Pateikti įrašai su sfiros žyme.


Aš ir mano pirmos devynios sfiros

Dvasinis darbas, Kabala

Mūsų nore mėgautis yra skirtingi lygmenys – tokie norai, kurie iki galo nėra susiformavę, kad egoistiškai gautų paskutinėje, 4-oje stadijoje ir yra ant 0-1-2-3 pakopų. Juose jaučiame įvairias galimybes kažkuo mėgautis – tai mūsų egoistinės „Devynios pirmos sfiros“. O po to paskutinė stadija – tai aš pats, norintis per juos mėgautis – Malchut.
Tačiau nore duoti, prieš mane iškyla kitos galimybės – kad duočiau, o ne gaučiau. Jeigu apriboju savo norą mėgautis ir imu galvoti, kaip galiu duoti artimui, tai priešais save matau daugybę įvairių davimo variantų mano apriboto egoistinio noro atžvilgiu.
Todėl jaučiu, kad esu sukurtas iš „pirmųjų 9 sfirų“ ir Malchut, ir pradedu praktiškai dirbti, kad realizuočiau save per atsiskleidusias man davimo galimybes. Tai reiškia, kad Malchut dirba su devyniomis pirmomis sfiromis.
Jeigu nagrinėsime mūsų tarpusavio ryšį, tai kiekvienas iš mūsų – Malchut, o „devynios pirmos sfiros“ – tai, kas jungia mane su kitais. Atstumas tarp manęs ir draugo, atsiveria man kaip „9 pirmos sfiros“, jeigu noriu duoti draugui. Ir kiek sugebėsiu tai realizuoti savyje, kad suteikčiau toms devynioms sfiroms davimo jėgą, kiek prijungsiu prie jų savo Malchut – tiek atstumą tarp mūsų iš „galvos“ („parcufo roš“ – iš išskaičiavimo) nukreipsiu į parcufo vidinę dalį („toch“− vieta, kur atsiskleidžia Šviesa).
Tai nustatoma pagal tai, kiek sugebėjau pakelti savo norą ir prisijungiau prie mūsų tarpusavio ryšio, kad praktiškai realizuočiau šias pirmas 9 sfiras. Ir dabar tarp mūsų susidaro mano dvasinio parcufo „vidinis kūnas“. O jo „pabaiga“ – tai mano norai, kurie lieka apriboti ir kurių kol kas negaliu panaudoti.
Vėliau sąlygos keičiasi, ir aš vėl dirbu taip pat – šitaip pereinu 125 pakopas, kol visiškai neišnaudosiu viso savo noro. Pagrindinis principas čia − veikia tik mano noras, o „devynios pirmos sfiros“ keičiasi priklausomai nuo mano noro.

2011 m. liepos  25 d. iš pamokos pagal „Įvadą į kabalos mokslą“ (Pticha)

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – tai dešimt sfirų

Naujokai, nebijokite. Tai paprasta!

Komentarų nėra

Tinklas, apimantis visą pasaulio sandarą

Kabala, Knyga „Zohar“

Klausimas: Ką reiškia tai, kad kiekvienas iš 9 didžiojo Šimono mokinių atstovavo atskirai sfirai? Ar gali būti tokių kabalistų mūsų laikais?
Atsakymas: Dešimt kabalistų, kurių dėka parašyta knyga „Zohar“ – tai 10 pagrindinių sfirot. Kiekvienas iš jų, pažindamas savo sielos šaknį, supranta, kad priklauso vienai iš dešimties sfirų, ir tada jų vidinis susijungimas teikia tokią milžinišką jėgą, kad jie gali visiškai atskleisti Šviesą ir perduoti ją mums. Ši knyga ir vadinasi „Zohar“ pagal Šviesos, kuri šviečia viršutinėje Acilut pasaulio dalyje (GA“R de Acilut), pavadinimą.
Aš nemanau, jog šiandien mums reikalingi tokie didūs kabalistai. Jie jau viską atskleidė, apšvietė visą sielų sistemą, po to prie tos pačios sistemos prisijungė visi kiti kabalistai. Susidarė visas ištaisytas sielų tinklas bendroje kol kas dar neištaisytų sielų sistemoje.
Dabar, jeigu norime išsitaisyti, pakanka skaityti knygą „Zohar“ ir iš visų jėgų stengtis prisijungti prie jos autorių, prie jų sielų, taip pat tų kabalistų, kurie nusekė paskui juos.
Jie tapo ištaisyta bendros sielų sistemos dalimi, ir jeigu norime prie jų prisijungti, galime pasinaudoti visomis šviesomis bei jėgomis, kurios veikią jų tarpusavio sąjungoje. Taip galime pasinaudoti knygos „Zohar“ Šviesa.
Mes iš esmės jau gavome viską! Dar neišsitaisiusioje sistemoje jau egzistuoja ištaisyta sielų sistema, mes turime pačią knygą ir apskritai visą kabalos mokslą, kurį studijuojame pagal Baal Sulamo metodiką. Šito pakanka!
Suprantama, dar bus naujų atskleidimų, ir mes vis daugiau aiškinsime ir geriau suprasime, kas parašyta šioje knygoje. Bet iš aukščiau jau gavome viską, kad galėtume pabaigti savo ištaisymą.
Kabalą studijuoja grupėje. Kiekvienas žmogus pasaulyje, jaučiantis, kad turi ištaisyti savo sielą, ir siekiantis atskleisti savo egzistencijos tikslą, savo gyvenimo šaknį bei jo priežastis, galiausiai pateks į šį tinklą – į vieną iš mūsų grupių.
Ten jis pradeda suvokti, kuo mes užsiimame ir kaip atskleisti savo sielos šaknį, kaip atverti dvasinę sistemą, kurioje esame, bet kol kas nesąmoningos būsenos. Kaip gi suvokti šią sistemą?
Kai ateiname į grupę ir pradedame mokytis, pradžioje matome žmones. Tačiau kurį laiką pasimokę, pradedame suprasti, jog tai ne žmonės, o vidinis jungiamasis tinklas, kuris mus susieja.
Ši sistema kol kas neištaisyta, o mes bandome joje atskleisti kokį nors ryšį, ieškome jėgos, kuri mus ištaisytų, padarytu vienu žmogumi su viena širdimi, atvestų prie meilės artimui, prie laidavimo, tarpusavio susijungimo.
Šis abipusis veržimasis vienas prie kito, siekiant širdžių susijungime atskleisti tarpusavio ryšį, leidžia mums pajusti tinklą. Mes jaučiame, kad jis egzistuoja. Staiga pradedame jausti jo buvimą. Tada šioje jungiančioje sistemoje matome save bei visus tuos didžiuosius kabalistus, kurie priklauso šiam tinklui kaip ištaisyti elementai ir palaiko jį, įleisdami Šviesą į šią sistemą, maitindami ją jungimosi, meilės, bendro visų jos elementų dalyvavimo šviesa.
Nesvarbu, kaip sėdime kartu: fiziškai ar virtualiai. Svarbu tai, kad jaučiamės kartu ir norime įsijungti į tą pačią sistemą, prisijungti prie kabalistų. O jeigu skaitome knygą „Zohar“, tai iš šių sielų, iš jų ištaisyto tinklelio traukiame maistą, jėgą, supratimą, dvasinį pajutimą tarytum vaikai iš suaugusiųjų. Tai mums duoda galimybę patiems įsijungti į šią sistemą ir pasiekti bendrumą, ryšį, nuolaidumą, savęs anuliavimą ir visų tarpusavio susijungimą.

Iš 2011 m. gegužės 17 d. televizijos laidos, skirtos Lak ba Omer šventei

Daugiau šia tema skaitykite:

Ant didžiųjų kabalistų rankų

Kas slypi kabalistų tekstuose

Kaip paveldėti „tėvų nuopelnus“

Komentarų nėra

Pirmieji pradedančiųjų klausimai

Klausimai ir atsakymai, Kūnas ir siela, Kūrėjas

Klausimas: Kas yra Kūrėjas?
Atsakymas: Kūrėjas — tai Aukščiausioji jėga, valdanti ir kontroliuojanti visos sistemos veiklą. Mes atskleidžiame Jį tiek, kiek tampame panašūs į šią sistemą, t. y. irgi integralūs. Taip mes susijungiame su Kūrėju, su bendra valdančiaja jėga, ir tampame tokie pat amžini ir tobuli kaip Jis. Tai pakopa, kurią anksčiau ar vėliau turi pasiekti kiekvienas žmogus. Kiekvienas privalės suvokti šią bendrą sistemą ir pasiekti Kūrėją.
Klausimas: Ar dvasiniame pasaulyje egzistuoja angelai?
Atsakymas: Angelai — tai jėgos. Angelas (malach) kilęs iš žodžio Malchut (karalystė), jėga.
Klausimas: Ką reiškia sfiros?
Atsakymas: Sfiros — tai savybių, kurias turi kiekviena siela, bet skirtingomis kombinacijomis, apibūdinimas.
Klausimas: Kas yra „ištaisymas“?
Atsakymas: Ištaisymas — tai mūsų matymo, suvokimo korekcija, dėl kurios pradedame matyti tikrąsias pasaulio sąsajas. Juk gamta — globali ir integrali, ji nesiskaido į atskiras dalis, kaip kad mes įprastai ją daliname, sukūrę biologiją, zoologiją, botaniką, geografiją ir kt. Gamta jungia viską, tai — bendras paveikslas. Ir išsitaisymas yra tai, kad aš pradedu matyti visumą, sujungtą į vieną paveikslą — ir pats esu jos viduje kartu su visais. Todėl mūsų laikais populiari holistinė medicina (tinkama visam organizmui, ir visam pasauliui — kaip vieningai visumai).
Klausimas: Kas yra siela?
Atsakymas: Mūsų siela — tai ta amžinos sistemos dalis, kurios mes siekiame. Mes jungiamės į šią sistemą 125-iomis pakopomis, kol nesusiliejame su visa sistema bendrai. Kiekvienas privalo pakilti ant kiekvienos iš 125 pakopų. Mums liko daugiausia 230 metų tam, kad užbaigtume savo išsitaisymą, atvertume globalų, integralų pasaulį ir visiškai į jį įsijungtume — kol sueis 6 000 metų. Tačiau mes galime tai padaryti anksčiau.
Klausimas: Ką reiškia „sielų ciklai“?
Atsakymas: Iki galo neištaisęs savo įsijungimo į bendrą, globalią sistemą, žmogus turi vėl ir vėl persikūnyti, kad tęstų išsitaisymą, kol bus įjungtas į bendrą sistemą kaip jos dalis, ir kiekvienas iš mūsų tarsi išplis, išsilies visoje sistemoje. O kol neištaisysime savęs — vis grįšime atsinaujinti į šį pasaulį.

Iš 2011 m. vasario 1 d. paskaitos Paryžiuje

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra Kūrėjas?

Klausimai apie sielą

Taisydamas save – taisai pasaulį

Komentarų nėra

Visas pasaulis – tai dešimt sfirų

Knyga „Zohar“

„Zohar“, „Vajece“  skyrius, 59 psl.: „Ir štai Kūrėjas stovi aukščiau“. Čia, matydamas kopėčias, išvydo Jokūbas tikėjimo ryšį – Nukvą, sujungiančią visas sfiras draugėn. Posakis „Stovi aukščiau“ – nurodo druskos stulpą, kalvą.
Nes visos pakopos kaip viena yra šiose kopėčiose, Nukvoje, idant viskas būtų sujungta vieningu ryšiu, nes šios kopėčios patalpintos tarp dviejų pusių, kaip pasakyta: „Aš esu Kūrėjas, Abraomo, tavo tėvo, Dievas ir Izoako Dievas“.
Tai dvi pusės: dešinė ir kairė. Abraomas – dešinioji, Izaokas – kairioji.

Malchut – tai pavidalas, Kūrėjo paveikslas. Mes esame malchut viduje, mes – tai malchut, mes viską jaučiame jos viduje kaip pasaulio vaizdą. Bet iš tiesų jaučiame Kūrėją ir nieko daugiau.
Problema ta, kad tai mes Jį jaučiame pagal savo savybes, pagal savo panašumą į Jį.
Pojūtis visada kyla iš Šviesos, bet noras, jos suvokimo indas, jaučiasi vienaip arba kitaip ir tai priklauso nuo to, kiek jis yra priešingas Šviesai ar panašus į ją.
Todėl aukštesnės sfiros – tai malchut viduje esančios savybės, kurios apima ir Kūrėjo santykį, kai malchut stengiasi prilygti joms.
Jos vadinasi sfiromis, nes jau šviečia malchut viduje, kur pastaroji jas „uždega“ savo ištaisytu noru mėgautis „kad duotum“. Todėl ji švyti.
Juk Šviesa pati savaime nešviečia, ji paslėpta. Ir tik tiek, kiek žemesnė pakopa pakyla, kad prilygtų aukštesniajai pakopai, jos savybės, kurias ji pažadina, idant prilygtų aukštesniajai pakopai, šviečia ir vadinamos sfiromis.
Todėl viską jaučiame, viskas prasideda ir baigiasi malchut viduje. Ir jeigu įsivaizduojame kokią nors struktūrą iki malchut, – tai šitaip tik mes suvokiame.
Lygiai taip pat šiame pasaulyje mums atrodo, kad priešais mus egzistuoja kažkokia realybė, supantis pasaulis, bet iš tikrųjų priešais mus nieko nėra, visa tai tik mūsų viduje. Tiesiog mūsų suvokiama visa realybė suskirstyta į „aš“ ir „mano išorėje“.
Taip pat ir dvasiniame pasaulyje: visą realybę dalijame į sielą, kuri kol kas dar mato tik save pačią, ir į tai, kas yra už sielos ribų.
Bet kai pabaigiame visus taisymus, viskas susijungia į viena, ir nėra skirtumo tarp vidaus ir išorės, viskas susijungia į vieną tašką.
Kildamas aukštyn žmogus mato, kad paveikslas, nors ir tampa platesnis, turtingesnis ir sudėtingesnis, tačiau, iš kitos pusės žiūrint, viskas susirenka, susitvarko į dešimt sfirų.
Todėl galime daryti išvadą, jog viskas priklauso nuo mūsų suvokimo, nuo to, kiek esame panašūs į Šviesą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvasinis liftas“

„Zohar“ – Begalybės Šviesos šaltinis“

Komentarų nėra

6000 metų, arba kaip pagreitinti laiką

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Klausimas: Kodėl sakoma, kad ištaisymas įvyksta per 6000 metų, jei dvasiniame pasaulyje nėra laiko?
Atsakymas: Baal Sulamas straipsnyje „Baigiamasis žodis knygai Zohar“, „Pratarmėje knygai Zohar“ ir kituose straipsniuose aiškina, ką reiškia 6000 metų.
6000 metų – tai Zeir Anpino VAK, kurie privalo realizuotis Malchut atžvilgiu.
O kai Malchut, būdama septintąja sfira, atskleidžia savo viduje visas šias šešias savybes, vadinamas „6000 metų“, – tai vadinama „septintąja diena“, „šeštadieniu“, „septintuoju tūkstantmečiu“. Tada jau ji prisipildo tik su ketinimu duoti.
Todėl 6000 metų vadinami metais. Metai (šana) kilę iš žodžio „keičiasi“ (šone). Mes turime praeiti visas šias pakopas paeiliui. Viena vertus, kalbama ne apie mūsų pasaulio metus. Kita vertus, jeigu negreitiname laiko, tai pagal šakos ir šaknies ryšį laiko pojūtis mūsų pasaulyje paklus savo šakniai, ir tada ištaisymo procesas iš tikrųjų pasibaigs per 6000 metų.
Tačiau savo pastangomis galime pakeisti 6000 metų trukmę, jų esmę, sutrumpinti juos, suspausti. Bet kuriuo atveju tai vadinsis „6000 metų“.
Tu nesumažini pakopų. Bet žemiškuoju laiku tai truks trumpiau.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kilti šviesos greičiu“

„Piramidė“

„Ar galima paspartinti išsitaisymą?“

Komentarų nėra

Kaip iš negyvosios materijos gimė žmogus

Kabala

Kam buvo sukurti penki pasauliai, parcufai, sfiros su begale skirtingų detalių?
Begalybės pasaulio šviesa įsikūnija į visą šią sistemą, kuri ją susilpnina ir įvairiausiomis kombinacijomis suskirsto į daugybę pakopų, kad paveiktų norą gauti, kuris pats savaime – tiesiog medžiaga malonumui patirti ir nieko daugiau.
Pati medžiaga neturi jokios formos, visos formos – tai Šviesos atspaudai.
Šviesa nustato visą materijos vystymosi programą, skirstydama ją į dalis ir suteikdama įvairias formas: vyriškąją ir moteriškąją, aukštą ir žemą, įvairias spalvas ir milijonus įvairiausių savybių.
Noro pagrindas – vienalytis, tačiau atsklinda Šviesa ir sukelia įvairiausius pokyčius, tarsi genai, nulemiantys visą organizmų vystymąsi.
Taip dėl Šviesos iš vienalytės materijos atsiranda atskiros dalys su visiškai skirtingomis ir viena kitą papildančiomis savybėmis.
Ir pats svarbiausias skirtumas, kuris materijoje sukuria Šviesą, – tai susiskirstymas į vyriškąją ir moteriškąją dalį (teigiamą ir neigiamą), dėl ko šios materijos dalys gali susijungti, ir materijos viduje atsiranda gyvybė.
Kodėl tai įmanoma? Nes po tokio skirstymo medžiagoje atsiranda Kūrėjo ir kūrinio panašumas.
Susijungus šioms dviems dalims, vyriškajai ir moteriškajai, jau galima suprasti, ką gi reiškia Kūrėjas, ir ką – kūrinys. Atsiranda modelis, kurio viduje žmogus gali apie tai galvoti.
Žmogus pajunta, jog yra sudarytas iš dalių, kurios yra Kūrėjuje, ir dalių, egzistuojančių kaip Jo priešingybė.
Ir tada iš šių dviejų sistemų, esančių jo viduje, žmogus pradeda savo darbą – trečiąją liniją, kad savo laisvu pasirinkimu taptų panašus į Kūrėją.
Visa tai sukuria Šviesa, sklindanti per penkis pasaulius ir veikianti medžiagą. Pačioje negyvoje medžiagoje nieko nėra – savarankiškai ji nesugeba atlikti nė vieno judesio. Iš pradžių joje reikia sukurti gebėjimą reaguoti ir jausti visas tas savybes, kurios slypi šviesoje.
Mes nesuvokiame to darbo, kurį Kūrėjas nuveikia su mūsų pirmine medžiaga (chomer a-juli).
Šviesa, Kūrėjo įtaka turi pereiti per visą pasaulių sistemą, kad šioje beformėje, niekam netinkančioje medžiagoje atsirastų panašumas į Kūrėją.

Ištrauka iš 2010-03-01 d. pamokos pagal „Knygos „Zohar“ pratarmė“

Komentarų nėra

Dvasinis liftas

Dvasinis darbas, Knyga „Zohar“

Kaip veikia „dvasinis liftas“ – šis nepaprastas dvasinis eskalatorius?
Mes tarpusavyje susiję taip, kad kiekvienas galėtų padėti kitam. Kiekvienas savo viršutine dalimi yra aukštesniojo, o savo apatine – žemesniojo viduje.
Vadinasi, aš visada susijęs su aukštesniuoju – mano dvasinio parcufo (Galgalta ve Einaim) viršutinė dalis įeina į mano apatinės dalies aukštesniąją pakopą (ACHAP).
Šio aukštesniojo ACHAP viduje jaučiu tamsą, kadangi čia davimo savybė yra stipresnė! O man stipresnė davimo savybė – tamsa, juk aš jos nenoriu!
Tačiau jei įveikiu savo egoizmą ir „sumažinu“ save, atsisakau savo ego, ACHAP, egoistinio noro, tarsi jis neegzistuotų, – susilieju į vieną visumą su aukštesniuoju.
Jei žmogus pajuto, kad nieko nesupranta ir jaučia tik abejingumą, tamsą, blogą nuotaiką – vadinasi, jis nepakankamai stengiasi. Tai priklauso tik nuo jo, juk jam jau paruošta visa, kas būtina.
Mano G“E (Keter, Chochma) ir aukštesniojo ACHAP (Bina, Zeir Anpin ir Malchut) kartu sudaro visą parcufą, visas 10 sfirot.
Tačiau mano aukštesnysis, savo ruožtu, tokiu pat ryšiu susijęs su savo aukštesniuoju – taip visi mes susivienijame ir veikiame kaip vienas bendras kūnas.
Mes susiję lyg grandinė, kur kiekviena grandis apima kitą, ir tarp jų egzistuoja bendroji dalis.
Skirtumas tarp įprastinės grandinės ir mūsų tik tas, kad mūsų sielų grandinėje apskritai nėra laisvų dalių – mano viršutinė dalis visada susijusi su aukštesniąja pakopa, o apatinė – su žemesniąja, ir manyje nėra nieko, kas nebūtų susiję su vienu ar kitu. Aš visada ir visiškai susijęs su visais ir būtent čia glūdi visa mano esmė!
Šiame ryšyje ir slypi mūsų išsigelbėjimas, mes visada galime juo pasinaudoti. Todėl, būdamas bet kokios būsenos, kai man gera, ar bloga, turėčiau kreiptis į tuos, kurie šalia – į  žmones, kurie siekia to paties tikslo. Jei susivienysiu su jais, sugebėsiu gauti visą jų jėgą. Tam turiu visas galimybes, juk aš susijęs su jais, man tereikia sužadinti šį ryšį!

Iš 2010-01-25 d. vakarinės pamokos pagal knygą „Zohar“

Komentarų nėra

Amžinai nauja mano siela

Kūnas ir siela

Ar sunku pajausti ir suprasti, kas yra siela? Pasakyta, kad siela – dalis Kūrėjo, dalis davimo savybės.
Kai noras mėgautis įgauna davimo savybę, jis ima veikti kaip duodantysis ir tampa panašus į Kūrėją, tarsi būtų jo dalis.
Kiekvieną kartą, kai  keitiesi, įgauni naują sielą – kitokią!
Kiekviename tavo susiliejimo su Šviesa veiksme gimsta 25 nauji dvasiniai parcufai, t. y. sielos.
Kaip mes dvasiniame pasaulyje identifikuojame save? Būdamas šiame pasaulyje žinau, kad turiu kūną: rankas, kojas, galvą – visa tai, ką šiandieną jaučiu kaip savo ir žinau, kad tai ir esu aš. Žinau, kad tą patį kūną turėsiu ir rytoj, ir poryt – visą tą laiką, kol būsiu gyvas.
O kas dvasingume yra „mano“, kas man lieka iš praeitos būsenos, jeigu kiekvieną kartą gaunu 10 naujų sfirot, naują norų gelmę (avijut), naujas savybes, naują ekraną, naują šviesą?
Kas man lieka, kad galėčiau pasakyti, jog tai ir esu „aš“, vystantis savo dvasingumą? O gal vietoj senosios gimsta nauja siela?
Tikrai taip – kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką tai – naujas žmogus.
Dvasiniame gyvenime iš praeities nelieka nieko, kaip kad būna materialiajame gyvenime, – atsinaujina viskas, išskyrus pradinį tašką širdyje.

Iš 2010-02-11 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Komentarų nėra

5 gramai aukso iš 100 kg rūdos

Dvasinis darbas, Knyga „Zohar“

10 kabalisto Šimono mokinių, sukūrusių knygą „Zohar“, – tai 10 ištaisytos sielos sfirų.
Todėl jie gali praleisti mums Aukštesnį švytėjimą (Zohar), Šviesą, ateinančią nuo Arich Anpin galvos. Tai Šviesa iš paties aukščiausio šaltinio, kuris tik gali mus pasiekti.
Mėgindamas rasti savyje kokią nors savybę, apie kurią pasakoja „Zohar“, privalau suprasti, kad netgi ant mano mažos pakopos manyje egzistuoja visos 10 sfirų, nors dabar ir neskiriu jų savo noro laše.
Tai kol kas tik noras be jokios krypties. Bet šiame sėklos laše jau yra viskas, kas paskui su ja atsitiks – visos savybės ir visas gyvenimas.
Ten trūksta tik mano pastangų, kurias turiu pridėti prie šios sėklos lašo, ir tada iš jos išaugs žmogus!
Pastangų reikia dirbant su aplinka, su grupe ir su knyga. Aplinka įteigia man didesnį ir svarbiausia, teisingą norą siekti dvasinio tikslo.
Kartais žmogus dega noru ir jam atrodo, kad jam grupė nereikalinga. Bet jis nesupranta, kad jo troškimas nepatikrintas ir negali būti nukreiptas į tikslą, jeigu jis neperleidžia šio noro per grupę.
Noras niekados nebus nukreiptas į Kūrėją, nes Kūrėjas atsiskleidžia ryšyje tarp mūsų, tarp sielų.
Todėl bet kurį savo norą turime perleisti per grupę ir gauti iš jos jėgų susijungti ir duoti.
Jeigu tu paprasčiausiai degi noru kabalai ir Kūrėjui, tai šitai kol kas nieko neverta. Tu dar netrokšti dvasinio pasaulio.
Privalai žinoti, kad dvasingumas – tai davimas, meilė artimam. O šito tau jau nelabai norisi…
Todėl savo didžiulį norą, su kuriuo atėjai, privalai perleisti per grupę. Tuomet pamatysi, kiek iš tikrųjų jis nukreiptas į dvasingumą.
Galbūt iš 100 kg noro, kuriuo degi, tau liks tik kokie 5 gramai. Bet šie 5 gramai bus nukreipti į tikslą, ir su jais tu tikrai galėsi kreiptis į Kūrėją.
O su tais 100 kg tu tiesiog sudegsi, stovėdamas vietoje ir niekur nejudėdamas.
Todėl turime įnešti savo dvasinės sėklos lašelį į teisingą aplinką ir gauti iš jos jėgų duoti, gauti kryptį, reikia, kad aplinka išminkytų mane kaip tešlą, kurią pašauna į krosnį, kad iškeptų duoną.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pirmasis dvasinio kelio etapas“

„Kūrėjas privers mus susivienyti“

„Naujasis pasaulis“

Komentarų nėra

Jaudinanti parcufų ir sfirų kalba

Kabalos mokymasis, Knyga „Zohar“

Aiškindamas knygą „Zohar“, rašau formules ir braižau brėžinius, o kažkam galbūt norėtųsi jausmingesnio paaiškinimo.
Bet kai žiūriu į šiuos brėžinius, man jie atrodo kupini jausmų: bina, malchut, per vidurį jesod-Juozapas, Jokūbas-tiferet, Abraomas, Izaokas…
Tai juk tokios galingos jėgos, ištisas pasaulis su daugybe detalių! Tik jūs kol kas jo nesuprantate.
Muzikantas žiūri į kažkokius kabliukus, nupieštus popieriuje, ir girdi skambančią muziką. Gydytojas žiūri į rentgeno nuotrauką ir išsigąsta, pamatęs piktybinio darinio vaizdą.
O mes kol kas niekaip nereaguojame – tiesiog nemokame suprasti šios kalbos. Bet palaipsniui pajausime dvasinį pasaulį.
Baal Sulamas originalų „Zohar“ tekstą paaiškino kabalos kalba, pasitelkdamas parcufų ir sfirų terminus. Pamažu pajausime, kad tai vienas ir tas pats.
Imsime suprasti šią kalbą, juk tapsime jos „specialistais“, kaip muzikantai arba gydytojai, suprantantys savo kalbą. Skaitant vartodami kabalos kalbą pradėsime aiškiai jausti, patirsime įspūdžius.
„Ir praėjo Juozapas per visą Egipto šalį“. Žinote, koks jausmingas šis sakinys?! Jis turėtų jus sujaudinti iki ašarų!
Nes pajaustume, kaip davimo noras skęsta gavimo nore, įsijungdamas į jį, ir kaip jie abu dirba su tokia jėga…
Kiekvienas knygos „Zohar“ žodis atsilieps tavyje ir atliks ten didžiulius pokyčius.
Tereikia laukti, kada tai atsitiks mumyse…

Iš 2010-02-01 d. vakarinės pamokos

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai