Klausimas: Kas yra senatvė fiziniu ir dvasiniu požiūriu? Ar jūs jaučiatės senas?
Atsakymas: Senatvė reiškia, kad žmogus jau prisipildė tam tikromis žiniomis, nesvarbu, teisingomis ar ne, ir laiko šias žinias savyje. Kaip mažas vaikas nepaleidžia iš rankų žaisliuko, niekam neduoda, taip ir senolis laiko savo žinias, nes yra visiškai jose.
Šios žinios ir įpročiai suformavo, pakoregavo jį, ir jis jau negali veikti kitaip. Todėl šis žmogus kenkia visuomenei ir gamta sunaikina jį per virusus.
Klausimas: O jūs, ar jaučiatės tokiu žmogumi?
Atsakymas: Tikiuosi, kad ne, mat visąlaik keičiuosi, esu pasiruošęs pokyčiams, ir pats stengiuosi skatinti juos ir perleisti per jaunimą. Jaučiuosi jaunas.
Bet jeigu reikės keisti apvalkalą, pakeisiu. Gyvenimo ciklo pasikeitimai – nieko nepadarysi, reikia. Kabalistai į tai žiūri labai paprastai. Mano mokytojas sakė: „Kaip vakare pakeiti marškinius ir meti skalbti, taip ir šio gyvenimo pabaigoje nusimeti kūno apvalkalą ir kitame gyvenime turėsi apsivilkti kitą“. Taigi, nieko baisaus nevyksta.
Komentaras: Pateikėte labai įdomų senatvės apibrėžimą. Vadinasi, apskritai esmė ne amžius. Net jauną žmogų, kuris pilnas žinių ir nenori keistis, gamta tarsi pakeičia. Būtent taip nuolatos vyksta su visomis sistemomis ir technologijomis.
Atsakymas: Jei sistema pasiruošus atsinaujinti, tada senatvės nėra. Priešingai, ji juda vis geresnio, tobulesnio, progresyvesnio pasikeitimo link.
Klausimas: Kitaip tariant, gamta nuolatos tobulėja, ir mes tarsi turime prilygti šiam procesui?
Atsakymas: Jeigu einame išvien su gamta, tai mums nereikia nieko, kas stumtų mus pirmyn: nei virusų, nei kitokių niuksų. Jaustumės absoliučiai patogiai.
#263705

Iš 2019 m. kovo 26 d. TV programos „Koronavirusas keičia tikrovę“

Klausimas. Kokie turėtų būti santykiai tarp žmonių aukštesnėje pakopoje?
Atsakymas. Santykiai tarp žmonių turi būti tokie, kad aukštesnioji Šviesa galėtų mus užpildyti. Nieko kito. Tuomet Šviesa atsakys į visus mūsų klausimus. Sužinosime, iš kur ir kas esą, kaip egzistuojame, kokiuose pasauliuose.
Išvysime viską, kas vyksta už laiko ir erdvės ribų, tapsime milijonus kartų didesniais žmonėmis su platesne sąmone, žinojimu, jautimu, liausimės bijoję mirties.
Juk žmogaus problema ta, kad jis žino, jog greitai viskas baigsis, ir todėl iš anksto ruošiasi į kelią, susitaikydamas sensta: „Jau nėra kur skubėti. Nieko nespėsiu atlikti.“ Ir paskutinius dvidešimt metų stabdo save.
Tai neteisinga. Kai atsiranda galimybė užsipildyti Šviesa, imi jausti, kad niekas nesibaigia, kad viskas tęsiasi, kad laiko nėra. Ir tuomet atsiranda visiškai kitoks požiūris ir į materialų gyvenimą.

#232465

Iš 2018 m. balandžio 4 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tobulybė

Išsivysčiusios visuomenės forma

Šviesa iš grupės centro

Pranešimas: Amerikiečių mokslininkų grupė eksperimentais nustatė, kad nuo 39-erių žmogaus organizme prasideda senėjimo procesas. Būtent nuo tokio amžiaus smegenys nustoja gaminti mieliną.
Mielinas yra svarbus nervinių skaidulų gamybos komponentas. Kai jis nustoja būti gaminamas, pablogėja organizmo judėjimo mechanizmų būklė.
Komentaras. Tyrimas teisingas, o išvados – ne. Ar labai šiuolaikiniam žmogui reikalingas vaikiškas judrumas, jeigu jis, būdamas 40-ies toliau vaisingai gyvena, džiugina kitus ir džiaugiasi gyvenimu? Senatvė prasideda tada, kai žmogus leidžia sau pasenti!

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo saulėlydyje

Vaikystė ir senatvė

Klausimas. Jei paklaustumėte senuko, ar jis nori būti burtininku, jis atsakys taip: „Lyg ir norėčiau, tik jau nebeturiu troškimų.“
Atsakymas. Seniams dingsta norai. Jie jaučia atsiriboję nuo gyvenimo, nuvargę, jie jau nieko nebesitiki iš gyvenimo. Jauni žmonės pasiruošę viskam, tačiau jie neturi proto, kaip sakoma, „jei tik jaunystė žinotų, jei tik senatvė galėtų“.
Taip mes ir gyvename. Todėl svarbiausia – gyvenimo pradžioje suteikti žmogui galimybę atskleisti visą valdymą. Tada jis žinos, kaip elgtis, ko ieškoti, kuo prisipildyti, ir nugyvens savo gyvenimą ne veltui, o išeidamas į kitą amžiną pakopą.
Klausimas. Ar galime pasakyti senukui: „Ateik į integraliojo ugdymo grupę, ten rasi norą“?
Atsakymas. Būtinai! Bet galime pritraukti jį ne vien tik tuo. Reikia kreiptis į žmogų su tuo, ko jis pats nori.
Jei jis dar turi kokių nors panašių norų, tai gerai. O jei ne, jei jame jau viskas numirė, tai galime sudominti jį tuo, kad jis tiesiog ateis, pasėdės su kitais senukais, pasivaišins arbata ir skaniomis bandelėmis. Jis pamatys, kas vyksta, paklausys, praleis laiką, patirs kokių nors malonių įspūdžių dėl to, kad yra kažkokioje kompanijoje. Pagyvenusius žmones reikia patraukti seniokiškais interesais, o ne aukštomis materijomis.
Viskas turi būti pagal žmonių poreikius. Kad ir į ką kreiptumėmės, pradžioje turime ištirti šią žmonių grupę, jos norus, ir kreiptis į šį norą.

Iš 2012 m. kovo 11 d. televizijos laidos „Pokalbiai su Michaeliu Laitmanu“

Pranešimas: Bremene, Hamburge ir Berlyne senatvė tiesiogiai tapatinama su skurdu: kas dvidešimtas sostinės pensininkas gyvena iš pašalpų.
Skurdas senyvame amžiuje – rizikos faktorius, didinantis ligų pavojų, prilausomybę nuo slaugos ir ankstyvą mirtį. Valstybės pagalbos užtenka gyvybiniams poreikims aprūpinti. Vis dažniau tvarkingai aprengti senukai prašo išmaldos sostinės gatvėse arba rausiasi šiukšlių dėžėse, ieškodami tuščių butelių.
Berlyniečių, renkančių ir priduodančių butelius, skaičius per paskutinius dvejus metus padvigubėjo. Pensininkai, atsidūrę ant skurdo slenksčio, tur būt kiek kitaip įsivaizdavo savo gyvenimo saulėlydį turtingos Europos valstybės sostinėje, bet Berlyno tikrovė neatitinka vokiškosios idilijos.
Komentaras: O kai visas ekonomikos burbulas subliukš – tik geri visuomeniniai santykiai, jeigu tokie atsiras dėl integraliojo aulkėjimo, senukams užtikrins priežiūrą.  Priešingu atveju jiems bus garantuota vokiškoji utilizacija.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pensininkai kenkia pasauliui?

Ką dar mums ruošia gamta

Globalinė krizė: išeitis yra