Pateikti įrašai su sfiros žyme.


Dvasinis liftas

Dvasinis darbas

Kaip veikia „dvasinis liftas“ – šis nepaprastas dvasinis eskalatorius?
Mes tarpusavyje susiję taip, kad kiekvienas galėtų padėti kitam. Kiekvienas savo viršutine dalimi yra aukštesniojo, o savo apatine – žemesniojo viduje.
Vadinasi, aš visada susijęs su aukštesniuoju – mano dvasinio parcufo (Galgalta ve Einaim) viršutinė dalis įeina į mano apatinės dalies aukštesniąją pakopą (ACHAP).
Šio aukštesniojo ACHAP viduje jaučiu tamsą, kadangi čia davimo savybė yra stipresnė! O man stipresnė davimo savybė – tamsa, juk aš jos nenoriu!
Tačiau jei įveikiu savo egoizmą ir „sumažinu“ save, atsisakau savo ego, ACHAP, egoistinio noro, tarsi jis neegzistuotų, – susilieju į vieną visumą su aukštesniuoju.
Jei žmogus pajuto, kad nieko nesupranta ir jaučia tik abejingumą, tamsą, blogą nuotaiką – vadinasi, jis nepakankamai stengiasi. Tai priklauso tik nuo jo, juk jam jau paruošta visa, kas būtina.
Mano G“E (Keter, Chochma) ir aukštesniojo ACHAP (Bina, Zeir Anpin ir Malchut) kartu sudaro visą parcufą, visas 10 sfirot.
Tačiau mano aukštesnysis, savo ruožtu, tokiu pat ryšiu susijęs su savo aukštesniuoju – taip visi mes susivienijame ir veikiame kaip vienas bendras kūnas.
Mes susiję lyg grandinė, kur kiekviena grandis apima kitą, ir tarp jų egzistuoja bendroji dalis.
Skirtumas tarp įprastinės grandinės ir mūsų tik tas, kad mūsų sielų grandinėje apskritai nėra laisvų dalių – mano viršutinė dalis visada susijusi su aukštesniąja pakopa, o apatinė – su žemesniąja, ir manyje nėra nieko, kas nebūtų susiję su vienu ar kitu. Aš visada ir visiškai susijęs su visais ir būtent čia glūdi visa mano esmė!
Šiame ryšyje ir slypi mūsų išsigelbėjimas, mes visada galime juo pasinaudoti. Todėl, būdamas bet kokios būsenos, kai man gera, ar bloga, turėčiau kreiptis į tuos, kurie šalia – į  žmones, kurie siekia to paties tikslo. Jei susivienysiu su jais, sugebėsiu gauti visą jų jėgą. Tam turiu visas galimybes, juk aš susijęs su jais, man tereikia sužadinti šį ryšį!

Iš 2010-01-25 d. vakarinės pamokos pagal knygą „Zohar“

Komentarų nėra

Amžinai nauja mano siela

Kūnas ir siela

Ar sunku pajausti ir suprasti, kas yra siela? Pasakyta, kad siela – dalis Kūrėjo, dalis davimo savybės.
Kai noras mėgautis įgauna davimo savybę, jis ima veikti kaip duodantysis ir tampa panašus į Kūrėją, tarsi būtų jo dalis.
Kiekvieną kartą, kai  keitiesi, įgauni naują sielą – kitokią!
Kiekviename tavo susiliejimo su Šviesa veiksme gimsta 25 nauji dvasiniai parcufai, t. y. sielos.
Kaip mes dvasiniame pasaulyje identifikuojame save? Būdamas šiame pasaulyje žinau, kad turiu kūną: rankas, kojas, galvą – visa tai, ką šiandieną jaučiu kaip savo ir žinau, kad tai ir esu aš. Žinau, kad tą patį kūną turėsiu ir rytoj, ir poryt – visą tą laiką, kol būsiu gyvas.
O kas dvasingume yra „mano“, kas man lieka iš praeitos būsenos, jeigu kiekvieną kartą gaunu 10 naujų sfirot, naują norų gelmę (avijut), naujas savybes, naują ekraną, naują šviesą?
Kas man lieka, kad galėčiau pasakyti, jog tai ir esu „aš“, vystantis savo dvasingumą? O gal vietoj senosios gimsta nauja siela?
Tikrai taip – kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką tai – naujas žmogus.
Dvasiniame gyvenime iš praeities nelieka nieko, kaip kad būna materialiajame gyvenime, – atsinaujina viskas, išskyrus pradinį tašką širdyje.

Iš 2010-02-11 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Komentarų nėra

5 gramai aukso iš 100 kg rūdos

Dvasinis darbas

10 kabalisto Šimono mokinių, sukūrusių knygą „Zohar“, – tai 10 ištaisytos sielos sfirų.
Todėl jie gali praleisti mums Aukštesnį švytėjimą (Zohar), Šviesą, ateinančią nuo Arich Anpin galvos. Tai Šviesa iš paties aukščiausio šaltinio, kuris tik gali mus pasiekti.
Mėgindamas rasti savyje kokią nors savybę, apie kurią pasakoja „Zohar“, privalau suprasti, kad netgi ant mano mažos pakopos manyje egzistuoja visos 10 sfirų, nors dabar ir neskiriu jų savo noro laše.
Tai kol kas tik noras be jokios krypties. Bet šiame sėklos laše jau yra viskas, kas paskui su ja atsitiks – visos savybės ir visas gyvenimas.
Ten trūksta tik mano pastangų, kurias turiu pridėti prie šios sėklos lašo, ir tada iš jos išaugs žmogus!
Pastangų reikia dirbant su aplinka, su grupe ir su knyga. Aplinka įteigia man didesnį ir svarbiausia, teisingą norą siekti dvasinio tikslo.
Kartais žmogus dega noru ir jam atrodo, kad jam grupė nereikalinga. Bet jis nesupranta, kad jo troškimas nepatikrintas ir negali būti nukreiptas į tikslą, jeigu jis neperleidžia šio noro per grupę.
Noras niekados nebus nukreiptas į Kūrėją, nes Kūrėjas atsiskleidžia ryšyje tarp mūsų, tarp sielų.
Todėl bet kurį savo norą turime perleisti per grupę ir gauti iš jos jėgų susijungti ir duoti.
Jeigu tu paprasčiausiai degi noru kabalai ir Kūrėjui, tai šitai kol kas nieko neverta. Tu dar netrokšti dvasinio pasaulio.
Privalai žinoti, kad dvasingumas – tai davimas, meilė artimam. O šito tau jau nelabai norisi…
Todėl savo didžiulį norą, su kuriuo atėjai, privalai perleisti per grupę. Tuomet pamatysi, kiek iš tikrųjų jis nukreiptas į dvasingumą.
Galbūt iš 100 kg noro, kuriuo degi, tau liks tik kokie 5 gramai. Bet šie 5 gramai bus nukreipti į tikslą, ir su jais tu tikrai galėsi kreiptis į Kūrėją.
O su tais 100 kg tu tiesiog sudegsi, stovėdamas vietoje ir niekur nejudėdamas.
Todėl turime įnešti savo dvasinės sėklos lašelį į teisingą aplinką ir gauti iš jos jėgų duoti, gauti kryptį, reikia, kad aplinka išminkytų mane kaip tešlą, kurią pašauna į krosnį, kad iškeptų duoną.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pirmasis dvasinio kelio etapas“

„Kūrėjas privers mus susivienyti“

„Naujasis pasaulis“

Komentarų nėra

Jaudinanti parcufų ir sfirų kalba

Kabalos mokymasis

Aiškindamas knygą „Zohar“, rašau formules ir braižau brėžinius, o kažkam galbūt norėtųsi jausmingesnio paaiškinimo.
Bet kai žiūriu į šiuos brėžinius, man jie atrodo kupini jausmų: bina, malchut, per vidurį jesod-Juozapas, Jokūbas-tiferet, Abraomas, Izaokas…
Tai juk tokios galingos jėgos, ištisas pasaulis su daugybe detalių! Tik jūs kol kas jo nesuprantate.
Muzikantas žiūri į kažkokius kabliukus, nupieštus popieriuje, ir girdi skambančią muziką. Gydytojas žiūri į rentgeno nuotrauką ir išsigąsta, pamatęs piktybinio darinio vaizdą.
O mes kol kas niekaip nereaguojame – tiesiog nemokame suprasti šios kalbos. Bet palaipsniui pajausime dvasinį pasaulį.
Baal Sulamas originalų „Zohar“ tekstą paaiškino kabalos kalba, pasitelkdamas parcufų ir sfirų terminus. Pamažu pajausime, kad tai vienas ir tas pats.
Imsime suprasti šią kalbą, juk tapsime jos „specialistais“, kaip muzikantai arba gydytojai, suprantantys savo kalbą. Skaitant vartodami kabalos kalbą pradėsime aiškiai jausti, patirsime įspūdžius.
„Ir praėjo Juozapas per visą Egipto šalį“. Žinote, koks jausmingas šis sakinys?! Jis turėtų jus sujaudinti iki ašarų!
Nes pajaustume, kaip davimo noras skęsta gavimo nore, įsijungdamas į jį, ir kaip jie abu dirba su tokia jėga…
Kiekvienas knygos „Zohar“ žodis atsilieps tavyje ir atliks ten didžiulius pokyčius.
Tereikia laukti, kada tai atsitiks mumyse…

Iš 2010-02-01 d. vakarinės pamokos

Komentarų nėra

Gyvūnai neturi vaizduotės

Kabala

Kabalistai vadovaujasi taisykle – nekalbėti apie nieką, išskyrus tai, kas realiai suvokiama. O suvokimas reiškia aukštesnę supratimo pakopą.
Kitaip tariant, kol neįgytas visiškai aiškus supratimas – kol žinios iš pirmųjų devynių sfirų nepereis į malchut, tol tai nevadinama suvokimu.
Bet koks tada vaizduotės ir fantazijos vaidmuo? Kam mums suteiktos šios savybės? Be vaizduotės neįmanoma tobulėti. Mes tai matome ir iš įprasto mokslo.
Tu gali naudotis savo vaizduote, svarbiausia nelaikyti jos tikrove. Tačiau be vaizduotės būsi gyvūnas, o ne žmogus.
Tai, kad žmogus yra aukščiau gyvūnų, kyla iš žmogaus gebėjimo jausti pirmąsias devynias sfiras, fantazuoti, teigti pranokstant savo realių pojūčių ir suvokimo ribas.
Gyvūnai egzistuoja tik malchut viduje, materijos viduje, ir jaučia tik į ją įvilktas formas.
Būtent todėl, kad galime įsivaizduoti abstrakčią formą ir esmę, sugebame vystytis ir vadinamės žmonėmis.
Tačiau mums uždrausta naudoti savo įsivaizduotą žinojimą, kol jis nepereis į mūsų medžiagą kaip į gyvūną!
Čia slypi paradoksas… Tu visada didžiuojiesi, kad esi žmogus, kuris vadovaujasi protu ir yra aukščiau gyvūninio kūno. Tačiau tau negalima juo pasikliauti, kol jis neveikia noro viduje kūno naudai.
Visai kaip dvasiniame parcufe: tu tikrini savo norus po ekranu, o galva tik atlieka išskaičiavimą, ir toliau viskas vyksta pagal medžiagą, galinčią priimti davimo formą.
O visa kita – tai tavo išorėje esantys norai, kurių negali panaudoti, juk tu jų nevaldai.
Iš pradžių prijunk juos prie savęs, priimk į jų vidų visą Šviesą, visa realybė taps vientisa – tada ir naudokis jais. Tai bus tavo išsitaisymas.
O iki tol, abstrakčios formos skatina tave siekti visiško išsitaisymo. Joms padedant, gali susisiekti su aukštesne pakopa – matyti, tikrinti, tačiau negali jomis naudotis praktiškai.
Viso mūsų gyvenimo problema ta, kad tai, ko trokštame, laikome tikrove ir kuriame fantastiškus planus, atitrūkdami nuo materijos.
Kabala pataria abstrakčia forma fantazuoti apie aukštesniąją pakopą, apie ateitį, bet po to dirbti su savimi, kelti save, savo norus, davimo savybę, materiją iki fantazijos lygmens, kad abstrakti forma įsivilktų į materiją, o ne laikyti fantaziją tikrove ir nekeisti savęs iki jos lygmens.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvasinis mikroskopas“

„Įsivaizduok tą, nežinia ką“

„Evoliucija tęsiasi“

Komentarų nėra

Manyje – milijardai metų prieš mūsų erą

Realybės suvokimas

Klausimas: Visa, ką kabalos mokslas kalba apie realybės suvokimą, Kūrėjo paslėptį ir atskleidimą, – labai subjektyvu: esą viskas priklauso nuo manęs, tik pakeisk savo požiūrį – ir pajusi kitokią realybę…
Kur gi stabilumas, objektyvumas, nepriklausomumas nuo mano tyrinėjimo? Visa tai atrodo labai subjektyvu, besikeičią kartu su manimi.
Atsakymas: Mūsų egzistencijos, pasaulio jutimo bei suvokimo nestabilumas bei reliatyvumas – nemalonus jausmas, bet jis teisingas ir verčia mus siekti tikro ir amžino pamato.
Nuo pat pradžių esu pasaulyje, kur viskas subjektyvu. Kažkada manėme, kad pasaulis egzistuoja pats savaime, nepriklausomai nuo to, ar yra jame žmonės, mūsų planeta, ar ne.
Buvome įsitikinę, kad dar iki susiformuojant Žemės rutuliui (tarkim, prieš penkis milijardus metų), mūsų Visata egzistavo ir vystėsi dar 10 milijardų metų.
Kas mums tai pasakė? Žmogus. Kada? Šiandien. Kaip jis gali kalbėti apie tai, kas buvo anksčiau? Tiesiog jam taip atrodo jo jutimo organuose, kurie padalija jo pojūčius, apibrėždami juos „laike“.
Savo jutimo organuose tam tikrą pojūtį įvertinu kaip „laiką“, pavadinu jį „milijardu metų“ arba „sekunde“ bei priskiriu jam ir kitus poveikius.
Taip manyje iš skirtingų pojūčių susiformuoja daugiaplaniai vaizdai – laike, erdvėje, judėjime, pokyčiuose.
Visa tai – mano jutimo organuose. Laiko, erdvės, pasikeitimo, judėjimo samprata – manyje, viskas – mano viduje.
O kas mano išorėje? Nežinau, kas išorėje, nežinau, ar iš viso ten kas nors yra. Nes jaučiu tai tik savyje.
Argi kada nors jautei ką nors savo išorėje, kas nebūtų patekęs į tavo jutimo organus? Ar tai įmanoma?..
Visa erdvė, kurią jaučiu išorėje, – taip pat yra mano viduje. Kaipgi kitaip ją jausčiau?
Kabala skirsto mūsų suvokimo sfirot į vidines ir išorines. Vidinėse mes jaučiame save, o išorinėse – išorinį pasaulį.
Bet visos sfirot yra mano ir manyje. Ištaisymo metu jos visos susijungia, ir žmogus priešais  Kūrėją stoja apibendrintas, vieningas, vienintelis.
Argi galėtum kompiuterio ekrane matyti tai, kas dar į jį neįėjo? Ne. Jeigu gauni iš jo kažkokią informaciją – skaitai tekstą, žiūri video, klausai muzikos – visa tai jame jau yra.
Todėl negalima tvirtinti, kad mūsų pasaulis egzistavo prieš 15 milijardų metų, jeigu  nepriduri, jog kalbama mūsų pojūčių atžvilgiu.
Visas mokslas  – tiesa, tik reikia pridėti mažytę pastabą – „žmogaus jutimo organų atžvilgiu“. Viskas – tiesa, bet tik mano atžvilgiu.
Todėl kabalos moksle Kūrėjas vadinasi „Bo-Re“ – hebrajų kalba tai reiškia „Ateik-Pamatyk“.
Ar atskleidei Jį savyje, pasiekei, pamatei (matymu vadinamas pats aiškiausias iš visų pojūčių)? Tuomet tau Kūrėjas egzistuoja. O jei Jo nepasiekei, neatskleidei ir nepajautei –  dar ne.
Jeigu sakai, kad tik girdėjai apie Jį – tai net ne abstrakcija, o fantazijos, kuriomis tave pripildė „auklėtojai“.
Nes abstrakti forma reiškia, kad aš kažkada kažkokį reiškinį jutau, o dabar jį įsivaizduoju.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ar tokia jau objektyvi ta mūsų realybė?“

„Proveržis į kitą erdvę ar aklavietė?“

„Dvasinis pasaulis – tikrovė, o ne fantazija!“

Komentarų nėra

„Zohar“ – Begalybės Šviesos šaltinis

Zohar

Klausimas: Ir knyga „Zohar“, ir „Įvadas į kabalos mokalą“, ir „Mokymas apie dešimt sfirot“ kalba apie kūrinijos viršūnę. Kodėl gi knygos Zohar poveikis stipriausias?
Atsakymas: Nė viena knyga nėra parašyta dešimties kabalistų, dešimties sfirų šaltinių, tokiame aukštame lygmenyje.
Visi dešimt pasiekė Visišką Egoizmo Ištaisymą, praėjo visas 125 pakopas, ir susijungė Begalybės pasaulio Malchut.
Jie visose pakopose, nuo žemiausios iki pačios aukščiausios, taip anuliavo save, kad sugebėjo pritraukti mums Begalybės Šviesos stulpą.
Ir dabar ši Šviesa yra priešais kiekvieną ir kiekvienas gali ją gauti mokydamasis knygos Zohar.
Joks kabalistas ir jokia kabalistų grupė per visą kabalos istoriją nuo Adomo iki mūsų dienų, per 5770 metų, neturėjo galimybės atlikti kažko panašaus.
Knygos Zohar autoriai, dešimt kabalistų, dešimt amžinų sfirų, atliko ištaisymą nuo šio pasaulio iki paties aukščiausio, ir todėl gali atnešti mums tokią galinčią ištaisyti visus jėgą.
Todėl knyga Zohar atsiskleidžia būtent mūsų laikais, kai keroja egoizmas ir visa mūsų civilizacija patiria krizę.
Nors dėl tos pačios priežasties praėjusiais amžiais buvo uždrausta atskleisti šią knygą ir iš jos mokytis.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Apie ką kalbama knygoje „Zohar“

„Slapti knygos „Zohar“ ryšiai“

„Zohar“ – bilietas į dvasinį pasaulį“

Komentarų nėra

Slaptoji „Zohar“ jėga

Zohar

Klausimas: Kokia nauda studijuoti knygą „Zohar“ mūsų laikais? Ar būtina ją studijuoti, kad pasiektum dvasinį pasaulį?
Atsakymas: Taip, dabar atėjo metas studijuoti knygą „Zohar“. Labai ilgai to laukiau, nes mums reikėjo pasiruošti.
Dabar pasiekėme būseną, kai didelė masė žmonių pasaulyje jau gali kilti dvasiniais laiptais (Komentarai knygai „Zohar“ vadinasi „Sulam“ – Laiptai).
Todėl visi kartu pradedame studijuoti knygą „Zohar“. Kiekvienas, kuris įsijungs į studijas ir anuliuos save kaip kūdikis, kad mokytųsi drauge su mumis, galės prasiskverbti į tuos pojūčius, apie kuriuos pasakojama knygoje „Zohar“.
Knyga „Zohar“ nestudijuojama protu. Ji kreipiasi į žmogaus širdį ir vysto jo pojūčius, kad jis pajaustų dvi savybes: davimo ir gavimo. Neatsitiktinai Baal Sulamas savo komentarus knygai „Zohar“ pavadino „Sulam“ (Laiptai)
Knygos „Zohar“ neįmanoma studijuoti vienam – tik grupėje. Ją taip ir parašė grupė kabalistų, visiškoje dešimties sielų vienybėje.
10 kabalistų, parašiusių knygą „Zohar“, sudarė 10 pagrindinių sfirot dvasinį indą. Kiekvienas iš jų atstovavo vieną sfirą, ypatingą, Kūrėjo sukurtą vientiso indo (kli) jėgą.
Todėl, jeigu siekiame tapti tokiu vientisu indu, galime iš jų gauti šią žinią, ir ji ims mus veikti.
Jeigu stengsimės studijuoti „Zohar“ būtent grupėje, greitai pajausime, kaip knygoje „Zohar“ paslėpta jėga mus suvienija.
Ir tik pagal vienybės mastą galėsime priimti jų žinią, suprasti ją, pajausti, nes juk širdis supranta, t. y. norai, kurie sudaryti taip, kad suprastų dvasinę žinią.
Sausu protu knygos „Zohar“ nesuvoksi. Būtina grupė, praėjusi didelį pasiruošimo kelią, kur žmonės jau neteko vilties pasiekti dvasingumo kitais būdais, išsilaisvino iš paklydimų, daug ką išsiaiškino ir yra pasiruošę save anuliuoti, suprasdami, jog po vieną, savo jėgomis, nieko nepasieksi. Jie pasiruošę studijuoti knygą „Zohar“ ir įsijungti į ją.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip reikia skaityti knygą „Zohar“

„Kam atsiskleidžia knyga Zohar“

„Apie ką kalbama knygoje „Zohar“

Komentarų nėra

Pradedančiųjų klausimai – 9

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Ar iš to, ką esate parašęs apie religijos ir kabalos ryšį, teisingai supratau, kad Tora iš esmės yra šaltinis, tam tikra sfera, apimanti 613 įsakymų, kurių esmė – mūsų norai, kuriuos turime išvystyti, kad pasiektume Šviesą ir kartu visišką sielos išsitaisymą?
Atsakymas: Tora – Šviesa, sudaryta iš 613 Šviesų, ištaisanti 613 sielos norų.

Klausimas: Ar Tora ir yra kabalos vadovėlis?
Atsakymas: Kas studijuoja bet kokius šaltinius, kuriuos parašė kabalistai, norėdamas pritraukti sau taisančią Šviesą, tas studijuoja Torą. Kas studijuoja dėl žinojimo, – studijuoja tuščiai.

Klausimas: Kai medituodama pasineriu į save, girdžiu tylų švelnų balsą, kuris mane nukreipia ir atsako į klausimus, kurie iškyla tomis minutėmis. Kas tai?
Atsakymas: Tai jūsų vidinis tylus švelnus balsas…

Klausimas: Rojus – tai dvasinis suvokimas, o pragaras – čia, Žemėje?
Atsakymas: Pragaras – atsijungimo nuo Kūrėjo pojūtis.

Klausimas: Kaip galiu sužinoti, iki kokio lygmens išsivystė mano siela, kiek sfirų man dar liko praeiti iki pasieksiu Acilut lygmenį?
Atsakymas: Sužinosite artėdamas.

Klausimas: Ar egzistuoja aura?
Atsakymas: Tai energetinis laukas aplink gyvūninį kūną.

Klausimas: Rabinai, darantys stebuklus, atlieka kabalistinius veiksmus, kai suvokdami aukščiausius kūrimo dėsnius žino, kaip išgelbėti arba pataisyti jau įvykusius įvykius?
Atsakymas: Tokių nepažįstu!  Kabala (Tora) draudžia kerėti ir burti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pradedančiųjų klausimai – 8“

„Pradedančiųjų klausimai – 7“

„Pradedančiųjų klausimai – 6“

Komentarų nėra

Gyvybės eliksyras ar mirtinas nuodas

Kabala, Kabalos mokymasis

Klausimas: Bet kuriame medicinos žinyne arba vaistų vartojimo instrukcijoje parašyta, kada draudžiama ir netgi pavojinga vartoti vaistus. Ar yra kontraindikacijų kabalos knygų skaitymui?
Atsakymas: Žinoma!  Knygos „Mokymas apie dešimtį sfirot“  įvade rašoma, jog Biblija (taip pat ir kabala ) gali būti ir „gyvybės eliksyras“, ir „mirtinas nuodas“.
Visiems žinoma, kad „visi vaistai – nuodai, bet ne visi nuodai – vaistai“. Visi vaistai sudaryti nuodų pagrindu, kitaip jie negydytų.
Tik su nuodų pagalba mes galime išsitaisyti, paversdami juos vaistais, panaudoję tam tikrą nuodų porciją prieš mumyse įkalintą blogį.
Šis principas glūdi pačiuose prigimties pagrinduose, pagal vystymosi taisyklę: „mirties angelas virsta gyvybės angelu“.
Tuo pačiu principu remiasi ir medicina. Ne veltui medicinos simbolis yra gyvatė, apsivijusi taurę su vaistais. Tai ne kažkieno fantazija, o visos gamtos pagrindas.
Taip pat ir kabala: tu turi panaudoti knygas kaip instrukciją – priemonę prieš savo egoizmą, nes joje glūdinti šviesa ištaiso ir sugrąžina prie Šaltinio.
Bet jei knyga nebus priemonė prieš savąjį egoizmą, nebus priemonė ištaisyti save, mokymasis vystys tavyje pasipūtimą, pernelyg didelį pasitikėjimą savimi, atlygio reikalavimą tiek šiame, tiek ir būsimame pasaulyje – mokymasis virs „mirtinais nuodais“. Tapsi dar didesniu egoistu, trokštančiu įpareigoti Kūrėją tau sumokėti.
Baal Sulamas „Įvade į Knygą Zohar“  (69-71 psl.) rašo, jog būtent neteisingas požiūris į Bibliją bei kabalą ir yra visų pasaulio problemų priežastis.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip išpirkti nuodėmes?“

„Apie ką byloja Biblija? (video įrašas)“

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »