Pateikti įrašai su sfiros žyme.


Sistema, kurioje atsiskleidžia Kūrėjas

Dešimtukas, Izraelis ir pasaulio tautos, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманSenovės Babilone egzistavo 70 pasaulio tautų užuomazgos – daugybė mažų klanų. Jie labai skyrėsi vienas nuo kito. Bet kai Abraomas pradėjo pasakoti jiems apie tai, kad aptiko aukščiau daugybės aukštesniųjų jėgų vieną vienintelę gamtos jėgą, kuri jungia visas kitas, paskui jį pasekė visų tautų atstovai. Jis juos surinko kartu, ir jie net nepajautė, kad yra kilę iš įvairiausių vietų ir skelbia skirtingas teorijas, filosofijas, religines praktikas. Jie iš karto atsiribojo nuo to ir pradėjo tyrinėti pasaulį pagal Abraomo metodiką.
Visa tai yra aprašyta Abraomo „Kūrimo knygoje“. Nuo to laiko žmonės pradėjo rašyti apie vieningą gamtos jėgą. Abraomo grupė, susivienydama ir sukurdama savyje sąlygas „vienas, vienintelis, vieningas organizmas“, atskleidė tame šią bendrą jėgą. Paaiškėjo, kad žmogus gali pats iš savęs sukurti laboratoriją. Tiksliau ne iš savęs, o iš dešimties žmonių, kadangi esame sukurti iš dešimt pradmenų – kurie vadinami dešimčia sfirų. Nei daugiau, nei mažiau. Tai irgi aptiko Abraomas. Kai susirenka dešimt žmonių ir teisingai tarpusavyje vienijasi, tai šiame ryšyje jie pradeda jausti naujos jėgos pasireiškimą, o save jaučia kaip sistemą, kurioje ji atsiskleidžia.
Tokia sistema vadinama „dešimt sfirų. Kitaip tariant, jei dešimt žmonių bando vienas su kitu jungtis aukščiau savo egoizmo, gryname davime ir tarpusavio ryšyje, jie aptinka, kaip tarp jų pasireiškia ryšys dešimties sfirų sistemos pavidalu, o šios sistemos viduje – jų pripildymas. Jėga, pripildanti juos, tarsi juda, persilieja juose. Ši jėga vadinama Kūrėju. Jie atskleidžia ją, kaip pirminę priežastį.
Jei žvelgtume į visa tai iš priešingos gamtos pusės, iš Kūrėjo, tai ši jėga/Kūrėjas sukūrė ant savęs apdangalus iš dešimties sfirų. Kaip mes mokomės kabalos moksle, iš čia, iš viršaus žemyn, iš Begalybės iki mūsų pasaulio, susikūrė jau visa kita negyvosios, augalinės, gyvūninės ir žmogaus pavidalu. O dabar iš priešingos pusės – iš apačios į viršų – mes turime patys sukurti tokią sistemą iš dešimtukų, kur atsiskleistų Kūrėjas.

Iš 2017 m. birželio 4 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Abraomo atradimas

Pamatyti pasaulį pro dešimt sfirų

Kaip objektyviai suvokti pasaulį?

Komentarų nėra

Kaip objektyviai suvokti psaulį?

Dešimtukas, Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Remdamasis kabalos mokslo metodika, aš imu dešimt žmonių, pagal tam tikrus dėsnius užmezgu su jais tarpusavio ryšius ir per tai pradedu jausti pasaulį. Ar tai nėra subjektyvu? Vis tiek tai būsiu aš, tai aš per juos jausiu, aš pamatysiu kažkokį kitą pasaulį, o mano draugas pamatys visai kitką.
Atsakymas. Tu neturi kitos galimybės pažinti Aukštesniojo pasaulio. Bet tu ir tavo draugas jausite vieną ir tą patį, nes kiekvienas iš jūsų įtrauks į save visus likusius, visą dešimtuką.
Būdamas dešimtuke, aš esu malchut (M), devyni mano draugai yra pirmos devynios sfiros, kurių atžvilgiu aš anuliuojuosi. Visas jas aš įtraukiu į save ir tuomet jose matau viską.


Su savimi aš nesiskaitau. Aš save anuliuoju (cimcum).
Veikiu tik per draugus ir todėl matau pasaulį objektyviai – per juos. Aš matau dvasinį pasaulį, jo pakopas. Šiose susivienijimo pakopose atsiskleidžia Kūrėjas. Daugiau ten nieko nėra.
Klausimas. Nėra žvaigždžių, nėra medžių, nėra miestų?
Atsakymas. Ne. Tai kabalistas jaučia penkiuose savo gyvūniniuose (materialiuose) jutimo organuose.
Jei tu nori teisingai suvokti pasaulinę istoriją, tai turi pasinerti į savo dešimtuką ir jame vis labiau vienytis. Tada tu pajusi vienijimosi pakopas ir savo kilimą jomis į pasaulėdaros ir šviesos atskleidimą.

Iš 2017 m. liepos 16 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas – minimalus visuomenės pjūvis

Objektyvusis pasaulio suvokimas

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Komentarų nėra

Pamatyti pasaulį pro dešimt sfirų

Dvasinis darbas, Pasaulio struktūra

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar turėčiau išnagrinėti pasaulėdaros schemą, dešimt sielos sfirų, kaip daugybos lentelę, ar priimti tai, kaip kol kas neegzistuojantį ir nesuprantamą dalyką?
Atsakymas. Jūs turite tai studijuoti, o vėliau bandyti rasti, tada jums pradės formuotis sistema. Jūs žvelgsite į pasaulį ir stebėsite, kaip jis keičiasi tarsi per trafaretą, ir matysite jame dešimt sfirų.
Žiūrėdami per šį trafaretą į pasaulį, žmogų, jo elgseną, tarpusavio santykius, vėjo, oro judėjimą, augalų ir gyvūnų sąveiką ar sąveiką dvasiniame pasaulyje, jūs visur matysite vieną ir tą patį ryšių tinklą tarp dviejų jėgų: teigiamos ir neigiamos.
Klausimas. Kiek laiko reikia, kad suvoktume dešimt sfirų? Ar tai priklauso nuo konkretaus žmogaus?
Atsakymas. Mes turime labai išsamų vadovėlį, kurį sudaro šeši tomai, tai „Mokymas apie dešimt sfirų“, kuris paaiškina, kaip dešimt sfirų kuria visus pasaulius, tarp jų ir mūsų pasaulį, kaip paskutinį, patį žemiausią, ir kokiu būdu Aukštesnioji šviesa per dešimt sfirų valdo visą kūriniją.

Iš 2017 m. kovo 5 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasingumas – integrali sistema

Visas pasaulis – tai dešimt sfirų

Gamtos fraktališkumas

Komentarų nėra

Aš ir mano pirmos devynios sfiros

Dvasinis darbas, Kabala

Mūsų nore mėgautis yra skirtingi lygmenys – tokie norai, kurie iki galo nėra susiformavę, kad egoistiškai gautų paskutinėje, 4-oje stadijoje ir yra ant 0-1-2-3 pakopų. Juose jaučiame įvairias galimybes kažkuo mėgautis – tai mūsų egoistinės „Devynios pirmos sfiros“. O po to paskutinė stadija – tai aš pats, norintis per juos mėgautis – Malchut.
Tačiau nore duoti, prieš mane iškyla kitos galimybės – kad duočiau, o ne gaučiau. Jeigu apriboju savo norą mėgautis ir imu galvoti, kaip galiu duoti artimui, tai priešais save matau daugybę įvairių davimo variantų mano apriboto egoistinio noro atžvilgiu.
Todėl jaučiu, kad esu sukurtas iš „pirmųjų 9 sfirų“ ir Malchut, ir pradedu praktiškai dirbti, kad realizuočiau save per atsiskleidusias man davimo galimybes. Tai reiškia, kad Malchut dirba su devyniomis pirmomis sfiromis.
Jeigu nagrinėsime mūsų tarpusavio ryšį, tai kiekvienas iš mūsų – Malchut, o „devynios pirmos sfiros“ – tai, kas jungia mane su kitais. Atstumas tarp manęs ir draugo, atsiveria man kaip „9 pirmos sfiros“, jeigu noriu duoti draugui. Ir kiek sugebėsiu tai realizuoti savyje, kad suteikčiau toms devynioms sfiroms davimo jėgą, kiek prijungsiu prie jų savo Malchut – tiek atstumą tarp mūsų iš „galvos“ („parcufo roš“ – iš išskaičiavimo) nukreipsiu į parcufo vidinę dalį („toch“− vieta, kur atsiskleidžia Šviesa).
Tai nustatoma pagal tai, kiek sugebėjau pakelti savo norą ir prisijungiau prie mūsų tarpusavio ryšio, kad praktiškai realizuočiau šias pirmas 9 sfiras. Ir dabar tarp mūsų susidaro mano dvasinio parcufo „vidinis kūnas“. O jo „pabaiga“ – tai mano norai, kurie lieka apriboti ir kurių kol kas negaliu panaudoti.
Vėliau sąlygos keičiasi, ir aš vėl dirbu taip pat – šitaip pereinu 125 pakopas, kol visiškai neišnaudosiu viso savo noro. Pagrindinis principas čia − veikia tik mano noras, o „devynios pirmos sfiros“ keičiasi priklausomai nuo mano noro.

2011 m. liepos  25 d. iš pamokos pagal „Įvadą į kabalos mokslą“ (Pticha)

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – tai dešimt sfirų

Naujokai, nebijokite. Tai paprasta!

Komentarų nėra

Tinklas, apimantis visą pasaulio sandarą

Kabala

Klausimas: Ką reiškia tai, kad kiekvienas iš 9 didžiojo Šimono mokinių atstovavo atskirai sfirai? Ar gali būti tokių kabalistų mūsų laikais?
Atsakymas: Dešimt kabalistų, kurių dėka parašyta knyga „Zohar“ – tai 10 pagrindinių sfirot. Kiekvienas iš jų, pažindamas savo sielos šaknį, supranta, kad priklauso vienai iš dešimties sfirų, ir tada jų vidinis susijungimas teikia tokią milžinišką jėgą, kad jie gali visiškai atskleisti Šviesą ir perduoti ją mums. Ši knyga ir vadinasi „Zohar“ pagal Šviesos, kuri šviečia viršutinėje Acilut pasaulio dalyje (GA“R de Acilut), pavadinimą.
Aš nemanau, jog šiandien mums reikalingi tokie didūs kabalistai. Jie jau viską atskleidė, apšvietė visą sielų sistemą, po to prie tos pačios sistemos prisijungė visi kiti kabalistai. Susidarė visas ištaisytas sielų tinklas bendroje kol kas dar neištaisytų sielų sistemoje.
Dabar, jeigu norime išsitaisyti, pakanka skaityti knygą „Zohar“ ir iš visų jėgų stengtis prisijungti prie jos autorių, prie jų sielų, taip pat tų kabalistų, kurie nusekė paskui juos.
Jie tapo ištaisyta bendros sielų sistemos dalimi, ir jeigu norime prie jų prisijungti, galime pasinaudoti visomis šviesomis bei jėgomis, kurios veikią jų tarpusavio sąjungoje. Taip galime pasinaudoti knygos „Zohar“ Šviesa.
Mes iš esmės jau gavome viską! Dar neišsitaisiusioje sistemoje jau egzistuoja ištaisyta sielų sistema, mes turime pačią knygą ir apskritai visą kabalos mokslą, kurį studijuojame pagal Baal Sulamo metodiką. Šito pakanka!
Suprantama, dar bus naujų atskleidimų, ir mes vis daugiau aiškinsime ir geriau suprasime, kas parašyta šioje knygoje. Bet iš aukščiau jau gavome viską, kad galėtume pabaigti savo ištaisymą.
Kabalą studijuoja grupėje. Kiekvienas žmogus pasaulyje, jaučiantis, kad turi ištaisyti savo sielą, ir siekiantis atskleisti savo egzistencijos tikslą, savo gyvenimo šaknį bei jo priežastis, galiausiai pateks į šį tinklą – į vieną iš mūsų grupių.
Ten jis pradeda suvokti, kuo mes užsiimame ir kaip atskleisti savo sielos šaknį, kaip atverti dvasinę sistemą, kurioje esame, bet kol kas nesąmoningos būsenos. Kaip gi suvokti šią sistemą?
Kai ateiname į grupę ir pradedame mokytis, pradžioje matome žmones. Tačiau kurį laiką pasimokę, pradedame suprasti, jog tai ne žmonės, o vidinis jungiamasis tinklas, kuris mus susieja.
Ši sistema kol kas neištaisyta, o mes bandome joje atskleisti kokį nors ryšį, ieškome jėgos, kuri mus ištaisytų, padarytu vienu žmogumi su viena širdimi, atvestų prie meilės artimui, prie laidavimo, tarpusavio susijungimo.
Šis abipusis veržimasis vienas prie kito, siekiant širdžių susijungime atskleisti tarpusavio ryšį, leidžia mums pajusti tinklą. Mes jaučiame, kad jis egzistuoja. Staiga pradedame jausti jo buvimą. Tada šioje jungiančioje sistemoje matome save bei visus tuos didžiuosius kabalistus, kurie priklauso šiam tinklui kaip ištaisyti elementai ir palaiko jį, įleisdami Šviesą į šią sistemą, maitindami ją jungimosi, meilės, bendro visų jos elementų dalyvavimo šviesa.
Nesvarbu, kaip sėdime kartu: fiziškai ar virtualiai. Svarbu tai, kad jaučiamės kartu ir norime įsijungti į tą pačią sistemą, prisijungti prie kabalistų. O jeigu skaitome knygą „Zohar“, tai iš šių sielų, iš jų ištaisyto tinklelio traukiame maistą, jėgą, supratimą, dvasinį pajutimą tarytum vaikai iš suaugusiųjų. Tai mums duoda galimybę patiems įsijungti į šią sistemą ir pasiekti bendrumą, ryšį, nuolaidumą, savęs anuliavimą ir visų tarpusavio susijungimą.

Iš 2011 m. gegužės 17 d. televizijos laidos, skirtos Lak ba Omer šventei

Daugiau šia tema skaitykite:

Ant didžiųjų kabalistų rankų

Kas slypi kabalistų tekstuose

Kaip paveldėti „tėvų nuopelnus“

Komentarų nėra

Pirmieji pradedančiųjų klausimai

Klausimai ir atsakymai, Kūnas ir siela, Kūrėjas

Klausimas: Kas yra Kūrėjas?
Atsakymas: Kūrėjas — tai Aukščiausioji jėga, valdanti ir kontroliuojanti visos sistemos veiklą. Mes atskleidžiame Jį tiek, kiek tampame panašūs į šią sistemą, t. y. irgi integralūs. Taip mes susijungiame su Kūrėju, su bendra valdančiaja jėga, ir tampame tokie pat amžini ir tobuli kaip Jis. Tai pakopa, kurią anksčiau ar vėliau turi pasiekti kiekvienas žmogus. Kiekvienas privalės suvokti šią bendrą sistemą ir pasiekti Kūrėją.
Klausimas: Ar dvasiniame pasaulyje egzistuoja angelai?
Atsakymas: Angelai — tai jėgos. Angelas (malach) kilęs iš žodžio Malchut (karalystė), jėga.
Klausimas: Ką reiškia sfiros?
Atsakymas: Sfiros — tai savybių, kurias turi kiekviena siela, bet skirtingomis kombinacijomis, apibūdinimas.
Klausimas: Kas yra „ištaisymas“?
Atsakymas: Ištaisymas — tai mūsų matymo, suvokimo korekcija, dėl kurios pradedame matyti tikrąsias pasaulio sąsajas. Juk gamta — globali ir integrali, ji nesiskaido į atskiras dalis, kaip kad mes įprastai ją daliname, sukūrę biologiją, zoologiją, botaniką, geografiją ir kt. Gamta jungia viską, tai — bendras paveikslas. Ir išsitaisymas yra tai, kad aš pradedu matyti visumą, sujungtą į vieną paveikslą — ir pats esu jos viduje kartu su visais. Todėl mūsų laikais populiari holistinė medicina (tinkama visam organizmui, ir visam pasauliui — kaip vieningai visumai).
Klausimas: Kas yra siela?
Atsakymas: Mūsų siela — tai ta amžinos sistemos dalis, kurios mes siekiame. Mes jungiamės į šią sistemą 125-iomis pakopomis, kol nesusiliejame su visa sistema bendrai. Kiekvienas privalo pakilti ant kiekvienos iš 125 pakopų. Mums liko daugiausia 230 metų tam, kad užbaigtume savo išsitaisymą, atvertume globalų, integralų pasaulį ir visiškai į jį įsijungtume — kol sueis 6 000 metų. Tačiau mes galime tai padaryti anksčiau.
Klausimas: Ką reiškia „sielų ciklai“?
Atsakymas: Iki galo neištaisęs savo įsijungimo į bendrą, globalią sistemą, žmogus turi vėl ir vėl persikūnyti, kad tęstų išsitaisymą, kol bus įjungtas į bendrą sistemą kaip jos dalis, ir kiekvienas iš mūsų tarsi išplis, išsilies visoje sistemoje. O kol neištaisysime savęs — vis grįšime atsinaujinti į šį pasaulį.

Iš 2011 m. vasario 1 d. paskaitos Paryžiuje

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra Kūrėjas?

Klausimai apie sielą

Taisydamas save – taisai pasaulį

Komentarų nėra

Visas pasaulis – tai dešimt sfirų

Zohar

„Zohar“, „Vajece“  skyrius, 59 psl.: „Ir štai Kūrėjas stovi aukščiau“. Čia, matydamas kopėčias, išvydo Jokūbas tikėjimo ryšį – Nukvą, sujungiančią visas sfiras draugėn. Posakis „Stovi aukščiau“ – nurodo druskos stulpą, kalvą.
Nes visos pakopos kaip viena yra šiose kopėčiose, Nukvoje, idant viskas būtų sujungta vieningu ryšiu, nes šios kopėčios patalpintos tarp dviejų pusių, kaip pasakyta: „Aš esu Kūrėjas, Abraomo, tavo tėvo, Dievas ir Izoako Dievas“.
Tai dvi pusės: dešinė ir kairė. Abraomas – dešinioji, Izaokas – kairioji.

Malchut – tai pavidalas, Kūrėjo paveikslas. Mes esame malchut viduje, mes – tai malchut, mes viską jaučiame jos viduje kaip pasaulio vaizdą. Bet iš tiesų jaučiame Kūrėją ir nieko daugiau.
Problema ta, kad tai mes Jį jaučiame pagal savo savybes, pagal savo panašumą į Jį.
Pojūtis visada kyla iš Šviesos, bet noras, jos suvokimo indas, jaučiasi vienaip arba kitaip ir tai priklauso nuo to, kiek jis yra priešingas Šviesai ar panašus į ją.
Todėl aukštesnės sfiros – tai malchut viduje esančios savybės, kurios apima ir Kūrėjo santykį, kai malchut stengiasi prilygti joms.
Jos vadinasi sfiromis, nes jau šviečia malchut viduje, kur pastaroji jas „uždega“ savo ištaisytu noru mėgautis „kad duotum“. Todėl ji švyti.
Juk Šviesa pati savaime nešviečia, ji paslėpta. Ir tik tiek, kiek žemesnė pakopa pakyla, kad prilygtų aukštesniajai pakopai, jos savybės, kurias ji pažadina, idant prilygtų aukštesniajai pakopai, šviečia ir vadinamos sfiromis.
Todėl viską jaučiame, viskas prasideda ir baigiasi malchut viduje. Ir jeigu įsivaizduojame kokią nors struktūrą iki malchut, – tai šitaip tik mes suvokiame.
Lygiai taip pat šiame pasaulyje mums atrodo, kad priešais mus egzistuoja kažkokia realybė, supantis pasaulis, bet iš tikrųjų priešais mus nieko nėra, visa tai tik mūsų viduje. Tiesiog mūsų suvokiama visa realybė suskirstyta į „aš“ ir „mano išorėje“.
Taip pat ir dvasiniame pasaulyje: visą realybę dalijame į sielą, kuri kol kas dar mato tik save pačią, ir į tai, kas yra už sielos ribų.
Bet kai pabaigiame visus taisymus, viskas susijungia į viena, ir nėra skirtumo tarp vidaus ir išorės, viskas susijungia į vieną tašką.
Kildamas aukštyn žmogus mato, kad paveikslas, nors ir tampa platesnis, turtingesnis ir sudėtingesnis, tačiau, iš kitos pusės žiūrint, viskas susirenka, susitvarko į dešimt sfirų.
Todėl galime daryti išvadą, jog viskas priklauso nuo mūsų suvokimo, nuo to, kiek esame panašūs į Šviesą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvasinis liftas“

„Zohar“ – Begalybės Šviesos šaltinis“

Komentarų nėra

6000 metų, arba kaip pagreitinti laiką

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Klausimas: Kodėl sakoma, kad ištaisymas įvyksta per 6000 metų, jei dvasiniame pasaulyje nėra laiko?
Atsakymas: Baal Sulamas straipsnyje „Baigiamasis žodis knygai Zohar“, „Pratarmėje knygai Zohar“ ir kituose straipsniuose aiškina, ką reiškia 6000 metų.
6000 metų – tai Zeir Anpino VAK, kurie privalo realizuotis Malchut atžvilgiu.
O kai Malchut, būdama septintąja sfira, atskleidžia savo viduje visas šias šešias savybes, vadinamas „6000 metų“, – tai vadinama „septintąja diena“, „šeštadieniu“, „septintuoju tūkstantmečiu“. Tada jau ji prisipildo tik su ketinimu duoti.
Todėl 6000 metų vadinami metais. Metai (šana) kilę iš žodžio „keičiasi“ (šone). Mes turime praeiti visas šias pakopas paeiliui. Viena vertus, kalbama ne apie mūsų pasaulio metus. Kita vertus, jeigu negreitiname laiko, tai pagal šakos ir šaknies ryšį laiko pojūtis mūsų pasaulyje paklus savo šakniai, ir tada ištaisymo procesas iš tikrųjų pasibaigs per 6000 metų.
Tačiau savo pastangomis galime pakeisti 6000 metų trukmę, jų esmę, sutrumpinti juos, suspausti. Bet kuriuo atveju tai vadinsis „6000 metų“.
Tu nesumažini pakopų. Bet žemiškuoju laiku tai truks trumpiau.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kilti šviesos greičiu“

„Piramidė“

„Ar galima paspartinti išsitaisymą?“

Komentarų nėra

Kaip iš negyvosios materijos gimė žmogus

Kabala

Kam buvo sukurti penki pasauliai, parcufai, sfiros su begale skirtingų detalių?
Begalybės pasaulio šviesa įsikūnija į visą šią sistemą, kuri ją susilpnina ir įvairiausiomis kombinacijomis suskirsto į daugybę pakopų, kad paveiktų norą gauti, kuris pats savaime – tiesiog medžiaga malonumui patirti ir nieko daugiau.
Pati medžiaga neturi jokios formos, visos formos – tai Šviesos atspaudai.
Šviesa nustato visą materijos vystymosi programą, skirstydama ją į dalis ir suteikdama įvairias formas: vyriškąją ir moteriškąją, aukštą ir žemą, įvairias spalvas ir milijonus įvairiausių savybių.
Noro pagrindas – vienalytis, tačiau atsklinda Šviesa ir sukelia įvairiausius pokyčius, tarsi genai, nulemiantys visą organizmų vystymąsi.
Taip dėl Šviesos iš vienalytės materijos atsiranda atskiros dalys su visiškai skirtingomis ir viena kitą papildančiomis savybėmis.
Ir pats svarbiausias skirtumas, kuris materijoje sukuria Šviesą, – tai susiskirstymas į vyriškąją ir moteriškąją dalį (teigiamą ir neigiamą), dėl ko šios materijos dalys gali susijungti, ir materijos viduje atsiranda gyvybė.
Kodėl tai įmanoma? Nes po tokio skirstymo medžiagoje atsiranda Kūrėjo ir kūrinio panašumas.
Susijungus šioms dviems dalims, vyriškajai ir moteriškajai, jau galima suprasti, ką gi reiškia Kūrėjas, ir ką – kūrinys. Atsiranda modelis, kurio viduje žmogus gali apie tai galvoti.
Žmogus pajunta, jog yra sudarytas iš dalių, kurios yra Kūrėjuje, ir dalių, egzistuojančių kaip Jo priešingybė.
Ir tada iš šių dviejų sistemų, esančių jo viduje, žmogus pradeda savo darbą – trečiąją liniją, kad savo laisvu pasirinkimu taptų panašus į Kūrėją.
Visa tai sukuria Šviesa, sklindanti per penkis pasaulius ir veikianti medžiagą. Pačioje negyvoje medžiagoje nieko nėra – savarankiškai ji nesugeba atlikti nė vieno judesio. Iš pradžių joje reikia sukurti gebėjimą reaguoti ir jausti visas tas savybes, kurios slypi šviesoje.
Mes nesuvokiame to darbo, kurį Kūrėjas nuveikia su mūsų pirmine medžiaga (chomer a-juli).
Šviesa, Kūrėjo įtaka turi pereiti per visą pasaulių sistemą, kad šioje beformėje, niekam netinkančioje medžiagoje atsirastų panašumas į Kūrėją.

Ištrauka iš 2010-03-01 d. pamokos pagal „Knygos „Zohar“ pratarmė“

Komentarų nėra

Dvasinis liftas

Dvasinis darbas

Kaip veikia „dvasinis liftas“ – šis nepaprastas dvasinis eskalatorius?
Mes tarpusavyje susiję taip, kad kiekvienas galėtų padėti kitam. Kiekvienas savo viršutine dalimi yra aukštesniojo, o savo apatine – žemesniojo viduje.
Vadinasi, aš visada susijęs su aukštesniuoju – mano dvasinio parcufo (Galgalta ve Einaim) viršutinė dalis įeina į mano apatinės dalies aukštesniąją pakopą (ACHAP).
Šio aukštesniojo ACHAP viduje jaučiu tamsą, kadangi čia davimo savybė yra stipresnė! O man stipresnė davimo savybė – tamsa, juk aš jos nenoriu!
Tačiau jei įveikiu savo egoizmą ir „sumažinu“ save, atsisakau savo ego, ACHAP, egoistinio noro, tarsi jis neegzistuotų, – susilieju į vieną visumą su aukštesniuoju.
Jei žmogus pajuto, kad nieko nesupranta ir jaučia tik abejingumą, tamsą, blogą nuotaiką – vadinasi, jis nepakankamai stengiasi. Tai priklauso tik nuo jo, juk jam jau paruošta visa, kas būtina.
Mano G“E (Keter, Chochma) ir aukštesniojo ACHAP (Bina, Zeir Anpin ir Malchut) kartu sudaro visą parcufą, visas 10 sfirot.
Tačiau mano aukštesnysis, savo ruožtu, tokiu pat ryšiu susijęs su savo aukštesniuoju – taip visi mes susivienijame ir veikiame kaip vienas bendras kūnas.
Mes susiję lyg grandinė, kur kiekviena grandis apima kitą, ir tarp jų egzistuoja bendroji dalis.
Skirtumas tarp įprastinės grandinės ir mūsų tik tas, kad mūsų sielų grandinėje apskritai nėra laisvų dalių – mano viršutinė dalis visada susijusi su aukštesniąja pakopa, o apatinė – su žemesniąja, ir manyje nėra nieko, kas nebūtų susiję su vienu ar kitu. Aš visada ir visiškai susijęs su visais ir būtent čia glūdi visa mano esmė!
Šiame ryšyje ir slypi mūsų išsigelbėjimas, mes visada galime juo pasinaudoti. Todėl, būdamas bet kokios būsenos, kai man gera, ar bloga, turėčiau kreiptis į tuos, kurie šalia – į  žmones, kurie siekia to paties tikslo. Jei susivienysiu su jais, sugebėsiu gauti visą jų jėgą. Tam turiu visas galimybes, juk aš susijęs su jais, man tereikia sužadinti šį ryšį!

Iš 2010-01-25 d. vakarinės pamokos pagal knygą „Zohar“

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai