Pateikti įrašai su sgula žyme.


Ypatinga priemonė

Dvasinis darbas

Baal Sulamas, „Laidavimas“: Pasakyta: „Jūs tapsite Man ypatinga tauta tarp visų tautų“, t. y. būsite Man ypatinga priemone (sgula), ir per jus išsivalymo kibirkštys pereis visoms pasaulio tautoms.
Sgula – tai ypatingas veiksmas, kuriuo taisome savo egoistinį ketinimą į altruistinį. Aš nežinau tiksliai, kaip įvyksta šis veiksmas, bet jo padedamas keičiuosi, įgyju antrą prigimtį, įžengiu į kitą matavimą, į kitą tikrovę, esančią aukščiau dabartinio manęs. Ir nežinau, kaip būtent tai įvyksta.
Štai kodėl išėjimas iš Egipto pavadintas „stebuklu“, štai kodėl Toroje slypinti ištaisymo jėga, grąžinanti į šaltinį Šviesa, vadinama „ypatinga savybe“ – sgula. Neįsivaizduodamas, kaip ji veikia, matau tik jos rezultatus: tarytum man liejasi tam tikras „spinduliavimas“, suveikia tam tikra jėga – ir aš tampu kitoks.
Taigi, nors ir nesuprantu, kaip veikia sgula, bet aš ją aktyvuoju, vykdydamas sąlygas, kurias man pasako. „Padaryk štai taip, – rašo kabalistai, – ir gausi štai tai.“ Aš negaliu atsekti šio ryšio, jis ne mano valdžioje. Aš paprasčiausiai žinau, jog tam tikri mano veiksmai sukels tam tikrą reakciją, tačiau priežasties-pasekmės grandinėlė man lieka nesuprantama.
Juk jos pradžia Šviesoje, Duodančiajame, o aš vis dar esu egoistiniame nore ir nejaučiu, nematau Jo. Kontaktas su juo man dar neaiškus, taip kaip neaiškus atgalinio ryšio mechanizmas, per kurį Duodantysis veikia mane ir kažką manyje keičia.
Štai kodėl toks veiksmas vadinamas „ypatingu“. Tokią pačią „ypatingą savybę“ turi vaikas, kuris žaidžia ir auga mūsų pasaulyje. Kas iš tiesų lemia jo augimą? Mes taip stipriai įpratome prie to, kad žaidimai ugdo vaikus, jog nepastebime, kaip tai vyksta.
Kokią jėgą įjungia vaiko kontaktas su žaislu, su paveiksliukais knygoje, su gyvūnais, kuriuos jis mato, su automobiliais, kurie priešais jo akis pravažiuoja gatvėmis? Kaip didžiulio pasaulio vaizdai, su kuriais jis nori susipažinti, formuoja jame kažką naujo? Mums tai įprasta, bet, iš esmės, kalbama apie tą pačią „ypatingą priemonę“.
Vaikas nori užaugti, jis siekia įvairiausių suaugusiųjų pasaulio formų – ir iš tikro auga. Štai ir mes, jeigu norime judėti pirmyn, turime atlikti keletą veiksmų, kad aktyvuotume Aukščiausiąją jėgą, kuri mus augina. Vaikas turi natūralų norą augti, o mums duota valios laisvė: mes turime organizuoti aplinką, organizuoti mokymąsi, organizuotis patys, prijungti ketinimą – ir tokiu būdu vystytis.
Taigi, „sgula“ – tai tam tikrų žmogaus veiksmų rezultatas, nors jis tiksliai ir nežino, ką aktyvuoja ir kas grįžtamuoju ryšiu aktyvuoja jį. Mums tai pasireiškia santykyje su supančia Šviesa, o vaikams – santykiuose su supančiu pasauliu.
Tas pats principas veikia „pasaulio tautų“ – visų tų, kurie nesiekia Kūrėjo, ir „Izraelio“ – tų, kurie Jo siekia, tarpusavio santykiuose. Kaip mes su Kūrėju – taip ir jie su mumis. Juk jie neturi kibirkšties, neturi ryšio su Juo, Jo siekio, noro Jį atskleisti. Tik nelaimės stumia juos ieškoti kažko geresnio. Ir todėl mes nešame jiems kabalos mokslą adaptuota, jiems prieinama forma.
Kvietimas atskleisti Kūrėją nieko jiems nesako, jiems reikalingas geras gyvenimas čia ir dabar, ir nieko daugiau. Todėl mes atskleidžiame jiems mūsų žinią etapais, tinkama forma – ir jie naudojasi mumis kaip „ypatinga priemone“, kaip „ypatinga tauta tarp visų tautų“.
Turėdami ryšį su mumis, jie „netikėtai“ gauna jėgų, supratimą, norų, kokių neturėjo anksčiau. Šios kibirkštys ateina iš Begalybės, nuo Kūrėjo – per mus – jiems. Ir galiausiai „ypatinga priemonė veikia visuose lygmenyse“.

Iš 2011 m. liepos 25 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikras stebuklas

Ateis motina ir pamaitins sūnų

Taškas, iš kurio išeinama į dvasinį pasaulį

Komentarų nėra

„Zohar“ padės kiekvienam

Zohar

Klausimas: Ar galime pasitelkti knygos „Zohar“ skaitymą, kad ištaisytume itin sudėtingas būsenas, kuriose dabar atsidūrė dauguma mūsų pasaulio žmonių? Juk kabalos mokslas atsiskleidė ir knygą „Zohar“ gali skaityti kiekvienas. Ar tai padės žmogui, jeigu jis dar nejaučia, kad jam reikia grupės, mokymosi, supratimo?
Atsakymas: Būtina suprasti, kad iš tikrųjų kabalos mokslo panaudojimas efektyvus tik tada, kai žmogus siekia išsitaisyti. Praeina nemažai laiko, kol žmonės, ateinantys mokytis kabalos, įsijungia į grupę, ima suprasti ir girdėti, apie ką kalbama. Tai labai lėtos, laipsniškos vidinės permainos žmoguje.
Todėl svarbu suprasti, kad „sgula“ – „ypatingas Šviesos poveikis“ prasideda gerokai anksčiau nei žmogus supranta, kad yra jos veikiamas. Grąžinanti į šaltinį Šviesa dirba su juo kaip su kūdikiu, kuris dar nežino, kaip jis vystosi, kodėl ir kur turi judėti. Jį vilioja įdomus žaidimas, jis žaidžia su žaisliukais – ir tai jo aplinka.
Me esame grupėje – ir tai yra mūsų aplinka. Yra žmonių, kurie neturi grupės, – nesvarbu. Svarbu, kad kokiu nors būdu jie naudotų priemones, pritraukiančias grąžinančią į šaltinį Šviesą: knygą „Zohar“, Baal Sulamo darbus, Rabašo straipsnius ir laiškus, kabalistinę muziką, dainas.
Todėl knygos „Zohar“ skaitymas būnant bet kokios būsenos, net jei žmogus dar negalvoja apie grupę ir susijungimą, o tenori pagerinti savo gyvenimą, vis dėlto padeda. Jei visas pasaulis jau ėmė taip vystytis, kad turime susijungti tarpusavyje, tai bet kuris iš šių taisančiąją Šviesą atnešančių šaltinių naudojimas yra naudingas.
Visiškai nebūtina visiems kartu su mumis ir dar tūkstančiais žmonių visame pasaulyje sėdėti rytinėse pamokose. Taip pat reikia žadinti žmones, kurie su mumis neturi jokio ryšio, kurie niekada negirdėjo apie mokymąsi dėl žmonių susijungimo. Juk, kaip sako Baal Sulamas, mes įžengėme į Mašijach epochą, tad visa žmonija privalo judėti šia kryptimi. Todėl pageidautina, kad žmogus, net ir neturintis jokių ketinimų, būtų susietas su pirminiais šaltiniais.

Iš 2011 m. birželio 22 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikras stebuklas

Nuostabus mokslinis nuotykių romanas

Dvasiniam tobulėjimui lengvų vadovėlių nėra

Komentarų nėra

Teoriškai vairuoti neišmoksi

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Kuo pasireiškia grupės susijungimas? Kur yra mūsų vienybė?
Atsakymas: Visur, bet svarbiausia – viduje. Mes privalome visąlaik, nuo ryto iki vakaro, galvoti tik apie vienybę tarp mūsų. Taip susijungę tapsime panašūs į Kūrėją ir mūsų tarpusavio vienybė pažadins visą pasaulį taip pat susijungti.
Dėl ko? Kad taptume panašūs į Kūrėją? Kodėl? Nes taip suteikiame Jam malonumą.
Mes nežinome, ką tai reiškia, tačiau vis dėlto mąstyk ta kryptimi. Kalbama apie ypatingą priemonę, kuri vadinasi sgula. Tu nesupranti, kaip ji veikia, bet ją išjudini.
Aktyvuok sistemą. Tau iškėlė keletą sąlygų – tad veik. Tu nežinai, kas vyksta už valdymo panelės. Priešais tave mygtukai – tad spausk juos. Nelauk, kol išmoksi visą sistemą, – taip jos niekada neišmoksi. Ji atsiskleis tau po to, kai ją išjudinsi. Juk dėl to tu keitiesi ir tada imi ją suprasti.
Ką žino žmonės, kuriuos pradeda mokyti vairavimo? Vairas, greičių svirtis, stabdžių, sankabos ir greičių pedalai – štai ir viskas. Su kitomis detalėmis susipažįstama vėliau, o apie variklį nėrą ir ko kalbėti.
Štai ir dabar tau tereikia žinoti, kaip vairuoti dvasinio pasaulio mašiną, kad ji važiuotų. Dirbdamas su ja, tu ją pažinsi, kaip pasakyta: „Iš Tavo veiksmų Tave pažįstame“.

Iš 2011m. liepos 18 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybės link – per dykumą

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Laidavimas: suklupo vienas – nukrito visi

Komentarų nėra

Laidavimas: suklupo vienas – nukrito visi

Dvasinis darbas, Grupė, Laidavimas

Egzistuoja labai paprasta taisyklė. Jeigu egoistai su dideliais norais susijungia į vieną grupę, abipusiu laidavimu ir galvoja vieni apie kitus, tai kiekvienas iš jų jaučia tikrumą ir automatiškai liaujasi galvojęs apie save.
Tokia daiktų prigimtis ir tai vyksta savaime. Žmogus daugiau savimi nesirūpina ir tartum sklendžia ore, laisvas nuo asmeninio nerimo. Jei kiti tikrai galvoja apie jį uždaroje, integralioje sistemoje – tai jis palieka mintis apie save. Dar daugiau, tokiu atveju draugai įpareigoja jį galvoti apie juos. Taip aplinka veikia žmogų, ir galiausiai visi būna abipusiame laidavime – tai ir turi būti tobula būsena.
Jeigu staiga vienas iš jų iškrenta iš laidavimo, tai kenčia visi. Juk tobuloje sistemoje mažiausias trūkumas pasklinda į visas dalis – kaip holografiniame vaizde. Pakanka vieno suklupusio – ir štai visi jaučia, kad jiems nepakanka laidavimo. Netikėtai atsiranda nerimas ir problemos, jie nukrypsta nuo kurso ir jaučia trūkumą visur kur.
Todėl, pirmiausia, grupė turi būti didelė, kaip pasakyta: „Tautos gausa − karaliaus didingumas“. Tokia „600 000 sielų“ sąvokos prasmė. Antra, grupė turi būti pilnavertė ir rūpintis abipusiu laidavimu. Jei draugai rūpinasi tik tuo, kad tarp jų vyrautų laidavimo dėsnis, tai visa kita vyksta savaime dėl grupės jėgos, jėgos, būdingos tam laidavimo lygiui. Tokia jėga vadinama sgula: iš dvasinės pakopos, ant kurios pakilo bičiuliai, jos veikimas siekia materialią pakopą. Juk laidavimas – tai jau dvasingumas, abipusis davimas, išėjimas iš savęs į bendrą sistemą.
Taip draugai pasiekia šią bendrą nekūnišką sistemą – suvokia esantį tarp jų Kūrėją. Susijungimas, kurį pasiekia, vadinamas Malchut ir pagal ją jie vis stipriau susivienija vienas su kitu, vis labiau pasiekdami Kūrėją.
Čia galima paklausti: kur dar? Juk laidavimas pagal apibūdinimą šimtaprocentinis? Teisingai, jis visada nustatomas visoje apimtyje – tačiau kaskart naujame noro gylyje. Žmogus atskleidžia vis naujus savo prigimties sluoksnius ir anuliuoja tą prigimtį, kad su ketinimu prisijungtų prie abipusio laidavimo. Todėl jo indas, iš vienos pusės, tampa „storesnis“ , o iš kitos pusės, švaresnis – dėl ekrano ir vienybės.
Galiausiai kiekvieną kartą priklausomai nuo ketinimo naujojo gylio, jo inde atsiskleidžia nauja Šviesa ir Kūrėjas pasireiškia vis labiau. Todėl draugai prisipildo, pasiekia savo dvasinę būseną, vis labiau atsijungia nuo materialaus pasaulio, kuris tolsta vis toliau į antrąjį planą ir taip pasiekia išsitaisymo pabaigą.

2011 m. liepos 14 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvidešimties milijardų vienybė

Laiminga 7 milijardų mažylių mama

Kas mūsų jėgoms?

Komentarų nėra

Tikras stebuklas

Zohar

Knygos „Zohar“ neįmanoma studijuoti žmonėms, kurie dar nenusipelnė vidinio suvokimo. Jie gali tik skaityti ją dėl „stebuklingos savybės“, „ypatingo Šviesos poveikio“ („sgula“).
Knygoje „Zohar“ nėra ko studijuoti. Ką galime suprasti šiame tekste? Jei kažkas mano, kad jam pavyks sujungti vieną su kitu ir ką nors suprasti, – tai tėra kvailas užsiėmimas. Gauname tam tikrą įspūdį, tačiau jis yra jausminis. Žmogus išeina po pamokos ir negali pasakyti nieko konkretaus.
45 minutes skaitome „Zohar“ − viskas gražu, įdomu, bet nėra už ko užsikabinti, išskyrus viena: reikia pasistengti išsilaikyti taške „sgula“, t. y. kiekviename žodyje, kiekviename pojūtyje, kiekvienoje  mintyje, kylančioje kartu su draugais skaitant knygą „Zohar“, turiu išnaudoti šią būseną, kad šiek tiek labiau susijungčiau su taisančia Šviesa, slypinčia skaitant šią knygą. Tai ir yra visa esmė. Šioje knygoje slypi stebuklingas poveikis „sgula“.

Iš 2011 m. gegužės 3 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuostabus mokslinis nuotykių romanas

Dvasiniam tobulėjimui lengvų vadovėlių nėra

Pasaulis, nupieštas ant noro

Komentarų nėra

Nuostabus mokslinis nuotykių romanas

Zohar

Atversdami bet kurias mūsų pasaulio knygas norime įgyti arba pojūčių, arba proto. Juk be šito daugiau nieko nėra. Skaitydami nuotykių knygas ir romanus tikimės įspūdžių, kuriuos patiriame drauge su jų herojais – tai suprantama mūsų jausmams ir norams.
Mokslinių knygų žiniomis norime pripildyti savo protą, ir mums taip pat aišku, kad jas studijuoti reikia stropiai, stengtis visą informaciją sukaupti atmintyje, o po to šiuos duomenis apdoroti, rūšiuojant pagal tai, ką norime suprasti.
Supratimu vadiname tinkamą duomenų tvarką. Knygoje visa informacija išdėstyta teisingai – šiuos duomenis įkeliu į savo atmintį ir „sudėlioju“ ta pačia tvarka suprasdamas, jog turiu juos lygiai taip pat surūšiuoti, kad man verta (kodėl ir kaip) šitai atlikti. Tai, kad sutinku su vadovėliu, reiškia, jog jį studijuoju.
Bet nei pirmasis požiūris (dėl jausmų), nei antrasis (dėl supratimo) netinka studijuojant kabalos mokslą. Visiškai netinka! Čia skaitome tekstą ne tam, kad pajaustume (juk tą pačią akimirką nėra ko pajausti) ir ne dėl to, kad suprastume (juk to, ką perskaitėme, neįmanoma suprasti), o tik dėl to, kad „išgautume“ iš teksto mus keičiančią jėgą. Tegul ji mus keičia – mums reikia tik šito!
Tai vadinama „sgula“ – „stebuklinga savybe“, „stebuklu“, ir tik šito mums reikia. Bet kad šį „stebuklą“ įgyvendinčiau, reikia trijų dalykų:
1. Mokytojo, kuris mane nukreipia į šią „stebuklingą savybę“. Iš esmės, mokytojas netgi neturi daug žinoti, jam nereikia demonstruoti man savo žinių. Jis neturi manyje žadinti nei jausmų, nei proto. Jis turi tik kreipti mane į „stebuklą“ – „sgula“.
2. Grupės, kuri kaip ir aš, stengiasi šį „stebuklą“ realizuoti – pažadinti keitimosi jėgą.
3. Knygos. Aš nežinau, kokia tai knyga. Kabalistai sako, jog tai slapta knyga, kurioje nesuprasi, kas parašyta, bet jeigu skaitau dėl „sgulos“– ji pradeda mane veikti ir ištaiso.
Todėl kabalistinės knygos parašytos taip, kad jose nieko nesuprantame. Iš pat pradžių ir nesistengiame jų suprasti, kad „nenuvogtume“ iš „sgula“ reikalavimo. Mes taip pat nesirengiame iškart pajausti, kas šiose knygose parašyta. Pirmiausia noriu, kad realizuotųsi „sgula“, ir tik po to – pajausti ir suprasti.
Kai gavus „sgula” – „stebuklą” įvyksta atskleidimas, aš jau įeinu į šį stebuklingą pasaulį, kur turiu ir jausmus, ir protą (kaip kad mūsų pasaulyje). Tada toje pačioje, buvusioje man slapta knygoje matau, jog ji pilna jausmų ir proto, panaši ir į nuotykių knygą, ir į romaną, ir į kupiną išminties mokslinį veikalą.
Tokia yra knyga „Zohar“ – ypatinga knyga, pati galingiausia savo poveikiu, galinčiu mums atnešti „sgula“. Būtent šito turime iš jos reikalauti. Tik nuo šito reikalavimo priklauso sėkmė. Tad skaitant nepamirškime šito!

Iš 2011 vasario 23 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Įvadas

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasiniam tobulėjimui lengvų vadovėlių nėra

Pasaulis, nupieštas ant noro

Slapti knygos „Zohar“ ryšiai

Komentarų nėra

Dvasiniam tobulėjimui lengvų vadovėlių nėra

Kabalos mokymasis

Klausimas: Kuo skiriasi Zohar poveikis suvokiančiam dvasinį pasaulį žmogui nuo poveikio žmogui, kuris dar nejaučia dvasinio pasaulio?
Atsakymas: Zohar veikia priklausomai nuo žmogaus dvasinės pakopos tarsi fizikos vadovėlį skaitytų mažas vaikas ir didis mokslininkas.
Dar nesuvokęs dvasinio pasaulio žmogus skaito, bet nesupranta, kas parašyta. Ir nėra knygų, galinčių jo lygmenyje, jo savybėse paaiškinti dvasinį pasaulį. Dvasinis pasaulis jam − tai antipasaulis, jį galima suvokti tik tiek, kiek įgijo jo davimo ir meilės savybes.
Todėl iš pradžių kabala studijuojama ne tam, kad suprastum dvasinį pasaulį, o tam, kad įgytum jo savybes. Nes jeigu žmogus trokšta gauti šias savybes, tai besimokydamas paskatina jų laipsnišką atsiskleidimą savyje. Šis reiškinys vadinasi sgula.
Pagal įgytų dvasinių savybių mastą, žmogus pradeda jausti ir suprasti tai, kas parašyta kabalistinėse knygose, − tada tos pačios knygos tampa vadovėliu ir vedliu po naują jam dvasinį pasaulį.
Todėl beprasmiška iš „Mokymo apie dešimt sfirų“, parašyto didžiojo kabalisto Baal Sulamo, daryti palengvintą versiją pradedantiesiems. Juk jie vis tiek nesupras to, kas parašyta, o tekstą turi naudoti, kad įgytų davimo savybę.
Studijuoti kabalą kaip fiziką nėra prasmės, nes tai atitraukia nuo išsitaisymo. O studijų objektas − pats žmogus, nes visi pasauliai ir Šviesa atsiskleidžia mumyse. Svarbiausia − pritraukti Šviesą.
Yra žmonės, kurie nepasiekę Aukštesniojo pasaulio rašo papildymus ir komentarus „Mokymui apie dešimt sfirų“ (TES). Ir kaip tai įmanoma, jeigu žmogus ne pats dvasiniame pasaulyje atskleidžia šiuos papildymus, o numano apie juos savo žemišku protu. Kaip galima rašyti apie pasaulį, kurio pats nepasiekei?!
Reikalas tas, kad dar nepasiekusiam Aukštesniojo pasaulio žmogui reikalingas Šviesos šaltinis − pirminis šaltinis, parašytas visą Aukštesnįjį pasaulį suvokusio kabalisto, idant iš šios knygos gautų taisančiąją Šviesą.
O tie, kas nesuvokę komentuoja TES, nuleidžia jį iš dvasinės jėgos lygmens iki žemiško mokslo lygmens. Priešingai, privalau ne raminti save, kad suprantu TES, o įsisąmoninti, kad nieko jame nesuprantu, bet jis man teikia taisančiąją jėgą, ir jos veikimą pradedu palaipsniui jausti.
Kiek išsitaisau, tiek ištaisytuose noruose jaučiu išmintį. Kai Chasadim Šviesa ir Chochma Šviesa įsivelka į mano ištaisytus norus, tai ir reiškia, kad aš žinau. Kaip pasakyta: „Ir pažino Adomas Ievą, žmoną savo“ − iš ryšio, iš susijungimo.
Tad mokymasis iš komentarų nepadės. Man reikalingas pats stipriausias pirminis šaltinis, gebantis teikti man Šviesą. Juk tyrimo objektas − aš pats, ir visa išmintis atsivers manyje.
Rabašas pamokų metu neskirdavo daug laiko aiškinimams. Paaiškindavo tik truputėlį, kad mes labiau susijungtume su tekstu, reikalaudami grąžinančios į šaltinį Šviesos.
Tuo metu buvo dvi grupės − Rabašo grupė ir Hilelio grupė. Mes po pamokos išeidavome „tušti“, o Hilelio grupės žmonės išeidavo „pripildyti“, suprantantys.
Kabalos mokymas − tai sgula, „stebuklinga Šviesos savybė“, o ne žinių šaltinis. Žinios atsiranda kartu su Šviesa. Nėra būtinybės galvoti, Šviesa pripildo tave žiniomis tiek, kiek esi savo davimo savybe panašus į ją.

Iš 2011 m. vasario 16 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Įvadas

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, nupieštas ant noro

Dvasinių dalelių greitintuvas

Gyvojo vandens šaltinis

Komentarų nėra

Pasaulis, nupieštas ant noro

Zohar

Mes skaitome knygą  „Zohar“ ir nieko nesuprantame. Tai tiesa – mums nėra ką ten suprasti. Juk kalba eina tik apie žmones, turinčius dvasinį suvokimą, apie tuos, kurie jau jaučia dvasinį pasaulį. Jie jau išgyvena būseną, kai davimo, o ne gavimo jėga lemia jų gyvenimą. Tada protas veikia kitaip, jie kitaip mato, jie mato dvasinį pasaulį ir tada suvokia, kas sakoma knygoje. Juk knyga parašyta tiems, kurie yra dvasiniame pasaulyje, todėl įeinantys į dvasinį pasaulį gali ją suprasti. Žmogus, kuris yra tik materialiame pasaulyje, negali jos suprasti, kadangi ji pasakoja apie visiškai kitą pasaulį, apie kurį jis nieko nežino, kurio negirdi ir nemato. Todėl knygos žodžiai jam nieko nesako.
Ką turėčiau daryti? Tiktai viena: norėti įeiti į šį pasaulį, o ne suvokti protu. Jei skaitydamas knygą „Zohar“ aš nuolatos galvoju apie tai, kaip man padaryti, kad ji paveiktų mane, ir tiktai šito noriu – to pakanka! Tai vadinama „sgula“ („stebuklinga savybe“). Kai per savo pastangas gausiu Šviesos jėgą ir pradėsiu jausti, kas vyksta dvasiniame pasaulyje, tada – skaitysiu ar klausysiu – suprasiu, kas kalbama knygoje „Zohar“. Tada naudosiuosi ir protu, nes aš jau jausiu dvasinį pasaulį ir su savo protu analizuosiu pojūčius. Jeigu nejaučiu reiškinio, negaliu panaudoti ir proto. Juk protas – pojūčių padarinys. Protu mes tik susiejame reiškinius, kurie patenka į mūsų matymo ir jausmų lauką.
Pirmiausia turime pajausti dvasinį pasaulį ir tik tada jį studijuoti. Juk be to nėra ką jausti. Argi mes žinome, ką slepia kiekvienas knygos „Zohar“ žodis: „bulius“, „nekaltas bulius“, „sostas“ ir t. t.? Koks bulius ir koks sostas?… Tai dvasinės jėgos taip vadinamos. Bet tai nieko nepaaiškina.
Visas dvasinis pasaulis – tai jėgų pasaulis. Visas materialus pasaulis – tai vaizdas, kurį šios jėgos piešia mano materialiame ekrane. Todėl turėtume galvoti tik apie tai, kaip pajausti tai, ką skaitome. Turiu prašyti pajausti, o ne suprasti. O pajausti galima tik su sąlyga, kad mes esame kartu, sukuriame tarpusavyje vieną norą, siekiame, kad šį norą paveiktų Šviesa ir ši Šviesa nore atskleistų vaizdą. Bendras noras – kaip kompiuterio ekranas, o Šviesa – kaip elektromagnetinė jėga, kurianti vaizdą šiame ekrane. Noriu, kad tai įvyktų! Ir tai vadinama Kūrėjo atsiskleidimu kūriniams.

Iš 2011 m. vasario 18 d. pamokos pagal knygos „Zohar“ pratarmę

Daugiau šia tema skaitykite:

Į tiesą – per apgaulę

Kam atsiskleidžia knyga „Zohar“?

Protingiausia yra…pajausti

Komentarų nėra

Kaip nutiesti tunelį į dvasinį pasaulį

Dvasinis darbas, Grupė, Kabala

Mes bandome priartinti kabalos mokslą žmonėms ir paaiškinti, kad tai yra mokslas, kuris aiškina mums mūsų gyvenimą, padeda spręsti auklėjimo, sveikatos ir visas kitas problemas. Bet visa tai tik išorėje.
Iš tikrųjų kabalos mokslas kalba tik apie dvasinį pasaulį ir nutrūksta Asija pasaulio Binos de Malchut de Malchut lygmenyje. Tarp šios Binos ir mūsų būsenos šiame pasaulyje, Asija pasaulio Malchut de-Malchut, yra atotrūkis.
Mes negalime peržengti per šią bedugnę, sutrumpinti atotrūkio ar kažkuo jį užpildyti. Kol nepašokai aukščiau jo, kabala tau visada atrodys abstrakčiu mokslu, filosofija arba mistika, t. y. kažkuo nerealiu. Juk realiu laikai tik tai, ką dabar gali pamatyti ir paimti į rankas – ir ką tau galima duoti, jeigu nepardavinėsi raudonų siūlų ir švento vandens?
Šis atotrūkis tarp mūsų dabartinės būsenos ir pačios artimiausios Binos įveikiamas tik intensyviu darbu savo medžiagos viduje – egoistiniame nore mėgautis. Aš mėginu tai daryti per aplinką, kuri ir pati kol kas egoistinė, ir studijas, kurios yra dėl savęs. Bet aš iš visų jėgų it mažas vaikas stengiuosi augti ir pakilti virš savęs.
Kabala niekada negalės tiesiogiai įsivilkti į mūsų pasaulio medžiagą – tau visada prisieis užšokti pas ją viršun! Nieko negalėsi padaryti su šiuo paskutiniu ACHAP’u (apatine aukštesniojo dvasinio objekto dalimi). Tu neturi Galgaltos ve Einaim (GE), kuria galėtum įsivilkti į jį.
Taip sukurti visi pasauliai, visos dvasinės pakopos: žemesniosios pakopos GE įsivelka į aukštesniosios pakopos ACHAP ir tuomet gali iš jo gauti. Nesvarbu, tegu aukštesniosios pakopos ACHAP’e viešpatauja visiška tamsa, bet aš savo GE esu pasirengęs priimti šią tamsą, sutikti su ja, kad įsikibčiau į aukštesniąją pakopą. Aš pasiruošęs suteikti pirmenybę šiai tamsai, o ne tai Šviesai, kurią dabar turiu savo GE.
Bet aš neturiu GE tam pačiam paskutiniam ACHAP’ui tarp Binos ir Malchut de Malchut de Malchut de Asija! Juk aš su savo egoizmu esu žemiau šio ACHAP’o ir man nėra kuo įsivilkti į aukštesniąją pakopą. Aš nieko negaliu padaryti ir todėl kabalos mokslas man lieka abstrakčiomis žiniomis.
Dvasinis pasaulis baigiasi paskutinėje Binoje − pažymėta raudonai paveikslėlyje. Aukštesniosios pakopos ACHAP man visiška tamsa. Bet jeigu aš įnešu į šį tarpą „grupę, knygas, mokytoją“ ir pradedu su jais dirbti, tai turiu galimybę susieti save su šia Bina.
Ir tai netgi nereiškia, kad pati ši grupė turi būti dvasiniame pasaulyje. Tačiau šios priemonės (grupė, knygos, mokytojas) turi tokias stebuklingas savybes (sgula), kad jeigu aš įsivaizduoju, tarsi jie būtų aukščiau manęs ir noriu įsijungti į juos, anuliuodamas prieš juos savo egoizmą, tai ištraukiu iš jų dvasinį komponentą. Iš aukštesniosios pakopos GE per juos pas mane ateina Šviesa.
Aš savo ruožtu įdedu norą (egoistinį!), o kaip atsakas man ateina Šviesa ir mes su ja susitinkame toje srityje, kuri vadinasi „mokytojas, knygos, grupė“. Tai kokybinė sąvoka, o ne žmonės ar knygos – būtent ta vieta, kur atskleidžiu aukštesniosios pakopos ACHAP’ą, dvasinį pasaulį.
Todėl turiu įsivaizduoti, kad jie aukšti, didūs ir kad jų viduje yra Kūrėjas. Tik tokia forma galiu įsivaizduoti aukštesniosios pakopos ACHAP’ą – aukštesnę pakopą ir į ją įsikibti. Juk aš neturiu GE, nėra jokios kitos galimybės.

Iš 2011 m. sausio 26 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Embriono užduotis – prilipti prie aukštesniosios pakopos

Kaip išaugti dvasiškai?

Dvasinis liftas

Komentarų nėra

Antgamtiškas virsmas

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Kaip galime kalbėti apie meilę Kūrėjui, jeigu nežinome, kas tai yra?
Atsakymas: Meilė – tai noro pasireiškimas. Apskritai, kad ir apie ką kalbėtume, vis tiek kalbame apie tai, kas vyksta nore, apie norų įvairovę.
Teisingai, mes nežinome, kas yra meilė. Tai ką gi daryti? Iš pradžių imame pavyzdį iš to, ką patys turime. Visos savybės ir formos glūdi mumyse kaip gavimas. Jų pagrindu, dedant mechanines pastangas grupėje ir per pamoką (mokantis taisoma esmė, kurios mes nesuprantame) mūsų įgimtos savybės po truputį pradeda keistis.
Kodėl? Kokiai jėgai veikiant? Kas su mumis vyksta? Mes nežinome, tik stebime mumyse vykstančias permainas. Šiandien mąstau jau ne taip, kaip vakar, jaučiu ne taip, kaip vakar, noriu ne to, ko norėjau vakar. Bet juk diena po dienos keičiasi kiekvienas žmogus? Teisingai, bet kalbame apie kokybinius pokyčius. Vakar mane ne itin viliojo davimas, meilė artimui ir ryšys su juo, o šiandien tai jau atrodo truputį patraukliau, truputį aiškiau, man priimtiniau. Kaipgi man galėjo nutikti toks „antgamtiškas“ dalykas? Aš ir pats nežinau. Todėl jis vadinamas „stebuklinga savybe“ – sgula.

Iš 2011 m. sausio 26 d. pagal Rabašo raštus „Šlavei Sulam“, 2 t., 13 straipsnis, 1991 m. „Kūrėjas perduoda stipriuosius į silpnųjų rankas”

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės ir davimo formulė

Kaip sugauti taisančią Šviesą!

Meilė

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai