Pateikti įrašai su rešimot žyme.


Pasaulinė istorija pagal kabalą, III dalis

Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas yra istorija, jei praeitis taip pat gali būti pakeista?
Atsakymas. Mes nieko nekeičiame: nei praeities, nei dabarties, nei ateities. Mes tiesiog peržiūrime visas būsenas, kuriose turime būti, ir keičiame save. Todėl mums atrodo, kad keičiasi pasaulis ir visa kita. Bet keičiamės tik mes!
Aš tarsi žiūriu filmuotą juostą, kuri sukasi prieš mane, ir priklausomai nuo mano vidinės būsenos matau kadrus visiškai kitaip.
Kitaip tariant, aš esu būsenoje, kai žvalgausi aplinkui ir man atrodo, kad aš matau pasaulį.
Iš tikrųjų, vietoj pasaulio yra paprasta Aukštesnioji šviesa.O tai, ką aš stebiu Aukštesniosios šviesos fone, aš matau savyje. Mano smegenyse susiformuoja visi vaizdai, kuriuos tarsi matau išorėje.
Kiekvienąs žmogus mato savą paveikslą prikausomai nuo savo būsenos. Kitaip tariant, manyje užduoti visi parametrai: rešimot (dvasiniai informaciniai duomenys) ir visi mano duomenys. Pagal savo išsivystymą aš piešiu savyje šiuos vaizdus Aukštesniojo pasaulio fone.
Kas gi vyksta iš tikrųjų?
Viena vertus, manyje yra blogi norai. Kita vertus, yra Šviesa – gerosios savybės. O tarp jų yra vadinamasis pasaulis, kur aš egzistuoju, kur aš tarsi suvokiu jo paveikslus, kur yra visi mano ketinimai.

Todėl pasaulis neturi jokios formos. Visa tai yra vaizduojama mumyse. Dar daugiau, visa tai vaizduojama kiekviename iš mūsų arba tiktai manyje. Aš galiu pasakyti: „Jūs neegzistuojate, jūs egzistuojate tik mano vidiniame suvokime“.
Tęsime…

Iš 2017 m. liepos 16 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulinė istorija pagal kabalą I dalis

Pasaulinė istorija pagal kabalą II dalis

Rešimot istorija ir vystymasis

Komentarų nėra

Moksliniai tyrimai kabaloje

Kabala ir kiti mokslai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Jei kabala – mokslas, kaip atliekami moksliniai tyrimai ir fiksuojami rezultatai?
Atsakymas. Šiuos tyrimus atlieka žmogus savyje pagal savo rešimot (dvasiniais įrašais) ir tikrindamas su bazinėmis kabalistinėmis knygomis Ari „Gyvybės medis“ ir „Aštuoni išminties vartai“ bei Baal Sulamo „Mokymu apie dešimt sfirų“.
Klausimas. Kodėl nerekomenduojate „Knygos Zohar“?
Atsakymas. „Zohar“ nėra skirta tam, kad tikrintume save pagal ją. Tai ne mokslinė knyga kalbos atžvilgiu, nes ji parašyta jausmų kalba. „Mokymas apie dešimt sfirų“ ir Ari knygos – tai dvasinių pasaulių fizika.

Iš 2017 m. gruodžio 31 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką tyrinėja kabalos mokslas?

Kabala ir šio pasaulio mokslai

Kabalistas – mokslininkas tiriantis save

Komentarų nėra

Susiskaldymas – visų problemų šaltinis

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманJeigu mėginu savo problemas spręsti vienas, per savo vidinį asmeninį aiškinimąsi ir mokymąsi, tai darau sau tik blogiau! Juk visi aiškinimaisi, visi susiskaidymai susiję su tuo, kad norai buvo susilieję draugėn ir išsiskyrė.
Todėl veikti reikia tik per mūsų vienybę – nėra jokio kito sprendimo, tik mūsų vienybė. Susivieniję galime ištaisyti bet kokią situaciją.
Užuot aiškinusis reikia viduje susijungti, ir taip išspręsime visas problemas. Jeigu mėginu ištaisyti savo asmeninį, nemalonų vidinį pojūtį, tai tik griaunu būseną. Kaip sakoma „Prašantis už save, atneša žalos visiems ir sau pačiam.“
Visos būsenos kyla dėl atsiskleidžiančių informacinių įrašų (rešimot) iš sudužimo, kitaip tariant, mūsų norų atsiskyrimo vienas nuo kito. Ši atskirtis ir yra visų problemų priežastis. Dabar tau rodoma, kur yra atskirtis, ir tu jauti ją kaip problemą.
Tad prašome ištaisyti ją, imame veikti dėl vienybės. Tam reikia, kad kiekvienas melstųsi už kitus ir susijungtų dešimtuke padedant į Šaltinį gražinančiai Šviesai .
Problemą reikia nedelsiant ištaisyti, nukreipiant į mūsų vienybę, tai vadinama priesako laikymųsi. Išnaudoju kliūtį, kad susijungčiau grupėje, kitaip tariant, per ją išsiaiškinu, kur mūsų atskirties vieta ir semiu jėgą, kuri padės man išsitaisyti, susijungti.
Visas šis procesas vadinamas „priesaku“, kitaip tariant, vieno iš sudužusio rešimot taisymas. Šį priesaką būtina atlikti, išsitaisyti padedant Šviesai, gražinančiai į Šaltinį, – jėgai, kuri atsiskleidžia mūsų vienybėje, mūsų pastangose susijungti draugėn.

Iš 2018 m. sausio 8 d. pamokos „Gyventi realybėje, kurioje Nėra nieko kito, tik Jis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Susivienyti įmanoma tik dvasiniu lygmeniu

Kaip įsiskverbti į Visatos kompiuterį

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Komentarų nėra

Viskas prasideda nuo taško širdyje

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela, Kūrėjas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas sieja rešimot, sielą ir tašką širdyje?
Atsakymas. Taškas širdyje – tai sielos pradžia. Joje yra rešimot – dvasiniai informaciniai genai („m/n“)


Siela – tai konglomeratas, taškų širdyje su rešimot rinkinys, jie apdirbo save tokiame lygmenyje, kad sukūrė tarpusavyje altruistinių ryšių tinklą, ir jame jaučiamas Kūrėjas. Būdami šios būsenos jie jaučia ryšio charakterį, jo pasireiškimą ir tai vadinama Kūrėju.
Viskas prasideda nuo taško širdyje ir tik po to vystomi rešimot iki kol sukuriama siela.

Iš 2017 m. gegužės 21 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Rešimo ir vitalinė siela

Kur po mirties iškeliauja žmogaus siela?

Taškas širdyje – sielos užuomazga

Komentarų nėra

Kas lemia žmogaus raidos programą?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Dvasinis tėvas ir motina (Aba vė Ima) nustatė mano raidos kelią ir programą?
Atsakymas. Taip. Visiškai. Tu neturi nieko savo, tik tai, kaip pasirinkus tinkamą aplinką iš jos gauti noro jėgos. Ir tuomet ši noro jėga padės tau tapti panašiam į Kūrėją.

Iš 2017 m. gegužės 14 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Viską daro Jis, bet sprendžiu – aš

Sielos užgimimas

Atskirti savąjį „Aš“ nuo laikinojo kūno

Komentarų nėra

Genetinis žmonijos žemėlapis, 2 d.

Izraelis ir pasaulio tautos, Viena siela

Slaptasis genas
Klausimas.
Ar yra kas nors žmogaus genuose ir DNR, ką žino kabala, bet nežino genetikai?
Atsakymas. Yra papildomas – dvasinis – užtaisas, paslėptas nuo paprasto žmogaus.
Pavyzdžiui, Izraelio tautoje įvairiose kartose buvo žmonių, gimusių ne žydais, bet prisijungusių prie šios tautos ir tapusių labai reikšmingomis asmenybėmis. Tačiau jie tarsi ir neturėjo žydiškų genų. Ypač daug tokių atsitikimų buvo Šventyklos klestėjimo laikais.
Vadinasi, ši informacija nebūtinai perduodama iš tėvų per fizinį kūną. Čia veikia dvasinės informacijos dalis, išjudinanti vidinį dvasinį vystymąsi ir įpareigojanti žmogų realizuoti savo paskirtį, neturinčią nieko bendro su tėvų namais.
Pavyzdžiui, Rabi Akivos tėvai nebuvo žydų kilmės, jie judaizmą priėmė vėliau. Tačiau tai nesutrukdė jų sūnui tapti didžiu žydų išminčiumi, vienu iš didžiausių Izraelio istorijoje. Iš kur gi tai atsirado? Taigi, pagal materialiąją DNR negalime spręsti apie dvasinę DNR, t. y. apie dvasines šaknis.
Dvasinės šaknys – tai Adomo Rišono sistemos dalis. Adomas – tai ne žmogus, o dvasinė sistema, kurioje visi esame su savo ištaisytais norais. Taip mes visi susijungiame į vieną – dvasinį – kūną. Toks dvasinis kūnas, kuriame visos dalys yra harmonijoje, vadinamas Adomu, pirmuoju žmogumi.
Jei kiekvienas žmogus, ištaisęs savo norus, yra pasiruošęs susijungti su tokiais pačiais ištaisytais norais kitų žmonių, siekiančių jungtis kaip su broliais į vieną kūną, į vieną norą, tai visi susivienija.
Ir tuomet šiame ryšyje pajuntame pirmąjį žmogų, Adomą Rišoną – bendrąjį norą, surinktą iš daugybės atskirų norų. Kiekvienas anuliuoja savo egoizmą ir virš jo susijungia su kitais, kad būtų su jais viename nore, tarsi viename kūne.
Yra tokių sielų, atskirų Adomo dalių, kurios labai veržiasi tokio susivienijimo link, todėl jos laikomos aukštomis sielomis. O yra tokių, kurios ne itin to siekia, yra netgi visai abejingų.
Toks dvasinis genas, vadinamasis „rešimo“ – siekis vienytis, yra kiekviename pasaulio žmoguje: teigiamas, neigiamas arba nulinis.
Bus tęsinys…

Iš 2016 m. liepos 12 d. 744-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Genetinis žmonijos žemėlapis, 1 d.

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Grįžti į Adomo pavidalą

Komentarų nėra

Genetinis žmonijos žemėlapis, 4 dalis

Kūnas ir siela

Ar galima iššifruoti dvasinį geną
Klausimas. Ar dvasinė sistema apima visus žmonių norus, kurie kažkada įsikūnijo ar dar įsikūnys? Kitaip tariant, kiekvienas manyje kylantis noras išeina iš šios dvasinės sistemos, kuri lemia, ką aš panorėsiu šią akimirką? Ji valdo visą mūsų gyvenimą?
Atsakymas. Dvasinė sistema valdo visą mūsų gyvenimą 100%.
Klausimas. Kiekvienas žmogus turi dvasinį DNR?
Atsakymas. Žinoma, kitu atveju nebūtų ir materialaus DNR. Dvasinis DNR susieja mane su dvasine sistema.
Klausimas. Ji valdo mane kaip su nuotolinio valdymo pultu?
Atsakymas. Ne, ji visai nėra nutolusi – mes egzistuojame tiesiog šios sistemos viduje. Ji yra ne kažkokioje kitoje vietoje, o tarp mūsų ir mūsų viduje, sujungia mus tarpusavyje. Dvasiniame pasaulyje nėra laiko, judėjimo, erdvės, atstumo sąvokų.
Klausimas. Ar galima perskaityti dvasinį DNR taip pat, kaip genetikai iššifruoja materialų geną? Kokia informacija ten užrašyta?
Atsakymas. Ten užrašytas visas kelias, kurį aš turiu praeiti nuo šios akimirkos ir iki savo išsitaisymo pabaigos. Galutinis išsitaisymas yra tokia būsena, kur visi žmonės susijungia aukščiau savojo egoizmo į vieną norą, kuris vadinamas žmogumi, Adomu.
Mūsų dvasiniai DNR yra vienoje sistemoje ir daro poveikį vienas kitam. Todėl mes šiame pasaulyje užmezgame įvairiausius santykius, kurie nežinant mums diktuoja dvasinį DNR.
Ištaisytoje sistemoje visi norai susijungia taip, kad kiekvienas papildo visus kitus. Kalbama ne apie kūnus, o apie norus. Kūnas anksčiau ar vėliau mirs – ir kas iš to? O mūsų norai susijungia į vieną sistemą, kuri vadinama Adomu.
Klausimas. O žmogaus noras nemiršta?
Atsakymas. Ne. Noras – tai jėga, o jėga nemiršta. Ji tęsia įsikūnijimą toliau kituose kūnuose.
Klausimas. Kuris yra svarbesnis ir valdo: dvasinis DNR ar materialusis?
Atsakymas. Dvasinis DNR lemia viską, taip pat ir materialųjį DNR.

Iš 2016 m. liepos 12 d. 774-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Genetinis žmonijos žemėlapis, 1 d.

Iš anksto nulemtas kelias

Žmogaus išsitaisymo procesas prasidėjo

Komentarų nėra

Kas lieka žmogui mirus?

Kūnas ir siela

Klausimas. Kas lieka žmogui išėjus iš šio gyvenimo?
Atsakymas. Jeigu žmogus nepasiekė dvasinio pasaulio būdamas šiame pasaulyje, tai išėjus iš gyvenimo jam nieko nelieka, tik dvasinė sėkla – informacinis įrašas, vadinamasis rešimo .
Kūnas miršta ir iš žmogaus nieko nelieka. Pragyveno kaip gyvūnas ir tiek.
Šia prasme žmogus neturi jokio pranašumo gyvūno atžvilgiu. Nesvarbu, kas ir kuo buvo.
Jeigu žmogus per savo gyvenimą viduje dirbo su savimi ir išvystė teigiamą jėgą, tai ji ir lieka.

Iš 2016 m. liepos 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas vyksta su siela po mirties?

Svarbiausias, ką įgyju gyvenime, – siela

Apie sielą, gyvenimą ir mirtį

Komentarų nėra

Altruistai – egoistai

Egoizmo vystymasis

Komentaras. Mokslininkai nustatė, kad patys didžiausi egoistai – altruistai. Tai įrodyta ir neuronų, ir ekonomikos lygmenyse. Yra netgi tokia sąvoka „altruistinė bausmė“ – nubausti kažką kitą, kad gautum iš to malonumą.
Kitaip tariant, bausdami tuos, kurie kenkia, kurie neatneša žmonėms laimės bei laisvės, mes savo egoizme kylame vis aukščiau.
Atsakymas. Žinoma, galime papirkti žmogų dovanomis, patarnaudami jam, rodydami jam savo meilę. Šitaip visą laiką iš mūsų ką nors gaudamas jis mėgausis ir pripras prie pripildymo, malonumo. Taip mes jį prie savęs priklijuojame!
Iš esmės tai yra vadinamasis „moters darbas“. Tai moters funkcija, kai ji aptarnauja vyrą, o šis jaučia joje motinišką funkciją, jam jos reikia.
Nematau čia nieko blogo. Taip mes, egoistai, bendraujame tarpusavyje. Jeigu man kas nors būtų nereikalingas, aš visai nepastebėčiau jo stovinčio šalimais! Visada pastebiu tik tai, ko man reikia, iš ko galiu gauti kokios nors naudos, arba priešingai – pastebiu tai, kas trukdo, grasina, kitaip tariant, veikia mano norus neigiamai arba teigiamai.
Tačiau pats aukščiausias egoizmas – iš tikrųjų altruistinis. Tai ištobulintas egoizmas, kai aš, suprasdamas, kas kitam gera, tiesiog kaip gyvūnėlį ar vaiką pamažu jį prisijaukinu: arba apgaunu, pripildau, o po to išprovokuoju tam tikrą reakciją į save, kai jis be šito nebegali ir tampa man įsipareigojęs.
Klausimas. Kas atsitiks, jei dabar visur matysime egoizmą?
Atsakymas. Nieko. Tai rimta egoizmo stadija, kai supranti, kaip dirbti su kitais žmonėmis, kai žinai, kad jie – taip pat egoistai, ir, kad elgdamasis altruistiškai, nupirksi juos. Tau nereikės jų valdyti jėga, užteks tiesiog gerai pamaitinti.
Tai tokia pati egoistinė nauda, tik aukštesnio lygmens. Kaip nūnai pastebi mokslininkai, taip ir paprasti žmonės išvys, kad visa tai tėra egoizmas: motina myli savo vaikus gyvūnine, paprasta meile, viską jiems atiduodama, jai reikia vaikų, o vaikams jos.
Komentaras. Bet žmonės įsitikinę, kad motinos meilė – tikra altruistinė meilė…
Atsakymas. Reikia truputį rimčiau žiūrėti į gyvenimą! Aš tai sveikinu, gerbiu, myliu. Mano motina dar gyva, žinau, kaip su ja elgiuosi, kaip turėčiau elgtis, kaip ji su manimi elgiasi. Bet turime suprasti, kad šį jausmą mumyse pažadina gamta, o ne pats žmogus išsiugdo. Štai koks skirtumas!
Ir tai svarbus momentas: arba veikiu pagal gamtos dėsnį, kuris mane taip sužadina, kad ieškau maisto, sekso, šeimos, ar tokios meilės – pas tėvus. Arba, nepaisydamas savo egoizmo, ugdausi visiškai kitokį požiūrį į kitus, esančius aplinkui: negyvąją gamtą, augalus, gyvūnus ir žmones!
O tuomet tai, ką išsiugdžiau prieš savo pirmapradę prigimtį – egoistinę ir instinktyvią, padariau tai per jėgą, valios pastangomis, – tai yra mano! Ir tuo galiu didžiuotis!
Mumyse vystosi vadinamieji egoistiniai „rešimot“ – informaciniai įrašai, diktuojantys man, jog turiu pakilti virš savęs, kad pasiekčiau aukštesnę būseną. Egoistinę!
O kaip kitaip suprasiu kitą būseną, jeigu ji neatrodys man egoistinė? Aš ją jaučiu taip – „noriu!“. Noriu ne tik šio pasaulio, bet ir kito – aukštesniojo, būsimo, kur nėra mirties, jokių apribojimų! Noriu viską matyti, turėti, suprasti, jausti!
Aš tam pasiruošęs! Kabalos mokslas sako: „Nori? Prašom! Tik tam reikia atlikti štai šitai. Leisk tau padėsiu“. Ir padeda. Pasirodo, kad ši pagalba nukreipta prieš mane, kai viduje apsiverčiu ir jau imu mąstyti kitokiomis kategorijomis: ne gavimo, o davimo, rūpinuosi ne savimi, o kitais.
Per tai jaučiu poilsį, prisipildymą, šito siekiu! Ir tai ne instinktyvi motinos meilė vaikui, kuria ji pripildo save! Čia – aš pripildau kitus. Ir ne vaiką, su kuriuo mane sieja gyvūninis jausmas, o visai svetimus žmones, net priešingus ar atgrasius man.
Taip pasieksime kabalistinės sąmonės pergalę. Tai didelis darbas. Bet mes nugalėsime!

Iš 2016 m. kovo 4 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaityti:

Neribotas egoizmo limitas

Išskirtiniai egoistai

Evoliucijos tikslo atskleidimo išvakarėse

Komentarų nėra

Žmogui – tai, kas svarbiausia, gyvūnui – kas gyvybiškai būtina

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Kaip galėčiau iš anksto žinoti, kurlink eiti ir kaip siekti susiliejimo su kita pakopa, jeigu ji man atsiskleidžia tik po to?
Atsakymas: Iš tikrųjų, kelyje nežinome nieko ir nerandame savyje jokių orientyrų, išskyrus sudaužytąjį rešimo. Kad galėčiau teisingai jį realizuoti, man reikia tam tikro pasaulio, tam tikros aplinkos ir tikrovės – kitaip tariant, grupės. O patį rešimo realizuoja Šviesa.
Yra keli komponentai: rešimo, mano bendrasis noras su visomis jo savybėmis, grupė, į kurią esu įsijungęs, ir Šviesa, veikianti mus. Jeigu tarp šių elementų noriu tapti ištikima, aktyvia sistemos dalimi, tai privalau nuolat anuliuoti save, šlietis prie draugų, žvelgdamas į juos kaip į didingiausius kartos žmones.
Turiu norėti Šviesos, grąžinančios į Šaltinį – norėti Kūrėjo poveikio, kuris padės mums susivienyti tarpusavyje. Bet kam mums reikia susivienyti? Tam, kad taptume Jo pagalbininkais arba Jo atsiskleidimo vieta. Kodėl? Kad suteiktume Jam malonumą.
Taigi turiu pažinti, suformuoti savyje visas detales, kiek tik sugebu, – ir imtis darbo. Bet iš prigimties manyje nėra nieko dvasingo – vien tik „gyvūninis“ noras. Būtent jame pabunda taškas iš aukštesnės – Žmogaus (Adomo) arba Kūrėjo – pakopos. Tai ir yra sudužęs rešimo, kurio naudoti negaliu tol, kol manęs neatves į grupę, prie knygų ir mokytojo, o bendrai – prie Šviesos, grąžinančios į Šaltinį. Tada aš anuliuoju savo gaunantįjį norą ir atskiriu savyje tik rešimo, trokšdamas, kad jis įsijungtų į grupę.
Aš išskiriu šį tašką iš savo širdies ir įdedu į grupę, kad jis gyvuotų ten ir patirtų visų įtaką. Taip per draugus gaunu Šviesą, grąžinančią į Šaltinį, drauge su jais mokausi, atlieku įvairius veiksmus – ir palaipsniui keičiuosi.
Na, o gaunančiajame nore palieku tik būtiną minimumą (min!) – tai, kas „nebus pasmerkta ir nebus išaukštinta“. Tai – mano „gyvūnas“, gyvūninis noro lygmuo, o štai grupėje vystosi žmogiškasis lygmuo.

Iš 2013 m. sausio 30 d. pamokos pagal „Baigiamąjį žodį knygai Zohar

Daugiau šia tema skaitykite:

Taškas, virš kurio auga žmogus

Naujasis žaidimas

Pasaulis, išaugantis iš paslėpties

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai