jis sutinka iškęsti skausmą, kad tik atsikratytų ligos.
Vadinasi, tas, kuris eina operuotis, pasiruošęs bet kokioms kančioms, nes paskui išloš gyvenimą, o teroristas žmogui atima gyvybę. Todėl viskas priklauso nuo to, kaip vertini kančias: ar veda jos tave į gyvenimą, ar jį atima.
Klausimas. Pats teroristas taip pat renkasi kančias ir mirtį, kai mano, kad papuls į rojų. Tai koks tada Šviesos kelias?
Atsakymas. Teroristui tai atrodo Šviesos kelias. Pasaulyje labai daug tokių teorijų, kai žmonės pasiruošę kentėti dėl būsimų malonumų.
Bet kabala kalba apie tai, kad turime suartėti su kitais žmonėmis ne dėl apdovanojimo kitame pasaulyje, po mirties, – ne, fizinis kūnas su tuo neturi nieko bendro. Tai, ką dabar jaučiame ir laikome save kūnu – absoliučiai neteisinga būsena.
Reikia pasiekti visiškai kitą būseną, kai atskleidžiame ir egzistuojame aukštesniųjų jėgų pasaulyje. Jauti jų poveikį ir jau nesusitapatiname su savo kūnu. Todėl tiesiog nusimetame nuo savęs savo kūną, kaip gyvatė odą. Lieka tik siela, kuri yra susiliejimo su aukštesniosiomis jėgomis būsenoje.
Ši būsena ir vadinama rojaus sodu. Ją turime pasiekti čia, dabar, o ne ateities pasaulyje. Ir nereikia nieko žudyti, kad patektume į jį.
Komentaras. Vadinasi, religija sukurta žmogaus ir leidžia tikintiesiems išvengti kančių, įsikibus į stabą: dievą, alachą…
Atsakymas. Žinoma, kad religijos žmogaus sukurtos, kad pasaldintų gyvenimą ir suteiktų galimybę egzistuoti dėl kažko.
Judaizmas, krikščionybė ir vėliau islamas atsirado po to, kai žydai nukrito iš dvasinio lygmens į egoistinį, tai vadinama Šventyklos žlugimu. Religija yra materialus, egoistinis dvasinio kelio atspindys. Ji palaipsniui atveda žmoniją prie suvokimo, kad būtinas tikras dvasinis pakilimas. Dėl to religijos išgyvena piką ir miršta, tada žmonės pradeda ieškoti tikrosios prasmės.

Iš 2016 m. sausio 3 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kančios skiriasi

Į laimę vienu šuoliu

Kodėl Dievas vienas, o tikėjimai skirtingi?

Komentarų nėra

Religija pasitraukia kartu su žmonijos vaikyste

Kabala ir religija

Klausimas: Koks yra religijos ir kitų praktikų vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje kabalistų požiūriu?
Atsakymas: Religijos atsirado dėl to, kad nuo mūsų paslėptas Aukštesnysis pasaulis. Nuo mūsų paslėpta ši diena, ateitis, tai kas buvo nutikę iki mūsų gimimo, kas atsitinka po jo. Religijų pagrindas – nežinojimas, tikėjimas kažkuo. Kabala neturi su jomis nieko bendro. Tai mokslas. Ji visiškai nemanipuliuoja tikėjimo sąvoka. Tai papildomų galimybių, leidžiančių pajusti mus supantį pasaulį, vystymo metodas. Kartu kabalos mokslas išreiškia savo nuomonę apie tai, kas vyksta pasaulyje, kodėl susikūrė tikėjimai, religinės pažiūros, religijos. Iš viso mūsų pasaulyje priskaičiuojama 3 800 visokiausių metodikų, įsitikinimų, tikėjimų, religinių praktikų ir t. t. Jos atsirado dėl nežinojimo, kas vyksta, dėl to, kad mes esame nenuspėjamame pasaulyje. Mes nematome tarpusavio ryšio. Mes apskritai nematome jokių reiškinių priežasčių, nežinome, kas atsitiks su mumis už kampo. Mes nieko nežinome. Todėl žmogui atsiranda poreikis kažkaip pažinti arba bent apsisaugoti, apsidrausti, gauti garantiją, jeigu tai įmanoma. Taip atsiranda galimybė tokioms religinėms metodikoms. Iš esmės, tai psichologinės praktikos, kurios mus nuramina.
Žinoma, jeigu atskleisime Aukštesnįjį pasaulį, religijoms neliks vietos. Todėl religijos paprastai nesidžiaugia kabalos mokslu (turiu omenyje tikrą kabalą, kuri veikia kaip mokslas), kadangi ji atskleidžia, kas anksčiau žmogui nebuvo žinoma. Kita vertus, religijos būtinos. Jos atsirado mumyse, egzistuoja žmonių visuomenėje tam, kad žmogus vis tik vystytųsi, tam, kad galvotų apie tai, kad egzistuoja kažkas daugiau, kažkas aukščiau. Religijos yra jau tam tikri išankstiniai veiksmai, parengiamasis etapas, siekiant prasiskverbti į Aukštesnįjį pasaulį. Todėl, kai praeina keletas tūkstančių metų visokių religinių praktikų, ateina laikas, kai žmogus pradeda reikalauti tikro pasaulio suvokimo, nes gamta tiesiog nepalieka jam jokios kitos galimybės. Mes dabar pradedame tokią konfrontaciją su gamta, kad ji privers mus pažinti ją, nes susidursime su tokia nenuspėjama būsena, kai nežinosim, kas įvyks kiekvieną kitą minutę. Tokios būsenos neįmanoma egzistuoti. Mes matome, kad ir taip išyra šeimos, nenorime turėti vaikų. Žmonija apskritai jau juda prie to, kad liks tik narkotikais užsimiršti. Vadinasi, mes netrukus būsime priversti matyti visą vaizdą. Tik tada turėsime energijos gyventi, kurti, egzistuoti. Šiandien mes tokio švytinčio rytojaus neturime. Mes pasiekėme tokį lygį, už kurio laukia tik kitos pakopos, kito matavimo atskleidimas.

Iš 2011 m. sausio 16 d. paskaitos Maskvoje „Kabalos mokslas pasaulio žemėlapyje. Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala, kiti mokslai, religija ir filosofija

Kabala ir religija

Žmonijos pereinamojo laikotarpio sunkumai

Komentarų nėra

Nuo „filosofijos“ prie realių pojūčių

Kabala ir kiti mokslai, Kabala ir religija

Galite man papasakoti apie tūkstančius įdomių dalykų, vykstančių aplinkui, bet nelaikysiu šito tiesa, jei pats nematau ir nežinau.
Padėsite man juos pažinti ir pajausti − tada esu pasirengęs klausyti, bet tik tuo atveju, jeigu ketinate praplėsti mano suvokimo organus, o ne mano fantazijas.
Tu nori man duoti mikroskopą arba teleskopą – galiu juos priimti. Esu pasirengęs savyje išvystyti naują jutimo organą, tačiau taip, kad galėčiau atlikti racionalią kritinę analizę.
Apie tokį mokslinį, realų požiūrį kalba kabala. Bet prieš tūkstančius metų ištiko „nesėkmė“: būsimus graikų filosofus, savo mokinius, kabalistai mokė teisingo mokslinio požiūrio, bet filosofai to požiūrio atsisakė.
Jie nenorėjo eiti prieš savo egoizmą ir išsitaisymui naudoti kabalos mokslą. Jie manė, galėsiantys ištirti pasaulį netaisydami savęs. Ir tada atsirado filosofija.
Tai neapsiriboja senovės Graikija ir tais senoviniais laikais – tai įprastas žmogaus požiūris. Beveik kiekvienas jums pasakys: kodėl turėčiau taisytis, aš ir taip viską suprantu!
Bet tai neįmanoma. Pirmiausia reikia atskleisti savo būseną ir tik tiek, kiek atskleisi, galėsi apie ją kalbėti.
Tokiu pačiu požiūriu grindžiama religija. Ji nereikalauja žmogaus taisytis. Atlikai tam tikrus veiksmus ir viskas gerai – tu jau tiki, kad užmezgei ryšį su Kūrėju.
Tai vadinasi išvarymu iš dvasinio pasaulio, kitaip tariant, tariamai „dvasinė“ egzistavimo forma, be jokio realaus dvasinio pasaulio pajautimo. Todėl apie šį laikotarpį sakoma: „buvome kaip sapne“.
Kabalos mokslas kviečia grįžti į teisingą realybės suvokimą: nuo filosofijos – į mokslą, nuo religijos – į davimą ir meilę artimui, įgyjant naują jutimo organą, kuriame patys viską pamatysime.

Iš 2011 m. sausio 2 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala, kiti mokslai, religija ir filosofija

Ką tiria visi mokslai?

Kabalos ir filosofijos lyginamoji analizė

Komentarų nėra

Kabala, kiti mokslai, religija ir filosofija

Kabala ir kiti mokslai, Kabala ir religija

Esminis kabalos ir filosofijos skirtumas tas, kad filosofija nagrinėja abstrakčią formą, o kabalos mokslas – tik formą, įvilktą į materiją.
Todėl filosofija atsieta nuo tikrovės, o kabala su ja susieta, kaip ir visi mokslai. Tačiau įprasti mokslai tyrinėja realybę, jaučiamą egoistiniuose noruose, o kabala – altruistiniuose.
Ši realybė jaučiama tame pačiame nore mėgautis, tik vienu atveju noras mėgautis yra „dėl savęs“, o kitu atveju – „dėl davimo“.
Šis noras turi dvi egzistavimo formas. Mokslas, tyrinėjantis šio noro elgesį (šis noras siekia viską įtraukti į save, gauti sau), vadinamas materialiuoju, gamtos mokslu. „Materialus“ reiškia veikiantis su egoistiniu ketinimu.
Mokslas, kuris tyrinėja siekiantį duoti norą mėgautis, vadinamas kabala. Šios materijos egzistavimo formos nėra mūsų pasaulyje, ji yra tik Aukštesniuosiuose pasauliuose.
Taigi suprantama, kad kabalos mokslas priešingas materialiems mokslams, nes kabala tyrinėja atvirkščią materijos elgesį, ir todėl jų dėsniai ir principai iš esmės skiriasi. Tačiau jie pasitelkia tą pačią mokslinę prieigą – pasikliaujama tik akivaizdžiais faktais.
Kaip materialus mokslas nagrinėja keturis egoistinės materijos lygius šiame pasaulyje, taip ir kabala tokia pačia realia, moksline forma tiria dvasinės materijos egzistavimą negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogaus lygmenyse. Dvasiniame pasaulyje jų visų veiksmas – davimas.
Tačiau požiūris į tyrinėjimus gali būti ne tik mokslinis, bet ir religinis, grįstas tikėjimu. Tada tai jau ne mokslas, o religija. Jeigu mūsų pasaulyje taikomas toks nemoksliškas, grįstas tikėjimu požiūris, atsiranda filosofija.
Trumpa išvada:
Materija gali veikti 1) dėl savęs arba 2) dėl kitų. Abiem atvejais (aukštesniajame pasaulyje arba šiame pasaulyje) taikoma mokslinė prieiga: remiamasi patirtimi, protu, akivaizdžiais faktais, formos, įvilktos į materiją tyrinėjimu.
Be to, galimas ir kitas požiūris abiejose srityse: tiriama abstrakti materija − filosofijoje ir religijoje.

Iš 2011 m. sausio 2 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką tiria visi mokslai?

Kur mistika, o kur mokslas?

Kabala ir religija

Komentarų nėra

Kabala ir pasaulinės religijos

Kabala ir religija

Klausimas: Jūs sakote, kad kabala neturi nieko bendro su religija. Tada kodėl krikščionys, musulmonai ir kitų tikėjimų atstovai neturi knygų apie kabalą? Juk visi šie tikėjimai išaugo iš žydų religijos.
Atsakymas: Baal Sulamas rašo, kad visi žmonės gali pasilikti su savomis religijomis, netgi tada, kai pasieks galutinį dvasinį išsitaisymą, susiliejimą su Kūrėju. Tai ženklas, kad išoriniai veiksmai nesusiję su dvasingumu, nors jiems ir norima tai priskirti. Kabala prasidėjo nuo Abraomo, prieš 4000 metų Babilone. Šiandien mums žinoma judėjų religija atsirado po žydų tautos nuopuolio iš dvasinio lygmens prieš 2000 metų. Tada kabala buvo paslėpta (parašius knygą Zohar). O tai, kas liko, – ankstesnio dvasinio gyvenimo būdo žemiškas atspaudas egoizme – ir suformavo judėjų religiją, kokia ji yra ir šiandien. Vėliau iš jos kilo krikščionių ir musulmonų religijos.
Judėjų religija skirstoma į ortodoksinį, konservatyvųjį ir reformuotą judaizmą. Tačiau jie skiriasi tik platesnėmis ar siauresnėmis mechaniško priesakų vykdymo ribomis ir todėl supranta vieni kitus, yra toje pačioje egoizmo pusėje bei jį saugo, t.y. veikimo tikslas yra žmogus, o ketinimas – „dėl savęs“. Tuo tarpu kabala, kviesdama realizuoti ketinimą „dėl atidavimo“ (dėl artimo, dėl Kūrėjo – t.y. „ne dėl savęs“), o ne veiksmus (vidinę dalį, bet ne išorinę – žr. „Įvadas į knygą Zohar“ p. 61), yra priešingoje pusėje nei visos religijos. Todėl visos religijos supranta viena kitą, o kabalą laiko visiškai nepriimtina. Dar daug smūgių patirs žmonija, kol jai atsiskleis Kūrėjo sumanymas – artėti prie Jo keičiant KETINIMĄ.
Šiandien grįžtama prie kabalos naudojimo – žmogaus išsitaisymui. Pradėję save taisyti mes turime ją įtraukti į savo gyvenimą. Religijos vieta – likti kultūros dalimi. Nes kabala atskleidžia žmogui Kūrėją ir Aukštesnįjį pasaulį, nepalikdama vietos fantazijoms apie juos. Ir iš religijos lieka tik apeigos bei tradicijos. Religijos kovoja su kabala dėl to, kad kabala aiškindama kiekvienam žmogui, kaip jis gali atskleisti Kūrėją, pašalina religijos būtinumą. Atvesdama žmogų į asmeninį kontaktą su Kūrėju, kabala atima iš religinių veikėjų galimybę valdyti žmones. Tačiau kabalistai pasisako už religijos, kaip tautos tradicijos ir kultūros, gyvenimo rėmų ir būdo, išsaugojimą ir už tokio gyvenimo papildymą Kūrėjo atskleidimu, nes tai yra žmogaus sukūrimo tikslas ir jo kelias į tobulumą.

Knygos „Zohar“ pratarmė

Knygos „Zohar“ baigiamasis žodis

„Knyga Zohar“ RU, EN

„Įvadas į knygą Zohar“ RU, EN

2 komentarai

Finansų krizė atveda į religiją

Krizė, globalizacija

Klausimas: Kaip galima paaiškinti, kad Amerikoje finansų krizės paveikti žmonės atsigręžė į religiją?
Atsakymas: Tokią reakciją matome per visą žmonijos istoriją. O kam gi dar išrasta religija, jei ne žmogaus, neaišku už ką patiriančio likimo smūgius, nuraminimui. Esą būsimajame pasaulyje būsite apdovanoti. Žinoma, sunku išsiskirti su svajone, ir žmonės pasiruošę užmušti tuos, kurie, kaip aš, užmuša jų viltį. Tačiau kabala kviečia ne tikėti nebūtais dalykais, o pakeisti save taip, kad dar šiame pasaulyje paragautume „kito pasaulio“. Patekti į jį galima tik pačiam pasikeitus šiame pasaulyje. Po gyvūninio kūno mirties yra tik sielos sugrįžimas vėl į šį gyvenimą, nėra jokio pomirtinio pasaulio, – ir taip suksiesi gyvenimuose, kol neįeisi į Aukštesnįjį pasaulį, davimo ir meilės pasaulį, dar būdamas gyvas šiame pasaulyje.

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Viena iš priežasčių, kodėl manęs nepatenkina nė viena metodika ar religija, yra ta, kad pabaigoje tikintysis apdovanojamas rojuje, bet būdamas naujos būsenos, kai neturi nei poreikių, nei norų ar pasitenkinimo, kurių jis ieškojo savo gyvenime. Vadinasi, žmogus, kurį tikrino ar ruošė šiame gyvenime, tai ne tas žmogus, kuris po to yra apdovanojamas. Aš visada jaučiau, kad tai neteisinga.
Atsakymas: Kodėl gi, būtent religijos jums perša visus šio pasaulio malonumus, taip pat seksualinius, rojaus valgių ragavimą skambant rojaus muzikai ir pan.! Jeigu žmogus dar gali tikėti religijų pažadais, jis dar nepasirengęs išėjimui iš dvasinės tremties. Baal Sulamas yra pasakęs, kad tarp religinio ir kabalistinio suvokimo būdo, gyvenimo yra nereliginis, materialistinis periodas. O po to jau pasireiškia kabalistinis – virš materijos, nes atrandama, jog materializmas – taip pat religija!

„Kabalos esmė ir tikslas“

„Kuo Kabalos mokslas skiriasi nuo religijos“

„Kuo skiriasi Kabala nuo religijos“

Komentarų nėra