Pateikti įrašai su santykiai žyme.


Kritika šeimoje

Vyras ir moteris

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Ar manote, kad teisinga kritikuoti partnerį dėl kokių nors veiksmų, trūkumų ar verčiau mėginti žvelgti į viską iš šalies, kaip gydytojas į pacientą?
Atsakymas: Ne kaip gydytojas į ligonį, o švelniai, su meile parodyti jam, jog iš jo tikiesi kai ko kito. Tuomet tai veiks ir tave, ir jį.
Klausimas: Kitaip tariant, manote, kad reikia kritikuoti?
Atsakymas: Kritika – kai išsakau nepasitenkinimą, panieką, taip slopinu partnerį. O kai parodau jam, kad noriu iš jo gauti ką nors kito, kad būtų mūsų tarpusavio santykiai, tai šitai nėra kritika.
Klausimas: Ar verta taikyti tokią praktiką, kai galima kalbėti su savo partneriu atvirai, nieko neslapstant? Ar geriau sukurti ribas, pažymėti jas ir jų neperžengti?
Atsakymas: Manau, kad ribų neturi būti! Galiausiai, esant tinkamai sąveikai tarp partnerių neturi būti visiškai jokių paslapčių, nes sutuoktiniai virsta viena visuma.
#270132

Iš 2020 m. gegužės 21 d. TV laidos „Postkoronaviruso epocha“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra šeima

Nukreipta į tikslą meilė

Šeimos oazė

Komentarų nėra

Pasikeisime mes, keisis ir gamta

Auklėjimas, vaikai, Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Socialinių ryšių poreikis žmogui įgimtas. Jo smegenys reaguoja į socialinę izoliaciją kaip į fizinį skausmą. Izoliuoti žmonės dažniau miršta nuo įvairių ligų.
Geri socialiniai ryšiai teikia daugiau pasitenkinimo nei pinigai. Eksperimentai parodė, kad darbuotojų tarpusavio pasitikėjimas prilygsta malonumui, atitinkančiam 30% atlyginimo priedą. Taigi, bendradarbiavimas duoda didesnį rezultatą nei konkurencija.
Atsiranda paradoksas: suprantame socialinio ryšio svarbą, tačiau nesirūpiname jo vystymusi asmens ir valstybės lygiu. Nė vienoje šalyje nėra nacionalinės žmonių suartėjimo, jausmingų socialinių ryšių užmezgimo programos, nėra tyrimų, kokią įtaką jie daro mūsų fiziologijai. Dėl ko?
Atsakymas: Dėl egoizmo. Galbūt to norėtume, bet kartu mumyse yra vadinamoji „blogoji prigimtis“ – egoizmas, neleidžiantis mums gerai elgtis su kitais. Priešingai, jis verčia mus priešintis kitiems, nuolat kovoti. Mūsų prigimtis turi savybių, kurių negalime tiesiog apeiti, nepaisant to, kad geri santykiai visuomenėje gali duoti didžiulį pelną, dividendus ir suteikti nepalyginamai aukštesnį išsivystymo ir saugumo lygį. Įsivaizduokite, jei elgtumės vienas su kitu, kaip su savo šeimos nariais, ir nebešvaistytume jėgų ginklavimosi varžyboms, – gyventume kaip rojuje!
Klausimas: O gal viso to nereikia, juk tai prieštarauja prigimčiai? Gal gyvenkime pagal egoistinius dėsnius, džiunglių įstatymus?
Atsakymas: Mes jau gyvename pagal egoistinius dėsnius. Negalime gyventi pagal džiunglių įstatymus, nes nužudysime vienas kitą, todėl yra tam tikri reglamentai, kur ir kaip galime leisti naudoti jėgą, tokie kaip baudžiamieji kodeksai ir įvairūs kitokie rėmai, kuriuose stengiamės sugyventi. Bet apskritai žmonija yra nelaiminga. Akivaizdu, kad negalime išsisukti nuo tarpusavio ryšio. Jis būtinas, ir gamta vis labiau verčia jį tapti visuotiniu, integraliu, abipusiu. Kita vertus, egoizmas neleidžia mums to padaryti.
Klausimas: Bet jūs visada sakote, kad reikia gyventi pagal gamtos dėsnius, o gamtoje viskas pagrįsta natūraliu egoizmu, ten ryja vienas kitą. Tai ir mes, žmonės, turėtume taip elgtis, jei jau esame gamtos dalis?
Atsakymas: Ne. Tai, kas vyksta gamtoje, yra žmonių visuomenės atspindys, kur visi vienas kitą ryja. Esmė ta, kad aukštesnis gamtos lygis veikia žemesnius. Todėl egoizmu pagrįsta žmonių visuomenė taip veikia žemesnius lygius, kad vilkas negali gyventi šalia avių, ir mažas berniukas negali su jais būti. Viskas priklauso tik nuo žmonių visuomenės santykių – jei mes pasikeisime, keisis absoliučiai visa gamta.
#267828

Iš 2020 m. balandžio 30 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus – dvasinė būtybė ar gyvūnas?

Žmogaus neatitikimas gamtos integralumui

Žmogus – aukščiausia gamtos pakopa

Komentarų nėra

Kaip išsivaduoti iš skausmo?

Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kaip apibrėžti savo susirgimo priežastį?
Atsakymas: Savaime suprantama, kad nėra nieko, kas būtų jumyse be kokios nors priežasties. Todėl ieškokite priežasties. Ji praktiškai visuomet slypi jūsų bloguose santykiuose su aplinkiniais. Ištaisykite šiuos santykius ir pamatysite, kaip jums palengvės, kaip pagysite.
Klausimas: Taip galima išsivaduoti iš skausmo?
Atsakymas: Taip. Atiduokite save ryšiui su kitais ir liausitės jautęs savo skausmą. Atlikite tokį pratimą ir išvysite, kad tai įmanoma.
Klausimas: Kaip svarbu įsisąmoninti ir pajausti skausmo priežastį bei aukštesnįjį šaltinį?
Atsakymas: Tiek, kiek tau svarbu išsitaisyti. Tai natūralu. Tačiau tinkamai pirmyn einančiam žmogui tai pavyksta geriausiu būdu. Kabala moko mus, kaip optimaliai išnaudoti visas gamtos jėgas.
#267538

Iš 2020 m. gegužės 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kelias į kitą būseną

Užbėgti ligai už akių

Jei norime būti sveiki…

Komentarų nėra

Vienatvės epidemija baisesnė už koronavirusą

Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманEmocinis stabilumas – rimta problema koronaviruso laikotarpiu dėl karantino, stresinių situacijų šeimose. Daugeliui žmonių reikalinga psichologo pagalba, jie jaučiasi izoliuoti ir kenčia nuo vienatvės, kaip niekad anksčiau.
Dar prieš koronavirusą medicinos ekspertai pranešė apie vienišumo epidemiją JAV. Virusas smarkiai paaštrino šią problemą, tai paveikė 28 proc. amerikiečių namų, nes apie 36 milijonai žmonių gyvena vieni, be šeimos, be vaikų.
Kita vertus, yra vilčių, kad koronavirusas privers mus atkreipti dėmesį į vienišumo problemą ir ieškoti būdų ateityje užmegzti daugiau socialinių ryšių.
Kaip paaiškėjo, lengviau išvengti koronavirusinės infekcijos nei apsisaugoti nuo emocinio streso bei psichinių anomalijų dėl karantino. Kaip visuomenė turėtų kovoti su socialinės izoliacijos padariniais po koronaviruso?
Vienatvės jausmas po epidemijos tęsis ir augs. Visuomenė skils į daug dalių, ir žmonės bendraus vis rečiau. Bus mažiau susitikimų ir galimybių bendrauti darbo vietose. Sporto klubus, restoranus, barus, teatrus lankys vis mažiau žmonių. Jausimės vis labiau atsiriboję vienas nuo kitų, nutolę.
Nauja koronaviruso ir kitų problemų banga privers mus nutolti tarpusavyje, be to, kiekvienas turėsime rūpesčių dėl savo sveikatos ir visuomenės problemų. Pamatysime, kad ne 36 milijonai žmonių kenčia nuo vienatvės, bet kur kas daugiau.
Skyrybų ir kitų problemų skaičius šeimose smarkiai išaugs. Mūsų laukia labai sunkus laikotarpis, kai žmonija turės suprasti, kad neįmanoma egzistuoti pagal senąsias taisykles, reikia nustatyti naują gyvenimo tvarką.
Nūnai žmogus jaučiasi labai vienišas šiame didžiuliame pasaulyje. Ir nors šis pasaulis toks turtingas, įvairiaspalvis, žmogus jame negali rasti savęs. Netgi turėdamas geras pajamas ir galėdamas sau leisti daug materialine prasme, žmogus vis tiek kenčia nuo vienatvės. Juk mūsų nemoko užmegzti tinkamų tarpusavio ryšių, nemoko gyvenimo globaliame, integraliame pasaulyje.
Nejaučiame, kad gyvename toje pačioje sferoje, kurioje negyvasis, augalinis, gyvūninis lygmenys ir žmonės egzistuoja kartu vienoje integralioje sistemoje.
Šiandien esame visi susipriešinę, tiek asmeninių santykių, tiek tautų ir valstybių atžvilgiu. O kai ateina koronavirusas ir daugelis kitų problemų, kurios yra neišvengiamos dėl tokio elgesio, tai, žinoma, negalime jaustis gerai.
Viena Misūrio valstijos mokytoja apibūdino savo būklę karantino metu: „Būna dienų, kai jaučiuosi gerai, o kartais man atrodo, kad jeigu šis karantinas dar užtruks, tiesiog išprotėsiu. Ar galiu likti sveiko proto ir toliau gyventi vienatvėje mėnesius, metus?“
Kodėl žmonėms tokie svarbūs tarpusavio ryšiai? Kodėl jiems reikalingas nuolatinis bendravimas su kitais žmonėmis ir jeigu jie nežino, kaip tai padaryti teisingai, eina iš proto dėl vienatvės, arba gyvena kartu ir varo iš proto vienas kitą?
Esmė ta, kad žmogus yra socialus kūrinys. Negalime gyventi kaip gyvūnai, kurie trumpam susitinka dėl palikuonių, o vėliau išsiskiria. Žmogui reikalinga šeima, visuomenė, namai, miestas, šalis, kurioje jis gali gyventi kartu su kitais.
Žmogui reikalingas dvasinis ryšys, ko nėra negyvajame, augaliniame, gyvūniniame lygmenyse – ne cheminis, hormoninis, o jausminis ryšys. Bet tokio ryšio neturime, ir todėl stengiamės šiuos jausminius santykius pakeisti verslo ar konkurenciniais santykiais.
Ir visi dėl to kenčia. Net turtingiausias žmogus neturi to, ką turėtų gauti iš visuomenės. Iš visuomenės jis turi gauti daugiau, nei iš savo motinos.
Bet mes to neturime, nes nesukuriame visuomenės, kuri visiems suteiktų šilumos, pasitikėjimo savimi, palaikymo jausmą. O be šito žmogus jaučiasi lyg vakuume, ir dar blogiau – priešiškoje aplinkoje. Jis išeina į gatvę ir kiekvieną sutiktą žmogų suvokia kaip savo priešą.
Žmonija labai dėl to kenčia. Dėl tokių tarpusavio santykių savo egoistinėmis mintimis ir norais sukuriame vietą, iš kurios išeina įvairiausi kenkėjai, pavyzdžiui, koronavirusas, ir dėl to rizikuojame savo gyvybe.
Galų gale turime išsiaiškinti, kam gyvename, kas esame, kodėl taip elgiamės, ar galime elgtis kitaip?
Pagalvokime, kaip sukurti visuomenę, kuri atitiktų visą visatą. Juk visa gamta yra neperskiriama, visos jos dalys yra sujungtos. Žmonių visuomenė turi būti tokia pat draugiška, pagrįsta abipuse parama. O mes savo egoizmu ją sukūrėme visiškai priešingą.
Atėjo laikas atlikti išsamią reviziją ir nuspręsti, kad privalome eiti prieš savo egoistinę prigimtį, siekdami užmegzti tinkamą ryšį tarp mūsų. Mūsų gera ateitis priklauso tik nuo to.
Aišku, kad pats sunkioje situacijoje esantis žmogus nežino, ką daryti, ir esant aplinkos spaudimui, yra sumišęs dėl užklupusių skolų ir įsipareigojimų. Belieka tik apgailestauti. Tačiau yra socialinių sistemų, kurios privalo apie tai galvoti. Jau dabar aišku, kad taip tęstis negali, nes artėjame prie visiško žlugimo.
Mums reikia integralios švietimo sistemos, kad ugdytume naują, draugiškesnį žmogų. Gamta mus tam įpareigoja. Mes esame sferos viduje kaip viena simbiozė, kur negyvoji gamta, augalai ir gyvūnai palaiko ir papildo vienas kitą. Visi, išskyrus žmogų!
Žmogus vienas nori viską valdyti be jokių ribų. Jam nerūpi, kad jis kenkia visai sistemai. Jei nesustabdysime žmogaus, jis sunaikins Žemės rutulį.
Todėl visos gamtos ir mūsų vidinės prigimties atžvilgiu privalome suvokti, kad priklausome vienai integraliai sistemai ir turime save ugdyti iš naujo.
#265121

Iš 2020 m. gegužės 15 d. TV laidos „Globalios perspektyvos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas atskleidžia socialines problemas

Kaip tu jautiesi šiomis sunkiomis dienomis?

Ties raudona linija

Komentarų nėra

Kauke, aš tavęs nepažįstu!

Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманŠiandien mums tenka susidurti su nauja tikrovės perspektyva, su saugumo jausmo praradimu, esant asmeninių santykių problemoms ir nežiniai dėl ateities. Ir vienas iš jaudinančių veiksnių yra kaukių, kurios dabar dėvimos visame pasaulyje, naudojimas, siekiant apsisaugoti nuo koronaviruso.
Kaukė keičia mūsų bendravimą, nes žmogaus veido išraiškos perteikia tam tikrą informaciją – tai yra žmogaus kalbos dalis, padedanti suprasti, kas yra priešais. Ir jei veidas uždengtas kauke kaip ekranu, tada aplinkiniai jaučiasi nesaugūs, nežinodami, su kuo kalba. Ar tai pakeis žmonių santykių pobūdį?
Manau, kad kaukė kaip tik yra gerai, nes padeda suprasti, kad nepažįstame priešais stovinčio žmogaus. Gerai, kad su žmogumi elgiamės tarsi su kažkuo nepažįstamu. Juk iš tiesų nežinau jo norų, ketinimų, ką jis apie mane galvoja.
Man reikia susipažinti su žmogumi, įtikinti jį atverti man savo širdį. Nesvarbu, kad nematau jo veido – juk žinome, kokia dirbtinė gali būti šypsena. Lai jis sutinka mane atvira širdimi, kad galėčiau būti tikras dėl jo gero požiūrio.
Ir jei aš su juo ir jis su manimi gerai elgsimės, tada nebijosime jokio viruso ir galbūt neprireiks jokių kaukių. Koronavirusas žaidžia su mumis, jis yra labai gudrus. Mes dar atskleisime tai žmogiškajame lygmenyje, išvysdami, kaip jis žaidžia su mumis, vesdamas per įvairias būsenas. Kaskart iš naujo, puldamas ką nors šalia, jis veda mus paskui save, įtraukdamas į žmonių santykių, savybių, ryšių formų džiungles.
Staiga suprasime, kad koronavirusas nėra tik genetinė mutacija, bet ir veiksnys, veikiantis žmogaus lygmenyje ir reikalaujantis pakeisti mūsų santykius. Jei mūsų santykiai draugiški, galime užmegzti kontaktą.
O jei santykiai blogi, tai mums negalima artėti vienas prie kito jokia forma. Nebus galima kalbėtis net iš tolo. Staiga pajusiu, kad nekenčiu visų ir jie nekenčia manęs, ir jei norime palaikyti kokį nors ryšį, privalome pasikeisti ir tapti artimesni bei draugiškesni.
Jei norime išgyventi šiame pasaulyje, turime pakeisti savo santykius į gerus. Priešingu atveju negalėsime susitarti, negalėsime susisieti vieni su kitais. Esmė ne kaukė, nes atrasiu, kad esu absoliučiai kurčias kitiems, o jie – kurti man.
Mes negalime veikti kartu. Tai atsiskleis ypatinga forma ir tada pasakysiu, kad tai ne virusas, o auklėtojas, žmonijos vedlys, besirūpinantis, kad pakiltume į kitą tobulėjimo etapą – širdžių, naujų santykių vystymo etapą ir pradėtume gyventi kaip vienas žmogus, viena šeima.
Ir tada mes sukursime naujus verslus, ne tokius kaip anksčiau, kai visi siekė užsidirbti kitų sąskaita. Mums reikės ne kaukės ant veido, o ekrano ant savo egoistinių norų ir tik per jį kontaktuoti vienas su kitu.
Antiegoistinis ekranas, apie kurį kalba kabalos mokslas, blokuoja ne šiaip mus, bet egoistinius mūsų norus, blogą požiūrį vienas į kitą. Jei ištaisysime savo norus, kad galvotume apie kitų gerį, tada galėsime juos naudoti ir užmegzti kontaktą.
Taip kuriame naują, teisingą ryšių lauką, gražų ir gerą, kuris atves mus prie naujų verslų, kur visi padeda vieni kitiems, dirba visų labui, užuot galvoję apie savo naudą ir sėkmę, konkuruodami tarpusavyje. Mes kursime tik tokius santykius, kurie bus naudingi visiems.
Virusas išmokys mus taip dirbti. Mes dar atskleisime, kas slypi už koronaviruso, jei ne už šito, tai už kitų, kurie ateis po jo. Ir visa tai tam, kad ugdytų mus ir darytų žmonėmis. Žmonės nėra gyvūninė pakopa, kurioje mes egzistavome, tai kūriniai, kurie palaiko gerus ryšius vieni su kitais virš savo egoizmo.
Ši transformacija įvyks dėl apribojimų ir nemalonių smūgių, kuriais paveiks mus virusas. Juk jis turi mus pažadinti, kitaip neatkreipsime dėmesio į pasikeitimus, kuriuos reikia atlikti. O kita vertus, mums padės kabalos mokslas ir kabalistai, pasakojantys apie tai, kaip būtina pasikeisti, norint tinkamai organizuoti savo, kaip suaugusių, subrendusių žmonių, gyvenimą.
#264630

Iš 2020 m. gegužės 12 d. programos „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Būkite visi sveiki!

Koronavirusas: kiaurai visas galaktikas

Koronavirusas atskleidžia socialines problemas

Komentarų nėra

Kaip išsaugoti santykius

Vyras ir moteris

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras: Italijoje atidaromos išsituokusių vyrų prieglaudos. Pagal įstatymą vyras po skyrybų turi mokėti alimentus vaiko išlaikymui, taip pat išlaikyti ir buvusią sutuoktinę, kad jai nieko netrūktų, kaip ir gyvenant šeimoje. Vidutiniškai tam reikia 1000-1500 eurų.
Atsakymas: Pasiekėme tokį tašką, kai mūsų konstitucija, mūsų teisė vyrus traktuoja ne kaip vyrus, o kaip vaikus, kaip degradavusius elementus. Jie patys negali savimi nei pasirūpinti, nei apsirūpinti. Godžios žmonos iš jų atima paskutinius marškinius. Ir apskritai jie tampa nustumti į nuošalę.
Klausimas: Kodėl šiuolaikinės moterys taip nevertina vyrų?
Atsakymas: Egoizmas auga. Dvidešimtajame amžiuje jis taip išaugo, kad tapo neįmanoma sugyventi jokiose dvilytėse sąjungose. Niekaip! Moteris ir vyras negali ilgai gyventi kartu. Ir taip visose šalyse, visose kultūrose, netgi nepaisant, kokia religija. Tai labai labai sudėtinga.
Klausimas: Koks vyro ir moters vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje?
Atsakymas: Moterys ne menkesnės ir ne blogesnės, ir nėra priklausomos nuo vyrų. Priešingai, visuomenėje vyrauja tokie įstatymai ir požiūriai, kad vyras šiais laikais labiau pažemintas, silpnesnis ir yra labiau spaudžiamas visuomenės nei moteris. Tai yra evoliucinis visuomenės raidos etapas.
Klausimas: Ir kuo tai baigsis?
Atsakymas: Tuo, kad žmonės apskritai atsisakys santuokos instituto. Arba bus sudaromos labai aiškios sutartys, kai viskas bus iš anksto suplanuota advokato, patvirtinta teisme ir nekils jokių problemų.
Klausimas: Ar galėtumėte aprašyti idealius, harmoningus vyrų ir moterų santykius ateityje? Kokie jie turėtų būti?
Atsakymas: Tokie, kai vieni kitiems neturi jokių pretenzijų. Žmogų reikia auklėti, kad nebūtų nusiteikęs reikalauti iš kitų.
Klausimas: Kas tuomet bus su išsituokusių vyrų prieglaudomis? Jų skaičius visame pasaulyje didės ar mažės?
Atsakymas: Tai paskatins iš naujo įvertinti vertybes. Kai nebematysime tame būdo pasiekti ypatingos gerovės moterims ir „pavergti“ vyrus. Kai pradėsime tai vertinti kaip normalią žmonijos, kuriai reikia rasti sprendimą, būseną. Būtent sprendimą, blaivų sprendimą! O dabar išeina taip, kad vieni bando „sėdėti ant sprando“ kitiems.
Čia reikia visuomenės, vyrų ir moterų dalyvavimo. Būtinai trijų. Kad vaiko auklėjimu, jo išlaikymu proporcingai dalintųsi abu.
Klausimas: Žmoguje yra vyriškasis ir moteriškasis pradai. Ką jis turėtų padaryti, kad subalansuotų šias dvi puses? Ir kokie tie pradai?
Atsakymas: Kabalos požiūriu, tai noras gauti ir noras duoti, kuriuos iš tikrųjų turime subalansuoti. Turime pasiekti tokią būseną, kurioje šie norai bus nukreipti į visos visuomenės bendrąjį gėrį.
Įstatymai turėtų būti tokie, kad žadintų mūsų norą jų laikytis. Vadinasi, turėtume gauti tokį išsilavinimą, kuris mums paaiškintų, kad visuomenės dėsniai yra gamtos dėsniai, o gamtos dėsniai yra Kūrėjo dėsniai. Ir jeigu viso to laikomės, esame optimalios būsenos.
#258746

Iš 2019 m. lapkričio 17 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Koronavirusas mus privers…

Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Koronaviruso epochoje atsiranda žmonių, kurie nieko nebijo. Mačiau vaizdo įrašų, kuriuose Italijos merai miestuose bara žmones ir reikalauja skirstytis po namus, nes jie tiesiog vaikštinėja. Net Italijoje! Tačiau yra žmonių, kurie natūraliai laikosi įstatymų, sėdi namuose ir klauso. Ko iš tikrųjų reikia bijoti: kad užsikrėsi pats ar užkrėsi kitus?
Atsakymas: Labai džiaugiuosi, kad kyla toks klausimas. Reikia galvoti apie kitus. Nepaisant to, kad netikiu gydytojais ar tuo, kad užsikrėsiu ir būsiu šios infekcijos nešiotojas, vis tiek turiu daryti tai, ką sako gydytojai. Žmonės turi matyti, jog jais rūpinuosi. Ne savimi, o jais.
Klausimas: Taigi, žmogus turi vaikščioti su kauke, rodydamas, kad nenori užkrėsti kitų. Ar tai – tarpusavio laidavimas?
Atsakymas: Žinoma! Pirmiausia. Kaip galiu daryti dalykus, kurie keltų pavojų kito žmogaus gyvybei? Gyvybei! Šiandien tai – gyvybės klausimas! Virusas – tai rūpinimosi vienas kitu programa. Jūs nenorite rūpintis vienas kitu dėl savo įprastų, egoistinių troškimų? Jūs nenorite galvoti apie tai, kas sudaro bendrą integralią sistemą, žemiškąją civilizaciją? Tada virusas jus išmokys. Jis papildo tai, ko negalėjome papildyti patys, protingai, savo noru. Jis verčia mus tai daryti.
Klausimas: Ar jis gali mums ką nors padaryti, ar ne?
Atsakymas: Gamta mums gali padaryti bet ką. Ir labai greitai!
Klausimas: Ar galima mus perdaryti? Visą laiką galvojau tik apie save, toks mūsų visų gyvenimas.
Atsakymas: Kančios viską pakeis.
Pastaba: Visą laiką tobulėti tik verčiamam kančios – didelė nelaimė.
Atsakymas: Ne tik kančia vysto, bet mes, deja, geruoju vystytis nenorime! Nenorime mąstyti! Jei su mumis geruoju nieko negalima padaryti, patys išprovokuojame gamtos smūgius.
Komentaras: Išeitų, kad virusas labai protingas?
Atsakymas: Visa gamta protinga. Ji veikia pagal konkrečią programą. Jei nevykdai šios programos, tada įsijungia kitos programos, vėliau dar kitos ir t. t. Gamtoje tokių vadinamųjų virusų nepritrūks. Mes tai vadiname „virusu“, tačiau tai – programėlė, bendrosios egoistinės programos dalis, kurią ji po truputį pradeda kreipti. Dar ne laužo, o tik truputį mus pasuka.
Dabar šis virusas aptinkamas gyvūnams, vėliau jį turės paukščiai, po to jį nešios mašalai, uodai ir t. t. Net neįsivaizduojate, kas gali būti! Mes atsidursime priešiškame pasaulyje, kuriame viskas bus nuteikta prieš mus, nes mes esame pasauliui priešingi, nes savo elgesiu demonstruojame jam neapykantą! Pažiūrėkite, ką mes su pasauliu padarėme!
Taigi, gamta mus keis, prireikus – laužys. Mes privalėsime su šiuo pasauliu elgtis kitaip. Pirmiausia, atsikratyti bet kokio egoistinio, kenkėjiško piktnaudžiavimo. Mums nebereikės milijonų parduotuvių ir viso kito, ką sukūrėme savo pasaulyje vien per XX amžių. Taip mes pamažu grįšime į vėžes.
Klausimas: Kada virusas supras, kad baigė savo darbą?
Atsakymas: Tai gamtoje vyksta automatiškai. Kai imsime mažiau eikvoti, teršti, leisime gamtai pradėti valytis, kai vandenynai pradės virškinti jį užplūdusį plastiką. Pamatysime, kad ir žemė taps derlingesnė, paukščiai ims giedoti. Viskas bus gražu, gerai. Gamta uždainuos, kai nustosime trikdyti jos harmoniją! O tam reikia laiko.
Kol kas to dar nedarome, todėl turime būti apriboti, gyventi pagal dabar atsiskleidžiančius gamtos dėsnius. Sėdžiu izoliuotas kambaryje ir nesirodau. O ką galiu padaryti? Toks gamtos dėsnis.
Kai visi būsime su gamta santykinėje pusiausvyroje, galbūt ji pradės veikti mus subtilesniais metodais, kad dar labiau artėtume prie jos, kol pasieksime būseną, kurioje fiziniai veiksmai ims veikti mūsų moralinius principus, mūsų tarpusavio sąveiką.
Nenorėjome savo sąmoningumu, jausmais eiti iš vidaus į išorę. Nes nenorėjome keisti savo santykių ir požiūrio į gamtą, bet gamta dabar mus privers atvirkščiu būdu – spaus iš išorės į vidų, kol pasikeisime.
Klausimas: Ar mano pastangos neužkrėsti kito yra tikras žingsnis gamtos link?
Atsakymas: Tik iš reikalo: tai dar nėra sąmoningumo, susitarimo, savanoriško suvokimo ir norimo veiksmo lygmuo, bet jau pradžia. Ačiū Dievui, gamta pradėjo su mumis dirbti.
Klausimas: Ar kada nors ji paliks mus ramybėje, sakydama: „Dabar galite šiek tiek atsipūsti“?
Atsakymas: Kai būsime su ja dinaminėje pusiausvyroje.
Komentaras: Tai – labai tolimas tikslas.
Atsakymas: Bet ir nereikia, kad ji paliktų mus ramybėje. Neduok Dieve!
Svarbu, koks žmogaus požiūris: tenkindamas savo poreikius, jis neturi piktnaudžiauti ir niokoti gamtos. Programa veikia mumyse, turime jai paklusti ir keistis. Niekur nepabėgsime: arba savo noru spartinsime procesą, vadinamą „achišėna“, arba gamta darys mums spaudimą, ir, žinoma, tai truks ilgiau bei sukels daugiau kančių. Bet vis tiek programa jau įjungta. Viskas. Dabar ims veikti.
#264332

Iš 2020 m. balandžio 6 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta žūsta nuo žmogvirusio

Nereikia bijoti

Ko mus moko koronavirusas?

Komentarų nėra

Dvasinės pavaros

Dešimtukas, Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманEsame integralioje sistemoje, tarsi tarpusavyje sujungti dantratukai. Tai dešimtuko forma, kur kiekvienas turi praktiškai, jausmiškai atskleisti, kad sukamės kartu kaip vienas nuo kito priklausomi dantratukai.
Kiekvienas savo sukimusi lemia visų kitų judėjimą. Jei nors truputį pasisuku, tai atsakau už tai, kad pasuku visus kitus ratukus dešimtuke. Visi draugai sukasi dėl manęs ir todėl esu atsakingas už savo sukimąsi.
Privalau atsižvelgti į visą bendrą judėjimą, kurį sukeliu ir įvertinti, ar jis bus naudingas visam dešimtukui, ir tik tokiu atveju imti optimaliai suktis optimalia kryptimi. O iki tol negaliu pakrutėti.
Įsivaizduokite, kad esate dešimt sukibusių dantratukų vieno mechanizmo viduje, kur kiekvienas sukdamasis, suka kitus. Todėl, prieš pasisukdamas, turiu atsižvelgti į tai, kaip pasuksiu visus, ar tai bus visiems naudinga. Man draudžiama atlikti net menkiausią veiksmą neatsižvelgiant į visus.
Bet taip neįmanoma gyventi! Todėl mums suteikta ypatinga galimybė, vadinama „šiuo pasauliu“ – tai tokia mašina, kuri leidžia kiekvienam suktis, kaip jis nori. O vėliau iš aukščiau perjungia greičio pavarų dėžes svirtį ir perkelia mus į kitą, aukštesnę pavarą, kur atsiduriame iš tikrųjų sujungti vienas su kitu ir esame priversti paisyti bendro judėjimo.
Taip pakylame į pirmąją dvasinę pakopą. Ir jeigu kuriame santykius šioje pakopoje ir galime drauge suktis, nepalikdami nė vieno nesukibusio su kitais, tai galime patobulinti save ir perjungti į trečiąją pavarą.
O paskui į ketvirtą, penktą ir taip pereiti 125 pakopas. Kiekvienoje pakopoje tampame vis glaudžiau susiję ir kiekvienas atsižvelgia į vis didesnį dantratukų skaičių sistemoje. Jis mato juos, jaučia ir gali apskritai atlikti išskaičiavimą visos sistemos atžvilgiu.
O bendras išskaičiavimas visai sistemai ir yra Kūrėjas, nes taip kuriame Jį, kaip pasakyta: „Jūs sukūrėte Mane“.
Nūnai susiduriame su problema: tarsi važiuojame mašina, įjungę materialią pavarą, leidžiančią nepaisyti kitų, o iš mūsų reikalauja pereiti prie pirmos dvasinės pavaros.
Todėl pasirodo koronavirusas, atnešantis mums nemalonumus ir neleidžiantis elgtis, kaip anksčiau, įpareigojantis mus pakilti. O norint pakilti į dvasinę pakopą reikia imti jausti vieni kitus, itin prisitaikyti vieniems prie kitų
Kaip tai padaryti, jei tokio jausmo nėra? Dėti pastangas, kartu prašyti, melstis, ir tada iš aukščiau mums leis pajausti bendrą jėgą. Kūrėjas suderins mūsų sukibimą, sujungs mus, leis pajausti tarpusavio priklausomybę, duos protą, supratimą, kaip visą tai sukurti bendrai. Ir taip eisime pirmyn.
Tai turime atlikti dabar. Tai įvyks bet kokiu atveju, norime to ar ne. Bet perjungti galima mūsų pastangomis, sąmoningu dalyvavimu, ir tada veiksmas bus geras, malonus, lygus, minkštas.
Kitaip, tai nutiks per dar vieną pasaulinį karą: trečią, ketvirtą, penktą, šeštą… Kas žino, kiek karų ir asmeninių bėdų mūsų dar laukia, geriau mums patiems perjungti pavarą.
#263815

2020 m. balandžio 26 d. iš pamokos pagal straipsnį „Pasaulio vienijimas paskutinėje kartoje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai už sienos Kūrėjas

Visas pasaulis – vienas dešimtukas

Karantinas – pirmas žingsnis išeiti iš krizės

Komentarų nėra

Deginančios mintys

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras: Pasaulį siaubia gaisrai. Jie vis dar nesibaigia Australijoje. Sudegė milijardai augalų ir gyvūnų, žuvo kelios dešimtys žmonių.
Gaisrai kilo Europoje, JAV – Kalifornijoje, Arkties regionuose, Sibire, Afrikoje, Amazonijoje. Pavyzdžiui, 2019 m. Amazonės regione sudegė daugiau miškų nei per visus metus nuo 2010 m.
Nesu mistikas, bet atrodo, kad tai – žinia žmonijai.
Atsakymas: Žinoma. Kaitiname atmosferą net savo požiūriu. Ir viskas dega. Beje, visa tai atsikuria tik per dešimtis ar net šimtus metų.
Kalbant apie Australiją, gaisrai ten dar baisesni, nes Australija – didžiausia mėsos tiekėja pasaulyje. Sudega galvijai, ganyklos ir kt. Sunku įsivaizduoti, kuo tai baigsis. Amazonijoje tai – deguonis. Kai dega medžiai ir visa gyvūnija – tiesiog siaubinga!
Kuo tai gresia? Jei žmonės kelia grėsmę vienas kitam, gamta veikia tuo pačiu principu. Juk iš visų keturių gamtos dalių: negyvosios, augalinės, gyvūninės ir žmogaus – mes esame aukščiausiai. Jei darome kokių nors klaidų, tai tarsi primetame savo elgseną visoms gamtos dalims. Ir štai ką turime.
Klausimas: Pasakėte esminį žodį – „kaitiname“. Vadinasi, mes patys padegame…? Ar esame padegėjai?
Atsakymas: Taip. Savo egoizmu. Juk mums niekas nesvarbu! Gaisrus sukelia mūsų tarpusavio santykiai.
Komentaras: Bet mes to nematome. Jei matytume, sustotume. Kodėl mums to neparodo?
Atsakymas: Kaip tai neparodo?! Argi nematote, kas vyksta visuomenėje? Kas vyksta tarp žmonių?! Pažiūrėkite, kas dvidešimtajame amžiuje darosi su žmonija!
Komentaras: Bet žmogus vis tiek nesako, jog tai vyksta dėl to, kad esame egoistai, kad aš egoistas.
Atsakymas: Jis nenori to matyti. Bet esame gamtos sistemoje. Taip elgiamės, toks mūsų požiūris į viską.
Klausimas: Sakykite, ar ugnis kuo nors ypatinga?
Atsakymas: Aišku, kad taip! Apskritai tai yra pati aukščiausia egoizmo išraiška, kai nieko nepaisau, esu pasirengęs viską sudeginti. Man nėra nieko švento. Dėl manęs viskas gali virsti dulkėmis. Pelenais! Štai taip yra iš tikrųjų.
Klausimas: Ir staiga šie žodžiai materializuojasi?
Atsakymas: Taip. Mūsų noras, mūsų požiūris materializuojasi tokiu būdu.
Klausimas: Tai net ne uraganai, žemės drebėjimai, ne ugnikalniai?
Atsakymas: Taip, ten kitoks stichijos siautėjimas, silpnesnis.
Klausimas: Jei dabar mums tai rodo ir mes gebėtume tai išsiversti, ką turėtume išgirsti?
Atsakymas: Mūsų egoizmas pasiekė aukščiausią savo lengvabūdiško požiūrio į aplinką, į panašius kaip aš lygmenį ir nenori nieko paisyti. Jis pasiruošęs viską paversti dulkėmis ir pelenais. Ir tai pamatysime gamtoje.
Mums tai rodo ir, beje, dabar dar rodo gana pasyviai, kad dega Amazonija, Sibiras, Australija… O po to prasidės tokios gamtos apraiškos, kokias matome baisiuose filmuose apie Žemę, apie tai, kas joje vyko prieš kelis milijonus metų. Visa Žemė degė. 100-200 metrų aukščio bangos užliejo sausumą. Ir viskas vėl prasidės nuo dinozaurų.
Ir ne perkeltine prasme, iš tikrųjų taip yra. Kadangi esame gamtos rate, kurį sudaro negyvasis, augalinis, gyvūninis, žmogaus lygmenys. Jei mes, aukščiausias lygmuo, nesugebame eiti pirmyn teisingai, viskas gali prasidėti iš naujo. Gamta turi laiko.
Klausimas: Tai, kad iš esmės egzistuojame ant įkaitusio rutulio, padengto tik plutele, taip pat gali sukelti ugnies išsiveržimą?
Atsakymas: Žinoma. Ten, gelmėse, – tokios temperatūros, būsenos, ertmės! Kas mes tokie čia, viršuje?
Problema ta, kad mes, nors ir maži, bet darome didžiulę įtaką. Tačiau ne savo protu!
Apskritai ši būklė labai įtempta.
Klausimas: Sakote, kad žmogaus mintys persmelkia viską aplinkui, visą erdvę. Bet juk žmogus negali valdyti savo minčių. Juk jis silpnas. Galvodamas negaliu sustabdyti minties.
Atsakymas: Rimtai?! Žmonija turi metodiką – kaip teisingai elgiantis, ištaisant save sutvarkyti visą gamtą, suteikti jai tobulą pusiausvyrą.
Klausimas: Kodėl šios mintys neprasiskverbia į žmogų?
Atsakymas: Todėl, kad žmonės nenori to girdėti. Kiek apie tai galime kalbėti?!
Klausimas: Kodėl jie nenori?
Atsakymas: Dėl egoizmo!
Komentaras: Susidaro uždaras ratas.
Atsakymas: Ne, tai ne uždaras ratas. Žmonės turi patys save įtikinti. Tereikia įsivaizduoti, kas mūsų laukia. Štai, jei įsivaizduotume, kaip lava vis labiau artėja mūsų link, kitaip žiūrėtume į tai, kas vyksta.
Klausimas: Jei tai susiečiau su savo mintimi, nukreipta prieš ką nors? Lava vis labiau artėja. Taip, iš tikrųjų. Bet kodėl žmogui taip neparodoma?
Atsakymas: Kodėl žmogui tai nėra taip aiškiai parodoma? Kad jam būtų palikta laisva valia. Kad jis vis dėlto elgtųsi kaip žmogus, o ne kaip gyvūnas, kuris bijo ir viską daro instinktyviai, patirdamas akivaizdų spaudimą. Kad liktų nors nedidelė laisva erdvė.
Komentaras: Nereikia man tos laisvos valios! Tegu viskas pagaliau liaujasi.
Atsakymas: Ne! Esi tarp panašių į save, ir jūs galite savo elgesį papildyti žmogiškuoju veiksniu, įtikindami vienas kitą, sutikdami priešintis savo prigimčiai. Bent kai kur, bent po truputį! Tai įmanoma.
Ar turime pakilti ir atlikti judesį kaip gyvūnai? Ne! Aukščiau už gyvūnus. Tik šiek tiek! Bet mes turime padaryti tam tikras žmogiškas išvadas. O tai įmanoma tada, kai esi laisvas ir, regis, tau niekas negresia, bet vis tiek nori pasielgti teisingai.
Komentaras: Taigi jau suprantu, kad mintys veikia viską, ir jei blogai galvoju apie kitus ir taip tarsi nekenčiu jų, tai…
Atsakymas: Negana to, net jeigu nebandau gelbėtis ir tai nekelia jokios grėsmės, vis tiek noriu būti panašus į integralią gamtą. Vis tiek noriu teisingai galvoti apie ją ir apie visą mažą Žemės rutuliuką. Noriu, kad būtų gerai. Kodėl? Todėl, kad esu žmogus.
Komentaras: Gerai, jei taip būtų!
Atsakymas: Na, bent jau šiek tiek! Virš gyvūno instinkto.
Klausimas: Vadinasi, reikia ne bėgti nuo gaisrų, o siekti gėrio. Ir tada viskas ims keistis?
Atsakymas: Žinoma! Net gyvūnai kažkiek tai supranta. O žmonės – ne.
Komentaras: Komentaruose rašo, kad jūs – idealistas. Tai dar gražus žodis. Neva žmogus to padaryti negali. Pasiūlykite ką nors realesnio.
Atsakymas: Aš, brangūs draugai, esu realistas! Gaila, bet realistas. Tik dar ne dabar, bet galbūt netrukus viskas virs tikrove.
Matau, kaip tai vyksta. Tai, apie ką galvojau prieš 20 metų, vyksta dabar. Tai, apie ką kalbu, kad įvyks po penkerių metų, bus rytoj.
Visų dėsnių turi būti laikomasi.
Klausimas: Kokio svarbiausio dėsnio turime laikytis?
Atsakymas: Žmonija laisva valia turi suvokti, kad reikia tinkamai, savanoriškai įsikišti į supančią gamtą. Papildyti negyvąją, augalinę ir gyvūninę gamtą savo veiksniu – žmogišku. Kai mane veikti verčia ne fiziniai dėsniai, bet mano aukštesnieji dėsniai, humaniški įstatymai, kurie yra aukščiau mūsų prigimties ir priklauso Aukštesniajam pasauliui.
Kitaip tariant, man to nereikia, bet noriu, nes tai yra aukštesnioji savybė. Kai norėsime, kad ji atsiskleistų, paliksime šį uždarą ydingą ratą, kuriame esame.
Klausimas: Kokią savybę norime atskleisti?
Atsakymas: Norime, kad atsiskleistų davimo, meilės savybė. Paprasčiausia yra mūsų tarpusavio ryšio savybė. Gero ryšio. Jei panorėsime, kad taip ir būtų, iš karto nuraminsime visą gamtą.
#259360

Iš 2020 m. sausio 13 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Už ką gamta baudžia mus? I dalis

Gamta ima mus mokyti

Komentarų nėra

Būsimo pasaulio egzistavimo sąlyga

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Kokia bus pasaulio ekonomika ir politinė santvarka ateityje?
Atsakymas: Manau, kad santykiai tarp valstybių priklausys nuo santykių tarp žmonių. Jie nebus tokie iškreipti kaip šiandien, kai šalis šaliai priešas. Juk žmonės gali būti itin artimi vieni su kitais.
Manau, kad viskas turi prasidėti nuo žmonių tarpusavio santykių ir plėstis, kol visas pasaulis taps draugiškas.
O jeigu to nebus, patikėkite, gamta mus privers! Visi virusai tik ima veikti. Mūsų laukia daug visokiausių problemų, jei neisime paskui integralią gamtą.
Klausimas: Pagal tai ES gali išgyventi tik jei bus geri žmonių tarpusavio santykiai?
Atsakymas: Apie ES galite pamiršti. Jos jau nėra. Geriau, jei ji kur nors va taip išeis, o jūs apie tai pamiršite. Kitaip, neįsivaizduojate, kas gali nutikti.
Jei po koronaviruso ji grįš prie ankstesniųjų reikalų, baisu ir pagalvoti, kas ten bus! Geriausia, jeigu ji tiesiog ramiai išsiskirstys. Tačiau manau, jog tai nėra taip paprasta.
#265794

Iš 2020 m. balandžio 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas: pasimetusi žmonija

Socialinių neramumų pavojus po koronaviruso

Gamta ima mus mokyti

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai