Pateikti įrašai su rešimot žyme.


Kas lieka žmogui mirus?

Kūnas ir siela

Klausimas. Kas lieka žmogui išėjus iš šio gyvenimo?
Atsakymas. Jeigu žmogus nepasiekė dvasinio pasaulio būdamas šiame pasaulyje, tai išėjus iš gyvenimo jam nieko nelieka, tik dvasinė sėkla – informacinis įrašas, vadinamasis rešimo .
Kūnas miršta ir iš žmogaus nieko nelieka. Pragyveno kaip gyvūnas ir tiek.
Šia prasme žmogus neturi jokio pranašumo gyvūno atžvilgiu. Nesvarbu, kas ir kuo buvo.
Jeigu žmogus per savo gyvenimą viduje dirbo su savimi ir išvystė teigiamą jėgą, tai ji ir lieka.

Iš 2016 m. liepos 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas vyksta su siela po mirties?

Svarbiausias, ką įgyju gyvenime, – siela

Apie sielą, gyvenimą ir mirtį

Komentarų nėra

Altruistai – egoistai

Egoizmo vystymasis

Komentaras. Mokslininkai nustatė, kad patys didžiausi egoistai – altruistai. Tai įrodyta ir neuronų, ir ekonomikos lygmenyse. Yra netgi tokia sąvoka „altruistinė bausmė“ – nubausti kažką kitą, kad gautum iš to malonumą.
Kitaip tariant, bausdami tuos, kurie kenkia, kurie neatneša žmonėms laimės bei laisvės, mes savo egoizme kylame vis aukščiau.
Atsakymas. Žinoma, galime papirkti žmogų dovanomis, patarnaudami jam, rodydami jam savo meilę. Šitaip visą laiką iš mūsų ką nors gaudamas jis mėgausis ir pripras prie pripildymo, malonumo. Taip mes jį prie savęs priklijuojame!
Iš esmės tai yra vadinamasis „moters darbas“. Tai moters funkcija, kai ji aptarnauja vyrą, o šis jaučia joje motinišką funkciją, jam jos reikia.
Nematau čia nieko blogo. Taip mes, egoistai, bendraujame tarpusavyje. Jeigu man kas nors būtų nereikalingas, aš visai nepastebėčiau jo stovinčio šalimais! Visada pastebiu tik tai, ko man reikia, iš ko galiu gauti kokios nors naudos, arba priešingai – pastebiu tai, kas trukdo, grasina, kitaip tariant, veikia mano norus neigiamai arba teigiamai.
Tačiau pats aukščiausias egoizmas – iš tikrųjų altruistinis. Tai ištobulintas egoizmas, kai aš, suprasdamas, kas kitam gera, tiesiog kaip gyvūnėlį ar vaiką pamažu jį prisijaukinu: arba apgaunu, pripildau, o po to išprovokuoju tam tikrą reakciją į save, kai jis be šito nebegali ir tampa man įsipareigojęs.
Klausimas. Kas atsitiks, jei dabar visur matysime egoizmą?
Atsakymas. Nieko. Tai rimta egoizmo stadija, kai supranti, kaip dirbti su kitais žmonėmis, kai žinai, kad jie – taip pat egoistai, ir, kad elgdamasis altruistiškai, nupirksi juos. Tau nereikės jų valdyti jėga, užteks tiesiog gerai pamaitinti.
Tai tokia pati egoistinė nauda, tik aukštesnio lygmens. Kaip nūnai pastebi mokslininkai, taip ir paprasti žmonės išvys, kad visa tai tėra egoizmas: motina myli savo vaikus gyvūnine, paprasta meile, viską jiems atiduodama, jai reikia vaikų, o vaikams jos.
Komentaras. Bet žmonės įsitikinę, kad motinos meilė – tikra altruistinė meilė…
Atsakymas. Reikia truputį rimčiau žiūrėti į gyvenimą! Aš tai sveikinu, gerbiu, myliu. Mano motina dar gyva, žinau, kaip su ja elgiuosi, kaip turėčiau elgtis, kaip ji su manimi elgiasi. Bet turime suprasti, kad šį jausmą mumyse pažadina gamta, o ne pats žmogus išsiugdo. Štai koks skirtumas!
Ir tai svarbus momentas: arba veikiu pagal gamtos dėsnį, kuris mane taip sužadina, kad ieškau maisto, sekso, šeimos, ar tokios meilės – pas tėvus. Arba, nepaisydamas savo egoizmo, ugdausi visiškai kitokį požiūrį į kitus, esančius aplinkui: negyvąją gamtą, augalus, gyvūnus ir žmones!
O tuomet tai, ką išsiugdžiau prieš savo pirmapradę prigimtį – egoistinę ir instinktyvią, padariau tai per jėgą, valios pastangomis, – tai yra mano! Ir tuo galiu didžiuotis!
Mumyse vystosi vadinamieji egoistiniai „rešimot“ – informaciniai įrašai, diktuojantys man, jog turiu pakilti virš savęs, kad pasiekčiau aukštesnę būseną. Egoistinę!
O kaip kitaip suprasiu kitą būseną, jeigu ji neatrodys man egoistinė? Aš ją jaučiu taip – „noriu!“. Noriu ne tik šio pasaulio, bet ir kito – aukštesniojo, būsimo, kur nėra mirties, jokių apribojimų! Noriu viską matyti, turėti, suprasti, jausti!
Aš tam pasiruošęs! Kabalos mokslas sako: „Nori? Prašom! Tik tam reikia atlikti štai šitai. Leisk tau padėsiu“. Ir padeda. Pasirodo, kad ši pagalba nukreipta prieš mane, kai viduje apsiverčiu ir jau imu mąstyti kitokiomis kategorijomis: ne gavimo, o davimo, rūpinuosi ne savimi, o kitais.
Per tai jaučiu poilsį, prisipildymą, šito siekiu! Ir tai ne instinktyvi motinos meilė vaikui, kuria ji pripildo save! Čia – aš pripildau kitus. Ir ne vaiką, su kuriuo mane sieja gyvūninis jausmas, o visai svetimus žmones, net priešingus ar atgrasius man.
Taip pasieksime kabalistinės sąmonės pergalę. Tai didelis darbas. Bet mes nugalėsime!

Iš 2016 m. kovo 4 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaityti:

Neribotas egoizmo limitas

Išskirtiniai egoistai

Evoliucijos tikslo atskleidimo išvakarėse

Komentarų nėra

Žmogui – tai, kas svarbiausia, gyvūnui – kas gyvybiškai būtina

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Kaip galėčiau iš anksto žinoti, kurlink eiti ir kaip siekti susiliejimo su kita pakopa, jeigu ji man atsiskleidžia tik po to?
Atsakymas: Iš tikrųjų, kelyje nežinome nieko ir nerandame savyje jokių orientyrų, išskyrus sudaužytąjį rešimo. Kad galėčiau teisingai jį realizuoti, man reikia tam tikro pasaulio, tam tikros aplinkos ir tikrovės – kitaip tariant, grupės. O patį rešimo realizuoja Šviesa.
Yra keli komponentai: rešimo, mano bendrasis noras su visomis jo savybėmis, grupė, į kurią esu įsijungęs, ir Šviesa, veikianti mus. Jeigu tarp šių elementų noriu tapti ištikima, aktyvia sistemos dalimi, tai privalau nuolat anuliuoti save, šlietis prie draugų, žvelgdamas į juos kaip į didingiausius kartos žmones.
Turiu norėti Šviesos, grąžinančios į Šaltinį – norėti Kūrėjo poveikio, kuris padės mums susivienyti tarpusavyje. Bet kam mums reikia susivienyti? Tam, kad taptume Jo pagalbininkais arba Jo atsiskleidimo vieta. Kodėl? Kad suteiktume Jam malonumą.
Taigi turiu pažinti, suformuoti savyje visas detales, kiek tik sugebu, – ir imtis darbo. Bet iš prigimties manyje nėra nieko dvasingo – vien tik „gyvūninis“ noras. Būtent jame pabunda taškas iš aukštesnės – Žmogaus (Adomo) arba Kūrėjo – pakopos. Tai ir yra sudužęs rešimo, kurio naudoti negaliu tol, kol manęs neatves į grupę, prie knygų ir mokytojo, o bendrai – prie Šviesos, grąžinančios į Šaltinį. Tada aš anuliuoju savo gaunantįjį norą ir atskiriu savyje tik rešimo, trokšdamas, kad jis įsijungtų į grupę.
Aš išskiriu šį tašką iš savo širdies ir įdedu į grupę, kad jis gyvuotų ten ir patirtų visų įtaką. Taip per draugus gaunu Šviesą, grąžinančią į Šaltinį, drauge su jais mokausi, atlieku įvairius veiksmus – ir palaipsniui keičiuosi.
Na, o gaunančiajame nore palieku tik būtiną minimumą (min!) – tai, kas „nebus pasmerkta ir nebus išaukštinta“. Tai – mano „gyvūnas“, gyvūninis noro lygmuo, o štai grupėje vystosi žmogiškasis lygmuo.

Iš 2013 m. sausio 30 d. pamokos pagal „Baigiamąjį žodį knygai Zohar

Daugiau šia tema skaitykite:

Taškas, virš kurio auga žmogus

Naujasis žaidimas

Pasaulis, išaugantis iš paslėpties

Komentarų nėra

Gyvenimas kaip akimirka, arba akimirka kaip gyvenimas

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

Pasakyta: „Pasidaryk mokytoją ir nusipirk draugą“. Kalbama apie tai, kokio tipo ryšį galime susikurti tarpusavyje bei tarp mūsų ir Kūrėjo. Nuo šio ryšio priklauso mūsų ištaisymas – išsivadavimas iš susiskaldymo. Tiek, kiek susivienijame ir peržengiame susiskaldymą, ištaisome jį, šiuose ištaisytuose noruose, jų tarpusavio ryšiuose atskleidžiame dvasinę tikrovę.
Materialiajame pasaulyje gyvename savo nore, kol realizuojame visus materialius informacinius gyvūno lygmens genus (rešimo). Kai vienas genas išsisemia ir jį keičia kitas, mes tai jaučiame kaip savo mirtį. O gimimas su nauju genu vadinamas nauju gyvenimo ciklu.
Tačiau dvasinius genus galime nuolatos atnaujinti, kas kartą ištaisydami tarp mūsų esantį ryšį. Jeigu žmogus supranta, kad gali realizuoti šiuos dvasinius genus: išsiaiškinti juos ir ištaisyti, tai ištaisytuose genuose jaučia kitą savo gyvenimo lygmenį – dvasinį gyvenimą.
Materialusis gyvenimas vyksta dėl gyvūniniame lygmenyje esančio vieno geno, o kai jis visiškai realizuojasi – pereina embriono, žindymo ir brandos (ibur, jenika, mochin) stadijas – miršta. Tačiau žmogaus pakopoje galime realizuoti daugybę genų, keisdami juos kiekvieną akimirką, ir jausti juose savo vystymąsi dvasiniame pasaulyje.
Priešingai nei materialusis pasaulis, jaučiamas materialiuose genuose, dvasinis pasaulis jaučiamas ištaisytame, dvasiniame gene – tarp mūsų esančiame ryšyje. Vadinasi, vienu metu gyvename dviejuose pasauliuose: savojo kūno pojūčiais materialiajame gene ir neištaisytame dvasiniame gene, jausdami pažeistą ryšį tarp mūsų.
Jeigu ištaisome šį ryšį, tai ištaisytame gene atsiskleidžia dvasinė pakopa: vietoje suskaldyto pasaulio jaučiame ištaisytą. Atitinkamai jaučiame naujus ištaisytus norus, o juose – Šviesą, pripildančią juos pagal jų ištaisymo pakopą.
Todėl mums reikia tik vieno – patenkinti būtinuosius gyvūninio lygmens geno poreikius ir maksimaliu greičiu tobulėti, taisant žmogaus pakopos genus.

Iš 2013 m. sausio 23 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvė nuo mirties

Pažadinti sustingusią žemę

Dvasingumą kuriame mes!

Komentarų nėra

Kaip išvystyti savo polinkius?

Auklėjimas, vaikai

Nuo aplinkos labai priklauso, kurie žmogaus polinkiai labiau išsivystę (priklausantys gyvūninio kūno ar žmogaus lygmeniui), kaip juos išnaudojame ir kuriuos vystome labiau.
Jeigu tėvai augina vaiką aplinkoje, kur, sakykime, labiausiai vertina mokslą, tai nenuostabu, kad ir jis persiima jo reikšmingumu ir pradeda suprasti, kad vystymasis šia kryptimi – labai svarbus ir garbingas užsiėmimas. Nors iki tol jo polinkiai į mokslą buvo tik užuomazginiai, tarkim, jis tenorėjo pažinti kai kuriuos įdomius gyvenimo dalykus (apskritai, šį siekį turi kiekvienas), tačiau veikiant aplinkai šie jo sugebėjimai ypatingai išsivystė.
Kitais žodžiais tariant, supanti aplinka gali pakeisti mano polinkių balansą ir dalį iš jų išvystyti daugiau, o dalį – mažiau.
Aš pajutau tai ir pats. Mano tėvai labai norėjo, kad aš kaip įmanoma geriau išvystyčiau savo sugebėjimus ir užrašė mane į sporto būrelius. Aš bėgiojau 500 m distancijas. Vėliau jie mane atidavė į muzikos mokyklą, kur susipažinau su klasikine muzika. Ją ir šiandien garbinu, mėgstu ir suprantu geriau nei kitas muzikos rūšis.
Pavyzdžiui, teatrui mano tėvai neteikė didelės reikšmės, todėl šia kryptimi aš nesivysčiau. Tačiau mokslas ir technika buvo ir jiems, ir man labai svarbūs. Turėjau natūralią vidinę paskatą mokytis. Prisimenu, kad pats ėjau į vaikų būrelius, kur didelis dėmesys buvo skiriamas fizikos, astronomijos ir kt. studijoms. Tam skyriau visas savo jėgas ir žinias.
Kitais žodžiais, vaikas vystosi veikiant aplinkai: tėvams, supančioms aplinkybėms, vietai, kur jis gyvena, ir esamoms ten galimybėms. Galiausiai visa tai įvairiapusiškai vysto žmogų, kai dalis jo polinkių vystosi daugiau, dalis – mažiau, o kai kurie ir visai nuslopinami.
Žmogaus augimo procese jo laisvą pasirinkimą realizuoja, apriboja ir formuoja aplinka, kurioje jis gimė ir vystėsi vaikystėje. Taip tęsiasi gyvenimas. Aš net nesakyčiau, kad mes turime tame galimybę laisvai rinktis. Gal šiek tiek ir turime, tačiau netgi ir tai, ką turime, imame iš savo aplinkos. Ar kalbėtume apie madą, ar apie draugus, kurie lyg atsitiktinai yra šalia ir įteigia žmogui, kas turi didelę vertę, o kas ne.
Tačiau taip pat turime suprasti, kad labai reikšminga ir visų mūsų ankstesnių gyvenimų, vadinamųjų gyvenimo ciklų, patirtis, iš kurios gauname rešimot (informacinius genus). Pereidamas iš vieno gyvenimo ciklo į kitą, žmogus su savimi perneša savo sukauptą vystymosi potencialą. Kitaip tariant, gimęs jis vystosi ne tik veikiamas vis šiuolaikiškesnės visuomenės, bet iš kartos į kartą pačiame žmoguje atsiranda naujų polinkių (rešimot), kurie veikia jo vystymąsi. Ypatingai tai jaučiama mūsų laikais.
Jeigu stebėtume vaikus, tai pamatytume, kad jie labai greitai pagauna viską, kas yra šiuolaikiška, – daug geriau nei mes, tarytum jau gimė pasiruošę, išsiaiškinę, kas būtina, ir turėdami savybių, kurios padeda jiems suvokti šiuolaikinį pasaulį. Kaip vikriai jie įvaldo kompiuterius, mobiliuosius telefonus ir kitas naujoves! Vyresniesiems – viskas sudėtingiau. Jeigu man tenka aiškintis kokią nors naują technologiją, tai labiau pasitikiu savo vaikais, – jie lyg jau turi prieigą prie to, jie tarytum turi įgimtą gebėjimą suvokti šių naujų daiktų prigimtį ir visiškai natūraliai supranta, kaip su jais dirbti. Tarytum tai indigo vaikai ar ateiviai iš kitos planetos!
Vaikai mums rodo, kad egzistuoja informaciniai genai rešimot, kurie vystosi ir perduodami iš kartos į kartą. Mes vadiname šį procesą gyvenimų ciklais, iš tiesų, tame nėra nieko mistiško.
Kaip šiandien ryškėja, visi esame vieni su kitais susiję, ir tarp mūsų egzistuoja tam tikras bendras laukas, panašus į gravitacinį ar elektromagnetinį. Tai – minčių ir norų laukas, kuris sujungia mus visus kartu aukščiau laiko ir atstumo. Mes egzistuojame šiame lauke ir per jį iš kartos į kartą perduodame vienas kitam mūsų įgytą informaciją. Nenuostabu, kad mūsų fiziniai kūnai, esantys šiame lauke, pagauna naują informaciją, ir taip nauja karta iškart tampa pasiruošusi teisingai įsijungti į naują epochą.

Iš 2011 m. gruodžio 29 d. 3-iojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pjesė, virstanti gyvenimu

Jūs gimėte nuostabiu metu!

Komentarų nėra

Vienybė visiems

Kongresai, įvykiai, Viena siela

Klausimas iš Maskvos: Ką reiškia norėti susijungti? Kas yra vienybės jausmas?
Atsakymas: Tikriausiai šie klausimai kyla mūsų Maskvos grupei dėl artėjančio kongreso Maskvoje: „Ką reiškia susijungti? Dėl ko? Kodėl organizuojame šį kongresą?“ Klausimas teisingas.
Vardan ko susijungti? Tiesą sakant, šito negalima paaiškinti. Jeigu žmoguje yra rešimo (informacinis genas), likęs jame iš vienybės, kurioje bendrame nore jis kažkada buvo, atskleidė jame Kūrėją ir pametė šį jausmą, o dabar šis rešimo bunda vėl, tai jis nori grįžti į šią būseną: „Noriu aš!“
Sakykime, kai kurie žmonės mėgsta valgyti varles. Ką padarysi… Aš neturiu tokio noro, o jiems tai – dangiškas malonumas. Lygiai taip pat kyla dvasingumo noras, jisai prabunda – ir viskas.  Ką padarysi?…Vienam kyla varlių, kitam – dvasingumo noras. Jisai pabunda iš vidaus ir nuo mūsų nepriklauso.
Kodėl kai kam kyla noras valgyti varles? Todėl, kad kartą jis paragavo, pajuto malonų skonį, priprato prie jo, buvo atitinkamai auklėjamas – ir nori to.
O kitas kažkada buvo dvasingume, jame liko rešimo – ir dabar jis bunda.
Todėl žmonėms, kuriuose nėra rešimo iš dvasinės būklės, neįmanoma paaiškinti, koks vienybės jausmas. Bet galima jiems parodyti, kad verta susijungti vienam su kitu, kadangi kartu išeisime iš bendros krizės, ir todėl jiems taip pat verta prisijungti prie tų, kurie ruošiasi ištaisyti dabartinę pasaulio būklę. Nes jie irgi išlošia.
Tai mes turime sakyti liaudžiai. Juk jie nesupranta, ką reiškia dvasingumas. Kūrėjas, susiliejimas, susivienijimas, pasiekimas tobulybės, amžinybės, harmonijos su gamta, aukštesniosios sferos… Tai nieko jiems neako: „Palik mane ramybėje! Duok man ką nors šiame gyvenime: ramybę, saugumą, sveikatos, o daugiau man nieko nereikia!“ Kiekvienas kalba, vadovaudamasis savo noru.
Bet tokiam žmogui reikia parodyti, kad savo noro jis taip pat negalės patenkinti, jeigu nesieks kartu su visais susijungti, juk šito reikalauja globali, integrali gamta. Turime kuo remtis, kaip tai paaiškinti.
Todėl sakai jam, kad pasaulis reikalauja susijungti, gamta reikalauja vienybės. Tu kalbi su žmogumi jo lygiu, o ne pasakoji apie Kūrėją ir dvasingumą. Neturėdamas išeities, jis taip pat prisijungs. Bet į visus reikia kreiptis, atsižvelgiant į jų norus.

Iš 2011 m. gegužės 11 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tobulumui svarbus kiekvienas

Tokie skirtingi…

Nelinkėk kitam pikto

Komentarų nėra

Pažadinti sustingusią žemę

Dvasinis darbas, Ketinimas, malda

Visas mūsų darbas − atskleisti savyje gebėjimą pajausti tikrąją realybę, kurioje esame. Ji pastovi ir amžinai egzistuojanti, o mums trūksta tik jutimo organų, kurie galėtų ją pažinti, pajausti, įsivaizduoti, atskleisti.
Bet tam reikia turėti tinkamus norus, dvasinius indus (kelim), kuriuos pats savyje paruošei. O parengimas vyksta dviem etapais: iš pradžių mūsų prašymas ištaisyti norą, malda (MAN), o po to gaunamas atsakymas iš aukščiau (MAD) – aukščiausia jėga, kuri ateina ir ištaiso mus.
Mums reikia pajausti savyje šitą maldą (MAN) ir atsakymą į ją (MAD) visuose jų veiksmuose, nes būtent tai formuoja mumyse tuos jutimo organus, kuriais galėsime atskleisti aukščiausią Šviesą, Kūrėją. Todėl pasakyta: „Nieko neįmanoma atskleisti be maldos jėgos“. Juk mums reikia praeiti visą šį procesą sąmoningai, išankstiniu savo paties noru.
Bet kyla klausimas, kurgi paimti teisingą norą atskleisti aukštesniąją Šviesą, Kūrėją, atvirkštinę mums savybę, kuriai esame visiškai nepasiruošę? Kaip to paprašyti ir panorėti?
Mes lyg patys ir norime dvasiškai vystytis bei ieškome, kaip eiti pirmyn, bet daugeliu atvejų pasijuntame esą visiškoje tamsoje ir rūke, tarytum atsibundame anksti ryte ir dar negalime suprasti, kas su mumis vyksta, iš kur mes ir kodėl čia esame, apie ką galvoti, ko norėti?
Atsiverčiu knygą arba klausau pamoką, o manyje nėra jokio atgarsio. Kaipgi man pasiruošti, susiorientuoti teisinga linkme – kieno sąskaita? Juk malda turi būti išjausta mano nuoširdžiu noru, iš pačios širdies gelmės.
Ir čia reikia suprasti, jog visas mūsų darbas − paruošti sąlygas greitam rešimot atsiskleidimui. O tam reikia pasistengti susikurti teisingas sąlygas: organizuoti mokslo procesą, dalyvavimą platinime, ryšį su grupe, aplinkos poveikį sau. Nes tik stipri aplinkos įtaka gali paspartinti rešimot atsiskleidimą iš paslėpties, iš sudužimo.
Įsijungę į tokią aplinką per ją pritraukiame sau bendrą Šviesą ir ji ima mus veikti, tarytum dirva veikia pasėtą į ją grūdą. Ir kai šis grūdas jaučia, kaip jį veikia dirva, jis pabunda gyvenimui.
Mūsų grūdas jau dirvoje ir mūsų viduje jau yra visi reikalingi vystymosi genai (rešimot), visa jų grandinė. O mūsų užduotis tik pažadinti šią dirvą aplink save, kad ši pradėtų mus veikti. Jeigu teisingai ir intensyviai dirbame išnaudodami visas galimybes – tai šitai vienintelis reikiamas dalykas.
Išeitų, kad mano malda nukreipta ne tiesiai į Kūrėją – man tarytum nėra kam melstis, aš nežinau, kas Jis toks. Malda prasideda nuo to, kad leidžiuosi teisingai veikiamas tų sąlygų, kurios man duotos. O jau būdamas šioje aplinkoje kartu su visais ir su šiuo dvasinio vystymosi siekiu (savo rešimo) kreipiuosi į tą jėgą, kuri iš „dirvos“ veikią „grūdą“ – per aplinką veikia mano rešimo.
Būtent šią jėgą noriu pažadinti, į ją nukreipta mano teisinga malda.
Ir atmink, kad aukščiausia Šviesa, aplinka ir Kūrėjas nekinta, yra ramybėje. Tai žmogus aktyvizuoja visas šias priemones ir savo norais įjungia visą šią sistemą tam, kad ji pradėtų jį veikti. Antraip, ji taip ir liks sustingusi laukime…

Iš 2011 m. kovo 9 d. pamokos pagal temą „Kas yra  malda“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sielos ledynmečio pabaiga

Keliamoji noro jėga

Gyventi dviejuose nesusikertančiuose pasauliuose

Komentarų nėra

Laisvė nuo mirties

Kūnas ir siela

Klausimas: Kokia savimonė lieka kabalistui pereinant iš vieno materialaus ciklo į kitą?
Atsakymas: Kabalistas – tas, kuris įgijo davimo savybę. Tokiu atveju, net jei visos Šviesos išeina iš gaunančiojo noro, jis būna šioje savybėje. Jis išsilaisvino iš mirties angelo, pakilo aukščiau, į Binos savybę, kuri yra virš Malchut.
Ir todėl net pradingus visoms Šviesoms po Bina, kabalistas taip kaip anksčiau jaučia save joje. Ši savybė, ši forma neišnyksta.
Jeigu nieko nesuvokiame savo gyvenime, tai cikliškai vystomės panašiai kaip gyvūnai. Mūsų vidiniai rešimot nesikeičia – keičiasi tik išorinė biologinė forma ir mus stumia vis stiprėjantis egoizmas.
O paskui jame pabunda pirmasis dvasinis rešimo, taškas širdyje. Dabar jau galime prisidėti prie savo vystymosi, ir todėl mus atveda į grupę, prie knygų ir mokytojo. Čia priklausomai nuo mūsų įdėtų pastangų patys pridedame jėgos savo rešimot. Mes priklausome jau ne tiek nuo laiko, kiek nuo savo pastangų – tiek, kiek išsiaiškiname, kokių pastangų reikia, kad išvystytume rešimo.
Tik apie tai galvoju, visi kiti dalykai šiame gyvenime man nerūpi. Aš sprendžiu tik vieną klausimą: kas yra naudinga manajam rešimo? Yra mano noras ir yra taškas. Juo aš ir rūpinuosi: „Kaip ten jis? Kas jam bus naudinga?“
Į tai kabalistai atsako: tavo taškui bus naudinga, jeigu tu būsi aplinkoje, kuri apima pirminius šaltinius ir mokytoją. Taip tu ir eini pirmyn – vėl ir vėl pasirinkdamas šią aplinką vietoj savo noro, kuris blaško tave į visas puses.
Ir štai, jeigu šitaip iš taško išauginu dvasinį indą, kuriame jaučiu Biną, davimo savybę, tada tegul materialus noras išplonėja ir pradingsta − aš vis tiek egzistuosiu savo kli. Juk dvasiniame pasaulyje nebūna tuštumos.
Mirštant materialia prasme kabalistas praranda šio pasaulio tikrovės suvokimą. Tačiau iš savojo rešimo, iš savo taško širdyje jis jau įgijo dvasinę tikrovę ir yra savo kli viduje.

Iš 2011 m. kovo 10 d. pamokos pagal temą „Gyvenimas ir mirtis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinos sielos beieškant

Išsilaisvinimas iš mirties angelo

Ką pasiimsiu su savimi į amžinybę?

Komentarų nėra

Ekranas – tavo indėlis į dvasinę tikrovę

Kabala

Klausimas: Kas yra ekranas (masach)?
Atsakymas: Ekranas – yra tai, kas suderina Šviesą ir norą. Juk mes paklūstame savybių atitikimo dėsniui, šį atitikimą tarp kūrinio ir Kūrėjo būtina pasiekti.
Kūrėjo pusėje lieka Jo įprastos savybės, o kūrinio pusėje –  iš Kūrėjo gauti išoriniai davimo ketinimai, gaubiantys jo prigimtinį norą gauti.
Dėl šių savybių abu jie turi tapti panašūs, identiški. Žmogus turi gauti Kūrėjo formą, todėl vadinamas žmogumi (Adomu, kuris reiškia „panašus“ į Kūrėją).
Informacinis būsimos būsenos (rešimo) genas jungia porą: Šviesą ir norą – tai kažkokios dar neįgyvendintos dvasinės būsenos vaizdas. Jis reikalingas, kad  paverstum jį tikrąja būsena.
Tarkime, yra restoranas ir alkanas žmogus. Turime atvesti šį alkaną žmogų (save patį) į restoraną, sumokėti pinigus, gauti maistą – tada galima numalšinti alkį. Kitaip tariant, reikia tam tikrų veiksmų: pastangų, atlyginimo, pripildymo gavimo.
Sąlygos, siejančios badą ir pripildymą, ir yra „rešimo“. Visas kitas mano darbas jį įgyvendinant vadinasi „ekranu“.
Ekranas – yra tai, kas daroma iš potencialaus rešimo – reali dvasinė būsena. Rešimo – tai tarsi pradiniai duomenys kompiuteryje, užrašyti kažkur mano diske. Kai spusteliu mygtuką ir gaunu jį ekrane kaip vaizdą – tai jau įgyvendinimas.

Iš 2011 m. vasario 28 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Panim Meirot

Daugiau šia tema skaitykite:

Universali gamtos formulė

Kas yra tas ekranas?

Persikelti į savo artimąjį

Komentarų nėra

Dvasingumą kuriame mes!

Dvasinis darbas

Klausimas: Kai auginame vaiką, stengiamės paruošti jį gyvenimui šiame pasaulyje. O kaip mums pakliūti į dvasinį pasaulį, jeigu jo net neįsivaizduojame?
Atsakymas: Žmogus, kuris palieka gimtuosius namus ir patenka į suaugusiųjų gyvenimą, norėdamas jame įsitvirtinti, gali remtis kitų patirtimi. Nesvarbu, kuo jis ketina tapti: vagimi, šventuoju, mokslininku ar paprastu turgaus prekybininku. Visuomenėje jis gali rasti visų šių egoistinio noro apraiškų.
Tačiau tas, kuris auga dvasiškai, neturi jokių pavyzdžių, jokio palaikymo. Jis pats privalo sau susikurti  aplinką. Juk tai, kas užpildo visą realybę, yra Aukštesnioji Šviesa, ir be žmogaus nėra jokių pasaulių.
Tą pačią akimirką, kai tik pareiškiu, jog ketinu siekti dvasingumo, – tarp savęs ir Begalybės „išrikiuoju“ visus pasaulius. Lyg nutiesiu laiptus (kurie yra rešimot – dvasinių genų – pavidalo) į dvasingumą.
Knygos „Šamati“  straipsnyje „Dvasinio siekio esmė“  Baal Sulamas rašo: „Visi pasauliai su daugybe pakopų skirti tik sieloms“. Todėl negaliu (kitaip nei mūsų pasaulyje) reikalauti, kad man paaiškintų, kaip elgtis dvasingume. Aš pats turiu suformuoti dvasinį pasaulį, kurio nėra.
Aš pats privalau įsivaizduoti ir savo santykį su Aukštesniąja pakopa ir jos santykį su manimi. Jeigu šis mano vaizdinys atitinka jau egzistuojančius rešimot – akimirksniu stebuklingu būdu viskas „susidėlioja“ pagal savybių panašumo dėsnį. Jeigu panašių savybių  nerandu  –  neturiu ir dvasinės realybės. Juk šioji egzistuoja tik ją atskleidžiančiam, kuriančiam, formuojančiam žmogui.
Kitaip tariant, patys privalome sukurti dvasinį pasaulį. Su prašymu, kuris atitinka tai, ką mums paruošė rešimot, reikia kreiptis į Kūrėją.
Todėl hebrajų kalboje Kūrėjas vadinamas Bore (bo – ateik ir re – pamatyk). Juk būtent tu Jį kuri! Būtent tu „gamini“ šią formą.

Iš 2011 m. kovo 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujokai, nebijokite. Tai paprasta!

Paslėptis – mums į naudą

„Ateiti ir pamatyti“ naują realybę

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai