Pateikti įrašai su ryšiai žyme.


Kaip rasti savo sielą

Gyvenimo prasmė, Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Nyderlanduose buvo pastatytas vienintelis pasaulyje žmogaus kūno muziejus, sukurtas taip tikroviškai, kad lankytojai netenka žado. Muziejuje yra visas miestas, susidedantis iš atskirų kūno dalių, po kurį galima pasivaikščioti. Lankytojas jaučiasi ten kaip nykštukas, vaikščiodamas dirbtinio milžiniško žmogaus koridoriais ir stebėdamas, kaip teka kraujas, kaip plaka milžiniška širdis, veikia virškinamasis traktas, klausos ir raumenų sistemos, balso stygos, kaulai, dantys. Visa tai galima išsamiai ištirti ir pamatyti, kaip veikia. Keliaudami po žmogaus kūną lankytojai gali vaizdžiai pamatyti, kaip blogi įpročiai neigiamai veikia organų ir sistemų darbą.
Kokios transformacijos vyksta žmoguje, kai jis susipažįsta su aplinkiniu pasauliu ir jame esančia tarpusavio ryšių sistema? Ar tai kaip nors keičia jo vidinį požiūrį į pasaulį, į save?
Atsakymas: Žinoma, gali pakeisti.
Klausimas: Kodėl toks įspūdis, įkvėpimas nepaveikia žmogaus ilgam, kad jis kiekvieną akimirką prisimintų tarpusavio ryšių sistemą?
Atsakymas: Priklauso nuo to, ar tai jam malonu, ar ne. Kas nemalonu, iškart pamirštama. Jei malonu, tada prisimenama ilgai.
Klausimas: Ar įmanoma sukurti tokią pačią simuliaciją, modelį, tokį patį muziejų – „Žmonių tarpusavio santykiai“?
Atsakymas: Galima sukurti fantastinį, tačiau jis nieko neišmokys, nes tai prieštarauja žmogaus prigimčiai, jam bus nemalonu. Žmogui bus malonu pamatyti gražų paveikslą, bet dalyvauti jame prieš savo egoistinę prigimtį?!
Klausimas: Bet jei visi su juo elgsis maloniai, linkės gero, ar jis neįsitrauks į šį žaidimą?
Atsakymas: Jį tai sudomins labai trumpam, kaip filmas.
Klausimas: O ko reikia, kad žmogus norėtų ne tik įsitraukti į šį žaidimą, bet ir pasikeisti, kad šis taptų savas?
Atsakymas: Tam, žinoma, jis turi būti nemažai savo gyvenime kentėjęs. Priešingu atveju nenorės, nes visa tai prieštarauja mūsų prigimčiai.
Klausimas: Žmogus visada nori išvengti kančių, tai – natūralu. O čia jis turi pasirinkimą – įgyti kažką kita. Kaip įvyksta pasirinkimo lūžis, kai jis nebenori bėgti nuo kančių, o nori pasirinkti naują kelią?
Atsakymas: Kai nėra kitos išeities. Kai turi rasti gyvenimo prasmę, nes kitaip gyvenimas darosi nemielas. Tiesiog nesinori nieko kito, tik rasti gyvenimo prasmę! Kam man viso to reikia? Kodėl aš egzistuoju? Dėl ko gimiau? Jeigu tai jam rūpės, tik dėl šio nerimo, šios kančios jis galės pasikeisti.
Klausimas: Ar kenčiantis žmogus, vaikščiodamas tokio muziejaus, kuris dabar kuriamas Toronte, Niujorke, Nyderlanduose, koridoriais, pagalvos apie gyvenimo prasmę?
Atsakymas: Tikrai ne! Juk čia kalbama apie fiziologiją, o ne vidinį žmogaus pasaulį. Apie jo vidų, bet ne apie vidinį pasaulį.
Klausimas: O iš kur kyla gyvenimo prasmės klausimas?
Atsakymas: Jo nėra žmoguje – nei širdyje, nei galvoje. Jis yra sieloje. O sielos nėra žmogaus viduje. Ji šalia.
Klausimas: Kaip žmogui kyla šis klausimas?
Atsakymas: Siela pataria žmogaus smegenims, kad jis pradėtų apie tai galvoti.
Klausimas: Kas yra siela?
Atsakymas: Iš pradžių – tai klausimas apie gyvenimo prasmę, o vėliau siela vystosi iš šio klausimo.
Klausimas: Ir kuo ji pavirs?
Atsakymas: Ji pavirs apimtimi, kurioje žmogus pradės suvokti gyvenimo prasmę. Noras suvokti gyvenimo prasmę vadinamas siela, pradine sielos būsena. Ir tada šis noras pradeda pildytis įvairiais dvasiniais pasiekimais. Dvasiniais – tai susijusiais su gyvenimo prasme. Taip jis vystosi. Užduodami protingesni, aukštesni, amžinieji klausimai, ir žmogus į juos gauna atsakymus. Tai ir yra sielos vystymasis.
Komentaras: Kiekvienas žmogus supranta gyvenimo prasmę skirtingai.
Atsakymas: Be to, ir neišeina palyginti. Kaip aš galiu išimti savo sielą ir įdėti ją jums, kad galėtumėte palyginti abi sielas?
Klausimas: Žmogaus noras atskleisti gyvenimo prasmę auga. Tai, ką mes vadiname siela. Kiekvienas turi savo, nepanašią į kitas. Kas vėliau atsitinka su šiais norais? Ar jie jungiasi vienas su kitu?
Atsakymas: Nesijungia. Kodėl turėtų?
Komentaras: Sakoma, kad visiems yra viena didelė siela.
Atsakymas: Šis ryšys kitoks, kai turime bendrą tikslą. Kai reikia pasiekti bendrą tikslą, tada sielos susijungia bendram tikslui pasiekti. Bet jos jungiasi veikdamos viena prieš kitą.
Klausimas: Kodėl jos priešinasi viena kitai?
Atsakymas: Kad nebūtų anuliuotos. O susijungus tampama viena bendrąja visuma, susidedančia iš daugelio dalių.
Klausimas: O kuo jos jungiasi?
Atsakymas: Davimo ir meilės savybėmis.
Klausimas: O ką atskleidžia šie susijungę gyvenimo prasmės norai?
Atsakymas: Jie atskleidžia tarpusavio sąveiką virš bendrojo egoizmo.
Klausimas: Ar yra koks nors šios sąveikos apibrėžimas?
Atsakymas: Tai yra bendra siela – Adomas. Bendrasis ryšių tinklas vadinamas „Adomu“. Nuo žodžio „panašus į Kūrėją“.
Klausimas: Ar žmonės nesąmoningai, kurdami visas šias ryšių sistemas, nori pasiekti aukštesnįjį ryšių tinklą?
Atsakymas: Taip. Siela to siekia.
#266099

Iš 2020 m. kovo 3 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Siela – amžina substancija

Kas turi sielą?

Pažinti šaknį, paleidžiančią mūsų yvenimą

Komentarų nėra

Meilėje virš neapykantos

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kas lemia pažangos greitį kabaloje? Ar turime žinoti ir jausti, kaip judame: greitai ar lėtai?
Atsakymas: Kuo labiau priartėsime vienas prie kito ir užmegsime ryšius virš atstumiančių egoistinių jėgų, tuo greičiau žengsime į priekį.
Egoizmas mumyse ir toliau augs ir tolins vieną nuo kito, todėl turime pritraukti Aukštesniąją šviesą ir šioje šviesoje, virš egoizmo, davimo savybėje, kurti naujus tarpusavio ryšius.
Taigi, apačioje mes būsime neapykantos lauke, o aukščiau jo – bendrumo ir meilės lauke. Šie du priešingi laukai kurs Kūrėjo atsiskleidimo jėgą mumyse.
Turime pradėti artėti prie būsenos, kai statome dvi sistemas, du laukus, dvi plokštumas.
Žemutinėje plokštumoje yra mūsų egoistiniai santykiai, norai, viskas, kas susiję su atstūmimu vienas nuo kito, o viršutinėje plokštumoje mes vystome savo santykius kitokiu pavidalu – meilės ir vienijimosi pavidalu.
Tarp šių dviejų plokštumų, teisingai derindami jas vieną virš kitos, mes atskleisime bendrą jų šaltinį – Kūrėją.
Turime tai padaryti. Prie to artėjame.
#259487

Iš 2019 m. gruodžio 22 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš egoizmo

Egoizmas – mūsų didysis padėjėjas

Viršelis, už kurio slepiasi Kūrėjas

Komentarų nėra

Vienatvės epidemija baisesnė už koronavirusą

Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманEmocinis stabilumas – rimta problema koronaviruso laikotarpiu dėl karantino, stresinių situacijų šeimose. Daugeliui žmonių reikalinga psichologo pagalba, jie jaučiasi izoliuoti ir kenčia nuo vienatvės, kaip niekad anksčiau.
Dar prieš koronavirusą medicinos ekspertai pranešė apie vienišumo epidemiją JAV. Virusas smarkiai paaštrino šią problemą, tai paveikė 28 proc. amerikiečių namų, nes apie 36 milijonai žmonių gyvena vieni, be šeimos, be vaikų.
Kita vertus, yra vilčių, kad koronavirusas privers mus atkreipti dėmesį į vienišumo problemą ir ieškoti būdų ateityje užmegzti daugiau socialinių ryšių.
Kaip paaiškėjo, lengviau išvengti koronavirusinės infekcijos nei apsisaugoti nuo emocinio streso bei psichinių anomalijų dėl karantino. Kaip visuomenė turėtų kovoti su socialinės izoliacijos padariniais po koronaviruso?
Vienatvės jausmas po epidemijos tęsis ir augs. Visuomenė skils į daug dalių, ir žmonės bendraus vis rečiau. Bus mažiau susitikimų ir galimybių bendrauti darbo vietose. Sporto klubus, restoranus, barus, teatrus lankys vis mažiau žmonių. Jausimės vis labiau atsiriboję vienas nuo kitų, nutolę.
Nauja koronaviruso ir kitų problemų banga privers mus nutolti tarpusavyje, be to, kiekvienas turėsime rūpesčių dėl savo sveikatos ir visuomenės problemų. Pamatysime, kad ne 36 milijonai žmonių kenčia nuo vienatvės, bet kur kas daugiau.
Skyrybų ir kitų problemų skaičius šeimose smarkiai išaugs. Mūsų laukia labai sunkus laikotarpis, kai žmonija turės suprasti, kad neįmanoma egzistuoti pagal senąsias taisykles, reikia nustatyti naują gyvenimo tvarką.
Nūnai žmogus jaučiasi labai vienišas šiame didžiuliame pasaulyje. Ir nors šis pasaulis toks turtingas, įvairiaspalvis, žmogus jame negali rasti savęs. Netgi turėdamas geras pajamas ir galėdamas sau leisti daug materialine prasme, žmogus vis tiek kenčia nuo vienatvės. Juk mūsų nemoko užmegzti tinkamų tarpusavio ryšių, nemoko gyvenimo globaliame, integraliame pasaulyje.
Nejaučiame, kad gyvename toje pačioje sferoje, kurioje negyvasis, augalinis, gyvūninis lygmenys ir žmonės egzistuoja kartu vienoje integralioje sistemoje.
Šiandien esame visi susipriešinę, tiek asmeninių santykių, tiek tautų ir valstybių atžvilgiu. O kai ateina koronavirusas ir daugelis kitų problemų, kurios yra neišvengiamos dėl tokio elgesio, tai, žinoma, negalime jaustis gerai.
Viena Misūrio valstijos mokytoja apibūdino savo būklę karantino metu: „Būna dienų, kai jaučiuosi gerai, o kartais man atrodo, kad jeigu šis karantinas dar užtruks, tiesiog išprotėsiu. Ar galiu likti sveiko proto ir toliau gyventi vienatvėje mėnesius, metus?“
Kodėl žmonėms tokie svarbūs tarpusavio ryšiai? Kodėl jiems reikalingas nuolatinis bendravimas su kitais žmonėmis ir jeigu jie nežino, kaip tai padaryti teisingai, eina iš proto dėl vienatvės, arba gyvena kartu ir varo iš proto vienas kitą?
Esmė ta, kad žmogus yra socialus kūrinys. Negalime gyventi kaip gyvūnai, kurie trumpam susitinka dėl palikuonių, o vėliau išsiskiria. Žmogui reikalinga šeima, visuomenė, namai, miestas, šalis, kurioje jis gali gyventi kartu su kitais.
Žmogui reikalingas dvasinis ryšys, ko nėra negyvajame, augaliniame, gyvūniniame lygmenyse – ne cheminis, hormoninis, o jausminis ryšys. Bet tokio ryšio neturime, ir todėl stengiamės šiuos jausminius santykius pakeisti verslo ar konkurenciniais santykiais.
Ir visi dėl to kenčia. Net turtingiausias žmogus neturi to, ką turėtų gauti iš visuomenės. Iš visuomenės jis turi gauti daugiau, nei iš savo motinos.
Bet mes to neturime, nes nesukuriame visuomenės, kuri visiems suteiktų šilumos, pasitikėjimo savimi, palaikymo jausmą. O be šito žmogus jaučiasi lyg vakuume, ir dar blogiau – priešiškoje aplinkoje. Jis išeina į gatvę ir kiekvieną sutiktą žmogų suvokia kaip savo priešą.
Žmonija labai dėl to kenčia. Dėl tokių tarpusavio santykių savo egoistinėmis mintimis ir norais sukuriame vietą, iš kurios išeina įvairiausi kenkėjai, pavyzdžiui, koronavirusas, ir dėl to rizikuojame savo gyvybe.
Galų gale turime išsiaiškinti, kam gyvename, kas esame, kodėl taip elgiamės, ar galime elgtis kitaip?
Pagalvokime, kaip sukurti visuomenę, kuri atitiktų visą visatą. Juk visa gamta yra neperskiriama, visos jos dalys yra sujungtos. Žmonių visuomenė turi būti tokia pat draugiška, pagrįsta abipuse parama. O mes savo egoizmu ją sukūrėme visiškai priešingą.
Atėjo laikas atlikti išsamią reviziją ir nuspręsti, kad privalome eiti prieš savo egoistinę prigimtį, siekdami užmegzti tinkamą ryšį tarp mūsų. Mūsų gera ateitis priklauso tik nuo to.
Aišku, kad pats sunkioje situacijoje esantis žmogus nežino, ką daryti, ir esant aplinkos spaudimui, yra sumišęs dėl užklupusių skolų ir įsipareigojimų. Belieka tik apgailestauti. Tačiau yra socialinių sistemų, kurios privalo apie tai galvoti. Jau dabar aišku, kad taip tęstis negali, nes artėjame prie visiško žlugimo.
Mums reikia integralios švietimo sistemos, kad ugdytume naują, draugiškesnį žmogų. Gamta mus tam įpareigoja. Mes esame sferos viduje kaip viena simbiozė, kur negyvoji gamta, augalai ir gyvūnai palaiko ir papildo vienas kitą. Visi, išskyrus žmogų!
Žmogus vienas nori viską valdyti be jokių ribų. Jam nerūpi, kad jis kenkia visai sistemai. Jei nesustabdysime žmogaus, jis sunaikins Žemės rutulį.
Todėl visos gamtos ir mūsų vidinės prigimties atžvilgiu privalome suvokti, kad priklausome vienai integraliai sistemai ir turime save ugdyti iš naujo.
#265121

Iš 2020 m. gegužės 15 d. TV laidos „Globalios perspektyvos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas atskleidžia socialines problemas

Kaip tu jautiesi šiomis sunkiomis dienomis?

Ties raudona linija

Komentarų nėra

Kuo unikali šiandienos situacija?

Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Žmonija ir anksčiau buvo ypatingose situacijose. Kuo unikali šiandiena?
Atsakymas: Ji unikali tuo, kad žmonija pasiekė būseną, kad žmonės visame pasaulyje visiškai priklausomi vienas nuo kito. Apie virusą, kuris dabar vystosi visame pasaulyje, galima girdėti bet kurioje šalyje.
Kiekvienas žmogus jaučia, kad tai būtinai jį palies, nes gyvename vieningoje integralioje sistemoje ir visiškai priklausome nuo jos gerovės. Todėl nesvarbu, gyvenate džiunglėse ar smėlynuose, Niujorke ar Maskvoje, jūs vis tiek tai jausite. Virusas prasiskverbs į visus pasaulio kampelius. Jūs galite pasakyti: „Kaip jis mane pasieks, jei gyvenu negyvenamoje saloje? Čia išskyrus mane nėra nieko.“
Esmė ta, kad šie virusai, šios kenksmingos bangos atsiranda iš niekur, tiesiog iš tuštumos. Jie atsiranda iš dalelių, atomų ir molekulių normaliuose organizmuose, kurie egzistuoja gamtoje neteisingoje ryšių sistemoje. Gamta juos generuoja virusų pavidalu.
Tai yra biologiniai organizmai, kurie turi būti pusiausvyroje, teisingai elgtis vienas kito atžvilgiu. Bet kadangi mes visame žemės rutulyje kuriame neteisingus santykius tarp gėrio ir blogio, gavimo ir davimo, tai paaiškėja, kad gamta pati sukuria juos tokiu baisiu pavidalu. Todėl šie virusai atsiranda ten, kur jų tiesiog negalėtų būti.
Ir priešingai, jei mes pradėsime gerinti gamtą, tai pradės tapti harmoninga, pavyzdžiui, staiga grįš tokios augalų ir gyvūnų rūšys, kurių jau 100–200 metų nebuvo žemėje.
#263428

Iš 2020 m. kovo 15 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuotinė pandemija

Įsilieti į gamtą kaip jos integrali dalis

Pergalė prieš žmoniją

Komentarų nėra

Paversti virusą gėriu

Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kaip susidoroti su didėjančiu nerimu dėl laukiamų viruso pasekmių – likti be darbo, be pragyvenimo šaltinio? Kaip tai susieti su dvasiniu suartėjimu?
Atsakymas: Aš manau, kad nebus problemų, nes tai ne vieno žmogaus reikalas, o daugelio milijonų ar net milijardų pasaulyje. Todėl nėra prasmės jaudintis.
Bus imtasi įvairių priemonių, kad tiek daug žmonių nenukentėtų. Milijardai negali nukentėti, kaip tai buvo karo, maro ar visuotinio bado metu. Iš esmės, tai nėra didžiausia žmonijos problema. Kiek koronavirusas atėmė žmonių gyvybių? Skaičius labai mažas. Taigi, mes su juo susitvarkysime.
Bet turime suprasti, kad tokios būsenos rodo mūsų vienas nuo kito nutolimą. Jei mes artėsime vienas prie kito, tai paversime šį virusą gėriu. Jis atliks savo darbą. Užuot naikindamas tarpusavio vienybę, jis padarys mūsų ryšius produktyvesnius, minkštesnius, teisingesnius, žmogiškus.
#263305

Iš 2020 m. kovo 22 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Po pandemijos

Išėjimas iš karantino, I dalis

Ko mus moko koronavirusas?

Komentarų nėra

Dvasinės pavaros

Dešimtukas, Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманEsame integralioje sistemoje, tarsi tarpusavyje sujungti dantratukai. Tai dešimtuko forma, kur kiekvienas turi praktiškai, jausmiškai atskleisti, kad sukamės kartu kaip vienas nuo kito priklausomi dantratukai.
Kiekvienas savo sukimusi lemia visų kitų judėjimą. Jei nors truputį pasisuku, tai atsakau už tai, kad pasuku visus kitus ratukus dešimtuke. Visi draugai sukasi dėl manęs ir todėl esu atsakingas už savo sukimąsi.
Privalau atsižvelgti į visą bendrą judėjimą, kurį sukeliu ir įvertinti, ar jis bus naudingas visam dešimtukui, ir tik tokiu atveju imti optimaliai suktis optimalia kryptimi. O iki tol negaliu pakrutėti.
Įsivaizduokite, kad esate dešimt sukibusių dantratukų vieno mechanizmo viduje, kur kiekvienas sukdamasis, suka kitus. Todėl, prieš pasisukdamas, turiu atsižvelgti į tai, kaip pasuksiu visus, ar tai bus visiems naudinga. Man draudžiama atlikti net menkiausią veiksmą neatsižvelgiant į visus.
Bet taip neįmanoma gyventi! Todėl mums suteikta ypatinga galimybė, vadinama „šiuo pasauliu“ – tai tokia mašina, kuri leidžia kiekvienam suktis, kaip jis nori. O vėliau iš aukščiau perjungia greičio pavarų dėžes svirtį ir perkelia mus į kitą, aukštesnę pavarą, kur atsiduriame iš tikrųjų sujungti vienas su kitu ir esame priversti paisyti bendro judėjimo.
Taip pakylame į pirmąją dvasinę pakopą. Ir jeigu kuriame santykius šioje pakopoje ir galime drauge suktis, nepalikdami nė vieno nesukibusio su kitais, tai galime patobulinti save ir perjungti į trečiąją pavarą.
O paskui į ketvirtą, penktą ir taip pereiti 125 pakopas. Kiekvienoje pakopoje tampame vis glaudžiau susiję ir kiekvienas atsižvelgia į vis didesnį dantratukų skaičių sistemoje. Jis mato juos, jaučia ir gali apskritai atlikti išskaičiavimą visos sistemos atžvilgiu.
O bendras išskaičiavimas visai sistemai ir yra Kūrėjas, nes taip kuriame Jį, kaip pasakyta: „Jūs sukūrėte Mane“.
Nūnai susiduriame su problema: tarsi važiuojame mašina, įjungę materialią pavarą, leidžiančią nepaisyti kitų, o iš mūsų reikalauja pereiti prie pirmos dvasinės pavaros.
Todėl pasirodo koronavirusas, atnešantis mums nemalonumus ir neleidžiantis elgtis, kaip anksčiau, įpareigojantis mus pakilti. O norint pakilti į dvasinę pakopą reikia imti jausti vieni kitus, itin prisitaikyti vieniems prie kitų
Kaip tai padaryti, jei tokio jausmo nėra? Dėti pastangas, kartu prašyti, melstis, ir tada iš aukščiau mums leis pajausti bendrą jėgą. Kūrėjas suderins mūsų sukibimą, sujungs mus, leis pajausti tarpusavio priklausomybę, duos protą, supratimą, kaip visą tai sukurti bendrai. Ir taip eisime pirmyn.
Tai turime atlikti dabar. Tai įvyks bet kokiu atveju, norime to ar ne. Bet perjungti galima mūsų pastangomis, sąmoningu dalyvavimu, ir tada veiksmas bus geras, malonus, lygus, minkštas.
Kitaip, tai nutiks per dar vieną pasaulinį karą: trečią, ketvirtą, penktą, šeštą… Kas žino, kiek karų ir asmeninių bėdų mūsų dar laukia, geriau mums patiems perjungti pavarą.
#263815

2020 m. balandžio 26 d. iš pamokos pagal straipsnį „Pasaulio vienijimas paskutinėje kartoje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai už sienos Kūrėjas

Visas pasaulis – vienas dešimtukas

Karantinas – pirmas žingsnis išeiti iš krizės

Komentarų nėra

Virusas su karūna

Ateities visuomenė, Kabala, Krizė, globalizacija, Pasaulio problemos, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKą turi daryti vyriausybės, kad padėtų mums išgyventi šį sunkų laikotarpį? Visos vyriausybės turėtų suprasti, kad jos vaidina ypatingą vaidmenį, ir šiek tiek pakeisti savo mąstymo kryptį. Valdžia turėtų žinoti, kad pasaulio ateitis slypi globalioje visų žmonių integracijoje, ir ji privalo to siekti.
Būtina organizuoti tokias vaikų ir suaugusiųjų mokymo formas, sukurti švietimo sistemą, kad visi suprastų, jog žmogus yra labiausiai griaunanti jėga gamtoje, nors turime tapti visas gamtos dalis jungiančia jėga.
Juk esame protingi, išsivystę, bet visą savo raidą paverčiame blogiu, nukreipdami ją į sunaikinimą. Todėl vyriausybės turi keistis, žmonės turės jiems tai paaiškinti.
Neatsitiktinai naujasis virusas gavo pavadinimą „koronavirusas“ – jis tikrai atlieka karališkąjį darbą, viešpataudamas visame pasaulyje ir organizuodamas mūsų gyvenimą kaip karalius. Tikiuosi, kad dar išvysime daugybę jo viešpatavimo padarinių, pokyčių mūsų gyvenime.
Koronavirusas kiekvieną iš mūsų uždarė karantinui. Bet, manau, kad tai mums bus naudinga. Šią izoliaciją turime įveikti, jungdamiesi pirmiausia virtualiai, iš tolo. Ir tiek, kiek išmoksime toleruoti vienas kitą, susijungti ir suartėti viduje, dvasiškai, tiek galėsime palikti kiekvienas savo namus ir susijungti su kitais.
Ši sąlyga, įpareigojanti mus laikytis atstumo, bus naudinga ir padės mums suartėti selektyviai. Kiek įstengsiu gerai sutarti su savo artimu, tiek galėsiu prie jo priartėti – ne tam, kad užsidirbčiau jo sąskaita, o tam, kad užmegzčiau gerus santykius.
To reikia išmokyti visus, kad kartu sukurtume naują žmoniją. Ir tada prieš mus atsivers geras, amžinas ir tobulas pasaulis, kuriame verta gyventi.
Manęs klausia, kaip matau pasaulį po metų, kas su juo nutiks? Kaip įprasta, turime dvi alternatyvas: arba pasaulis neklausys to, ką kabalos mokslas kalba apie būtinybę vienytis, ir nuvesime pasaulį į pražūtį, arba vis dėlto įvyks pokyčiai.
Jeigu žvelgsite į pasaulį per kabalos mokslo prizmę, matysite, kaip pasaulis artėja prie išsitaisymo. Jei žiūrėsite atsiriboję, matysite, kaip pasaulis negeba keistis. Tačiau stengsimės dirbti kartu, kitaip, bus labai blogai. Tikiuosi, kad visgi sugebėsime perduoti tinkamą vienijimosi metodiką visai žmonijai.

#262536

Iš 2020 m. kovo 25 d. pokalbio su Davidu Bliumenfeldu

Daugiau šia tema skaitykite:

Du metrai neutralios zonos

Po pandemijos

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Komentarų nėra

Kaip greičiau pakelti MAN už draugus?

Dvasinis darbas, Grupė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ką daryti, norint greičiau pakelti MAN už draugus?
Atsakymas. Nereikia laukti to momento. Galite nuolatos jausti, kad esate grupėje, net jeigu fiziškai nesate su mumis, ir visąlaik galvoti apie tai, kaip sustiprinti ryšį su draugais. Ir viskas.
Reikia, kad šis noras be perstojo pabustų jumyse. Jis visąlaik judins jus ir jūs jausite, kad jums reikia ką nors daryti, kol pajausite ryšių tinklą tarp savęs ir draugų kaip vieną visumą.
#262861

Iš 2020 m. kovo 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Grupė“ – šventa sąvoka

Ryšys su draugais – ryšys su tikslu

Kaip materiali grupė gali veikti dvasinį pasaulį?

Komentarų nėra

Koronavirusas keičia tikrovę V d.

Koronavirusas, Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманPriemonės nuo koronaviruso
Klausimas. Ar šiandien izoliacija – tai vienintelė priemonė nuo koronaviruso?
Atsakymas. Bet mes ir anksčiau taip sąveikavome, tiktai ne taip akivaizdžiai. Mums paprasčiausiai nebuvo už ko pasislėpti. Jeigu turėčiau kokį nors prietaisą, kad nukreipčiau į kiekvieną – su šiuo bendrauti, su šiuo ne, tai taip ir daryčiau. O iš esmės, ir be viruso visą savo gyvenimą žiūrime vieni į kitus: bendrauti su juo ar ne, ir iš kokio atstumo.
Klausimas. Kokius klausimus turi užduoti sau žmogus, kuris dabar sėdi izoliuotas namuose? O tokių jau tūkstančiai, milijonai.
Atsakymas. Šis virusas parodo, kokie blogi mūsų tarpusavio santykiai. Mums būtina juos pakeisti, ir tada, tarp kitko, iškart grįš visas gėris ir gerumas, kuris gali būti.
Klausimas. Ar jūs įsitikinęs, kad žmogus gali užduoti sau tokius klausimus ir prieiti prie išvados, kad kalti blogi mūsų tarpusavio ryšiai? Ar virusas gali sukelti tokias mintis?
Atsakymas. Kabaloje, ypač knygoje „Pranašai“, rašoma, kad žmonija gali ateiti prie siaubingų būsenų, kai žmonės tiesiog pradės ėsti vieni kitus. Tad turime pagalvoti ir apie tai. Šiandien mūsų būsenakol kas graži, kilni, kai galime pakeisti save ir užkirsti tam kelią.

#262091

Iš 2019 m. kovo 12 d. TV programos „Koronavirusas keičia tikrovę“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas keičia tikrovę I d.

Koronavirusas keičia tikrovę III d.

Koronavirusas keičia tikrovę IV d.

Komentarų nėra

Po pandemijos

Ateities visuomenė, Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль Лайтман„Jei tik viskas nežlugs, tai atsigaus, – sako mums. Ir priduria, – kada nors“. „Neatsigaus“, – sakau aš. Bet ir žlugimas visai nebūtinas.
Kiekvienam iškyla uždavinys – išgyventi dabartinį laikotarpį su minimaliais praradimais. Tam reikia tausoti nervus ir išteklius, palaikyti kitus, mokėti atsipalaiduoti, bet ne nusišalinti. Turime suprasti, kas vyksta, kad krizės pasekmės neužkluptų mūsų netikėtai.
Pradžiai atsikvėpkime. Žmogus sukurtas ne blaškytis, o mąstyti ir veikti. Taigi, ką iš tikrųjų praradome? Kokią ateitį ruošėme vaikams?
Bendrai tariant, tiesiog tarnavome vieni kitiems už pinigus. Uoliai ar ne įgyvendindavome principą, tiksliai suformuluotą mūsų išminčių prieš tūkstančius metų: „Eikite ir užsidirbkite vieni iš kitų“. Mums atrodė, kad dirbame sau. Bet kokią meškos paslaugą sau padarėme, įsisukdami į vartotojo voverės ratą ir negalvodami apie nieką daugiau!
Jeigu sekundei atskristume iš labiau išsivysčiusios planetos ir pažvelgtume į žmoniją prieš mėnesį, ne pats maloniausias vaizdas mūsų lauktų. Ne, ne technine prasme, bet pačia visuotinės sumaišties prasme. „Nauda“ iš jos, kaip smogas virš žemės, išsisklaido jau dabar.
Ir štai atėjo virusas. „Sustokite, žmonės, – sako jis mums. – Pažvelkite, ką padarėte su planeta ir su savimi. Pažvelkite į rytojų“.
Jei iš tikrųjų pažiūrėsime, ir ne formaliai, tai pamatysime, kad judėjome ne tik į ekologinę krizę. Dar prieš ją būtų įvykęs karas. Iš esmės, įspraudėme save į karo glėbį, beviltiškos globalizacijos būseną, prieštaravimų aklavietę. Tokia žmogaus prigimtis: kai artėja žudynės, išstumiame jas iš sąmonės ir taip susitaikome su jomis, tikimės jų. Gremas Grinas puikiai aprašė prieškarinę atmosferą knygoje „Samdomas žudikas“: viskas jau buvo nulemta, bet niekas netikėjo, kad karas įvyks, jį atmetė, nekreipė dėmesio – ir taip priartino, prišaukė, laukė.
Iki šio etapo dar nebuvome priėję, bet nevaldoma vartojimo lavina įtraukė žmoniją į bedugnę. Kad ir kaip būtų keista, virusas išgelbėjo mus nuo to! Išgelbėjo nuo egoizmo, kuris reikalavo „nuodėmių atleidimo“, nuo vartojimo rinkų perkrovimo.
Tai ar verta grįžti atgal? Ką gero praeityje palikome?
Ar yra gyvenimas po viruso?
Dabar iš naujo susipažįstame su šeima, pasauliu, su savimi.
– Tu jau penktoje klasėje!?
– Palauk, kas su tavo šukuosena?
– Nežinojau, kad tu šitaip moki kepti kiaušinius.
– Niekada negirdėjau tiek daug anekdotų. Ir jie iš karto verčiami į visas kalbas.
– Jie ten sąžiningai sėdi namuose, o mes kuo blogesni?
Anksčiau daugelis iš mūsų namuose tik miegojo – dabar gyvena. Anksčiau naršėme internete dėl malonumo – dabar turime tikrų sąsajų, įsigiliname, jungiamės tarpusavyje.
Iš čia yra keletas kelių. Mums, žinoma, norisi atgal į voverės ratą su įprastomis jo rykštėmis ir meduoliais. Tačiau negalima pamiršti, kad gresia ir nusikaltimų įsisiautėjimas, neramumų slopinimas, tiekimo nutraukimas ir kaltųjų paieškos. Tačiau galime išnaudoti šį laikotarpį ir apmąstymams.
Žinoma, ne viskas klostosi sklandžiai, ne visi išlaiko smūgius, bet pati patirtis, tempo pokyčiai, nusistatymas suteikia mums ne tik atokvėpį. Ištuštėjusiomis darbo dienomis, keistoje popiečių tyloje girdisi naujovių aidas. Sėdime namuose, kaip vaikai suoluose, kad šio to išmoktume, kad šie pokyčių skausmai nepraeitų veltui.
Bet kokiu atveju mums nepavyks išeiti iš krizės taip greitai, kaip į ją patekome. Ir tai, kas dabar vyksta, nėra pauzė, atostogos ar karantinas, tai pabudimas. Virusas mūsų nenokautavo, bet gerokai sutrenkė ir sugrąžino į tikrovę. Suteikė galimybę patiems atsargiai pasukti vairą.
Šiandien mums kyla būtinybė pervertinti vertybes prieš naują epochą, kuri reikalauja kitaip elgtis vieniems su kitais, reikalauja rasti prasmę, kurios vengėme. Pokyčių vėjas sunaikino iliuzijas ir parodė mums tikrą vaizdą. Nejaugi leisime sąmonės smogui vėl aptraukti ją miražais? Nejaugi susitaikysime su praeitimi, su amžina sumaištimi, su išoriniu pertekliumi ir vidine tuštuma?
Pasaulis atsidūrė ant siauro tilto ir svarbiausia dabar – nebijoti atsisveikinti su praeitimi. Turime kitą rūpestį – kaip sutikti ateitį, kad nesusidurtume su ja nugara, o protingai įsilietume į neišvengiamą rytojų.
Patys sukūrėme voverės ratą – ir dabar galime išeiti iš jo be nereikalingų sukrėtimų. Juk svarbiausia tai, kas viduje: mūsų ryšiai, mūsų santykiai, mūsų dalyvavimas, tarpusavio meilė. Pakanka tik tai suvokti, ir visi mechanizmai – visuomeniniai, finansiniai, komerciniai – ims persitvarkyti pagal naują paradigmą.
Pagalvokime: kodėl gyvename ir kaip galime sukurti savo gyvenimą kitaip, kitais principais? Atsivėrė išėjimas iš beribio egoizmo, tai pasinaudokime tuo, kol jis yra nokdaune. Lėktuvai – žemėje, laivai – uostuose, mes – suoluose. Čia nėra nieko žeminančio. Priešingai, mums atsirado galimybė iš tikrųjų padaryti ką nors dėl savęs.
Visą gyvenimą užsiėmėme tik tuo, kad bėgome nuo klausimo apie mirtį: blaškėmės, kiek įmanoma teisindami save. Virusas mums duoda dar vieną užuominą: nuo mirties nepabėgsi. Kad įveiktume šią ribą, turime pakilti aukščiau egoizmo, kuris mus marina. Jis riboja mus vien kūno norais ir suteikia ydingą, apgailėtiną, ribotą pasaulio pojūtį. Imkime ir pajauskime pasaulį per mūsų bendrą vidinę struktūrą – per sielą. Tada mes pamatysime jį visiškai kitą – begalinį, amžiną, tobulą.
Tai neturi nieko bendra su religijomis. Kabalos mokslas nesiglaudžia prie jokių tikėjimų. Ji tiesiog vysto žmogaus sielą ir taip daro mus laimingus. Dabar, kai visi jaučiamės vienoje valtyje, reikia kartu užgulti irklus ir laikytis kurso į pasaulį, kuriame nėra sienų tarp širdžių. Tada išnyks ir kiti barjerai, skiriantys žmones. Rytojus formuojasi jau dabar.
#262055

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko mus moko koronavirusas?

O kodėl taip norite gyventi?

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »