Klausimas. JAV ir Europoje atgimsta nacizmas. Galima tik stebėtis, kaip įmanoma, kad šiandien kelia galvą nacizmas ir atvirai save afišuoja, o praėjusio šimtmečio trečiojo ketvirtojo dešimtmečio katastrofos, atnešusios žmonijai tiek kančių, tarsi nebūta. Kas iki šiol traukia žmones nacizmo ideologijoje ir leidžia jai vėl sugrįžti?
Atsakymas. Kalbant apie šiuolaikinį nacizmą, mums reikia nusiraminti, kitaip nieko negalėsime suprasti. Išgyvenimai tiesiog užtemdys mums protą. Jei iš tiesų norime išsiaiškinti, kas vyksta, reikia peržiūrėti gamtos dėsnius, pagal kuriuos vystosi žmonija. Ir tada galbūt suprasime, kodėl nacizmas visada pas mus sugrįžta.
Kabala aiškina, kad šio reiškinio šaknys glūdi žmogaus prigimtyje, t. y. egoizme, nore mėgautis bet kokia kaina kito sąskaita. Toks noras yra kiekviename iš mūsų ir jis nuolatos auga, apibrėždamas mūsų elgesį: norą mėgautis, valdyti, vystytis, viską pasiglemžti sau.
Šį norą turi visi žmonės, bet vienų bendruomenių ir tautų jis auga greičiau, kitų lėčiau, įgydamas įvairias formas ir charakterį.
Jei žiūrėsime į žmoniją bendrai, tai akivaizdu, kad technologiškai ir ekonomiškai labiausiai išsivysčiusi yra Europa. Visi suvokia, kad tai, kas vyksta Europoje šiandien, rytoj gali nutikti Afrikoje, Kinijoje, Pietų Amerikoje.
Žmogaus egoizmas vystosi, versdamas mus kiekvieną kartą kurti naują progresyvią visuomenės santvarką. Taip nusileidome iš medžių ir įėjome į olas, paskui iš jų išėjome ir pasistatėme namus, susiskirstėme pagal profesijas, šeimyninius klanus, net į tautas bei valstybes.
Atsirado vergovinė santvarka, kuri iš pradžių buvo itin geidžiama ir progresyvi, vėliau ją pakeitė kitos pažangesnės santvarkos.
Egoizmas mumyse visą laiką augo ir reikalavo naujų tarpusavio santykių. Šie santykiai tarp žmonių vadinosi visuomenės sankloda arba santvarka. Tačiau jos visos priklausė nuo visąlaik augančio egoizmo.
Pasakyta, kad kūrinys sukurtas su bloguoju pradu, kuris visą laiką auga į vis didesnį blogį. Kiekvienas rūpinasi tik savo nauda, tačiau neturėdami išeities sudarėme įstatymus, kurie sukuria tam tikrą tvarką ir neleidžia atvirai ir grubiai naudoti egoizmo. Nustatome elgesio normas, statome kalėjimus kaip bausmę, o kaip atsvarą – kuriame mokyklas, švietimo sistemą, kultūrą.
Taip žmonių visuomenė vystosi, pereidama nuo vergovės prie feodalizmo, vėliau prie kapitalizmo. Kartu vystosi mokslas, visuomenės santvarka. Kapitalizmas suteikia žmogui santykinę laisvę. Daugiau nėra vergų, aristokratų ir monarchų.
Visą hierarchiją nustato tik pinigų kiekis ir kiekvienas turi galimybę prasigyventi! Matome, kad ir šiandien tai vyksta, pavyzdžiui, taip nutiko su Google ar Facebooko kūrėjais. Turėdamas sėkmingą idėją, žmogus gali pasiekti visuomenės viršūnę.
Tačiau kapitalizmas galų gale save peraugs, kaip ir viskas šiame pasaulyje, bei įgaus socializmo atspalvį, kaip atsitiko Skandinavijos šalyse, tam tikra prasme Prancūzijoje, Anglijoje ir Vokietijoje. Antrasis pasaulinis karas pastūmėjo pasaulį liberalizmo, pilnos laisvės link, kur kiekvienas gali daryti, ką nori.
Jei žmogus akivaizdžiai nekenkia visuomenei, tai gali daryti visa, ką panorėjęs. Nuo ankstesniųjų formų (vergovės ar feodalizmo) nuėjome labai toli. Mūsų dienomis įsiviešpatauja ultraliberalizmas, visko leistinumas. Kitaip tariant, egoizmui suteikta visiška laisvė veikti. Ir čia nebeaišku, ką toliau daryti.
Kartu su tuo kyla pramonės, finansų sistemos, kultūros, švietimo krizė. Viskas byra akyse. Iš švietimo sistemos lieka tik profesinis parengimas, bet niekas neugdo žmogaus. Degraduoja kultūra, griūva santykiai tarp tėvų ir vaikų, jauni žmonės nenori tuoktis ir kurti šeimų, dėl automatizacijos ir robotizacijos auga bedarbystė.
Mes tarsi netekome visų ryšių, kurie anksčiau mus siejo ir buvo būtini mūsų egzistavimui. Šiandien esu niekam niekuo neįsipareigojęs ir galiu daryti, ką norįs. Mes ne tai kad stovime sankryžoje, bet apskritai nematome kelio priešais save, čia ir yra problema. Tada ir paaiškėja, kad mūsų visuomenėje vėl atgimsta nacizmas, fašizmas.
Kodėl taip? Ar tai natūrali raidos tendencija? Kabalos mokslas teigia, kad mūsų pasaulis pasiekia visišką veikimo laisvę tam, kad kiekvienas galėtų padaryti išvadą, kad teisinga visuomenės forma – vienybė.
Taip tampame panašūs į globalią, integralią gamtą, kurioje visi lygmenys: negyvasis, augalinis ir gyvūninis susiję vienas su kitu ir tik žmogus su tuo nesusietas, mat jam duota galimybė pačiam užmegzti šį ryšį sąmoningai, suprantant.
Žmonija nenori įsiklausyti į kabalos mokslą, tad nežino, kur judėti. Pagal bendrą kūrinijos programą turime „tapti apvalūs“, kitaip sakant, susijungti tarpusavyje ir tapti gamtos dalimi.
Tačiau, jei mūsų prigimtis egoistinė, tai ir mūsų vienijimasis egoistinis. Jungiamės remdamiesi egoizmu ir tuomet išeina būtent nacistinis, fašistinis režimas, kuris nūnai šmėžuoja horizonte. Ir jis materializuosis, kaip tai kažkada įvyko Vokietijoje…

Iš 2017 m. rugpjūčio 22 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 900

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes nekenčiame?

Skirtingos vienybės šaknys

Už ką fašistai nekentė žydų? I dalis

Klausimas. Kokios neoliberalizmo šaknys? Kodėl šiuolaikiniai inteligentai taip mėgsta šią ideologiją ir taip ją gina?
Atsakymas. Pirmiausia, gyvename pereinamuoju laikotarpiu. Mūsų visuomenė nuolat keičiasi. Kalbame apie normalią, išsivysčiusią Vakarų visuomenę, nenurodydami konkrečios šalies su jos pažiūromis, psichologinėmis šaknimis, ypatybėmis ir t. t.
Demokratinė visuomenė, kaip sakoma, yra geriausia iš visų blogiausių.
Tačiau daugiau nebegyvename demokratijoje. Tai buvo ypatingas laikotarpis, kai iš tiesų norėta įtikti žmonėms, siekta puoselėti bet kokius jų siekius, kad kiekvienas turėtų galimybę išreikšti save ir vystytis ta kryptimi, kuriai jaučia vidinį postūmį. Bet tai jau seniai praėjo.
Tai tęsėsi dvidešimt metų po Antrojo pasaulinio karo, ypač šešiasdešimtaisiais praėjusio šimtmečio metais. O paskui, kaip įprasta, viską apėmė egoizmas, kol pasiekėme savo dabartinę būseną.
Esmė ta, kad šiandien neoliberalizmas praktiškai virto nacizmu. Pažvelkite, kaip neoliberalai veikia visose šalyse. Jie reikalauja, kad visi būtų kaip jie. Ir tuos, kurie nesutinka, jie sunaikina. Argi tai tas pats liberalizmas, apie kurį kažkada buvo kalbama?! Jis išsigimsta į fašizmą.
Jau peraugome visus gerus, teisingus visuomenės pokyčius. Dabar esame kaip gyvatė, kuri gaudo savo uodegą ir ima pati save ėsti. Taip vyksta visose šalyse, visose vyriausybėse, visose visuomenėse.
Tarkime, kokioje nors šalyje konstituciniu būdu buvo išrinktas prezidentas. Ateina neoliberalai, mušasi, viską laužo, šaukia: „Mes nesutinkame!“. Bet yra konstitucija. Rinkimai baigėsi. Ką reiškia „mes nesutinkame ir jį nuversime?“ Tai jau diktatūra. Neoliberalizmas virsta priešingu sau.
Negalime žongliruoti terminais „liberalizmas“, „demokratija“ ir kt. Tai tiesiog žodžiai, kuriuos vartoja kiekvienas, kad tik brangiau parduotų tai, ko jam reikia. Taip mumis žongliruoja egoizmas po bet kokiomis iškabomis ir lipdukais.
Straipsnyje „Paskutinė karta“ Baal Sulamas rašo, kad kita santvarka po išvystytos demokratijos bus fašizmas. Jau matome tai, bet nieko negalime padaryti. Demokratija yra geras visuomenės klestėjimo laikotarpis, bet tai neišvengiamai veda į fašizmą. To neišvengsi.
Visuomenė turi savo objektyvius įstatymus, kurie vystosi taip, kad nieko į juos neįterpsi, nes taip gausime dar didesnį smūgį. Galbūt keliems dešimtmečiams, kaip po Rusijos revoliucijos, atitolinsime kokį nors procesą, bet nieko iš esmės nepakeisime.
Klausimas. Išeitų, kad neištyrus egoizmo, žmogaus prigimties, žemės lygmenyje neįmanoma sukurti nieko teisingo?
Atsakymas. Žinoma. Mes jau perėjome beveik visas santvarkas, net gyvenome egoistiniame komunizme, todėl nieko kito nepamatysime. Geriau nebus, bus tik blogiau.
Mums liko tik viena santvarka – paskutinioji karta. Tai reiškia, kad turime priimti dėsnį „mylėk savo artimą kaip save patį“ kaip aukščiausią žmogaus visuomenės, gamtos dėsnį ir mėginti suprasti, kaip galėtume jį realizuoti. Kitaip neturėsime ateities.
Klausimas. Ar jau pradėjome šį laikotarpį?
Atsakymas. Šis laikotarpis prasidėjo nuo Europos Sąjungos atsiradimo. Tuo metu buvau Prancūzijoje, ir mačiau, kaip ten važinėja didelės propagandinės mašinos, įrengtos kaip muziejus. Buvo galima įeiti, pasiimti atviruką, paskaityti brošiūras apie susivienijimą.
Bet net tada supratau, kad ši idėja yra neveiksminga. Tai buvo geras laikotarpis, skirtas tam tikrą laiką išsilaikyti, parodyti žmonėms, kad vienijimasis egoistiniu pagrindu netaisant žmogaus prigimties yra blogas ir sužlugdys juos.

Iš 2017 m. spalio 8 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Neoliberalizmas nueina nuo istorijos scenos

Kas nedirba, tas valgo

Būsima santvarka – žmonijos vienybė

Klausimas. Ar materialus darbas, kad prasimaitintum, sukurtas Kūrėjo tam, kad žmogus ištaisytų savo egoizmą, blogio pradą?
Atsakymas. Žinoma, Kūrėjo sukurtas materialus darbas progresavo žmogaus evoliucijos, artinančios mus prie išsitaisymo, procese.
Bet išsitaisyti – tai ne atlikti fizinį darbą. Vystydamiesi praėjome skirtingas visuomenines, politines, valstybines santvarkas, kad patektume į dabartinę būseną, kurią pasaulis patiria pirmąkart per visus egoistinio vystymosi tūkstantmečius.
Tačiau dabar jis artėja prie pabaigos. Pinigai pamažu netenka savo galios. Žmogaus darbas nuvertės, jo tiesiog neliks. Atitinkamai ims nykti žmonijos pasidalijimas į turtingus ir vargšus, stiprius ir silpnus, išnyks ribos ir hierarchijos.
Viskas, ką egoizmas sukūrė žmonių visuomenėje, suskaidęs ją į įvairiausias gradacijas, ims sklaidytis, praras savo reikšmingumą. Todėl darbo supratimas, jo svoris, būtinumas, visa, kas rėmėsi egoizmu, ims nykti.
Klausimas. Bet vargšai ir turtuoliai išliks?
Atsakymas. Ne. Dabar vyksta toks visuomenės sluoksniavimasis, kai visoje žmonijoje liks gal tik keli tūkstančiai turtingų žmonių, o visi kiti bus vargšai. Kitaip tariant, maža saujelė žmonių liks viršuje, o visi milijardai – apačioje. Bet žmonija taip gyventi negalės.
Kalbame ne apie socializmus, komunizmus, antagonizmus ir panašiai. Juk pati Gamta stums mus vienytis. Todėl žmonijos sluoksniavimosi būsenas ir išgyvename, kad suprastume, kad tam nėra vietos.
Pasak kabalos mokslo, gamta vers mus įsisąmoninti, kad kita santvarka – tai žmonių vienijimasis esant lygioms sąlygoms, nes nei pinigai, nei egoizmas, nei atlyginimas negali būti sėkmės etalonas.
Sėkmė patenka į visai kitą kategoriją. Ji sklinda ne pagal hierarchiją iš viršaus žemyn, o iš išorės į vidų. Tas, kuris daugiau dirbs dėl vienijimosi, iš gamtos gaus aukštesniąją energiją, ypatingą būseną, harmoniją, taps panašus į aukštesniąją Gamtą.
Šie žmonės iš tiesų taps dideli, galingi, turtingi. Bet tai įvyks tik tada, kai žmonija supras, kad tikrasis turtas – mūsų tarpusavio ryšys.
Žmogaus dėmesio centras persikels į vienijimosi darbą. Tai ir taps tikruoju darbu.
Klausimas. Bus vertinamas žmogaus laimingumas?
Atsakymas. Būtinai! Dar daugiau, liks aukštesnieji ir žemesnieji. Bet jie bus vertinami pagal naują kriterijų – indėlį į vienijimosi darbą.
Klausimas. Ar tada jie bus laimingesni?
Atsakymas. Ne tik laimingesni, bet ir labiau gerbiami. Dėl to bus didelė konkurencija.
Klausimas. Ar išliks kino pramonė, teatrai?
Atsakymas. Žinoma. Liks viskas, kas turės dvasinio potencialo. Įskaitant meną, atskleisiantį vidinius žmogaus polėkius. O visa kita egzistuos tiek, kiek reiks, kad aprengtų, pamaitintų mūsų fizinius kūnus ir suteiktų jiems pastogę.

Iš 2016 m. gruodžio 18 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas nedirba, tas valgo

Bendroji gamtos evoliucijos jėga, I dalis

Kas trukdo būti laimingiems?

Klausimas. Ar skiriasi žmonijos egoizmo vystymasis esant kapitalizmui ir komunizmui, ar tai vyksta taip pat?
Atsakymas. Ne, tai skirtingi vystymosi etapai. Visos santvarkos nuo pirmykštės iki vergovinės, feodalinės, kapitalistinės, socialistinės ir komunistinės visuomenės keičiasi būtent dėl to, kad mumyse augantis egoizmas sužadina visuomeninius ekonominius santykius, atitinkančius šias santvarkas.
Kokia buvo vergovinė santvarka? Palyginus su pirmesne, tai buvo pažangesnė visuomenės santvarka. Tuomet manyta, jog būti tiek vergu, tiek vergvaldžiu yra garbinga ir progresyvu, kol ta santvarka nepaseno.
Juk visuomenės egoizmas vystėsi toliau ir paaiškėjo, kad turėti vergą – tik nereikalingas rūpestis. Geriau jam sumokėti, kitaip jis nenorės dirbti, ir iš jo darbo labiau pasipelnyti. Egoizmas išaugo, žmogui nebeužteko gauti maisto sau ir šeimai, jis panoro daugiau: kodėl negalėčiau būti kieno nors šeimininkas?
Tai puikiai iliustruoja juodaodžių Amerikos imigrantų pavyzdys. Jie dirbo plantacijose, buvo mušami, su jais buvo elgiamasi gana žiauriai, bet vėliau vergų ir jų šeimininkų tarpusavio santykiai pamažu ėmė keistis.
Vergas su išaugusiu savo egoizmu daugiau nebegalėjo likti belaisvis ir besąlygiškai paklusti šeimininkui. Šeimininkas taip pat matė, kad iš vergo mažai naudos.
Kam jam reikia šio nenuovokaus vergo? Metas pereiti prie kitokių santykių: „Aš geriau elgsiuosi su tavimi, o tu man našiau dirbsi. Už tai tau netgi mokėsiu ir iš to galėsi pasistatyti namą“ ir taip toliau. Taip vyko laipsniškas atsiskyrimas.
Vėliau šie santykiai perėjo į feodalinę santvarką, kai tarnai buvo susieti su savo feodalais, tik jau kitaip. Įdomu, kad feodalai, priklausę riterių luomui, neturėjo teisės dirbti.
Net ir nuskurdęs riteris neturėjo tokios teisės. Būdavo – sėdi vargšas riteris ir negali pasigaminti sau maisto, laukia, kol kas nors pasigailėjęs pagamins maisto ir paduos. Gūdūs buvo laikai – riterystės nuosmukis.
Klausimas. O kapitalizmas su komunizmu – labiau pažengę?
Atsakymas. Kol kas nežinome, kas yra komunizmas. Tai, kas buvo Rusijoje – ne komunizmas.
Hitleris fašistinėje Vokietijoje taip pat norėjo visus sulyginti. Nacionalsocializmas – tai tas pats socializmas, abi santvarkos giminingos.

Iš 2017 m. rugpjūčio 7 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl žlugo marksizmo teorija?

Komunizmas: utopija ar tikrovė

Krizė: ieškant išeities