Pateikti įrašai su religija žyme.


Kodėl bijoma kabalos, IV d.

Kabala ir kiti mokslai, Kabala ir religija, Platinimas

каббалист Михаэль ЛайтманPranašų laikais, VII-VIII a. prieš mūsų erą, nemažai įvairių pasaulio tautų atstovų, norėjusių susipažinti su mokslu apie Aukštesnįjį pasaulį, keliaudavo mokytis pas kabalistus.
Kabala visada buvo visiems atvira, kadangi ji kalba apie bendrąjį valdymą, bendrą jėgą, visiems vienodą bendrą Aukštesnįjį pasaulį. Ji norėjo, kad visas Babilonas pasiektų tokią būseną. Todėl mokytis kabalos nebuvo uždrausta.
Daug mokslininkų, ypač iš Senovės Graikijos atvykdavo pas kabalistus mokytis. Būtent senovės graikų filosofai rašė, kad mokėsi kabalos, o patį žodį „kabala“ išvertė į graikų kalbą kaip „filosofija“.
Iš čia ir kilo pasaulinė filosofija. Aišku, vėliau ji pasikeitė, nes mokslininkai, nors ir suprato, kas yra kabala, bet, patys neatskleidę dvasinio pasaulio, viską iškraipė.
Pamažu, amžiams slenkant, filosofija virto žmogaus ryšio su kažkuo nežinomu paieškomis. O mūsų laikais už jos gali slypėti bet kas, kiekvienas gali filosofuoti, kiek tinkamas. Todėl reikia suprasti, kas nutiko praktiniam mokslui apie aukštesnįjį valdymą.
Vis dėlto, jis nepasiekiamas paprastam žmogui, kad pažiūrėjęs ar pasiklausęs jis galėtų papasakoti tai kitam. Dėl to reikia dirbti su savimi: keisdamasis ir savybėmis tapdamas panašus į aukštesnįjį valdymą, žmogus atskleidžia Aukštesnįjį pasaulį.
Labai nedaug žmonių taip dirbo su savimi ir tapo kabalistais, likusieji apie kabalą galvojo, kaip norėjo. Per praėjusius tūkstantmečius žmonija prikūrė tiek įvairiausių knygų, kad neįmanoma jų nė išvardinti, nė aprašyti.
Tačiau šalia to visais laikais buvo ir tikrų kabalistų. Tai išskirtinės asmenybės, kurių vardai mums žinomi. Jie dirbo su savimi, kad pakiltų į Aukštesnįjį pasaulį, ir taip papildė kabalos mokslą kiekvienoje kartoje iki pat didžiojo XVI a. kabalisto Ari.
Būtent nuo jo prasideda šiuolaikinė kabala. Jo knygos tapo pagrindu šio mokslo vystymuisi. XX a. pradžioje Ari darbus papildė kitas didis kabalistas – Baal Sulamas, antroje XX a. pusėje Baal Sulamo sūnus, žymus kabalistas Rabašas, šį mokymą perdavė mums, o mes studijuojame toliau.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, galima daryti išvadą: pirma – dėl to, kad žmonija nugrimzdusi į egoizmą, jos požiūris į kabalą yra neigiamas ir kitoks negali būti.
Antra – nepaisant to, kad religija kilo iš kabalos, ji kabalos bijo ir jokiu būdu nenori šios atskleidimo, nes yra jai visiškai priešinga. Nuo Pirmosios Šventyklos sugriovimo laikų ši konfrontacija suskaldė tautą į kabalistus ir ne kabalistus. Mūsų dienomis kabalistais save laiko tik vienetai iš milijonų gyventojų.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. rugsėjo 10 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl bijoma kabalos? I dalis

Kodėl bijoma kabalos? II dalis

Pareiga pakilti su visu pasauliu

Komentarų nėra

Laikas atskleisti kabalą

Ateities visuomenė, Kabala ir religija, Platinimas

Komentaras. Iki XVII-XVIII a. Vakarų civilizacijos žmonės gyveno jausdami, kad yra tam tikra kosminė tvarka visuomenėje, ir gamtoje, kad egzistuoja aukštesnioji jėga.
Atsakymas. Vakarų civilizacijos žmogus gyveno, kaip sakoma, su savo išgalvotu dievu. Tai buvo naudinga ir valdovams, ir šventikams, ir kitiems luomams. Valdovas turėjo legitimaciją, jis esąs Dievo vietininkas žemėje.
O vėliau viskas apsivertė, nes egoizmas išaugo, nebegalėjo išlaikyti žmonių pažabotais, dar atsirado įvairios srovės: kalvinizmas, liuteronybė ir t. t., tai stipriai stumtelėjo vystytis toliau.
Šios srovės ėmė labai energingai transformuoti religiją į naujas socialines formas, nes senosios nebetiko žmonių vystymuisi. Liaudis savo visuomeniniais, ekonominiais, politiniais santykiais peraugo senosios religijos rėmus, jai reikėjo kitokios religijos. Taip atsirado įvairūs tikėjimai.
Viduramžių laikotarpis pasižymėjo itin audringu vystymųsi. Mums tik atrodo, kad jis buvo pristabdytas, o iš tikrųjų vyko labai rimti procesai, davę esminį postūmį mokslų, menų vystymuisi, naujos laisvės gimimui. Žmogus ėmė vaduotis iš šventikų valdžios.
Tuomet kilo klausimas: kaip išlaikyti žmogų pažabotą? Štai taip atsirado įvairiausios nacionalistinės ir joms priešingos socialistinės bei komunistinės srovės.
Klausimas. Koks religijos atsisakymo tikslas? Paruošti žmones aukštesniam suvokimui?
Atsakymas. Gamtos tikslas – suteikti žmogui galimybę savo jėgomis išsiaiškinti likimą ir rasti atsakymą į pagrindinį gyvenimo klausimą: „Dėl ko aš egzistuoju?“.
Anais laikais jei ir kildavo toks klausimas, jis būdavo slopinamas baimėmis ir visuomenės nuomone. Tačiau po Viduramžių žmonėms labiau išsivysčius, egzistencinis klausimas ėmė reikštis taip rimtai, kad jie išdrįso skelbtis ateistais, nesusijusiais su Kūrėju. Teizmas – tai ryšys su Kūrėju, ateizmas – šio ryšio nebuvimas.
Klausimas. Juk ateistai irgi bandė sukurti tam tikrą visuomenės sistemą, paremtą morale, tik be aukštesniosios jėgos?
Atsakymas. Taip. Jie sprendė klausimą, kuo remiantis sukurti valstybę, jei nebus aukštesniosios jėgos nei Dievo, nei karaliaus pavidalu. Tai labai rimtas šuolis pirmyn, kai į pirmą vietą iškyla pats žmogus.
Tačiau žmogus negali savęs valdyti, jis nieko negali padaryti „be karaliaus galvoje“ ir be Dievo galvoje. Todėl atsirado įvairios teroristinės srovės, fašizmai, nacizmai ir t. t. Žmonės ieškojo būdų, kaip valdyti save, palaikyti tvarką sistemoje ir pamatė, kad jiems nesiseka. Taip ir ėjo – nuo vieno smūgio prie kito.
Todėl XX amžiaus pradžioje po audringo mokslo, kultūros, savimonės raidos ėmė skleistis kabalos mokslas. Pasibaigus mokslo ir menų sklaidos periodui, paaiškėjo, kad šie neatsako į gyvenimo prasmės klausimą, iškilusį dar prieš Viduramžius. Atsakymo nedavė ir Švietimo epocha.
Štai tada atsiskleidė kabalos mokslas ir ėmė aiškinti, kad turi problemų sprendimą. Bet jis žmogaus mąstymo būdui yra iracionalus, tai tas pats, jei reliatyvumo teoriją imtume taikyti kasdieniame gyvenime.
Juk mūsų pasaulyje jos nesupranta, arba supranta tik keletas žmonių. Ką tuomet kalbėti apie paprastą liaudį? Tačiau pagal kabalą į naują lygmenį reikia pakelti visus.
Taigi, nors kabala ir atsiskleidžia, panašu, kad turi praeiti nemažai laiko, kol žmonės supras, kad visuomenė turi remtis jos principais, kitaip nebus jokio gyvybingumo.
Žmonija palengva artėja to link, nors dar nepasiekė tos būsenos. Šiuo metu mūsų kabalos grupė modeliuoja tokias sąlygas, jas analizuoja ir tikrina savo viduje tarsi laboratorijoje. Bet iš esmės taip žmonija turi realizuoti pagrindinį gamtos dėsnį.
Kabalistai turi parodyti žmonėms, kad jų metodika – vienintelė, galinti atsakyti, kaip ateityje atrodys gamta, visuomenė, žmonija, šeima, auklėjimas. Be šios metodikos pasaulis nesugebės išsilaikyti jokiuose rėmuose.

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuomenės vienijimo metodika

Absoliutus tikėjimas

Kabala ir pasaulinės religijos

Komentarų nėra

Visuomenės vienijimo metodika

Ateities visuomenė, Platinimas, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Nuo kada Abraomo metodiką galima laikyti religija?
Atsakymas. Nuo tada, kai ji tapo vienijančia, visuomenės kūrimo jėga, visuomenės, kuri perima šią idėją, apsiginkluoja ja, priima, kaip savo egzistavimo pavidalą.
Tai nutiko tada, kai Abraomo grupė, kadaise išėjusi iš Babilono, ėmė formuoti save prie Sinajaus kalno. Suprantama, Toroje ši istorija pasakojama alegoriškai. Iš tiesų žmonės nestovėjo pakalnėje – tai vidinis jų išgyventas potyris.
Po to jau galima kalbėti, kad atsirado religija, t.y. tauta imta dalinti į dešimtis, šimtus, tūkstančius, apibrėžiami tinkami tarpusavio santykiai, kuriuose atsiskleidžia Kūrėjas – meilės, davimo, tarpusavio laidavimo savybė.
Nuo čia prasideda socialinis išeivių iš Babilono judėjimas, ir taip jie pamažu tampa tauta.
Kitaip tariant, perversmo taškas – tas momentas, kai prireikė instrukcijos pakilti virš tarpusavio neapykantos. Iš čia kyla religiją – metodika, kaip sujungti tautą į vieną visumą, kad prilygtų aukštesniajai jėgai.
Šią metodiką vadiname „religija“, mat tauta pagal savo sandarą visąlaik nukreipta į tai, kaip prilygti aukštesniajai jėgai, ji siekia daryti viską, kad aukštesnioji jėga atsiskleistų joje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas – religija – kabala

Kaip sulipdyti puolusią ir suskaldytą visuomenę?

Religija, kaip dalyvavimo Kūrėjo darbe metodika

Komentarų nėra

Religija, kaip dalyvavimo Kūrėjo darbe metodika

Kabala ir religija

Klausimas. Kas yra religija kabalos požiūriu ir dėl ko ji reikalinga?
Atsakymas. Religija vadinama teisingo žmogaus vystymosi bendroje gamtos sistemoje metodika. Skirtingai negu negyvasis, augalinis ir gyvūninis lygiai, žmogiškas vystymasis numato aktyvų pačių žmonių dalyvavimą.
Kažkada pasaulis pradėjo vystytis nuo nulio. Pradžioje vystėsi negyvoji gamta, augalai, gyvūnai, o pabaigoje – žmogus. Ši evoliucija vyko automatiškai dėl gamtą valdančios jėgos.


Tačiau kažkuriame vystymosi etape žmogus peržengia tam tikrą slenkstį, už kurio staiga atsiskleidžia, kad tai ne atsitiktinis, o tikslingas vystymasis. Pirmiausiai tai atskleidė žmogus vardu Adomas, dėl to ir buvo pavadintas pirmuoju žmogumi.
Adomas atskleidė, kad visa evoliucija – tai procesas, tiksliai suorganizuotas iš aukščiau. Tačiau šitas procesas nėra iki galo nulemtas, jame yra toks taškas, nuo kurio žmogus turi pradėti dalyvauti procese savarankiškai. Šitas savarankiškumas atsiranda nuo Adomo atskleidimo laikų, ir dėl to mes pradedame skaičiuoti laiką ne nuo pirmojo nulio ir pasaulio gimimo, o nuo pirmojo žmogaus – Adomo.
Adomo atradimai laikomi pasaulio pradžia, ir nuo to momento skaičiuojami 6000 metų, skirti pasauliui išsivystyti. Būtent nuo šito laiko mes aktyviai įsijungėme į vystymąsi, tapdami  partneriais aukštesniosios gamtos jėgos, kuri vadinama Kūrėju.
Taigi, tikroji religija – tai mūsų dalyvavimo Kūrėjo darbe metodika, kuri mus moko, aiškina ir ruošia išpildyti mūsų misiją. Iš tikrųjų, nieko nėra ką daryti šitame pasaulyje, išskyrus mokytis teisingai dirbti su Aukštesniąja šviesa, kuri įpareigoja vystytis, norime to ar ne, t. y. natūraliu vystymosi keliu – „savo laiku“ (beito).
Natūralaus vystymosi kelias – tai kančių kelias. Mes gauname galimybę vystytis kitu keliu – teisingai, savarankiškai, sąmoningai, lyg „greitindami laiką“ (axišena). Taip mes savyje sukuriame Adomo, žmogaus, formą, kuri reiškia „panašus“ į Kūrėją.
Išeina, kad tikroji religija – tai visai ne tradicinė religija ir tikėjimas, kurie egzistuoja šiandien žmonijoje, o kabala. Religija – tai vienintelis žmogaus veiksmas gamtoje, per kurį jis tampa Kūrėjo partneriu evoliucijoje, padedantis aukštesniajai jėgai privesti prie baigtinės, iš anksto numatytos, teisingos ir ištaisytos formos. Tokiu būdu žmogus tampa visiškai toks kaip Kūrėjas.
Religijos tikslas – privesti prie suvokimo savo blogio ir išmokti atskirti gėrį nuo blogio. Šitame yra visas skirtumas tarp Kūrėjo ir kūrinio. Kūrėjo savybės – tai gėris, o kūrinio savybės – blogis. Dėl to, kiek mes suvokiame savo egoizmo blogį, tiek atskleidžiame Kūrėjo gėrį.

Komentarų nėra

Absoliutus postulatas

Kabala ir religija

Klausimas. Kodėl visi tikėjimai ne jungiasi, o tempia antklodę kiekvienas į save?
Atsakymas. Todėl, kad visi tikėjimai ir religijos absoliučiai egoistinės. Pažvelkite, kiek tūkstantmečių tęsėsi religiniai karai ir užpuolimai, kurie nesibaigia iki šiol, ypač judaizme. Kiek atsirado religinių partijų ir judėjimų, ir visi nusistatę vienas prieš kitą.
Religijos – tai žmogaus egoizmo vaisius ir todėl iš jų nieko gero nereikia tikėtis. Tai iš tikrųjų opiumas liaudžiai.
Religijos neįgyvendina taisyklės „pamilk artimą, kaip save“. Kur jūs matėte, kad šis priesakas būtų pildomas? Kame?
Todėl kabala neturi nieko bendra su religijomis. Tai ir yra problema – mes turime didžiulę konfrontaciją su bet kokiomis religinėmis organizacijomis. Juk jos visos tiki tuo, kad atlikdamas mechaniškus veiksmus žmogus užsitikrins sau būsimą pasaulį.
Kabala sako, kad tokiu atveju žmogus neturės būsimo pasaulio: jis lieka egoistu, nepakyla aukščiau savo egoistinės prigimties, – kokį jis gali turėti būsimą pasaulį? Būsimas pasaulis – tai altruizmo pasaulis, kurį žmogus kuria, būdamas šiame pasaulyje, įgyvendindamas principą „pamilk artimą, kaip save“. Vadinasi, religija tiesiog perka žmones, ir nieko daugiau.
Komentaras. Įdomu tai, kad žmonėms, kurie studijuoja kabalą, niekas netrukdo išlaikyti savo religiją.
Atsakymas. Kabala gali užsiimti kiekvienas norintis, nepriklausomai nuo religijos. Apie tai rašo Baal Sulamas knygoje „Paskutinioji karta“.
Žmogui tai netrukdo. Jis ramiai gali laikytis savo papročių, bet viduje turi save nukreipti į altruizmą, pakilti aukščiau egoistinės prigimties. Būtent tuo skiriasi kabala nuo religijų!
Visa kita – tradicijos. Galite atlikti, galite neatlikti – tai jūsų reikalas. Pakilimas aukščiau egoizmo kabaloje yra laikomas absoliučiuoju postulatu!

Iš 2016 m. kovo 20 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šiatema skaitykite:

Kuo kabalos mokslas skiriasi nuo religijos

Egoizmas – religija – kabala

Svarbiausia – sielos išsitaisymas

Komentarų nėra

Ne teisti, o suprasti

Kūnas ir siela

Klausimas. Kodėl Kūrėjas leidžia nužudymus ir savižudybes?
Atsakymas. Jeigu žmogus negali susitvarkyti su savo didžiuliu egoizmu, kančios verčia jį suvesti sąskaitas su gyvenimu.
Žiūrint iš kabalos požiūrio taško čia nėra nieko ypatingo, nes žmogus niekur nedingsta. Jis pabaigė savo dabartinį sunkų gyvenimą ir taip atmetė galimybę pakilti, ištaisyti save, pasiekti aukštesnįjį pasaulį. Todėl jis vėl grįžta į šį pasaulį, bet jau esant kitoms sąlygoms.
Nemanau, kad savižudybė teisingas sprendimas, bet ir neteisiu tokių žmonių, nes jie turbūt patyrė itin sunkias būsenas. Nevalia niekieno kaltinti ir teisti. Visuomet reikia stengtis suprasti kitus žmones.
Komentaras. Bet visų religijų požiūris į savižudybę itin neigiamas.
Atsakymas. Visos religijos mano, kad žmogus vis tiek privalo save ištaisyti, jis neturi teisės atsisveikinti su gyvenimu, juk dabar jam duota galimybė pasiekti kūrimo tikslą. Kabala taip pat apie tai kalba. Tačiau kita vertus, pagal kabalą negalima žmogaus už tai smerkti.

Iš 2016 m. vasario 14 d. rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš anksto nulemtas kelias

Pakeisti gyvenimo kelią

Tobulybė be išimčių

Komentarų nėra

Kaip papulti į rojų?

Kabala ir religija

Klausimas. Koks skirtumas tarp Toros (Šviesos) ir kančių kelio, jei abu verčia kentėti?
Atsakymas. Viskas priklauso nuo tikslo. Sakykime, teroristas, perskrosdamas pilvą žmogui, jį užmuša.
Chirurgas, atlikdamas operaciją, taip pat skrodžia žmogui pilvą, bet tam, kad suteiktų jam pagalbą. O sergantis žmogus savo noru eina operuotis, dar ir moka už operaciją. Jis sutinka iškęsti skausmą, kad tik atsikratytų ligos.
Vadinasi, tas, kuris eina operuotis, pasiruošęs bet kokioms kančioms, nes paskui išloš gyvenimą, o teroristas žmogui atima gyvybę. Todėl viskas priklauso nuo to, kaip vertini kančias: ar veda jos tave į gyvenimą, ar jį atima.
Klausimas. Pats teroristas taip pat renkasi kančias ir mirtį, kai mano, kad papuls į rojų. Tai koks tada Šviesos kelias?
Atsakymas. Teroristui tai atrodo Šviesos kelias. Pasaulyje labai daug tokių teorijų, kai žmonės pasiruošę kentėti dėl būsimų malonumų.
Bet kabala kalba apie tai, kad turime suartėti su kitais žmonėmis ne dėl apdovanojimo kitame pasaulyje, po mirties, – ne, fizinis kūnas su tuo neturi nieko bendro. Tai, ką dabar jaučiame ir laikome save kūnu – absoliučiai neteisinga būsena.
Reikia pasiekti visiškai kitą būseną, kai atskleidžiame ir egzistuojame aukštesniųjų jėgų pasaulyje. Jauti jų poveikį ir jau nesusitapatiname su savo kūnu. Todėl tiesiog nusimetame nuo savęs savo kūną, kaip gyvatė odą. Lieka tik siela, kuri yra susiliejimo su aukštesniosiomis jėgomis būsenoje.
Ši būsena ir vadinama rojaus sodu. Ją turime pasiekti čia, dabar, o ne ateities pasaulyje. Ir nereikia nieko žudyti, kad patektume į jį.
Komentaras. Vadinasi, religija sukurta žmogaus ir leidžia tikintiesiems išvengti kančių, įsikibus į stabą: dievą, alachą…
Atsakymas. Žinoma, kad religijos žmogaus sukurtos, kad pasaldintų gyvenimą ir suteiktų galimybę egzistuoti dėl kažko.
Judaizmas, krikščionybė ir vėliau islamas atsirado po to, kai žydai nukrito iš dvasinio lygmens į egoistinį, tai vadinama Šventyklos žlugimu. Religija yra materialus, egoistinis dvasinio kelio atspindys. Ji palaipsniui atveda žmoniją prie suvokimo, kad būtinas tikras dvasinis pakilimas. Dėl to religijos išgyvena piką ir miršta, tada žmonės pradeda ieškoti tikrosios prasmės.

Iš 2016 m. sausio 3 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kančios skiriasi

Į laimę vienu šuoliu

Kodėl Dievas vienas, o tikėjimai skirtingi?

Komentarų nėra

Religija pasitraukia kartu su žmonijos vaikyste

Kabala ir religija

Klausimas: Koks yra religijos ir kitų praktikų vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje kabalistų požiūriu?
Atsakymas: Religijos atsirado dėl to, kad nuo mūsų paslėptas Aukštesnysis pasaulis. Nuo mūsų paslėpta ši diena, ateitis, tai kas buvo nutikę iki mūsų gimimo, kas atsitinka po jo. Religijų pagrindas – nežinojimas, tikėjimas kažkuo. Kabala neturi su jomis nieko bendro. Tai mokslas. Ji visiškai nemanipuliuoja tikėjimo sąvoka. Tai papildomų galimybių, leidžiančių pajusti mus supantį pasaulį, vystymo metodas. Kartu kabalos mokslas išreiškia savo nuomonę apie tai, kas vyksta pasaulyje, kodėl susikūrė tikėjimai, religinės pažiūros, religijos. Iš viso mūsų pasaulyje priskaičiuojama 3 800 visokiausių metodikų, įsitikinimų, tikėjimų, religinių praktikų ir t. t. Jos atsirado dėl nežinojimo, kas vyksta, dėl to, kad mes esame nenuspėjamame pasaulyje. Mes nematome tarpusavio ryšio. Mes apskritai nematome jokių reiškinių priežasčių, nežinome, kas atsitiks su mumis už kampo. Mes nieko nežinome. Todėl žmogui atsiranda poreikis kažkaip pažinti arba bent apsisaugoti, apsidrausti, gauti garantiją, jeigu tai įmanoma. Taip atsiranda galimybė tokioms religinėms metodikoms. Iš esmės, tai psichologinės praktikos, kurios mus nuramina.
Žinoma, jeigu atskleisime Aukštesnįjį pasaulį, religijoms neliks vietos. Todėl religijos paprastai nesidžiaugia kabalos mokslu (turiu omenyje tikrą kabalą, kuri veikia kaip mokslas), kadangi ji atskleidžia, kas anksčiau žmogui nebuvo žinoma. Kita vertus, religijos būtinos. Jos atsirado mumyse, egzistuoja žmonių visuomenėje tam, kad žmogus vis tik vystytųsi, tam, kad galvotų apie tai, kad egzistuoja kažkas daugiau, kažkas aukščiau. Religijos yra jau tam tikri išankstiniai veiksmai, parengiamasis etapas, siekiant prasiskverbti į Aukštesnįjį pasaulį. Todėl, kai praeina keletas tūkstančių metų visokių religinių praktikų, ateina laikas, kai žmogus pradeda reikalauti tikro pasaulio suvokimo, nes gamta tiesiog nepalieka jam jokios kitos galimybės. Mes dabar pradedame tokią konfrontaciją su gamta, kad ji privers mus pažinti ją, nes susidursime su tokia nenuspėjama būsena, kai nežinosim, kas įvyks kiekvieną kitą minutę. Tokios būsenos neįmanoma egzistuoti. Mes matome, kad ir taip išyra šeimos, nenorime turėti vaikų. Žmonija apskritai jau juda prie to, kad liks tik narkotikais užsimiršti. Vadinasi, mes netrukus būsime priversti matyti visą vaizdą. Tik tada turėsime energijos gyventi, kurti, egzistuoti. Šiandien mes tokio švytinčio rytojaus neturime. Mes pasiekėme tokį lygį, už kurio laukia tik kitos pakopos, kito matavimo atskleidimas.

Iš 2011 m. sausio 16 d. paskaitos Maskvoje „Kabalos mokslas pasaulio žemėlapyje. Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala, kiti mokslai, religija ir filosofija

Kabala ir religija

Žmonijos pereinamojo laikotarpio sunkumai

Komentarų nėra

Nuo „filosofijos“ prie realių pojūčių

Kabala ir kiti mokslai, Kabala ir religija

Galite man papasakoti apie tūkstančius įdomių dalykų, vykstančių aplinkui, bet nelaikysiu šito tiesa, jei pats nematau ir nežinau.
Padėsite man juos pažinti ir pajausti − tada esu pasirengęs klausyti, bet tik tuo atveju, jeigu ketinate praplėsti mano suvokimo organus, o ne mano fantazijas.
Tu nori man duoti mikroskopą arba teleskopą – galiu juos priimti. Esu pasirengęs savyje išvystyti naują jutimo organą, tačiau taip, kad galėčiau atlikti racionalią kritinę analizę.
Apie tokį mokslinį, realų požiūrį kalba kabala. Bet prieš tūkstančius metų ištiko „nesėkmė“: būsimus graikų filosofus, savo mokinius, kabalistai mokė teisingo mokslinio požiūrio, bet filosofai to požiūrio atsisakė.
Jie nenorėjo eiti prieš savo egoizmą ir išsitaisymui naudoti kabalos mokslą. Jie manė, galėsiantys ištirti pasaulį netaisydami savęs. Ir tada atsirado filosofija.
Tai neapsiriboja senovės Graikija ir tais senoviniais laikais – tai įprastas žmogaus požiūris. Beveik kiekvienas jums pasakys: kodėl turėčiau taisytis, aš ir taip viską suprantu!
Bet tai neįmanoma. Pirmiausia reikia atskleisti savo būseną ir tik tiek, kiek atskleisi, galėsi apie ją kalbėti.
Tokiu pačiu požiūriu grindžiama religija. Ji nereikalauja žmogaus taisytis. Atlikai tam tikrus veiksmus ir viskas gerai – tu jau tiki, kad užmezgei ryšį su Kūrėju.
Tai vadinasi išvarymu iš dvasinio pasaulio, kitaip tariant, tariamai „dvasinė“ egzistavimo forma, be jokio realaus dvasinio pasaulio pajautimo. Todėl apie šį laikotarpį sakoma: „buvome kaip sapne“.
Kabalos mokslas kviečia grįžti į teisingą realybės suvokimą: nuo filosofijos – į mokslą, nuo religijos – į davimą ir meilę artimui, įgyjant naują jutimo organą, kuriame patys viską pamatysime.

Iš 2011 m. sausio 2 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala, kiti mokslai, religija ir filosofija

Ką tiria visi mokslai?

Kabalos ir filosofijos lyginamoji analizė

Komentarų nėra

Kabala, kiti mokslai, religija ir filosofija

Kabala ir kiti mokslai, Kabala ir religija

Esminis kabalos ir filosofijos skirtumas tas, kad filosofija nagrinėja abstrakčią formą, o kabalos mokslas – tik formą, įvilktą į materiją.
Todėl filosofija atsieta nuo tikrovės, o kabala su ja susieta, kaip ir visi mokslai. Tačiau įprasti mokslai tyrinėja realybę, jaučiamą egoistiniuose noruose, o kabala – altruistiniuose.
Ši realybė jaučiama tame pačiame nore mėgautis, tik vienu atveju noras mėgautis yra „dėl savęs“, o kitu atveju – „dėl davimo“.
Šis noras turi dvi egzistavimo formas. Mokslas, tyrinėjantis šio noro elgesį (šis noras siekia viską įtraukti į save, gauti sau), vadinamas materialiuoju, gamtos mokslu. „Materialus“ reiškia veikiantis su egoistiniu ketinimu.
Mokslas, kuris tyrinėja siekiantį duoti norą mėgautis, vadinamas kabala. Šios materijos egzistavimo formos nėra mūsų pasaulyje, ji yra tik Aukštesniuosiuose pasauliuose.
Taigi suprantama, kad kabalos mokslas priešingas materialiems mokslams, nes kabala tyrinėja atvirkščią materijos elgesį, ir todėl jų dėsniai ir principai iš esmės skiriasi. Tačiau jie pasitelkia tą pačią mokslinę prieigą – pasikliaujama tik akivaizdžiais faktais.
Kaip materialus mokslas nagrinėja keturis egoistinės materijos lygius šiame pasaulyje, taip ir kabala tokia pačia realia, moksline forma tiria dvasinės materijos egzistavimą negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogaus lygmenyse. Dvasiniame pasaulyje jų visų veiksmas – davimas.
Tačiau požiūris į tyrinėjimus gali būti ne tik mokslinis, bet ir religinis, grįstas tikėjimu. Tada tai jau ne mokslas, o religija. Jeigu mūsų pasaulyje taikomas toks nemoksliškas, grįstas tikėjimu požiūris, atsiranda filosofija.
Trumpa išvada:
Materija gali veikti 1) dėl savęs arba 2) dėl kitų. Abiem atvejais (aukštesniajame pasaulyje arba šiame pasaulyje) taikoma mokslinė prieiga: remiamasi patirtimi, protu, akivaizdžiais faktais, formos, įvilktos į materiją tyrinėjimu.
Be to, galimas ir kitas požiūris abiejose srityse: tiriama abstrakti materija − filosofijoje ir religijoje.

Iš 2011 m. sausio 2 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką tiria visi mokslai?

Kur mistika, o kur mokslas?

Kabala ir religija

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »