Nuo aplinkos labai priklauso, kurie žmogaus polinkiai labiau išsivystę (priklausantys gyvūninio kūno ar žmogaus lygmeniui), kaip juos išnaudojame ir kuriuos vystome labiau.
Jeigu tėvai augina vaiką aplinkoje, kur, sakykime, labiausiai vertina mokslą, tai nenuostabu, kad ir jis persiima jo reikšmingumu ir pradeda suprasti, kad vystymasis šia kryptimi – labai svarbus ir garbingas užsiėmimas. Nors iki tol jo polinkiai į mokslą buvo tik užuomazginiai, tarkim, jis tenorėjo pažinti kai kuriuos įdomius gyvenimo dalykus (apskritai, šį siekį turi kiekvienas), tačiau veikiant aplinkai šie jo sugebėjimai ypatingai išsivystė.
Kitais žodžiais tariant, supanti aplinka gali pakeisti mano polinkių balansą ir dalį iš jų išvystyti daugiau, o dalį – mažiau.
Aš pajutau tai ir pats. Mano tėvai labai norėjo, kad aš kaip įmanoma geriau išvystyčiau savo sugebėjimus ir užrašė mane į sporto būrelius. Aš bėgiojau 500 m distancijas. Vėliau jie mane atidavė į muzikos mokyklą, kur susipažinau su klasikine muzika. Ją ir šiandien garbinu, mėgstu ir suprantu geriau nei kitas muzikos rūšis.
Pavyzdžiui, teatrui mano tėvai neteikė didelės reikšmės, todėl šia kryptimi aš nesivysčiau. Tačiau mokslas ir technika buvo ir jiems, ir man labai svarbūs. Turėjau natūralią vidinę paskatą mokytis. Prisimenu, kad pats ėjau į vaikų būrelius, kur didelis dėmesys buvo skiriamas fizikos, astronomijos ir kt. studijoms. Tam skyriau visas savo jėgas ir žinias.
Kitais žodžiais, vaikas vystosi veikiant aplinkai: tėvams, supančioms aplinkybėms, vietai, kur jis gyvena, ir esamoms ten galimybėms. Galiausiai visa tai įvairiapusiškai vysto žmogų, kai dalis jo polinkių vystosi daugiau, dalis – mažiau, o kai kurie ir visai nuslopinami.
Žmogaus augimo procese jo laisvą pasirinkimą realizuoja, apriboja ir formuoja aplinka, kurioje jis gimė ir vystėsi vaikystėje. Taip tęsiasi gyvenimas. Aš net nesakyčiau, kad mes turime tame galimybę laisvai rinktis. Gal šiek tiek ir turime, tačiau netgi ir tai, ką turime, imame iš savo aplinkos. Ar kalbėtume apie madą, ar apie draugus, kurie lyg atsitiktinai yra šalia ir įteigia žmogui, kas turi didelę vertę, o kas ne.
Tačiau taip pat turime suprasti, kad labai reikšminga ir visų mūsų ankstesnių gyvenimų, vadinamųjų gyvenimo ciklų, patirtis, iš kurios gauname rešimot (informacinius genus). Pereidamas iš vieno gyvenimo ciklo į kitą, žmogus su savimi perneša savo sukauptą vystymosi potencialą. Kitaip tariant, gimęs jis vystosi ne tik veikiamas vis šiuolaikiškesnės visuomenės, bet iš kartos į kartą pačiame žmoguje atsiranda naujų polinkių (rešimot), kurie veikia jo vystymąsi. Ypatingai tai jaučiama mūsų laikais.
Jeigu stebėtume vaikus, tai pamatytume, kad jie labai greitai pagauna viską, kas yra šiuolaikiška, – daug geriau nei mes, tarytum jau gimė pasiruošę, išsiaiškinę, kas būtina, ir turėdami savybių, kurios padeda jiems suvokti šiuolaikinį pasaulį. Kaip vikriai jie įvaldo kompiuterius, mobiliuosius telefonus ir kitas naujoves! Vyresniesiems – viskas sudėtingiau. Jeigu man tenka aiškintis kokią nors naują technologiją, tai labiau pasitikiu savo vaikais, – jie lyg jau turi prieigą prie to, jie tarytum turi įgimtą gebėjimą suvokti šių naujų daiktų prigimtį ir visiškai natūraliai supranta, kaip su jais dirbti. Tarytum tai indigo vaikai ar ateiviai iš kitos planetos!
Vaikai mums rodo, kad egzistuoja informaciniai genai rešimot, kurie vystosi ir perduodami iš kartos į kartą. Mes vadiname šį procesą gyvenimų ciklais, iš tiesų, tame nėra nieko mistiško.
Kaip šiandien ryškėja, visi esame vieni su kitais susiję, ir tarp mūsų egzistuoja tam tikras bendras laukas, panašus į gravitacinį ar elektromagnetinį. Tai – minčių ir norų laukas, kuris sujungia mus visus kartu aukščiau laiko ir atstumo. Mes egzistuojame šiame lauke ir per jį iš kartos į kartą perduodame vienas kitam mūsų įgytą informaciją. Nenuostabu, kad mūsų fiziniai kūnai, esantys šiame lauke, pagauna naują informaciją, ir taip nauja karta iškart tampa pasiruošusi teisingai įsijungti į naują epochą.

Iš 2011 m. gruodžio 29 d. 3-iojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pjesė, virstanti gyvenimu

Jūs gimėte nuostabiu metu!

Klausimas iš Maskvos: Ką reiškia norėti susijungti? Kas yra vienybės jausmas?
Atsakymas: Tikriausiai šie klausimai kyla mūsų Maskvos grupei dėl artėjančio kongreso Maskvoje: „Ką reiškia susijungti? Dėl ko? Kodėl organizuojame šį kongresą?“ Klausimas teisingas.
Vardan ko susijungti? Tiesą sakant, šito negalima paaiškinti. Jeigu žmoguje yra rešimo (informacinis genas), likęs jame iš vienybės, kurioje bendrame nore jis kažkada buvo, atskleidė jame Kūrėją ir pametė šį jausmą, o dabar šis rešimo bunda vėl, tai jis nori grįžti į šią būseną: „Noriu aš!“
Sakykime, kai kurie žmonės mėgsta valgyti varles. Ką padarysi… Aš neturiu tokio noro, o jiems tai – dangiškas malonumas. Lygiai taip pat kyla dvasingumo noras, jisai prabunda – ir viskas.  Ką padarysi?…Vienam kyla varlių, kitam – dvasingumo noras. Jisai pabunda iš vidaus ir nuo mūsų nepriklauso.
Kodėl kai kam kyla noras valgyti varles? Todėl, kad kartą jis paragavo, pajuto malonų skonį, priprato prie jo, buvo atitinkamai auklėjamas – ir nori to.
O kitas kažkada buvo dvasingume, jame liko rešimo – ir dabar jis bunda.
Todėl žmonėms, kuriuose nėra rešimo iš dvasinės būklės, neįmanoma paaiškinti, koks vienybės jausmas. Bet galima jiems parodyti, kad verta susijungti vienam su kitu, kadangi kartu išeisime iš bendros krizės, ir todėl jiems taip pat verta prisijungti prie tų, kurie ruošiasi ištaisyti dabartinę pasaulio būklę. Nes jie irgi išlošia.
Tai mes turime sakyti liaudžiai. Juk jie nesupranta, ką reiškia dvasingumas. Kūrėjas, susiliejimas, susivienijimas, pasiekimas tobulybės, amžinybės, harmonijos su gamta, aukštesniosios sferos… Tai nieko jiems neako: „Palik mane ramybėje! Duok man ką nors šiame gyvenime: ramybę, saugumą, sveikatos, o daugiau man nieko nereikia!“ Kiekvienas kalba, vadovaudamasis savo noru.
Bet tokiam žmogui reikia parodyti, kad savo noro jis taip pat negalės patenkinti, jeigu nesieks kartu su visais susijungti, juk šito reikalauja globali, integrali gamta. Turime kuo remtis, kaip tai paaiškinti.
Todėl sakai jam, kad pasaulis reikalauja susijungti, gamta reikalauja vienybės. Tu kalbi su žmogumi jo lygiu, o ne pasakoji apie Kūrėją ir dvasingumą. Neturėdamas išeities, jis taip pat prisijungs. Bet į visus reikia kreiptis, atsižvelgiant į jų norus.

Iš 2011 m. gegužės 11 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tobulumui svarbus kiekvienas

Tokie skirtingi…

Nelinkėk kitam pikto

Visas mūsų darbas − atskleisti savyje gebėjimą pajausti tikrąją realybę, kurioje esame. Ji pastovi ir amžinai egzistuojanti, o mums trūksta tik jutimo organų, kurie galėtų ją pažinti, pajausti, įsivaizduoti, atskleisti.
Bet tam reikia turėti tinkamus norus, dvasinius indus (kelim), kuriuos pats savyje paruošei. O parengimas vyksta dviem etapais: iš pradžių mūsų prašymas ištaisyti norą, malda (MAN), o po to gaunamas atsakymas iš aukščiau (MAD) – aukščiausia jėga, kuri ateina ir ištaiso mus.
Mums reikia pajausti savyje šitą maldą (MAN) ir atsakymą į ją (MAD) visuose jų veiksmuose, nes būtent tai formuoja mumyse tuos jutimo organus, kuriais galėsime atskleisti aukščiausią Šviesą, Kūrėją. Todėl pasakyta: „Nieko neįmanoma atskleisti be maldos jėgos“. Juk mums reikia praeiti visą šį procesą sąmoningai, išankstiniu savo paties noru.
Bet kyla klausimas, kurgi paimti teisingą norą atskleisti aukštesniąją Šviesą, Kūrėją, atvirkštinę mums savybę, kuriai esame visiškai nepasiruošę? Kaip to paprašyti ir panorėti?
Mes lyg patys ir norime dvasiškai vystytis bei ieškome, kaip eiti pirmyn, bet daugeliu atvejų pasijuntame esą visiškoje tamsoje ir rūke, tarytum atsibundame anksti ryte ir dar negalime suprasti, kas su mumis vyksta, iš kur mes ir kodėl čia esame, apie ką galvoti, ko norėti?
Atsiverčiu knygą arba klausau pamoką, o manyje nėra jokio atgarsio. Kaipgi man pasiruošti, susiorientuoti teisinga linkme – kieno sąskaita? Juk malda turi būti išjausta mano nuoširdžiu noru, iš pačios širdies gelmės.
Ir čia reikia suprasti, jog visas mūsų darbas − paruošti sąlygas greitam rešimot atsiskleidimui. O tam reikia pasistengti susikurti teisingas sąlygas: organizuoti mokslo procesą, dalyvavimą platinime, ryšį su grupe, aplinkos poveikį sau. Nes tik stipri aplinkos įtaka gali paspartinti rešimot atsiskleidimą iš paslėpties, iš sudužimo.
Įsijungę į tokią aplinką per ją pritraukiame sau bendrą Šviesą ir ji ima mus veikti, tarytum dirva veikia pasėtą į ją grūdą. Ir kai šis grūdas jaučia, kaip jį veikia dirva, jis pabunda gyvenimui.
Mūsų grūdas jau dirvoje ir mūsų viduje jau yra visi reikalingi vystymosi genai (rešimot), visa jų grandinė. O mūsų užduotis tik pažadinti šią dirvą aplink save, kad ši pradėtų mus veikti. Jeigu teisingai ir intensyviai dirbame išnaudodami visas galimybes – tai šitai vienintelis reikiamas dalykas.
Išeitų, kad mano malda nukreipta ne tiesiai į Kūrėją – man tarytum nėra kam melstis, aš nežinau, kas Jis toks. Malda prasideda nuo to, kad leidžiuosi teisingai veikiamas tų sąlygų, kurios man duotos. O jau būdamas šioje aplinkoje kartu su visais ir su šiuo dvasinio vystymosi siekiu (savo rešimo) kreipiuosi į tą jėgą, kuri iš „dirvos“ veikią „grūdą“ – per aplinką veikia mano rešimo.
Būtent šią jėgą noriu pažadinti, į ją nukreipta mano teisinga malda.
Ir atmink, kad aukščiausia Šviesa, aplinka ir Kūrėjas nekinta, yra ramybėje. Tai žmogus aktyvizuoja visas šias priemones ir savo norais įjungia visą šią sistemą tam, kad ji pradėtų jį veikti. Antraip, ji taip ir liks sustingusi laukime…

Iš 2011 m. kovo 9 d. pamokos pagal temą „Kas yra  malda“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sielos ledynmečio pabaiga

Keliamoji noro jėga

Gyventi dviejuose nesusikertančiuose pasauliuose

Klausimas: Kokia savimonė lieka kabalistui pereinant iš vieno materialaus ciklo į kitą?
Atsakymas: Kabalistas – tas, kuris įgijo davimo savybę. Tokiu atveju, net jei visos Šviesos išeina iš gaunančiojo noro, jis būna šioje savybėje. Jis išsilaisvino iš mirties angelo, pakilo aukščiau, į Binos savybę, kuri yra virš Malchut.
Ir todėl net pradingus visoms Šviesoms po Bina, kabalistas taip kaip anksčiau jaučia save joje. Ši savybė, ši forma neišnyksta.
Jeigu nieko nesuvokiame savo gyvenime, tai cikliškai vystomės panašiai kaip gyvūnai. Mūsų vidiniai rešimot nesikeičia – keičiasi tik išorinė biologinė forma ir mus stumia vis stiprėjantis egoizmas.
O paskui jame pabunda pirmasis dvasinis rešimo, taškas širdyje. Dabar jau galime prisidėti prie savo vystymosi, ir todėl mus atveda į grupę, prie knygų ir mokytojo. Čia priklausomai nuo mūsų įdėtų pastangų patys pridedame jėgos savo rešimot. Mes priklausome jau ne tiek nuo laiko, kiek nuo savo pastangų – tiek, kiek išsiaiškiname, kokių pastangų reikia, kad išvystytume rešimo.
Tik apie tai galvoju, visi kiti dalykai šiame gyvenime man nerūpi. Aš sprendžiu tik vieną klausimą: kas yra naudinga manajam rešimo? Yra mano noras ir yra taškas. Juo aš ir rūpinuosi: „Kaip ten jis? Kas jam bus naudinga?“
Į tai kabalistai atsako: tavo taškui bus naudinga, jeigu tu būsi aplinkoje, kuri apima pirminius šaltinius ir mokytoją. Taip tu ir eini pirmyn – vėl ir vėl pasirinkdamas šią aplinką vietoj savo noro, kuris blaško tave į visas puses.
Ir štai, jeigu šitaip iš taško išauginu dvasinį indą, kuriame jaučiu Biną, davimo savybę, tada tegul materialus noras išplonėja ir pradingsta − aš vis tiek egzistuosiu savo kli. Juk dvasiniame pasaulyje nebūna tuštumos.
Mirštant materialia prasme kabalistas praranda šio pasaulio tikrovės suvokimą. Tačiau iš savojo rešimo, iš savo taško širdyje jis jau įgijo dvasinę tikrovę ir yra savo kli viduje.

Iš 2011 m. kovo 10 d. pamokos pagal temą „Gyvenimas ir mirtis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinos sielos beieškant

Išsilaisvinimas iš mirties angelo

Ką pasiimsiu su savimi į amžinybę?

Klausimas: Kas yra ekranas (masach)?
Atsakymas: Ekranas – yra tai, kas suderina Šviesą ir norą. Juk mes paklūstame savybių atitikimo dėsniui, šį atitikimą tarp kūrinio ir Kūrėjo būtina pasiekti.
Kūrėjo pusėje lieka Jo įprastos savybės, o kūrinio pusėje –  iš Kūrėjo gauti išoriniai davimo ketinimai, gaubiantys jo prigimtinį norą gauti.
Dėl šių savybių abu jie turi tapti panašūs, identiški. Žmogus turi gauti Kūrėjo formą, todėl vadinamas žmogumi (Adomu, kuris reiškia „panašus“ į Kūrėją).
Informacinis būsimos būsenos (rešimo) genas jungia porą: Šviesą ir norą – tai kažkokios dar neįgyvendintos dvasinės būsenos vaizdas. Jis reikalingas, kad  paverstum jį tikrąja būsena.
Tarkime, yra restoranas ir alkanas žmogus. Turime atvesti šį alkaną žmogų (save patį) į restoraną, sumokėti pinigus, gauti maistą – tada galima numalšinti alkį. Kitaip tariant, reikia tam tikrų veiksmų: pastangų, atlyginimo, pripildymo gavimo.
Sąlygos, siejančios badą ir pripildymą, ir yra „rešimo“. Visas kitas mano darbas jį įgyvendinant vadinasi „ekranu“.
Ekranas – yra tai, kas daroma iš potencialaus rešimo – reali dvasinė būsena. Rešimo – tai tarsi pradiniai duomenys kompiuteryje, užrašyti kažkur mano diske. Kai spusteliu mygtuką ir gaunu jį ekrane kaip vaizdą – tai jau įgyvendinimas.

Iš 2011 m. vasario 28 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Universali gamtos formulė

Kas yra tas ekranas?

Persikelti į savo artimąjį

Klausimas: Kai auginame vaiką, stengiamės paruošti jį gyvenimui šiame pasaulyje. O kaip mums pakliūti į dvasinį pasaulį, jeigu jo net neįsivaizduojame?
Atsakymas: Žmogus, kuris palieka gimtuosius namus ir patenka į suaugusiųjų gyvenimą, norėdamas jame įsitvirtinti, gali remtis kitų patirtimi. Nesvarbu, kuo jis ketina tapti: vagimi, šventuoju, mokslininku ar paprastu turgaus prekybininku. Visuomenėje jis gali rasti visų šių egoistinio noro apraiškų.
Tačiau tas, kuris auga dvasiškai, neturi jokių pavyzdžių, jokio palaikymo. Jis pats privalo sau susikurti  aplinką. Juk tai, kas užpildo visą realybę, yra Aukštesnioji Šviesa, ir be žmogaus nėra jokių pasaulių.
Tą pačią akimirką, kai tik pareiškiu, jog ketinu siekti dvasingumo, – tarp savęs ir Begalybės „išrikiuoju“ visus pasaulius. Lyg nutiesiu laiptus (kurie yra rešimot – dvasinių genų – pavidalo) į dvasingumą.
Knygos „Šamati“  straipsnyje „Dvasinio siekio esmė“  Baal Sulamas rašo: „Visi pasauliai su daugybe pakopų skirti tik sieloms“. Todėl negaliu (kitaip nei mūsų pasaulyje) reikalauti, kad man paaiškintų, kaip elgtis dvasingume. Aš pats turiu suformuoti dvasinį pasaulį, kurio nėra.
Aš pats privalau įsivaizduoti ir savo santykį su Aukštesniąja pakopa ir jos santykį su manimi. Jeigu šis mano vaizdinys atitinka jau egzistuojančius rešimot – akimirksniu stebuklingu būdu viskas „susidėlioja“ pagal savybių panašumo dėsnį. Jeigu panašių savybių  nerandu  –  neturiu ir dvasinės realybės. Juk šioji egzistuoja tik ją atskleidžiančiam, kuriančiam, formuojančiam žmogui.
Kitaip tariant, patys privalome sukurti dvasinį pasaulį. Su prašymu, kuris atitinka tai, ką mums paruošė rešimot, reikia kreiptis į Kūrėją.
Todėl hebrajų kalboje Kūrėjas vadinamas Bore (bo – ateik ir re – pamatyk). Juk būtent tu Jį kuri! Būtent tu „gamini“ šią formą.

Iš 2011 m. kovo 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujokai, nebijokite. Tai paprasta!

Paslėptis – mums į naudą

„Ateiti ir pamatyti“ naują realybę

Klausimas: Internete nuolat dominuoja du požiūriai į augalinio ir gyvūninio pasaulių evoliuciją: darvinistinis ir kreacionistinis. Ką apie tai sako kabalos mokslas?
Atsakymas: Tiesą sakant, beveik visame kame Darvinas yra teisus. Galbūt net ši išlyga nereikalinga, nes jį paprasčiausiai neteisingai suprato. Juk jis buvo labai religingas žmogus.
Evoliucija iš tikrųjų vyksta nuosekliai, viena išplaukia iš kito. Laipsniškas vystymasis yra nustatytas gamtos, ir mes negalime to neigti.
Vis dėlto, visa tai vyksta toli gražu ne atsitiktinai. Juk egoistinis noras be perstojo ieško galimybės maksimaliai realizuotis. Jis gyvena esamą akimirką ir nepajėgia žvelgti į ateitį. Jam nežinoma, ką jis sugeneruos vėlesniame etape. Noro gauti požiūris yra ypač savanaudiškas: „Kaip pastverti trokštamą? Kaip pripildyti save?“
Jei egzistuoja tik šis noras ir jį aptarnaujantis protas, bet koks poslinkis ar nuoseklus vystymasis visiškai neįmanomas, juk tuomet pastoviai pataikaujama savo egoizmui. Esant tokioms aplinkybėms, evoliucija nebūtų pajudėjusi iš vietos, nuo pat pirmosios pasaulėdaros dalelytės.
Tačiau kabalos mokslas kalba apie rešimot – informacinius genus, numatytus pirminėje kibirkštyje, nuo kurios atsirado visa materija. Šie rešimot reiškiasi vienas paskui kitą grandinėlėje, o bendras noras juos realizuoja, sukurdamas medžiagą. Būtent tai ir yra laipsniško vystymosi faktorius. Darvino teorijoje matome jo išorinę išraišką, tačiau esmė – vidiniame variklyje, pirminėje evoliucinių jėgų priežastyje. Tai kyla iš rešimot.
Kas buvo pradiniame taške, iš kurio nugriaudėjo Didysis sprogimas? Nejaugi ten buvo įdiegta visa būsimos Visatos materija? Logiškai mąstant, šis teiginys neturi jokios prasmės. Šioje kibirkštyje tebuvo du dalykai: energija ir informacija. Juose jungėsi visa kūrinija, nuo jų visa pradėjo vystytis. Energija (Šviesa) padarė poveikį informacijai (rešimot) – ir procesas prasidėjo.

Iš 2011 m. kovo 24 d. pamokos pagal temą: „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio sukūrimas – kaip ir kodėl?

Visata kilo iš 10 cm objekto

Ar mes kilę iš beždžionių?

Atsiradus ekranui (masach), pasikeičia visa troškimų, veiksmų, minčių ir ketinimų tvarka. Tiesioginė ir atspindėtoji Šviesa – viskas keičiasi, įgauna kitą tikslą ir paklūsta kitai prioritetų skalei.
Man jau nebesvarbus savas „pilvas“, kuriam pripildyti anksčiau sugerdavau viską. Tampa svarbu, kaip, kam ir kiek atiduoti. Anksčiau jausdavau pripildymą savyje, o dabar – jame. Tai nulemia visus mano veiksmus.
Tarsi ruošiu vaišes bičiuliui, kuris atskrenda iš užsienio. Sau paruoščiau visai ką kita, bet pas mane ateis, tarkime, kinas ar amerikietis. Todėl gaminu tai, ką mėgsta jis, nors tai visiškai nesutampa su mano skoniu. Visus savo troškimus ir gabumus, viskas, kas yra manyje, nukreipiu į jį su meile, iš visos širdies.
Įsivaizduokite, kaip turiu atsisakyti savo pomėgių ir įpročių, kad „įsikūnyčiau“ į jį ir viską daryčiau taip, kaip jam patinka. Vietoj kiekvieno savo skonio pojūčio turiu surasti jo pojūtį, vietoj kiekvieno savo įpročio – jo įprotį. Save turiu nukreipti į jį.
Pabandykite pajusti tą rešimot, kuris anksčiau buvo asmeninis, o dabar skirtas  darbui dėl savo artimo. Tai nelengva: man reikia pažinti žmogų, ištyrinėti jį ir pamilti taip, kad vien tikėjimu aukščiau žinojimo, nejausdamas jo skonio, galėčiau tai atlikti. Pakylu aukščiau savo noro ir įeinu į jo norą. Gyvenu jame, jo gerklėje ir pilve – visur, kur jis jaus mano vaišes. Ten matuoju ir tikrinu savo veiksmų rezultatą.
Taigi rešimot – be galo svarbus dalykas. Iš praeitos būsenos manyje lieka rešimot be konkretaus pavidalo ir kontūrų. Būtent todėl galiu suteikti jam naują kryptį ir naują formą, kylančią iš manęs. Anksčiau mėgavausi dėl savęs – o dabar, naujoje formoje, naujame ryšyje, naujoje kryptyje, noriu suteikti malonumą savo artimui.
Viskas pagal jį, dėl jo ir jame, – praeitas rešimot tik suteikia man pagrindą, kad suvokčiau: kaip anksčiau mėgavausi pats, taip dabar noriu, kad mėgautųsi jis.
Teks sunkiai ir įvairiapusiškai dirbti, kol visa tai realizuosime.

Iš 2011 m. vasario 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį „Įvadas į Ptichą“

Daugiau šia tema skaityykite:

Nelaukiant kritinės ribos

Duoti – reiškia pripildyti kitų norus

Tikrasis altruizmas ir pagalba artimui

Iki dabar vystėmės savo egoizme veikiami informacinių genų, rešimot – kiekvienas pats sau. O dabar pradedame vystytis veikiami bendrų rešimot – visi kartu. Ir matome, kad visas pasaulis susietas kaip viena vieninga sistema.
Jeigu anksčiau kiekvienam tarsi kompiuteryje atsidarydavo jo nuosavas „langas“, kuriame jis kūrė savo gyvenimą be jokio ryšio su kitais ir galėjo daryti viską, kas jam patinka, tai šiandien šitai jau nebeveikia. Ir problema ta, kad mums yra nežinomas ryšys tarp mūsų kaip ir kiekvieno iš mūsų vieta bendroje sistemoje, kur esame sujungti su visais kitais.
Mūsų tragedija ta, kad dabar atsidūrėme priešais sistemą, atsiskleidžiančią mums, kaip vientisas, mus apglėbiantis tinklas, o mes jam netinkame ir nežinome, ką su juo daryti. Juk viduje kiekvienas iš mūsų iki šiol liko individualistas – egoistas, trokštantis elgtis, kaip jam norisi.
Bet mus jau veikia visai kita sistema! Baigėsi ankstesnė epocha ir prasidėjo naujas laikas! Mus ėmė veikti jėgos, dirbančios su mumis visais kartu. Todėl čia neįmanoma išsiversti netyrinėjant šios bendros, integralios sistemos: kaip ji sudaryta, kaip mus veikia, ir kaip mums save prie jos pritaikyti. To nesimokydami paprasčiausiai neišgyvensime, todėl kabalą privalo studijuoti kiekvienas.

Iš 2011 m. vasario 4 d. pamokos pagal temą „Kabalos išminties studijavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Studijuok kabalą – ji tau viską paaiškins!”

Dėl ko aš stengiuosi ir ką randu?

Manojo egoizmo smėlio audra

Iš 2 pamokos Berlyno kongrese

Klausimas: Mes patiriame tūkstančius įvairiausių būsenų. Ar svarbu protokoluoti, užrašinėti jas tam, kad kiekvieną etapą iki galo įsisąmonintume?
Atsakymas: Labai geras klausimas. Pačioje kelio pradžioje aš taip pat jį uždaviau mokytojui: ar reikia man protokoluoti visas savo būsenas: „Šiandieną aš jaučiuosi kažkaip taip, elgiuosi su kitais štai taip“? Ar verta užrašinėti kiekvieną būseną: aš, mano požiūris į save, mano elgesys su kitais, kaip aš suprantu, suvokiu save pasaulyje, patį pasaulį? Ar verta nustatyti, tarkime, dešimt pozicijų ir kartą per dieną, ar kartą per keletą dienų, priklausomai nuo būsenų kaitos, bandyti jas fiksuoti?
Mokytojas atsakė, kad verta tą daryti pradiniame etape. Tai padeda žmogui. Pavyzdžiui, pasižiūriu į praeitį ir matau, kad kažką panašaus jau patyriau — ir nieko baisaus, išėjau. Arba panaudosiu užrašus ateičiai.
Kiek tai padeda daryti pažangą? Detalus grįžimas yra neįmanomas. Juk jūs išgyvenate kitą būseną ir negalite jausti savęs praeityje — jūs tarsi nesuprantate jos, nes ten visiškai kitas žmogus.
Leisdamiesi iš viršaus žemyn, pereiname visas šimtas dvidešimt penkias pakopas, ir gauname šimtus milijardų rešimot, t. y. informacinių duomenų. Kiekvienas rešimot — tai būsena, jungianti visus pasaulius, visas visatas, viską kartu. Kai manyje veikia informacinis genas (rešimot), galiu jausti, galvoti tik remdamasis juo. Rešimot dingo — ir aš, tarsi paspaudus klavišą „Delete“, nieko nebežinau ir nebesuprantu. Atsiranda naujas rešimot — ir aš veikiu, atsižvelgdamas į jį. Esame sistema, nuolat jaučianti atsirandantį joje rešimot — informacijos geną. Šį geną mes patiriame. Genų seka sukelia mumyse gyvenimo, srovės, judėjimo pojūčius.
Todėl išgyvendami šiandieninę būseną ir skaitydami apie savaitės ar dviejų senumo savo būsenas, jūs galite visiškai jų nesuprasti — juk dabar jūs jų nejaučiate. Pabandykite. Vis dėlto, tai naudinga, bent jau tam, kad suprastumėte: jūs nesuvokiate netgi pats savęs.

Iš 2011 m. sausio 28 d. 2 pamokos Berlyno kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinai nauja pradžia

Neapsikrauk balastu kelyje

Žvelgiant į gyvenimo knygą