Jaučiame, kaip toli vieni nuo kitų esame, ir niekas netraukia mūsų susijungti, juk šioje vienybėje jaučiame dulkių skonį. Bet jei pasistengtume į šią būseną atnešti naują skonį, tai šitai mus labai suartintų tarpusavyje.
Kaip suteikti gyvastį tai vienybei, kad vietoj dulkių skonio jaustume gyvastį? Reikia jam pridėti vandens, chasadim, ir dulkės virs žeme. Iš kur imti tą vandenį? Kad ir iš ašarų! Verkite, kad jaučiate dulkių skonį tarpusavio ryšyje. Tuos ryšius reikia atgaivinti, ir tuomet juose atsiskleis Kūrėjas.
Verkiame iš apgailestavimo, kad negalime suartėti vieni su kitais. Egoistiniai norai neleidžia mums susijungti į vieną širdį ir atskleisti aukštesnįjį pasaulį, amžiną gyvenimą ir Kūrėją. Žinoma, nesugebame patys to atlikti, bet reikia prašyti! Ir tuomet Šviesa veiks mus, sujungs.
Būtina pajausti dulkių skonį, juk tai tiesa – ir drauge dirbti, kad šias dulkes, šią dykumą, paverstume Rojaus sodu.

#300849

Iš 2022 m. liepos 26 d. rytinės pamokos „Sudužimas kaip galimybė taisytis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš visų skirtumų

Pakilti virš visuotinio egoizmo

Atskleisti rojų šiame gyvenime, šiame pasaulyje

Tarpusavio laidavimas reiškia, kad visiškai priklausome vieni nuo kitų, tarsi sėdėtume valtyje jūros viduryje, rizikuodami paskęsti savo egoizme ir taip baigti savo gyvenimą. Ir jeigu norime pasiekti krantą, privalome laikytis drauge, kad visi visiems padėtų.
Niekas iš išorės mums nepadės, kol patys nepadėsime sau. Tad turime jaustis esą vienoje valtyje neva mums gresia žūtis. Ir tik jeigu padėsime vieni kitiems išsikapstyti iš bendro egoizmo okeano, supančio mus iš visų pusių, tuomet įstengsime išsigelbėti.
Įsivaizduokite save audringoje egoistinėje jūroje. Jeigu palaikome kitas kitą, tai jūra savo vidine jėga (Kūrėjo jėga), išmes mūsų valtį į krantą.
Izraelio tauta buvo surinkta iš 70 pasaulio tautų atstovų, kad būtų laidavimo pavyzdys visiems kitiems. Ši grupė – tai mažas vienybės grūdas visoje didžiulėje žmonijoje. Ir per visą žmonijos raidą Izraelio tauta buvo verčiama išsisklaidyti po visą pasaulį, kad perduotų žmonijai šią žinią per filosofiją, mokslą, ir, svarbiausia, per religiją.
Mums dar teks atskleisti, kad tik ši jėga veikia pasaulyje, valdo jį iš visos tikrovės centro. O nūnai prieiname galutinį raidos tašką ir tik nuo mūsų priklauso, pasieksime jį lengvu keliu ar per dideles kančias, problemas ir karus.
Visa žmonija jau pasirengusi išgirsti apie tarpusavio laidavimą. Kasdien vis labiau jaučiame, kad esame tarpusavyje susiję taip, kad neįmanoma atsiskirti. Visos tautos, valstybės, valdžios mėgina kaip nors išsiskirti, pasirodyti ypatingomis, bet niekas nepadės. Mes tik pasmerkiame save kančioms, kurios padeda mums geriau įsisąmoninti, kaip stipriai esame susiję, o sėkmę galime pasiekti tik per tarpusavio laidavimą.
Kitaip pasaulis nenurims. Jam teks išgyventi karus ir pereiti sunkius aiškinimusis. Bet kada nors, po ilgų kančių ir bėdų, suprasime, kad viskas priklauso nuo visų, ir nėra kitos jėgos, galinčios mus valdyti – tik tarpusavio laidavimo jėga.
Visa žmonija yra vienoje nedidelėje valtyje didžiulėje audringoje jūroje. Ir neįsisąmoninę abipusės atsakomybės, sulauksime didžiulių bėdų. Galiausiai nuspręsime, kad privalome laikytis laidavimo dėsnio.
Šiandien nė viena šalis pasaulyje negalės egzistuoti neturėdama ryšio su kitomis šalimis. Ir verčiau, kad šie ryšiai būtų geri. Juk negeras ryšys atneša kančią kitiems ir bumerangu sugrįžta tau pačiam. Tik per žmoniškus, normalius susitarimus galima pasiekti taikos.
Taip mokomės, kad tik abipusis rūpestis ir laidavimas gali atvesti į gerą gyvenimą. O paskui atskleisime, kad yra dar vienas tikslas – pažinti globalią jėgą, veikiančią pasaulyje. Neįmanoma valdyti pasaulio nežinant šio pagrindinio dėsnio – meilės artimui kaip sau.
Tai jau ne šiaip dėmesys kitas kitam, o visiškas egoistinio požiūrio atsisakymas. Vietoj užsienio reikalų ministrų, padedančių kiekvienai šaliai rūpintis savimi, bus kiti ministrai besirūpinantys visuotiniu ryšiu ir jo bendrumu. Juk, antraip, nepajėgsime egzistuoti.
Tai atves mus prie būtinybės studijuoti laidavimo dėsnius, kitaip tariant, tikrojo pasaulio dėsnius. Gyvename tokiu laiku, kai pasaulis pirmąsyk jaučia savo integralią priklausomybę, tarpusavio ryšį, ir todėl abipusę atsakomybę. Niekas neturi teisės daryti to, ko norisi, nepaisydamas kitų. Juk matome, prie ko tai atveda. Kiekvienas turi skaitytis su visu pasauliu.
Taip artėjama prie tiesos, kurios nėra nė vienoje valstybėje, nė vienoje vyriausybėje, nė viename žmoguje. Tiesa aukščiau mūsų, ji glūdi gerame kiekvieno žmogaus santykyje su kitais žmonėmis.

#298214

Iš 2022 m. gegužės 26 d. rytinės pamokos pagal straipsnį „Tarpusavio laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarpusavio laidavimas – gamtos dėsnis

Laidavimo jėga

Abipusis laidavimas – abipusio rūpesčio savybė

Kodėl vieniems žmonėms pabunda taškas širdyje, o kitiems ne? Tam nėra paprasto atsakymo, mat būtina matyti visą sielų visumą, kitaip tariant, visų širdžių su visais taškais širdyje visumą.
Tik tuomet galėsime suprasti kiekvieno kelią ir kodėl vienas ateina prie to, o kitas ne, kodėl vyksta tokie pokyčiai žmogaus, žmonių grupės, žmonijos gyvenime.
Visa tai susiję su aukštesniuoju valdymu. Taip Kūrėjas artina visas sudužusias bendro noro, bendros širdies dalis ir pamažu veda prie vienybės ir taisymosi.
Taškas širdyje nuolatos susijęs su Kūrėju. Ir žmogaus užduotis – atskleisti tą tašką ir išvystyti tą ryšį tiek, kad jis virs kanalu, jungiančiu jį su Kūrėju.
O paskui žmogus pastebės, kad turi ne vieną kanalą, o tris, per juos gali palaikyti tarpusavio ryšį su Kūrėju, palaikyti su Juo dialogą, suprasti Jį ir jausti tiek, kad tampa neatskiriama Kūrėjo dalimi.
Todėl taškas širdyje toks svarbus. Žmogus gali pamažu ištaisyti visus kitus norus, kurie nuo pat pradžių sugadinti, ir per juos praplėsti savo ryšį su Kūrėju nuo vieno taško širdyje iki visos širdies. Taip jis vis labiau artėja prie Kūrėjo, kol visiškai prilygsta Jam, ir todėl vadinasi žmogumi, Adam, t. y. panašus (domė) į Kūrėją. Tai mūsų raidos tikslas ir kiekvienas turi jį pasiekti.
Kūrėjas sukūrė žmogų panašų į Save, ir paskui tyčia sudaužė, kad galėtume suprasti save iš priešybių kontrasto. Iš šių dviejų priešingų savybių: priešingos Kūrėjui ir panašios į Jį, gautos taisantis, galima suprasti visą aukštesniosios jėgos esmę, kuri ir vadinasi Kūrėju (Borė), kitaip sakant, „ateik ir pamatyk“ (bo u rė)
Juk artėjame prie Jo iš toli, priešinga forma ir pamažu prilygstame jam, tampame tokie pat geri ir nešantys gėrį kaip Jis.
Mano širdis – tai visų mano norų, minčių, lūkesčių centras. Ir jeigu ištaisau jį į meilę artimui, tai dėl to imu jaustis esąs panašus į aukščiausią jėgą.
Taškas širdyje neturi jokio pločio, gelmės, aukščio, jokių matmenų. Tai tėra vienas ryšio su Kūrėju taškas. Bet jei norime likti tik tame taške dėl ryšio su Kūrėju, tai pamažu imame atskleisti per šį požiūrį visą Kūrėjo esmę.
Pastebime, kad iš tiesų esame Kūrėjo meilės, jo jausmų ir veiksmų mūsų atžvilgiu vandenyne. Tik mums Jis viską sukūrė ir daro. Ir visa tai ateina mums per tą tašką, neturintį jokių matmenų – vieną ryšio tašką it adatos smaigalys.
Jei norime tokio ryšio su Kūrėju ir ne daugiau, tai per šį adatos smaigalį mums atsiskleidžia didžiulė aukštesniosios Šviesos, išminties, pojūčių, supratimo, vienybės tėkmė, kuri paverčia mus į neišsenkantį šaltinį.

#293750

Iš 2022 m. vasario 6 d. programos „Pagrindinės kabalos mokslo sąvokos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Taškas širdyje ir sielos persikūnijimai

Taškas, kuriame Kūrėjas

Taškas širdyje

Klausimas: Jei stengiuosi daryti žmogui ką nors gero, reiškia noriu padaryti gera Kūrėjui?
Atsakymas: Ką reiškia, kad norite daryti ką nors gero kitam žmogui? Kaip sakoma, „geromis mintimis grįstas kelias pragaran“.
Komentaras: Bet visuomet sakote, kad Kūrėjas yra geruose ryšiuose tarp žmonių.
Atsakymas: Reikia suprasti, ką reiškia „geras ryšys“. To reikia mokytis. Galbūt priešingai, nuoširdžiai linkėdamas žmogui gero, stumiu jį į kokias nors nelaimes.
Komentaras: Tikriausiai, paprasčiausia – patenkinti jo norus.
Atsakymas: Tai ir yra blogiausia! Tai tikrai ne gėris!
Viena, ką galime pasakyti: gėris žmogui– išmokyti jį atskirti gėrį ir blogį.

#289650

Iš 2021 m. spalio 19 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ketinimas, nešantis sėkmę

Solidarumas slypi ketinimuose

Noras – materija, ketinimas – gyvenimo forma

Klausimas: Kaip mus veikia kabalistinės knygos?
Atsakymas: Teigiamai. Pirma, jos pasakoja žmogui, kokiame pasaulyje jis gyvena, kas jame vyksta, kodėl šis pasaulis sukasi aplink mus, kokią įtaką galime jam daryti.
Mums tampa aišku, kaip tam tikrais veiksmais galima pakeisti šį pasaulį ir savo buvimą jame; kiek žmogus gali prisitaikyti, kad tinkamai taikytų šiuos dėsnius.
Apskritai kabala yra mokslas apie tinkamą žmogaus ir gamtos ryšį.
Klausimas: O žmogus jaučia šią įtaką?
Atsakymas: Žinoma. Kabala nukreipia būtent į jausminį-protinį potyrį, kad tiek protu, tiek jausmais žmogus tinkamai nukreiptų savo poveikį keisdamas gamtą.
Klausimas: Ar galima tai pajausti per knygą?
Atsakymas: Ne tik pajausti. Knyga kreipia žmogų į tai, paaiškina, kaip tai atlikti. Tinkamas kabalos taikymas turėtų pakeisti visą žmogaus likimą.
Klausimas: Jei žinotų, tikriausiai skaitytų tik šias knygas?
Atsakymas: Taip. Bet viskas priklauso nuo noro jėgos. Nėra taip, kad imi knygą, atsiverti ir staiga kaip Hariui Poteriui viskas keičiasi ir šviečia. Ne.
Bet jeigu žmogus nori – keisdamasis keičia aplinkinio pasaulio poveikį sau.

#278188

Iš 2019 m. spalio 22 d. pokalbio „Klausimai apie kabalistines knygas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistinių tekstų poveikis

Kabalistinių knygų savybė

Kabalistinės knygos ir jų autoriai

Visi esame sujunti baigtiniu, tobulu ryšiu. Taip buvo sukurta nuo pačios pradžios, tačiau mums šis ryšys atsiskleidžia kaip sugedęs, nutrukęs, kad patys panorėtume pamatyti save susijusiais, priklausomais, padedančiais kitas kitam ir dirbančias vienoje, idealioje, integralioje sistemoje.
Patys turime to panorėti, ir tuomet iš tamsos atskleisime šviesą, ir mums atsivers tobula sistema tiek, kiek sutiksime, norėsime, sieksime išsitaisyti. Ištaisyti reikia tik mus pačius, nieko daugiau. Nieko nereikia taisyti, tik mūsų suvokimą.
Jeigu net viena mašinos dalis neištaisyta, tai visa mašina neveiks. Tad mums reikia kiekvienam ištaisyti savo dešimtuką remiantis kabalistų patarimais. Jei ištaisysime tą tarpusavio ryšį, tai surasime savo ryšį su Kūrėju. Prašome Kūrėjo ištaisyti mus ir žiūrime, ar Jis mus sujungė, ar ne.
Užmegzdami tarpusavio santykius ir taisydami bendrą sistemą, užmezgame ryšį su Kūrėju. Juk visąlaik turime kreiptis į Jį ir prašyti pagalbos. Taip vis labiau su juo susisiejame – ir tai reikšmingiausia! Svarbiausia, ne pats mūsų tarpusavio ryšys, o tai, kaip mums reikia Kūrėjo, kad jį užmegztume, ir susisiejame su juo. Čia visa esmė!
Taisydami ryšį tarp mūsų, iš esmės atskleidžiame Kūrėją, išsiaiškiname, kad aukštesnioji jėga egzistuoja ir nulemia viską, kad visas priklauso nuo Jo ir mums tereikia Jo paprašyti. Ir aš – irgi ne aš pats, o tai, ką ta aukštesnioji jėga man duoda. Ir mano santykį su draugais ir draugų su manimi taip pat apibrėžiame ne mes patys, o Kūrėjas.
Iš to matyti, kad visoje tikrovėje egzistuoja tik Kūrėjas ir nėra nieko kito.

#275929

Iš 2020 m. gruodžio 23 d. rytinės pamokos „Aš esu tarp savo tautos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mano aplinka šiandien – aš rytoj

Atskleisti Kūrėjo didybę

Sprendimas – tinkama aplinka

Komentaras: XX amžiaus pradžioje kūrėsi gražūs miestai: Londonas, Paryžius, Niujorkas, Honkongas ir kt. Į juos plūdo verslūs žmonės, idėjos, pinigai. Buvo labai gražu ir nuostabu.
Ką virusas padarė dabar? Staiga iš šių miestų išbėga gyvenimas. Atrodė, jog tai neįmanoma, jog tai amžiams, visiems laikams. Tačiau dabar žmonės išvyksta, miestai pamažu virsta vaiduokliais. Iš esmės protas atsisako tikėti, kad tai įmanoma.
Atsakymas: Neįmanoma, bet taip yra!
Komentaras: Bet tam tikru momentu nutekėjimas sustos, žmonės vėl grįš.
Atsakymas: Ne, negrįš. Kam? Ką jie ras tame Niujorke? Galbūt kada vyks į Karnegio koncertų salę, restoraną ar kur nors kitur. Manau, ir tai baigsis. Apskritai viskas pasikeitė, apsivertė aukštyn kojomis!
Nemanau, kad virusas tai padarė. Vidinė jėga viską taip apverčia.
Klausimas: Kas, kabalos mokslo požiūriu, taip stulbinančiai pasikeitė žmoguje?
Atsakymas: Pasikeitė gyvenimo esmė. Esmė! Kalbame ne apie fizinį buvimą kartu vienoje vietoje, bet apie tai, kaip rasti sau tinkamą – ne fizinę, o virtualią – egzistencijos vietą.
Ir išvykimas už fizinio Manhatano, „Didžiojo obuolio“ ribų rodo, kad nereikia man visų tų žmonių, biurų, bankų. Galiu sėdėdamas ant sofos su pižama viskam vadovauti. Kam išlaikyti tokius brangius biurus ir juose sėdinčius žmones? Šito nereikia. Žiūrėdamas į vieną ar kelis ekranus priešais save, galiu valdyti bet kurią įmonę.
Klausimas: O kaip jūsų svajonė apie žmonių ryšį, vienybę?
Atsakymas: O jų, tiesą sakant, ir nebuvo! Žmonių ryšys buvo toks, kaip sakoma Toroje: „Piktadarių išsiskyrimas naudingas ir jiems, ir pasauliui“.
Klausimas: Kitaip tariant, tai buvo fizinio ryšio iliuzija?
Atsakymas: Nebuvo iliuzija. Fizinio ryšio visiškai nebuvo. Argi ėjau į darbą, nes mylėjau šiuos žmones, norėjau būti arčiau jų?
Klausimas: Žinoma, ne. Ar dabar kas nors pasikeis? Ir kaip tai vyks virtualiai, jei matysiu kitą tik ekrane?
Atsakymas: Būsiu su jais susijęs virtualiai, o kada nors vėliau galbūt ir fiziškai. Bet, svarbiausia, būsiu laisvas! Niekas manęs nespaus, neįpareigos šypsotis tam žmogui, būti susijusiam su juo ir pan. Su juo bendrausiu vien dalykiškai.
Klausimas: Įdomu, kaip žmonės jungsis širdimis? Kaip vienysis per ekranus?
Atsakymas: Kai talžys įvairiausios gyvenimo negandos, jie supras, kad problemas galės įveikti tik tada, kai iš vidaus, dvasiškai taps artimi vieni kitiems.
Klausimas: Vadinasi, žmogus nepasislėps nuo kančių, skausmo, jei išvyks iš Niujorko, Londono?
Atsakymas: Žinoma, ne. Bet sėdėdamas ant savo kelmo su žoliapjove ir šunimi jis susimąstys, kad tinkamam, normaliam gyvenimui vis tiek reikia palaikyti gerus ryšius su kitais. Apie tai galvos. Sulauks tokių smūgių, kad supras: visgi reikia palaikyti ryšį.
Klausimas: Ar supras, kur šie smūgiai jį kreipia? O gal kaip gyvūnas bėgs į juos?
Atsakymas: Supras. Įsisąmonins. Tai truks labai ilgai, bus skausminga, bet supras. Smūgiai įkrės žmogui aukštesniojo proto.
Komentaras: Nuolat grįžtame prie smūgių.
Atsakymas: Tačiau be jų neįmanoma. Gali būti labai lengva ir ramu, bet gali kilti ir per daug problemų, ir net karų.
Klausimas: Kaip jūs tai matote?
Atsakymas: Iš visų jėgų bandau paaiškinti, kad žmonija neturi pasirinkimo, ji yra tokios būsenos, kai tinkami santykiai tėra likimo šauksmas. Tačiau kol kas nematau, kad žmonės tai suprastų.
Tačiau bent jau būsena yra tokia, kad apie tai galima kalbėti ir tavęs neatstums, neslopins, neišjuoks. Nes visi yra tokios būsenos: nežino, ką daryti su savimi, vaikais, ateitimi.
Komentaras: Daugeliui šūkiai „vienykitės“, „geras žodis kitam“, „gera mintis apie kitą“ skamba šiek tiek vaikiškai. Todėl jie jūsų kol kas negirdi.
Atsakymas: Suprantu juos.
Klausimas: Kaip paleisti strėlę į širdį, kad jie pajustų, jog už šių paprastų žodžių slypi gili prasmė?
Atsakymas: Tai nutiks. Tuomet žmonės pradės suprasti, neturį kitos išeities. Tai ne šiaip žodžiai, taip gamta mus kreipia į tai.
Klausimas: Ar žmogus jaus esantis gamtos dėsnio viduje?
Atsakymas: Būtinai! Tai ateis, bus suvokta ir įgyvendinta.

#273520

Iš 2020 m. rugsėjo 21 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koks bus ateities miestas

Nepavyks pralaukti ekologiniame bunkeryje, I dalis

Ateities visuomenė – vieninga žmonija

Klausimas: Dabar gamta atskyrė mus koronavirusu, ir kompiuterių ekranais. Mes tarsi plėtojame tam tikrą virtualią tikrovę. Koks kitas mūsų tarpusavio ryšio lygmuo?
Atsakymas: Kai suprasime, kad užmezgę tinkamą (ne internetinį, o grįstą ištaisytais jausmais) tarpusavio ryšį, galėsime sukurti tokią vienybės formą, kuri leis pajausti paslėptą gamtos lygmenį, tuomet imsime atskleisti gamtą jos tikruoju pavidalu.
Klausimas: Aišku, kad fizinis žmonių tarpusavio ryšys kur kas sudėtingesnis nei virtualus, nes reikalauja eikvoti energiją ir dėmesį. Kontaktuoti per ekranus kur kas paprasčiau. Bet išmokus bendrauti per ekranus mums fiziniame lygmenyje bendrauti nebereiks?
Atsakymas: Galbūt. Tikiuosi taip ir bus. Sprendžiu pagal kabalos platinimą pasaulyje, ir kad būtent taip vystomės.

#274904

Iš 2020 m. spalio 7 d. TV laidos „Komunikacijos įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar bendravimas internetu paskatins nutraukti socialinius ryšius?

Susitikimo vieta – internetas

Internetas – vystymosi greitintuvas

Klausimas: Virtualus ryšys artimesnis dvasiniam?
Atsakymas: Virtualus ryšys galbūt kažkuo ir artimesnis. Jis, be abejo, skatina mus bendrauti ir įsijungti į pasaulinę mintį, tačiau mums reikia išmokti tai daryti tinkamai. Žinoma, toks ryšys vis dėlto rodo, kad artėjame prie galutinio mūsų raidos tikslo.
Klausimas: Virtulus ryšys žmonėms saugesnis nei fizinis?
Atsakymas: Kol egzistuoja fizinis pasaulis, tol galime sunaikinti vieni kitus. Kalbant apie virtualų pasaulį, viskas priklauso nuo to, kaip jis bus pateiktas fizinio pasaulio atžvilgiu: tarnaus jam ar ne.

#274661

Iš 2020 m. spalio 7 d. TV laidos „Komunikavimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Virtualus ryšys priartina prie dvasinio pasaulio

Iš virtualios realybės – į dvasinę

Apie virtualų ryšį

Klausimas: Ar manote, kad virtualios bendruomenės gali pakeisti fizinius kontaktus?
Atsakymas: Be abejo. Viskas eina prie to, kad kiekvienas žmogus bus susietas su kokiu nors modemu, kompiuteriu ir taip bus susijęs su visa žmonija.
Klausimas: Išeitų, kad fizinio pasaulio poreikis išnyks?
Atsakymas: Žinoma. O kam man žiūrėti į kitą žmogų? Koks man skirtumas – sėdėsiu už keleto metrų ar už keleto kilometrų nuo jo? Ar tai ką nors riboja? Nieko.
Jeigu suprantame, kad turime būti susiję jausmais, širdimi, protu, bendrais tikslais, ir tai suteikiame vienas kitam, galime tinkamai perteikti ir perduoti, tai visi mechaniniai ryšio tipai, įskaitant internetą, netenka savo vertės.

#274554

Iš 2020 m. spalio 7 d. TV laidos „Komunikavimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ryšys trijuose lygmenyse

Internetas – vystymosi greitintuvas

Ateitis priklauso virtualiai grupei